Author Archives: Justina Žukauskaitė

Nulis infinityvus. Nėra ribų, nėra limitų. Apie Tomo Martišauskio ir Piere Labat duetinę parodą galerijoje „Vartai“

Nors niekada nesimpatizavau matematikai, algebrai, skaičiams ir save laikiau esant grynakrauje humanitare, visgi teko suprasti, kad nuo to, kas yra taip stipriai reliatyvu ir esminga niekada nepabėgsi. Nesunku suvokti, kad matematika, skaičiai, uždaviniai, algoritmai aptinkami visur ir yra visa ko pagrindas. Mene skaičiavimai praktikuojami jau senų senovėje, nuo pat revoliucingų renesanso laikų skaičiavimo sistemos, sekos, konstantos ir teorijos užėmė vieną svarbiausių vietų menininkų kūryboje. Euklido apibendrintas idealusis atkarpų santykis Fi, graikų skulptoriaus Fidijaus vardu, dar kitaip aukso pjūvis ar dieviškoji proporcija, dar iki šių laikų yra nekvestionuojamai laikoma nekintančia estetikos konstanta.

Visą tai prisiminti ir apsvarstyti mane paskatino galerijoje „Vartai“ aplankyta 16-a projekto ARTscape paroda, kuri šį kartą buvo dedikuota Prancūzijos šiuolaikiniam menui. Kęstučio Šapokos straipsnis ir klausimas “TO RENDER OR NOT TO RENDER?” buvo suvoktas tarsi paskata tolimesnių atsakymų paieškoms, bei šių perspektyvių kūrėjų duetinės parodos praturtinimo potencialui.

Du menininkai, kurie atrodo tokie skirtingi, bet tuo pačiu ir turintys panašumų, Pierre Labat ir Tomas Martišauskis, pademonstravo savitą santykį ir požiūrį į kintančios klasikinės skulptūros transformacijos sąvoką. Dueto ekspozicija, kuruota Augustinos Matusevičiūtės, dėl ryškaus artumo minimalizmo estetikai, tarpusavyje susižaidė tvarkingai, vis dėl to abiejų menininkų skulptūros išraiška ir vizualizacija yra pakankamai skirtinga.

Tomo Martišauskio kūryboje nomadizmui nėra vietos, jis jau kurį laiką ištikimas savo idėjoms ir strategijai. Menininkas susikoncentravęs į objekto, skulptūros konvertavimo principus, objektyvios tikrovės interpretacijas pasitelkiant šiuolaikine skaitmenine raiška. Martišauskio kūrybą norėtųsi priskirti generatyviajam menui (Generative art), kurio raktinis elementas yra  ryški pasirinktos sistemos praktika. Pats menininkas savo kūrybą vengia įrėminti į konkrečius apibrėžimus ar sistemas, teigdamas, jog tai tik jo pasirinkta tikslinga ir tąsi kūrybinė taktika.

Specialiai šiai parodai ir galerijos „Vartai“ erdvėms sukurtas kūrinys „Įrankis“ susideda iš keturių savarankiškų, bet esmingai susietų dalių. Aiškiausiai visą menininko ekspoziciją apibendrinti tiktų jo paties žodžiai: „Viena priežastis ir keturios pasekmės“. Pirminis objektas, kitaip priežastis parodoje neeksponuojama, pamatinė idėja buvo sąmoningai abstrahuota ir gražinta į transformuotas materijas. Paprastas molio gabalėlis, deformuotas menininko rankose tampa įrankiu, kurio skaitmeninė informacija, skanuojama 3D skaneriu konvertuojama į skirtingus pavidalus: vizualųjį, vaizdinį, materialų ir garsinį. Ši kūrybinė trajektorija artima daugeliui šiuolaikinių menininkų, tokiems kaip, pavyzdžiui, Carsten Nicolai, kurio darbus turėjome galimybę išvysti ŠMC šią žiemą, jo ekspozicijoje „Pionier“. Vizualizuojami nematomi dalykai, tokie kaip garso bangos, praplečia skulptūros kontekstą ir ragina mus suprasti, jog erdvė aplink mus niekada nebus tuščia.

Martišauskio eksponuojamos keturios pasekmės, tai skirtingi skulptūros išraiškos lygmenys: skulptūros interjeras, eskterjeras, jos reprodukcija, tiksliau, konkretus objektas ir net gi garsinė išraiška. Pagrindinė abstrakti  idėja ir tikslas, tai pateikti žiūrovui sukurtą trigubo interjero žvilgsnį: pradinį objekto interjerą menininko rankoje, atskirą galerijos ir virtualiai veidrodine charakteristika sukurtą objekto interjerą, atspindintį jo paties eksterjerą, kitaip savąją išorę.

Savo darbais Martišauskis suteikia mums progą vizualiai išvysti ir išgirsti tai, ką realybėje niekuomet nepatirtume ir nerastume jokių analogų. Kurdamas menininkas rėmėsi tiksliais matematiniais skaičiavimais ir intervalais. Siekdamas harmoningumo ir tvarkingo mastelio, atspirties tašku pasirinko aritmetinės progresijos seką,  bei Fi, aukso pjūvio skaičių.
Taigi, net ir čia mes turime pripažinti estetikos fenomeno svarbą, objekto proporcijos, santykis su erdve ir žiūrovu kruopščiai apgalvoti.

Tomas Martišauskis „Įrankis“, 2011; animacija

Pierre Labat kurdamas remiasi analogiškomis matematinėmis strategijomis, tai pagrindinis aspektas jungiantis šių dviejų menininkų kūrybą. Fiziniai erdvės matmenys ir apskaičiavimai yra svarbiausi veiksniai jo darbuose. Siekiant suvokti Pierre Labat kūrinius didelę reikšmę turi aktualus skaitmuo ir žiūrovų interaktyvumas. Parodoje menininkas pristatė du naujus projektus „555“ ir „Ribos išklotinė“, specialiai pritaikytus galerijos „Vartai“ erdvėms.

Kūrinys „Ribos išklotinė“ reprezentuoja ribą tarp abstraktaus, vaizduojamojo ir materialaus objekto. Siekiant akcentuoti ribos idėją, pasirinkta galerijos „Vartai“ galinė erdvė buvo susikaidyta į atskiras šešias dalis, kitaip tariant savarankiškas „sienas“. Šios „sienos“ tiesiogiai neribojo erdvės, o ją suskaldė. Kūrinio idėja, tai orientacija į žmogaus fizinį ryšį su erdve ir esamais objektais.

Apsilankymas erdvėje išprovokuoja neišvengiamą susidurimą su kliūtimis, savarankiškai patiriant savo judesių ir sprendimų ribotumą. Antikos laikais peripatetikai (gr. peripatētikos — vaikštinėjantis) buvo įsitikinę, kad produktyviausios mintys gimsta žmogui judant. Ši idėja labai svarbi ir aktuali interaktyvios skulptūros koncepcijai. Pierre Labat skatina aktyviai dalyvauti, judėti ir tyrinėti erdvę. Jo darbai suvokiami ne tik kaip minimalistinės skulptūros išraiška ar architektūrinių elementų, rekonstrukcijų intervencija erdvėje, bet ir kaip sukurta laikina ir alternatyvi erdvė, kuri skatina naujo veiksmo atlikimą, išrandant savarankišką būdą pamatyti ir suprasti objektą.

„555“, savotiškai primenantis ready-made meno stilistiką, yra išskirtinis Pierre Labat projektas. Nepaisydamas įsigalėjusioms minimalistinės skulptūros taisyklėms, menininkas savo kūriniui suteikia simbolinę prasmę. Įkvėptas įvykių Fukušimoje ir nematomo atomo energijos jis sukuria tusčios erdvės sprogimo reprezentaciją. Tai tam tikra implozijos, vidinio sprogimo vizualizaciją erdvėje. Ši erdvės fragmentacija taip pat testuoja fizinį ir psichologinį žmogaus ryšį.  Vizuali darbo vienybė iš tikrųjų nėra autonomiška percepcija, ji nepalaiko formalaus ryšio su erdve, ji skatina pažinti ir ieškoti savų interpretacijų. Kaip ir visuose menininko darbuose egzistuoja du laikai arba erdvės: tu gali į tai žiūrėti kaip į formalų objektą, arba tu gali tai „naudoti“, kitaip dalyvauti. Tai erdvės fragmentacija, kuri viena vertus turi galią atkreipi mūsų dėmesį į ypatingas mūsų gyvenamojo meto grėsmes, kita vertus generuoja naują konceptualų ir galbūt terapinį vitališkumą.

Pierre Labat „Ribos išklotinė“, 2011

Pierre Labat „555“, 2011

Taigi, ryškiausias bruožas siejantis šiuos abu menininkus yra savotiška erdvės destrukcija. Jos pagrindinis tikslas – sukurti naują, iliuzinę ir autonomišką erdvę. Nors abu menininkai, tai interpretuoja savais metodais, manipuliuodami ir dirbdami skirtingomis dimensijomis, visgi pagrindinė bendra orientacija krypsta būtent į šiuolaikinio žmogaus ryšį ir vaidmenį šiose besitranformuojančiuose ir kaskart skirtingus pavidalus įgaunančiuose  skulptūros ir erdvės žaidimuose.

„ARTscape: Prancūzija“ paroda – apie ribas ir apie beribiškumą, juk 0 = ∞.

Niekam nėra ribų, niekam nėra limitų…

Paroda „ARTscape: Prancūzija“ galerijoje „Vartai“ pratęsiama iki rugsėjo 30 d.

Nuotraukos: galerija „Vartai“, Pierre Labat ir Loic Salfati