Author Archives: Justina Zubaitė

Straipsnio autorius:
Justina Zubaitė šiuo metu studijuoja menotyrą Vytauto Didžiojo universitete, Kaune.

Atlantidos vaikai ir futurizmų ilgesys. Jūratės Kluonės paroda „Vienos šeimos istorija“ galerijoje „101“


Markus Miessen: Ką manai esant reikšminga šiuo metu? Kas galėtų tapti reikšminga ateityje?

Hans Ulrich Obrist: Atmintis. Atmintis yra labai reikšminga dabar.

Atminties tema yra  tarsi it mergina šiuolaikinio meno kontekste: aktuali ir geidžiama, patraukli ir rizikinga. Jos reikšmingumą liudija ne tik Hanso Ulricho Obristo, vėl gi, sutikime, it  kuratoriaus, cituota pastaba epigrafe, bet ir kritiko bei rašytojo Dieterio Roelstraete‘s indikuotas istoriografinis posūkis, pasireiškiantis menininkų manija, susijusia su archyvais, užmarštimi, memuarais ir memorialais, nostalgija, praeities kūrinių re-atlikimais, prisiminimais, reminiscencijomis, retrospekcija – trumpai tariant – su praeitimi. Derėtų pridurti, jog istoriografinio posūkio akivaizdoje vykstanti mažųjų pasakojimų vs. didžiojo pasakojimo kova, neabejotinai laimima pirmųjų. Pergalės dėka menininkai vis dažniau atsigręžia į mažuosius pasakojimus, vieną žmogų bei jo tragediją arba, kaip daro tai Jūratė Kluonė (Vienos šeimos istorija“, VDU menų galerija „101“), į savo (šeimos) istoriją.

Jeigu įsivaizduotume aukščiau įvardytas subjektyvios atminties artikuliacijas kaip jau minėtą it (girl), deja, dažniausiai tai būtų itin tragiško likimo mergina. Juk atsigręžimas į praeitį ar/ir atmintis, analizuojama šiuolaikinio meno kontekste, niekam ne paslaptis, dažniausiai susijusi su trauminėmis patirtimis. Neatsitiktinai žvelgiant į anapus parodos, interneto platybėse atrastą Kluonės video darbą „Ji buvo 21-erių“ (She was 21, 2011) ir regint dvidešimtmetes Ievą, Eglę, Justę, Ainę bei Moniką, besimatuojančias tragiško likimo istoriją – skaitančias Kluonės mamos prisiminimus iš lagerio, norom nenorom kyla klausimas apie postatminties (antrosios kartos po trauminės patirties narių atminties) realias ir fikcines potencijas. Kiek, inscenizuodamos svetimas patirtis, merginos priartėja prie praeities ir kiek nuo tų autentiškų patyrimų atitolsta ar/ ir juos fikcionalizuoja? Būtent šis klausimas, apie jaunųjų ir nepatyrusiųjų gebėjimą at(si)minti, apie postatminties variacijas, drauge su Ievos, Eglės, Justės, Ainės bei Monikos vienos šeimos istorijos perskaitymais ir kt. antrinės atminties (ne)gebėjimais teprovokuoja šį tekstą plėstis toliau. Tuo tarpu tai, kas yra vienos šeimos istorijos, tai kas yra išviešinama, bet vis dar jautru ir intymu, telieka, bent trumpam, anapus.

Aš noriu papasakoti jums truputį daugiau apie KGB – prasideda jaunųjų pasakojimas Kluonės darbe „Ji buvo 21-erių“ ir yra tęsiamas apie tragišką buitį ir būtį lageryje, lydimą smurto ir grėsusių, bet, laimei, išvengtų žaginimų. Šis potyrio simuliavimas ar memuarų inscenizavimas, kaip jau buvo užsiminta, yra komplikuotas dėl galimybės įgauti fikcionalizuotus ar kiek siurrealius pavidalus, regint šiandieninį jaunimą kalbant ir, regis, praėjusio laiko beieškant.

Prustiškasis atsisukimas, viso diskurso atgręžtis į praeitį, kaip, vėl gi, pažymi Roelstraete (pats būdamas istorijos maniakas, veikiau pasitikintis praeitimi nei dabartimi), yra visaapimanti šiandieninės visuomenės būsena, neabejotinai trukdanti jai plėtoti savus futurizmus. Ten, kur galėtų rastis minėtasis –izmas, vis dar svarbus Boltanskis, savo Holokaustą permąstančius darbus komentuojantis taip: mano darbai yra ne apie xxxxxxx, jie yra po xxxxxxx ir tuo pat metu priverčiantis prisiminti žymųjį Adorno postulatą, jog rašyti poeziją po Aušvico yra tiesiog barbariška. Tiek Boltanskis, tiek Adorno čia pabrėžia po po (po trauminės patirties) atsiradusią bejėgystę ar/ ir neįmanomybę kalbėti kitaip.

Po po, greta bejėgystės ar/ ir neįmanomybės kalbėti kitaip, galėtų reikšti ir postatminties neišvengiamybę bei jau minėtų jaunųjų – kaip Atlantidos vaikų (Children of Atlantis) – praradusių ir paklydusių, bet neišvengiamai (?) menančių, būseną.  „Žinau, visų mūsų istorijos bus tokios pačios. Mes visi taip pat pasimetę“ – teigia vienas iš jaunuolių jau minėtoje Atlantidos vaikų knygoje, prakalbinusioje post-socialistinės Jugoslavijos bei Bosnijos-Serbijos pokario jaunimą, apie jų būsenas bei atmintis. Tuo tarpu Kluonė jaunųjų nekalbina, čia jai, akivaizdu, svarbesnė vienos (savos) šeimos istorija, kita vertus, drauge galimai (nors ir labai sąlyginai) panaši į kitų šeimų, patyrusių sovietų represijas ir pasirinkusių rezistenciją, patirtis. Ir vis dėlto, nepaisant pirminio menininkės siekio kalbėti apie savo šeimos patirtis, tuo pat metu video kūrinyje kuriamas ir antrinis, savotiškas metatekstas, apie jaunuosius ir jųjų postatmintį, apie gebėjimą (tik) skaityti istoriją bei apie menamo lyno kuriamus pavojus nuslysti ir viską užmiršti. Ar tokie ir yra  Atlantidos vaikai?

Apie lyno pavojus jauniesiems galbūt ir nebūtų prabilta jei nebūtų prisiminta David Maljkoviciaus video fikcija „Scena naujam paveldui (1)“, kurioje pasakojama apie visuotinę istorinės atminties amneziją, anonsuojamą taip: 2045-aisias grupės jaunuolių aplankomas sovietmečiu statytas monumentas antrojo pasaulinio karo aukoms (1970-1981, skulptorius Vojinas Bakičius), kurio funkcija, kaip žinia,  seniausiai pamiršta, o jis tebestovi. Monumentas čia transformuojamas į mįslingą artefaktą ir Kroatijos televizijos bei T-mobile bangų siųstuvą. Niekas jau nebežino kam/ kaip/ kada/ kodėl jis čia atsirado. Nebūtų sunku patikėti, jog Maljkovicius minėtu kūriniu būtent ir komentuoja po po situaciją, fikcionalizuodamas amnezijos pergalę arba tūkstantį kartų minėto, lyno kuriamą galimybę (o gal grėsmę?) nebeatsiminti. Itin panašiai aidi ir Kluonės kūrinyje „Ji buvo 21-erių“ jaunųjų – Eglės, Justės, Ainės bei Monikos – performatyvumu kuriamas savotiškas kūrinio metatekstas, klausiantis apie postatminties variacijas bei galimybę priartėti ar/ir nutolti prie praeities, o gal ir mėginti patirti jau patirtą. Ir vis dėlto, „Scenas naujam paveldui (1,2,3)“ bei jų siūloma fikcionalizavimo galimybė, veikiausiai galėtų nuraminti Roelstraete‘s sielą ir tapti šiandien taip trūkstamais ir tik tokiais šiandien – po po situacijoje – įmanomais futurizmais, potencialiais it šiuolaikiniame mene. O taip pat – mūsų atspirtimis ir galimybėmis kurti fikcijas apie praeitį ir, žinoma, ateitį.

Iliustracijoje: Jūratė Kluonė, Ji buvo 21-erių, 2011 (kadras iš filmo).

Apie vietas, nostalgiją ir šokius. Pokalbis su Gintare Rakickaite

Tai filmas apie karuseles ir žmonės, kurie gyvena šiame parke. Jie kuria pozityvią ir naivią sovietinę pasaką.   (G. Rakickaitė apie filmą „Parkas“, 2009)

**
Gintarė Rakickaitė (g.1986) – jauna šiuolaikinė video menininkė, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Klausimu apie neseniai KKKC parodų rūmuose vykusią videomeno parodą ir norėčiau pradėti pokalbį.

Balandžio 24 dieną KKKC Parodų rūmuose pasibaigė Danutės Gambickaitės, Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės bei Eglės Juocevičiūtės kuruota videomeno paroda „Atsitiktinai, Baltazarai“, kurioje buvo pristatyti ir Tavo darbai. Gal galėtum  kiek išsamiau juos pristatyti?

Šioje videomeno parodoje dalyvavo mano dokumentinis filmas „Parkas“ (2009, pavasaris). Jis sukurtas dar besimokant VDA, fotografijos ir medijos meno specialybės trečiame kurse. Pirmajam savo filmui pasirinkau karuselių parką: nuo tada gerus du mėnesius, kelias dienas per savaitę lankiau parko darbuotojus, bendravau su jais, stebėjau jų kasdienybę, o vėliau ir padėjau suorganizuoti parko sezono atidarymą, anksčiau jų niekados neorganizuotą. (Keletas scenų iš atidarymo yra panaudota  ir pačiame filme).

Filmas „Parkas“  – apie karuseles Vytauto parke Kaune, išlikusias nuo sovietinių laikų. Ši vieta vis dar gyvuoja keturių žmonių dėka, kurie dešimtis metų ja rūpinasi, žavisi ir ją vertina. Kaip vaikai su žaislais jie žaidžia su savo karuselėmis. Ši vieta tampa pasaka, kiekvienam iš mūsų primenančia vaikystę.

Filmuojant šį, pirmąjį savo darbą, susipažinau su vienu vyriškiu, kuris mane bandė sudominti savo pasakojimais. Jis kalbėjo kaip myli muziką, kaip nuo vaikystės groja įvairiuose ansambliuose ir smagiai leidžia savo savaitgalius senjorų šokiuose. Tačiau pasakojimai nepasirodė tokie įdomūs kaip jis pats. Ir man pavyko keletą minučių nepastebimai jį nufilmuoti: tuo metu parke per magnetolą grojo „Pūko“ radijo stotis, o jis natūraliai, rūkydamas cigaretę, trepsėjo į taktą. Tas kadras yra viena iš smagiausių vietų mano filme. Tuomet man ir kilo noras pratęsti savo kūrybą ir sukurti antrąjį savo filmą –  apie senjorų šokius. Taip ir padariau, pasilikdama  šį objektą diplominiam darbui („Trys Ketvirtinės“ (2010, pavasaris)). Šiame filme matoma kaip kiekvieną sekmadienį Vilniaus kultūros ir sporto rūmų salėje buriasi pagyvenę žmonės. Jie visi čia ateina vedami bendro noro. Sutiksėjus laikrodžio rodyklei, penktą valandą vakaro, nuskamba šokių karalius – valsas. Tai  tampa vieta, kurioje šokiai geba atitolinti senatvę. Vieniems jie – mankšta ir atsipalaidavimas, kitiems – stiprybės ir jaunystės pojūtis. Dauguma pensinio amžiaus žmonių yra vieniši, jie čia ateina pabendrauti. Kitiems netgi pavyksta susirasti naują meilę ar geriausią draugą. Moterims yra dėl ko pasipuošti, o vyrams – dėl ko pasipuikuoti.

Šokiai – jie nepasikeitė. Jie nesikeičia. Jų tradicijos išlieka. Muzika, salė, rūbinė, bilietų plėšytoja, kėdžių eilės prisėsti pailsėti ar paplepėti ir, žinoma, laukimas. Laukimas, kol tave kas pakvies šokiui.

Žmonės, kurie nugyveno didžiąją savo gyvenimo dalį, „grįžta į jaunystę“ – diskotekų, naujų pažinčių ir grožio laikus. Mes nežinom, kas bus su mūsų karta ar dar su vėlesne. Ar šokiai išliks tokie patys? Tokios pačios šokio tradicijos, kai vyras kviečia damą šokiui, o nepakviestoji laukia sekančios progos? Ar yra tuose šokiuose lyderis, kuris kviečia visas? O gal yra lyderė, kuri yra visų kviečiama?

Anot parodos kuratorių, „Vieta pasakojime dažnai būna pasyvi aplinkybė (kaip ir asiliuko Baltazaro personažas Bressono filme). Tačiau istorija, įvykiai, atmintis mūsų sąmonėje padaro ją aktyviu, kartais net pagrindiniu veikėju.“ Tiek videodarbe „Trys ketvirtinės“ (2010), tiek „Parkas“ (2009) vieta neabejotinai yra kūrinio pretekstas, tačiau ar ji virsta/paverčiama aktyviu veikėju?

Taip, šiuose dvejuose mano darbuose visas kūrybinis procesas prasidėjo nuo susižavėjimo vieta, kuri abiem atvejais ir tampa pagrindiniu mano filmų objektu. Man svarbiausia yra erdvė ir joje esantys žmonės.

Atminties tema šiuolaikiniame mene itin dažnai sutinkama. Minėti darbai „Trys ketvirtinės“ bei „Parkas“, atrodo,  savyje talpintų nostalgijos, taigi, ir atminties, elementą. Kiek sąmoningai/kiek atsitiktinai ėmeisi tirti miestą/erdvę/laiką/atmintį?

Visų pirma, manau, nepavadinčiau savęs tyrėja. Šios vietos man yra  tiesiog žavios, įdomios kaip  sovietinis palikimas. Pirmiausia į tai žiūriu labiau fotografiškai/ kinematografiškai, o vėliau, kai jau prisisotinu tos erdvės vaizdų, pradedu daryti vienokias ar kitokias išvadas apie laiką, kuris, abiejų mano filmų atveju, yra sustojęs žmonių pasąmonėse. Jie gyvena ir galvoja lygiai taip pat, kaip  galvojo sovietiniais laikais; jiems yra brangu tai, kas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, jau nebėra itin vertinama. Išties įdomu stebėti tokius žmones, o dar įdomiau, kai jų yra visa bendruomenė su sava/ nekintančia erdve.

Teorinių, e.g. filosofinių tekstų inspiracijos: ar (tai) inspiruoja? Koks, tavo manymu yra/turėtų būti  šiuolaikinio meno ir  akademinio/mokslinio/teorinio bei meninio diskursų santykis?

Teoriniais (pvz. filosofiniais) tekstais sąmoningai nesiremiu, labiau remiuosi asmenine patirtimi. Galbūt kažkada – kažkoks perskaitytas straipsnis ar mintis ir yra padariusi įtakos, tačiau   mano darbuose  sąmoningai ji nėra taikoma. Labiau remiuosi ne mintimis, o vaizdiniais: matytais filmais, fotografijomis –  tuo, kas kuria savotišką nuotaiką bei žavesį.  Vėliau, žinoma, galima imtis kažkokios analizės ir bandyt atrasti užslaptintas prasmes, bet ne aš užsiėmu jų dešifravimu.

O dėl  šiuolaikinio meno – jame pastaruoju metu vis daugėja kažkokios perdėtos prasmės ieškojimo, – aš daug papraščiau į viską žiūriu: manau, jog menas nėra skirtas tiktai menininkams, todėl  tų diskursų galėtų būti mažiau.

Pabaigai, gal galėtum plačiau papasakoti apie parodas, kuriose dalyvavai ir projektus, kuriuos vykdei/ žadi vykdyti.

Kuo toliau, tuo labiau daugėja galimybių bei pasiūlymų dalyvauti projektuose. Būtent tada  ir supranti, jog filmą sukurti yra viena, o juo rūpintis jau po sukūrimo – visai kas  kita. Ir tas antrasis etapas – vos ne sudėtingesnis. Kitaip sakant: kai tik „pralauži ledus“, tada vos spėk pildyti registracijos formas ir siuntinėti po visą pasaulį. Būtent tai  šiuo metu  ir darau, t.y.  atlieku prodiusavimo veiksmus. Šiame  interviu  pristatyti  darbai kaip tik šiuo metu keliauja po įvairius festivalius Prancūzijoje, Ispanijoje, taip pat  buvo rodomi Vokietijoje.

Ir taip vis plečiasi žemėlapio ribos. Smagu. Vis dėlto, to nebūtų galima pasakyti  apie  susidomėjimą Lietuvoje: pavieniai-maži festivaliai priima, o didesni –  ne. Ar nesupranta, ar nevertina to kaip profesionalaus darbo – neaišku – bet šiek tiek liūdna.

Kalbant apie kitus projektus, stengiuosi neapsiriboti vien savo asmenine kūryba – nuo pat pirmo kurso bendradarbiauju su įvairiaus menininkais: pradedant jaunuoju kompozitoriumi Gediminu Gelgotu, baigiant vyresniosios kartos tapytoju-fotografu Algiu Griškevičiumi. Tik, tiesa, dažniau būna, jog man pačiai pasiūlo prisijungti prie projekto jo kontekste įgyvendinant kažkokias idėjas, o pati inciatyvos vis nerodau; matyt, dar norisi „prasimankštinti“.

 

Gintarė Rakickaitė „Parkas“, 2009, video, 22’05 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Parkas“, 2009, video, 22’05 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Parkas“, 2009, video, 22’05 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Parkas“, 2009, video, 22’05 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Trys ketvirtinės“, 2010, video, 16 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Trys ketvirtinės“, 2010, video, 16 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Trys ketvirtinės“, 2010, video, 16 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Trys ketvirtinės“, 2010, video, 16 min., kadras iš filmo.

Iliustracijos viršuje autorė: Evgenia Levin.

Trumpas pokalbis su Antanu Gerliku

Rašytojas, kuris nuvyko į lenktynes, kad patirtų lenktynių aistrą. Grįžęs iš lenktynių aprašytų įspūdžius teksto finišas atrodė taip: c, t, s, kd      c,t,s,kd,,,s,k,t,dct,  ct,,s,k,     d,   k,,, .  t,c, t

(Antanas Gerlikas)
**
Antanas Gerlikas (g.1978) –  jaunas šiuolaikinis menininkas, VDA baigęs skulptūros studijas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Vilniuje.

Su Liudviku Bukliu (2008) galerijoje „Tulips&Roses“ surengė parodą „Ir tada atėjo Džonis“, dalyvavo grupinėse parodose, tokiose kaip: „Krentant į triušio olą: susitikimai su žinomybe“ (Tartu „Rael Artel“ galerija), „Jei tu žinai, kad čia yra ranka…“ (ŠMC, 2010), „I want to say straight away that my name is Robert Duncan just in case any of you entered the wrong hall“ (Reikjavikas, su galerija „Tulips&Roses“, 2010).

Klausimu apie paskutinę parodą, vykusią ŠMC vitrinoje šių metų pradžioje ir norėčiau pradėti pokalbį.

Vasario 13 d. baigėsi tavo paroda „Adatos akis“  ŠMC  vitrinoje. Gal pirmiausia norėtųsi kelių komentarų apie ją. Parodoje buvo matomi keturi sustabdyti filmų kadrai: krintanti knyga, balansuojanti su rutuliu gimnastė, Molėtų observatorijos patalpose ore pakibusi dėžutė bei iš dangaus krintančios snaigės. Kiek sąmoningas (kiek atsitiktinis) buvo šių objektų pasirinkimas?

Parodoje „Adatos akis“  kadrai yra erdvės, laiko, judesio indeksai, kurie veikia kaip padidinimo stiklas. Molėtų observatorijoje, prie teleskopo, kvapą išreiškiau ore pakibusia dėžute, kuri sujungė mane, padidinimo stiklą ir tai, į ką jis nutaikytas. Mano nuomone, kūriniai neturi galutinio tikslo. Keičiant jų vietą, keičiasi erdvė, sąlyčio taškai, plečiasi dialogas.

Šie keturi objektai parodoje, tai sustabdyto veiksmo (vyksmo) kadrai, vienokiu ar kitokiu būdu intriguojantys nejundančio-judesio, objekto buvimo mums nepastebimoje pozicijoje mums nepastebimą momentą, išviešinimu. Kuo Tau įdomus šis nematomo pamatymas?

Per parodą ar atskirą kūrinį žiūrovui yra sukurta sąlyga patirti meno kūrinį ir suteikta galimybė sužinoti, kas autoriui įdomu, svarbu, kuo jis domisi ir kaip jis kuria kažką naujo. Dėl to yra kuriamos meno kūrinių gyvenamosios vietos, kurios rūpinasi, kad kūriniai būtų tiksliai išreikšti. Gali būti ir taip, kad viskas vyksta tik sąmonės lygmenyje, kad parodos vyksta nuolat.

Prisimenant parodoje „Ir tada atėjo Džonis“ (drauge su Liudviku Bukliu, galerijoje „Tulips&Roses”, 2008) Tavo kurtas mokslinės-fantastikos istorijas, kuriose veikė Tavo išgalvoti personažai: Vaškis, Beniošis, norėtųsi klausti apie literatūrinės fikcijos reikšmę Tavo kūryboje ir jos vizualizaciją. Kokiu būdu fikcija, pasakojimas teksto pavidalu tapo (gali tapti) centrine kūrinio ašimi?

Su fikcijom susidūriau tiesiogiai. Turiu omenyje tai, jog 1996-2008 m. rašiau laiškus, kuriuose taisyklių neturintis žaidimas atverdavo vis naujas erdves, veikėjai peržengdavo skirtingas ribas; sunku būdavo padėti tašką. Tai buvo šaltinis, kuris man kėlė klausimus ir su kuriuo reikėjo išsiaiškinti. Studijų metu jas perrašiau, ieškojau svarbiausių sąlyčio taškų, kūriau naujas, pritaikydamas klausimo kaip tai atsitiko metodą. Negalėjau jų mesti dėl jų atsiradimo priežasties, tuo metu tai buvo svarbu. Dėl to mano kūryba buvo susijusi su fikcijomis.

Ar ir skaitai mokslinės-fantastikos literatūrą? Ką skaitai apskritai?

Iki šiol vengiu pastarojo žanro knygų. Kitas knygas  skaityti man  būtina.

Galbūt  šių laiškų pagrindu ir buvo sukurtos istorijos, vėliau eksponuotos „Tulips&Roses“?

Kartą kolega, kuris gyvena mieste, manęs paklausė: ką veikdavai vaikystėje? Pasakojimą pradėdavau nuo pelkės, kur buvo ginamos varlių teisės, kad jos galėtų gyventi. Turėjau tokį pasaulėvaizdį, suvokimą, kad aplinka – sujungta ir persipinusi – kaip geras teksto audinys suręstas iš daugelio kultūrų, įvairių sudėtingų dalykų. Aš jo neakcentuoju, tai yra tam tikri suvokimo virpuliukai.

Vėliau kibau į savo archyvą; laiškus, rašytus istorijų pavidalu, kurie (kaip jau buvo minėta) buvo siunčiami draugui nuo 1996 m. Šių istorijų rašymo metodas, o gal kartu ir siekis buvo aprašyti, kaip kuriamos naujos sąlygos, kaip perženginėjamos ribos; tai buvo nuolatinis kažko naujo ieškojimas,  nuolatinis kažko naujo fiksavimas. Kūryba buvo kaip inkstinktas. Ir taip, du tūkstančiai aštuntaisiais, istorijos, kilusios iš minėtų laiškų, buvo eksponuotos  Tulips&Roses parodoje  „Ir tada atėjo Džonis“.

Prisimenant Tavo vykdytus projektus, vienas smulkesnių, tačiau savitai įdomių buvo naktinė video-instaliacijos paroda „Arba-Arba“ Plungėje (2009), programos „Plungė – Lietuvos kultūros sostinė 2009” metu. Šiandien būtų įdomu sužinoti, ar galėtų būti dar netikėtų parodų provincijoje. Kodėl galėtų nebūti. (?) Kokie galėtų būti išskirti simptomatiniai ženklai, leidžiantys kiek šamaniškai maketuoti ne-Vilnius/ne-centro meninės veiklos ateitį?

Neatsižvelgiant atstumo nuo pilies, veikia tie patys įstatymai. 2009 m. Plungėje kilo aistros dėl meno kūrinio sąvokos, buvo nuspręsta kiekvienais metais Plungės centrinėje aikštėje puošti eglę, nepaisant „kūrinio“ vertės.

Gal pabaikime pokalbį netikėtai greitai, tačiau pasitelkdami tradicinį klausimą: o kokie artimiausi planai?

Dabar žiūriu į reprodukciją, XVI a. vyras pozuoja užsidėjes ant veido afrikietišką kaukę. Noriu tau, Justina, padėkoti už šį pokalbį. Tiesa, šį vyrą pakviesčiau į naują kūrinį.

Iliustracija: Antanas Gerlikas, kadrai iš filmo „Sekant skirtingo kvapo takus“ (Following the track of a different smell), 2010.

Antano Gerliko paroda „Adatos akis“ ŠMC vitrinoje, 2011.