Author Archives: Justina Ruzgaitė

Straipsnio autorius:
Justina Ruzgaitė baigė menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.

Stabilus ir lankstus pagal Rimantą Milkintą

2011 metais ArtVilnius meno mugėje  diplomuotą  už geriausią skulptūrą ir instaliaciją, kryptingai kuriantį  ir  aktyviai  meno scenoje dalyvaujantį menininką Rimantą Milkintą kalbiname apie kūrybinius užmojus, bei perspektyvos įžvalgas skulptūroje.

Rimantai, esi aktyvus menininkas, o tuo pačiu ir dėstytojauji.  Kaip sekasi derinti kūrybinį darbą su pedagoginiu?

Pedagoginis darbas ir kūryba – geras derinys. Pirmasis  nereikalauja labai daug laiko, tai darbas pagal mano žinias, taip pat tam tikra finansinė atrama. Turiu paruošęs skulptūros programą, kuri ir man pačiam yra naudinga.  Ši programa nėra akademinio lygio, apie skulptūrą yra kalbama su 14-16 metų jaunimu. Bemokydamas ir pats atrandu naujų dalykų.

Kaip sekasi pačiam palaikyti kūrybiškumą ir gaudyti idėjas? Ką šiuo metu darai?

Šiuo metu viskas tik įgauna pagreitį.  Kai baigiau akademiją, keli metai buvo pilni avantiūrizmo, išbandymų, patirčių daugelyje sričių – nuo reklamos, scenografijos iki statybų aikštelės. Kai kurių žmonių dėka, ypač Ramintos Jurėnaitės,  vis  sugrįždavau  į skulptūrą – vieną, kitą kartą. Tačiau kai atsitrauki nuo kūrybinės veiklos, vėl tenka sugrįžti į pradinį tašką, kur buvai sustojęs, gal net žingsniu atgal. Tie sugrįžimai būdavo gan keisti,  man pačiam kildavo klausimų – verta ar neverta sugrįžinėt? Tačiau parodos vyko, procesas po truputį vystėsi.  Atėjo 2009 metai, kai atsirado daugiau laisvo laiko, prisėdau dirbtuvėse prie eskizų, medžiagų likučių, pabandžiau grįžti į tą vietą, kur buvau sustojęs akademijoje.  Taip prasidėjo naujas etapas. Nebesinori nieko keisti, norisi kurti.

Esi dalyvavęs ir užsienio šalių parodose, kaip manai ar skiriasi skulptūros situacija, eksponavimo savitumai tarp užsienio ir Lietuvos menininkų? Kokia tavo požiūriu yra situacija Lietuvoje?

Lietuvoje visai  jos nėra, nes visas veiksmas vyksta paprastu pagrindu – kiek patys skulptoriai pasidaro, tiek ir turi. Kaip pavyzdys, prieš keletą metų skulptoriaus Mariaus Zavadskio iniciatyva organizuojant tiek pavienes parodas, tiek projektus, vėliau, matyt, žmogui nusviro rankos. Aš taip pat pabandžiau, kai  atsirado tokia galimybė Artvilnius meno mugės metu – pasiūlė surengti skulptūrinių objektų parodą. Ir, mano pastebėjimu, kol kas tai  yra vos ne vienintelis skulptūrinis vyksmas Vilniuje.
Iš prisiminimų dalyvaujant parodose užsienyje.  2006 metais  dalyvavau Arnaldo Pomodoro fondo surengtame jaunųjų skulptorių konkurse  –  parodoje Milane. Kai nuvykau į parodų salę eksponuoti savo objektų, parodos kuratorė, kad būtų situacija aiškesnė, pasiūlė paėjėti iki maketo. Iš pradžių visai nesupratau kam man tas maketas, juk erdvė priešais. Kai nuėjom, aš nustebau pamatęs savo objektėlių iš faneros maketukus parodų salės plane.  Parodos dalyvių buvo 25, o kiekvienam kūriniui skiriamas toks preciziškas dėmesys.

O kaip su skulptūros pritaikymu viešose  erdvėse, bei kokią vietą užima darbai, kaip tarkime Šilalės rajone iškeltas tavo sukurtas skulptūrinis objektas – kryžius, siejantis  su atminimu ir istorija?

Viskas gerai, jei  sukuriamas kūrinys viešojoje erdvėje. Tačiau dauguma atvejų  tai projektų rezultatai.  Tie, kuriuos aš esu realizavęs viešoje – reprezentacinėje  erdvėje , vis dėl to ir lieka tik projektais. Aš jų net nepriskiriu prie kūrinių. Pavyzdys su kryžium, tik patvirtina, kad dirbu keliuose frontuose.  Vienas jų – ženklų projektas , kuris skirtas pažymėti vietas susijusias su Lietuvos rezistencija. Naudoju tradicinius simbolius ir su jais susijusias formas.  Čia taip pat svarbus tampa  užsakovas, bei  istorinis kontekstas.

Kita linija – simpoziumų projektai, kurie turi tam tikrą savo specifiką – vieta, kontekstas, ar  tema. Čia gali jaustis laisvesnis, kūrybinis rezultatas būna artimesnis, nes neturi įsipareigojimų . Gali likti ištikimesnis sau pačiam. O grynajai kūrybai man nesinori kažkokių kontekstų, socialinių situacijų, viešųjų erdvių. Norisi kurti tai, kas šauna į galvą, yra aktualu, įdomu man pačiam.

Kas pačiam yra įdomu, motyvuoja?

Dauguma dalykų, kuriais domiuosi nėra tiesioginė motyvacija mano kūriniams. Šiaip esu gan visuomeniškas ir pilietiškas, nesu praleidęs  nei vienų rinkimų…  Mėgstu dokumentiką, kažkodėl į galvą prikišu nemažai aktualijų informacijos. Tačiau kai eskizuoju ar kažką konstruoju, visa tai  pasidaro nebesvarbu.  Įsijungia  kažkoks dirgiklis. Kūryba yra priklausomybė, kitaip neįvardinčiau. Praeina kuris laikas ir vėl kažką konstruoji, nes nervas nelaiko.

Kaip savo darbams renkiesi medžiagas, kad ir medį?

Medžiagų ieškau. Daugumoje mano skulptūrų medžiaga yra svarbi pati savaime. Medžiagų savybės yra dalis kūrinio. Nenaudoju medžiagos vien dėl to, kad kažkuri yra patvaresnė ar gražesnė. Kartais ji ir yra ta svarbioji kūrinio dalis. Jeigu atsimeni, darbai iš faneros – kodėl būtent ji? Man tai yra ta medžiaga, kuri atspindi dabartį. Kaip fanera yra pagaminta? Išaugęs berželis, natūrali medžiaga perdirbama pramoniniame konvejeryje, apdorojama, pritaikoma vartojimui. Šis visas proceso rezultatas man reprezentuoja dabartį, aktualijas. Pačios medžiagos tampa atsakymu mano idėjoms.

Papildant tą pačią medžiagos koncepciją, galbūt kažkaip panašiai traktuoji ir kūrinį „Be šaknų“?

Smalininkuose buvo nupjauti seni, keliantys pavojų medžiai. Kadangi  ąžuolai buvo nebetinkami gamybai, vietinis menininkas  Juozas Budzinauskas sumanė surengti medžio skulptūrų simpoziumą, iš kurio išsivystė labai gražus kelių metų vyksmas. Mano kartos skulptoriai turėjo šansą visiškai laisvai, be jokių įsipareigojimų kurti.  Skulptūroje „Be šaknų“  taip pat svarbus dalykas yra medžiaga ir jos savybės. Dirbdamas su rąstu mėgstu naudoti kūgio formą, kuri atskleidžia augimo principą nuo pirmo atsiradimo taško iki maksimalios apimties tūrio.

Buvusi skulptūrinių objektų ir instaliacijų paroda „Žmogiškasis faktorius“, kurioje minima autorystės samprata – joje vystoma kita problematikos skalė?

Šios parodos idėja ir iniciatyva yra Andriaus Ermino. Tema įdomi ir vis dar vystoma. Jau įvyko dvi parodos  Klaipėdos kultūrinių komunikacijų centre ir Šiaulių miesto galerijoje – pastarąją organizavo Marius Skudžinkas. Šią temą kiekvienas parodos dalyvis interpretuoja savarankiškai. Aš žmogiškajį faktorių matau apskritai savo kūrybiniame pasirinkime. O kaip kitaip tai pavadinsi, su mano darbais juk nepapuoši salono ar rožynėlio sode.

Kaip vertini  bendradarbiavimą, skulptūrinių struktūrų jungimo sintezę kartu su kitų šakų menais, kaip kad, pavyzdžiui, paskutinioji tavo paroda kartu su žmona, menininke Laima, ir dualumo principas?

Man pradeda patikti ieškoti  jungčių tarp skirtingų menų. Tai tarytum tam tikras žaidimas. Patinka įsižaisti, ir ypač tokios parodos, kurios įvyksta spontaniškai. Ir labai smagu, kai beieškant jungties taškų kažką atrandi.  Padaryti gerą junginį irgi yra tam tikras kūrybinis iššūkis.

Tas pats pavyzdys – mūsų su Laima paroda, jungiant fotografiją su skulptūros objektais, buvo smalsu ieškoti kaip tai gali jungtis.  Dualumas – pagrindinė mano kūrybos ašis, galima sakyti asmeninė problema, kurią aptikau jau studijų laikais. Stabilus ir lankstus  – nuo šios temos viskas ir prasidėjo. Parodoje su Laima dualumo problemą taip pat vystėme. Mano objektai kaip labiau racionalūs, o Laimos nuotraukos orientuotos į jausmus, išgyvenimus.

Kokios galimybės šiems ieškojimams, ar galime tikėtis panašių planuojamų projektų ateityje?

Žadam ir ne vieną. Nors kūryba nėra užsakoma ar suplanuojama, kiekvienas kūrinys gali būti paskutinis. Ne tik su Laima, bet ir su Andrium Erminu suplanavę rudenį rengti parodas,  turim gerų idėjų . Nors Andrius tos pačios srities menininkas, bet viskas bus kiek kitaip, nei įprastai. Berlyne su tapytoju Heinz-Herman Jurczek.  Manau, kad kūriniai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ir skirtingi,  tačiau jei tarp menininkų yra kažkoks  bendrumas, mąstymo ar pasaulėžiūros,  tai ir paroda susijungia.

Kokiems darbams ruošiesi artimiausiu metu?

Artinasi Artvilnius meno mugė, tęsim balkono skulptorių poziciją, šiais metais dar plačiau, dar daugiau autorių bandysime pristatyti.  Gal net su kai kuriais objektais išeisim į lauką. Rugsėjo mėnesį su Andriumi Erminu bandysiu bendradarbiauti  Šv. Jono gatvės galerijoje. Spalio mėnesį esu pakviestas į Rygos skulptūros kvadrienalę. O dar kitą vasarą A. Mončio muziejuje personalinė paroda. Esame susidraugavę su  Silkeborgo miestu Danijoje, sieksime Artvilnius  „Tako“ skulptorių parodą nuvežti ten.  Nusimato intensyvus metas.

Ačiū už pokalbį ir linkime sėkmės.

Iliustracijoje: Rimantas Milkintas greta jo kūrinio „Lukštas“ meno mugėje ArtVilnius, 2011. Laimos Buivydaitė.

Lakoniškas interviu su Jonu Jurciku

Jono Jurciko vardas pirmą kartą plačiai nuvilnijo praėjusiais, 2011 m., metais šiam jaunam autoriui už kūrinį „Susitikimo pradžia“ laimėjus Baltijos šalių „Jaunojo tapytojo pirzą’11“. Tais pačiais metais Modernaus meno centras įsigijo tapytojo kūrinį „Laiminga pabaiga“ iš ciklo „Marso užkariavimas“, atskleidžiantį autoriaus santykį ir padėti susikertančių praeities ir dabarties kultūrų fone, tokiu būdu tarsi sutvirtindami kylančio menininko pozicijas Lietuvos meno scenoje. Estiškajai tapybos „mokyklai“ artima menine kalba bylojančių kūrinių autorių, vaizdinius pasakojimus papildančiu žodiniais tekstais, prakalbinti nėra paprasta. Čia – vieno iš tokių atkaklių mėginimų rezultatai.

Neseniai baigei tapybos magistrą, rengiamos parodos įsibėgėja, o rudenį esi svariai įvertintas Jaunojo Tapytojo prizu. Kaip jautiesi po šio svarbaus apdovanojimo?

Be jokios abejonės – tai tikrai didelis įvertinimas ir paskatinimas jaunam tapytojui. Malonu, kad tai, ką darau įvertino kompetentinga tarptautinė komisija ir publika. Tai įrodymas man, kad ne veltui mokiausi, baigiau studijas, kuriu toliau.

Kaip rinkaisi tapybą? Ar tai ir yra nuoseklus tavo idėjų realizavimo kelias?

Tapyba mane visada domino. Todėl stojant į Vilniaus dailės akademiją nebuvo sunku apsispręsti. Norėjau studijuoti tik tapybą ir  tikslingai to siekiau. Tai nebuvo paskutinės minutės pasirinkimas.

Tapyba – tai optimaliausias įrankis leidžiantis tau įgyvendinti kūrybiškumą?

Konkrečiai taip negali sakyti. Tiesiog toks kaip magnetas traukia ir tu nežinai kodėl, natūraliai taip. Manau, kad tai yra puikus būdas išreikšti mano idėjoms, tačiau ne vienintelis. Neatmetu galimybės ateityje naudoti ir kitus išraiškos būdus ir priemones.

Ar šiuo metu pilnai sekasi realizuoti tai, ką esi sumanęs?

Pilnai savo sumanymų nepavyksta realizuoti, nes trūksta laiko. Šiuo metu buitis praryja daugiau laiko nei turėtų, bet tikiuosi, kad netolimoje ateityje bus atvirkščiai. Jaučiu, kad pirmaisiais paveikslais man pavyko užčiuopti pradžią  konkretiems sumanymams, tačiau tikrai dar nesijaučiu pilnai juos realizuojantis.

Ar yra tokių menininkų, ar meno krypčių, kurie tau imponuotų?

Konkrečių meno krypčių, kurios stipriai įtakotų – nėra, įvardinti negalėčiau, greičiau pavienius menininkus, vieni jų man imponuoja vizualiai, kiti konceptualiai. Norbert Bisky, Vladimir Dubossarsky ir Alexander Vinogradov, Raul Rajangu, Marko Mäetamm, Vitalij Komar ir Alexander Melamid, Takashi Murakami, Neo Rauch ir kiti.

Išties, pastarųjų menininkų kūryba tam  tikrais aspektais siejasi su istorine patirtimi, bei sovietinio režimo atmintimi, kuri kaip ir tavo darbų cikle „Marso užkariavimas“, deklaruojama per neslepiamą ironijos prizmę. Kas tave ypač motyvuoja, skatina šiai kritiškai humoro ekspresijai?

Savo kūryba nesiekiu išreikšti kritikos, moralizuoti ar nurodyti savotiško išeities taško. Humorą naudoju kaip priemonę sukurti laisvą, neįpareigojančią erdvę žiūrovo interpretacijoms.

Taip, aš manau, kad sukelti šypseną žiūrovui yra daug sunkiau nei nuteikti jį rimčiai. Tai  savotiškas iššūkis man.

Žvelgi į daugumą gyvenimo situacijų per humorą?

Stengiuosi, nes manau, kad į sudėtingas gyvenimo situacijas pažvelgus su humoru, jos tampa daug paprastesnės.

Tačiau kaip su sovietinėmis, utopinėmis ideologijomis, kurios kažkiek ir atsispindi tavo kūryboje. Kodėl tai renkiesi?

Nesiekiau atspindėti sovietinių, utopinių ideologijų savo paveiksluose, aš naudojau tik tam tikrus elementus, kurie gali tai priminti. Tai priemonė, kuri talkina man konstruojant paveikslus. Mano kūryboje svarbu ne pati sovietinė ideologija, o iš jos kilusios pasekmės šiuolaikiniam žmogui.

Galima teigti, kad iš dalies tos buvusios istorijos, praeities refleksijos sužaidžia kaip metaforos dabarčiai?

Iš esmės taip. Bet norėčiau pridurti tai, kad mano kūryboje ne mažiau svarbu ir asmeniniai potyriai.

O pasekmės, apie kurias užsimeni, galbūt tai tam tikros socialinės problemos, kaip kad galima išskirti savotišką žmogaus vaizdavimo būdą tavo darbuose – kosmonautai, darbininkai…

Kiekvienas žiūrovas gali pastebėti jam aktualias problemas, ir jis bus teisus.

Iš tiesų palieki žiūrovui didžiulę erdvę interpretuoti.

Džiaugiuosi tuo, man tai labai svarbu.  Tai, ką aš kalbu ir tai ką supranta žiūrovas gali būti labai skirtingi dalykai, tačiau tai yra puiku, nes taip kūrinio idėja nesibaigia vien tik ties mano individualiu situacijos interpretavimu.

Kad suprasti meno kūrinį, turi daugiau prie jo praleisti laiko –  negali taip eiti, prabėgti – čia įdomu, čia neįdomu. Reikia bent pabandyti suprasti, pradėti nuo paveikslų paviršiaus, pavadinimo.

Galbūt mintyse jau turi ir būsimų idėjų naujam darbų ciklui?

Taip, be abejo, šiuo metu turiu naujų idėjų, kurias bandau įgyvendinti.

Iliustracija viršuje: Jonas Jurcikas, Laiminga pabaiga, 2010, drobė, akrilas, 290 x 390 cm

Jonas Jurcikas, Epicentras, 2011, drobė, akrilas, 2010 x 290 cm

Jonas Jurcikas, Susitikimo pradžia, 2011, drobė, akrilas, 290 x 400 cm

Jonas Jurcikas, Aš nebesapnuoju, 2011, drobė, akrilas, 220 x 170 cm

Jonas Jurcikas, Aš niekada nebūsiu miręs ir gyvas, 2012, drobė, akrilas, 192 x 110

 

„Konkretus įvykis, paskatinęs mintis nukreipti į praeitį, buvo mano sovietinio gimimo liudijimo praradimas.“ Interviu su Egle Ulčickaite

Esi viena iš jaunųjų menininkių, kurios darbai buvo sėkmingai eksponuojami ART VILNIUS‘11 ,o šiuo metu Austrijoje bei Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje.  Tai įdomūs, savito braižo ir idėjinės  krypties kūriniai. Norėčiau pradėti gana paprastu klausimu – kas paskatino  studijuoti tapybą?

Visuomet buvau linkusi prie menų, patiko piešti ir tapyti, lankiau dailės mokyklą Alytuje, kur man labai patiko. Domino ir kostiumo dizainas, teatras, scenografija. Kadangi sklido kalbos, jog įstoti į VDA labai sunku, čia savaitgaliais pradėjau lankyti piešimo ir tapybos kursus, pasirodė įdomu. Konkrečiai pasirinkti tapybą paskatino dėstytojas  – „turi gerus duomenis, stok į tapybą“ –  todėl net nesuabejojau. Nors iš esmės, tai buvo gana spontaniškas pasirinkimas.

Ar šiandien jautiesi realizuojanti save?

Kol kas jaučiu, jog esu toj vietoj, kur ir turėčiau būti. Manau, jog šiuo metu man tai yra geriausia, ką aš galiu daryti.

Žvelgiant į tavo kūrybą,  jaučiama nostalgija, istoriškumas… Kuo tau artimos šios temos?

Konkretus įvykis, paskatinęs mintis nukreipti į praeitį, buvo mano sovietinio gimimo liudijimo praradimas. Nors šis dokumentas iki tol nieko nereiškė, pajutau nuoskaudą jo netekus. Tuomet ir susimąsčiau – kur ir kaip aš gyvenu dabar, kur aš gimiau, kaip ta aplinka mane veikė, kaip veikia dabartinė, kodėl jaučiu nostalgiją.

Pastebėjau, kad mano kartai ši tema yra aktuali. Liečiant sovietinę praeitį, kurios mes nelabai prisimenam, tačiau su kuria dar vis susiduriam netiesiogiai – per ženklus, per šeimą, reflektuojant vaikystę.  Jauti vertybių nebuvimą, kuris galbūt įtakojo tam tikrą būseną dabar. O konkrečiai tai, visų pirma, prasilenkimo su laiku pojūtis, arba „nepatogumo“ jausmas. Tai reiškiasi kaip savotiška depresija dėl nesugebėjimo savęs suvokti kultūriniame kontekste. Kitaip tariant, gyvendama čia ir dabar, aš vis dar susiduriu su praėjusio laiko ženklais, kurie kelia nostalgiją, ir nepažintos praeities mistifikavimą.

Santykis tarp vaizdo ir teksto lemia tavo darbų daugiaprasmiškumą. Kas tave motyvuoja?

Motyvų paieška vyksta visada, tačiau retai – specialių. Aš apskritai linkusi kaupti vizualią medžiagą, daug fotografuoju. Mane visada domino aplinkos dokumentacija, dažnas paveikslas buvo savotiškas reportažas. Pastebėjau, kad jau ankstesniuose kursuose mano pasirenkami motyvai  – istoriniai artefaktai, panaudotos kultūros ženklai, sovietmečio žymių turintys peizažai, nykumo, vienišumo, netgi absurdo pavyzdžiai. Pastaruoju metu paveiksluose tapo svarbūs drabužių ornamentai, kurie, kaip ir barchatinis, sausas darbo paviršius yra tuštumos, paslėptos prasmės  ar jos nebuvimo, prisitaikymo, nesusipratimo, maskavimosi ir savotiškos Fatos Morganos kūrimo visuomenėje metaforos. Kamufliažas man reiškia, kad nuolat prarandami gabumai, socialumas, individualumas, kūniškumas. Tarp naujų motyvų atsirado daiktai iš vaikystės prisiminimų, maketai, žmonių figūros, autoportretai. Neatsitiktinai savo darbuose pradėjau naudoti tapetų, užuolaidų ar kitokius raštuotus, ornamentuotus motyvus – fiktyvioje valstybėje egzistavo fiktyvios gamyklos, butų dekoras ir viltis apie geresnį rytojų. O be to, tai mano neegzistuojančios atminties metafora. Butaforiniai raštai, imitavę barokinę prabangą, maskavo tuštumą, atsiradusią dėl vertybių ir idealų pakeitimo, ardymo ir griovimo.

Mūsų socialinis kontekstas yra sovietinis, o kultūra vakarietiška. Todėl kyla savotiškas nesusipratimas man pačiai ir tikriausiai daugeliui. Net ir per buitinius dalykus – baldai, tapetai ar dar kažkas, kas kelia keistą nostalgiją. Todėl kad neatsimeni jų, jau negyvenai toje aplinkoje.

Ar tai  iš esmės tavo požiūris į tam tikrus šiuolaikinės visuomenės aspektus, kuris iš dalies paaiškinamai aštriai skamba vienu tavo darbo pavadinimu „Spektaklio visuomenė“?

Tai idėja, kilusi Olandijoje, kuri veikiausiai ir yra kritinis požiūris, net ir kalbant apie nostalgiją. Nors būnant Olandijoje norėjosi kalbėti apie globalesnius dalykus. Tačiau mane visada veikė motyvai iš mano aplinkos, ypač Lietuvoje,  tai, su kuo aš susiduriu – gyva emocija. Kitaip tariant, negaliu savęs ir savo darbų atsieti nuo kultūrinio konteksto. Vėliau viskas nukrypo į asmeniškumą, tačiau, kai galvoju, kaip toliau vystyti šią idėją, jaučiu, jog ji turėtų pasaulietiškėti, vėlgi neatsiejamai nuo kritikos.

Smalsu, kai tavo asmeninis santykis su dabartimi perteikiamas kasdienybės metaforomis, kaip pavyzdžiui vaizduojamų dviračių serija, ties kuria ir pradedu spėlioti apie laisvės, veržlumo idėjų transformacijas…

Olandijoje yra be proto daug dviračių, tūkstančiai. Tai man pasirodė puiki spektaklio visuomenės metafora – žmones masina masė. Kai kažko yra daug, kyla nevalinga trauka. O taip pat dviračiai – tai kaip peizažo metafora – jų daug, jie vienodi… Man pasirodė įdomu, kai saulė šviečia ir visas laukas pilnas švieselėmis žybsinčių dviračių – tai taip teatrališka.

Intriguoja darbas „Sekmadieniais demonai ilsisi“. Kiek jis religiškas?

Figūratyviniai darbai labiau liečia mane, negu kompozicijos su maketais, kurie kalba apie būtą nebūtą, fiktyvią valstybę.  Sovietinę valstybę. Realiai gimiau fiktyvioje valstybėje, kuri apskritai dabar neegzistuoja. O figūratyviniai darbai – bandymas suvokti kaip aš būdama tokiame kontekste jaučiuosi ir kas vyksta mano, o galbūt ir daugelio mūsų galvose. Tai visa kartos problema – nesusivokimas. Sekmadienis, demonai, tai greičiausiai tikėjimo, nebūtinai religine prasme, naratyvas, į kurį stengiuosi žvelgti ironiškai.

Laimės tema ir jos simptomai – šiek tiek ironijos ir jaunimo kasdienybei…

Inspiravo knyga „Simuliacija ir simuliakrai“ ir ypač mintis, kad žmogus, kuris apsimeta, kad serga – jis gali bet kada pasveikti, tačiau kuris simuliuoja kad serga, susikuria simptomus, kuriais patiki ir iš tiesų serga. Tai vėlgi kritiškas, ironiškas požiūris į visuomenę. Elementarus pavyzdys – kuomet žmogus susikuria būseną, kad yra laimingas.

Ar prasitartum, ką galvoji apie meninį gyvenimą Lietuvoje, Vilniuje šiandien? Kiek jis tau atrodo aktyvus ir įkvepiantis, ar  jauti, kad kažko ypač trūksta?

Pasiilgstu įdomesnių projektų, nei tik atėjimas į parodą, kurioje tie patys darbai, kurie jau yra ištraukti iš kokio nors fondo. Viskas verda daugmaž vienam katile. pavyzdžiui ŠMC: dažnai jau prieš ateinant žinai ar bent jau įsivaizduoji ką ten pamatysi. Trūksta Vakarų Europos konteksto.

Ar yra idėjų ateičiai,  kurias galbūt jau ketini realizuoti?

Prisimenant paskutinius metus, viskas rutuliojasi tęstinai. Nėra taip, kad kažkas baigiasi ir vėl prasideda, tiesiog viskas vyksta labai nuosekliai.

Ačiū už pokalbį.

Eglė Ulčickaitė, Mėnuo taip svaigino, Kristina, Kristina (jos karaoke), 2010.

Eglė Ulčickaitė, O dovanos – seife, 2010.

Eglės Ulčickaitės portreto viršuje autorė: Evegnia Levin.

Blykstės ir vesternai. Pokalbis su Egle Karpavičiūte


Jaunos tapytojos Eglės Karpavičiūtės meno gerbėjams pristatinėti nereikia: nuo pat studijų  laikų menininkė savo darbuose sėkmingai (o ir skoningai) derina plastinę tapybos raišką ir  konceptualų mąstymą. Galbūt dėl to ji ir tapo pirmąja jaunąja tapytoja, pakviesta dalyvauti XIV-oje Tapybos trienalėje „Klaidingas atpažinimas“ Šiuolaikinio meno centre, o norėjusieji su menininkės kūryba susipažinti plačiau galėjo apsilankyti praėjusį rudenį vykusioje personalinėje Karpavičiūtės parodoje „Science fiction. Retrospektyva“.

Esi aktyviai dalyvaujanti parodose, „Jaunojo Tapytojo prize“, tavo darbai jau byloja apie savitą stilių, vertinami kritikų. Kokius  meninius ieškojimus esi išgyvenusi?

Mano meninių ieškojimų, kūrybos pradžia  susijusi su tapybos studijomis Vilniaus dailės akademijoje. Labai domėjausi Paul Cezanne, lietuvių – Samuolio bei Eidukevičiaus kūryba. Paveikslo suvokime, jo ,,konstravime‘‘ taip pat įtakojo ir Kairiūkščio tekstai.

Toks tapybos ,,pradžiamokslis‘‘ paveikė mano mąstymą,  tolesnius kūrybinius, meninius  ieškojimus, kurių pradžia susijusi su dviprasmiškų, beveik antropomorfinių , metaforiškų vaizdų kūrimu. Rinkausi tarsi užslėptus , išnykstančius motyvus  ar gęstančius ekranus bei šviesas. Tuomet mane smarkai veikė belgų menininkas Luc Tuymans.

Visad vengiau paviršutiniško  iliustratyvumo. Idėja turi būti išreikšta per plastiką.

Besidomint tapybos problematika pradėjau kaupti savo vaizdinės medžiagos archyvą: savo tapybos etiudus, įvairias nuotraukas, kai kur įterpiant teksto elementus. Tai parodė, kaip vystau idėją, kuo remiuosi ir ką atrandu. Priėjau prie blykstės, kaip galutinės vaizdo fazės, kuri taip pat tapo archyvo dalimi.

Pajutau, kad nebeturiu kuo remtis. Pradėjau tapyti ekspozicijas. Savo „Science fiction. Retrospektyva“ – Luc Tuymans bei Gerhard Richter ekspozicijas. Rinkausi šiuos menininkus ne iš ,,meilės deklaravimo‘‘ šiems menininkams, kaip kažkur buvo pasakyta, bet dėl idėjos. Šie menininkai analizuoja vaizdą, jo pabaigą ir abejoja juo. Nutapytos  jų ekspozicijos – tai tarsi dvigubas vaizdo numarinimas, tapybos, vaizdo vystymasis iš savo pabaigos ar ribų peržengimas.

Pats ekspozicijų tapymas vystėsi nuo aiškesnio, realistiškesnio iki migloto, tarsi permatomo ekspozicijos vaizdo, kuris, veikiant dažo, grunto ir persišviečiančios drobės santykiui, man tampa tarsi tapybos pirmapradis.

Kas tau svarbiausia renkantis tapybą kaip mediją?

Man rūpi tapybos, tapyto vaizdo išraiška, plastika, galimybės ir negalimybės.  Tapybos būvio pagrįstumas. Tapyba – kaip idėjos išraiška. Ir joje ieškau pagrįstumo – kodėl ir kaip ji turi būti nutapyta.

Apskritai tapybą suvokiu kaip meną, mediją, kuri yra viena seniausių, archaiškiausių meno formų, besireiškianti, lyg vaizdų naikintoja, vaizdų įkalintoja, galinti nukelti į praeitį. Tad tapyba tampa, kaip praeities išraiška dabartyje. Dėl jos archaiškumo, dabar tapydama vesternų scenas, tarsi bandau amerikietišką mitą, kuris vizualiai yra ,,įformintas‘‘ filmuose, ekranuose, nukelti į dar ankstesnę praeitį, juos nutapydama šiek tiek akademiškai.

Prisimenant tavo ekspoziciją „Science fiction. Retrospektyva“, norėčiau pasidomėti tavo santykiu su žiūrovu. Ar šalia kuriamos iliuzinės realybės taip pat sieki pranešti kokią nors žinią žiurovui?

Su žiūrovu siekiu išlaikyti ribą, per daug nepasakyti. Duoti užuominą. Iliuzinė realybė – netikrumo, tuštumos būvis. Iš to kiekvienas gali daryti savas išvadas. Asmenines ar globalines.  Man  tapytas vaizdas yra sukonstruota iliuzinė realybė, esybė.

Ar metaforose galima išskaityti tavo opoziciją šiuolaikiniam pasauliui, kuris perpildytas visokiausia informacija, žiniomis ar šnekomis, o tu tarsi tik užmini mįslę?

Gali būti. Bet manau, kad tai ne opozicija, bet greičiau mano santykis su aplinka, kuriai ne visuomet oponuoju.

Tavo darbuose  atsispindi technologijų pasaulio aspektai, kodėl?

Technologijos kaip motyvas arba kaip motyvą veikiantis veiksnys man buvo įdomus, dėl savo prieštaringumo, priešiškumo tapybai. Technologijos  paneigia ir siekia pranokti tikrumą, grynumą, autentiškumą. Technologijos tampa tapybos dalimi. Jos sustingsta, nebeveikia.

Kiek filosofijos yra tavo idėjose?

Man tapyba ir yra filosofija, mąstymas.  Tik ji kalba vaizdais, vizualiai. Tai – kaip tapybos filosofija. Man įdomi tapybos egzistencija, būvis šiuolaikinio meno kontekste.

Norėčiau tavęs paklausti apie laiką. Kaip įsivaizduoji, kuo tapyba galėtų žavėti ateityje? Tai kartais ir pati pamąstau, kai matau kaip greitai viskas keičiasi dabar – vertybės, technologijos, o tuo pačiu ir menas, bei jo suvokimo principai.

Asmeniškai tapybą, kaip vieną seniausių, archaiškiausių meno formų, naudoju kaip vaizdų ,,įkalintoją“ ar ,,sunaikintoją“.  Tarsi vaizdas, patekęs tapybos akiratin, tampa jos auka: tapyba  tą vaizdą užkonservuoja.

Mane žavi istorinės tapybos transformacijos – tai, kaip tapyboje keičiasi vaizdo traktavimas. Kaip pvz. iš tapybos vaizdo kaip ,,lango pro kurį žiūrima“ buvo prieita iki vaizdo kaip ,, langas į kurį žiūrima’“. Tai reiškia, kad buvo pereita nuo aplinkos kopijavimo prie paveikslo kūrimo. Na, o kitame etape išskirčiau avangardinius judėjimus bei meno apie meną idėją, kurie išprovokavo tapybos ,,mirtį“  septintame XX a. dešimtmetyje. Tai pastūmėjo tapybos ,,atgimimą“, atsinaujinimą. Ji konceptualizavosi. Ir dabar vaizdas reprezentuoja tapybą, o ne atvirkščiai.

Šie išskirti tapybos raidos etapai rodo kardinalią tapybos kaitą, todėl labai sunku nuspėti, kur tapyboje galima dar pasukti  ir kuo ji gali žavėti ateityje, bet todėl tai labai įdomu.

Kokią apskritai meno situaciją matai Lietuvoje?

Man įdomi Lietuvos šiuolaikinio meno scena. Tik kartais erzina, kaip aš tai vadinu, sausas, akademinis konceptualizmas, kuris niekur nenuveda, tačiau išlieka tik teorija apie teoriją.

Kokie tavo artimiausi kūrybiniai planai?

Dabar dirbu ties vesternais. Kaip toliau vystysis tapyba sunku pasakyti, nes man svarbus procesas. Taip pat nemažai  rašau.

Ar kaip jauna menininkė jauti palaikymą iš savo aplinkos, ar apskritai jaunas menininkas turi galimybių augti, tobulėti Lietuvoje?

Šiuo klausimu galiu tik patvirtinti, pritarti jau žinomai nuomonei: kūrybinės sąlygos sunkios…. O ir rinkos nėra.. ….Gerai, kad atsirado toks konkursas kaip „Jaunojo tapytojo prizas“, ir „Vartų“ galerijos šiuolakinio meno aukcionai, kur taip pat pristatoma nemažai jaunų kūrėjų. O ir patys jaunieji kūrėjai vienijamės, rengiam parodas. Iš tos pusės ir yra palaikymas.

Ačiū už pokalbį.

Nuotraukos: © Evgenia Levin.

Pokalbis su tapytoju Linu Jusioniu

Linas Jusionis – vienas iš neseniai į meno gyvenimą įsiliejusių jauniausios kartos tapytojų, jau spėjusių atrasti savo braižą ir įsiminti parodų lankytojams. Jaunasis menininkas surengė solo parodą „Akademijos“ galerijoje, dalyvavo 2-ojoje šiuolaikinės dailės kvadrienalėje, abiejuose „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursuose.

Nepaisant kol kas neilgos kūrybinės karjeros, jo darbai pasižymi idėjiniu ir plastiniu brandumu. Dailininko eksploatuojamas kūrybos objektas – architektūrinės struktūros. Tvirtai suręstos, stabilios konstrukcijos Jusionio darbuose  išstumiamos iš paveikslo centro į pakraščius, už paveikslo rėmų likusias jų dalis paliekant tik numanomomis,  taip sukuriant komplikuotus, iracionalius urbanistinių erdvių labirintus.

Apie tapybos gundymus ir problemas bei ateities siekius kalbamės su pačiu autoriumi.

Pradžioje studijavai filosofiją, ne meną. Kas paskatino tokį pasirinkimą?

Skaitymas, domėjimasis humanitariniais dalykais. Jauni žmonės visada tam imlūs. Literatūra, filosofija, socialinės teorijos leido aiškiai išreikšti rūpimus dalykus. Tuo metu buvau kuriam laikui atidėjęs tapymą, tad filosofija buvo gana natūralus pasirinkimas.

O studijuodamas VDA jau spėjai ir penkias parodas surengti…

Kiek tų parodų buvo, tiksliai neskaičiavau. Asmeninių buvo trys, jei skaičiuočiau pirmąjį bandymą su „Tulips&Roses“ galerija. Tačiau ta paroda vyko ne jų galerijoje. Jie tik organizavo parodą, kuri buvo kiek uždara ir trūko viešumo.
Tapiau tebestudijuodamas filosofiją ir anksčiau mokykloje. Tapyba visada atliko tam tikrą vaidmenį mano gyvenime. Kai mečiau studijas VU, turėjau kokį pusmetį, per kurį gana intensyviai aiškinausi, kaip išties noriu dirbti, ką noriu daryti. Turėjau daug laiko ir atvirų galimybių. Ieškojau, į ką kabintis. Darbai dar buvo gana nebrandūs, tačiau įsivažiavęs jau žinojau, ko siekiu. O kai pačiam yra aišku, tai ir veikti drąsiau.

Tavo kūryba  koncentruojasi ties tuo, kad žiūrintysis taptų sąmoningas priešais kūrinį. Ko sieki savo darbais? Ar tai tylos, provokacijos aspektai?

Tyla, nuotaika, sustingdytas laikas… Visa tai man labai artima. Tačiau tapant man yra svarbu nagrinėti pačios tapybos kaip kalbos galimybes ir ribas. Visą laiką bandau ieškoti būdų, kaip nei neigiant, nei kartojant galima tapyti dabar, po to, kai tiek visko tapyboje jau padaryta. Nes siužeto vienu paveikslu, vienu vaizdiniu neperteiksi – tai jau judančių medijų reikalas. Abiem atvejais viskas krypsta į tam tikrus naratyvo konstravimo šablonus. Galvojant apie alternatyvą kyla klausimas, kaip galima tai perteikti, o tada – neigiamas atsakymas. Siužetas sustingsta. Žiūros taškas tampa labai stebėtojiškas, vojeristiškas, susvetimėjęs. Ta tuštuma yra autentiško santykio negalimybė.

O ar tu paslapčia savyje žinai tą pasakojimą, naratyvą?

Tai ir svarbu, kad jo nėra, tėra tik jo galimybė. Negali primesti vaizdiniui, pasauliui prasmės, kuri būtų jam autentiška. Visada yra praraja tarp kalbos ir pasaulio. Ji man svarbi. Geras pavyzdys – garsioji scena iš M. Antonionio filmo „Profesija: reporteris“. Kamerai besisukant ratu ir fiksuojant peizažą su paraleliniais veiksmais, už kadro įvyksta žmogžudystė. Mane žavi santykis tarp objektyvaus vaizdavimo ir pasakojimo, kuris lieka už kadro, tapybos atveju – už paveikslo rėmų. Viena vertus – visiškas pasitenkinimas tuo harmoningu vaizdu, kuris sukuriamas, o kita vertus – visada yra nuojauta, kad už tų elementų kažkas gali slypėt. Žmogaus noras iš vaizdinių kurti naratyvą natūralus. Negali palaikyti nebylaus santykio su pasauliu. Man svarbu, kad darbai yra tarsi nebylūs. Tai tam tikra provokacija žiūrovui lįsti nagrinėti tą pasakojimą, kuris man tvyro tik intuityviame lygmenyje.

Ar tau svarbu  skatinti subjektyvius žiūrinčiojo išgyvenimus?

Ne tiek subjektyvumą, kiek mėgavimąsi pačiu pasakojimo kūrimu, nuotaikos perdavimu, kartu išlaikant daug autentiškesnį, neverbalinį santykį su pasauliu. Jeigu išeini iš kalbos, santykis su pasauliu tampa visai neartikuliuotas. Savotiška tuštuma.

Ar einant šiuo nuosekliu keliu nekyla poreikis ieškoti dar kitokių prasmių, naujovių?

Su prasmėm sudėtingiau. Pranešimų mano darbuose nėra, greičiau nuosekli pozicija. O darbų kaita žinoma vyksta. Kaita nėra radikali, tai tarsi toks labai ramus vaikščiojimas ratu. Kuriame nors darbe atsiranda naujesnių elementų, vienas darbas dramatiškesnis, kitas ramesnis, keičiasi jų koloritas. Dabar kartais atsiranda pakankamai svarbus paties tapymo, piešinio priemonėmis kuriamų vaizdinių akcentavimas. Tarkim, pastaruoju metu nemažai mąstau apie tai, kaip dirba tokia šveicarų menininkė Sylvia Bachli. Kaip ji žaidžia mažiausiais elementais – linija, tašku. Tarsi kuria kažkokius peizažinius naratyvinius vaizdinius. Tačiau nuosekliai vengiu bet kokio skandalingumo savo darbuose, pernelyg perversiškų temų. Išlaikau emocinį santūrumą.

Kodėl viso to vengi?

Banalu. Tai tarsi ėjimas lengviausiu būdu slepiantis už tam tikro socialiai reikšmingo turinio. Po aktualija pasislepi ir jau tada ją kaip skydą nešiesi. Nemėgstu atvirųpsichologinių dalykų, skausmo kūrybos.

Kokią matai meno situaciją Vilniuje?

Bėda ta, kad nėra pakankamai galerijų su gerom patalpom („Vartai“, „Kairė-dešinė“, „Akademijos“ galerija). Kitose kartais vyksta geros parodos, pavyzdžiui, šiuo metu Šv. Jono gatvės galerijoj veikia Andriaus ir Nerijaus Erminų paroda – puikūs menininkai, gera paroda, net komplikuotos erdvės sėkmingai išnaudotos. Tačiau tai tik pavienis atvejis. Panašios galerijos nesirūpina savo įvaizdžio kūrimu, joms trūksta savito braižo ir kokybinio stabilumo.

Jaunų menininkų tarpe kartais erzina bandymas mėgdžioti tai, kas paklausu. Per daug sekama tendencijomis, paklūstama geram tonui.

Dar vienas dalykas, kurio trūksta – nėra nepriklausomo, indie meno scenos. Nors tai irgi priklauso nuo finansinės situacijos. Paradoksalu, bet problemų priežastys siejasi ir su maloniais aspektais. Čia gali būti nesunkiai pastebėtas surengęs vos vieną kitą parodą. Provinciška ramybė kartais yra visai maloni.

Kokie artimiausi tavo  planai?

Artimiausiu metu „Jaunojo tapytojo prizo“ parodos bus vežamos į Klaipėdą ir Kijevą. Dalyvausiu tenai. Pavasarį laukia bakalaurinio gynimas. Vėliau galvosiu apie asmeninę parodą.

Pabaigai norėčiau paklausti, kuo dar be tapymo, meno domiesi?

Kulinarija. Net gyvenimas studijoj vyksta tokiais ciklais. Dažai plečiasi iki virtuvės, o po to virtuvė plečiasi link molberto. Vasarą, kai kelias savaites iš eilės nedirbu, tai ir džiūstaa ant palangės prie darbų pipiriukai, paprikos, dar kas nors…

Nuotraukų autorė: © Evgenia Levin.

„Asmeninė kūrėjo erdvė, visų pirma, yra jo galvoje.“ Pokalbis su Kristina Inčiūraite

Kristina Inčiūraitė, kurianti videofilmus, fotografijas, instaliacijas, objektus, besidominti kūrybinio bendradarbiavimo strategijomis, – jau gerai pažįstama Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje. Menininkė nemažai dirba meninėse rezidencijose Šiaurės šalyse, Austrijoje, Rumunijoje. Apie menines rezidencijas – šiuolaikines mobilumo programas – kviečiančias įvairių šalių menininkus kartu kurti ir dalytis patirtimi, įdomu sužinoti iš pačios menininkės lūpų.

Meninės rezidencijos – dalis kūrybinės industrijos, remiančios intelektinės nuosavybės kūrimą. Ko menininkas tikisi, dirbdamas  rezidencijos  sąlygomis?

Kiekvienas kūrėjas rezidenciją pasirenka pagal savo prioritetus. Mano manymu, menininkui rezidencijoje svarbiausi trys dalykai. Pirma – tai socialinis aspektas: ryšių užmezgimas su ten reziduojančiais užsienio ir vietiniais menininkais, tos šalies meno bendruomene bei meno institucijomis. Rezidencijoje kūrėjas, dalyvaudamas renginiuose, jų atidarymuose, po žingsnelį įeina į tarptautinę meno bendruomenę. Be abejo, tą patį galima padaryti ir keliaujant su projektais ne rezidencijų keliu. Meninės rezidencijos – tai viena iš tų galimybių, kada gali užlipti ant vieno laiptelio ir pasakyti, kad tavo pažinčių laukas plečiasi. Ir tai ypač svarbu jauniems pradedantiems menininkams.

Antras aspektas – kūrybinis, dažniausiai susijęs su konkrečiu projektu. Pasirenki šalį ir ten kuri sumanytą projektą, vienaip ar kitaip susijusį su tos šalies kontekstu.

Ir trečia – nepaisant to, kad menininkas turi įvairiausių darbų ir pareigų gimtuosiuose namuose, jis važiuoja į meninę rezidenciją tam, kad pakeistų aplinką, pailsėtų nuo rutinos – tai irgi, manau, svarbus faktorius norint tobulėti.

Pagal kokius atrankos kriterijus projektų rengėjai atsirenka viešinčius menininkus?

Susidarė įspūdis, kad jeigu tavo paraiška (motyvacija ir numatomos veiklos planas) atitinka tos meninės rezidencijos koncepciją ir pobūdį, o tavo atvykimo tikslai ir preliminarus veiklos planas aiškiai ir detaliai suformuluoti – tada tave rimtai vertina.

Suteikdami finansavimą organizatoriai tikisi ir konkrečios naudos. Ar jie yra lankstūs vertindami menininkų rezultatyvumą ir ar tai jo nevaržo?

Manau, kad jie lankstūs. Kiek teko susidurti, rezidencijų kuratoriai prisitaiko prie menininkų, o menininkai prie konteksto – vieni kuria ką nors labai solidaus, kiti renka medžiagą savo tiriamojo pobūdžio ilgalaikiam projektui, kiti ekspromtu kokį performansą pateikia. Bet kuriuo atveju, didesniu ar mažesniu renginiu ar tiesiog aktyviu dalyvavimu meniniame gyvenime atsiskaitoma visuomenei ir rezidencijų organizatoriams.

Kokia – didelė ar nedidelė – nauda rezidencijų organizatoriams, priklauso nuo reziduojančio menininko ir jo kuratoriaus tarpusavio ryšio: nuo individualių menininko charakterio savybių, mokėjimo bendrauti ir bendradarbiauti su skirtingais žmonėmis bei nuo pačių organizatorių draugiškumo – ar jie reziduojančiam menininkui pakankamai atidūs ir padeda iškilus kokioms nors problemoms, ar menininkui suteikia bent jau psichologinį komfortą. Atsižvelgus į tai,  prognozuojamas ir galutinis rezultatas. Tiek vienos, tiek kitos pusės lūkesčiai pateisinami, jei yra nuoširdus abiejų pusių dialogas.

Kūrybinės industrijos meninėje veikloje sąlygoja rizikingą meno ir pinigų santykį. Ar finansinis aspektas į antrąjį planą nenustumia kūrybos ir kūrybiškumo skatinimo?

Organizatoriams turbūt svarbiausia subalansuoti du dalykus: meninių rezidencijų biudžetą ir čia reziduojančių menininkų kasdieninius ir kūrybinius poreikius, kad jie neviršytų finansinių galimybių. Be abejo, visada yra formalus aspektas – atvažiuoji nustatytam laikotarpiui, įgyvendini meninį projektą ar kokį meninį tyrimą. Tarp rezidencijos organizatorių ir menininkų pasirašoma sutartis su tam tikrais formaliais įsipareigojimais abiems pusėms. Tačiau kūrybinis rezultatas daugiausiai priklauso ne nuo finansinių išteklių ir formalių įsipareigojimų, bet nuo paties menininko talento ir darbštumo. Kino režisierius Wimas Wendersas yra pasakęs: „Kai pinigų per daug, jų neužtenka.“ Puikūs meno kūriniai neretai gimsta ir be didelių biudžetų.

Dažnai rezidencijose vieši ne vienas menininkas tuo pačiu metu. Ar tarpkultūrinis dialogas Jums yra svarbus?

Žinoma svarbus. Tarpkultūrinis dialogas ypač būdingas mano aplankytai Iaspis rezidencijai Stokholme. Tuo pat metu meno studijose nuolatos savo sumanymus realizuoja švedai ir kviestiniai užsienio menininkai. Kadangi visos studijos yra viename pastate, kartu bendraujama, gaminama valgyt, keliaujama į parodų atidarymus, organizuojamos viešos dalyvių diskusijos, todėl atsiranda bendrumo jausmas, natūraliai kuriamas tarpkultūrinis dialogas. Į Iaspis rezidenciją atvyksta ir vietiniai bei užsienio kuratoriai, kurie aplanko studijose dirbančius menininkus.

Tačiau yra ir tokių rezidencijų, kur teko pabuvoti vienai. Dievo užmirštam kampelyje – Rytų Islandijoje esančioje Klaustrid rezidencijoje, skirtoje įvairių kūrybinių sričių kūrėjams, praleidau tris savaites. Čia atvykti ir gyventi sąlygos sudarytos vienam žmogui arba porai. Ir ką – iki didesnio miestelio 40 kilometrų, o aplinkui vien tyrai… Keletą kartų per savaitę būdavau nuvežama į miestelį apsipirkti. Prabėga kokia stirna pro šoną ir tai visos tos dienos naujienos. Aišku, juokiuosi šiek tiek. Žinojau, kur važiuoju, sąmoningai rinkausi šią ramią vietą, nes reikėjo daug įvairių darbų padaryti, tad ji labai tiko produktyviam darbui: sėdi prie kompiuterio, žvelgi į masyvius kalnus, geri kavą, į ausį tyliai groja muzika, kažką svarstai… Liko laiko ir pakeliauti po Islandiją. Įdomus prisiminimas neišdilo – skrendant namo iš Rytų Islandijos vietiniam oro uoste pamačiau kelis skirtingų miestų laiką rodančius laikrodžius, iš kurių vienas buvo Vilniaus. Keistas jausmas. Už ką islandai tame šalies užkampyje mums rodo dėmesį? Atsakymą, matyt, rasiu kada nors ten sugrįžusi.

Viešėjimas meninėse rezidencijose turi trūkumą – asmeninės kūrėjo erdvės praradimą. Kiek tai tampa svarbu?

Asmeninė kūrėjo erdvė, visų pirma, yra jo galvoje. Šiuolaikiniai menininkai daug keliauja ir tą savo asmeninę erdvę tempiasi su savimi. Man asmeniškai meninėse rezidencijose labai svarbi patogi darbinė aplinka bei galimybė turėti nenutrūkstamą ryšį su pasauliu (spartus internetas). Aišku,  lyginant, pavyzdžiui, Rumuniją su Norvegija ar Austrija dažniausiai jaučiamas didelis komforto skirtumas, bet neišvengiamai turi prisitaikyti prie esamų sąlygų.

Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į skirtingą sociokultūrinę aplinką dirbant užsienio rezidencijose. Jūsų kūryboje vyrauja istorinio, socialinio-psichologinio pobūdžio problematika – kiek tai pavyksta įgyvendinti meninėse rezidencijose?

Savo kūryboje analizuoju moters identitetą, dažniausiai kūriniuose kalbu apie lietuvišką kontekstą. Tačiau išanalizavusi kitos šalies sociokultūrinę aplinką, galiu šią moters identiteto analizę perkelti ir ten. Daugiausiai tenka keliauti po Vakarų Europą, bet įgyvendinant kūrybinius sumanymus mane labiau domina Rytų Europos šalys, nes jose besikeičiantys moterų tapatybės požymiai panašūs į mūsų pačių. 2006 metais mano meninė rezidencija Bukarešte buvo susijusi su tarptautine paroda How to Do Things? – In the Middle of (No)where…, kur realizavau būtent su Rumunijos kontekstu susijusį projektą. Bukarešte, kuriame jaučiamas agresyvus architektūrinis ir skulptūrinis maskulinizmas, norėjosi paanalizuoti tokias viešas zonas, kurių identitetą galima modifikuoti, pritaikyti moterų atminimo reprezentacijai. Bendradarbiaudama su garsia vietine architekte ir miesto meno bendruomene bei analizuodama nuomonių įvairovę, pristačiau projektą Designation, kuriame kėliau klausimą, kodėl vienos ar kitos vietos (su ironija ir be jos) priskiriamos vienokioms ar kitokioms asmenybėms? Keliaujančiam menininkui, manau, labai svarbus jautrumas socialinei aplinkai. Be bendradarbiavimo strategijų su vietine bendruomene sunku būtų suvokti meninių rezidencijų veiksmingumą.

Meninės rezidencijos siekia skatinti dinamišką kultūrinį gyvenimą. Kaip Jūs vertinate menininko mobilumo idėją?

Keliaudamas ir susidurdamas su kažkuo nepažįstamu, iš naujo „perkrauni“ savo tapatybę. Lygindamas save su kitais, iš naujo pažvelgi į save –  savirefleksijos labai naudingas dalykas, ypač menininkams, permąstantiems savo kūrybines strategijas. Man pačiai įdomūs ne tik pozityvūs mobilumo ar bendradarbiavimo aspektai, bet ir bendravimo nesėkmės, juk kapitalistinis pasaulis iš esmės išgyvena tam tikrą moralinių vertybių krizę. Ir tai yra sveikas apsivalymo reiškinys, antraip vis labiau ir labiau būtų dirbtinai pučiamas vaisingo bendradarbiavimo ir  su tuo susijusio mobilumo burbulas.

Kartais vis paklausiu savęs, o kam mes, lietuvių kūrėjai, esam įdomūs? Juk esam linkę į nacionalinių temų gvildenimą, o Lietuva yra maža šalelė geopolitiniame žemėlapyje ir menka žaidėja plačiame tarptautinio meno kontekste. Kiek pas mus atvysta užsienio kuratorių, organizuojančių stambius tarptautinius projektus? Ir jei atvyksta keli, kiek lietuvių menininkų jie atsirenka į prestižines pasaulines parodas? Tokių galima vos ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.

Dalyvavimas meninėse rezidencijose yra vienas iš būdų save parodyti pasauliui, galimybė būti tarptautiniame kontekste.  Kas gi tau pakels uodegą, jei ne tu pats?

Galbūt jaučiate, kad artimiausiu metu kūrybinių idėjų sparnai Jus vėl nukels į kurią nors šalį?

Meninių rezidencijų neplanuoju, nes laukiu, kol mano mažasis sūnelis paaugs. O kūrybinių planų daug, visi jie gana konkretūs ir apsvarstyti. Žvilgsnis krypsta į kelias kaimynines šalis, ten norėčiau sukurti naujų kūrinių. Jei pavyks gauti finansavimą, tai šie sumanyti projektai išvys dienos šviesą ir prie kavos puodelio pakalbėsim apie juos daugiau.

Linkime sėkmės.

Nuotraukos: © Evgenia Levin.