Author Archives: Ilma Nausėdaitė

Kai meną gali nešiotis rankinėje. Interviu su kolekcionieriais Isabelle ir Jean-Conrad Lemaître

isabelle-lemaitre
Spalio 15 d. Nacionalinėje dailės galerijoje buvo atidaryta tarptautinė kino ir videomeno paroda „Milijonas ir viena diena“. Joje pristatomi kino režisierių, avangardinio filmo bei videomeno kūrėjų, reikšmingų šių medijų raidai, darbai. Parodoje galima išvysti ir Deimanto Narkevičiaus filmą „Ausgeträumt“ (2010), kurio premjera įvyko šių metų balandį šiuolaikinio meno muziejuje  „Tate Modern“, Londone. Ta proga spalio 10 d. Nacionalinėje dailės galerijoje  „Meno klubas“ surengė  susitikimą su menininku ir jo darbus kolekcionuojančia pora iš Paryžiaus, kurie  supažindino klubo narius su video meno specifika ir jo kolekcionavimo ypatumais.

Paryžiuje gyvenantys Isabelle and Jean-Conrad Lemaître yra vieni ambicingiausių šiuolaikinio meno kolekcionierių. Sutuoktinių pora kolekcionuoja meną nuo 1983 m. Kolekciją sudaro paveikslai, skulptūros, fotografija, bet paskutinius dešimt metų kolekcionieriai didžiausią dėmesį skyrė video menui. Lemaître kolekcijoje yra tokių menininkų kaip Turner prizo laimėtojo Gillian Wearing, Mark Wallinger, Tacita Dean, Isaac Julian, Steve McQueen ir Keith Tyson darbai. Kolekciją sudaro 33 skirtingų tautybių menininkų kūriniai.

Kaip susidomėjote kolekcionavimu? Kaip viskas prasidėjo?

Jean-Conrad: Pirmasis mano pirkinys buvo Ispanų menininko Fernando Zobel paveikslas. Grįžusi namo žmona liepė greitai išnešti  „tą dėmę“ iš namų. Kaip geras vyras, jos paklausiau ir paveikslą nunešiau atgal į galeriją. Tiesa, po kelių mėnesių įsigijau dar vieną Fernando Zobel darbą, tris kartus didesnį už prieš tai buvusį ir šį kartą žmonai teko su tuo susitaikyti.
Isabelle: Jean-Conrad labai novatoriškas mene. Man turi praeiti šiek tiek laiko, kad aš jo įsigytus kūrinius  priimčiau ir pamėgčiau.

Kaip pradėjote kolekcionuoti video meną?

Isabelle: Video menas į mūsų pasaulį atėjo labai natūraliai. Mes visada domėjomės jaunais menininkais ir sekėme,  ką jie daro. Jie, kaip taisyklė, domisi naujausiomis technologijomis. Taip pradžioje jų, paskui ir mūsų gyvenime, atsirado fotografija, o vėliau ir video menas.

Kolekcionuoti video meną labai neįprasta.

Isabelle: Video menas mums neatrodo neįprasta. Juk mes visi gyvename apsupti judančių vaizdų: televizija, lauko reklamos, internetas. Video – tai įprasta mūsų gyvenimo dalis. Be to, kolekcionuoti video meną labai paprasta. Mes turime keletą šimtų video darbų ir visus juos laikome ant lentynos. Mūsų kolekcijai nereikia jokių papildomų patalpų. Ją labai lengva transportuoti. Štai į rankinuką įsimečiau kelis DVD ir juos galiu parodyti žiūrovams Vilniuje.

Jean-Conrad: Dažnai mūsų klausia, kaip mes žiūrime savo video darbų kolekciją. Kaip dažnai jūs žiūrite į paveikslą, kuris kabo jūsų namuose? Prisipažinkite, jog dažniausiai jį praeinate, o po kurio laiko visai nebekreipiate į jį dėmesio – meno kūrinys tampa dar viena interjero detalė. Tuo tarpu mes savo namuose nuolat rengiame video darbų peržiūras draugams ir pažįstamiems. Taip ne tik dar kartą pažiūrime turimus darbus, bet ir juos aptariame su visais. Itin džiaugiamės, kad savo kolekcija labai lengvai galime dalintis su kitais.

Jūs savo kolekcija rodote ne tik namuose, bet ją noriai skolinate muziejams bei parodoms.

Isabelle: Taip, mes labai aktyvūs kolekcionieriai (šypsosi). Kai 2006 metais dalis mūsų kolekcijos buvo eksponuota La Maison Rouge Paryžiuje, buvome sužavėti. Įėję į parodą buvome apsupti didžiulių ekranų, kurie visi rodė mūsų kolekciją. Džiaugiamės labai kokybiška paroda bei galimybe eksponuoti mūsų turimus menininkus.
Mums labai svarbu, kad kūriniai būtų matomi, menininkai toliau kurtų. Prieš keletą metų įsteigėme prizą jauniems video menininkams “VideoCollector”. Be to, rengiame video festivalį savo dvare Burgundijoje. Galiausiai, Jean-Conrad padeda organizuoti video meno bienalę LOOP Barselonoje.

Kaip atsirenkate darbus, kuriuos įsigyjate? Ar menininko asmenybė tai įtakoja?

Jean-Conrad: Stengiamės nesutikti menininko iki jo darbo įsigijimo. Darbus mes perkame tiesiai iš galerijų ir tik todėl, kad mus sužavi pats kūrinys. Mus domina žmogaus ar socialinės grupės emocijos bei prisiminimai.

Ar savo kolekcijoje turite Baltijos šalių menininkų?

Jean-Conrad: Taip, turime estų menininkės Kai Kaljo video kūrinį bei pora Deimanto Narkevičiaus darbų („Kaimietis“ ir „Kartą XX amžiuje“).

Kada pirmą  kartą susižavėjote Deimanto darbais?

Isabelle: Tai įvyko 2005 metais Royal College of Art Galleries. Buvo rodomas Deimanto darbas „Kartą XX amžiuje“. Jis mums labai patiko ir paklausėme, kas jo autorius. Išgirdusi atsakymą tariau, kad žmogus su tokiu  vardu niekada neišgarsės – juk jo neįmanoma ištarti (abu juokiasi). Nepaisant to, darbą mes įsigijome.

Ar dažnai įsigyjate nežinomų menininkų  darbus?

Jean-Conrad: Nuolat (šypsosi). Mes nesivaikome vardų. Mūsų visai nedomina praeitis. Perkame tai, kad mūsų manymu yra rytojaus ryto menas. Taip ir pigiau, ir smagiau. Taip palaikome jaunus menininkus, o vėliau galime stebėti jų karjeras, gal net jas šiek tiek įtakoti.  Pavyzdžiui, džiaugiamės, kad mūsų kolekcijoje yra Jennifer Allora ir Guillermo Calzadilla, kurie atstovaus JAV Venecijos bienalėje 2011 metais. Smagu, žinoti, jog mes buvome vieni pirmųjų jų darbų pirkėjų.

Ačiū už pokalbį.

Pokalbis su Gagosian galerijos vadove Victoria Gelfand

victoria gelfand3

Praeitą  savaitę Vilniuje lankėsi vienos įtakingiausių pasaulio galerijų – Gagosian galerijos – vadovė Victoria Gelfand. Galeristė prisipažino, jog tai buvo pirmas kartas, kai ji viešai skaitė paskaitą apie galerijos veiklą bei meno rinką. „Kartais smagu daryti tai, ko niekada nedarai, ar ne?”, – nuoširdžiai šypsodamasi sako pašnekovė.

Kodėl ryžotės atvykti į Lietuvą ir Nacionalinėje dailės galerijoje skaityti paskaitą?

Vilniuje svečiavausi dar būdama 12 m. Matyt, čia atvedė smalsumas bei nostalgija. Žinojau, jog čia meno rinka žengia pirmuosius žingsnius. Su panašia patirtimi teko susidurti ir Maskvoje.

Kokie Jūsų galerijos santykiai su Rusijos rinka?

Gagosian galerija yra surengusi dvi “pop-up” parodas Maskvoje 2007 ir 2008 metais. Pirmoji Barvihka Luxury Village surengta grupinė galerijos autorių paroda susilaukė daug spektiškų pasisakymų. Daugelis rusų atmetė šiuolaikinį meną, nes jis jiems nebuvo įprasta ir pažįstamas. Be to, didžioji dalis kolekcionierių perka išskirtinai tik Rusijos autorių kūrinius. Jie renkasi kokybišką vyną, šampaną, automobilius ir nekreipia dėmesio į jų kilmęs šalį. Tuo tarpu, mene vis dar renkasi geriau ne pačius kokybiškiausius, bet būtinai Rusijos menininkus.

Ar Rusija yra ta šalis, kurioje šiuo metu matote daugiausia potencialo?

Rusija mums vis dar įdomi, bet kol kas ji neatsitiesė po ekonominės krizės. Manau, kad dar pora metų nerengsime ten parodų ir nevykdysime aktyvios veiklos. Šiuo metu didelis sujudimas jaučiamas Kinijoje. Daugelis galerijų ten atsidaro savo filialus (Gagosian galerija turi galeriją Hong Konge), dalyvauja meno mugėse. Kinijos kolekcionieriai labai atviri naujoms idėjoms ir aktyviai domisi šiuolaikiniu menu iš Vakarų.  Be to, jie turi didžiulius finansinius išteklius.

Nepaisant Jūsų susidomėjimo Kinija, šį rudenį Gagosian galerija atidaro savo padalinius Paryžiuje ir Ženevoje. Kodėl priėmėte kokį sprendimą? Kas jį sąlygojo? Taip paprasčiau pasieksite kolekcionierius iš šių miestų?

Tiek Paryžiuje, tiek Ženevoje šiuolaikinio meno rinka gana apsnūdusi ir nuobodi. Pavyzdžiui, atidarius galeriją Atėnuose atsigavo visa meno rinka. Juk į mūsų parodų atidarymus atvyksta bent pora šimtų meno kolekcionierių, kurie vėliau apsilanko ir kitose galerijose. Be to, naujos galerijos – tai galimybė mūsų galerijos menininkams būti labiau matomiems. Jie gali rinktis, ar nori parodos jaukioje Gagosian galerijoje Romoje ar ultramodernioje galerijoje Londone. Dabar į šį sąrašą įeis ir Paryžius bei Ženeva.

Jūsų galerija atstovauja 50 menininkų, daugelis kurių gali būti vadinami „žvaigždėmis“. Kaip Jūs pasirenkate menininkus, su kuriais dirbsite?

Tai labai rimtas sprendimas, kurį mes priimame per keletą metų. Visų pirma, Gagosian galerija nėra galerija, kurią domina ką tik studijas baigę menininkai. Mus domina autoriai, kurie jau žinomi meno rinkoje – jie jau turi galeriją, juos žino kuratoriai ir kolekcionieriai. Taigi, mes keletą metų sekame jų veiklą ir tik tada pasiūlome bendradarbiauti. Mes ieškome talentingų kūrėjų ir iš jų padarome „žvaigždes“ (šypsosi).

Ar yra tekę nutraukti bendradarbiavimą su menininkais?

Tai labai retas atvejis mūsų galerijoje. Per 30 metų tai atsitiko su ne daugiau kaip 10 proc. autorių.

Ar patys menininkai išeina iš Gagosian galerijos?

O kodėl jie turėtų tai daryti? Kas dar gali pasiūlyti tokias geras sąlygas kaip mes. Mes bendradarbiaujame su svarbiausiais meno muziejais, dirbame su didžiausiais kolekcionieriais. Gagosian galerija sukuria visas sąlygas menininkui užsiimti kūryba ir dėl nieko nesirūpinti. Galerija palaiko net ir pačius ambicingiausius menininkų sumanymus. Pavyzdžiui, net dvi Jeff Koons atstovavusios galerijos bankrutavo dėl  ambicingų ir brangių jo projektų. Juk didelis ir brangus meno kūrinys daug sunkiau parduodamas. Tuo tarpu, Gagosian, viena iš nedaugelio galerijų, kuri gali sau tai leisti.

Ar yra menininkų, su kuriais Gagosian galeria norėtų dirbti, bet jie nesutinka?

Yra (šypsosi).

Ar Gagosian galerija dirba ir antrinėje rinkoje?

Taip. Pardavimai antrinėje rinkoje sudaro apie pusę mūsų pajamų. Be to, tai veikla, kuri reikalauja mažiau išlaidų. Perparduodant nereikia rūpintis paroda, viešaisiais ryšiais ar leidyba.

Ar jus sutiktumėte perparduoti bet kokio žymaus menininko darbą?

Žinoma. Jei autorius yra žinomas tarptautiniu lygiu, jis mums įdomus.
Taigi, kokios pagrindinės tendencijos vyrauja šiuolaikinio meno rinkoje?
Visų pirma, globalizacija – meno rinka apima visą pasaulį. Nebesvarbu, kur kuri, kur yra tavo pirkėjai ir tavo galerija. Sėkmingas menininkas – tai tas, kuris yra pripažintas tarptautiniu mastu.
Antra, meno rinkoje itin greitai baigėsi recesija. Man atrodo, kad meno pasaulis išgyveno trumpiausią krizę lyginant su kitomis sritimis. Kai pradėjo bankrutuoti bankai, meno rinka dar buvo pakilime, o dabar ji jau atsigavusi. Šiais metais Bazelio meno mugėje mūsų pardavimai siekė 2007 m. lygį. Būtent dėl šios priežasties žmonės dar labiau pradėjo žiūrėti į meną kaip į finansinę investiciją. Kai kurio nekilnojamo turto žmonės iki šiol negali parduoti. Tuo tarpu, svarbių meno kūrinių vertė nepakito. Žmonės ir toliau moka milijonines sumas už meną. Taip, krizės metu mes mažinome kainas, tačiau ne daugiau kaip 20-30 proc.

Niekam ne paslaptis, jog Gagosian galerijos sėkmė didžiąją dalimi priklauso nuo galerijos savininko Larry Gagosian. Tai visiems meno pasaulyje žinomas žmogus, tačiau jis neduoda interviu, nekalba viešai. Ar galite papasakoti, koks tai žmogus?

Larry – mistinė persona. Jis neduoda interviu, nekalba apie asmenį gyvenimą. Manau, kad tai jo asmeninio marketingo dalis. Iš kitos pusės, jis teigia, kad jo gyvenime svarbiausia menas bei menininkai ir nemato prasmės kalbėti apie kažką kito. Gagosian labai aktyviai dalyvauja galerijos veikloje. Visi galerijos atstovaujami menininkai asmeniškai patinka Larry. Pastebėjote, kad mūsų galerija nedirba su minimalaus meno atstovais? Tiesiog šis menas nepatinka Larry Gagosian.

Ir pabaigai, ką patartumėte naujam kolekcionieriui?

Visų pirma, daug keliauti ir lankytis pagrindiniuose meno renginiuose – meno mugėse (Frieze, Basel, Miami Basel) ir suprasti, kas jums patinka. Antra, nebijoti išrašyti pirmąjį čekį. Po to viskas bus daug paprasčiau (šypsosi). Aš pati kolekcionuoju ir domiuosi naujais autoriais. Vis dar prisimenu, kad sunkiausia buvo pradėti kolekcionuoti, o tada viskas vyko savaime.

Ačiū už pokalbį.