Author Archives: Julijonas Urbonas

Gravitacinė estetika

reklaminis-plakatas-pramogu%cc%a8-parkui-playland-2009

Sunku, jei apskritai įmanoma, įsivaizduoti, kokie mes būtume be gravitacijos. Žemės trauka nuo planetos susiformavimo mus – archėjų mikrobus, šarvuotąsias žuvis… homo sapiens – slėgė ir skatino plėtoti antigravitacines technologijas: nuo raumenų, kaulų ir vertikalios laikysenos. Taigi, šios technologijos yra ne bet kas, o mes patys. Kaip mąstome, elgiamės ir atrodome – visa tai sąlygota gravitacijos ar, tiksliau, mūsų sąveikos su ja.

Šiandien gravitacija, panašu, praranda „evoliucinės naštos“ skambesį ir tampa pasimėgavimo šaltiniu. Akrobatika, sunkioji atletika, atrakcionai, kosminiai skrydžiai – visa tai orientuota ne į išgyvenimą, o naujų patirčių paiešką ar, kaip aš vadinu, gravitacinę estetiką. Kultūrizmas, pavyzdžiui, atveria unikalų sisteminio kūno dizaino ir „mėsos“ estetikos lauką, bet tuo pačiu naujus gyvenimo pojūčius nešiojant perteklinį raumenyną. Parašiutas pasiūlo nepražūtingą pasidavimą gravitacijai, taip atveriant dangų unikaliems kūniškiems tyrimams. O, tarkim, linksmųjų kalnelių atrakcionas išlaisvina pasivažinėtoją iš „horizontalaus gyvenimo“ išriestomis ir vingiuotomis kritimo trajektorijos, kuri visai dar neseniai buvo apribota tiesia vertikale iš viršaus į apačią, interpretacijomis.

Tokių gravitacinių veiklų estetinis potencialas yra būtent tai, ką tyrinėju paskutinius dešimt metų. Meninio tyrimo projektas pavadinimu „Gravitacinė estetika“, kurio didžiąją dalį vykdžiau Londono Karališkajame meno koledže, tiria gravitacijos poveikį percepcijai, mąstymui, vaizduotei, technologinei plėtrai ir iš to kylančiai estetikai. Vienas pagrindinių tikslų – išplėtoti unikalias kūrybines gravitacinio dizaino strategijas, kaip kad choreografinis dizainas (angl. design choreography) ar transporto priemonių poetika (angl. vehicular poetics).

Gravitacinis dizainas yra hibridiška kūrybinė metodologija, apjungianti eksperimentinį dizainą, choreografiją, kinetinį meną, performatyvią architektūrą ir transporto (žinoma, ir atrakcionų) inžineriją, todėl neapsiriboja dizaino sritimi, bet informuoja ir kitas sritis, kaip vesti derybas su gravitacija ir praturtinti daiktiškąją aplinką visą kūną įtraukiančiais pojūčiais. Kūnų šokdinimas per dizainą, vidurių purtymas atrakcionais, levitacinių sapnų režisavimas, alternatyvių gravitacijų pseudomokslas – tai keli gravitacinio dizaino temų pavyzdžiai.

Šiam „Artnews.lt“ teminiam leidiniui rinkau tekstus, iliustruojančius būtent šias temas. Tekstai jokiu būdu nėra apžvalginiai ar reprezentaciniai, tačiau vaidina tam tikrą svarbų vaidmenį mano tyrimuose. Tekstų stiliai, formatai ir žanrai skirtingi, nuo akademinių tekstų iki mokslinės fantastikos – tai savotiškai atspindi gravitacinės estetikos lauko eklektišką prigimtį.

Pirmasis tekstas – esė „Atsistojus: pirmapradė gravitacijos, žmogaus ir technologijos samplaika“ (2008), paimta iš mano disertacijos juodraštinių tekstų. Tekstas epizodiškai apžvelgia gravitacijos poveikį žmogaus ir technologijų evoliucijai. Remiantis fenomenologine-antropologine žmogaus vertikalios laikysenos studija, aptariamas esminis žmogaus-gravitacijos sąveikos vaidmuo technologijų plėtrai. Tekstas tam tikra prasme iškelia „gravitacinės estetikos“ studijos svarbą.

Antrasis tekstas „Išplėstos judesių sekos“ – ištrauka iš šokio tyrėjos Maxine Sheets-Johnstone knygos „Gyvenimo užpildymas judesiu“ („Putting Movement into Your Life“, 2016).

Sheets-Johnstone – viena įdomiausių ir produktyviausių eksperimentinės fenomenologijos tyrėjų, analizuojančių žmogaus judesio svarbą bei kinestezijos (kūno dalių padėties ir judėjimo krypties jutimo) ir sąmonės sąsają. Buvusi šokėja, Rudolfo Labano judesio teorijos ekspertė, šokio ir filosofijos daktarė, evoliucinės biologijos daktarė, Sheets-Johnstone yra išties tarpdisciplininė tyrėja, apjungianti minėtas disciplinas kartu su raidos psichologija, paleontologija, antropologija, kognityvistika.

Knyga „Gyvenimo užpildymas judesiu“ Sheets-Johnstone bibliografijoje yra unikali tuo, kad parašyta plačiajai publikai kaip savotiškas kasdieninio gyvenimo choreografijos vadovėlis, praturtintas komentarais iš jos mokslinių žmogaus „animacijos“ tyrimų. Knyga sudaryta iš pratimų, kurie savotiškai „suskliaudžia“ (fenomenologinis epoche) ar dekontekstualizuoja kasdieninius judesius, iškelia juos į sąmonės lauką ir pasiūlo kūrybiškai persvarstyti – tapti pačiam savo kūno choreografu. Čia tokie „šokiai“, kaip ėjimas per perėją, dantų valymas ar maisto kramtymas tampa performansais, kurie apibrėžia mūsų individualybę, mąstymą, animuoja gyvenimą. Skirtingai nei Virilio ir Parento „įžambioji funkcija“ (žr. kitą šio teminio leidinio tekstą), čia nesiūloma persvarstyti daiktiškosios aplinkos (nors kai kur epizodiškai užsimenama apie vieno ar kito daikto poveikį judesiams), o choreografinis dėmesys perkeliamas pačiam žmogui. Juk ant kėdės ne tik sėdima, bet galima lipti, pasiremti, peršokti, kelti, sugrupuoti kelias kėdes į architektūrišką instaliaciją, paversti į gimnastinį prietaisą, naudoti kaip ginklą ir pan. Žodžiu, daikto choreografinis potencialas yra kone neišsemiamas.

Trečiasis tekstas „Įžambioji funkcija“ (iš pranc. La fonction oblique) (1966) – tai epizodiškas įvadas į taip vadinamą „įžambiąją architektūrą“, manifestas naujai architektūros rūšiai ir urbanistikos tvarkai, reaguojančiai į vis spartėjantį Vakarų žmogaus gyvenimo būdą. Išplėtota šeštajame dešimtmetyje prancūzų filosofo Paulo Virilio ir architekto Claude’o Parento, „įžambioji funkcija“ iškeitė esmines Euklidinės erdvės kryptis – vertikaliąją fasado ir horizontaliąją grindinio ašis į įžambiąją ar pasvirusią plokštumą. Tokioje architektūroje nebeliko grindų ir sienų, tiksliau, jos susiliejo į nestačiais kampais besijungiančias plokštumas. Kopimas aukštyn ir leidimasis žemyn tokioje pakrypusioje aplinkoje tapo gyvenimo dalimi, kuri, pasak Virilio, sukelia kūnišką sąmoningumą, erdvė tampa suvokiama ne tik vizualiai, bet visu kūnu. Pasyvaus (biuras, gyvenamoji erdvė ir pan.) sąjunga su aktyviu (laiptinė, koridorius ir pan.) „energizavo kūną, kuris yra kūnas su refleksais ir nujaučiančiomis juslėmis, kūnas, kuris nuolat besivysto“.[1] Tokia šokėjiškos architektūros ideologija puikiai iliustruoja mano choreografiško dizaino – žmogaus judesių kūrimo per daiktus – sritį.

Ketvirtasis tekstas – ištrauka iš etimologo Viktoro Grebenikovo (pseudo)mokslinio dienoraščio („Мой мир“, 1997), kuriame jis aprašo, kaip aptinka tam tikrų vabzdžių biolevitacines savybes, iš jų pasigamina skraidantį skuterį ir keliauja virš Novosibirsko. Deja, jam nepavyksta fotodokumentuoti savo kelionių dėl tariamai iškreipto erdvėlaikio neįprastų pašalinių efektų kamerai, tačiau save laikantis dailininku, skrydžius įamžina peizažine tapyba. Šis „išradimas“ prieš dešimt metų pasklido po internetą, knyga buvo išversta į kelias kalbas, taip vadinamus biogravitronikos tyrimus pradėjo rekonstruoti tuzinas pasekėjų, neretai taikant šiuolaikines technologijas: nuo 3D vizualizacijų, spec. video efektų iki liuminescencinių lempų.

Grebenikovas žinomas ir kitais panašaus pobūdžio „išradimais“, kaip kad audros prognozatorius („штормгласс“), telekinezės registratorius, skausmo malšinimo įrenginys (pagamintas iš bičių korio), kuris yra net patentuotas. Šalia Novosibirsko yra Grebenikovo įkurtas (ir apipavidalintas) agroekologijos muziejus, kuriame galima susipažinti su šiais išradimais ir jo tyrimų „įkalčiais“.

Grebenikovo „tyrimai“ unikalūs ne tik kaip sumani mokslinė apgaulė, bet ir kaip savotiška daugiaformatė mokslinė fantastika, apjungianti iliuzionizmą, (pseudo)mokslą, inžineriją, scenografiją, tapybą, grafinį dizainą, interjero dizainą, akademinį ir autobiografinį rašymą.

Penktasis tekstas – psichologo ir fenomenologo Rainerio Schönhammerio konferencinis pranešimas „Skraidantys (žmogaus) kūnai dailėje – skrydis sapne ir vaizduotėje“ („Flying (human) bodies in the fine arts – dreams and daydreams of flying“). Tekste autorius analizuoja sapnų vaidmenį meniniuose vaizduose, kuriuose – sklandantis ar skraidantis žmogaus kūnas. Remiantis skrydžių sapne ir fantazijoje kokybine lyginamąja studija ir psichobiologija, aptariama, kokiuose dailės darbuose buvo referuojama į sapningą skrydį ir kokiuose – į įsivaizduojamą.

[1] Virilio P. & Armitage J., 2001. Virilio live: selected interviews. SAGE, p. 62.

Iliustracijoje: Reklaminis plakatas atrakcionų parkui Playland. Rethink Communications, Vankuveris, Kanada, 2009.

Atsistojus: pirmapradė gravitacijos, žmogaus ir technologijos samplaika

magnetiniai-batai-chaussures-magnetiques-panamarenko

Žmogaus pirmtakas atsistojo ir tapo žmogumi. Pakeldami save link dangaus prieš gravitacijos jėgą, mes tiesiogine prasme ir simboliškai nutolome nuo žemės paviršiaus ir įgijome beprecedentį išskirtinumą gamtoje – vertikalią laikyseną. Nuo to laiko stovinčiojo figūra veikė kaip žmonių esminio gebėjimo išradingai vesti derybas su gravitacija simbolis. „Žmogiškąją rūšį apibrėžia vertikali laikysena,“ – teigia neurofenomenologas Erwinas Strausas, pagarsėjęs rašiniais apie vertikalios laikysenos reikšmę žmogaus evoliucijai ir raidai.1

Nepaisant tariamo savaime suprantamumo ir nepastebimumo, gravitacija veikia mus – t. y. mūsų fizinius kūnus ir mąstymą – tokiu mastu, kad be jos mes paprasčiausiai negalėtume išsivystyti taip, kaip esame išsivystę. Visais laikais gravitacija slėgė ir varžė gyvas būtybes, versdama žmones išradinėti įvairias gravitacinei jėgai pažaboti skirtas technologijas. Taigi gravitacija yra esminis suvokimo elementas ir žmonijos progreso ašis, pagimdžiusi daugybę tiek pragmatinių, tiek poetiškų išradimų – nuo gravitacinei jėgai iššūkį metančios mūsų stovėsenos iki kosmoso kelionių.

Kadangi šiandien gravitacijos reiškinys nebėra tiesiogiai susijęs su evoliucija, mes kuriame daugybę su gravitacija susijusių veiklų, kurios teikia mums malonumą. Nenuostabu, kad dauguma jų įgalina iki šiol nepatirtas specifinių estetinių savybių turinčias suvokimo formas, režimus ir modalumus, nes gravitacija, visada buvusi nekintama, šiandien gali būti keičiama neregėtais būdais. Vienas pagrindinių variklių, stumiančių į priekį mūsų derybų su gravitacija technologinę raidą, yra lengvumo ir pusiausvyros siekis, pasireiškiantis tokiomis technologinėmis formomis, kaip galingi egzoskeletai, aplink Žemę skriejantys palydovai, ar net raumenų nuovargio blokatoriai. Visi šie išradimai gimdo naujus judėjimo ir kartu suvokimo tipus. Mes pakėlėme save virš žemės paviršiaus žingsnis po žingsnio: atsistojome, įsivažiavome, atsiplėšėme nuo žemės ir išskridome, kol galiausiai išvystėme antrąjį kosminį greitį ir ištrūkome iš Žemės gravitacinio lauko.

Gyvos – kad ir ką tai reikštų – būtybės vedė derybas su gravitacija nuo pat gyvybės atsiradimo Žemėje. Viena vertus, gravitacija privertė gyvus organizmus išvystyti skeletą, nuo raumenų iki kaulų, kurie padeda išlaikyti formą ir viršyti gravitacijos primestus dydžio apribojimus. Kita vertus, žemyn nukreipta jėga naudojama kaip orientacijos ir laikysenos kontrolės gairė, nes yra pastovi ir turi fiksuotą kryptį.2 Gebėjimas priešintis gravitacijai ir panaudoti ją savo reikmėms yra visų gyvų organizmų gyvybiškai svarbi ir esminė savybė, tačiau būtent žmonės pažengė toliausiai, sugebėję pakeisti savo santykį su gravitacija ar net ištrūkti iš jos lauko. Be to, galima sakyti, kad būtent pakeistas santykis su gravitacija pavertė mus Homo sapiens.

Daugelis teoretikų teigia, kad vertikalios laikysenos įgijimas yra esminis įvykis tapimo žmogumi procese. Idėja, kad dvikojis judėjimas išlaisvina rankas, o laisvos rankos suteikia žmonėms intelektinio pranašumo visų kitų būtybių atžvilgiu, gimė dar Antikoje.3 Ją galima rasti Ksenofono, Aristotelio, Vitruvijaus ir Grigaliaus Nisiečio raštuose, o tarp XVIII ir XIX a. pradžios natūralistų (tarp jų ir Charleso Darwino) ji buvo jau labai paplitusi. Vėliau ją plėtojo Erwinas Strausas, Andre Leroi-Gourhanas ir, naujausiais laikais, Craigas Stanfordas.4 Pavyzdžiui, Erwinas Strausas pastebi, kad vertikali laikysena pagimdė tokį judėjimo būdą, kuris paveikė vėlesnius žmogaus anatomijos pokyčius bei raidos sąlygas („[G]ravitacijos neįmanoma visiškai įveikti; vertikali laikysena visuomet veikia kaip atoveiksmis. Jai reikalingi mūsų aktyvumas ir dėmesys.“), o šie savo ruožtu pagimdė tokias žmogiškas savybes, kaip savivoka, intelektas, planavimas ar kalba.5

Atsistoję mes įgijome vertikalios būtybės žvilgsnį, leidusį matyti plačiau ir toliau, tad ir gebėti planuoti; išlaisvinę savo plaučius, galėjome išvystyti savo vokalizavimo sistemą, tad ir sakytinę kalbą. Išlaisvinę rankas iš jų ankstesnių judėjimo pareigų, pradėjome keisti ir tyrinėti savo aplinką, išrasdami įrankius, įgalinusius mus geriau ją suprasti bei pajungti savo reikmėms. Kitaip tariant, pakėlę savo kūną nuo žemės mes tiesiogine prasme palikome „gamtą“ (turiu galvoje ankstesnį netechnologinį arba mažiau technologinį būvį), arba, kaip filosofas Davidas Willsas teigia savo knygoje Dorsality (liet. „Nugariškumas“), cituodamas Leroi-Gourhaną: „atsistojusi vertikaliai, beždžionė virto beždžionžmogiu, ir kartu automatiškai tapo technologine būtybe.“6 Užuot priešinęs žmogiškąją prigimtį su technologija, Willsas siūlo įsivaizduoti pirmapradę gamtos ir technologijos samplaiką, gimstančią sulig „dorsaliniu posūkiu“ (t. y. mūsų nugaros išsitiesimu): „posūkiu, įvykstančių už mūsų nugaros, už mūsų regėjimo lauko ribų.“7 Jei technologija yra neatsiejama žmogaus ar tam tikros „stuburinės artikuliacijos“ dalis, turime nepamiršti, kad tokios „artikuliuotos“ raidos varomoji jėga yra prisitaikymas prie žemiškos aplinkos, kurią valdo gravitacija.

„Teigti, kad žmogus vaikšto ant dviejų kojų, reiškia teigti viską, ką kojos simbolizuoja. Būtent čia prasideda žmogus: ties savo kojomis, o ne smegenyse,“ – sako Andre Leroi-Gourhanas.8 Jei žmogus prasideda ties savo kojomis, mes esame akrobatai – t. y. aukštai vaikštantys (graikiškai acrobat reiškia būtent tai), turintys unikalių gebėjimų priešintis gravitacijai arba vesti derybas su ja. Štai klausimas: ar esama ryšio tarp atsistojimo įvykio ir mūsų didžiosios svajonės skristi ar pasiekti maksimalų lengvumą?

Galbūt pats stovėjimo „išradimas“ buvo šios svajonės išraiška? Bet kuriuo atveju, stovėsena neabejotinai padarė didžiulę įtaką tam, kas mes esame, ko mes geidžiame, ir ką mes išrandame. „Jei didžiausia žmogiška atsakomybė, tiek fizinė, tiek moralinė, yra atsakomybė už mūsų vertikalumą, kuris paverčia mus dinamiškai stačiais, išlenkia mūsų kūną nuo kulnų iki kaklo, leidžia atsikratyti mūsų svorio, kokia išganinga, guodžianti, dangiška ir jaudinanti turėtų būti ši svajonė!“ – aukština vertikalią laikyseną Gastonas Bachelardas.9

Pasipriešinimas arba kūrybingos derybos su gravitacija yra pamatinis ir esminis žmogaus bruožas – ne dėl (pra)našumo ar gebėjimo įveikti Žemės gravitaciją, bet todėl, kad šis bruožas gali būti vienu pagrindinių ar net pačiu svarbiausiu progreso akstinu. „Stovėjimas yra pradinė judėjimo pozicija,“ – skelbia choreografas ir šokėjas Merce’as Cunninghamas.10

Ar galėtume daryti išvadą, kad technologinis progresas (ar diversifikacija) yra varomas daugiausia (trivialaus) poreikio sumažinti fizines pastangas bei atsikratyti žemiško gyvenimo naštos, kad galėtume efektyviai apgyvendinti savo gravitacijos veikiamą aplinką? Ar mūsų vertikali laikysena nėra šios hipotetinės tendencijos įrodymas? Marshallas McLuhanas tvirtino, kad technologijos yra savotiška gesto ekonomikos materializacija – „tiesioginė išraiška bet kokio fizinio spaudimo, kuris verčia mus pratęsti save į išorę, ar tas tęsinys būtų žodžiai, ar ratai.“11 Paulis Virilio papildytų, kad „šiuolaikinio technomokslo progresas yra sąlygojamas poreikio mažinti individo pastangas Žemės gravitacijos ir jos keliamo nervinio bei raumenų išsekimo nuo jo paties masės ir fiziologinio tankio akivaizdoje.“12

Bendrai kalbant, pakitęs kūno santykis su gravitacija pagimdė ne tik dažniausiai linksniuojamas pamatines žmogiškas savybes (savivoka arba budrumas, ateities planavimas, intelektas, kalba ir technologija), bet ir gebėjimą panaikinti žemės jėgą. Ar mes kaip organizmai nesame prirakinti prie gravitacijos valdomo paviršiaus nesant technologinei raidai? Kadangi šis bruožas pasireiškė daugybe išradimų, nuo batų iki erdvėlaivių, ar galima numanyti, kad kitas didelis žingsnis po atsistojimo į vertikalią poziciją bus visiškas atsiplėšimas nuo žemės? Kokias naujas žmogiškas savybes tai pagimdys?

1 Straus, E.W., 1980. Phenomenological Psychology. Garland, 141.

2 Clément, G. & Reschke, M.F., 2008. Neuroscience in Space. Springer, p. 14.

3 Užuot priskyrus žmogui aukščiausią poziciją gamtos hierarchijoje, būtų etiškiau vartoti terminą skirtingas, kuris nepriešina gamtos ir kultūros, bet pateikia žmogų tiesiog kaip kitokių savybių turinčią kitą gyvūno rūšį. Tačiau aš vartoju būtent šį terminą, nes jis atspindi Antikos minties specifiką.

4 Stoczkowski, W., 2002. Explaining Human Origins: Myth, Imagination and Conjecture (trans. M. Turton). Cambridge: Cambridge University Press. 87–88) in: Tim Ingold, “Culture on the Ground: The World Perceived Through the Feet,” Journal of Material Culture 9, no. 3 (2004): 317. Craig B. Stanford, Upright – the Evolutionary Key to Becoming Human (Boston : Houghton Mifflin, 2003)

5 Straus, E.W., 1980. Phenomenological Psychology. Garland, 141.

6 Wills, D., 2008. Dorsality: Thinking Back Through Technology and Politics. University Of Minnesota Press, p. 8.

7 (Ibid)

8 Labai svarbus Leroi-Gourhano žmogaus evoliucijos sampratos elementas yra idėja, kad perėjimas prie dvikojo judėjimo išlaisvino rankas griebimo veiksmui, o veidą mimikai ir kalbai, tad smegenų žievės, technologijos ir kalbos išsivystymą lėmė vertikali laikysena.

Stiegler, B., 1998. Technics and Time. Stanford: Stanford University Press, p. 112.

9 Bachelard, G., Farell, E. and Farell, F., 1988. Air and Dreams: An Essay on the Imagination of Movement (Bachelard Translation Series). Dallas Inst Humanities & Culture, p. 35.

10 Copeland, R., 2004. Merce Cunningham: The Modernizing of Modern Dance. New York: Routledge, p. 184.

11 McLuhan, M. & Lapham, L.H., 1994. Understanding Media: The Extensions of Man. The MIT Press, p. 181.

12 Virilio, P., 1995. The art of the motor. Minneapolis: University of Minnesota Press, p. 124.

Tekstas parašytas 2009-aisiais metais.

Iliustracijoje: Magnetiniai batai (Chaussures magnétiques), Panamarenko, 1966-67. Foto: Dries Verstraete.