Author Archives: Justina Kučinskaitė

Pokalbis su menininke Indre Ercmonaite

 

Indrė Ercmonaitė, jauna, savita menininkė, vos prieš metus baigusi magistro studijas, dažnai šmėkščioja netradicinėse parodinėse erdvėse. Per pastaruosius porą metų sudalyvavo daugelyje įdomių jaunosios kartos menininkų projektų. Šiuo metu autorė drauge su dar penkiomis tapytojomis pristato savo kūrybą Fluxus ministerijoje surengtoje parodoje „Moonchild“. Su ja kalbame apie jaunystės kultą, meno kūrinių išniekinimą ir kita.

Fluxus ministerijos parodos aprašyme užsimeni apie „idealųjį žiūrovą“, arba, Umberto Eco terminais kalbant, „modelinį skaitytoją“, kuriam tarsi ir skirta tavo kūryba. Tačiau čia pat sau prieštarauji rašydama, jog, kai toks skaitytojas/žiūrovas atsiras, liausies tapyti. Tai koks iš tiesų yra tavo santykis su žiūrovu, arba kokiam skaitytojui skirta tavo kūryba: pavyzdiniam, kuris „skaito“ tavo kūrybą kaip tu norėtum, ar tam kitam, kuris klausinėja ir savaip interpretuoja?

Viena vertus, idealus skaitytojas yra patogus, bet teisingai sakai, kai toks atsiras, liausiuos tapyti, nes man pačiai bus nebeįdomu. Apie tuos idealiuosius žiūrovus aš net teorinį darbą rašiau, kai gynėmės magistrą. Tyrinėjau autoriaus ir žiūrovo tarpusavio santykio lauką. Priėjau išvadą, kad tai, ką sukuri, žiūrovui aiškinti reikia, bet galbūt tai padaryti turėtų ne menininkas? Aš norėčiau lavinti savo skaitytojo vaizduotę, sukelti jam kokių nors asociacijų, nuorodų, bet taip pat palikti paslaptį. Taigi, kai žiūrovas pagaliau perpras mano kūrybą (ką laikau paslaptimi ir kiekvieną kartą aiškinu kitaip), ji taps nebeįdomi man pačiai, nes kol kas aš žaidžiu, man smagu. Tegul lieka paslaptys, užuominos, intriga, šioks toks siužetas, kriminalinė komedija ir t.t.

Esi surengusi parodų dabar „ant bangos“ esančiose pusiau alternatyviose, apleistose erdvėse: buvusioje duonos kepykloje, geležinkelio stotyje, Fluxus ministerijoje. Ar šį erdvių pasirinkimą lemia tik buitinės sąlygos, o gal tai tam tikras tavo manifestas?

Manifestu to nepavadinčiau, bet būna skirtingų situacijų. Pavyzdžiui, „Zugzwang“ parodai Vilniuje ir Taline fabrikus rinkomės neatsitiktinai. Visų pirma, reikėjo nemažų patalpų,  nes projekte dalyvavo daugiau kaip dvidešimt menininkų, antra, šiandien nenaudojamos industrinės patalpos – tarsi „neprasimušusio“ menininko metafora. Gal todėl su šia paroda nesinorėjo eiti į švarią, baltą galerijų erdvę. Nepasakyčiau, kad erdvių pasirinkimą diktuoja vien finansai – fabriko nuoma mums kainavo daug tūkstančių, nors galėjom ir galeriją nuomoti. Sutinku dėl populiarėjančių apleistų parodinių erdvių bumo, visgi eksponavimo erdvę neretai man diktuoja ir patys darbai.

Ar „underground“ parodinė aplinka veikia tavo kūrinius, suteikia jiems papildomų reikšmių, poteksčių?

Veikia, bet netrukdo. Ji papildo savo nevalyvumu ir žaismingumu, suteikia parodai tam tikros drastiškos nuotaikos.

Papasakok, kaip šiuo metu Fluxus ministerijoje eksponuojamoje parodoje iš dešimties tavo ciklo darbų beliko devyni?

(Juokiasi) Taip. Na, atidarėme parodą kovo 3 d., labai smagiai atidarėm, vyno nepritrūko. Sekmadienį po Kaziuko mugės atėjom į parodą, bevaikščiodamat pamačiau, kad vienas mano darbas kažkuo apipaišytas. Iš pradžių susinervinau, po to pamaniau, kad nieko baisaus, tiesiog užtepsiu tą vietą ir tiek. Juolab kad lygiai taip pat aš darau betapydama – pripaišau, užtepu. Ir čia ne bėda, bet vis tiek eisim muštis. Vaikinai labai pyksta, tai ieškosim kaltininko, eisim aiškintis, gal priversim paveikslą nupirkti. Sugadintą darbą nukabinau, taip iš dešimties drobių liko devynios.

Ką manai apie šiuo metu gajų „jaunojo menininko“ kultą? Viena vertus, atrodo, kad jauniems menininkams išties sunkiau įsitvirtinti meno pasaulyje, kita vertus, vis daugėja renginių, projektų, institucijų, kurių pagrindinis interesas – ieškoti jaunų menininkų ir viešinti juos. Kaip yra iš tiesų?

Taip, teisingai pastebėjai, visi nori šviežienos. Kai nieko nevyko, buvo blogai, o dabar, kai daug kas nori parodyti jaunus ir nepatyrusius menininkus, mano manymu, tai yra sveikintina, nes norom nenorom tarp jų ugdoma konkurencija. Pati esu įsivėlusi į tą jaunųjų menininkų prizų ir siurprizų virtinę. O gal po penkerių metų ir aš nebebūsiu priskirta prie tos kategorijos. Bet šiuo metu nišų pasireikšti man tikrai užtenka, netgi neturint vadybininko.

Viskas prasidėjo šūkiu „gelbėkime jaunus menininkus“, o dabar lyg ir netrūksta nei renginių, nei konkursų. Štai dabar „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas greitu laiku taps tarptautinis, visų trijų Baltijos šalių. Bus matyt, kiek pas juos tų „jaunųjų“. Kita vertus, nelabai aišku, ką tas apibrėžimas reiškia, kartais jis nieko bendro neturi su amžiumi, greičiau su menininko polinkiu kurti šiuolaikinį meną.

Kiek tavo kūryboje yra socialinio užtaiso arba kiek tu norėtum, kad jo būtų?

Aš netapau socialinėmis temomis, atsiriboju nuo politikos, religijos, mados, nors tai mane natūraliai kasdien veikia. Tapant man gal ne tiek svarbu turinys, kiek išreikšti formą, dirbti su technika. Stengiuosi „socializuoti“ pačią tapybą, dažą, spalvą kaip reiškinį ar spalvinę reikšmę kaip esminį poveikį žiūrovui. Pati sugalvoju visokių keistenybių, bandau išspausti viską iš to, ką gali aliejus, teptukas, drobė. Ne tiek vadovaudamasi taisyklėmis, kiek intuityviai eksperimentuoju, tepu vieną ant kito sluoksnius ir žiūriu, kaip pavyksta.

Ar nėra sunku tokioje srityje kaip tapyba rasti kažką naujo, išlaikyti originalumą?

Žinoma, sunku nesupanašėti su kitais, bet gal labai ir nesistengiu to daryti. Kaip sakoma, vis tiek kiekvienam ranka dreba skirtingai. Nereikia per daug savęs varžyti dėl to.

Kalbant apie originalumą, kas tau daro įtaką iš tavo mokytojų ar menininkų, kuriais žaviesi?

Įtaką daro gal ne tiek žmonės, kiek nauji techniniai atradimai, taip pat ir seni. Labai mėgstu keistenybes. Jei kartais kuris pamatytas menininkas mane užkabina, nesvarbu, kokios srities, pasižymiu sukeltas mintis ir atsidedu į šalį. Kokie menininkai man patinka?.. Pastaruoju metu buvau Švėgždos parodoje Nacionalinėje dailės galerijoje, labai patiko.

Tavo tapyboje matyti užuominų į skaitmeną, virtualybę. Kiek tavo kūrybai daro įtaką naujausios komunikacijos priemonės ar šiuolaikinės technologijos?

Jos man daro labai daug įtakos. Kaupdama vaizdinę informaciją naudoju viską, ką sugeriu iš aplinkos. Mane veikia masinės medijos – tiek kompiuteriai, iš kurių perimu pikselinį potėpį, tiek televizorius, iš kurio semiuosi netobulų vizijų. Dievinu laikraščius kaip materiją. Kasdien ieškau naujovių internete, televizoriaus programose, žiūriu daug filmų. Kiekvienas naujas patyrimas duoda peno ir tada einu tapyti. O kartais man atrodo, kad aš kovoju prieš tas medijas teptuku.

Jūsų aktyvus kursas/karta ir tavo pačios produktyvumas rodo, kad tapyba Lietuvoje aktuali ir gyva. Pakalbėkime apie pokyčius tavo pačios kūryboje.

Atsidėjau abstrakčiai, nefigūrinei tapybai. Gal tai susiję su tuo, kad nebestudijuoju akademijoje, gal labiau atsipalaidavau, nebevaržo aplinka? Vis tik likau ištikima savo braižui, potėpiui, kurį tobulinu nuo studijų laikų. Produktyvumas? Mane kartais graužia sąžinė, kad mažai tapau…. O kad kursas aktyvus, sutinku. Kristina Kurilionok pastaruoju metu daug ką organizuoja. Bet kai kurie iš kurso visai nebetapo.

Kuo dar, be tapymo, domiesi, kokios veiklos turi?

Menų terapijos centre trijų metų vaikams vedu edukacinius dailės užsiėmimus. Tiek man, tiek jiems labai smagu. Suteikiu jiems visas sąlygas, priemones, iškloju kambarį baltai, duodu abstrakčias užduotis ir jie jau ten taškosi. Šiek tiek tuo domiuosi, bet tai telieka saviraiška. O kitose dailės srityse, kad ir fotografijoje, savo veiklą labiau laikau žaidimu. Kaip aš reaguoju į tapybos mėgėjus, taip, manau, ir fotografai reaguotų į mano mėgėjiškus bandymus.

Kokie tavo artimiausi planai?

Planais yra virtusios mano svajonės. Su minimalia kompiuterio pagalba stengiuosi perprasti autostereogramos paslaptis. (Autostereograma, trumpiau ir aiškiau tariant, – tarsi magiškas ornamentas, į kurį įsižiūrėjęs gali įžvelgti tam tikrą 3D vaizdą.) Norėčiau perkelti tai į tapybą, tačiau tam reikėtų daug laiko ir tyrimų.

Indrė Ercmonaitė „Du prieš du“, drobė, aliejus, 2010.
Indrė Ercmonaitė „O visa kita - tik galvos skausmas“, drobė, aliejus, 2009.
Indrė Ercmonaitė „Tu jų nepažįsti“, drobė, aliejus, 2008.

Pirmų dviejų nuotraukų autorė: © Evgenia Levin.

Pokalbis su Andriumi ir Nerijumi Erminais

Sausio 12 d. šv. Jonų galerijoje buvo atidaryta konkurso „Metų skulptūra 2009“ nominantų Andriaus ir Nerijaus Erminų paroda. Praeitų metų pavasarį Lietuvos dailininkų sąjungos organizuotas konkursas susilaukė nemažo atgarsio žiniasklaidoje. Tiek meno teoretikai, tiek patys skulptoriai kritikavo suneštinį, be atrankos vykusio konkurso pobūdį, silpnus ir atsilikusius nuo šiandieninės skulptūros laimėjimų darbus. Nepaisant neigiamos auros, gaubiančios konkursą, Erminams, rodos, pavyko išvengti kūrybinės minties sustabarėjimo ar idėjų trūkumo. Nerijus Erminas nurungė varžovus skulptūros – mažosios plastikos kategorijoje su darbu „Paniręs“, o Andriaus Ermino „Eurostandartas I, II, III“  buvo pripažintas geriausiu objekto kategorijoje.

Šiuo metu toje pačioje galerijoje menininkai pristato savo pastarųjų metų kūrybą. Erminai kuria objektus, panašius į buities daiktus, bet nelogiškai sukonstruotus (lokio kailis iš parketo lentučių), neatitinkančius žmogaus kūno mastelių arba nežinia kokiam tikslui skirtus, nefunkcionalius daiktus, skatinančius pagalvoti apie kasdienių daiktų, kuriais save apsupame, reikalingumą bei vertingumą.  Pasak autorių, „pagrindinis šios parodos tikslas – pateikti žiūrovui jam atpažįstamas kasdienes situacijas su tam tikrais nukrypimais nuo realybės.“ Toks siurrealus matymas turėtų skatinti pažvelgti į tai, kas nematoma. Tad kokie tie kasdienybės pasakojimai?

Pirmiausia norėčiau pasveikinti su konkurso „Metų skulptūra 2009“ laimėjimu. Tąsyk, po parodos atidarymo žiniasklaidoje pasigirdo nemažai kritikos konkurso adresu. Kaip manote, ką šis konkursas sako apie lietuvių skulptūros padėtį?

Andrius Erminas (A. E.): Ačiū už sveikinimą. Man pati konkurso idėja  atrodo visai gera. Jeigu tu kuri ir neturi jokių ambicijų, tokia idėja tik sveikintina. Gal kažkiek ir krito į akis suneštinis parodos pobūdis, atrankos trūko.

Nerijus Erminas (N. E.): Gal kritikavo tie, kurie nepateko? Čia kaip kokioje Eurovizijoje – kodėl Madona nedalyvauja – o jei nelaimės? Taip ir čia – daug kas konkursą kritikuoja dėl prastos kokybės, bet patys nedalyvauja, nes jei nelaimėtų, tai, suprask, jų autoritetui pakenktų. Man tas konkursas nelabai reikalingas  buvo, bet buvau pakviestas. Kita vertus, aš iš dalies ir tikėjausi to mugės momento.

A. E. Minusų daug kur galima įžvelgti. Bet svarbu dalyvauti. Nežinojome kiek ir kokių autorių dalyvaus. Aš asmeniškai tiesiog tikėjausi parodyti savo darbus ir viskas. Kad kažką laimėsim, nesitikėjau. O ar konkursas atspindi dabartinę Lietuvos skulptūros padėtį, sunku pasakyti.

Jūsų darbus vienija tai, kad visi jie atsispiria nuo kasdieninių objektų ir yra transformuojami, pasitelkiant skulptūrinę kalbą. Sakykite, kaip gimsta tos idėjos? Ar žiūrėdami į tam tikrą daiktą jūs jau matote jame slypintį potencialą tapti meno kūriniu?

N. E. : Aš į šią parodą pažvelgiau iš tokios siurrealistinės pusės: aplinkoje matome realius daiktus, kuriuos deformuojame pasitelkę meninį žvilgsnį. Kai pažvelgi į juos nekasdieniniu žvilgsniu, jie įgauna kitą formatą, judesį. Man dailė leidžia parodyti tai, ko nėra. Stengiausi tai išnaudoti ir  pavyko tokie eskizai, etiudai.

Kaip jūsų požiūriu menas transformuoja kasdienybę?

A. E.: Per žmogų, per jo suvokimą. Seni, panaudoti baldai ar tapetų fragmentas yra tos lengvai atpažįstamos ir prisijaukinamos buitinės detalės, kuriomis kūrinys privilioja žiūrovą, leidžia jam save atpažinti. Bet atidžiau pažvelgus, jos tampa deformuotos ir svetimos.

N. E.: Aš tai net neskirstau meno ir kasdienybės kategorijų. Viskas susilieja, todėl sunku pasakyti.

Ką manote apie išsiplėtusias skulptūros sąvokos ribas šiandien?

A. E.: Skulptūra man nėra specialybė. Priklausomai nuo idėjos renkuosi techniką, pvz., galiu nuklysti į tekstilę ar kur kitur.

N. E.: Man atrodo, kad kalboje jau trūksta žodžių apibūdinti tam tikriems šiuolaikinio meno procesams. Nors dailės akademijoje yra sekcijos: keramikos, skulptūros, grafikos, man toks suskirstymas atrodo keistas, juk keramika tai tik amatas, jis neapibrėžia kas tu esi. Man atrodo, kad tam tikrame lygyje tiesiog jau nebekreipi dėmesio į tokias etiketes.

A. E.: Manau, kad toks griežtas suskirstymas į specializacijas reikalingas tik pradiniame etape, kai tu mokaisi amato, pvz, jei nori būti keramikas, o po to tai visiškai nebesvarbu.

Andriau, jūsų naudojamos medžiagos (medis, bičių koriai, vaškas) dvelkia tam tikra archaika ir yra dalis jūsų kūrinių koncepcijos. Kas lemia vienokių ar kitokių medžiagų pasirinkimą?

A. E.: Taip, aš apie tai norėjau pakalbėti. Mano kūryboje jau yra nusistovėjusi tema – per tam tikras medžiagas išreikšti kažkokias simbolines prasmes. Koriai, vaškas, senas medis man turi simbolinę prasmę. Skaičiau kuo, pasak J. W. von Goethe‘s, ženklas skiriasi nuo simbolio: ženklas neaiškus daiktas, bet nurodo į konkretų daiktą, o simbolis tarsi ir aiškus, bet jis nurodo į kažką abstraktesnio. Mano kūryboje naudojamos medžiagos man yra neatsitiktinės, jos išplaukia iš pasąmonės, iš vaikystės, neatsiranda iš bet kur. Jomis aš noriu išreikšti tam tikrą archaiką, tautinę plotmę. Pavyzdžiui, darbe, vaizduojančiame šv. Onos bažnyčios pinaklį, kapitelį ir pumpurą aš sąmoningai palikau senus rastus. Man tai toks lietuviškas darbas. Juk kapitelis, pinaklis – tai Vakarų architektūros klasikinės formos. Bet pasirinkdamas jas daryti iš medžio, tarsi suteikiu joms kitų prasmių. Nes geografinė vietovė diktuoja architektūrai gamtines medžiagas, charakterį. O mano naudojamas senas medis būtų jau gal ir nebenaudojamas, bet savo gyvenimą turėjęs, taigi man įdomus. Taigi naudodamas antrarūšes, iš pažiūros nebetinkamas žaliavas aš suteikiu savo darbams daugiau atspalvių.

Parodoje prie eksponatų pastebėjau tekstus. Kaip sugalvojote jungti poeziją ir vizualius savo darbus? Kokia šios jungties prasmė?

A. E.: Mūsų draugas poetas Julius Žekas pasiūlė tokią mintį. Norėjosi kažką padaryti kitokiu kampu ir išėjo tokia savotiška meno sintezė. Mano požiūriu tai neblogas rezultatas.

N. E.: Mūsų eksponatai – kasdieniški daiktai, o tie tekstai savo poetiška kalba tarsi nuneša juos į meno lankas.

A. E.: Kiekvienas žmogus turi savitą požiūrį ateidamas į parodą, o Julius į viską pažiūrėjo savo kampu. Tikrai džiaugiuosi rezultatu.

Ar kuriate ir miesto erdvėms skirtas lauko skulptūras?

A. E.: Jau ne pirmus metus dalyvaujame Smalininkų simpoziume. Ten yra mano trys skulptūros. Literatų gatvėje, Vilniuje, planuojamos įmontuoti mano skulptūros poetams P. Širviui ir V. Mačerniui, V. Martinkui ir  R. Januliui.

N. E.: Kuriame ir miesto erdvėms. Vilniuje yra keturios mano skulptūros: „Keturi vejai“, Literatų g., „Pikto nykštuko namelis“, Karoliniškėse, Pasakų parke,  „Kilpa“ Latako g. ir „Padargas“ Mykolo gatvėje. Taip pat dalyvauju Smalininkų simpoziume.

A. E.: Kai kurie darbai pasirodo ir išnyksta – yra laikini, pavyzdžiui, dalyvaudamas „Meno dienose“ sukūriau „Avilį“, kuris stovėjo apie mėnesį.

Pabaigai, gal papasakosite prie kokių darbų, projektų šiuo metu dirbate?

N. E.: Pavasarį planuojama paroda naujai kuriamoje galerijoje prie Aušros vartų. O rugsėjį drauge su broliu ir kolega Rimantu Milkintu rengsime parodą „Žmogiškasis faktorius“ Klaipėdos komunikacijos centre. Kol kas tokie aiškesni planai.

A. E.: Na, metai dar tik prasidėjo ir tikslaus projektų plano dar nėra. Kaip visada stengsimės kuo aktyviau dalyvauti parodose, konkursuose. Artimiausiuose planuose –  Kauno bienalė. Taip pat dalyvausiu kasmetinėje popieriaus meno parodoje Sofijos galerijoje „Amateras“ Bulgarijoje, taip pat Smalininkų simpoziume, jeigu jis įvyks.

Paroda veiks iki vasario 5 d.

Nerijus Erminas „Be garso“, 2010.

Nerijus Erminas „Siena“, 2011.

Nerijus Erminas „Siena“, 2011 (fragmentas).

Nerijus Erminas „Siena“, 2011 (fragmentas).

Nerijus Erminas „Trofėjus“, 2010.

Nerijus Erminas „Nušvitimas“, 2010.

Nerijus Erminas „Kai manęs nėra“, 2010.

Nerijus Erminas „Kai manęs nėra“, 2010 (fragmentas).

Nerijus Erminas „V“, 2010.

Andrius Erminas „Iš vidaus“, 2010.

Andrius Erminas „Iš vidaus“, 2010 (fragmentas).

Andrius Erminas „Kailis“, 2010.

Andrius Erminas „Aukų lentyna“, 2006.

Andrius Erminas „Pakyla“, 2011.

Andrius Erminas „Onos bažnyčios pinaklis“, 2008.

Andrius Erminas „Narvas“, 2010.

Andrius Erminas „Narvas“, 2010 (fragmentas).

Nuotraukų autorė: Monika Daukšaitė.