Author Archives: Kristina Stančienė

Straipsnio autorius:
2000 m. baigiau VDA dailės istorijos ir teorijos katedrą. Nuo 2002 m. dirbu Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Dar nuo studijų laikų privalomos „žurnalistinės“ praktikos, Laimai Kreivytei atkakliai drąsinant tuometines Dailės istorijos ir teorijos katedros studentes, pradėjau rašyti į „7 meno dienas“. Šiokius tokius rašymo įgūdžius, įgytus VDA, vėliau taikiau įvairiai – ne tik dailės kritikos tekstams, bet ir publikacijoms apie specifinę statybų, apdailos medžiagų sritį... Esu rašiusi tekstus „Statybų žinioms“ (žurnalo „Namas ir aš“ priedas), žurnalams „APS“ („Architektūra, projektavimas, statyba“), „Archiforma“. Visai kitos, tačiau taip pat naudingos patirties suteikė ir neilgas, tačiau gana intensyvus darbo dienraštyje „Lietuvos rytas“ laikotarpis (2007 – 2008 m.) Nuo 2007 m. esu „Literatūros ir meno“ redakcijos bendradarbė.

Ištrauktas iš pogrindžio? Pokalbis su tapytoju Kristijonu Miliūnu

Kristijonas_Miliunas_Koralai_1.jpg 07

Tapytoją Kristijoną Miliūną neseniai pagyrė Kęstutis Šapoka, „Artnews.lt“ rašęs apie parodą „Turbulencija: trys požiūriai“.  Ne tik pagyrė, bet ir nevienareikšmiškai išskyrė iš kitų parodos „kaimynų“ tarpo.  Galbūt visa  tai – menotyrininko komentaras ir parodos ekspozicija tapo pretekstu jį pakalbinti. Juolab, Kristijonas tarp savo kartos menininkų, atrodo, žinomas mažiau. Cituojant Kęstutį, parodoje „Turbulencija: trys požiūriai“,  jis  buvo „ištrauktas iš pogrindžio“…

Trumpai apie K. Miliūną: 1995 m.  baigė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą, 2001 m.   įgijo VDA Menų magistro laipsnį Tapybos katedroje; dar studijuodamas ėmė dirbti Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos (VJVDM) grafikos studijos laborantu; nuo 1999 m. – šios mokyklos tapybos, piešimo, kompozicijos mokytojas.

Kadangi Šapokos komentaras pastūmėjo Tave pakalbinti, nuo to reikėtų ir pradėti.  Ką manai apie savo „kaimynus“ parodoje „Turbulencija: trys požiūriai“?

Manau, gerai, kad žmonės tapo, neša darbus kur nors, kad ir  į Rotušę, kiti juos sukabina. Gerai, kad  žmonės užeina, pasižiūri, o kai kurie netgi parašo, ką galvoja apie tai… Dar kas nors (o gal ir tie patys asmenys) perskaito, pakomentuoja, išsiplūsta – kažkas vyksta…

Kas Tau šiuolaikinėje lietuvių dailėje imponuoja, ir kodėl? O gal nervina…

Imponuoja? Be abejo, tie, kurie tapo ir parduoda. Apie juos taikliai užsiminė Kęstutis minėtame straipsnyje. Čia tai rimti žmonės. Aš taip nesugebu.

Norėtum verstis iš prekybos savo kūriniais? Kodėl gi ne tapytojo padėtis šiuo atžvilgiu tikrai geresnė, nei kokio konceptualius, ne molbertinius darbus kuriančio menininko…

Taip, parsiduodantys tapytojai –  viena seniausių pasaulio profesijų. Ačiū už pasiūlymą.

Kaip manai, kas iš tų apsukriųjų pats apsukriausias, komerciškai „sėkmingiausias“? Žinoma, tokios statistikos niekur nerasime, bet numanyti galima.

Komercinės tapybos be galo daug, kažko vieno neišskirčiau.

Parodose dalyvauji ne itin dažnai.  Kodėl? Gal rengi jas ten, kur niekas nemato? Sąmoningai laikaisi atsiskyrėlio pozicijos? Galima numanyti, kad Tavo atveju tapyba – tarsi koks dienoraštis, kūryba „sau“.

Paskutinį darbą nutepiau gal prieš metus, vadinasi, dienoraščio nerašau (nebent metraštį). Vien šiemet dalyvavau net dviejose parodose, o tai nemažas ir sekinantis krūvis. Kitą personalinę parodą rengsiu tada, kai turėsiu ką parodyti, o ne atvirkščiai. Nemoku dirbti pagal užsakymą, ar tai būtų kuratoriaus sugalvota koncepcija, ar teminis konkursas. Geriausia, kai tapai, ką nori ir kada nori, niekam nesi įsipareigojęs. O kai nenori – visai netapai. Projektas „Turbulencija: trys požiūriai“ (ačiū Linui Liandzbergiui  už pakvietimą jame dalyvauti) suteikė progą mano darbams „pakabėti“ marmuriniam interjere, ir palyginti įspūdį  su „kartoniniu“ (VJVDM sienomis, įprasta mano parodų eksponavimo vieta). Šie  darbai nutapyti prieš trejetą metų, kaip tik ekonominio pakilimo Lietuvoje metu, todėl į kuratorių keltą klausimą „kaip ekonominė krizė, socialiniai sunkumai veikia kultūrą, šiuo atveju tapybą“ tarsi neatsakiau.

VDA baigei senokai. Tapai, dirbi. Kodėl nesi žinomas? Ar Tau dėl to nėra nepatogu, o gal  tokia  situacija kaip tik džiugina?

Nesislapstau nuo žmonių. Kiekvienas „pagooglinęs“ gali mane susirasti. Kodėl nesu žinomas, reikėtų klausti mokslininkų. Ar kokiam neištyrinėtam vienaląsčiui turi rūpėti, kad mokslininkai jo neįtraukia į kartoteką? Jis gyvena savo gyvenimą, mokslininkai savo. Mano tapyba irgi ramiai gyvena VJVDM rūsyje, dalis darbų išdovanota pažįstamiems. Jeigu ir toliau viskas taip sėkmingai klosis, mano darbus, įtariu,  pirmieji atras kinų archeologai, atkasiantys Vienožinskio dailės mokyklos pamatus.

Vadinasi, ketini išgarsėti, kaip ir daugelis žymiųjų pasaulio tapybos genijų, po mirties…

Ne, tikiuosi, kinų archeologai bus greitesni.

Bet kuriuo atveju, nemažai Tavo kartos, Tavo draugų, pažįstamų rato menininkų šiandien žinome geriau. Beje, kad ir tą patį K. Šapoką…

Taip, Rasa Noreikaitė – Miliūnienė (kursiokė, bendradarbė ir dar sutuoktinė) bando derinti ne tik tapytojos, bet ir pedagogės, kuratorės, recenzentės, konceptualių projektų bendraautorės veiklą. Dauguma gabesnių pažįstamų žmonių, anksčiau intensyviai tapiusių, perėjo į visai kitas sritis. Kęstutis Šapoka sėkmingai rašo, Jonas Zagorskas sėkmingai skrieja milžinišku greičiu, Andrius Naraškevičius purškia milžiniškas reklamines freskas, Dovydas Čiuplys kuria profesionalų dizainą, Emilis Vėlyvis režisuoja „tarantiniškus“ filmus, Žilvinas Dobilas sukasi kino pramonėje. Kiti sėkmingai augina vaikus ar dar ką, visų nesuminėsi.

Pirmi Tavo darbai, kuriuos esu mačiusi baigiamasis magistro studijų tapybos darbų ciklas „Moterys“,  sukurtas  2001 m., taip pat – nedidelių formatų natiurmortai. Man atrodo, kad nuo to laiko Tavo kūryba labai  pasikeitė. Tuo metu ėmeisi figūrinio vaizdavimo, balansuojančio  daugmaž tarp realizmo ar net romantizmo. Dabar, kad ir išlaikęs minėtiems darbams būdingą  tamsų, monochromišką koloritą, vis labiau „abstraktėji“… Ar tai tolygi kūrybos, mąstymo „evoliucija“, ar greita, spontaniška kaita?

Kai tapau, leidžiu sau  tik maišyti ir tepti dažus, stebėti, kaip jie varva, pagauti teptuku betįstantį dažą ir nukreipti jį ten, kur noriu. Kitam dažui leidžiu varvėti ten, kur jam atrodo geriau. Tą smegenų pusrutulį, kuris atlieka mąstymo funkciją, tuo metu  bandau išjungti. Todėl dabar atsekti, kodėl motyvai evoliucionavo būtent ta kryptim, būtų įmanoma tik turint prieš akis encefalogramą, kurios, deja, neturiu. Nepavadinčiau tos evoliucijos „abstraktėjimu“, tiesiog vaizdas darosi sąlygiškesnis, jis leidžiasi interpretuojamas, tačiau ištakos yra iš natūros.

Tavo tamsią spalvų gamą daug kas tapatina su tapybos katedros specifiniu braižu, „juoda“ tapyba… Ką pats apie tai galvoji? Juk Tapybos katedros atžvilgiu, rodos, buvai nusiteikęs gana kritiškai?

Jei pažiūrėtume į mano „ikiakademinius“ darbelius, „juodos“ rastume ne mažiau negu dabar, todėl negalima teigti, kad mano stilių suformavo išimtinai Tapybos katedra. Nuo mažens buvau įtakojamas Tėvo tapybos, vėliau įtaką padarė ir Rasa. Kalbant apie šiandienines VDA Tapybos katedros tendencijas, dabar jau reikėtų pamiršti „juodą“ braižą. Jį keičia „fotošopinis“ braižas, atitinkantis visus ES standartus.

Įdomu – ką turi omenyje? Naujų medijų įtaką tapybai,  ar  tiesioginį jų naudojimą?

Kalbu apie  neretai pasitaikantį, išoriškai efektingą, tačiau nemokšišką skaitmeninių technologijų ir tapybos kergimą, tuo dažnai maskuojant elementarų nemokėjimą piešti iš natūros, ir kompiuterinį mažaraštiškumą. Toks įspūdis, kad be to efekto, pavadinkime jį madingu „fotošopiniu realizmu“, daugiau nebėra alternatyvių raiškos būdų. Man, kaip žiūrovui, norisi kokybės: geros rankų darbo tapybos, kokybiško skaitmeninio meno. Kalbu ne tik apie mūsų situaciją – tai paplitęs reiškinys. Kokią poziciją šiuo klausimu užima VDA, kartais nelabai aišku.

Ar esi kokios nors kūrybinės sąjungos narys? Žinau, kad nemažai Tavo draugų, pažįstamų menininkų anksčiau ar vėliau tapo jų nariais, net ir Lietuvos dailininkų sąjungos; savanoriškai  prisėmė vienokią ar kitokią institucinę bendrystę.

Paskutinė organizacija, kuriai priklausiau, buvo Pionierių organizacija. Nuo to laiko bet kokia mintis apie bet kokią priklausomybę organizacijoms man sukelia alergiją. Nors suvokiu, kad neprotinga lyginti prievartinę sistemą su demokratine, bet nieko negaliu padaryti. Vienaląsčiai turi mokėti kapstytis patys. O kas žino, gal kada ir nebus kitos išeities, kaip jungtis į kokį vieningą organizmą.

Dirbi dailės mokytoju Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Menininkai neretai verkšlena, kad tokia ar panaši veikla trukdo kūrybai, bet iš jos pragyventi taip pat neįmanoma.

Tiesą sakant, anksčiau ištikdavo „tapatybės krizė“.  O kas tu toks? Tapytojas? Piešimo mokytojas? Spaudos dizaineris? Bet tokia yra tapybos kaina: jei nori tapyti ir niekam neįsipareigoti, turi pragyventi iš kitos veiklos. Ateities neplanuoju, jei pasitaikys koks įdomesnis darbo pasiūlymas, galbūt jį priimčiau.

Kaip ten bebūtų, visada atsiranda tam tikras santykis tarp mokinio ir mokytojo; jis gali būti labai įvairus, ir nebūtinai idealus.  Gal nusistovėję stereotipai apie vaiko tyrumą, nuoširdumą, atvirumą – šiek tiek klaidinantys? Be to, esi sakęs, kad su vaikais dirbti maloniau, nei su suaugusiais.

Vaikai, paaugliai iš tiesų dar nemoka meluoti, tapo taip, kaip supranta, nesistengia kažkam įtikti, pasako į akis, jei kas nepatinka. Ir tu jiems gali sakyti tiesą, niekas nepyksta. Suaugę linkę viską apskaičiuoti. Kai kurie pasijaučia esą VIP klientai, aplink kuriuos turi šokinėti kaip kokioje kirpykloje. Nesuvokia, kuo skiriasi studentas nuo paciento ir kliento. Bet gyveni ir mokaisi su kiekvienu rasti bendrą kalbą. Yra stebėtinai gabių žmonių, nepriklausomai nuo amžiaus. Tokie ir palaiko tonusą.

Kaip dėstai vaikams, apie ką kalbatės? Ką jie turi išmokti ir žinoti?

Kalbu apie dalyką: per piešimą – kaip nupiešti, per tapybą – kaip nutapyti. Visa kita – šalutinės temos, jei išeina iš kalbos, pašnekam ir apie kitus dalykus. Man nelabai svarbu, patinka kam nors mano dėstymas, ar nepatinka – tiesiog kiekvienas turi pats stengtis kažką išmokti, o ne laukti, kol „viršininkas lieps“. Tik tada gali kažkuo padėti, patarti.

Galima pagalvoti, kad Tavo menininko kelias – nulemtas, užprogramuotas. Tavo tėtis – tapytojas Juozapas Miliūnas, ilgametis VJVDM direktorius, daugelio žinomas ir gerbiamas. Augai tarp paveikslų, drobių, aliejinių dažų ir terpentino kvapo. Sakei, kad tėtis dažnai  atsivesdavo Tave mokyklon, kur anuomet sukiojosi žinomi „dėdės“ – Petras Repšys, Arvydas Šaltenis, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Vytautas Šerys (1931-2006 )…

Taip, su tokia karma –  pasirinkimas nedidelis. Todėl: ĮSPĖJIMAS TĖVAMS! Neveskite vaikų į dailės mokyklas, nes matote, kuo viskas baigiasi…

Ko gero tėvelių, svajojančių apie tinkamą vaikų „užimtumą“ tuo neišgąsdinsime. O jaunuoliams, svajojantiems apie menininko karjerą,  Tavo pasakojimas gali pasirodyti net romantiškas ir žavus.

Norėjau tik pabrėžti, kad žodžiai „menininkas“ ir „karjera“ sunkiai rimuojasi.

Taigi, pasikalbėjom.  Ar jautiesi ištrauktas iš pogrindžio?

Paminėjai pogrindį, kažkodėl prisiminiau „Sektor Gaza“ dainelę „Bomž“, tą vietą, kur jis (herojus) po ilgo monologo ir pasivaikščiojimo po miestą lenda namo į kanalizacijos šachtą, požemį. Ir iš kur tokios asociacijos?

Ačiū už pokalbį.

Iliustracija viršuje: Kristijonas Miliūnas. „Koralai“. 2007

Kristijonas Miliunas. "Vertikalės". 2008
Kristijonas Miliūnas. "Vertikalės". 2008
Kristijonas Miliūnas. Koridorius I. 2007
Kristijonas Miliūnas. Koridorius I. 2007


Įelektrinta erdvė. Psichikos tempimo pratybos. Paroda „New Prospect“ galerijoje „Vartai“

kvietimas prospektas

„New prospect“ – naujas, vos keletą dienų (spalio 30 – lapkričio 1 d.) „Vartų“ galerijoje viešėjęs kuratorės Maria Rosaria Gallo (Italija) projektas. Jis trumpam pakeitė čia eksponuojamą Evaldo Janso ir vengrų menininko Csaba Nemes parodą. Abi parodas, ko gero, siejo tik ta pati galerijos erdvė. Tačiau staigiai šokčiojanti skirtingo intensyvumo ekspozicijų įtampa įelektrina erdvę. Juolab, su ja šiuo atveju prasmingai sąveikauja ir laikas… „New prospect“ pristatytas kaip tik Visų Šventųjų ir Heloweeno išvakarėse. Matyt, be išankstinio ketinimo jis kiek siejosi ir su krikščioniškosioms tradicijoms, ir su Lietuvoje vis labiau populiarėjančia vaiduoklių, šmėklų, raganų ir makabriškų kaukių švente.

Evaldas Jansas ir Csaba Nemes – maištininkai, drąsiai kapojantys galvas mūsų dienų visuomenės, politikos, kultūros, ideologijų chimeroms. Tuo tarpu „New prospect“ bendras vardiklis – efemeriškumas. Žinoma, užkoduotas ne tik parodos trukmėje (juk ji švystelėjo mūsų akiratyje  tik akimirką), bet ir pačiuose kūriniuose. Tik kaskart skirtingai – nuo vandenyje tirpstančių kūno kontūrų Editos Voverytės cikle, iki interaktyvių, ironiškų „Psilikono“ teatro žaidimų. Efemeriškumas, tarpinė būsena tarp nykimo ir tapsmo, konkretumo ir laiko parametrus paneigiančių būsenų, suteikė parodos visumai netikėto poetiškumo. Jis  juntamas net ir įžūlokuose Kristinos Kurilionok paveiksluose. Nebuvau iš tų atkakliųjų, kurie stebėjo abu projekte demonstruotus performansus – AVaspo audiovizualinę poeziją „Tarp eilučių“ ir „Psilikono“ teatro pasirodymą. Tačiau matytas pastarasis tarsi sutvirtino trapias ekspozicijos idėjų jungtis, verbalizavo tai, ką patys turėjome įžvelgti  kituose kūriniuose.

Kontekstualumas – kone privalomas šiuolaikinio meno kūrinio, taip pat ir parodos bruožas. Tad netiesioginiai  „New prospect“ sąryšiai su svarbiomis metų šventėmis – ne vieninteliai tarsi neplanuoti, nenumatyti. Jų būta ir daugiau – pavyzdžiui, parodoje nuolat iškildavo Jono Meko minčių ir idėjų pėdsakai. Kai kur – vos juntami, beveik neįžvelgiami per materialių formų ir teorijų, apmąstymų sluoksnius, kitur – gana aiškūs ir akivaizdūs. Pasak projekto rengėjų, „New prospect“ – „chaotiška, nuoširdi ir netikra iliuzija, kylanti iš realybės vien todėl, kad sukurtų naujas betarpiškai susijusias iliuzijas“. Realybės ir iliuzijos santykis sugestijuoja daugybę variacijų. Štai 8 – ajame XX a. dešimtmetyje, pačiame sovietinės santvarkos „žydėjime“, kruopščiai stebimas KGB šnipų, Mekas filmavo tuometinę Lietuvą. Tačiau užuot fiksavusi patosu ir pataikavimu nuspalvintą tikrovės vaizdą, Meko kamera atkakliai tyrinėjo jo vaikystės namus. „Jie norėjo matyti pravdą, bet aš apie tai nieko nežinojau, aš kūriau filmą apie Lietuvą savo  prisiminimuose“, viename iš 2005 m. „ŠMC interviu“ numerių pasakojo Mekas. Fluxus dvasia, Meko naudoti kalbos ir vaizdo paradoksai, pasak Auksės Petrulienės, inspiravo ir jos įkurto „Psilikono“ teatro žaidimus.

Įvairiais kontekstais, skirtingais diskursais traukė ir pirmojoje galerijos salėje eksponuota Eglės Karpavičiūtės tapyba. Tikrovės pėdsakai ir metafizinis objektų būvis jos paveiksluose grąžina prie šimtmečius trukusių vaizduojamosios dailės ieškojimų –  tikro, atpažįstamo ir iliuzorinio vaizdo skirčių. Menininkė neutraliame tamsiame fone akcentuoja materialų objektą, švytintį šimtais atspindžių. Lakoniškuose kūriniuose telpa išties daug – šviesotamsos kaip formalaus ir prasminio elemento problema, filosofija ir metafizika, net ir naivokas menininko meistriškumo klausimas… Juk nieko atpažįstamo nevaizduojančiam menui neretai prikiša meistriškumo stoką, siekį maskuotis po abstrakčiais ar konceptualiais motyvais. Šiuo atveju amato „egzaminas“ išlaikomas. Tačiau  gerai, kai tapytojui vien to nepakanka –  mistinis švytėjimas, atspindžiais nužymėtos daikto judesių trajektorijos gali būti „išlukštentos“ tik mąstant apie kitus kūrinio sandus. Panašiai, kaip virtualiame pasaulyje – ieškant nuorodų, kurios savo ruožtu pateikia daugybę kitų…

Enciklopediniai prospekto sąvokos apibrėžimai paprastai teigia, kad tai plati miesto gatvė, viena centrinių miesto arterijų. Tai kiek siejasi su sovietinės epochos miestovaizdžiais, daugelyje miestų pagal bendrą planą „klonuotais“ Lenino, Markso ir pan. prospektais. Kartu – tai tam tikras žiūrėjimo kampas, žvilgsnio perspektyva.  Parodoje ieškodami  šių teiginių patvirtinimo, turėjome atkreipti į Akvilės Anglickaitės fotografijas, atpažįstamų ir anonimiškų pastatų fasadus Linos Kruopytės ekspozicijoje. Simptomiška, kad žiūrovo akys čia atsimuša į sieną, t.y. en face į mus atsigręžusias architektūrines plokštumas, nepaliekančias vietos žvilgsniui įsibėgėti, tarsi griaunančias europietišką klasikinio, gražaus, didingo miesto iliuziją. Šiuo atveju perspektyvos nebuvimas – tarsi nelaisvės, suvaržymo sinonimas.

Kristinos Kurilionok tapyba – formos požiūriu gana aiškiai artikuliuotas, dažnai  autoportretiškas  simuliakrų pasaulis.  Išskydę, šliaužiantys, plėšrūs, tarsi nuolat konkuruojantys ar vienas kitą pasiglemžti grasinantys Alinos Melnikovos tapybos pavidalai, „povandeninis“ Editos Voverytės herojės gyvenimas – netvarūs ir efemeriški tikrąja to žodžio prasme. Dar įdomiau, kai netvarumas paradoksaliai susijungia su pavydėtinu atsparumu, gaivališka ekspresija, archajišku, pagonišku kūniškumu, ironija. Tokia skirtingų, tačiau vienas kitą papildančių pradų sąjunga įvyko interaktyviame „Psilikono“ teatro performanse.

Nors šis teatras gana žinomas, tačiau parodoje greta vaizduojamosios dailės kūrinių jo dar neteko matyti. Ir toks „New prospect“ rengėjų sumanymas neabejotinai pasiteisino. Šmaikščios, juokingos, kartais – melancholiškos silikoninės figūrėlės tapo parodos ekspozicijos dalimi. Tačiau atgijusios lėlės „džiazuojančiame“ šio mini teatro pasirodyme – nepamirštamas reginys….   Spalio 31 d. vakarą „Vartuose“ pristatytos video instaliacijos interaktyvumas atskleidžia esminį šio teatro spektaklio principą. Video projektoriaus ekrane matome gyvą, uždegantį veiksmą – šmėkščioja nuostabiai vikrios Auksės Petrulienės (ji – „Psilikono“ teatro įkvėpėja ir pagrindinė atlikėja) rankos, profesionaliai išjudinančios silikoninius „aktorius“. Šalia stovintis mikrofonas leidžia žiūrovams veiksmą įgarsinti (teatras rengia ir tokius pasirodymus, kai garsinį spektaklio foną kuria specialiai pakviesti atlikėjai, visi dalyvių veiksmai sinchroniški, suderinti). Tai, anot pačios Auksės Petrulienės, iš dalies kilo iš „antiprogramiškos“ Fluxus, J. Meko kūrybos – garsus, raidžių sąskambius, žodžius siūloma tarti priešingai logikos dėsniams, apverčiant aukštyn kojomis įprastas reikšmes.

Kaip būdinga santūriai lietuviškai publikai, daugelis žiūrovų nedrįso pasinaudoti šia galimybe. Tačiau į „Psilikono“ pasiūlytą žaidimą – ant lapelio užrašyti norimą frazę, atsiliepė darniai… Netrukus A. Petrulienė čia pat sukūrė naują, unikalų „Psilikono“ spektaklį – iš „Vartų“ lankytojų frazių, tąsių, išraiškingų figūrėlių ir jų judesių. Išdėliotos skaidriose plokštelėse, jas suglaudus, susipina, sulimpa ir lėlės. Jos plūduriuoja permatomame skystyje, o traukiamos atkakliai tįsta iki begalybės, tačiau, pasak A. Petrulienės, niekuomet nenutrūksta, neplyšta, nes yra itin atsparios. Dinamiškas veiksmas reikalauja spartumo, todėl jo vieta panaši į paslaptingą laboratoriją – panaudota plokštelė čia pat metama kur nors ant žemės, skubiai čiumpant kitą, kad pasakojimo eiga nenutrūktų. Beje, šios lėlės gaminamos liejant silikoną specialiai pagamintose formose, jos visos skirtingos, su savitu charakteriu.

„Psilikono“ teatro stebėjimas tolygus ramiai meditacijai prie židinio ar laužo, spoksant į plevenančią ugnį, kurios šokis prikausto žvilgsnį ir niekada nenusibosta. Tik, skirtingai nuo šios palaimingos nirvanos, silikoninės lėlės neleidžia snūduriuoti. Antropomorfiškos figūrėlės su begėdiškai styrančiais falais, tabaluojančiomis krūtimis, gašlūs vyriokai, velniukai, demonai, pasakų karaliai, mergelės, undinės, raganos, pieno pritvinkusius spenius dosniai atidengusi Romos vilkė ar bevardė katė… Jų fizinis išraiškingumas nenustelbia išties tik geram menui būdingo didžiulio reikšmių, poteksčių žodyno.

A.Petrulienė viename interviu yra pasakojusi, kad 2005 – aisiais susikūrusio teatro pirmasis personažas buvo kiškis. “Jis tapo pagrindiniu herojumi pirmajame spektaklyje, kurio pavadinimas ilgas ir drąsus: „Manęs neužkrušit!“ – pareiškė ištvermingas zuikis“. Silikoninių veikėjų atsparumo teoriją „Psilikonas“ vadina savotiška meno terapija. Nesunaikinami lėlių kūneliai ir paradoksalios istorijos – tarsi „psichikos tempimo pratimai“, kur taip lengva ir paprasta išjudinti nuo kasdienės rutinos užrūdijusią fantaziją ir polėkį, pasijuokti iš savo bukumo, baimių ir stereotipų.

Taigi, greta didžiųjų tradicinių rudens švenčių, susijusių su mirties, anapusinio pasaulio tikrove, „Psilikonas“ pateikia savo išlikimo doktriną, kuri gali skambėti kaip viso projekto „New prospect“ motto.  Ji nežada nei amžino gyvenimo, nei sielos persikūnijimo, tačiau suteikia mažytę nemirtingumo viltį, ir tikina, kad mūsų atsparumas priklauso tik nuo mūsų pačių…

maria

Parodos kuratorė Maria Rosaria Gallo su meninike Alina Melnikova.

Eglės Karpavičiūtės ekspozicija.
Eglės Karpavičiūtės ekspozicija.
Eglės Karpavičiūtės ekspozicija.
Eglės Karpavičiūtės ekspozicija.
fghg
Linos Kruopytės ekspozicija.
Voverytės ekspozicija.
Editos Voverytės ekspozicija.
Kristinos
Kristinos Kurilionok ekspozicija.
Akvilės Anglickaitės ekspozicija.
Akvilės Anglickaitės ekspozicija.
Auksės Petrulienės "Psilikono teatro" pasirodymas
Auksės Petrulienės "Psilikono teatro" pasirodymas
Auksės Petrulienės "Psilikono teatro" silikoninės figūrėlės
Auksės Petrulienės "Psilikono teatro" silikoninės figūrėlės

Kieno miške pėdsakai? II – oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė „Litexpo“ parodų rūmuose

Rugsėjo 18 d. „Litexpo“ parodų ir konferencijų centre atidaryta II – oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė, surengta Lietuvos dailininkų sąjungos. Ši paroda –  viena iš VEKS programos dalių, papildžiusi didžiųjų 2009 m. dailės įvykių įvairovę. Sprendžiant iš parodos rengėjų nuotaikų, kvadrienalės atidarymo kalbų, Lietuvos dailininkų sąjungai tai išties nelengvai iškovotas renginys, turint omenyje kuklų biudžetą, į kurį žūt būt reikėjo įsprausti ne tik didžiulės parodos organizavimo išlaidas, bet ir  išleisti jos katalogą. Tačiau žiūrovas paprastai mato ir vertina ne aplinkybes, kokios svarbios ir lemtingos jos bebūtų, o  galutinį rezultatą – ekspozicijos struktūrą, kryptis, tendencijas, parodoje pristatytą šiuolaikinės dailės paveikslą. Šiuo atveju  paveikslas toks, kokį regi ne vienas, ir net ne du ar trys kuratoriai, o visa didelė jungtinė komanda – kuratorės Danutė Zovienė, Ramutė Rachlevičiūtė, Rita Mikučionytė ir LDS parodinis komitetas: Arvydas Žalpys (pirmininkas), Gvidas Raudonius, Bronius Gražys, Dovilė Tomkutė, Roma Survilienė.

Su II – ąja Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienale įvairiais požiūriais sietinos bent kelios didelės pastarųjų ketverių metų parodos. Tai, žinoma, I – oji kvadrienalė, įvykusi  2005 – aisiais, taip pat – garsioji 13-oji Vilniaus tapybos trienalė „Dialogai“, veikusi Šiuolaikinio meno centre 2007 m., susilaukusi nemažai priekaištų ir kritikos. Visus  šiuos įvykius  vienija kuratoriaus, parodos strategijos problema. Įdomu –  tapybos trienalėje pasirinkusi miglotą, painią ekspozicijos formavimo, kūrinių atrankos sistemą (keletas kuratorių ir LDS atstovai, kurių santykis taip ir liko neaiškus), I – ojoje kvadrienalėje nemenką atsakomybę patikėjusi vienam asmeniui – kuratoriui  Krzysztofui Stanisławskiui (Lenkija), šiųmetę parodą Lietuvos dailininkų sąjunga  vėlgi rengė kolegialiai.

Aukščiau išvardinti parodos organizatoriai, kaip žinome,  veikia gana skirtingose kultūros srityse – kuria ir kritikuoja meną, vadovauja galerijoms, rengia parodas ir t.t. Drįstu teigti, kad kuratorės D.Zovienė, R.Rachlevičiūtė, R.Mikučionytė – neabejotinai rimtos ir svarios dabarties dailės procesų veikėjos, tačiau parodinio komiteto narių kompetencija labai skirtinga. Nenuostabu, kad kyla klausimų – kaip tokia nevienalytė komanda  galėjo atrasti vieningą požiūrio „kampą“, kaip elgtasi tais atvejais, kai nuomonės nesutapdavo, kieno žodis čia buvo galutinis, lemiamas. Pagaliau, kokia gi to vieningo mąstymo esmė, ar čia jo apskritai laikytasi? Pasak kvadrienalės rengėjų, ties autorių ir kūrinių atranka jie dirbo išties rimtai – vyko daugybė pasitarimų, parodos ekspozicijos modelis vis kito. Galutinį rezultatą įtakojo daugybė aplinkybių, tiesiogiai nesijusių su kūrinių verte, kokybe. Kad ir parodinės parodinės erdvės specifika – pagrindinis Litexpo paviljonas, skirtingai nuo, pavyzdžiui, meno mugei ARTVILNIUS’09 specialiai paruoštos ekspozicinės įrangos, dailės kūriniams demonstruoti nėra labai tinkamas. Svarbūs buvo ir kiti dalykai –  kūrinių masteliai, formatai, etc.

Čia pats laikas prabilti apie parodą be strategijos ir  aiškios, motyvuotos koncepcijos. Taikliausias terminas jai apibūdinti –  „suneštinė“ ekspozicija. Šiuo atveju tai ne visai tikslu –  kvadrienalę  vis tik formavo grupė žmonių, tai nebuvo stichiškas procesas. Kita vertus, jos organizavimas iš šalies atrodo toks sudėtingas, kolektyvinis, kad čia vargiai įžvelgtume bent vieno iš jos organizatorių prioritetus.   Bendrai paėmus,  jie turėtų skambėti maždaug taip  – „geras, kokybiškas, aktualus menas, sukurtas per pastaruosius ketverius metus“.  Kvadrienalė buvo rengiama  keletu frontų – menininkai siūlė savo kūrinius, kuratorės kvietė autorius, jų manymu, vertus dalyvavimo parodoje, tačiau atranką vykdė kartu su  parodiniu komitetu. Tad norint atsekti bent vieną „kaltininką“ ar pagirti išties gerą, įžvalgų strategą, telieka prisiminti seną sovietinį animacinį filmuką, kurio veikėjai sprendžia problemą – „kieno miške pėdsakai?“

Kalbant apie II – ąją Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalę, reikia pastebėti, kad ilgai tvyrojo abejonė, ar paroda apskritai įvyks, kokia ji bus. Abejonių, netikrumo migla, lėšų stygius, ko gero, kiek pridengė ir pačios parodos struktūrą, idėjos ištakas.  Štai, pavyzdžiui, ką žinome apie Vilniaus geležinkelio ir autobusų stotyse, sostinės tarptautiniame oro uoste  vykstančius ir dar planuojamus renginius „Naujasis miesto veidas“, nors daugelis, ko gero, esame matę čia rengiamas ekspozicijas? Jie – lyg ir kvadrienalės „priklausinys“… Taip rašoma spaudos pristatymuose. Kvadrienalės kataloge apie juos – nė žodžio. Nerasime čia, matyt, taupant brangias lėšas leidybai, ir parodos genezės – kokia buvo pirmoji, kuo naujausioji kitokia… O skirtumas  akivaizdus  – 2005 m. įvykusi I – oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė plačiai  išsiskleidė po visą Vilnių, parodines ir viešąsias erdves, tuo tarpu šiųmetė  įsikūrė nemažo ploto „Litexpo“ patalpose, tačiau kitose miesto erdvėse lyg ir nepaliko jokio regimesnio ženklo (žinoma, su išlygomis – jei minėtus „Naujojo miesto veido“ renginius laikytume savarankiškais, neįeinančiais į kvadrienalės programą).

2009 – aisiais, ypač šių metų vasarą, išties gavome  nemažą šiuolaikinės dailės „dozę“, užtenka prisiminti  svarbesniąsias parodas, Nacionalinės galerijos atidarymą. Gal todėl kai kurie lietuviškosios dailės scenoje migruojantys kūriniai spėjo ir gerokai įgrįsti… Jie, tarsi vieno didžiulio ledkalnio atplaišos, plaukiojo renginių mariose, ir tapo beveik pavojinga su jais susidurti. Nes vienas ir tas pats darbas, nuolat prievartaujamas, spraudžiamas į visas didesnes parodas,  galų gale palieka tikrą „skylę“ smegenyse… Nebegali žvelgti į jį objektyviai,  nešališkai. Panašiai yra ir kvadrienalės ekspozicijoje – apstu iki skausmo pažįstamų kūrinių, kuriuos šiemet įvairiose ekspozicijose sutikome jau mažiausiai keletą kartų.

Tačiau, liaudies išmintis byloja – gulinčiojo nemuša…. Kvadrienalės atidaryme kalbėjusi R.Rachlevičiūtė buvo nusiteikusi griežtai atremti bet kokias kritines  pastabas. Pasak jos, su nemažais parodos mastais ir menku biudžetu  išsiversti  buvo labai sunku, tad padaryta viskas, kas įmanoma.  Bet tai tik vienas problemos aspektas.   Akivaizdu, kad Lietuvoje meno sukuriama ne tiek jau daug. Dar mažiau – rimto, verto dėmesio. Objektyvios aplinkybės lemia tai, kad menininkai dažniausiai negali ir nenori kurti specialiai šiai ar kitai parodai. Tad ji pasmerkta tapti „suneštine“, apžvalgine, tiesiog sudėliota iš to, kas šiandien kuriama. Kinta ir kuratoriaus funkcija, itin svarbus tampa  ne konceptualaus, problemiško požiūrio, o rūšiavimo, atrinkimo  darbas. Didelės parodos, užuot skatinusios kažką iš esmės naujo, ar mėginusios apčiuopti dailės raidos dėsningumus, aktualias tendencijas, tampa tik tam tikromis rokiruotėmis: kur ir kaip  geriau padėti tą ar kitą darbą, su kuriuo geriau „žiūrėsis“ šis … Logiška išvada – čia, šalyje, kur daugelyje gyvenimo sričių negalioja jokie sveiko proto dėsniai, t. y. nebūtinai iškils gabus, talentingas, o neretai klestės apsukri vidutinybė, rengiant panašias parodas, gresia panirti į vidutinybių rūšiavimą, dėliojimą. Žinoma, kvadrienalės ekspozicijoje tarp jų blizga ir nemažai  „grynuolių“, bet dažniausiai su jau daugelį kartų matytais kūriniais.

Taip jau išeina, kad apmąstymai, provokuojami šios parodos, prieštarauja vienas kitam. Kvadrienalės rengėjus norisi ir ginti, ir peikti, ir užjausti, o kartais jiems ir pritarti. Beje, ar esame kada susimąstę, kad didelė „suneštinė“, apžvalginė  ar tik „pusiau kuruota“ paroda turi ir savotiško žavesio. Juk tam tikra prasme ji objektyviau atspindi tai, kas realiai vyksta dailės gyvenime, nei kuratoriaus griežtai apibrėžta ekspozicijos trajektorija. Teko girdėti, kad  Artūras Raila kažkada puoselėjo mintį surengti panašią  parodą… Šiuolaikinio meno centre.  Ji, atrodo, turėjo panėšėti į menininkų vikrumo varžybas – ekspozicinės erdvės atidaromos, ir pirmyn visi  su plaktukais, vinimis, grąžtais ir kopėčiomis, skulptūromis, drobėmis, estampais ir t.t.

Svarstant visus kvadrienalės už ir prieš, vis tik kažkada reikia padėti tašką.  Išvada –  atliktas didelis darbas. Parodoje pristatyta gana gausi pastarųjų ketverių metų Lietuvos meno „produkcijos“ kolekcija.  Ji labai marga, kontrastinga – nuo prastesnių kūrinėlių iki tikrų lietuvių dailės perliukų. Rinkinys tikrai ne visais atvejais atitinka „kokybės“, „vertės“ kriterijus, tik iš dalies gali pretenduoti ir į išsamią dailės procesų apžvalgą ( juk čia dėl suprantamų priežasčių dominuoja tik tam tikros raiškos sritys).  Tačiau viena II – osios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės kuratorių Rita Mikučionytė yra taikliai  pastebėjusi, kad reikia nebijoti prisiimti atsakomybės, ir ji nebūtinai turi būti kolektyvinė. Ko gero, taip paroda ir jos koncepcija taptų aiškesnė, skaidresnė, ir be abejo, įdomesnė. Beje, turime ir gerų pavyzdžių, kaip iš, rodos, neaprėpiamos medžiagos,  galima „išsunkti“  įdomią ir patrauklią strategiją. Prof. Ramintos Jurėnaitės kuruotos parodos „Dvi Vilniaus tapybos tradicijos: abstrakcija ir ekspresionizmas“, pasklidusios po daugelį Vilniaus galerijų, intrigavo artima ir aktualia problematika – kokia gi toji lietuviška tapyba, vilnietiškas jos kontekstas, kaip menininkų ir kūrinių gausybėje ryškėja tam tikros kryptys. Ko gero, ir plačią šiuolaikinės dailės panoramą galima buvo pateikti įvairiausiais skerspjūviais, skirtingai sudėliojant akcentus, išskiriant dominuojančias tendencijas.

Reikia pripažinti, kad nepaisant dabartinės Lietuvos dailininkų sąjungos įvaizdžio,  joje dominuojančių vyresnės kartos ir dažnai konservatyvių pažiūrų menininkų,  ne visada tobulų ir apgalvotų parodų rengimo modelių, manau, ji nebejotinai turi ir pozityvios energijos. Tarp jos  narių yra ir talentingų dailininkų, rimtų kuratorių. Tačiau LDS „jėgos lauke“ vis tik dažnai veikia kiti dėsniai ir žmonės. Grįžtant prie kvadrienalės – jei kuratoriai (-ius) čia būtų turėję laisvę ir atitinkamas sąlygas pasireikšti, ko gero, ekspozicija būtų patrauklesnė ir įdomesnė. Tuomet tikrai žinotume, kieno miške pėdsakai, ilgai jie išsilaikys, ar kaipmat išbluks, paklaidins, o gal  kažkur nuves…

Paroda veiks iki spalio 11 d. Įėjimas nemokamas.

II – osios Lietuvos šiuolaikines dailes kvadrienalės aitdarymas. Eglės Gandos Bogdanienės ir Karinos Matiukienės performansas „Tikiu- netikiu“.

Eglės Gandos Bogdanienės ir Karinos Matiukienės performansas „Tikiu- netikiu“.

Justino Vaitiekūno akcija „Olala dailė“.

Justino Vaitiekūno akcija „Olala dailė“.

Jūratės Kazakevičiūtės objektai „Aš esu gamta“ .

Visos nuotraukos © artnews.lt