Author Archives: Izaura Martinez

Vilnių užplūdo pseudoherojai

Rašydamas „Mūsų laikų didvyrį“ Michailas Lermontovas nė nenutuokė, kiek ir kokių – realių ir išgalvotų, gyvų ir virtualių „didvyrių“ ir jų sampratų bus po pusantro šimto metų, kokiu greičiu ir kiekiais jie bus kuriami, gaminami ir dauginami. Jis taip pat negalėjo numatyti, kad vienoje iš šiaurės vakarų Rusijos imperijos provincijų – Vilniaus Jono Meko vizualiųjų menų centre jo kūrinys bus trumpam atgaivintas ir perrašomas iš naujo, bet nuo pabaigos į pradžią, parodoje „Mūsų laikų herojai“.

Taigi, pačiam kuratoriui ir tarpdisciplininio meno sąjungai „Mūsų laikų herojai” – paroda apie herojaus sąvokos difuziją ir transformacijas ir paradoksalumą. O ką sako ši paroda mums, arba asmeniškai man?

Ko gero, sprendžiant iš parodos visumos, viena vertus, ji yra sumanyta kaip formaliai retrogradiška, nes kūriniai ir medijos – tapyba, fotografija, keramika ir tekstilė apeliuoja į tarybinių laikų Parodų rūmus ir juose vykusias parodas. Taigi, formaliai dauguma kūrinių tarsi stengiasi sugrįžti į autonomiškas, sau pakankamas medijas.

Tačiau konceptualiai, matyt, pagal kuratoriaus sumanymą jie turėtų elgtis priešingai, įsibrauti vienas į kitą, vienas į kito prasmes ir sugriauti vertybinę hierarchiją.

Savotiška ideologinė „kova“ vyksta autorių ir kūrinių tarpe tarp isteblišmento ir marginalumo sąvokų.

Dainiaus Liškevičiaus audio-vizualinis kūrinys dedikuotas Broniui Maigiui, kuris 1985 birželio 15 d. tuometiniame Leningrade, „Ermitažo” muziejuje sieros rūgštimi apipylė ir peiliu supjaustė Rembrandto paveikslą „Danaja”. Dainius Liškevičius dedikuoja šiam „herojui“ atsitiktinai aptiktą „Šiaurės Atėnų” laikraštyje Tautvydės Marcinkevičiūtes eilėraštį „Danaja“ ir paverčia šią dedikaciją roko kūriniu.

Algis Ramanauskas netiesiogiai pratęsia ir išvysto Liškevičiaus kūrinio ideologinį leitmotyvą, parodoje eksponuodamas megztinį su rusiškai užrašyta Sabonio pavarde ir dar labiau tą leitmotyvą radikalizuoja, eksponuodamas apatinį trikotažą su buvusio ir esamo Rusijos prezidentų – Putino ir Medvedevo – atvaizdais.

Curaredg ir fotografas Dainius Labutis eksponuoja įžymių žmonių portretų galeriją. Kamerinio formato fotografijos iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo neišskirtinės, bet įsižiūrėję išvystame mūsų populiariosios kultūros atstovus, pozuojančius „viršeliams“. Curaredg ir Dainius Labutis išdėlioja daugybę atvaizdų vitrinoje ant juodo aksomo ir pavadina šį kūrinį – „Neliesti“. Taigi, „žvaigždžių“ negalime „paliesti“, jų pasiekti, galime tik grožėtis ir žavėtis jomis per atstumą – storą stiklą.

Apie ideologiją ir komerciją kalba Paulius Arlauskas ir Gediminas Beržinis, LNK  laidoje besibylinėjantys neva dėl kūrybinės vagystės ir gabalo skerdienos. Pačių besibylinėjančiųjų ši „byla“ paverčiama farsu, absurdišku kliedesiu, taip parodant kaip gali būti suvaidintas „teisingumas“ ir kur kas rimtesniuose kontekstuose.

„TinaFoxx“ projektu Ugnius Gelguda gilinasi į simbolines valdžios ir lytinio tapatumo struktūras. Menininko statusas „leidžia“ vieną iš daugelio „blog’erių“ paversti jo trokštamu herojumi, perkeliant jį į oficialią ekspozicinę erdvę.

Jonas Zagorskas, sekdamas tv logika ir struktūra, abejingai atkartoja „garsųjį“ prancūzų futbolininko Zinaide Zidano išpuolį paskutiniame pasaulio futbolo čempionate prieš priešininkų komandos žaidėją ir ironiškai pavadina jį istorine kompozicija. Panašias mintis perša ir verkiantis, vieno iš mūsų laikų vietinių herojų, ŠMC direktoriaus Kęstučio Kuizino biustas.

Savo tapybos ant popieriaus ciklu „Krepšinio pasaulyje“, Benigna Kasparavičiūtė taip pat, iš dalies, kalba apie įvaizdžius, o platesne prasme – apie cinišką komercijos ir ideologijos santykį. Žymūs krepšininkai Kasparavičiūtės kūrinių cikle vaizduojami triumfo, metimo, kamuolio perdavimo etc. akimirkomis, bet išvalytame nuo papildomų prasmių kontekste. Kamuolio perdavimo akimirką sustingęs krepšininko veidas labiau primena konvulsijos iškreiptą grimasą, o kitas, švelniai kamuolį glamonėjantis krepšininkas, primena protiškai neįgalųjį…

Paul Paper šmaikštauja panašia tema, pasitelkęs fotografiją, manipuliuodamas populiariosios kultūros herojų, „superdidvyrių”, pavyzdžiui, batmano, simboliais kasdienėje aplinkoje, taip pasakodamas ironiškas ir subtilias istorijas.

Aistė Kirvelytė sukūrė monumentalų trylikos didelio formato tapybos kūrinių ciklą, komikso principu pasakojantį moters gyvenimo istoriją nuo tarybinių laikų iki šių dienų, pasitelkdama senų laikraščių fotografijas ir švelnią ironiją.

Marius Valančius herojiškumo sampratą redukavo į radikaliai asmeninį ir buitinį lygmenį, taip apskritai ginčydamas herojiškumo prasmę ir tuo pačiu labiausiai iš parodos dalyvių priartėdamas prie Lermontovo kūrinio leitmotyvo. Valančius transformuoja tapybą į didžiulių formatų siuvinius, perkeldamas siužetus iš šeimyninio nuotraukų albumo. Taip pat sukuria video filą, kuriame užfiksuotas tipiškas savaitgalis Nidoje ne sezono metu – girtavimas.

Gintaro Znamierowski ir Andriaus Šidlausko kūriniai kalba apie abstraktesnius herojiškumo ir kultūros santykio aspektus. Andrius Šidlauskas eksponuoja e-bay pirktų senų fotoaparatų atvaizdus ir šalia – šiais fotoaparatais užfiksuotus vaizdus, tokiu būdu kalbėdamas apie pačią mediją, kaip herojų kulto darymo įrankį.

Gintaras Znamierowski gilinasi į psichodelikos sferą, haliucinacijas ir  religines vizijas.

O štai Rokas Dovydėnas redukavo šiuolaikinio meno kūrinį iki paprasčiausių keramikinių vazelių, taip gana sarkastiškai pažvelgdamas į bet kokias šiuolaikinio meno „transgresijas”, pretenzijas būti drastiškam, aktualiam ar paslaptingam, vienu žodžiu – herojiškam.

Paroda įdomi, bet nebūčiau Bogotos universiteto menotyros magistrė, jei šioje parodoje neįžiūrėčiau ir tam tikrų blogybių, kurių negaliu nutylėti.

Šioje parodoje galima atrasti ir kitą, kur kas gudresnę, man nepatinkančią taktiką – paroda suformuota „popsiniu“ principu, taip, kad įtiktų ir patiktų plačiajai publikai, jau nekalbant apie tam tikrus Meko centrą kuruojančius valdininkus ir politikus. Taigi, šiuo aspektu paroda atsiskleidžia kaip kompromisas populiarumui, dėl ko, mano manymu, aukojamas elitiniam, rimtam menui būdingas metafizinis gylis. Todėl vargu ar pigaus populiarumo vaikymasis ir paviršutiniškai spalvingi ir gražūs kūriniai gali žiūrovui ką nors pasakyti, nebent tik suklaidinti. Ar tokiu atveju paroda kuo nors skiriasi nuo margos Kaziuko mugės?

Dar vienas mane papiktinęs aspektas yra tas, kad į vieną gretą kaip mūsų laikų herojai statomi Arvydas Sabonis, vienas mūsų tautos didžiavyrių, ir kažkoks pseudodizaineris Mantas Petruškevičius, kuris yra tik paprasčiausias apsišaukėlis. Susidaro įspūdis, kad parodos kuratoriui ir Petruškevičiaus atvaizdą eksponuojantiems menininkams trūksta elementarios erudicijos. Patarčiau jiems labiau pasidomėti tikrąja, rimtąja Lietuvos istorija, legendinio „Žalgirio“ pergalėmis, o ne vaikytis pigaus ir ne kaip „kvepiančio“ populiarumo, kišant į parodą visokių apsišaukėlių atvaizdus.

Sutinku, kad krepšininkai Jasikevičius, Šiškauskas, ypač broliai Lavrinovičiai yra nusipelnę Lietuvai, bet abejočiau, ar Seibutį galima būtų statyti į jų gretas. Tap pat pasigedau Roberto Javtoko ir Eurelijaus Žukausko portretų.

Kadangi esu moteris, negaliu nepaminėti ir akivaizdžios mizoginiškos parodos nuostatos. Juk tarp autorių tik dvi moterys. Tokia diskriminacija bado akis ir verčia apskritai abejoti visa paroda. Ar parodos kuratorius yra šovinistas seksistas? Šis klausimas lieka atviras. Gerai, kad į tai buvo sureaguota iš šalies ir parodos atidaryme išvydau „cooltūrisčių“ grupę, kurios persirengę baltais kombinezonais, užsidengę veidus suvirintojų kaukėmis, dezinfekavo tą buko maskulininzmo  pritvinkusią atmosferą ir parodą, dalindamos peticijas, kuriose buvo demaskuotas LTMKS ir parodos kuratoriaus koketavimas su tam tikromis politinėmis jėgomis ir ypač moterų menininkių diskriminavimas.

p.s. tekstas parengtas apklausus parodos kuratorių, o taip pat kelis dalyvius.

p.p.s ar jau neuzilgo ateis ta valanda kai išvysim kultūrisčių veidus?

10 klausimų Jurgai Barilaitei po jos video peržiūros JMVMC

Jurga Barilaitė. Būtinoji gintis. 2001, Video, 18 min.

Ketvirtadienio vakaras,19.val
Jono meko vizualiųjų menų centras
LTMKS “Video ekranas“
Jurgos Barilaitės video peržiūra.

Depo muziejus –galerija įsigyja naują eksponatą Jurgos Barilaitės video kūrinį (kaip sklido gandas įkainuotas 15000 eurų) „Būtinoji gintis“, jis tučtuojau instaliuojamas ir sukasi projekto „NIIR“ erdvėje.

Bokso pirštinių skleidžiamas garsas pasitinka gausiai besirenkančius į menininkės peržiūrą. To dar neteko matyti, Jono Meko centre visiem norintiems neužtenka krėslų, kai kurie  video stebi pro pravertas duris. Skambant „The doors“  ir plojimams prasideda pokalbis – diskusija. Tojana Račiūnaitė moderuoja ir pastebi keletą Jurgos darbams  būdingų bruožų, menininkės kūno kaip plastinės medžiagos naudojimą, video darbuose, tapybinį komponavimą, energiją, Nerijus Mileris prisimena įtaigų palyginimą su pirmaisiais kino bandymais – Lemjerų traukiniu ir įvardija Barilaitės kūrinius judančiais paveikslais, ir prisimindamas K.Šapokos darbus, pastebi , kai paleisti kontekstų tarakonai Jurgos darbuose į juos ir grįžta, skirtingai nei Kęsto video. Monika Krikštopaitytė užduoda kelis jai rūpimus klausimus apie „TAIP. NE“, Evaldas Jansas taikliai replikuoja teigdamas, kad video kamera Jurgai – teptukas.

Pokalbyje išryškėja autorės simpatijos femizmui ir jo aktyvistėms, nors savo kūriniuose, anot autorės, vengianti tiesmukumo. Skambėjo video pabaigos ir noro vėl tapyti nuotaikos. Atkreiptas dėmesys į nenutrūkstamą vaizdą, laiką ir garsą,  Jurgos atsakymai ir pastebėjimai virto puikiu performansu, šokiu prieš publiką ir teoretikus, kuris padedant Evaldui buvo filmuojamas ir gal but kada nors išvysim dokumentaciją.
Visą laiką tyliai lindėjau salės kampe, išgyvendama video, klausydama pokalbio ir visą laiką knietėjo užduoti keletą klausimų, surašiau juos ant programėlės ir diskusijai persikėlus į parodinę erdvę ir gurkšnojant (Janso išprovokuotą ) prie raudonų menininkės plaukų derantį raudoną vyną įbrukau Jurgai .

-koks pirmas ir kada buvo sukurtas video darbas
-kodėl savo video instaliuodama dažnai kaitalioji įprastą formatą į pieno stiklinę ar kartoninę dėžutę,
-kurį laikai sėkmingiausiu
-kokie video menininkai tau artimiausi
-ar pragyveni iš savo kuriamo meno
-kaip įtakoja kūrybinį procesą kuratoriai
– kokį kūrinį yra įsigijus Lietuvos Nacionalininė galerija
-kokie artimiausi kūrybiniai planai
-ką duoda tokie pokalbiai
-kas labiausiai nervina

Nekantravau visą savaitgalį, o gal Jurga  pasididžiuos ir neatsakys, gal nusimetė popierėlis, gal neturi laiko, gal „Vartuose“ veikianti paroda ir peržiūra atgrasė nuo bet kokio meno, gal mano persona mažai kotiruojama Lietuvos meno padangėje, ir tt….

Jua buvau beprarandanti viltį sulaukti atsakymo, peržvelgdama elektroninį paštą aptikau Jurgos atsakymus:

1.
Pirmąkart video kameros ėmiausi 1999 metais, kai rėkiau prieš kamerą,  „Kai į mane žiūri, aš rėkiu“, rėkiau kelias dienas savo studijoje, kol iš tikrųjų viską pradėjo skaudėti , gavosi labai skaudus ir klaikus garsas,  kaimynai net norėjo kviest policiją – tai buvo kaip ir pirmasis užfiksuotas performansas, po to Liškevičius padėjo sumontuoti 5 minučių filmuką, projekciją demonstravau ant tapybos drobės- tai tarsi rėkianti tapyba, rėkianti autorė, nuoširdus gyvas nervas- man asmeniškai tai etapinis darbas, nors tų riksmų tikrai daug yra sukurta – bet tie santykių aiškinimaisi su tapyba –, moteriškumo tema (tapybos drobėje- baltas vaiko veidas juodame fone), kūrybinio proceso išviešinimas ir  emocijų iškrova – dalykai, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja mano darbuose iki šiol.
2.
Aš nedarau video filmų –  tai arba performansų fiksavimas arba judančiais paveikslais, objektais užpildyta erdvė, video – tik dar viena vizualinė išraiškos priemonė, vien video vaizdas savaime, manęs absoliučiai netenkina – todėl tampa tik darbo dalis dar vienas sluoksnis, tam tikruose realiuose medžiagiškuose objektuose, neveltui  yra daug meninikų, pradėję nuo video vis dėl to perėjo prie dokumentinio ar vaidybinio kino, tai ir visai kita vaizdo kokybė ir gylis, įtikinamesnė priemonė istorijoms kurti. Pavyzdžiui paskutiniame darbe „Baltarusiški tapetai“ aš visiškai atsisakiau pretenzijų į vaizdo kokybę, savotiškas video mobilumas, nepretenzingumas, buitiškumas ir pigumas tai dar viena priemonė beviltiškai graudžiai nuotaikai sukurti.
3.
Video instaliacija pieno stiklinėje „Audra stiklinėje“ – paprastas ir pakankamai efektingas darbas, patinka ne tik meno žmonėms, man ir pačiai norisi įkišti pirštą ir ištraukti ta moterį iš stiklinės. Be to, šitą darbą net pavyko parduoti.
4.
Pamirštu pavardes man daug kas patinka ir artima, na Pipilotti Rist,  Janet  Cardiff, Liisa Ahtila ,  daugybė youtube anonimų.
5.
Kartais nuperka  darbus, net video, užsidirbu iš tapytojos amato.
6.
Mano mamos liemenuką ir korsetą… iš 1998 metų objektų ciklo „Šešios taisyklės, kaip žaisti mamą“.
7.
Dirbu nedaug ir retai ir tikrai darau, ką noriu, bet savo darbų vadyba neužsiimu, tiesiog nesugebu, neturiu laiko, o tam tikros datos, kuratorių  organizuojami projektai šiek tiek disciplinuoja.
8.
Vėl pradėjau tapyti, o šiaip turiu daugybę neįvykdytų projektų, vienas iš jų „Nepadarytų darbų archyvas“ jau po truputi rutuliojasi, taip pat dalyvauju keliuose tęstiniuose projektuose – veiksmas vyksta.
9.
Kitų menininkų interviu man tikrai įdomu skaityti, o dėl savo pasiaiškinimų visąlaik lieku nepatenkinta, po laiko sugalvoju geresnius atsakymus – kvailas klausimas, nedėk geriau.
10.
Kartais mane, nervina tokia daugybė dalykų, kad atsakymas trunka net 5min. – o tada mano kantrybė jau baigiasi, geriau iš vis nieko dabar nesakysiu. Jums išvardinsiu šiuos dalykus naujame video, kuris vadinsis „ Interviu…“

Su dideliu džiaugsmu perskaitau puikius atsakymus  ir skubu pateikt internautams iš artnews.lt.

Jurga Barilaitė Paveikslas. 2007, video, 5 min.
Jurga Barilaitė Paveikslas. 2007, video, 5 min.
Jurga Barilaitė. Audra stiklinėje. 2003, instaliacija
Jurga Barilaitė. Audra stiklinėje. 2003, instaliacija

Įspūdžiai iš Kęstučio Šapokos video darbų peržiūros JMVMC

Kęstutis Šapoka. Potvynis: baltas sombrero
Kęstutis Šapoka. Potvynis: baltas sombrero

2009 m. sausio 8 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre vyko menininko Kęstučio Šapokos video kūrinių peržiūra. Kęstutis Šapoka – tarpdisciplininį meną kuriantis menininkas, savo idėjoms įgyvendinti dažnai pasitelkiantis video išraišką.

Menininkas pristatė valandos trukmės, šešių video kūrinių, sukurtų 2005 – 2008 m., programą.
Nors šiai peržiūrai atrinkti kūriniai vadinami bendru video meno vardu, juos galima vadinti ir videomenu, ir dokumentika, ir videoperformansais vienu metu.
Po video peržiūros kūrinius komentavo ir kartu moderavo pokalbį dr. Tojana Račiūnaitė ir dr. Nerijus Milerius. Vėliau į bendrą diskusiją įsijungė ir publika.

Tiek dr. Tojanai Račiūnaitei, tiek ir dr. Nerijui Mileriui kaip teoretikams ryškiausias, pastebimiausias Kęstučio Šapokos kūriniuose pasirodė siekis manipuliuoti tekstu ir vaizdu, savotiškai kloti vieną prasminį (ir plastinį) sluoksnį po kitu. Dr. Nerijus Milerius daugiau kalbėjo apie teksto ir vaizdo video kūriniuose santykius ir apie šiuolaikinio meno apskritai kontekstualumą ir neišvengiamą prasmių, kontekstų ir metakontekstų sangrūdą, savotišką jų kakofoniją, kai viena prasmė savaime sukelia virtinę asociacijų. Tai, anot filosofo, mūsų kultūros bruožas, jo esmė. Ar toks kultūrinis kontekstualumas ir prasminis reliatyvizmas yra pozityvus ar negatyvus, N. Milerius siūlė tiesmukai nepręsti.

Dr. Tojana Račiūnaitė taip pat Kęstučio Šapokos kūriniuose pastebėjo siekį žaisti teksto ir vaizdo konvencijomis, tačiau T. Račiūnaitei šis autoriaus siekis pasirodė kur kas problemiškesnis arba kai kuriuose kūriniuose paneigiantis pats save.

Į diskusiją įsijungė vienas lietuviškojo video meno klsasikų – Evaldas Jansas ir keliais taikliais klausimais, daugiausia susijusiais su formos\koncepcijos ryšiu, nuginklavo nepasiruošusį menininką, kuris savo ruožtu gavo profesionalumo pamoką ir pasibaigus renginiui atskirai padėkojo Evaldui Jansui už tikrai vertingas pastabas. Tuo tarpu peržiūroje dalyvavęs menininkas dainius Liškevičius pokalbio\diskusijos metu gudriai šypsojosi, bet į diskusiją nesikišo.

Kiti žiūrovai taip pat diskutavo, išsakė savo vertinimus, pastebėjimus, daugiausiai kritiką.
Peržiūrą\pokalbį\diskusiją kiek švelnino ir užbaigė LTMKS pirmininkas Darius Gerasimavičius, šiek tiek reabilituodamas jauną menininką publikos akyse ir tuo pačiu pakviesdamas apsilankyti kituose „Video ekrano“ renginiuose – Jurgos Barilaitės, Jono Zagorsko, Evaldo Janso, Andriaus Kviliūno kūrinių peržiūrose.

Jean Claude van Gogh
Jean Claude van Gogh