Author Archives: Jurgita Žvinklytė

Straipsnio autorius:
https://jurgitazvin.wordpress.com/

Nuostabusis Tobulasis ir aš pats, Jeronimas Gražusis. Jérôme Bel šokio performansas „Pichet Klunchun ir aš pats“ ŠMC

Artnewslt-01

Tėvai jau turėjo tris dukras ir troško sūnaus: tam, kad gimtų berniukas, meldėsi Budos statulai. Mainais tas gimęs berniukas – Pichet Klunchun – tapo Tailando tradicinio karališkojo šokio Khon šokėju. Iš dalies dėl to Kovo 31 Vilniuje, Šiuolaikinio meno centro didžiojoje salėje, turėjome galimybę pamatyti „Pichet Klunchun ir aš pats“. Pasirodymo idėja priklauso prancūzų choreografui Jérôme Bel (čia kita dalis kodėl) – jis tas „aš pats“.

Tiek kolonijinėje, tiek etnografinėje situacijoje žmogus jaučiasi nesmagiai, tarsi scenoje, stebimas iš visų pusių. Tokiose aplinkybėse  atsidūrę žmonės yra pririšti prie vaidmenų, kurių jie negali rinktis.[1]

– …bet beždžionė ne mano specialybė. – tu nesi gera beždžionė? – nesu, bet galiu perteikti idėją.[2]

Jau žinome, kad jų vardai – Pichet ir Jérôme. Jérôme žavisi technišku šokiu, tik laiko save visiškai nesugebančiu tokio šokio kurti, užtat linkęs apmąstyti, sukombinuoti tai, kas galėtų vykti scenoje. Jie sėdi vienas prieš kitą: vienas kaip „lauko tyrėjas“, kitas kaip „informantas“. O mes – žiūrovai – mokomės, renkam informaciją apie juos renkančius informaciją apie vienas kitą. Nesąmoningai  pradedi pats mėgdžioti rodomus judesius, kartais pačiam taip pat iškyla noras paklausti… O pradeda jie paprastai, tarsi pokalbyje dėl darbo. Taip mes sužinom jų statusus visuomenėje: amžius, kur gyvena, ar vedęs, turi vaikų, kokia profesija… O kai kultūriniai skirtumai pradeda lįst – šmaikštūs nesusišnekėjimo momentai nebeišvengiami. Ir vis dėl to, viso spektaklio-pasišnekėjimo ašis – šokis. Pichet atstovauja tradiciniam Tailando šokiui khon, kuris kaip tradicija nyksta ir šiandien daugiau gyvuoja kaip turistinė atrakcija, o Jérôme – šiuolaikiniam konceptualiam šokiui, kurį jis pats kuria. Jérôme kaip „šokio etnografas-kolonistas“ bando išsiaiškinti jam nežinomą šokį khon, remdamasis savo patirtimi. Klausdamas tikisi tam tikrų atsakymų, bet jie atsimuša į visai kitur: nori mirties scenoje – o ji užkulisiuose, nori kažko labai smurtinio, o tai tik nykščio ir mažojo pirštelio pasibaksnojimas nagais (kuris reiškia kad esi visiškas niekas), laukia atsakymo, kodėl Pichet tapo šokėju, bet vietoj istorijos apie jo asmeninį pasirinkimą – pasakojimas apie tėvų troškimą sūnaus ir maldą Budos statulai. Tokia pokalbio situacija neišvengiamai komiška. Bet geram komiškam duetui neišvengiami ir įvairūs vaidmenys: tardytojo- tardomojo, klausytojo- pasakotojo, mokinio-mokytojo, turisto-svetimšalio. Antroje dalyje Jérôme kviečia Klunchun klausti jo – šitaip pasukdamas situaciją kad ir klausinėtojas yra tyrinėtinas. Kai apsiverčia vaidmuo išeina taip pat: klausia pagal savo kultūrą, pačiam atrodančius aktualius dalykus. Nesupratimas verčiasi į supratimą ir vėl atgal. Juk Jérôme nuogo mums pamatyti taip ir neteko, nes Pichet tai kultūrinis tabu.

Suvokti kultūrą ir jos normas – grožį, tiesą, realybę – kaip dirbtines kompozicijas, kurias galima tirti žvelgiant  nešališko analitiko žvilgsniu ir lyginti su kitomis galimomis kompozicijomis, – tai būdingiausias etnografinio požiūrio bruožas.[3]

– Kokia tavo profesija? – esu laikomas choreografu, bet iš tiesu nesu tikras. Mat nekuriu jokio šokio…[4]

Jérôme – konceptualus choreografas, visus savo pasirodymus kruopščiai apmąstantis, suplanuojantis, vengiantis ilgai trunkančių repeticijų ir netikintis improvizacija.  Bet štai interviu su Jan Ritsema 2008 [5] Jérôme atskleidžia, kad šitokio pasirodymo jis visai neplanavo – tai turėjo būti kaip Véronique Doisneau (2004) [6] – vienas iš solo spektaklių serijos, kur šokėjas kalba apie save ir savo karjerą.

Taip turėjo įvykti ir šiuo atveju, bet dėl laiko repeticijoms stokos Bankoko Fringe festivalyje nusprendė tiesiog kalbėtis. Jérôme klausimai Pichet buvo tokie kaip ir Veronique: koks tavo vardas, kodėl tapai šokėju?.. Tik čia su Pichet pavirto duetu apie pirmą susitikimą. Jérôme pasakoja J. Ritsema‘i, kad bekalbėdamas su Pichet jautė, jog gali su juo tapatintis, kai jis kalba apie savo darbą, kad tai, su kokiomis problemomis jis susiduria Tailande, panašiai jis susiduria Europoje. Ir štai pokalbio metu Jérôme pastebi kad jis elgiasi kaip baisus kolonistas. Bandydamas išsisukti iš šios situacijos paprašo Pichet užduoti klausimus ir jam. Per pirmą pasirodymą Bankoke žiūrovai juokėsi ir tuo metu dar jie nesuprato kodėl. Tik vėliau, paskatinti draugų ir organizatorių, visus šiuos spektaklio elementus išgrynino ir atidirbo per pirmus trejus metus, iki galimybės juos idealiai atkartoti. Tokiu pagrindu gimė šis spektaklis, kuriame jie vis iš naujo tą situaciją kartoja jau dešimtį metų. Jérôme’ui įdomus šio spektaklio kūrybinis, teatrinis, principas – kad jie vaidina save pačius ir tuo pačiu gali su visiška laisve keisti klausimus, varijuoti su atsakymais pasirodymu metu. Šis pasirodymas – vienas labiausiai rodomų Jérôme spektaklių, ir gavęs daugiausiai pozityvių atsiliepimų – kaip pats sako: pirma sėkmė su žiūrovais. Jie nesistengia sužavėti – jie kalba daug ir kvailus dalykus, tame nėra jokio žavesio, bent jau iš jų pusės neturėjo jokios intencijos žavėti, daryti įspūdį, nes Jérôme nesidomi vaizduote, poezija: jam įdomu suprasti, kaip dalykai vyksta. Galima jų pokalbyje įklimpti ir situaciją scenoje įvardinti kaip Rytai-Vakarai susidūrimą, bet visai teisinga būtų remtis pavadinimu (kaip ankstesniems darbams – pavadinimas svarbus spektaklio elementas), kad šitoje istorijoje jie visų pirma yra asmenys su visais savo nežinojimais ir kartu savaip artimi. – „Galbūt tai truputi toli nuo realybės, bet tai įvyko mums, ir todėl tai vadinasi Pichet Klunchun ir aš pats, o ne 21 amžiaus tarpkultūriniai mainai“. [7]

<…> autorefleksijos dovaną turintys rašytojai, dalyvaudami bendrame etnografinio subjektyvumo ir kultūrų aprašymo projekte, renkasi ironišką poziciją. Jie, kaip ir visi mes, stovi ant netvirto istorinio pamato, ten, iš kur galime pradėti analizuoti tą ideologinę matricą, kuri pagimdė etnografiją, kultūros apibrėžimų gausą ir „aš“, stovintį prieštaringų reikšmių pasaulių kryžkelėje ir jiems tarpininkaujantį. (Pavadinę šį istorinį pagrindą, pavyzdžiui, postkolonializmu arba postmodernizmu, nedaug ką tepaaiškintume – nebent tik įvardintume tai, ko, kaip galima tikėtis, daugiau nebebus.)[8]

 – bet aš nesuprantu… – tu ne vienas.[9]


[1] James Clifford. Kultūros problema: XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas: sociologinė studija.  Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, 123 psl.
[2] http://www.jeromebel.fr/film/videos?spectacle=Pichet%20Klunchun%20and%20myself
[3] James Clifford. Kultūros problema: XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas: sociologinė studija.  Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, 180 psl.
[4] Žr. 2
[5] http://www.jeromebel.fr/CatalogueRaisonne/?idChor=11
[6] https://www.youtube.com/watch?v=OIuWY5PInFs&list=PL439E2B2C2CC2533C
[7] Žr. 5
[8] James Clifford. Kultūros problema: XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas: sociologinė studija.  Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, 173-174 psl.
[9]  Žr.2

Artnewslt-03 Artnewslt-02