Author Archives: Gytis Skudžinskas

Įspūdžiai iš „Šiuolaikinis Lietuvos menas – naujai“ parodos Klaipėdos parodų rūmuose


Klaipėdos dailės parodų rūmuose pavasaris atėjo su paroda ambicingu pavadinimu – “Šiuolaikinis Lietuvos menas – naujai”. Lenkų kuratoriaus Krzysztof Stanisławski surinkta lietuviško meno kolekcija visų pirma iškėlė drąsius ir net provokatyvius, nors ir gan populistinius klausimus. Koks yra šiuolaikinis lietuvių menas? Ar įmanomas nešališkas ir analitinis žvilgsnis į šiandienę lietuviško meno hierarchiją? Kuratorius, nesusaistytas su vietinėmis institucijomis, atrodo neblogai pažįstantis Lietuvos meno sceną (Stanisławski’s kuravo ir pirmąją Šiuolaikinės lietuvių dailės kvadrienalę), o tai avansu žadėjo nuotykį parodoje.

Autorių sąraše visų pirma pasigendu autorių, standartiškai lietuviško meno kontekste siejamų su šiuolaikiniu menu, tikiuosi, jog tai sąmoningas kuratoriaus žingsnis, ir tai nesugadina pavasariškos nuotaikos. Pravėrus salės duris pasitinka K. Grigaliūno sukonstruoti J. Mekas ir J Mačiūnas, vėliau seka A. Jonkutės intymiai minimalistinės drobės, E. Markūno jau kelerius metus plėtojama to paties objekto multiplikavimo strategija. Ridikaitė, Gasiūnas, Obcarskas, Vaitkūnas, Bartkevičius, Lukys, Trimakas, Gelguda, Barilaitė ir t.t. Dauguma kūrinių jau matyti ir tose pačiose Klaipėdos dailės parodų rūmų salėse, jie atrodo lygiai taip pat gerai, kaip ir žvelgiant į juos pirmą kartą. Kartojimas mokslų motina, bet kokiai progai pasitaikius kartodavo kažkuri mokytoja mokykloje. Deja, pamažu pavasariškas entuziazmas apleidžia. Atrodo, puikūs autoriai ir darbai, kuriuos galima žiūrėti dar ir dar kartą, bet vienintelė juos jungianti gija – visi lietuviai ir gyvena šiuo metu – neatrodo savipakankama.

Darau prielaidą, jog kuratorius sąmoningai norėjo parodyti itin skirtingus autorius ir atskleisti išraiškos priemonių įvairovę. Tokiu atveju pasigendu energingų minties šuolių, stiprių kontrastų ir spontaniškų klaidų.

Parodoje gal šiek tiek ir sudrebinamos lietuviško šiuolaikinio meno hierarchijos kopėčios, bet naujumo ir suformuluotos hipotezes pasigendu. Tarp atskirų kūrėjų dažniau įsiterpia daugtaškis, nei užsimezga konstruktyvus dialogas. Kažkur pasimeta ir afišoje išdidžiai skambėję žodžiai “šiuolaikinis” ir “naujai”, tiesiog jie tampa formaliais laiko apibūdinimais.

Uždarydamas rūmų duris galvoju, kam reikalinga tokia paroda? Kuratoriaus ir autorių CV, savivaldybėms, ministerijoms, Žalgirio mūšio laikams prisiminti. Dominuoja viduriniosios kartos lietuvių meno herojai, keletas tarptautinių žvaigždžių, vienas kitas net Lietuvoje mažai girdėtas vardas – receptas kaip sukurti parodą, nuostabiai atrodančią “popieriuje”.

Eimutis Markūnas. Išeinantys/Įeinantys. Instaliacija, 2008. Fone: Agnė Jonkutė. Iš ciklo Neegzistavimo faktai, 2005 - 2006
Eimutis Markūnas. Išeinantys/Įeinantys. Instaliacija, 2008. Fone: Agnė Jonkutė. Iš ciklo „Neegzistavimo faktai, 2005 – 2006“
Gintautas Trimakas. Iš ciklo Sidabrinis - dangus, 2007
Gintautas Trimakas. Iš ciklo „Sidabrinis“ – dangus, 2007
Jūratė Kazakevičiūtė. Žydraakės, 2002. Fone: Laima Oržekauskienė. Proporcija 2, 2007.
Jūratė Kazakevičiūtė. Žydraakės, 2002. Fone: Laima Oržekauskienė. Proporcija 2, 2007.

Visos nuotraukos: Gytis Skudžinskas.