Author Archives: Justė Kostikovaitė

Pokalbis su Lina Lapelyte

Lina Lapelyte14

Labas Lina. Papasakok apie „Candy Shop“ performanso atsiradimo istoriją ir apie ką jis yra. Ar tai politinis bandymas dekonstruoti repo muziką?

Ne politinis. Meninis. Candy Shop yra apie kasdienybę, lėtumą, jautrumą, gilumą, moteriškumą, vyriškumą, šiuolaikiškumą, naivumą, buvimą kartu bei kolektyvinę sąmonę. Kūrinys atsirado pamažu – kartas nuo karto darydavau pasirodymus, kurių metu hiphop’o  tekstai virsdavo į mano pačios  garsines ir vaizdines reinterpretacijas.

Vėliau pakviečiau prisijungti menininkes Angharad Davies (ji yra gan gerai žinoma smuikininkė improvizacinės muzikos scenoje), Anat Ben David (viena iš Chicks on Speed narių), Sharon Gal bei Rebecca la Horrox; dar vėliau, viešos perklausos arba kūrinio ‘Casting’ metu, prisijungė Heidi Heidelberg bei nuostabioji Nouria Bah. Dirbant visoms kartu atsirado ir Candy Shop opera, kurios vienas iš svarbesnių pasirodymų įvyko Queen Elizabeth Hall, Londone, o šio darbo video versija neseniai buvo nufilmuota David Roberts Arts Foundation surengtos parodos ‘Everything I Do, I Do It Big’ metu.

Ką repo muzika reiškia tau? Kiek repo dainoje yra melo, o kiek kinematografinio bandymo sukurti gyvenimo filmą?

Nėra tai mano paauglystės muzika, nėra ir dabarties muzika, arba yra tiek pat, kiek visa kita, kas egzistuoja mūsų aplinkoje. Aš žiūriu į repą, kaip vieną iš kultūrinių reiškinių, kuris man įdomus.

Repo muzikos prasmingumas akivaizdžiai pakitęs nuo tada, kai jis ėmė veikti: jame vis mažiau maišto, bet kristalizuojasi seksizmas bei mačo kultas. Tame nieko blogo – atsiranda kiti išraiškos būdai protestui.

…Gal ne melo, o fantazijos yra daug repo muzikoje. Fantazijos, kuri transliuojama fantazuojančių  – transliuojama tiems, kurie toje fantazijoje taip pat norėtų gyventi: pinigai, gražios moterys, nepažeidžiami herojai.

Kaip tu manai, ar nėra taip, kad repas, būdamas populiariosios kultūros dalis, ne tik įtakoja tai, kaip masto dvylikametis, tačiau yra specialiai jam ir skirtas, taigi, visos seksualinių pergalių ir moters pažeminimo leksikonas yra labiau camp tipo performansas prieš kitus reperius, prieš broliją? Ar nėra taip, kad repas yra ne tike hetero, bet atvirkščiai – homoerotiškas, kai repavimas, apsirengimas ir kalių užkariavimai yra tik papuošimai, kuriais atlikėjas puikuojasi prieš savo sceną – draugus vyrukus. Juk klipuose tai dažniausiai grupė jaunų vyrukų, kartu leidžiančių laiką, o visa kita – tik scena jų saviraiškai, tik priemonės išsiskirti grupėje, tačiau ir jai priklausyti.

Na taip – populiarioji muzika yra puiki priemonė valdyti visuomenę. Pradedama nuo mažų dienų – pagavus ritmas padeda įsiminti tam tikrus tekstus, kurie tampa mantromis. Šių mantrų kartojimas formuoja pasąmonę.  Norėdamos padaryti kažkokias konkretesnes  įžvalgas, turėtume kalbėti apie tam tikrus pavyzdžius. Mano atmintyje išlikę vaizdo klipai, kuriuose veikia vienas herojus (nebūtinai vyras) užkariautojas, o visi kiti , nesvarbu ar tai vyrai, ar moterys, pagal nutylėjimą žaidžia ‘o jūs vaikai taip darykit kaip Jurgelis daro’…

Tiesą sakant, aš visada, kai žiūrių klipus, ar skaitau repo dainų tekstus, išsižioju, negalėdama patikėti tuo, ką matau ir skaitau. Tada nusprendžiu, kad visa tai yra labai kandi ironija.

Tačiau stebėdama aplinką suprantu, kad ta ironija, atsiradusi kasdienybėje, jau nebekelia šypsenos – ji destruktyvi.

Kas tau yra šiuolaikinis menas?

Mane labiau domina aplinkybės, paskatinusios menui atsirasti. Baigtinė ar nebaigtinė forma, kurią vadiname menu – dažnai tėra tų aplinkybių pasekmė – tai yra įdomu.  Aplinkybės gali būti labai įvairios: užsakymas, karas, pinigų poreikis, užduotis meno mokykloje, kova prieš sistemą, antgamtinių reiškinių tyrimas, gyvenimas miške, nuobodulys – visa tai įgauna meno pavidalą, kuris savu ruožtu taip pat palaipsniui tampa aplinkybe.

Ką manai apie diskusijas apie tai, kad kūrėjai turi turėti savo kūrybinę autonomiją, ir kaip ta diskusija siejasi su tuo, kad visa kūryba yra meniniame lauke, kuriame kopijavimas arba referavimas į kitus kūrinius yra norma?

Būsiu praleidusi šias diskusijas. Nežinau kas yra kūrybinė autonomija. Apskritai autonomija yra utopinis terminas, mūsų pasąmonės vaizduotė. Ar ji kūrybinė ar nekūrybinė – autonomija neegzistuoja – nėra jos. Veikiame sukomponuotose aplinkybėse, kurių negalime rinktis, tad kūrybinis rezultatas, norime to, ar nenorime, tėra tų aplinkybių išdava, tad nematau skirtumo tarp tiesiogiai transliuojamos neautonomijos ir tos, kuri yra užmaskuota.

Kas yra tavo performansų publika?

Labai įvairi – priklausomai nuo konteksto, kuriame pristatomas darbas.

Kai mūsų su Vaiva Grainyte ir Rugile Barzdžiukaite bendrą darbą ‘Geros dienos!’ transliavo Lietuvos Radijas – publika tapo ir vyresniosios kartos atstovai. Ši publika nėra lengvai pasiekiama.

Labiausiai džiugina netikslinė publika, tokia publika, kurią darbai pasiekia atsitiktinai – apsaugos darbuotojai, elektrikai, kaimynai.

Kuo skiriasi meno galerijų publika, tarkime, nuo publikos, kuri renkasi žiūrėti tavo ‘Geros Dienos!’ operos?

Publikos reakcijos dažnai gali būti nuspėjamos viename ar kitame kontekste – įdomu su tuo eksperimentuoti. Dažnai mano darbai atsiduria tarpinėje grandyje tarp meno, muzikos ir teatro: lyg ir muzika, bet nepakankamai rimta ar nepakankamai nerimta, lyg ir menas bet per mažai vizualus, lyg ir teatras, bet nevyksta jokia drama. Kita vertus, žmonės yra atviri, ir, jeigu darbas pavykęs, tuomet kontekstas tampa nebesvarbus.

Ar manai, kad tam tikra publika gali būti pavadinta anti-publika? Anti-publika, tai žmonės, kurie yra tinklo dalis, tai tarsi anti-podas general audience, general public. Kaip manai, ar šiuolaikinio meno srityje tas uždarumas pasiteisina,  ar jis vis tik suteikia tiesiog ‘kokybiškesnę‘, tačiau siauresnę publiką tavo performansams, jei jie atliekami meno galerijose?

Galbūt meno galerijų publika ir yra viena iš atviriausių –  tačiau kokybiškesnė!? Publikos kokybė nėra apsprendžiama konteksto – atviros, imlios ir nesustabarėjusios publikos galime rasti įvairiuose kontekstuose, ir ne tik meno galerijų rėmuose. Manau, kad darbų priskyrimas vienam ar kitam kontekstui yra pats savaime problematiškas reiškinys ir vis nustembu šio reiškinio gajumu.

Yra daug darbų ir jų kūrėjų, kurie galėtų egzistuoti įvairiose platformose.

Kokia menininko atsakomybė būtų šiuo atveju?

Nemanau, kad menininkas turi turėti kažkokių atsakomybių, tačiau jis labiau negu kas kitas turi galimybę užduoti tam tikrus klausimus, laužyti kažkam patogius normatyvus. Svarbu bėgant nuo tam tikrų stereotipų nepakliūti į savo paties kuriamus.

Kokį tavo nuomone ryšį turi kūnas su daina?  Kaip daina įtakoja kūną ir kūnas – dainą? Kaip ritmas keičia ar apgauna semiotinį lauką, kurį skleidžia daina?

Muzika ir jos išgavimas yra labai kūniškas reiškinys. Daina  – taip pat. Man asmeniškai daug įdomiau stebėti garsus skleidžiantį kūną, negu klausytis garsų. Taip pat įdomu stebėti garsų paveiktą kūną.

Tekstas taip pat dažnai tėra tik muzika. Mes žinome tam tikrų žodžių prasmę ir reikšmę, bet dainoje neretai jie teatlieka dekoracijos funkciją. Kitoks santykis su dainų tekstais , kuomet jie skaitomi – aš tik tuomet esu įgali juos vizualizuoti ir suprasti jų reikšmę.

*Skype interviu dalis*

Esi man sakiusi, kad nematai reikalo vadinti tai, ką darai, performance art , tau yra įdomiau apie meną kalbėti kaip apie Art in General. Gal gali pratęsti šią mintį…

Man apskritai apie meną nelabai patinka kalbėti.

O taip – meno skirstymas į kategorijas mane glumina. Nesuprantu, kodėl vienoms meno sritims skirtos juodos erdvės, kitoms – baltos, dar kitoms amfiteatrai, o kitos išstumiamos į lauką.

Ar gali būti, kad vieno dalyko nuoseklios studijos neturi transformacinio poveikio meninei praktikai? Kuo tuomet tau padėjo skulptūros studijos Royal College of Art (RCA)?

Nežinau, nes niekada nuosekliai nestudijavau vieno dalyko. Galbūt ilgiausiai tęsėsi klasikinio smuiko studijos, kurias pradėjau dar būdama maža mergaitė. Gali būti, kad jeigu būčiau ir toliau jas tęsusi mano kūryboje nebūtų įvykę tiek man svarbių transformacijų. Atsidūriau Karališkajame Menų Koledže, Londone (Royal College of Art, RCA), nes buvo svarbu į meninę praktiką žvegti kiek platesniu kampu. Tačiau studijuodamas meno mokykloje tarsi pripažįsti, kad sistema yra reikalinga norint nuveikti šį bei tą, ir norint įgyti šiek tiek matomumo. Nežinau, ar ko išmokau RCA, apart to, kad sutikau puikių žmonių. Kita vertus, tai buvo puiki vieta akiračio praplėtimui ir savireflekcijai.

Ar tau neatrodo labai tradicinis RCA meno skirstymas į tapybą ir skulptūrą?

Taip! Į tapybą nebūčiau drįsusi stoti, o ir skulptūra savo darbų negalėčiau vadinti. Galbūt Karališkojo Meno Koledžo pavadinime esantis žodis Karališkasis (Angl. – Royal), kuris pats savaime skamba labai patetiškai, kalba apie bandymą išlaikyti tam tikras tradicijas, net jeigu jos ir praradę savo aktualumą.

Tai gal tuomet galime sakyti, kad įdomiausią ir kritinį diskursą vystanti meno mokykla Londone vis tik yra Goldsmiths, University of London?

Taip, girdėjau , kad Goldsmiths besimokydami žmonės išmoksta nedaryti, po to išsiilgę darymo jie ateina į RCA. Įdomus ir visko kvestionavimas, ir tradicinis priėjimas, o mokykliniai štampai erzina, tad sveikintinos praktikos, kurios jiems atsispiria.

Tavo praktikoje, ritme, energijoje, transe, nėra daug natų, jos užsisuka labiau į gamtinį garsą, labiau negu žmogišką. Urbanistiniuose ir labai stipriai kultūrine prasme išsivysčiusiuose kontekstuose tarsi oazė.

Intuityviai norisi truputį viską sulėtinti, tarsi nesąmoningai kovojant su greičio kultu, vyraujančiu dideliame mieste. Kartais pagalvoju, kad pristatau palyginus nedaug darbų – šiuolaikiniai menininkai čia, Londone, labai daug gamina. Urbanistinis greitumas yra šių dienų simptomas, tad įsivaizduoju, kad mano lėtumas – tai tam tikra pasipriešinimo forma, o galbūt – tai tik būdas save pateisinti (juokiasi).

Tai išeina, kad viską sudėjus Londone tu gyveni kokius dešimt metų.

Aštuonis, o galbūt ir dar mažiau, jeigu atmestume ilgas vasaras miškuose. Šiame mieste būti yra taip pat svarbu kaip ir jame nebūti – labai reikalingas sveikas balansas ir atstumas, kad galėtum išnaudoti šio miesto suteikiamus privalumus.

Man kirba toks tradicinis klausimas… O kas iš aktualių kultūrinių produktų, sukurtų per paskutinius metus, tau paliko stiprų įspūdį?

Čia sudėtingas klausimas – neturiu savo favoritų, ar žmonių kuriais sekčiau. Įdomu ir tas, ir anas, įdomu, kaip žmonės dirba, pats procesas; įdomu tam tikruose darbuose atpažinti save pačią. Patiko Chris Kraus knyga ‘I Love Dick’ – seniai beskaičiau tekstą, kuriam norėtųsi ne fragmentiškai  atsiduoti, o suvartoti kiekvieną tekste esantį žodį.

Man panašiai buvo su Leos Caraxo ‘Holy Motors’. Man net buvo atšipę jausmai kinui, kurie anksčiau buvo tokie aštrūs, net pradėjau galvoti, kad kinas jau yra miręs. O, beje, ar tu žinai, kad tai, kas yra ‘I Love Dick’ knygoje, yra tikra? Tai yra, tie Chris Kraus tekstai yra jos, kaip žmonos laiškai vyrui Sylvere Lotringer apie tikrą (ar įsivaizduojamą) meilužį, tai buvo tikri laiškai tikruose santykiuose su tikrais jausmais, kurie tik vėliau tapo knyga.

Tikrai? Ne, nežinojau. Skaitydama esu pagalvojusi, kad tai galėtų būti tikra istorija, tačiau net jeigu tai ir būtų tik jos pasąmonės vaizdiniai – tai būtų taip pat tikra. Aš šiek tiek bendravau su Chris Kraus, bet nežinojau, ką jai pasakyti. Kartais galvoju, kad daugybę kartų esu susidūrusi su meno kūriniais, kurie gudriai sukonstruoti, tačiau tas konstruktas ir tėra tik tai, ką matai. Mene mane domina magija, plotmė, kuriai atsivėrus dingsta noras analizuoti.

 

Šiais metais Linos Lapelytės darbus galite pamatyti:

17 gegužės – Maskvos Muziejų Naktis, Galerija Solyanka, Maskva

29 gegužės – 4 birželio – parodoje Art As Game, Schleifmühlgasse 12-14, Viena

13- 15 birželio – performansai ir video parodoje Voice and the Lense, Rich Mix ir Whitechapel Gallery, Londonas

Birželis- liepa – WHAT THINKS ME, Taiga Art Space, Peterburgas

29 Rugpjūčio – Naujas darbas, sukurtas Pavillion Nights užsakymu, Serpentine Galerija, Londonas

15 rugsėjo – keliaujančioje parodoje LISTENING, Hayward Galerija, Didžioji Britanija

Lapkritį – opera Geros Dienos!, Belgijoje ir Prancūzijoje

Lapkritį ir gruodį – rezidencija ir paroda  Oddweb institucijoje, Buchareštas, Rumunija

Iliustracija viršuje: Lina Lapelytė, Candy Shop, performansas 2013, RCA. Nuotrauka: Delmar Mavignier.

Lina  Lapelyte1

Lina  Lapelytė, Candy Shop – the Dance Class, 2013, HD kadras iš video. Menininkės nuosavybė

Lina  Lapelyte2

Lina  Lapelytė, Candy Shop – the Opera, 2014, performansas. Queen Elizabeth Hall, Londonas. Nuotrauka: Federcio Strate Pezdirk. Menininkės nuosavybė

Lina  Lapelyte4

Lina  Lapelytė, Candy Shop, 2013, instaliacijos vaizdas, RCA 2013. Menininkės nuosavybė

Lina  Lapelyte5

Lina  Lapelytė, Men On a Wire, Women On a Bench, performansas Art Licks savaitgaliui, 2013. Stop, Look Listen! Nuotrauka: Limner Studio © Art Licks

Lina  Lapelyte6

Lina  Lapelytė, Men On a Wire, Women On a Bench, performansas Art Licks savaitgaliui, 2013. Stop, Look Listen! Nuotrauka: Limner Studio © Art Licks

Lina  Lapelyte7

Lina  Lapelytė, Money Right, 2012, performansas, Spor, Aarhus

Lina Lapelyte9

Lina Lapelytė ir Angharad Davies, performansas 2014, cafe Oto. Nuotrauka: Rūta Balsevičiūtė

Lina Lapeltye8

Lina Lapeltyė, Everything I Do, I Do It Big, užrašas ant sienos, 2014, David Roberts Arts Foundation. Menininkės nuosavybė

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Lina Lapelytė, Stories of A Candy Shop, performansas, 2013, Duve, Berlin. Nuotrauka: Roman Liska. Menininkės nuosavybė

Lina Lapelyte11

Lina Lapelytė, Candy Shop – Office series, performanso dokumentacija, 2013. Nuotrauka: Federcio Strate Pezdirc

Lina Lapelyte12

Lina Lapelytė, Candy Shop, performansas, 2013, Glazgas. Nuotrauka: Federcio Strate Pezdirc

Lina Lapelyte13

Lina Lapelytė, Candy Shop, performansas, 2013, Iron Monger Row Baths. Nuotrauka: Federcio Strate Pezdirc

Candy Shop – the Opera from th e s hop on Vimeo.

Lina Lapelyte15

Lina Lapelytė, Candy Shop, The Opera (CCA Glasgow), 2013, vinilinė plokštelė, David Roberts Arts foundation, instaliacijos vaizdas. Menininkės nuosavybė

Lina Lapelyte16

Lina Lapelytė, Candy Shop, The Opera (CCA Glasgow), 2013, vinilinė plokštelė, David Roberts Arts foundation, instaliacijos vaizdas. Menininkės nuosavybė

Lina Lapelyte18

Lina Lapelytė, Turn Around, performatyvi instaliacija su garsu, 2014, David Roberts Arts Foundation. Dalyvės: Nissa Nishikawa, Margarita Zafrilla Olayo, Andrea Puerta and Maria Sideri. Menininkės nuosavybė

Lina Lapelyte19

Lina Lapelytė, Where Are You?, performansas, 2014, David Roberts Arts Foundation. Dalyvės: Sharon Gal, PA Skantze, Viviene Griffits, Kate Lowry, Lina Lapelytė. Menininkės nuosavybė

Lina Lapelyte20

Lina Lapelytė, Where Are You?, performansas, 2014, David Roberts Arts Foundation. Dalyvės: Sharon Gal, PA Skantze, Viviene Griffits, Kate Lowry, Lina Lapelytė. Menininkės nuosavybė

Vaiva Grainyte20

Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Have a Good Day!, repeticija Prototype erdvėje, Niujorkas, 2014. Nuotrauka: Mantas Petraitis