Author Archives: Arvydas Grišinas

Straipsnio autorius:
Arvydas Grišinas yra politikos antropologas, mokslų daktaras, tarpsritinis kūrėjas. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje, kuruoja VDA tekstilės galeriją "Artifex". Rašo politikos, kultūros, meno temomis, vykdo menines dirbtuves.

„Semiramidės sodų“ archeologija. Aistės Kisarauskaitės paroda galerijoje „Artifex“

2011-5

Kovo 14 – balandžio 1 dienomis VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ įvyko Aistės Kisarauskaitės paroda „Semiramidės sodai“. Sakoma, kad šie sodai, dar vadinami Babilono kabančiais sodais, išties egzistavo. Nors archeologinių duomenų apie juos nėra, esama legendų, visuotinėje vaizduotėje tarpstančių vaizdinių. Būtent tokia praeities sąlyginumo, organiško, gamtiško atminties nefaktualumo, tam tikro mitologiškumo tema nagrinėjama trijų dalių, išeksponuotų atskirose galerijos patalpose, parodoje.

Pirmojoje erdvėje pakabinti „Lapeliai“ (2017, litografija) – įrėminti litografijos atspaudai, kuriuose atvaizduoti sausi, sudžiuvę ir susisukę lapai. Autorės tėvas, Vincas Kisarauskas, lankęs Algimantą Švėgždą Berlyne po inkstų operacijos, pasakojo apie dėl nuolat juntamo troškulio Švėgždos pieštus sausus lapus. Kisarauskaitė atsimena, kad tėvas šiuos darbus parsivežė, tačiau menininkei pradėjus jų ieškoti, rasti nepavyko nei savo tėvo, nei Švėgždos šeimos archyvuose. Todėl parodos autorė nusprendė pati atkurti garsiojo dailininko kartais naudota technika (litografija), labiausiai atitinkančia šiuos stebuklingai pradingusius, tik atmintyje, vaizduotėje ir pasakojime užfiksuotus darbus. Piešiniai minimalistiniai, primenantys eskizus. Panašu, kad autorei tikslų ir detalų objektų atvaizdavimą svarba užgožia perteikiamos žinutės svoris, kuris emociniu krūviu praturtina šiuos darbus. Svarbu paminėti, kad pati litografija, kaip ir atvaizduoti lapai, yra nykstanti technika Lietuvoje, kas darbams prideda papildomą prasminį klodą. Autorei teko ne tik ją įvaldyti, bet visų pirma – rasti meistrą, kuris šias žinias jai perteiktų.

Beveik visą antros galerijos patalpos erdvę į ruloną susukta „Pieva“ (2016 – 2017 pieštukai, popierius). Tai – vizualiai ko gero įspūdingiausias parodos darbas, kuriame ant kiliminio tako dydžio popieriaus juostos realistišku stiliumi, su visais stiebeliais, žiedeliais ir šešėliais išpiešta žolė. Piešinys žavi savo masteliu ir šviesotamsos dinamika. Suvyniotas rulono galas netelpa nedidelėje patalpoje, neatskleisdamas, kur ta pieva baigiasi, o dramatiškas linijos bangavimas juodai baltame piešinyje ypač išryškėja žvelgiant iš toliau. Būtent šiomis priemonėmis, o ne grafiniu tikslumu pasiekiamas ir realistinis įspūdis, žadinantis keistą ir dviprasmišką savijautą stebint šią tuo pačiu tikrą ir dirbtinę pievą.

Trečiojoje galerijos erdvėje eksponuojamos autorės darytos fotografijos. Jose fiksuojamos pavasarį miegamuosiuose miesto rajonuose, industriniuose fonuose žydinčios obelys. Kai kurios senesnės, matomai genėtos, kitos – jaunesnės ir užaugusios laisvai. Aplink vyksta kasdienis gyvenimas, vaikšto žmonės. Tai – išsitrynusios dabar miestui priklausančių vietovių praeities ženklai. Vietoje plytinių daugiabučių čia kadaise būta sodybų, obelų sodų, kitokio gyvenimo, kitokių žmonių. Fotografijos kartu impresionistinės ir simbolistinės. Gyvai mirgantys medžių žiedeliai ir momentą fiksuojanti kompozicija konteksto perteikimo pagalba, modernių pastatų fone, įgauna gilesnį krūvį ir prasmę. Fotografijos poetiškos, bet nėra perdėtai sentimentalios. Žadina veikiau atradimo džiaugsmą ir susidomėjimą nei nostalgiją.

Visos parodos dalys techninio atlikimo prasme atrodo atskiros, naratyviai tarpusavyje nekomunikuoja ir galėtų būti eksponuojamos kaip individualios parodos. Tad kas jas sieja? Pirmiausia į akis krintantis elementas – formų ir tekstūrų tekstilinis atsikartojimas. Visus darbus jungia dvi formos: gamtiško lapelio, žiedlapio ar augalėlio ir švaraus, griežtų linijų stačiakampio – litografinio akmens antspaudo, rėmelio, balto vatmano lapo, namų plytų, šaligatvio. Ši kontrastingų faktūrų kompozicija teikia vientisumo ir gyvumo įspūdį.

Tačiau svarbesnė atsikartojanti tema lieka netobulas, o gal išsigalvotas atsiminimas, mitologiška atminties kūryba, tam tikras troškulys, ilgesys nesančio ar nebuvusio. Tiek dingusi Švėgždos litografija, tiek veikiausiai studijoje, iš atminties piešta pieva, tiek ir obelų sodų likučiai kalba apie žmogišką polinkį koreguoti praeities refleksiją, remiantis savo paties poreikiais. Darbuose išryškėja atminties tendencija niveliuoti ar keisti detales, vietoje to pabrėžiant bendrą vaizdą. Gebėjimas kalbėti ženkliškai, geriau išsaugoti emocinį krūvį ir reikšmę nei tiesą ir faktą. Iš čia randasi mitai, iš čia ir pasaulio stebuklai.

Apibendrinant Aistės Kisarauskaitės parodą reiktų pasakyti, kad ji yra ganėtinai lakoniška, bet talpi – kaip atsiminimas. Autorė demonstruoja tam tikrą poetinę išmintį. Paradoksaliai kartu kritišką, nes iš patirties kylantį, ir idealistinį žvilgsnį. Ji reflektuoja savo pačios atmintį ir jos kūrybišką tikrovės nusavinimą, bet atskleidžia to grožį. Detalės ir tikslumas čia užleidžia vietą afektui ir simbolizmui. Tai – gamtiškas impulsas, nuglemžiantis, apraizgantis griežtų ir racionalių formų faktualumo mūrus ir kuriantis poetišką, emociškai turtingą struktūrą. Jei koks archeologas šiais laikais atrastų Semiramidės sodus ir iš likusių fragmentų mėgintų kaip Valdovų rūmus juos atstatyti, veikiausiai prieš mūsų akis iškiltų būtent tokio pobūdžio statinys.

IMG_4310 IMG_4366 IMG_4364 2010-1siusti 2010-5 2011-6 mano054-siuntimui Aiste Kisarauskaite, Pieva, fragmentas

 

IMG_4370 IMG_4368

 

Paprasčiausiai ne viskas taip paprasta. Jelenos Škulienės meninis projektas „Simply complicated“

1

1

Viena menotyrininkė yra pasakiusi, kad norint sunaikinti meno kūrinį, reikia jį išanalizuoti. O kas nutinka, kai kūrinys pats tampa analitine priemone? Kuo tai paverčia meninį tyrimą? Ir kiek mokslinis tyrimas gali būti kūrybiškas? Šios ir panašios mokslo ir meno, analizės ir kūrybos, žinių ir pažinimo, faktų ir konstruktų opozicijos nagrinėjamos tęstiniame Jelenos Škulienės meniniame projekte „Simply complicated“.

Dar tebesitęsiantis projektas kol kas susideda iš performatyvaus veiksmo bei interviu su lankytojais, vykusių galerijoje „5 malūnai“ ir parodos VDA tekstilės galerijoje „Artifex“. Performatyvaus veiksmo metu autorė galerijoje stovinčias sieneles ranka išrašinėjo vienintele fraze: „I will make more and more boring art“. Tai – tikslinga jos nuoroda į J. Baldessari 1971 metais vykdytą performansą „I will not make any more boring art“. Taip perfrazuodama Baldessari frazę ir ja išrašydama erdvę autorė iškelia ir pagrindinius interviu klausimus – koks yra šiuolaikinis menas, kodėl ir ar jis nuobodus? Pašnekovai buvo kalbinami savo santykio su šiuolaikiniu menu tema. Gauti rezultatai panaudoti kaip medžiaga J. Škulienės meno darbams, kurie vėliau eksponuoti parodoje.

Tad projektas savo pobūdžiu primena mokslinį tyrimą: duomenų rinkimas ir apdorojimas naudojant socialinių mokslų metodikas (pusiau struktūruotas interviu, turinio analizė) vyko kalbinant atsitiktinius galerijos „5 malūnai” lankytojus, pokalbius fotografuojant ir filmuojant, o vėliau dirbant su išgauta tekstine ir vaizdine medžiaga. Anot autorės, apklaustųjų imtis tolygi ne tik amžiaus ir lyties, bet ir tautybės aspektu. Pastarasis daugiakalbis elementas vėliau išskleidžiamas ne tik parodos prezentacijoje VDA tekstilės galerijoje „Artifex“, kur pavadinimas užrašomas keliomis kalbomis, bet ir viename iš darbų, kur pašnekovų atsakymai užrašyti Brailio raštu.

7 (1)

2

Paradoksalu, bet eksponuojami į krūvą sumesti interviu atsakymai yra beveik visiškai anonimiški. Vienintelės į asmenį nurodančios žymės yra kalbinės – leksika, kalba, užfiksuotos pauzės, sakinių struktūros. Taigi asmeninė (nes konkretaus asmens) nuomonė tampa vien logine žinute, viena iš 257 kitų, beveik tokios pačios vertės ir formato. Panaši racionalizuoto kokybinio tyrimo ironiška kritika pastebėtina ir kitame J. Škulienės darbe, kuriame vienodo formato medinėse dėžutėse sudėti baltais dažais išdažyti ir suštampuoti interviu dalyvių asmeniniai rūbai. Įdomu ir tai, kad beveik visi dalyviai ekspozicijai atnešė marškinius, bliuzeles ar marškinėlius.

Kitus keturis eksponatus būtų galima aptarti kaip atskirą grupę, nes jie nužymi naują tyrimo etapą – tekstinės ir vaizdinės medžiagos kritinį ir interpretacinį apdorojimą. Eksponuojamos itin sumažinto formato fotografijos, šalia kurių pakabinti du stiklai: didinantis ir mažinantis. Tokiu būdu žiūrovas kviečiamas pasirinkti savo perspektyvą – pažvelgti lyg iš arčiau ar toliau. Atskiroje salėje sukabinti tolimesnio tyrimo žingsnio vaisiai: iš varinių laidelių nuausti 60 stačiakampių lentelių su į žodį redukuotomis pašnekovų refleksijomis, autorės pavadintais „vertinimo konstruktais“, pašnekovų santykio su šiuolaikiniu menu tema.

Medžiagiškumas svarbus ir dar viename J. Škulienės darbe, kuris savo išpildymu yra susijęs su lentelėmis, tačiau jusliškai jam oponuoja. Ant trečiosios salės sienos sukabintos metalinės plokštės, kuriose kiaurai išpjaustytos vėlgi į žodį sutrauktos pašnekovų emocinės reakcijos į meno patyrimą. Jos kontrastuoja su šilto atspalvio variniu audiniu. Menininkė – laidininkė – mediatorė empatiškai įaudžia į vario lenteles racionalistines refleksijas, „konstruktus“, tuo tarpu jausminės reakcijos išraižytos šaltai, tarsi antkapio įrašai. Tokiu būdu išryškinamas šių asmeninių komentarų kaip objektyvistinės tiriamosios medžiagos paradoksalumas.

Prieštara tampa ir paskutinio parodos eksponato temine ašimi. Ant baltos sienos parūdijusiomis vinimis prikalta dvylika atsakymų į klausimą „Kodėl verta į vizualaus meno parodą ateiti aklam žmogui?“. Atsakymai pateikiami visu tekstu, tačiau atspausdinti ant juodų A4 formato popieriaus lapų Brailio raštu. Pritemdžius šviesą susidaro įspūdis, kad lapai yra tušti, o tai, kad ant jų kažkas yra išspausdinta, galima pajusti tik prie jų prisilietus, lyg neregom.

6

3

Tad koks tas Jelenos Škulienės meninis tyrimas? Labiausiai į akis krentantis jo aspektas – savikūra. Interviu tema išsivysto iš užkliuvusios frazės, pabrėžtinai daugybę kartų išrašytos ant sienos. Pašnekovų atsakymai padiktuoja tolimesnių kūrinių specifiką: emociniai atsakymai įraižomi metale, reflektuoti „vertinimo konstruktai“ išaudžiami vario laidais. Tyrime naudotų kalbų įvairovė vėliau pateikiama kaip parodos reprezentacinė priemonė.

Antras itin ryškus tyrimo aspektas – žaismingumas, o gal kritiškumas, distancija. Kiekvienas tyrimo etapas skatina meninę refleksiją, interpretaciją. Autorė pasiūlo žiūrovui pažaisti perspektyvomis su didinančiu ir mažinančiu stiklu, kalbėtis apie šiuolaikinio meno vizualinį aspektą Brailio raštu. Interviu klausimus ir atsakymus pateikia taip, kad nebūtų įmanoma atskirti, kas per asmuo pasisakė, tokiu būdu ne tik sulygindama, suvienodindama pasisakymų autoritetinę vertę, bet ir panaikindama sociokultūrinį kontekstualumą. Pati analizė tampa meninio žaidimo priemone – manipuliuojama jos formomis, atsisakoma jos istoriškumo, asmeniškumo, nepasitikima jos rezultatais, jie perkuriami ir dekonstruojami.

Trečias elementas, apjungiantis ir pirmuosius du – tikslinga parabolė. Paprastai skirtingos mokslinio tyrimo dalys sąmoningai modeliuojamos taip, kad viena kitą papildytų, pateiktų skirtingus medžiagos pjūvius. Tuo tarpu, šiame projekte tyrimas tarytum pats sau trukdo, pats save stabdo, paneigia ir pratęsia netikėtomis formomis. Tai vyksta dėl meta–analizės būvio: menininkė tiria patį meninį tyrimą. Panašu, kad ją domina proto ir emocijos įtampa bei joje atsiskleidžiančios paradoksalios pažinimo, žinojimo ir tiesos problemos. Visa tai ir pabrėžiama, išryškinama.

Pagrindiniu trūkumu, žvelgiant iš projekto „tyriminės“, o ne meninės pusės galbūt laikytina šiame projekto etape dar neakivaizdi struktūrinė visuma, naratyvo fragmentiškumas. Tačiau kodėl bendro projekto labui reikia būtent tokių jo sudedamųjų dalių? Ką atskleidžia, kokias įžvalgas pateikia, kokią naudą neša vienas ar kitas tyrimo elementas? Kokia, išskyrus autorės meninio impulso, logika jungia šiuos tyrimo etapus į vienį?

Veikiausiai toks įspūdis susidaro, nes liko neišsikeltas aiškus ir vienareikšmis „probleminis klausimas“. Nėra aišku, ką būtent autorė siekė išsiaiškinti projekto pradžioje. Antra – tyrimui lyg ir trūksta išvadų. Kaip nėra aiškus klausimas, taip nėra aiškus ir atsakymas. Tyrimas atliktas, duomenys apdoroti, reflektuoti, bet lyg neapibendrinti. Vis tiktai esama autorės užuominų į jos vykdytą pusiau struktūruoto interviu fenomenologinės analizės metodiką.

Čia pat atsiranda ir meninis pateisinimas: kadangi tyrimas kuria pats save, jo tikrasis pavidalas, hėgeliškai nesikeikiant, pasimatys tik post factum. O tyrimas, kaip teigia pati autorė, tebesitęsia. Ar, kaip geram detektyve, proceso priežastis ir rezultatas atsiskleis galutiniame projekto „Simply complicated“ etape, ar kūrinys bus populiariai paliktas „atviras interpretacijoms“, nuspręs pati autorė. O žiūrovui tenka suprasti, kad paprasčiausiai ne viskas taip paprasta…

2.6 (1) 3 Pokalbiai (1) 3,3 (1) 4

Vaizdai iš Jelenos Škulienės meninio projekto „Simply complicated“ galerijoje „5 malūnai“ ir parodos VDA tekstilės galerijoje „Artifex“.