Author Archives: Jaakko Pallasvuo

Straipsnio autorius:
Jaakko Pallasvuo yra menininkas, šiuo metu gyvenantis Helsinkyje. http://www.jaakkopallasvuo.com/

Ištraukos iš „Nusvilusios žemės“

Scorched2

aš tik noriu vėl aiškiai išreikšti mintis

manau, kad būtent dėl to man kiek trūksta motyvacijos

nes man atrodo, jog nepasiekiu žmonių

bet jei viską daryčiau tiesmukiau, ne taip meniškai, tada viskas pavyktų, kaip tie mokomieji vaizdo klipai

pirmoji paskaita yra apie tai, kaip aš norėčiau, kad vienas vyrukas suvaidintų šunį mano filmuke

bet bijau jo paprašyti

dar ji bus apie mano problemas su kaire

o antrasis bus apie maždaug 10 priežasčių, kodėl reikia nustoti žaisti meną

 

Jis turi riestus ūsus, trumpus barzdos šerius ir kreivai šypsosi. Kadaise putlus kūnas dabar beveik lieknas. Jis vis dar atrodo jaunas. Taip atrodys dar trejus metus. Paskui ims atrodyti vidutinio amžiaus.

Jo rankos išteptos burokėlių sultimis. Jis rūko savadarbę cigaretę, kuri atrodo kaip žolės suktinė.

Tarp lankytojų neproporcingai daug padugnių. Buvę studentai, baigę meno akademijas su alkoholizmo diplomais. Kai kurie pikti, bet daugelis – jau nugalėti.

Jie ruošia pigius vegetariškus patiekalus, kuriuos patiekia šioje meno erdvėje kalbėdami apie „santykių estetiką“ lyg nieko nebūtų įvykę. Lyg tai nebūtų pajuoka ir sušikta katastrofa. Tai tas pats, kas bandyti būti Jėzum, bet nedaryti stebuklų.

Žmonės su skaitmeniniais „Canon“ fotoaparatais. Gausiai aprašyti kvaili mostai. Ant sienų ištaškytos Yveso Kleino figūros. Meno terapija. Juostoje įamžinti skambūs 2001-ųjų antiglobalistiniai šūkiai. Dažnai pasikartojančios mintys: lyg ir gėdingos, bet ir viliojančios.

Vienas iš įkaušusių lankytojų gadina orą savo bičiuliui į veidą. Nusimovęs kelnes rodo užpakalį. Prikiša subinę arčiau draugo. Šis sėdi ant asfalto prie galerijos. Viskas įvyksta labai greitai. Tai antras pagal poetiškumą vaizdas per visą vakarą.

Poetiškiausias vaizdas – burokėliais išteptos pirmojo vyruko rankos, laikančios suktinę. Tai pasaulinis vaizdinys: jis skleidžia dvimates vibracijas ir yra simboliškas. Bandau nufotografuoti, net man nepavyksta, nes nemoku naudotis fotoaparatu. Karlas tą vaizdą nufilmuoja ir aš paprašau atsiųsti man įrašą. Teks pasitenkinti juo.

Mane labai žavi šis jokio autoriaus nesukurtas atsitiktinis vaizdinys, pateisinantis visą tą nuobodų mėšlą ir gėdos jausmą, kuris mane apima dalyvaujant meno renginiuose, kurį jaučiu tiesiog eidama gatve ar skaitydama knygą kokia nors kvaila poza arba degindamasi, nors neatrodau, kaip žmogus, kuris taip turėtų elgtis.

Aš vis mąstau apie tą kūrinį, kuriame jis vaidintų šunį. Atskleistų savo improvizacinius gebėjimus. Lengvas jo pažeminimas būtų visiška priešingybė bendruomenės stiprinimui. Mano protas nori apgyventi šiuos santykinius santykius. Teatras – tai piktnaudžiavimas valdžia.

„Elkis kaip šuo“, – sakau jam. Aš esu už kadro. Mano balsas kiek iškreiptas. Jis atsiklaupia. „Kas tu per šuo?“ – klausiu aš jo.

Jis filmuojamas baltoje, regis, beribėje erdvėje. Lyg „Matricoje“. Jis klūpi. Loja. Iškiša liežuvį.

Jo rankos purpurinės nuo darbo su burokėliais. Tais pirštais rūko cigaretę. „Ar žmonės tau atrodo medžiagiški?“ – klausiu aš jo. Kokia sudėtinga medžiaga yra žmonės.

13350434_608494242633039_220920349373523800_o

Žygimantas Kudirka skaito ištrauką iš Jaakko Pallasvuo knygos Scorched Earth. Parodos Violetinė, vykusios projektų erdvėje Sodų 4 programos dalis, 2016. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Ištrauka iš Jaakko Pallasvuo knygos „Scorched Earth“, Arcadia Misa, 2015. Vertė Edvardas Vaišvila.