Author Archives: Monika Kalinauskaitė

Straipsnio autorius:
Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, šiuo metu gyvenanti Berlyne.

Neįmanoma nežinoti: idėjų higiena, faktai ir kompozicijos pamokos

IMG_8447

Reikia pradėti faktais. Indrės Šerpytytės paroda Patyrimo nebuvimas Šiuolaikinio meno centre atsidarė š. m. vasario 3 d. Ją lydėjo menininkės paskaita, kurioje ji komentavo įvairius kūrybinius motyvus ir pasirinktą tematiką: tą vojeristinį žiaurumo patyrimą, kurį siekiama panaikinti ir nukenksminti. Kūrinį sudaro penkios monumentalios šviesdėžės su abstrakčiomis kompozicijomis, sukurtomis pagal lėtai užsikraunančius Google vaizdų paieškos sistemos rezultatus užklausai ISIS beheadings (ISIS galvų kirtimai).

Klaiku, kaip aišku. Niekam nėra geras metas – ryžtas interpretuoti ir nuoširdus smalsumas laikosi sunkiai. Visi taip jaučiasi: kažką prisižaidėme. Reikia griežtos geometrijos, antraščių, konkretumo ir kasti bunkerį. Kalbėti labiau apie orą ir žinias, nei širdį ar būklę. Kol ieškau naujų reakcijos ir protesto formų, teorija kondensuojasi ant langų, putojasi aplink lūpas, krenta į dienos pietus. Traukiame visus tyrimo įrankius, kuriuos turime, tačiau lėkšto chaoso sąlygomis taip pat sėkmingai galėtume iš jų susikurti laužą ir kelią atgal rasti per samanas. Primityvi navigacija kartais padeda orientuotis. Norėčiau į Guliverio kelionę: prasidedančią nelaime, pasibaigiančią išgelbėjimu, o tarp jų – gyvas absurdas, tikrovė pradurta ten, kur pralįsdama išsiverčia į koralų rožę. Ginčai apie kiaušinių galus ir saulės spindulių lukštenimas iš agurkų turi nei daugiau, nei mažiau prasmės nei visa kita, kai pirmas gyvenimo dešimtis praleidai skrajojančioj Laputos pily, o dabar guli pilna burna žemių.

Nemanau, kad tiesa išties mirė taip pat, kaip kadaise dievas ir tapyba. Kasdienybė primena, kad visi buvome ir esame linkę į tiesas, kurios nėra pilnai tiesos. Į prietarus, burtus, triušių kepenų tabletes, horoskopus. Ir čia tik tos, kurios dar būna įdomios, kartais veža ar juokina. Toksiški elementai sukibę su jomis viena ar kita naivumo jėga, ir juos naikinti tenka nuolat. Aišku, lįsti pro mikroskopu skausminga, ten matosi visos seksizmo dulkės, visos senų rasistų pleiskanos ant megztinio. Internetas seniai atėmė paskutines dingstis nesirūpinti idėjų higiena, bet kartais pamirštu net nusiplauti rankas.

Saugus gyvenimas dažniausiai vadinamas burbulu, bet mane vis tiek domina didesni mastai: tie virš žemiškųjų kolonijų sklendžiantys sąmonės rūmai, akivaizdus, bet vis tiek distancinis santykis. Jis tinka ne vienai vakarų pasaulio istorinei būklei, kai nusileidžiama „daryti tvarkos“ ar pasiskolinti skaičių ir iškasenų. Prisimenu ir ką kita, t.y. vaikystę: kilimą, ant kurio sugulusios penkios trečiokės pakaitomis kala Mortal Kombat. Pūkuotos pižamos ir ploni greiti pirštai, viena laimi prieš kitą ir nindzė ekrane nupjauna kitam nindzei galvą. Liejasi raudonas, žalias arba juodas kraujas, mes klegame. Užaugusi ir sužinojusi, kad gyvas kaklas šitaip neplūsta, noriu pamiršti net kilimą.

Kompozicija – svarbi ISIS egzekucijų dalis. Aukšta ir tamsi figūra prieš parklaupusią ir nuteistą: vaizdas, turintis ir mitologinę šaknį, ir geimeriui atpažįstamą hypergalios potencialą. Amfetamininis džiaugsmas, patiriamas virtualybėje, unikalus, ir jei neskaitai jo ženklų, jie tuojau pat perskaito tave. Kraujas, pikseliai, ritualas ir kamera tampa kruopščiai kuruota visuma, su kuria sunku elgtis. Simone Molin teisingai pastebi, kad nors ISIS siaubas ir įvardinamas kaip peržengiantis viso, ką matėme, ribas, iš tikrųjų matome palyginus nedaug: egzekucijos filmuojamos net mažiau grafiškai nei dauguma panašių mirties video.[1] Tai erotizuojanti strategija, kurios poveikis tik stiprėja sulaukus politinio dėmesio, balansuojančio tarp cenzūros ir poreikio sukonstruoti bei išlaikyti priešą. ISIS egzekucijų įrašus lydinti politinė retorika ne ką mažiau pornografiška, nei jie patys, ir jos klausantis sunku nesimėgauti flirtu su teroro medžiaga.

Šerpytytės atliekamas smurto abstrahavimas yra tiesmukas, koktus, beveik keliantis pyktį. Tai vienas iš tokių kūrinių, kurie ir gilūs, ir plokšti vienu metu – lygiai taip pat kaip didelė, karinga, į teisybę pretenduojanti kalba. Tačiau toks darbas visada reikalingas. Jis grąžina abstrakcijai jos gimtą kalbą, poveikio jėgą ir ryšį su realybe, kuri yra viskas viename: patetiški Google stačiakampiai, jauni vyrai prie kompiuterių ir peilių, visos pasaulio kančios netalpinančios parodų salės ir kiti paskiri pikseliai, rišami jėgų, kurios žeidžia, džiugina, kutena ir virkdo ir niekada nebus neproblemiškos. Ikonoklastai, bandantys pasiversti ikonomis, redukuojami į šviečiančias plytas, konkrečias, neįdomias ir reikalingas kaip faktai. Iš jų susideda tanki ir problemiška monolitų eilė, galinti išprovokuoti asociacijas su pačia žmonijos pradžia, bet šiaip primenanti: net ten, kur nėra patyrimo, išlieka žinojimas.

[1] http://dpsa.dk/papers/Simone%20Molin%20Friis_Beheading%20videos.pdf

Išsamų fotoreportažą iš Indrės Šerpytytės parodos Šiuolaikinio meno centre galite peržiūrėti čia.

Anachroninės fantazijos ir žmogaus užsiėmimai. Paroda „Anachronikos“ ŠMC

5_juliaus

Entropija ir laikas yra tos absoliučiosios jėgos, kurios matomos tik tada, kai liečia daiktus ir žmones. Mūsų kūnai jas sugeria ir raukšlėjasi, dėvisi, trinasi. Nuo to žinojimo mes bėgame chroniškai, nesustodami bandome prapjauti dabarties audinį. Žinojimas mus randa ir raukšlės rangosi toliau. Tada kažką išmokstame, spėju. Vieną dieną pamirštame persukti laikrodžius. Ir bėgame jau šiek tiek rimčiau. Anachroniškai.

Ūlos Tornau ir Astos Vaičiulytės kuruojama grupinė paroda „Anachronikos“ Šiuolaikinio meno centre pozicionuoja save kaip pauzę – entropinę „tariamai sustojusio laiko“ kišenę,  kurioje veikia perteklius ir neapibrėžtumas, o penkių menininkų kūriniai kuria architektūrą lūkuriavimui. Adekvatu: visgi vis kultūra reikalauja laiko, neturinčio greitos naudos kasdienybei. Kultūra yra pauzė net ir tiems, kuriems tai – darbas. Nekalbu net apie „greitą gyvenimo tempą“, kuriame kiekviena pauzė yra maišto aktas prieš trinančius kasdienybės rankogalius. Nuo jų, jei turime jėgų, irgi bėgame anachroniškai, nors geresnė protesto taktika tikriausiai būtų tyliai ir kantriai nueiti.

Tokia tematika būna slidi. Kvantinė metafizika ir entropinė ezoterika jau tapo populiariais įvairių kliedesių tropais, įjungiančiais pirmąją vaizduotės pavarą ir absoliučiai nieko daugiau. Bet kokį ambicingesnį sumanymą tai greitai sudrožtų, bet Anachronikos supranta savo žinojimo ribas ir kuklumas čia tampa meistryste. Ūlos Tornau ir Astos Vaičiulytės kuruojamos grupinės parodos turi itin savitą braižą. Jos visada apie kažką neišsakyta arba neišsakoma, apie procesų lydinius, o ne kategorijų kartotekas. Plačiame, bet vientisame ŠMC repertuare jos pateikia neradikalią, bet reikalingą alternatyvą vienos institucijos išlaikomam meno diskursui. Ir tai ne principinė kova, o būdas patirti kultūrinį miestą, kuriame yra daugiau komercinių galerijų, prekiaujančių ne vien tapyba. Būdas patirti pauzės nuo pertekliaus iliuziją.

Recenzuojamos tokios takiaformės parodinės konstrukcijos provokuoja ne analizę, o literatūrinius vaizdinius. Tarkim, tokius: yra žmogus, tikriausiai turintis vardą. Jis seniai pasitraukė iš visuomenės ir gyvena kaime – ne vietovardiniame sodžiuje, o kosmogonijų hektaruose, amžinai atsinaujinančiame liaudies žodyno lape. Jis turi pašiūrę, kurioje konstruoja ne-laiko mašiną iš juvelyrinių atliekų ir čia pat kieme iškasto molio. Nors ir išgyvendamas faktinę sezonų kaitą, jis visur įpučia spalio vėsos ir tyliai, nepastebimai dalyvauja politikoje.

Po žmogaus kiemą tikriausiai vaikšto Mercedes Mühlheisen apleistoji kalba, niekaip neperžengianti savo begalinės būties kontūro. Tai charakteringas menininkės videodarbas, išnaudojantis jos pamėgtas priemones: kreivą lipdybą, vaidybinį judesį, deformuotą balsą, griozdišką sapniškumą. Jas jungiantis minties gylis kuria įžūliai autsaiderišką, nenuginčijamą rezultatą, primenantį Mary Reid Kelley klasikinius maskaradus. O žmogaus žvilgsnis viską supranta, nes jis mato, kaip kalba išeina pasivaikščioti kiekvieną dieną, ir šiaip savarankiškai egzistuoja tarp mūsų, kartais net su kupra, megztiniais ir veidu kaip bulvė.

Geras žmogaus užsiėmimas yra Mįslių spėjimas, neturint joms raktų, kurį praktikuoja Koenraadas Deodobbeleeris. Dažyto metalo figūra su nedideliu schematiniu priedu užima nedidelį plotelį šviesos ir tuo pačiu – visą krūtinės ląstą. Proceso komplikacijos ir nepaneigiamas smagumas konstatuojamas metalo jungtyse, perveriančiose tiek erdvę, tiek žodį. Kaip ir kiti menininko pateikiami kalbiniai priekaištai, ši abstrakcija neužsiima manierizmu ir nelenda į niekieno sąžinę: mums pasiūlytas užsiėmimas, o į akis ir veiksmus pasižiūrėsime patys.

Tuo tarpu Chiaros Camoni Noktiurnai grafito kalneliuose ištirpdo tą amžiną laiką, kuriame vaikai auga, o suaugusieji sustoja. Daugeliui mūsų naktis yra tas vienintelis pjūvis būties audinyje, pro kurį gauname gerti ir šokti, kurį pralipę sustingstame glėby ar sapne. Kiti rašome, piešiame, dirbame ir ryte save susirenkame iš dvidešimt keturių gabalų, kaip paukščių kiaušinius kieme. Ninesės, renkasi intuityvų aklumą ir vieną iš amžinų siužeto linijų, kurioje žmogus duoda molį, o deivės – formą. Rezultatas pats iš savęs juokiasi ir net nebando būti tiesa.

O tiesa turbūt tokia, kad kosmogonijų hektaruose vis dar gyvena žmogus, tikriausiai turintis vardą, jam pavyko sukonstruoti ne-laiko mašiną, ir netenka nuo nieko anachroniškai bėgti. Mes, tuo tarpu gyvename mieste, kuriame nėra daug komercinių galerijų, prekiaujančių ne tik tapyba. Ir gyvendami lūkuriuojame: kol ateis naktis, kol baigsis gyvenimas, kol dar viena paroda sulydys proto ir rankų darbą, o žmogus į ją atsiveš skulptūrų, molio ir kelis skaidrių projektorius, ir galbūt mums perleis ne-laiko mašinos brėžinius.

1 2 3 4 5_juliaus 6 7 8 9 10 11 12 13

Iliustracija viršuje: Juliaus Balčikonio nuotr. Visos nuotraukos: Andrej Vasilenko

Tvarkingi susirašinėjimai. Paroda „Laiško kūnas“ projektų erdvėje „Sodų 4“

13_the_body_of_the_letter_vitalijus_strigunkovas

Jei galvotume vien metaforiškai, tai laiškų kūnai nedaug kuo skiriasi nuo mūsų. Kai kurie iš jų sunkūs ir metų metus nepakyla nuo rašomųjų paviršių, kiti beveik be masės ir zuja greičiau už kulkas. Bet tai slidinėjimas, o ne tendencijų tyrimas, kurį atskleidžia grupinė paroda Laiško kūnas projektų erdvėje „Sodų 4“.

Parodos kuratoriai Jogintė Bučinskaitė ir Jurijus Dobriakovas bando apibrėžti šiuolaikinio meno epistoliariją, pasitelkdami paprastą laiško elementų semiotiką. Tiesmukas angliškojo body of a letter vertimas tampa priemone kalbėti apie adresatui siunčiamo realaus kūno pakaitalą. Raidinio kūno idėja pavojingai romantiška, bet gerai artikuliuojama. Mane, aišku, vėl sudomino jos metaforinis potencialas. Tarkim, kokie gražūs yra nykstantys senelių laiškai – tie kūnai, kurie į viešumą išeina su segėmis ir žinodami, ką palikti post scriptum. Arba elektroninė komunikacija: prasideda nuo kreipinių ir „nuoširdžiai jūsų“ kostiumėlių ir ilgainiui perauga į nekantrų ok, kasdienį apsimėtymą rašteliais. Kaip kintanti laiško forma ir vis sunkiau apibrėžiamas jo etiketas koreliuoja su tendencija vis dažniau skleistis ir matomumo siekti tiems kūnams, kurie anksčiau laikyti slėptinais ir nenorminiais. Laiškai yra savaime diskursyvūs objektai, apie kuriuos paprasta turėti daug minčių. Todėl džiugu, kad kuratoriai raidinio kūno anatomijos ėmėsi ne įsilauždami į kokią pašto meno dėžutę, o surinkdami ir eksponuodami skirtingas jo interpretacijas. Rezultatas ­– elegantiška ir rimta paroda, kurios estetinį patyrimą jaukia nebent kelios „Sodų 4“ erdvės problemos: klaustrofobiškas, bet suvaldytas plotas ir visur įkyrėjusios plytelinės grindys.

01_the_body_of_the_letter

Arnas Anskaitis, N, video, 2016, 8 min

Pirmame „Sodų“ aukšte eksponuojami darbai primena laiško odą. Geistės Kinčinaitytės fotoatspauduose ji lygi ir pablyškusi, Andrew Gryf Paterson siuntinuke – sveikai ištrinta bakterijų rašalu. Eksponatai dailūs ir įdomūs ne savo gyliu, o įvairove. Jie efektyviai perteikia apraše artikuliuojamą intymumo įtampą, kylančią žodžių kūnui liečiant visus gyvojo registrus. Jaudulingas tirtėjimas perbėga Žygimanto Augustino pacituotais Barboros Radvilaitės žodžiais. Vitalijaus Strigunkovo Pakaitalas, Fabiola siūlo atviruke išsinešti šventintą kūno paslaptį. Oda: humanitarinės erudicijos ir žmogiškųjų susitarimų paviršius, daug žadanti ir slepianti kūno riba. Arno Anskaičio lėta N ją vizualiai ir idėjiškai prapjauna, įkalindama mus netikėtoje žaizdoje. Autoriaus santykis su laišku matematiškas ir tikslus, paliekantis didžiulį lingvistinį potencialą. Ten, kur su didžiausiu kruopštumu rašomos ir trinamos raidės, susidaro momentinė duobė, įveikiama tik atsargiai sugraibant kelią iš gimstančio laiško gelmių.

 

10_the_body_of_the_letter_andrew_gryf_paterson

Andrew Gryf Paterson, Vasara 2016, rankų darbo objektas, iš tęstinio projekto Bakterijų meilės laiškai

Kalbant apie duobes… Rūsio aukšte rodomi Francisco Janes videodarbai veikia kaip atskira ekspozicija. Tai jau kitokia epistoliarija, norom nenorom užrašanti ne tik savo, bet ir pasaulinio bei pasąmoninio Kito kūną. Žiūrovą apsupantys videodarbai užima keistą teritoriją tarp dokumentikos ir natūralumo. Jų neįmanoma suvokti neatsižvelgiant į tai, kad kiekviena kelionė – savaime žanras. Galbūt tai tik eksponavimo įtaka, bet šie kūriniai nebeturi bendrų eilučių su ankstesniais. Juose vyksta atviras, net buitiškas susirašinėjimas, kuriame net tai, kas nutylėta, nėra paslaptis – laiško kūnas nuogas šmėkščioja namuose. Izoliuotas šių kūrinių eksponavimas nubrėžia akiračio skirtį tarp parodos „viršaus“ ir „apačios“ kontekstų. Viršutinis žvilgsnis gilus, bet tiesus, susijęs su istorija, tikėjimu, viltimi ir norma. Tai jėgos, dažniausiai gimdančios darbus be prasmės arba trūkumų. Išėjus už pasaulio ašies, matymas pakrinka, bet grįždamas parsiveža klausimų.

19_the_body_of_the_letter_francisco_janes

Francisco Janes, Grįžimas namo, Korea Town, 2013, 12 min, Būti ten, Tailandas, 2013, 8 min ir Last Chance Range, Benton Way, 2011, 8 min. Video filmai iš serijos Balti laiškai

Laiško kūnas – labai klasikinis. Jam pakanka stiliaus pojūčio ir suvokimo gylio, bet trūksta akibrokšto ir potencialo chuliganizmui. Kuratorių sugauta ir išeksponuota raidinio kūno įtampa galėtų žagtelti kokią nesąmonę, kaip kad kartais iš voko išropoja ne laiškas, o voras. Tai nėra pirma paroda Vilniuje, kurioje pasigendu tokio žaismingo atsainumo, be baimės pradeginti skylę lape. Ir kalbu ne apie liaudies anekdotus, o kuratorinį darbą, kuris kartais būna sėkmingas žongliravimas batais. Galbūt tai net ne mažos grupinės parodos reikalas, nes dar daug laiškų gali būti aptarta: ištatuiruotos žinutės, sulankstyti rašteliai, kuriuos atima mokytoja, grupinių susirašinėjimų katastrofos ir mafijos siunčiamos arklių galvos. Atsispyrus nuo norminės anatomijos, galima pereiti prie chimerinių gyvybių su savomis abėcėlėmis.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

Tigronomika, metaforos, menas

 Christopher Kulendran Thomas_Artnews.lt_9

Ekonomika prasideda nuo mūsų. Kiekviename kūne vyksta sveikatos ir išlikimo sandoriai, vedami žarnyno bakterijų ir blakstienų erkučių. Aš esu mainų sistema mainų sistemoje, kaip ir visi planetos gyviai. Ruošdama tekstą susapnavau netikrą bienalę, kurioje kažkas pristatė savo kolaboraciją su juodosios rinkos organų pirkliais. Tempiamas į teismą jis rėkė apie kritinį kapitalizmo skrodimą, internetas mirgėjo, o aš budau į realybę, kurioje net būdama ekonomika ją vis dar supratau ne ką daugiau nei gyvūnus.

Gyvūnai panašiai kaip mes nepaklūsta ekonominėms taisyklėms. Mes panašesni savo klaidomis nei apskaičiuojamais sprendimais, kurių nenumatė jokia evoliucija. Gamtos mokslai vis dažniau siūlo atsižvelgti į gyvūnų evoliucinį elgesį kaip tiesmukesnį žmogaus ekonominių klaidų modelį: sprendimai tie patys, tik nesulėtinti pinigų. Žmonės, beždžionės, šikšnosparniai, tukanai – visi vienodai klysta vertindami riziką, galimą prieaugį ir kitus skaičiuojančiam protui akivaizdžius fenomenus, bet išsilaiko veikiančiose, kad ir nestabiliose sistemose. Keinesiškoje ekonomikoje taip atsiranda animalistinės dvasios. Sąžinė, geismas, malonumų impulsai ir kitos emocinės jėgos ekonominę formulę nuverčia nuo bėgių. Literatūrinėje kalboje šios animalistinės dvasios buvo minimos charakterizuojant vaikėzus, plevėsas ir šiaip „gyvus“ personažus. Ekonomikoje nepajungiama gyvybė virto destruktyvia jėga, privertusia pasikartoti krizes. Tačiau krizei pasibaigus vampyrai šikšnosparniai vis dar dalinasi kraujo atsargomis ir atsimena sukčiaujančius individus, o jūros gyviai vieni kitiems valo burnas. Mes, neturėdami pasirinkimo, vedame sandorius su bakterijomis ir erkutėmis.

Kituose, nelygiuose mainuose gyvūnai skolina savo pavidalus žmogiškoms ekonomikoms, dažniausiai – prakutusių ir sparčiai augančių valstybių. Nors kartais pasitaiko kiškių ir drakonų, populiariausi išlieka tigrai: Azijos (Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras, Hongkongas 1960-aisiais), keltų (Airija 1997 m.) ar, visai neseniai, Baltijos. Tai žvėrys be anatomijos, geografiškai nerišlūs ir pavojingi tiek, kiek bet kuris pieštas tigras. Man labiau patinka Matteo Pasquinelli frankenšteiniškos figūros, kurios yra ne tiek ekonomikos modeliai, kiek jos padariniai, apibrėžiantys naujas bendrų resursų ir jų vartojimo formas. 2008 m. knygoje Animal Spirits. A Bestiary of the Commons jis išskiria korporacinį skaitmeninių resursų parazitą, „kūrybinių miestų“ gentrifikacijos hidrą ir dvigalvį galios bei geismo erelį, valdantį virtualią militaristinę pornūchą. Šitos pabaisos tikresnės nei piešti tigrai, net jei sunkiai suvokiamos protu. Kokie realūs ar simboliniai mainai vyksta tarp bestiariumų puslapių? Galima fantazuoti, bet turbūt paprasčiau žiūrėti į gyvenimą.

Christopher Kulendran Thomas_Artnews.lt_6

Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013. Medis, akrilas ir Liūtas (2012) sukurtas Prageeth Manohansa (įsigytas iš Saskia Fernando galerijos Šri Lankoje) ir Nike New Distance marškinėliai be rankovių (mėlyna/elektrinė/reflektyvi), 77cm x 61cm

Žmonija sukūrė vieną rinką, kurios neturi jokie kiti planetos gyviai. Mes parduodame ir perkame meną. Taip kai kurie individai gali patenkinti savo pagrindinius ekonominius poreikius, kol aplink ir tarp jų formuojasi atskiros gestų ir taisyklių sistemos. Paviršutiniškai atrodytų, kad noras pirkti meną neturi jokio racionalaus motyvo, nebent ketinate naudoti jį kaip padėklą. Bandymas į tai gilintis bloškia atgal keliais šimtmečiais, į varginančias dvasios, estetikos ir gamtos skirtis. Jos ne tik nereikalingos, bet ir neapima tų paradoksų bei etinių problemų, kurios iškyla šiandieninėje meno rinkoje, virstančioje investicijų lauku. Dabartinis menas neįtikėtinai lengvai priima kai kuriuos verslumo metodus, nes tiesiog neaišku, ką daryti jų atsisakius. Organizuoto chaoso sąlygomis ryšiai bei skirtumai tarp perkamumo ir kūrybinių tendencijų nuolat perrašomi, o kitiems tiesiog baisu, kas atsitinka menui tampant nuosavybe. Didieji kolekcionieriai, be abejonės, yra nematomi Borgeso tigrai – naratyvo valdovai su neišmatuojama, bet gerklės neperkandančia galia.

Tigrai taip pat reiškia karą – pavyzdžiui, Šri Lankoje, iš kurios nuo pilietinio konflikto emigravo Londone gyvenančio menininko Christopher Kulendran Thomas tėvai. Paveldėjęs nepatirtą istoriją, savo darbuose jis gilinasi beveik neturėjusią laiko susiformuoti šalies šiuolaikinio meno dabartį. 2013 m. projekte When Plattitudes Become Form jis supirko ir eksponavo darbus iš šiuolaikinio meno galerijų, suklestėjusių Šri Lankoje po karo pabaigos 2009 m. Po nedidelėmių intervencijų charakteringai „kitokie“ kūriniai tampa tendencingais baltų kubų eksponatais ir apnuogina tamprią rinkos medžiagą. Vienos kultūros dabartis patenkina kitos šiuolaikybės poreikį, o kontekstas svarbus tik materialiai vertei. Kūrinyje The New Eelam ši dinamika perrišama į dar kartesnę kilpą. Šiuo metu Berlyno bienalėje pristatomas darbas naudojasi tipiška hyper-korporacine estetika, siūlydamas politinį Šri Lankos tamilų populiacijos reikalavimą perrašyti startup’o principu: užuot kūrę valstybes užsisakykite mūsų paslaugą, ir visur būsite namuose! Tai nebe ironija, o savalaikis košmaras. Ekonomiški sprendimai, našumo retorika ir pasaulis, kuriame nebėra vietos gyvūnams – nebent tiems, kuriuos pagimdo pati rinka. Cinizmas būdingas tik homo sapiens ir aukštesnėms jo formoms – advokatams bei korporacijoms.

Christopher Kulendran Thomas_Artnews.lt_5

Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013. Medis, akrilas ir Ganesh XI (2010) sukurtas Prageeth Manohansa (įsigytas iš Saskia Fernando Galerijos Šri Lankoje) ir Nike Miler Graphic marškinėliai (pilki), 77cm x 61cm

Kol nesisapnuoja nauji košmarai, reikia daryti išvadas ir aš jau girdžiu, kaip šita fragmentų progresija yra alogiška ir beformė. Bet visi meno – ir turbūt bet kokios kitos – rinkos mechanizmai praranda konkretumą į juos gilinantis. Visos sistemos atrodo vis dirbtinesnės ir sunkiau suvokiamos, kaip mitinis pasaulis su savo pasiūlos pliūpsniais, neprognozuojamos mados vėjais ir guminiais tigrais. Tarp Pasquinelli eilučių, Kulendran Thomas instaliacijų ir visų kūrėjų bei teoretikų, bandančių suvokti procesus bei prasmes, meno rinkos dvasia smelkiasi kaip dūmų drakonas su krevečių ūsais, gyvas vien logika, bet tuo pačiu visiškai nesuderinamas su ja. Ir daugeliui mūsų vienodai sunku ne tik ją suprasti, bet ir išsisukti nuo jos sandorių.

Christopher Kulendran Thomas_Artnews.lt_1

Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013. Medis, plastilinas, garsas, sodos vanduo ir Abstrakti forma (2012) sukurtas Prageeth Manohansa (įsigytas iš Saskia Fernando galerijos Šri Lankoje. Dydis kintamas

Christopher Kulendran Thomas_Artnews.lt_2

Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013 ekspozicijos vaizdas

Christopher Kulendran Thomas_Artnews.lt_4

Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013. Medis, akrilas ir Ganesh XII (2010) sukurtas Prageeth Manohansa (įsigytas iš Saskia Fernando galerijos Šri Lankoje) ir Nike Pro Combat marškinėliai, 77cm x 61cm

Christopher Kulendran Thomas_Artnews.lt_3

Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013 ekspozicijos vaizdas

Christopher Kulendran Thomas_Artnews.lt_7

Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013. Akrilas, politelenas ir Aušra (2010) sukurtas Jagath Ravindra, 143 x 174 x 5 cm

Christopher Kulendran Thomas_Artnews.lt_8

Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2012. Fluorescencinis vamzdelis, medis, dažai, spalvotas filtras ir Sapnas (2011) sukurtas Kumar Ratnayake

Christopher Kulendran Thomas_Artnews.lt_10

Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2014. Akrilas, Abercrombie & Fitch džinsai ir Janus (2010) sukurtas Gayan Prageeth (įsigytas iš Saskia Fernando galerijos Šri Lankoje)

Christopher Kulendran Thomas_Artnews.lt_11

Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2012. Plokštelių grotuvas, plokštelė, akrilo stiklas, medis, elektronika ir Motina meilė (2010) sukurtas Arun Senanayake

 

Skaitmeninių technologijų gotika. Pokalbis su Yuri Pattison

vlcsnap-2015-05-27-23h57m28s81

Yuri Pattison savo videodarbuose ir instaliacijose tiria skaitmeninės ekonomikos darbo jėgas ir virtualumo įtaką materialiai kasdienybei. Su neseniai frieze menininko apdovanojimą gavusiu kūrėju kalbėjomės apie naujai prikeltą abjekto kategoriją, kurioje bandoma kontekstualizuoti ne tik jo kūrybą, bet ir skaitmeninio meno lauką apskritai.

Savo kūryboje tu naudoji materialius interneto dėmenis, t.y. technologiją jos tiesmukiausia, fizine prasme. Tavo darbai jau buvo pateikti kaip abjektiški grupinėje parodoje galerijoje Import Projects, Berlyne, 2015 m. Jau tada galvojau, kad viena iš šio termino prikėlimo priežasčių yra augantis pastabumas negatyviajam interneto materialumui: technologinėms atliekoms, stambių serverių taršai, žmogiškųjų resursų išnaudojimui… Pastarąją temą tu ir gvildenai eksponuotame darbe. Gal gali man daugiau apie jį papasakoti? Kaip tu pats apibūdintum savo santykį su šia naujai išnyrančia abjektiškumo sąvoka – aišku, jei jį turi?

Darbų seriją dust, scraper, fan norėjau įgyvendinti jau seniai, net keleri metai prieš Franziskai Sophie Wildförster pasiūlant idėją, kurią ji formulavo Abjektų parodoje. Jos kvietimas tapo puikia proga kūriniui atsirasti.

Šie kūriniai užsimezgė dirbant su tikrais 1 unit (1U) serveriais kaip virtualių kūrinių talpyklomis ir skulptūriniais objektais. Gaminti tinkle esančius kūrinius nebepakako, ir konktekstas, kuriame laikomas kūrinys/ duomenys/ informacija, tapo vis svarbesnis. Norėjau, kad institucijos ir galerijos, dirbančios su manimi ir virtualiais darbais, traktuotų tai kaip fizinį kūrybos ir eksponavimo procesą. Tuo metu šis procesas dar nebuvo gerai suvoktas, taigi, priversti instituciją pačią hostinti darbą ir laikyti tą procesą jo dalimi tapo esminiu principu (pvz., kūriniuose Inquire within (Proliant), 2015, arba Familiarity Breeds Contentment, 2014). Dirbdamas su pavieniais šios abstrakčios ir begalinės struktūros blokais aš galėjau susitaikyti su interneto architektūra ir atidengti jo trūkumus bei problemas.

Šiuos serverius, sudarančius interneto stuburą, atradau viduje pasidengusius dulkėmis ir apnašomis. Jie artėjo prie sunykimo ribos, bet vis dar atitiko nedidelius mano kūrinių reikalavimus. Jų asketiškas dizainas kontrastuoja su prietaisais, naudojamais pasiekti juose laikomai informacijai. Aš norėjau ištirti šią skirtį tarp funkcionalumo ir estetikos informacinėje ekonomikoje ir tą momentą, kai fizinė technologija nustoja būti pelninga jos dalimi.

Susidomėjau ir serverio forma, jo standartizuotu dydžiu ir lanksčia talpa. Taip pat mane domino, kaip per kasdienį jo funkcionavimą informacija iškreipiamia – laikoma serveryje ji nuolatos keičiasi, o pati įranga sukonstruota taip, kad būtų atnaujinta prieš visišką nesėkmę. Patalpinęs standartinius 1U serverį specialiai sukonstruotuose rėmuose pradėjau iš jų traukti pavienius elementus –ventiliatorius ir maitinimo blokus – ir jungti juos su fiziniais duomenimis bei mano tyrimo rezultatais. Kai kurios iš šių minčių taip pat kilo filmuojant Švedijos ISP Bahnhof Pionen serverinę kūriniui colocation, time displacement.

yuri_pattison_familiarity_breeds_contentment_2014

Yuri Pattison, Familiarity Breeds Contentment (http://83.144.97.243/), 2014. Internetinė svetainė ir skulptūra, kurią sudaro Google Mini paieškos serverio prietaisas, lipdukas,  duomenų gavimo ir automatizacijos programinė įranga, 3D spausdintas plienas, kabelių suveržėjai. Kintantis dydis. Parodos vaizdas: Private Settings, Modernaus meno muziejus, Varšuva

Mes aptarėme šio naujojo abjekto miglotumą savo ankstesniame susirašinėjime. Atrodo, kad jis prikeltas kaip pereinamasis terminas, kol kažkas suras tinkamesnį. Tu taip pat paminėjai Boring Dystopia grupę, kas mane paskatino tavo darbus pamatyti kaip įkūnijančius konstruktyvų mašinų nerangumą. Daug „gražaus“ ir „švaraus“ turinio, nuo visisiškai virtualaus – tekstūrų ir grafikos – iki daugiau ar mažiau apčiuopiamo – tarkim, finansinių transakcijų – yra sukuriama ir išlaikoma materialių prietaisų, kurie gali rinkti dulkes ir purvą. Jie taip pat gali skleisti karštį ir ilgainiui sunykti. Kaip tu įsivaizduotum tinkamą terminą apibūdinti šiai netobulai, mirtingai mašinerijai? Kodėl mes išvis tikimės, kad technologinė antiutopija būtų nenuobodi?

Man įdomu tirti gyvenamos tikrovės tekstūras. Dabar labiau nei bet kada ši erdvė atrodo įkurdinta tarp nesiliaujančių viltingų žinučių apie naują technologiją ir neišvengiamą, net nujaučiamą nusivylimą jos realybe. Originali Boring Dystopia grupė, manau, buvo svarbi tuo, kad ji išryškino niuansuotą dabarties nejaukumą, ir tos nuobodžios realybės atvaizdus pateikė tokioje viltingoje platformoje kaip facebook. Ji konstatavo: nevyksta nieko kraštutinio ir skatinančio sukilti, tik vos gotiški besikeičiančios visuomenės kontrolės pustoniai.

Tyrinėju techninės įrangos formą, galimybę joje sutalpinti visą socialinių nuorodų spektrą taip, kaip „tikri“ serveriai laiko mūsų duomenis. Gyvenimo pabaigos serverio arba gyvenimo pabaigos kompiuterio idėja yra kažkas, kas gali laikyti atmintį – gerą ir blogą, asmeninę ir daugelio. Taigi, permatomos serverių „dėžės“, eksponuotos Import Projects, yra sumanytos kaip netobuli objektai, kurie su laiku tampa dar netobulesni. Jų ventiliatoriai iš galerijos erdvės įtraukia dulkes, pūkus, apnašas ir odos daleles. Taip jie „perkūnijami“ elementų iš aplinkos ir su jais susiduriančių žmonių. Aš norėjau sujungti nepastovumą, ypatingai skaitmeninės kultūros viduje, su faktu, kad mes visi esame paliesti ir paveikti šių socialinių pokyčių.

Atrodo, kad tik kalba sunkiai dorojasi su skaitmeninio abjekto kategorija. Esminis jos suvokimas akivaizdus menuose, socialinių tinklų anekdotuose, dis ir meme’ų srautuose. Kaip manai, ar tai tik laikina diskurso turbulencija, ar esminis interneto estetikos ir problemų suvokimo pokytis? Ar manai, kad kūrybinis darbas su internetu suteikia tau ne tik priemones, bet ir prieigą prie idėjų ir fenomenų, kurie kitaip negalėtų būti įsivaizduojami? O gal riba plonesnė, nei aš įsivaizduoju?

Kurdamas dažnai atsižvelgiu, kad tinklus naudoju siekdamas sukurti kažką iš dabarties ir apie dabartį. O dabarties medžiaga yra tai, kaip pasaulis keičiasi interneto poveikyje. Taigi, savo darbuose aš bandau apibrėžti įėjimo ir išėjimo taškus šiuose tinkluose ir padaryti juos matomus. Tai gali baigtis darbu, nufilmuotu Bitcoin „kasyklos“ darbininko Tibete arba kambaryje, kuriame Edwardas Snowdenas apsistojo Hong Konge. Tai tikros vietos su tikrais žmonėmis.

Bet aš manau, kad kliūtis diskurse yra. Mes matome, kaip vis daugiau vis sudėtingesnių technologijų, kurias supranta tik nedidelė grupė, įgauna vis didesnį pagreitį ir globalias pasėkmes. Yra daug nesenų pavyzdžių, nuo finansinių iki politinių. Kaip menininkas, aš bandau užimti smalsaus mėgėjo poziciją, kurdamas šviesti save ir atgauti šiek tiek galios prieš šias abstrakčias jėgas. Bet manau, kad kai kuriems žmonėms atskirtis yra milžiniška. Meno kritika tik neseniai pradėjo atsisakyti tokių nuoseklių terminų kaip „virtualumas“ ir pamažu grįžta į asmeniškesnę poziciją.

Kadangi pats jį paminėjai, norėčiau ir paklausti apie darbą, iš pažiūros visiškai nesusijusį su abjektiškumu: 1014. Visiškai švarus, nepriekaištingas kambarys netgi Edwardo Snowdeno istorijos kontekste išlieka toks beženklis, kad vienu metu galėjau prisiekti, jog pati kažkada jame apsistojau. Ypatinga švara, glotnumas, aptakumas – visa tai yra šiurpo, atgrasaus grožio komponentai. Žmogaus akis vis dar žmogiška ir ieško trūkumų. Koks, manai, yra tolesnis šios estetikos potencialas dabar, kai saldūs palmių ir okeanų pavidalai, rodos, užleidžia kelią rūdims ir nuolaužoms? Gal hiperrealybė yra dar viena abjektiškumo forma?

Mira Hong Kong viešbutis, kuriame Snowdenas apsistojo virsdamas iš privačios į viešą figūrą, yra labai ambicinga įstaiga. Visi jo kambariai yra „tinkle“ – tai vienas pagrindinių viešbučio reklaminių atributų. Numatant galimas saugumo problemas, toks pasirinkimas atrodo keistas, todėl 1014 lokacijos portrete aš ir koncentruojuos į šiuos glotnius technologinius objektus – kompiuterizuotą durų spyną, nemokamą mobilųjį ir VoIP telefoną, išmanųjį televizorių – ir jų gotiškas savybes. Tam tikrai būdais aš norėjau išryškinti ir kvestionuoti šį užslėptą vidinio siaubo potencialą.

Bet turiu pabrėžti, kad nemanau, jog mano kūriniai įsikuria „abjekte“. Jie veikiau bando surasti „tikresnes“ tekstūras realybėje, apsvarstytus ir ištrintus elementus – taigi, aš visus savo darbus įkurdinu vienoje plokštumoje.

Hiperreali estetika vis dar mane domina, bet kitu aspektu. Man įdomūs tie maži psichologiniai triukai, naudojami, kad sugeneruotos erdvės atrodytų realesnės, pvz., įtraukiant trūkumus ar dulkes. Manau, kad tobula grafinė estetika vis dar gyva – tik ji dar tobulesnė, dar labiau neatskiriama.

Dar yra liquidity kategorija, kuri tokia svarbi post-internetiniam menui; tiek ekonomine prasme (likvidumas), tiek kaip takumo estetika (skystis). Bet kur yra skysčio, ten yra ir nuotekų. Ką tu įsivaizduotum kaip šį takų, smelkiantį, purviną interneto ir skaitmeninės taršos produktą?

Žmones.

Gal gali išduoti, ties kuo dabar dirbi? Visų anksčiau paminėtų (o gal tik įsivaizduotų – kas žino) pokyčių kontekste, kokie yra klausimai ir problemos, kuriuos tu, kaip menininkas, norėtum apžvelgti ateityje?

Šiuo metu baigiu kūrinį parodai Chisenhale galerijoje Londone. Tai 18 mėnesių rezidencijos pabaigos taškas, permąstantis besikeičiančią darbo kultūrą mieste kaip tinklinės technologijos rezultatą. Aš ypatingai domėjausi co-working erdvėmis, kavinėmis ir hackspace’ais – bet taip pat daug galvojau apie nepastovumą, koopciją ir nerimą. Taip pat dirbu ties nauju kūriniu, savotiška mute conversation tąsa. Planuoju jį pristatyti lapkričio mėnesį.

Atvirai absurdiškas klausimas: koks tavo mėgstamiausias abjektas, paskutinis susidūrimas su klaidinga technologija? Ar manai, kad ateityje mes reguliariai – ir su meile – prisiminsime visus sulaužytus robotus, kuriuos kažkada sutikome? Ir jie, savo ruožtu, gebės vieną iš žmogiškiausių veiksmų – sutrikti?

c2.com/cgi/wiki?GoodbyeWorld

Iliustracijoje viršuje: Yuri Pattison, 1014, 2015 (video kadrai). 10’ 14”, HD, spalvotas, garsas. Menininko ir mother’s tankstation limited nuosavybė.

vlcsnap-2015-05-27-23h14m18s2

Yuri Pattison, 1014, 2015 (video kadrai). 10’ 14”, HD, spalvotas, garsas. Menininko ir mother’s tankstation limited nuosavybė

vlcsnap-2015-05-27-23h58m25s149

Yuri Pattison, 1014, 2015 (video kadrai). 10’ 14”, HD, spalvotas, garsas. Menininko ir mother’s tankstation limited nuosavybė.

Gedvilės Tamošiūnaitės projektas „Kolekcija“ „Studium P“ erdvėje

DSC_3095converted

Sunku pasakyti, kiek mes materializavome internetą. Kažkokios fizinės struktūros, tokios kaip serveriai, kabeliai, aušinimo sistemos egzistuoja. Vis dėlto, nedaugelis galime jas nusakyti ir natūraliau jaučiamės panirdami į “Debesį”. Takus ir neapibrėžiamas jo turinys jau atsiskyrė nuo technologijų svorio, o bet koks bandymas jį aprašyti skamba iš anksto archajiškai ir reikalauja tos hibridinės kalbos, kuri įvaldoma tik dalyvaujant ir dalinantis.

Ši nuolat pildoma kolekcija materializuoja virtualius interneto trofėjus. Iš skaitmeninio chaoso ištrauktos figūrėlės atkūria įvairių medijuotų vaizdų siužetus ir herojus: vaiką su lygintuvu ant krūtinės, katę – betmen’o kaukę, šunį įstrigusį kėdėje ir kitas fotochimeras. Tai subjektyvus siekis skaitmeninį chaosą struktūruoti kunstkameros siužete, grąžinant keistenybių srautui kolekcijos logiką ir materialias ribas. Jurijus Dobriakovas jau yra aprašęs interneto antropologo poziciją: tinkle išnyksta fotografinė tiesa ir jos prasmė, leisdama rinkti „egzotikos“ ženklus ir prietarų dokumentiką.[1] Kolekcijos siužetai ir personažai yra labiau susiję ne su klaidingu realybės perskaitymu, o tyčia neteisingu užrašymu. Jį sąlygoja nekvestionuojamas interneto chaosas, o įkūnija unikaliai nerišli estetika. Kiekvienas sumanipuliuotas vaizdas akivaizdžiai negali būti nuotrauka-įrodymas, tačiau tuo pačiu nebūdamas nuotrauka-vaizdas nebūtų toks paveikus.

Folkloriški, serijiniai interneto sutvėrimai nejudėdami nusėda lentynose. Virtualios medžioklės arba ekspedicijos trofėjai, liudijantys apie kolekcionieriaus skonį ir gebėjimą ne kurti, o rasti kuo įdomesnius neegzistuojančios civilizacijos pėdsakus. Kaip ir bet koks interneto folkloras, kolekcija neturi autoriaus. Gedvilė suteikia jai naują būvimo galimybę, o kolekcionierius gali pirštu parodyti: čia yra tai, ką iki tol mačiau tik ekrane.

Kolekcijos paradoksas: interneto vaizdai yra tokie keisti, kad jiems patiems prireikia iliustracijos. Vaizdų vartojimo linksmybė atsiranda tyčia komplikuojant savo vizualinį raštingumą. Kiekvienas turi galimybę pateikti suklastotus įkalčius, kurie priimami kaip savaime suprantamas totalios nesąmonės įrodymas. Ekrane neįdomu žiūrėti į įprastus daiktus, ir tai žinant kolekcija atrodo labiau nenormali negu ją pagimdžiusi virtuali netikrovė. Kolekcijos atsiradimas kitoje, migruojančių knygų kolekcijoje, yra būdas fiziškai veikti kontekstų sraute, išlaikant kuo autentiškesnę poziciją. Tiek skaitmenoje, tiek ekspozicijoje šie sutvėrimai veikia iš anksto egzistuojančiame, dalinai struktūruotame prasmių lauke – nebūtinai su tomis prasmėmis santykiaudami. Visgi, kaip bežiūrėtum, virtuali kunstkamera negali būti įrengta vien pagal tikrovės taisykles.

Virtualių vaizdų materializacijos procesuose įvyksta pokyčiai: nuotraukų spalvas ir planus keičia santūri balta ir pikselių tekstūros. Taip fizinėje erdvėje trimačiai ekrano vaiduokliai išlieka svetimi ir nejaukūs, bet tuo pačiu atveria naujas interpretacijos galimybes. Kolekcija neturi pabaigos, bet dalinai ją tęsia interpretacija: kiekvienas galime katei priauginti naują galvą. Net nereikia Photoshopo.


[1] Jurij Dobriakov, Paaiškink šį atvaizdą: internetas kaip keistenybių kabinetas, http://www.artnews.lt/paaiskink-si-atvaizda-internetas-kaip-keistenybiu-kabinetas-11159

DSC_3073converted DSC_3081converted DSC_3085converted DSC_3088converted DSC_3092converted DSC_3095converted DSC_3103converted DSC_3108converted DSC_3112converted DSC_3121converted DSC_3149converted

Nuotraukos: Gedvilė Tamošiūnaitė

Disleksijos simptomai ir nerimo banalumas

IMG_5081

Mažose meno scenose neišvengiami interesų konfliktai. Ir ne tik tada, kai nusitrina asmeninių ir profesinių santykių ribos, bet ir pačiame kūrinio skaitymo procese. Kai taip paprasta patirti faktiškai viską, ką siūlo teritorija, kūrinius norisi klasifikuoti, kartais nepaisant paties menininko balso. Reiškinys pasaulinis, bet lokaliu mastu tampa ypatingai opus. Jis gali bet kokiam kritiniam diskursui suteikti ūkiško pravartumo. Meninis veiksmas tampa pareiškimu ir vilties inkaru – „gal čia tas pokytis, kurio visada taip reikia“. Aišku, riba tarp sąžiningos interpretacijos, įžūlesnės spekuliacijos ir plieskiančios projekcijos yra tokia pat slidi, kaip tarp tų minėtų (ne)žmogiškų santykių. Tačiau kartais virš reiškinių pakimba toks neadekvatus prasmių fonas, kad jį paaiškinti galima tik disleksijos simptomais.

Šį išvadų debesį nešiojausi jau kurį laiką ir neketinau jam suteikti kūno, kurio pareikalavo vienas konkretus atvejis: Eglės Grėbliauskaitės KOMBINATAS, atrodantis būtent taip, kaip yra užrašytas. Instaliacijos demontavimas reikalauja prie jos grįžti ir prieiti taip, kaip iki tol praeita. Jaučiu, kad mes vis dar suvokiame fizinį matomumą kaip istorijos pabaigą, o daugeliui KOMBINATO prasmių nebe-materialumas labai dėkingas. Norėčiau jas iškelti iš tos institucinės kritikos plokštumos, į kurią darbas buvo suprojektuotas be tolesnių komentarų. Tikslai yra, bet vis tiek bijau, kad Eglės darbas taps mano teksto interesų konfliktu. Aš suprantu autorės tiriamas prasmes, bet turiu sukaupusi per daug meilės tekstui ir skaitymui, ir per daug kartėlio jį supančioms problemoms. Be to, visada prisideda tas emocinių ir intelektinių interesų konfliktas, kuriame susiremia loginė ir vidinė personos. Pavyzdžiui, Eglei rūpintis nerimas: kad ir kiek apie jį skaityčiau, suvokiu pirmiausia savimi –  visgi laukia pirmoji žiema naujame mieste, kuriame neturiu nei pinigų, nei palto. Bet užtenka tų nuokrypių – grįžtu ir bandau leistis iš eilės.

Fizinės KOMBINATO šaknys siekia neseną istorinį laiką ir Vilniaus Savanorių prospekto galą. Jis sudarytas iš buvusio Vilniaus mėsos kombinato iškabos raidžių, kurių rūdys atrodo kaip gamybinis bruožas. Spėju, kad mano karta taip galvoja apie daugelį sovietmečio produktų: lyg jie niekada nebuvo nauji. Kaip ir tie objektai, kombinato sąvoka paveldėta iš tėvų gyvenimų. Juose ji atstovavo stygiaus ir nepasitikėjimo ekonomiką, cirkuliuojančią griežtame represijos rėme. Stygius, pagal Jacques’ą Lacaną, sąlygoja nerimą – tiek kaip pertekliaus sąlygojamas stygiaus stygius, tiek kaip turimo gero netekties grėsmė. Eglė šį nerimą apčiuopia naudodama ne psichoanalizę, o intuiciją ir patirtį. Ji girdi po apgaulingai tylia mėsos kombinato išore žvangančius kapojimo ir pjovimo mechanizmus, nuo kurių neatskirs jokia istorinė distancija. Panašiai kaip bet kokia replika apie „sovietmečio sugadintą mąstyseną“, ieškanti priežasties ir baigtinumo, nenorom slepia faktą, kad kai kurios surūdijusios represijų mašinos neišsijungia. Kombinato sąvoka atpažįstama ir „nebekombinuojančiai“ kartai – taip pat kaip silikatinės plytos, nenuorinti radiatoriai ir kiti reliktai, kurie niekada nebuvo nauji.

Hannah Arendt kaip pagrindinį totalitarinių sistemų bruožą išskyrė visa apimantį terorą. Teroras, nors ir keliantis baimę, yra taip pat susijęs su nerimo sluoksniu, kuriame mus persekioja galima grėsmė. Būtent per nerimą, o ne baimę, teroras priveda prie menkų ir bukų poelgių. Pulsuojanti baimė yra intensyvi ir suvokiama būklė, vedanti į greitą destrukciją. Nerimas neturi vienos sankaupos ir kalba paranojos balsais. Nerimo fonas, leidžiantis visiškai valdyti, turi savo vietą ir neoliberaliuose mechanizmuose. Sianne Ngai naudoja kone infantilią „bjaurių jausmų“ – ugly feelings – sąvoką, verčiančią prunkštelėti tiek loginę, tiek vidinę personą. Tačiau įsigilinus į mašinos mechanizmą akivaizdu, kad tik tokia striuka formuluotė ir gali aprėpti begalinį nerimo banalumą. Kapitalistinėje sistemoje nerimo ir savikritikos įrankiai pasitelkiami kaip pozityvių pokyčių katalizatoriai: būk lankstesnė, socialesnė, pasitempk, prisitaikyk. „Bjaurius jausmus“ – nerimą, irzlumą, paranoją – charakterizuoja jų tęstinumas ir „plokštumas“: jie neturi jokio terapinio pritaikymo ir negali būti išrėkti. Sugrupuoti su begaliniu prisirišimu prie „gero gyvenimo“ idėjos ir dusinančio optimizmo, jie tampa lubrikantais sistemos, kuriai iš idėjos turėtų oponuoti. Ir sistema veikia, kaip ir Vilniaus mėsos kombinatas.  

Meno scenoje, beje, nerimą kelia rūgšti kritika. Vos iki sakinio galo siekiančios įžvalgos kuria tokią virtuvinės prieblandos atmosferą, kokioje karta prieš klausydavosi spengiančios stygiaus tylos. Mes visada neturime kažkokios meno produkcijos: vizualios, įdomios (kam?), reakcingos. Tuo pačiu mes meno produkcijos turime net per daug, kaip, tarkim – haha – VDA studentų. Jie sudarė didžiąją dalį auditorijos, iki šių metų spalio galėjusios geriausiai apžiūrėti ir iščiupinėti akademijos prieigose išeksponuotą KOMBINATĄ. Šį kontekstą aprašė Kęstutis Šapoka, kurio institucinės kritikos perskaitymas instaliaciją aptvėrė elektrine tvora.[1] VDA tikrai yra katastrofiškai fragmentuotas darinys, kuriame galima būtų įžvelgti įvairias ekonominės prievartos formas: cechą, manufaktūrą, kasyklą. Kažkur, turbūt ir kombinatą, jei norime leistis į tą amžiną sąjungų ir institutų kritikos ratelį, į kurį patenkama su beretėmis ir vilnoniais kostiumais. Eglė pripažįsta, kad būtų naivu nesitikėti tokio perskaitymo ar neigti jį. Tačiau jis yra tik viena galimybė KOMBINATO problemų lauke, kuris, kažkodėl, taip ir liko atidžiau neišvaikščiotas. Negi tikrai įdomiau yra tie pažįstami, ištrypti plotai? Šapoka žino, kad renkasi tik vieną iš galimų kontekstų, bet vis tiek neatleistinai jį susiaurina: „KOMBINATAS“ jau savaime tampa dar ir šiuolaikinio meno sistemoje populiarių sąvokų „FABRIKAS“ arba „KŪRYBINĖS INDUSTRIJOS“, švelnia parodija[…]“ [2]. Nežinau, kokioje „šiuolaikinio meno sistemoje“ – jei išvis įsivaizduojame, kad yra ta viena nerašytų taisyklių sistema – kūrybinės industrijos būtų nuoširdžiai populiari sąvoka. Geriausiu atveju tai yra kabliukas bėgiojantiems politikams ir veikliems vadybininkams. Blogiausiu –  ir dažniausiu – tikrąją kultūrinę produkciją suryjantis talento monetizavimo aparatas, kuris „šiuolaikinio meno sistemoje“ katalizuoja nebent neviltį. Net neatimdama teisės, represija gali sunaikinti orumą –  tarkim, apsunkindama galimybę parduoti meno kūrinį, netinkamą dekoruoti coffeeshopų puodukams. KOMBINATAS yra reportažas, o ne parodija ar panašus auksinis svogūnas.

Nuo atminties stogo nukeltas KOMBINATAS apnuogina surūdijusią nerimo dabartį. Jis turi galią įvairiuose kontekstuose išlikti aktualus ir taip niekada su jokiu kontekstu pilnai nesuaugti. Manau, kad stipriausia kūrinio būklė yra dabartinė: instaliacija demontuota ir kol kas veikia tik kaip įvykio atmintis. Tai geriausiai atskleidžia jos galią, kuri remiasi į nematerialius, bet tikrovėje įtakingus procesus: nerimo mechanizmus, prievartos sistemas, dvigubus fasadus ir dugnus. KOMBINATO pavyzdys atskleidžia, kaip tyli represija susiaurina regėjimo lauką, palikdama vieną konkretų pavidalą vietoj plačios panoramos, kuri galimai –  ir paradoksaliai – atskleistų dar daugiau neaiškumų ir suteiktų dar rimtesnių priežasčių nerimui. O nerimo juk geriau vengti, ar ne, sako banko darbuotojas, tiesdamas pensijų kaupimo sutartį.

Bet aš vis dar sėdžiu ant savo interesų ylos. KOMBINATAS įrodo, kaip faktiškai neturėdami tekstualaus meno tradicijos, mes nemokame skaityti. Žodis yra savarankiškas. Jis gali būti ir artefaktas, ir ready-made, ir autorinė produkcija. Bet tai – praleisto Art&Language etapo, o ne Literatūros ir Meno atskirties reikalai. Su tekstais dirba tik rašytojai, jie turi savo vietą, jie turi žodžių limitus, žanrų ribas ir poezijos pilnus pavasarius. Tačiau kol žodis yra vien amatinė medžiaga – toks rašytojo molis – neišvengiami tie disleksijos simptomai, kurie neleidžia KOMBINATO perskaityti, bet netrukdo jį įvietinti ir aktualizuoti“ labai siaurame lauke. Esant kitoms aplinkybėms, tai turbūt keltų nerimą, bet visada atsiranda kažkas žymiai ūmesnio: rūkyta mėsa, pavyzdžiui, sukelia vėžį, o nebaigti straipsniai neatneša nei pinigų, nei palto.


[1] Kęstutis Šapoka. Kombinatas: Truputis teksto, http://www.artnews.lt/kombinatas-truputis-teksto-egles-grebliauskaites-instaliacija-prie-vda-27240

[2] ibid.

IMG_2453

Vaizdas iš buvusio Vilniaus mėsos fabriko

IMG_2457

Vaizdas iš buvusio Vilniaus mėsos fabriko

Nuo pradžių belaukiant tęsinio. XII-oji Baltijos trienalė ŠMC

b01-Black-mountain-by-Andreas-Angelidakis

Nuo kai kurių kontekstų nepabėgsi. Turiu draugę, kuri turbūt iki šiol įsitikinus, kad kažkur Čikagoje jos laukia Jonavos rajonas. Visa žmonija kartas nuo karto buria sau iš delno, sekdama vos atpažintas antropoceno, mikrobų ar kriptovaliutų linijas. Kokybiškas menas pripažįsta, kad iš tikrųjų nieko nebežino, bet būtent todėl gali daug ką pasiūlyti: atkovoti istorijas, išvesti hibridus, sukurti tarpines buvimo ir mąstymo formas. Parodos ir įvairios kelianalės veikia kaip raktažodžių ir krypčių aparatai, išnaudojantys nesuvaldomą daugį. Taip galima gauti tiek nuvalkiotus, tiek labai įdomius rezultatus. Galima ir išvis apsieiti be jų, liekant amžiname veiksme.

Tai ambicinga, bet pragmatiška pozicija, kurios kontekste XII-oji Baltijos trienalė pirmiausia pasirodo kaip atvira korta. Ji iš pat pradžių apsibrėžė savo tamprų laiką: priešistorę, numatomą dabartį ir ateities kontūrus, artimesnius chaoso matematikai nei orakulo pranašystei. Jos dėmesys atvirai sutelkiamas į „kita“, apeinant bet kokius išliekamosios vertės ir kultūrinio tęstinumo klausimus, kuriuos, tiesą sakant, seniai laikas perrašyti. Todėl bandydama struktūruoti šitą trienalės tekstoplazmą jaučiuosi galinti pilnai pasitikėti fragmentų įspūdžiais – bendrame komplikuoto laikiškumo kontekste jie irgi yra argumentai.

Svarbus fragmentas pradžiai yra 2014 m. XII Baltijos trienalės seminarų modulis VDA studentams. Jo formulė gera ir reikalinga: laisvos struktūros savaitiniai susitikimai ir diskusijos su kuratoriais (tuo metu kartu su Virginija Januškevičiūte dirbo Aurimė Aleksandravičiūtė ir Jonas Žakaitis), aptariantys trienalės temas platesniuose dabarties meno kontekstuose. Tuo pačiu jautėme pažadą, kad seminarai bus ne formali edukacinė labdara, o plūduriuojantis trienalės dėmuo. Toks, kur gali būti lyg tarp kitko, o gali išnirti ir pačiame centre. Tokie veiksmai kaip Paul Elliman paskaita virtuvėje ar talka Mindaugo Navako inicijuotame betono skulptūrų parke Aukštuosiuose Paneriuose yra ne skaidrių stumdymas ir klausimų schemos. Tačiau realybė, kiek ją leido patirti mano epizodiškas lankomumas, buvo labiau savireferentiška nei dialoginė. Jai besivyniojant, skirtingi klasiokų įspūdžiai atskleidė vis kitas komunikacijos spragas. Galimybę lįsti į procesų vidų pakeitė savotiškas operacinis teatras, kuriame galėjome stebėti kuratorių pastangas artikuliuoti ir suprasti dar neįsibėgėjusius procesus.

Tai įdomu, bet, tuo pačiu – tai virtuvė. Visomis prasmėmis: viena iš trienalės įžangų buvo intervencija/ekspozicija žiūrovams atvertoje ŠMC virtuvėje. Autoriniai baldai, sienų spalva ir keistų taurių kolekcija esamajame laike aptariama labai gerame Davido Bernsteino tekste. Keliamas klausimas, ar funkcionalūs procesai gali vykti nefunkcionaliose aplinkose – kaip, tarkim, virtuvė begalvėje guminėje vištoje? Klausimas sveikintinas, bet realybė vis dar turi niuansų. Toji virtuvė, kurioje vyko trienalės ekspozicija ir renginiai, yra ŠMC patalpose Mėsinių gatvėje. Ja naudojasi tik ten dirbantys ir gyvenantys kuratoriai bei rezidentai, o techniniai darbuotojai, prižiūrėtojai ir apsauga darbo metu nesilanko. Jie turi atskiras virtuvės patalpas, kuriose tokią intervenciją lydėtų daug – nujaučiu, cituotinai juokingo –  burbėjimo. „Nufunkcinta“ virtuvė priklauso tiems bendruomenės nariams, kurie gali sau leisti ja nesinaudoti vien „iš reikalo“, išnaudodami idėjinę bei socialinę erdvę, kurioje pati geriausia taurė tikrai bus talpinanti orą. Žinant šią erdvinę atskirtį, atsiveria daug naujų galimybių ir hierarchijų. Kai jos neišnaudojamos, pokalbiai nesimezga – tik viešai reflektuojami savi juokeliai. Sunku pasakyti, kur baigiasi virtuvė ir prasideda vištos guma, bet naratyvas buvo pradėtas. Bandomoji paroda „Prototipai“ jame „neįsipaišė“. Itin autonomiška ir tvarkinga produkcijos vitrina atrodė dar neturinti ką pasiūlyti šitam procesui.

Dabarties trienalė pranoko savo pradžią sprendimų kokybe ir rišlumu, išlygindama visus teksto vingius. Sunku ginčytis su mineralais, verdančia Fanta ar mikomorfo egzistavimu. Turbūt reikėjo, kad pasikeistų laikas. Šitame kontekste jis reiškia kažką ypatingo. ŠMC nuo pat pradžių buvo ta institucija, kurioje vietiniai procesai galėjo sinchronizuotis – arba, kaip tik, aršiai kirstis – su pasauliniais tempais, ir taip nė vienas kūdikis nebuvo panašus į kitą. Sunku nepastebėti, kai sulėtėja jėga, ir sprendimai priimami nebe akimirksniu, o sunkiais ir atsargiais žingsniais. Šitas laikas yra situacija, tokia dėkinga trienalės architektūrai: taškas, kuriame nereflektavus institucijos turbūt nebeliktų išvis ką daryti. Po išradimų rūmus laksto Antano Gerliko štrichai su moksleiviškom kelnėm ir manau, kad ne aš viena išgyvenu vaikystę. Tik lubos lyg ir nebe tokios aukštos, o institucijos viduriai atlapoti. Nereikia net dvylikos pasivaikščiojimų, kad suprastum tikrąją trienalę: ŠMC eksponuoja savo sprendimų istoriją. ŠMC yra Baltijos taškas, bandantis suprasti visą savo laiką dabarties raktažodžių lauke. Jennifer Teets ir Margaridos Mendes skambučiai staiga nebeatrodo tokie savitiksliai, nes jie turi vietą ne tik meno, bet ir institucijos veiksmų istorijoje. Tai nebe prašymas „sugeneruoti mums klausimus“, o bandymas rasti kelią iš patentų sandėlio į nostalgiškus išradimų rūmus.

Tai paradoksas arba Roberto Heinleino fantastinė istorija apie kreivą namą: komplikuota geometrija ir žemės drebėjimas įkurdina jį ant matmenų ribos, ir joks langas nebeveda į pažįstamus laukus. Mes matome įvykius iš tos perspektyvos, į kurią remiasi namo briauna. Visgi nuo pat trienalės pradžios – kuri dar gali pasirodyti kaip jos centras – laukiame tęsinio. Ir tęsinys – kuris galbūt pasirodys esąs pradžia – gali trienalę perversti į kitą plotmę, kurioje jos platus žvilgsnis nebeatsimuš į akies vidų. Bet aš manau, kad su tuo susijusi ir ŠMC ateitis. Menas reikalauja iš savęs pokyčių ir juos įgyvendina. Užtenka vienos naujos institucijos, kad vis daugiau menininkų atvyktų į Vilnių. Jei nemiegam, tai puikios sąlygos tapti negailestingais Baltxploiteriais su savo seksu ir kiču. Bet gal tai tik užsilaikiusi Black Market Worlds nostalgija ir nereikalingų legendų kasykla? Jaučiu, kad mano ligšiolinis laikas per mažas spekuliacijoms. Tačiau Andreas Angelidakis architektūroje persivyniojančios ŠMC praeitys įkurdina jį ant tos dimensijų ribos, kuri matoma plika akimi.

Dvylika, beje, irgi ribinis skaičius, tik ne matematikoje, o prietaruose. Jis kaip paskutinis sveiko proto slenkstis prieš ezoterines džiungles, kurias ne visi išgyvena. Prancūzai to bijojo taip, kad turėjo savo keturioliktuosius – pasiuntinius, skubiai iškviečiamus į vakarienes, kuriose netyčia susirinkdavo trylika žmonių. Numerologijos trienalės raktažodžių sąraše nebuvo, bet dėsningumų atsirado: XII Baltijos trienalė surinko pačius įdomiausius mokslo instrumentus. Ir aš visai tikėčiausi, kad toliau bus šakės ir chaosas, be jokių šuolių į saugų keturiolika. Kad bus ir velnių, visiškos gotikos, siaučiančios liaudies ir ne tik atidarytų, bet išvis nuo vyrių nuimtų durų. Bet dar neriškim laiko į kaspinus – kol kas, kaip ir nuo pradžių, laukiame tęsinio.

b04-Black-mountain-by-Andreas-Angelidakis

Andreas Angelidakis, Išradimų (iš naujo) rūmai, 2015. Nick Bastis ir Darius Mikšys, Kickstarter (Augmented Sound), 2015

b06-Zofia-Rydet

Zofia Rydet, Sociologiniai duomenys (menininkų butai), 1978 – 1990

b09-Ola-Vasiljeva-on-the-left-at-North-Hall

XII-osios Baltijos trienalės ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, 2015

b10-Erki-Kasemets

Erki Kasemets, Structor-5, 1995/2010

b11-Bian-Rolando-Vaccines

Bianka Rolando, Vakcinos, 2010

b13-Solo-exhibition-at-CAC-Kitchen-by-Antanas-Gerlikas

XII-osios Baltijos trienalės ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, 2015

b15-Solo-exhibition-at-CAC-Kitchen-by-Antanas-Gerlikas

Antanas Gerlikas, Solo paroda ŠMC virtuvėje, 2014

b16-Spit-Speakers-by-Jay-Tan-and-sculpture-by-Gizeloa-Mickiewicz

XII-osios Baltijos trienalės ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, 2015

b17-Gizela-Mickiewicz

Gizela Mickiewicz, Ateities prisiminimai, 2015

b18-Kaspars-Groshevs-and-Ieva-Kraule

Kaspars Groševs ir Ieva Kraule, Iliustracijos Arkadijai, 2015

b19-B-Is-for-Behind-by-Jay-Tan

Jay Tan, B is for Behind; Skylė, 2015

b20-Kipras-Dubauskas

Kipras Dubauskas, Liūnas, 2015

b21-Mikko-Kuorinki-and-Carl-Palm

Mikko Kuorinki, Meniu (True Blue), 2013

b24-Black-Box-by-Bianka-Rolando

Bianka Rolando, Juodoji dėžė, 2010

b25-Main-Hall

XII-osios Baltijos trienalės ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, 2015

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Daugiau vaizdų iš XII-osios Baltijos trienalės ekspozicijos bei atidarymo savaitgalio galite rasti čia.

Pasivaikščiojimas patvory. 15-oji Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „Tapybos kontekstai“ ŠMC

smc tapyba-11

Kritikuoti tapybą baisu. Ji jautri ir pažeidžiama kaip visi seni dinozaurai, net jei dar tiki impresionizmu ar laiko teptuką dantimis. Skulptūra jau seniai turi vietą išplėstame lauke, o molbertas taip ir lieka molbertu. Tada nuo jo nuima drobę ir neša į trienalę, aptakiu pavadinimu „Tapybos kontekstai“.  Apėjus kelis ratus atrodo, kad tapytojai patys savo amatą nužudė, palikdami tik priekaištą ir išdidžią laikyseną. Kontekstas neišryškėja –  jis susikuria. Kalbu apie tą kontekstą, kuris yra netobulas baltas kubas, spalvotai drobei tampantis našlaičių namais. O kaip galima džiaugtis žiūrint į našlaičius? Keli iš jų jau atsistoję ant kojų, įdomūs ir savarankiški. Kiti apibrėžia save tik per atkaklų, piktą nebuvimą kažkuo kitu. „Jūs kaip norit, o aš paveikslas“, aidi salės sienos.  Jau norisi bėgti, bet paveikslas paveikslui nelygus, kaip sako sveiko proto matematika.

Nelygiausi iš paveikslų sukabinti dviejuose pilkuose užutėkiuose, skirtuose istorijai. Viename atskleidžiama pati pradžia ir gimdytojai:  Antanas Samuolis – Samulevičius, Antanas Gudaitis, Adomas Galdikas, Viktoras Vizgirda, Vladas Eidukevičius. Kitame – jau sovietmetis ir susiformavęs modernizmas: Algimantas Kuras, Algirdas Šaltenis, Linas Katinas, Ričardas Povilas Vaitekūnas, Kostas Dereškevičius, Vincas Kisarauskas, Valentinas Antanavičius, Jonas Švažas ir spindintis tarp jų Algimantas Švėgžda. Čia pat galima susipažinti ir su pačios trienalės istorija, akimis praversti senus katalogus. Tai reikalinga ekskursija, bet ekskursijos turi aiškias pabaigas, o šita vis dar laša į dabartį.

Tas lašėjimas – šventvagiška mintis, nes ji liečia gilią ir tvirtą tradiciją. Tai jau iki gyvo kaulo įkyrėjusi tūžminga ir ekspresyvi maniera, mirganti spalvom kaip skiautinys arba homogeniška kaip mišrainė. Gretimai sukabinta Karmalitos, Čerapo ir Gelumbausko trijulė niekuo nenusikalto, bet jų tapybinė kalba visiškai išsekusi ir nukankinta, deklamuojanti vis tą patį eilėraštį. Netoliese skleidžiasi Ričardo Filistovičiaus purvino vaško fantazijos ir Aloyzo Stasiulevičiaus sniego lavina, slegianti paveikslų balsą. Gera mauti į kitą salės pusę, pas spengiančias Rūtos Katiliūtės žydrynes ar Agnės Jonkutės tamsą. Tai irgi eilėraščių deklamavimas, tik balsas ramus, o eilės kitokios. Jokio heroizmo ir patoso, laisva struktūra ir suvokimas, kad paprasčiausi dalykai yra neaprėpiamai sudėtingi.

Pabučiuoti norisi ir Eglės Ulčickaitės lengvutėles drobes, kuriose kasdienybė vos vos išsvajota, o Mickas Jaggeris susikuklina tokiame gerame portrete. Jei taip jau ieškome moters, tarp jų yra trys išradėjos. Židrija Janušaitė padengia drobes projekcijomis, Aistė Kirvelytė nesibaido animacijos. Estė Maarit Murka trijuose ekranuose tapo kerpamais plaukais, liežuviu ir mašinos tėškiamu purvu. Tik jos eksperimentai priartėja prie savarankiškumo ir išbaigtumo, kuriam suaugti reikėtų kitokios erdvės. Projekcijų ar animacijos triukams pritrūksta pamato, ant kurio jie tvirtai stovėtų, todėl galiausiai įdomu stebėti tik techninį eksperimentą. Taip  veikia ir keturi Ramūno Čeponio „Viduriai“, išsirikiavę kvadratu prie laiptų, susikertantys taške ant grindų. Taip, jie biblijiški, keliantys asociacijas su keliu, tiesa ir gyvenimu, bet  sprendimas vis tiek priklijuotas, o ne išaugintas. Tapybos gaila – ji apgauta ir apžaista, neišsižadėdama savęs turi būti ne savimi.

Kai kur matyti ypatingai tiesūs sugretinimai. Aušros Barzdukaitės – Vaitkūnienės aptverti nusikaltimų miškeliai atsiduria šalia švedo Jesper Blåder pabalusių ir persekiojamų veidų. Įdomus jo darbuose atskleidžiamas matymas – tai kūriniai iš šalies, kurioje žmonės jau turi ekranus ir yra įpratę prie jų keliamos baimės. Kęstučio Grigaliūno ir Jolantos Kyzikaitės pop stilistikos darbai kaimynystėje sutinka Kirsos Andreasen aptakų dramatizmą. Čia žaidžia žodžiai ir paradoksai: jūs tyčia sakote kažką nieko nesakančia išraiška, bet aš vis tiek neturiu, ką apie jus pasakyti. Panašiai kaip apie Vytauto Vasiliūno neoninį „Čiuką Norisą“, paskelbtą prezidentu. Prezidento vieta prezidentūroje, o čia jis toks plepus, kad bebalsis. Tiesmukumas perša ir nuojautą, kad „importiniai“ darbai pritaikyti prie savos bendrumos. Atskirai paveikūs, visoje krūvoje jie nebepajėgia sudaryti kontrasto ir atlipti nuo to, šalia ko kabo. Vokietės Gabrielės Basch purkštų spalvų vitražai atrodo kaip kelis kartus permaltas Rolandas Marčius.  Latvio Miķelis Fišers elniai-ateiviai atsiduria vos už kelių žingsnių nuo klaikios Miglės Kosinskaitės fantastikos. Darosi sunku tikėti taip turbūt brėžiamu europiniu kontekstu. Jis tikrai yra, jis turėtų atsiskleisti, jis vis tiek atrodo dirbtinis ir užmautas kaip Warholo skardinės ant Broniaus Gražio kaimo tvoros.

Toks ir yra trienalės jausmas – susidūrus su tvora įdomu žiūrėti tik per plyšius. Intensyvi ir vieniša Ramūno Grikevičiaus „Rožė“ nepalieka galvos kaip detektyvas išplėšta pabaiga. Antanas Obcarskas vėl džiugina suvokimu, koks gilus yra paviršius. Negaliu pasakyti, kad labai smagu matyti Joną Gasiūną, bet nematyti būtų keista. Kaip ir Lino Liandzbergio ar Vidmanto Jusionio, ar netgi tos pačios Nomedos Saukienės, net jei paveikslai nusitrynę į voverės kailį. Eimutis Markūnas myli techniką: jaukinasi ją ir bendradarbiauja, užuot palikęs nuogą apsimesti rezultatu. Monikos Furmanavičiūtės nukankintos moterys pasitinka žiūrovą plačiai iššieptom kojom – ir vis tiek mažiau gašlu nei Audronės Petrašiūnaitės frigidiškų spalvų kūnai. Algio Griškevičiaus sepija atidengia visų mūsų sapnų vietas ir čia pat jas slepia po realiais pavidalais. Pro šitą plyšį ir išlipu.

Tikrai norėtųsi viską nubraukti per vieną žodį: gražu. Tikrai gražu, jei tenori pasivaikščioti po tapybą. Bet čia ne šiaip tapyba, o trienalė, išdidi ir aklina tvora. O tvora – jau kontekstas, puikus kontekstas ant jos rašančiam, per ją lipančiam ar krentančiam suplyšusiomis kelnėmis. Laukiu chuliganizmo trienalės, tegu ir pašluotos po teptuku.

smc tapyba-32 smc tapyba-30 smc tapyba-28 smc tapyba-27 smc tapyba-26 smc tapyba-25 smc tapyba-24 smc tapyba-23 smc tapyba-22 smc tapyba-21 smc tapyba-31 smc tapyba-20 smc tapyba-19 smc tapyba-18 smc tapyba-17 smc tapyba-16 smc tapyba-15 smc tapyba-14 smc tapyba-13 smc tapyba-12 smc tapyba-10 smc tapyba-9 smc tapyba-8 smc tapyba-7 smc tapyba-6 smc tapyba-5 smc tapyba-3 smc tapyba-4 smc tapyba-2 smc tapyba-33

Nuotraukos: Marta Ivanova.

Sukonstruota šalis: Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“ galerijoje „Vartai“

5_patricija

Olandija yra viena iš tų valstybių, kuriuos vaizduotėje apibrėžtos ryškiau nei žemėlapyje. Tokios valstybės – konstruktai atrodo pažįstamos dar iki jas aplankant, todėl stovint jų tikrovės vidury viskas pradeda atrodyti truputį nerealu. Jau vaikystėje turėjau įsivaizduojamą Olandiją, tą, kurioje tulpės, malūnai ir sūris. Paauglystėje visą šalį reiškė raudonai nušviesta Amsterdamo laisvė, kuria nebūčiau galėjusi ir mokėjusi pasinaudoti. Vėliau mintyse susiklostė kraštas, kuriame kadaise juokingi bruegeliški žmogiukai šmirinėjo po miestus, sustodami paskanauti subtilių natiurmortinių vaišių, o dabar gyvena apsistatę Droog dizainu švarios architektūros namuose. Prireikė kelių vizitų, kad įsivaizduojamą Olandiją išstumtų tikroji…

Patricijos Jurkšaitytės olandiška istorija kur kas rafinuotesnė nei mano. Ji suformuota ne stereotipų ir padrikų įsivaizdavimų, o sistemiškų žinių ir išmanymo, atsiskleidžiančio smulkiais potėpiais. Dailininkei svarbus ne tik vaizdas, bet ir jo formatas: kamerinis, atitinkantis senųjų meistrų sumanymus ir, ką besakytumėte, pridedantis intymumo. Dalyje paveikslų vaizduojami dailininkės pamėgti „nurengti“ interjerai, žinomų kūrinių fonai be veikėjų. Kituose – olandiškų baldų parduotuvės, angariškose erdvėse talpinančios dar tik būsimus interjerus. Kone nevalingai prisimenu Charlie Kaufman filmą „Sinekdocha, Niujorkas“. Likimo spardomas režisierius užsibrėžia pastatyti brutaliai tikrovišką spektaklį apie patį gyvenimą ir susiradęs didžiulį angarą jame įkurdina visą scenografinį Manheteną. Per septyniolika repeticijų metų režisierius vis prieina tą tašką, kuriame pradeda statyti spektaklį, ir netikrame Niujorke tenka pastatyti dar vieną miestą, ir dar vieną, ir dar vieną… Baldų parduotuvė net ir kokybiškai imituodama interjerą tik lėkštai pamėgdžioja gyvenimą, kuris vyks jame, kūnų trajektorijas ir judesius, momentus, kai sėdamasi ar kylama, gulama ir apsisukama. Joje patį gyvenimą galima tik vaidinti, ir vaidinant suprasti, kad matant save neįmanoma atlikti natūralų judesį. Būtent situacijos nenatūralumas atrodo persmelkęs Patricijos Jurkšaitytės tapybą. Nenatūralu matyti tuščius kambarius ir sodus, skirtus apreiškimams. Nenatūralu matyti Olandiją, sutelktą į kėdę ir salėje po salės atsikartojančią. Rodos, kad tarsi butaforiniame Manhetene atkūrinėjant gyvenimą, bandoma struktūruotais veiksmais suprasti tai, kas galiausiai neturi jokios struktūros ir logikos, kas vyksta ir vystosi savaime.

Nenuginčijamas ir vaizdų scenografiškumas. Veikėjų apleisti interjerai, pasirodo, yra nepaprastai suaugę su savo siužetais – vienišas senovinis kambarys atrodo kažkaip klaidingai, jame dar justi ką tik atlikto veiksmo sukeltas vėjas. Tuštumą norisi pildyti jei ne vaizduote, tai savimi. Truputį sutrikdo ir  „Versalio sodų“ kūgiai, parodijuojantys Chesterfieldo sofas, iš paveikslo išlipantys į sales. Atsikartodami ir realybėj, ir paveikslo plokštumoje jie tarsi patvirtina, kad taip, čia kuriamas atskiras pasaulis, kad čia įėjusi nebepriklausau galerijos erdvei. Nors parodos aprašyme trumpai bandoma atkreipti dėmesį į neva priešpriešą tarp ekspozicijos erdvės („baltos“ ir „šiuolaikinės“) ir senoviškų kūrinių formatų bei medžiagų, tačiau šis kontrastas neįvyksta. Švelnūs palubės frizai ir greitosiomis mestas žvilgsnis į galerijos balkoną neleidžia pamiršti, kad esu sename pastate. Tarp dabarties ir klasikos balansuojanti tapyba susišaukia su taip pat alsuojančiomis salėmis. Iš Olandijos, Prancūzijos, Anglijos įvaizdžių čia susikonstruoja nauja šalis – švelnios prabangos, rafinuoto potėpio ir daugybės nutylėjimų.

Tačiau vis tiek turiu prisipažinti, kad visa Patricijos Jurkšaitytės paroda, visas jos metapasaulis man tiesiog praslysta pro akis. Galbūt tai vien asmeninis „nuopelnas“, tačiau po kurio laiko parodoje apima jausmas, lyg skaityčiau istorinį romaną be veikėjų – viskas nepaprastai gražu, intelektualu ir atidirbta, tačiau galiausiai visiškai nebeįdomu, nes kiek gi galima žiūrėti į iš tikrųjų tau neprieinamą peizažą? Būtent istorijos pasigendu „Olandiškose istorijose“, ir ne todėl, kad niekinčiau tuštumą ar tylą. Tiesiog čia, užuot atstojusi milijonus žodžių ar minčių, užuot buvus visa užpildanti ir pati sau pakankama, toji tyla skamba spengiančiai ir primena apie klaikų veiksmo ir intrigos stygių.

Tokioje tylioje aklavietėje būtų galima dar užsilikti, ieškoti nerimo, tuštumos ir išnykimo baimės. Kai butaforijos nesuskaičiuojamai kartojasi savyje, esi pasmerktas mirti vienoje iš jų, kažkokios atskiros realybės kiaute. Vietoj kambary veikusių kūnų galėčiau matyti iš jų išneštuosius, ir taip olandiška, prancūziška ar angliška istorija virstų kitos neegzistuojančios šalies pasakojimu. Banalokas tas memento mori  prieskonis, bet gal jis paskatintų į kiekvieną kambarį užeiti, užuot patrypčiojus tarpdury laibom vaizduotės kojom… Bet tai intensyvi asociacija, gal net per daug emocionali ir poetiška šitam jautriai sukonstruotam pasauliui. Tad tebūnie taip. Gal kažkur tyloje ir girdisi tikra olandiška istorija.

Paroda galerijoje „Vartai“ veiks iki balandžio 7 d.

2_patricija 3_patricija 1_patricija 4Patricija

Arturos Valiaugos nuotraukos.