Author Archives: Giedrė Legotaitė

Straipsnio autorius:
Giedrė Legotaitė yra menotyrininkė, šiuo metu dirbanti kuratore galerijoje „Meno parkas“.

Ar nesijauti roko žvaigžde? Pokalbis su Rosanda Sorakaite

rosanda-sorakaite

Rugsėjo mėnesį Rosandos Sorakaitės kūrybą galerija „Meno parkas“ (Kaunas) pristatė jauniems menininkams ir naujai meno scenai skirtoje šiuolaikinio meno mugėje START, vykusioje vienoje žinomiausių galerijų – Londono „Saatchi“. Prieš tai, vasaros dalį jaunoji menininkė praleido Austrijoje, Lince, kūrybinėje rezidencijoje, kurioje gimė ir START‘o eksponatai ir neseniai vykusio konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ darbas laureatas („Nakties šviesa“). Įspūdingi metai.

Ar nesijauti roko žvaigžde? Besirengiant šiam interviu, darėsi vis mažiau „patogu“ klausti: gal jau dvidešimt septintą kartą tą patį klausimą atsakinėsi – interviu su tavim eina vienas paskui kitą.

Čia turėtų atsirasti įrašas „Juokiasi“. Taip, tikrai aktyvūs metai, daug atradimų – yra, kuo pasidžiaugti. Bet jau galvoju, kas bus toliau.

Tapai Jaunojo tapytojo prizo (projektas JTP apjungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus) laureate (žinau, tai šventė ne tik tau, bet ir aplinkinei bendruomenei). Kartu laimėjai ir dar vieną kūrybinę rezidenciją Budapešto šiuolaikinio meno institute (ICA Budapest). Iki jos laiko dar yra – rezidencija vyks kitų metų gegužės ir birželio mėnesiais. Ar jau galvoji apie tai? Ko imsiesi nuvykus į Vengriją? Ar tai labiau, kaip iš „Kauno mokyklos“ menininkų išgirstu, bus Vaitkūniška metodika – aplinkos pajautimas, įsigyvenimas ir tada – valia pasireikšti kūrybinei galiai. Nes dėl akivaizdžių priežasčių (aplinkos pokytis) dažnai kūriniją įtakoja naujos patirtys – kelionės.

Jau po truputį galvoju, iš tikrųjų nekantrauju, neteko lankytis Vengrijoje, o geriausia dalis, kad vėl būsiu prie pat Dunojaus, kaip ir Lince.

Sunku pasakyti, kaip bus, bet iš šiandienos taško atrodo, kad gali pasikartoti praeitų metų situacija, kai į rezidenciją važiavau po ilgesnio „nedarbo“ laiko ir jau turėjau mintyse ne vieną naują paveikslą, užuominų, nuo ko pradėti. Rezidencija suteikė sąlygas tiesiog atsiriboti nuo viso kito ir nepertraukiamai dirbti.

Prisimenant kelionę i Lincą, atvykus man buvo svarbiausia įsijaukinti studiją, išsidėlioti savus daiktus, įrankius, porą dienų taip tiesiog „pasikuisti“. Iš kur nors atsinešti vazoninį augaliuką. O aplinkos pajautimas ateina su laiku, kasdien išeinant pasivaikščioti, su kažkuo susipažįstant. Taip natūraliai atsiranda ir nauji motyvai. O pats didžiausias tokių naujų patirčių efektas man pasijaučia jau grįžus, kai viskas aprimsta ir susidėlioja, ir gali iš atstumo įvertinti, kas paveikė, kas liko atminty.

Darom hipotetinę prielaidą ir eliminuojam tave iš JTP’16 konkurso ir negalvojant apie pačios kandidatūrą – ką būtum išrinkus nugalėtoju (-a)?

Na, nesakysiu, kam būčiau davusi savo balsą, bet favoritus išsirenku kasmet. Tiesiog įdomu stebėti, kiek mano nuomonė sutampa su tų metų komisijos. Vienaip ar kitaip, manau, kad laimėjimas yra aplinkybių suma, ir pakeitus vieną elementą, keistųsi ir rezultatas.

O ankstesniais metais, kaip tavo ir komisijos nuomonės – draugavo?

Buvo visaip, kartais finalininkai skyrėsi kardinaliai nuo mano „atsirinktų“. Bet vienais metais labai džiaugiausi, kai sutapo visiškai – tuokart laimėjo latvė Zane Tuča, jos darbas mane patraukė jau nuotraukoje, o gyvai įspūdis buvo dar stipresnis. Tada parodoje buvo labai gražus momentas, kai jau paskelbė nugalėtoją, visi subruzdo, kuris tas paveikslas, o jis buvo visai mažas, nematomas iš toli, ir aplink jį susidarė žiūrovų lankas, kaip muziejuje.

Tavo ikitolinės kūrybos tiesioginis turinys – tapomi kasdienės aplinkos daiktai. Šviežiausios drobės, inspiruotos ar pradėtos kurti Austrijoje. Kokius skirtumus, slinktis įžvelgi. Nors laiko prasme atsitraukimas nedidelis, tačiau vis tiek rūpi paklausti, ar galima sakyti, kad vasarą vykusi rezidencija Austrijoje žymi tavo kūryboje tam tikrą posūkį?

Nesakyčiau, kad posūkį – tik žingsnį į priekį. Gyvenu taip, kad arba dirbu labai intensyviai, arba beveik išvis nedirbu. Stebiu, fotografuoju, galvoju, bet turiu omeny, kad nedirbu su drobe ir teptukais. Todėl man kiekvienas toks darbingesnis etapas kažką atveria naujo iš plastinės pusės, duoda minčių, ką galėčiau išbandyti, kaip pakreipti. Viena vertus, man toks banguojantis procesas tinka. Prieš tapant, ilgai svarstau, dėlioju vaizduotėje, reikalinga atsitraukti nuo paveikslų. Tik norėtųsi tą procesą labiau kontroliuoti.

Kalbant apie turinį, tai jis nepasikeitė. Kūriniuose renkuosi kalbėti per atpažįstamus, įprastus daiktus, tik galbūt šiek tiek pasistūmėjau link labiau abstrahuoto atvaizdo.

Procesas. Dažnai akcentuojama proceso reikšmė kūrėjui ir sunku būtų su tuo ginčytis, o ir prasmės nematau. Bet kalbant apie kitą dalyvį, kuris nemažiau svarbus – suvokėją (stebėtoją, žiūrėtoją, kontempliuotoją), jam procesas dažnai yra nematomas, nepažinus. Jis išgyvena tai, ką mato jau po kūrybinio proceso. Ar tau svarbu, kad tas „kitas“ dalyvis atpažintų tavo intencijas?

Kol dirbu, aš taip pat išgyvenu vienus jausmus, pojūčius, o žiūrėdama į baigtą paveikslą – jau kitus. Baigi, atsitrauki, ir jis atrodo šiek tiek nepažįstamas, tai niekada nėra tikslus tavo įsivaizdavimo, tavo jausmo atvaizdas. Todėl tapydama apie žiūrovą visiškai negalvoju, nesvarstau, kaip kažką jam parodyti. Būnu su savimi. Bet kai paveikslas baigtas, tuomet jau man svarbu, kaip jis interpretuojamas, kas ką jame mato, pajaučia. Nes tai savotiškas dialogas. Kažkiek savo minčių nurodau parodose tekstu, bet tai tik kaip užuomina, nes bet kokiu atveju kiekvienas priims pagal savo patirtį. Visad įdomu išgirsti, jeigu žmogus patiria kažką panašaus į mano jausmus – priimu tai kaip artimą sielą, bet tai niekad nėra siekiamybė.

061

Rosanda Sorakaitė, Be pavadinimo, 2015. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

Kokia tau kyla asociacija išgirdus tapymas ir tapimas? Ar sieki sukurti kūrinio įtampą, kad žmonės pamatytų dalykus, kuriuos tu regi ir kuriais nori pasidalinti? Tomis akimirkomis, kasdienybės momentais, fragmentais, kuriuos nori išreikšti ir tam tau reikia tavo ekspresijos. Kokia ji tau pačiai, kaip tu ją suvoki?

Taip, man asmeniškai tapyba nuo tapimo neatsiejama. Kai gali gyventi kūryboje, kažkoks kitas pasaulio gylis atsiveria.

Viena yra visas tas procesas man ir kita – kūrinys kaip to dalis žiūrovui. Ko siekiu, tai sukurti atmosferą, kuri kalbintų žiūrovą stabtelėti ir įsižiūrėti. Nes taip gimsta galimybė, kad kitądien jis pamatys panašų motyvą, daiktą savo namuose ir stabtelės prie jo.

Vis pagalvoju, kad meno sferoje ypatingai kaip niekur kitur gali atsispindėti mokytojo mokiniui įtaka. Žinoma, vienus ta įtaka veikia taip, kad mokinys daug perima – mokosi paraidžiui. Kiti, priešingai, praėjus tam tikrus etapus – atsiriboja, kas rezultate, atsispindi kardinaliai kitokia kūrinio forma, turiniu ir t.t. Kaip manai, tavo atveju, ką perėmei, kas įstrigo ir tau, kas pasirodė teisinga ar aktualu, ar nuo ko pabėgai, ar galbūt savo tolimesne veikla – neigi, galvojant apie šį mokytojo ir mokinio santykį“? Pvz.: – tavo magistrinio darbo vadovė (Rosanda studijas baigė VDA Kauno dailės fakultete, 2014 m.) vadovė – prof. Laima Drazdauskaitė, kurios kūryba, kartu liudijant ir ne vieno vertinamo menininko atsiliepimus, yra kone legendinė. Kažkas „tokio“. Ar tiesioginės ar netiesioginės, bet šios asmenybės įtakos tau (nebūtinai kalbant apie atpažįstamą, vizualią, pusę, bet apie tam tikrus pamokymus, kurie, galbūt giliai strigo, formavo tavo pačios kūrybinį mąstymą).

Man viena svarbiausių dalių studijuojant ir buvo tas dialogas su viena ar kita asmenybe. Mokantis, atrandant dalykus, iš šalies buvo įvairių nuomonių, patarimų, bet stengiausi viską perleisti per save, atsirinkti, kas man tikrai tinka. Galima sakyti, įstojau į tapybą vedina intuicijos, praktiškai neturėjau jokių pagrindų, todėl pirmieji metai buvo ypač sunkūs – blaškiausi tarp bandymo, kas buvo siūloma, ir ieškojimo, ko noriu ir galiu. Konkrečiau – spalva ir ekspresija prieš mano toninę lėtaeigę tapybą. Todėl man buvo svarbus susitikimas su Agne Jonkute, kuri dėstė tapybą antrame kurse ir padrąsino dirbti taip, kaip jaučiausi geriausiai.

Laima Drazdauskaitė mano baigiamųjų darbų vadove buvo ir studijuojant bakalaurą, ir magistrą, taigi viso tris metus. Pamenu, kreipiausi į ją pati, nes mane sužavėjo jos erudicija, platus akiratis, ji ne tik savita, įdomi menininkė, bet ir aukščiausio lygio pedagogė. Nors požiūriai ne visada sutapdavo, dėstytojos nuomonė man buvo vertinga ir svarbi. Su laiku atradome bendravimo būdą, ir esu labai dėkinga jai už dalijimąsi patirtimi, įžvalgomis, įspūdžiais. Kai kurie pokalbiai įstrigo ilgam – dalykai, kurių tuokart nesupratau, paaiškėjo tik po kurio laiko…

Svarbi tavo kūrybos ir (ne kūrybos) pusė – Povilas Ramanauskas. Menininkas. Taip pat ir tavo šeima. Kas ryte verda kavą neklausiu (kada kitą kartą) – įdomi jūsų kūrybinio dueto kalba. Jėga. Vis prisimenu VDU menų galerijoje „101“ pavasarį veikusią judviejų parodą „Kamertono aidas“. Šios parodos tekste teigiat, kad „apie kūrybą galima kalbėti kaip apie dvasinį, vidinio pasaulio kamertoną, kuris surikiuoja jausenas, būsenas ir idėjas. Kita vertus, kūryba išgrynina vertybes, kurios dėliojasi meno ir buities persipynimo santykyje, lemiančiame gyvenimo pilnatvę“. Kaip manai, kokias vertybes gryninate ir ar kartu dalyvaudami parodose atrandate, sukuriate tą pilnatvę, apie kurią kalbate?

„Kamertone“ kalbėjom apie tai, kad kūryba daro įtaką ir mūsų buitiškajam gyvenimui, kadangi karts nuo karto tenka rinktis vieną ar kitą kryptį, kažko atsisakyti, kad pasirinktume tą, kuri leidžia būti arčiausiai kūrybinio vyksmo. Tai pasakytina kalbant apie mus kaip apie atskirus kūrėjus, kiekvienas turim savo ritmą, metodus, bet abiem mums tai viena iš svarbiausių gyvenimo dalių. O kita yra šeima. Šie dalykai ir sudaro pilnatvę ir mus sieja.

014

Rosanda Sorakaitė, Be pavadinimo, 2015. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

O dabar pakalbėkim.. apie juodą.

Juoda, palaikant kompaniją baltai ir pilkai spalvoms, dailėje priskiriama achromatinių spalvų grupei. Kas šitoj vietoj man įdomu, juoda nepriklauso šaltų  ar šiltų spalvų grupei, o kaip ir kitos achromatinių spalvų trejetuko narės, ji tampa šilta arba šalta. Priklausomai nuo primaišyto pigmento. Ir nuo konteksto. Esu supratus, kad ši spalva tau imponuoja: šalia ramiaspalvių, nugesintų rudos, melsvos, rausvos atspalvių, dalis (ir ne menka) kūrinių yra juodos paletėje. Ir jie ne siautėja „classic metal“ ar „hard rock“ ritmu, bet medituoja, eksploatuoja kažką panašaus į ramumą, susitelkimą, galbūt susitaikymą.. sunku įvardinti ir kalbu iš asmeninės „varpinės“, bet tai yra, kaip mane veikia tavo juoda ir tavo juoda (sąlyginai) kūrinija. Ji ne tamsi. Man ji siejasi su Leonard Cohen fraze: „Visur yra plyšių. Taip šviesa ir patenka“. Koks tavo santykis su spalva?

Mano santykis su spalva, sakyčiau, įtemptas. Turiu savo mėgstamų spalvų paletę, tu ją visą ir išvardinai. Ilgai renkuosi spalvą kiekvienam paveikslui, bandau pataikyti taip, kad suskambėtų motyvas. Dirbdama mėgaujuos ploniausiais niuansais, tos spalvos neišsemiamos. Nesu koloristė, bet spalva niekada nebūna atsitiktinė.

O juoda ypatinga savo gyliu. Man ji dvilypė labiau nei kitos spalvos – gali būti aštri, kieta ir labai švelni.

Šalia tavo paminėtos gražios minties perfrazuosiu kitą – R. Treigio, nepamenu, ar girdėjau, ar skaičiau, bet jis pasakodamas apie savo fotografijas paminėjo momentą, kai būnant tamsoje nieko nematai, bet po kelių akimirkų pradedi atpažinti kambario kontūrus… Man ši idėja labai artima, mėgstu tokią juodą, kuri, kaip ir tamsa, apsipratus akims, pasirodo kitokia – joje išryškėja kita spalva ar motyvas.

Bet tu mane privertei labai susimąstyti dėl žodžio „susitaikymas“… Niekad jo nevartojau, bet tai tikrai taip yra, tapyboje yra to dalis.

Tavo kūryba man sukelia adrenaliną, džiugesį ir mintį. Su jauduliu laukiu tavo naujų darbų.

Pabaigai.

Mene, kaip ir moralėje, kažkur brėžiama linija (cituojant anglų rašytoją, filosofą (plataus diapazono mąstytoją) G. K. Chesterton). Šiuolaikinis menas kelia daug klausimų (daug kam kelia klausimą – ar „tai“ menas, bet dažnai daugelis nepasivargina ir neapsikrauna pažvelgti, kad gal tas „tai“, kelia tam tikrus aktualius klausimus). Kur tu brėži Chesterton‘o liniją?

Menas ribų neturi, ir kiekvienas kuriantis, su savo nuostatomis, klausimais, idėjomis yra dalis to beribio proceso.

Iliustracijoje: Rosanda Sorakaitė, Nakties šviesa, 200×150 cm, akrilas ir aliejus ant drobės, 2016

7 raktai ir dar daugiau durų. Dainiaus Liškevičiaus paroda „Nykstanti riba“ POST galerijoje

dl-paroda-3

Vairuoju baltą Dodge Challenger, peizažas – dykuma. Sakyčiau, standartinis „laukiniams vakarams“, lietuvaitei – ne. Teisingai, toks, gan stereotipinis užatlantės kultūros iš vakarų, įspūdis sugrįžta pasidomėjus plačiau apie spalio 21-ą, penktadienį, Kauno POST galerijoje atsidariusios parodos pavadinimą (bet apie tai vėliau). Čia atidaryta Dainiaus Liškevičiaus – paroda „Nykstanti riba“.Vienas iš Dainiaus Liškevičiaus kūrinijos bruožų – reiškiama kritika (sakyčiau, stipriai apibendrinus, pasauliui). Jis iš tų šiuolaikinių menininkų, kurie neša daiktus į ekspozicijas, palieka erdvės aplink juos ir duoda lankytojui terpę pamąstymui. Į POST galeriją autorius taip pat atgabeno rastų daiktų bei sukurtų objektų rinkinį.

Lydintysis parodos tekstas pateikia keletą „raktų“, tad, siekiant suprasti parodos autoriaus intencijas, bandome jais pasinaudoti: „Paroda „Nykstanti riba“ sudaryta iš asmeninės  readymade ir objektų kolekcijos. Per jų suradimo konkrečiose vietose istorijas, daiktai pradeda sietis tarpusavyje ir kurti naują naratyvą“ – teigiama pranešime spaudai. Paroda suskirstyta į 7 dalis, o pirmoji yra pats parodos pavadinimas kilęs iš amerikiečių gamybos kino juostos „Vanishing point“, bet prie pirmos parodos dalies grįšime vėliau.

„Sukurta remiantis tikrais įvykiais (Kartą gyveno du broliai, bet kartą vienas nužudė kitą)“ – taip Dainius Liškevičius įvardina antrąją parodos dalį. Instinktyviai šmėžteli sena kaip pasaulis Adomo ir Ievos istorija, tiksliau, jų vaikų – Kaino ir Abelio, kuomet Kainas iš pavydo nužudo savo brolį Abelį. Liškevičiaus objektų kolekcija, suformuota pirmojoje galerijos salėje, leidžia numanyti, jog ir autorius replikuoja į šį Senojo Testamento pasakojimą, kuriame už neatgailaujamą padarytą nuodėmę, Kainas buvo pasmerktas klajoti po žemę neatrandant ramybės. Žvelgiant į eksponuojamus daiktus, jų koliažus (pvz.: žiurkėno narvas, pagaliai, konstruktas iš kokosų ir t.t.) pirmojoje galerijos salėje, kaip ir šių dviejų brolių istorijoje, mintys veda link aukuro, link klajojančiam veikėjui suruoštų malkų. Toji klajonė be ramybės panaši į buvimą narve.

Nors „raktai“ ir yra autoriaus parūpinti, kurias duris rakinti, vis tik, renkasi suvokėjas (o pasirinkimas įtakojamas (neišvengiamai) jau jo(-os) asmeninio konteksto). Gal tokia ir parodos esmė – susirasti ir išsirinkti savo duris. Jas atsidaryti. Žengti. Ramiai. Toli neišeina: Putinas – pelė.

Čia ne apie vaistinį augalą. Ir ne apie chrestomatinio romano „Altorių šešėly“ autorių. Apie kitą Putiną. Tą, kurio dabar visur pilna (naujienų internetiniuose portaluose, socialiniuose tinklalapiuose, laikraščiuose, diskusijose prie alaus ir prie vyno). Į kurį, pasirodo, turiu žiūrėti ir penktadienio vakarą atėjusi į parodos atidarymą. Tad 3-ioji parodos dalis, nurodyta lydraštyje, „Rex“, panašu, bus čia. Nes nestebintų, kad ironijos nevengiantis menininkas savo pateiktoje kolekcijoje karaliumi įvardintų Vladimirą Putiną. Senovinis (kineskopinis) televizoriaus ekranas transliuoja mūsų rytų kaimynų didelės kaimynės vadovą. Transliuoja ramiai iki negyvumo – transliacija užstrigusi, o joje – jis. Didelės (pro)kaimynės vadovas įgauna groteskišką įvaizdį: televizorius lyg išmestas (numestas?) kampu remia sieną, tiesiamos tolyn plaštakos kompozicijoje su prašieptais herojaus dantimis kelia graužiko asociacijas. Tai paantrina užnugaryje besiraitantis televizoriaus laidas, primenantis tokio graužiko uodegą. Čia ilgai matuoti rakto nereikia – juntama akivaizdi diktatoriaus kritika, jo fizinis ir kontekstualus nužeminimas siekiant „nuimti karūną“.

4-ojoje „Nykstančios ribos“ dalyje „Europos pagrobimas“ sukaupta gausiausia eksponatų (paminėsiu ne visus). Žinoma, po V. Putino portreto, frazė „Europos pagrobimas“ įgauna ne tik graikų mitologijos nuorodą, bet sistemingą menininko perėjimą nuo senovinių Biblijoje aprašomų nuodėmių (Kaino atvejis) iki šiandieninės pasaulį nuolatos šiurpinančios politinės (karinės!) beprotybės. Taip, vienos durys vis veda prie kitų.

Krikščionių maldos namuose pagal anksčiau nusistovėjusias taisykles vyrai turėtų stovėti dešinėje pusėje, moterys – kairėje. Dabar šios tradicijos, turbūt, mažai kur paisoma, bet tai ne esmė. Ši nuostata priminė aptariamą ekspozicijos dalį. Tiesa, dėl teisybės momento, turiu paminėti, kad šis erdvės paskirstymas vyriškajai ir moteriškajai pusei man buvo pasufleruotas, ir nemanau, kad iki jo pati būčiau priėjus. Tačiau, peržvelgiant Liškevičiaus kolekciją šioje dalyje, tai tampa įtikinama intencija ir jos sunku atsisakyti, juo labiau – kai bažnytinis etiketas argumentuojamas: dešinėje salės pusėje – eilė įdomių, neslėpsiu – netikėtų, daiktų ansamblių ir grupavimo. Vienas jų: ant žaislinio biliardo stalo (vyriškos pramogos klišė) esanti kūdikėlio Jėzaus figūrėlė, priešais jį – vyro figūra (įtariu – lėlės Barbės partnerio Keno). Pastaroji tampa jei ne šių laikų Dievo (kostiumuotas vyras), tai bent jau valdžios ikonografija.

Tuo metu, kairėje salės pusėje menininkas, ir toliau operuodamas krikščionių religijos įvaizdžiais, transliuoja probleminių santykių, jungčių ar skirtumų pagimdytą nerimą. Pvz.: stiklinėje „sekcijoje“ eksponuojama aplankas su suaugusiems skirto turinio leidiniais, o atverstas lapas, kaip „Parodos sinopsyje“ nurodoma, „reklamuoja vyrams skirtą žurnalą REX“ (dar vienas karalius.. gal tai buvo autoriaus sumanyta „Rex“ dalis, o mane durys atvedė pas Putiną! Ką gi, aš ir, kaip Kainas, klajosiu iki pabaigos). Kadangi leidinys skirtas vyrams, tai galima numanyti, jog turinyje – moteris. Dar kitas moters atvaizdas pateikiamas ekspozicijoje, tačiau ji kaip narve, o remiantis minėtu sinopsiu, tai „reklaminis žinomos firmos plakatas su moters veidu, gerąja puse užkaltas lentomis, rastas rūsyje, Kaselyje, parodos Documenta’13 veikimo metu“. Dar iš šioje dalyje esančių eksponatų būtinai norisi paminėti Mergelės Marijos statulėlę, kuri pasaulietiškų artefaktų fone įgauna nejaukią, keblią atmosferą. Moters įvaizdžiai kontrastingi, ženklinantys jos vaidmenį ir dviprasmišką rolę istorijoje.

5-a parodos dalis „Atėnai“. Tai – sako parodos lydraštis – „35 mm kino juosta su žmogaus kūno vidaus vaizdais, fotografuotais rentgenu 1,20 min., rasta 2015 m. Atėnuose“. Nespalvotas tvinksintis organinis vaizdas užtemdytoje paskutinėje galerijos salėje nuteikia… romantiškai! Taip. Tai įtakoja protarpiais vis užleidžiamas 6-asis parodos elementas – „Garso takelis“. Eksploatuojama 1959-ųjų Melittos Berg daina „WO IST DAS LAND“ (liet. „kur yra šalis?“) šiandienos kontekste  skamba egzotiškai, šventiškai, o kai beveik nesupranti apie ką dainuojama – įtikinamai.

Paskutinioji, 7-oji, parodos dedamoji – „Titrai (Time Machine 0:00)“ dar kartą kviečia pacituoti pirmajai parodos daliai – pavadinimui – dedikuotą „Parodos sinopsį“, kuriame aprašoma ekspozicijos situacija: „Pradėjęs jungti daiktus į seką, menininkas supranta, kad visą laiką nuo jo buvo kažkas slepiama. Pabudęs tebesisukant pasibaigusiam filmui „Vanishing Point“, jis prisimena, kad turi pasiimti iš juvelyro užsakytą auksinį žiedą. Tęsdamas savo darbą herojus mėgina greičiau pamatyti visumą ir suprasti jam siunčiamą žinią, tačiau iki pat galo lieka neaišku, kas yra siuntėjas. Galbūt jis pats? Sutrikęs ir apimtas déjà vu jausmo, jis atidarymo metu vaikšto po savo parodą galvodamas, kad visa tai jau yra kažkur matęs…“. Menininkas jau pats atkreipia suvokėjo dėmesį į laiko ašį, kuri man aiškiai siejasi su kitu svarbiu momentu, prie kurio laukiau, kada galėsiu prieiti – skaičius 7.

Paroda, kaip jau gerai įsiminė, suskirstyta į 7-ias dalis. Paties žodžio „septyni“, kilusio iš hebrajų kalbos, reikšmė yra „pilnatvė“, o ne vienoje religijoje šis skaičius simbolizuoja pilnatvę, užbaigtumą. Kadangi Liškevičius vientisai palaiko nuorodas į religiją, vėl, atrodo, yra svarbu, susieti skaičiaus 7 svarbą krikščionybėje: Dievas pasaulį sukūrė per 7 dienas, yra 7 sakramentai, 7 didžiosios nuodėmės. Galiausiai, kažkada skaičiau, kad kas 7 sekundes senos žmogaus organizmo ląstelės perduoda informaciją kitoms ir miršta. Paroda reflektuoja istoriją ir, galbūt, sufleruoja naujos pradžios idėją, vadinasi – kažko pabaigos.

Apėjus visas parodos dalis, grįžtu prie pirmosios – iš automobilių gaudynėmis prisodrinto amerikiečių filmo „pasiskolinto“ (cituojant parodos autorių) pavadinimo „Nykstanti riba“ (Vanishing Point, 1971 m. rež. Richard C. Sarafian). Žavinga tai, jog, jau nuo pačios pradžių pradžios menininkas išlaiko savo gatavų kūrinių – readymade‘ų – kolekcijos braižą. Kas dar labiau suintriguoja ir kartu kelia šypsnį, šiai pirmai, taip pat – fiziškai neegzistuojančiai – parodos daliai autorius sukuria impresionistinį esė ir pavadina tai „Parodos sinopsiu“, kuriuo pasirinkau remtis nardant po autoriaus įvairiausio plauko daiktų kolekciją.

Žodžių junginys „Nykstanti riba“ jau yra eksponatas ir readymade‘as. Minėtos kino juostos siužetas veda JAV vakarų kraštovaizdžiu, kur pagrindinis veikėjas turi pristatyti iš Denverio į Sanfranciską baltą Dodge Challenger. Taip! Ir baltą, ir Challinger, visai kaip mano vairuotą, tik čia jis labiau vintažinės – 1970-ųjų – laidos. Tad ikona tapęs sportinis automobilis mane ir vedė pro reminesencines paradines duris, kur radau ne tik Europos, bet ir mano pačios istoriją.

Dainius Liškevičius – mąstytojas objektais. Menininkas, kalbantis daiktais, jų santykiu, jų forma, spalva, funkcija, jų padėtimi ir t.t. Eidamas per pateikiamą daiktų kolekciją lankytojas renkasi sau suprantamas nuorodas ir dėlioja „autoriaus mintį“. Kontrastu paremtas parodos pavadinimas „Nykstanti riba“ sukuria savotiško susiliejimo reiškinio inerciją, kurioje autoriaus pasakojama istorija persipina su asmenine suvokėjo ir ribos (tiek laiko, tiek istorijų) blunka.

Paroda veiks iki lapkričio 12 d.

dl-paroda-7 dl-paroda-10 dl-paroda-11 img_4945 dl-paroda-12 img_4898 dl-paroda-38 dl-paroda img_4964 img_4826

 

img_4829 img_4836 img_4845 img_4857 img_4859 img_4887 img_4936 img_4959 img_4961 img_4963 img_5003 img_4917 img_5007 img_5018

Organizatorių nuotraukos.

 

TOL, KOL MARSAS MYLĖS ŽEMĘ. ?

re small Geistes_parodos_dokumentacija_160211_0011 copy

Eidama į Geistės Marijos Kinčinaitytės parodos atidarymą, mintyse kartojau jos pavadinimą: „Tu priklausai man“. Stipru. Įpareigojantis, savininkišką poziciją deklaruojantis Londone gyvenančios menininkės projekto pavadinimas, kurį autorė pristato pirmojoje personalinėje parodoje Kauno fotografijos galerijoje, iš karto nurodo pareiškimą, konstatuoja faktą, kurio atrodo negali abejoti – „Tu priklausai ma““. Imperialistinė subjekto pozicija instinktyviai kelia klausimą: „kas ir kam priklauso?“. Kodėl? Paklūstant tiesioginiam jaunos menininkės parodos sumanymui, kurį papasakoja anotacija – „analizuoti šių nežemiškų vaizdų įtaigumą priimant tolimą ir nepažintą kaip artimą ir atpažįstamą“ – mėginu patirti priklausomą tarpplanetinę komunikaciją.

Ką tik paminėti „nežemiški vaizdai“ tiesiogine šių žodžių prasme yra nežemiški. Dalis ekspozicijos fotografijų perteikia kur kas didesnę egzotiką, negu, kad būtų įprasta žanrinei fotografijai. Šalia Geistės darytų nuotraukų (iš mūsų planetos atokesnių nuo civilizacijos vietų, šiuo atveju – tai Islandijos regionas), pateikiama ir Nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo valdybos (NASA) tyrinėjimų dokumentacija (pasirodo, ji yra laisvai prieinama kiekvienam internete), užfiksuota Marso paviršiumi judančių ir fotografuojančių robotų. Suvokiant vaizdinės medžiagos pajėgumą formuoti nuomonę (kadangi suteikia žinias arba žinių jausmą), čia tampa keblu pasitikėti asmenine rega.

Nebuvus nei konkrečioje planetos Žemė vietovėje, kur G. M. Kinčinaitytė kūrė dalį ekspozicijos, o tuo labiau Marse, kur kitą dalį kūrė NASA įrenginiai, parodos tyrinėtojas papuola į savotišką žaidimą. Turbūt natūralu, kad atsiranda sportinis interesas sekti ir, sugretinus, palyginus jau savo (parodos lankytojo (-os) sukauptus tyrimo duomenis, daryti išvadas – atpažinti.

Čia projekto spalviškumas, tiksliau jo minimalumas, tiriamus lankytojo duomenis leidžia patirti objektyviau planetų atžvilgiu, tačiau apsunkina situaciją bandant nustatyti jų tapatybę. Ekspozicija taupi spalvų spektrui: be išsiskiriančio parodos kontekste cianotipijos atspaudo, kurį dar paminėsiu vėliau, bei tam tikru lygmeniu violetinei melsvo videodarbo, kompleksiškai jungiančio abiejų planetų paviršius, kiti vaizdai varijuoja per pilką nuo baltos iki juodos. Pačiai autorei iki šiol nebuvo būdinga achromatinė fotografija. Priešingai, iki tol kurtuose cikluose (pvz.: „Resort“, „Illiuminated“) spalva atlieka svarbų – kompozicinį – vaidmenį. Nespalvotos žemiško paviršiaus fotografijos drauge su taip pačiai nespalvota Marso planetos pluta tampa tam tikromis universalijomis, nurodančiomis bendrybes tarp nesuvokiamu atstumu (priklausomai nuo planetų vietos jų orbitoje, jis svyruoja tarp 55 mln. ir daugiau kaip 400 mln. kilometrų) išsidėsčiusių kūnų.

Šios universalijas autorė pateikia, kaip galima suprasti, naudojant apropriaciją, kurią dažnai pasitelkiama šiuolaikiniame mene (kūrinio ar jo dalių pasisavinimas ir perkėlimas į kitą kontekstą, suteikiantis naujas reikšmes). Jaunoji menininkė lygiavertiškai jos kamera sukurtoms fotografijoms pateikia robotų kameromis padarytus vaizdus ir taip kuria bendrą ekspoziciją. Akivaizdu, kad visas projekto „Tu priklausai man“ sumanymas turi būti vertinamas ir išgyvenamas patiriant (ar – siekiant patirti) visas pateikiamas parodos dalis, o ne analizuojant pavienius eksponatus atskirai. Jų sintezėje gimusios interpretacijos yra ir bus teisingos: jos asmeninės ir PRIKLAUSANČIOS kiekvienam suvokėjui.

Čia prisiminiau akistatas su fotomenininku Gintautu Trimaku, kurios neišvengiamai veda prie kokių nors diskusijų. Paskutinį kartą buvo aptarinėjama tapybos remiantis fotografija prasmė. Šis nedidelis nukrypimas veda prie minties, jog šioje parodoje matomas alternatyvus elgesys, kuomet jau esanti fotografija, naudojama išnešant ją į parodinį meno kontekstą, vietoj to, kad būtų joje glūdinti informacija apdirbama, ar perdirbama. Čia autorei tas nėra aktualu. Užtai, kad sumanymas, panašu, glūdi kitur. Geistė Marsą fotografuojančių kamerų nuotraukas ne perkuria, bet jas pateikia akistatoje su žemišku kraštovaizdžiu, kuris bendrame projekto „Tu priklausai man“ kontekste ir pats tampa sunkiai įvardijamu.

Žinomo kuratoriaus ir meno kritiko, neseniai viešėjusio Lietuvoje– Nicolas Bourriaud – veikale „Reliacijų estetika“ (angl. Relational Aesthetics), 1998, paroda yra įvardinta kaip privilegijuota vieta, kur visa reprezentacija kreipiasi į vertybes. Tad šioje vietoje skubu įtraukti ir viename interviu išgirstą pačios Geistės mintį: „Nežinau, koks mano tikslas yra – ar susijęs su vaizdų kūrimu ar mąstymu apie juos“ („Durys atsidaro“, 2015 04 04). Palaikant dialogą su fraze, įgijusia kone metų atstumą, randu vertybę – čia paroda eksploatuoja jos tikslą mąstyti apie vaizdus. Mąstyti jais.

Kadangi vienas eksponatas išsiskiria labiausiai, jis užduoda tolimesnį tonusą. Tai amerikiečių fotografo William Henry Jackson fotografijos „View of Tower of Babel Garden of the Gods“ (liet.: Babelio bokšto dievų sodų vaizdas, 1878 – 1898) citavimas. Projekte autorės naudojamas reprodukuotas mėlynas cianotipijos atspaudas ne tiek darniai vizualiai, kiek įtikinamai papildo Žemės ir Marso pašnekesį. ­­XIX a. pab. užfiksuotas laukinės Amerikos fragmentas, iliustruojantis smiltainio uolų darinį, panašioje aplinkoje nebuvusiam asmeniui galėtų būti toks pat kosmosas, kaip ir Marso paviršius. Tad autorės vartojamas apropriacijos metodas – naudojami NASA marsaeigiais užfiksuoti vaizdai bei William Henry Jackson (1843-1942) fotografija – konceptualizuoja šių vizualių dokumentų mutaciją (perėjimas iš vieno konteksto į kitą). Šis pokytis yra lemiamas faktorius sprendžiant autentiškumo klausimą. Tačiau, ar lygiai taip pačiai galiotų taisyklės okupuojant nepažinias teritorijas? Apropriacija persikelia į kitą lygmenį, kuriame demonstruojamas mokslo (vadinasi, žmogaus) totalitariškumas. Žinoma, tai galima įvardinti kaip ekspansiją į nepažinias erdves Žemės ateities tikslais (evoliucija?) ir ignoruoti iš po tiriamųjų misijonieriškų žygių kyšančią Napoleono kepurę.

Taigi, skleidžiant autorės požiūrį į vaizdą, jaučiamas jo dvejopas traktavimas: iškelti klausimams ir kartu, jį naudoti kaip priemonę diskutuoti. Menininkės susidomėjimas Marso planetoje fiksuojamų vaizdų atlikėjais – robotais ir jų mechaninėmis akimis – suvokėjui pateikia kitokį priėjimą prie visapusiškai aktualaus globalaus klausimo: ar yra ribos, ar egzistuoja gana žmogaus grobio troškimams (instinktams?). Šiandieniniam žmogui dažnai trūksta nuoširdžiai asketiško žvilgsnio į save ir į aplinką. Nebūtinai tai reiškia griežtą siūlymą stabdyti mokslinę pažangą, kuri, taip, atneša naudos, tobulėjimo. Tačiau, per šią tarpplanetinę diskusiją, pasiūlytą pačios autorės, dar kartą apninka nusivylimas despotiška homo sapiens puse, nes ji dabartinėje visuomenėje ryškesnė už gerumo akcijas (nesinori priminti šiandieninio politinio – karinio fono). Tad intencionaliai atsitraukiant nuo šių interpretacijų, norisi paliesti ekspozicijos konstruktą, kuris veda į kitokį parodos „skaitymą“.

Kadangi tiek pranešime spaudai, tiek parodos leidinyje, yra užsimena apie kitą varomąją jėgą, meilę, sunku nepalaikyti pokalbio šia tema.

„Tu priklausai man“ reikšmę nesudėtinga personifikuoti kalbai pakrypus romantiškesne linkme, nei tarpplanetiniai santykiai iš Žemės link Raudonosios planetos. Pateikiu ištrauką iš teksto „Aš tavo kita planeta“ (J.D, J.B.), išspausdinto parodos leidinyje: „Tolima planeta tampa nepasiekiamu ir nebyliu mylimojo kūnu, kurio kalbėjimą mes turime sukonstruoti patys. Ir tai nėra labai skirtinga nuo žmogiškosios meilės situacijos – bent jau tuomet, kai meilės objektas nėra online. Kalbėdamas apie meilės laiškus, Barthes’as cituoja Freudą, kuris sako, kad meilės laiškas, kaip ir geismas, laukia ir reikalauja atsako; be pastarojo vienpusė meilės komunikacija tampa klaidingų įsivaizdavimų, iliuzijų ir haliucinacijų erdve.“ Ši ištrauka patvirtina, kad meilės temos įtarinėjimas nebuvo klaidingas ėjimas (kita vertus, klaidingų įtarinėjimų būti negali – čia suvokiu ir mano suvokimas PRIKLAUSO man). Kaip ir haliucinacijų erdvę įtakojanti vienpusės meilės komunikacija, taip pačiai parodos lankytojo komunikacija su parodos aplinka yra reikšminga.

Neįprasta susimastyti apie Marsą, apie tai kalbėti, lyg tai būtų kasdieniška tema (kaip meilė). Perkeliant jo savotišką materialumą į Žemę, priartinama jo egzistencija. Norisi tikėti, jog suvokėjas neturi jaustis įpareigotas, atskirti vaizdų prigimtį. Jam leidžiama čia patirti haliucinacijas. Sumaišomos kortos ir duodamas ėjimas kiekvienam suvokėjui sužaisti jam skirtą žaidimą (kuris PRIKLAUSO nuo jo tuometinės būsenos, situacijos, jo konteksto, kuris lemia patį parodos skaitymą). Ir pasirodo, kad kitą kartą, kasdieniškas temos objektas, toks kaip meilė, atrodo kur kas toliau nei raudonoji planeta.

Tad nelietus pasaulį drebinančių karinių veiksmų ir kriminalinių nusikaltimų, tyrimo išvados nuvedė priešinga linkme. Gal dėl to, kad buvo išgyventas regėjimas, jog nuo PRIKLAUSOMYBIŲ pasaulį išgelbės meilė.

DSC06654 copy small2

Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Tu priklausai man“ Kauno fotografijos galerijoje, 2016. Donato Stankevičiaus nuotr.

DSC06682 copy 2

Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Tu priklausai man“ Kauno fotografijos galerijoje, 2016. Donato Stankevičiaus nuotr.

 

re Geistes_parodos_dokumentacija_160211_0019 copy

Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Tu priklausai man“ Kauno fotografijos galerijoje, 2016. Donato Stankevičiaus nuotr.

re small Geistes_parodos_dokumentacija_160211_0010

Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Tu priklausai man“ Kauno fotografijos galerijoje, 2016. Donato Stankevičiaus nuotr.

re small Geistes_parodos_dokumentacija_160211_0011 copy

Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Tu priklausai man“ Kauno fotografijos galerijoje, 2016. Donato Stankevičiaus nuotr.

re smallGeistes_parodos_dokumentacija_160211_0013 copy

Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Tu priklausai man“ Kauno fotografijos galerijoje, 2016. Donato Stankevičiaus nuotr.

smallreGeistes_parodos_dokumentacija_160211_0008 copy copy

Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Tu priklausai man“ Kauno fotografijos galerijoje, 2016. Donato Stankevičiaus nuotr.

Apie atmosferą be tekstų. Povilo Ramanausko paroda „Už horizonto“ galerijoje „Meno parkas“

7

Povilas Ramanauskas (1987), jaunas aktyvus menininkas, metodiškai vykdantis profesines pakopas: baigęs bakalauro studijas VDA Kauno fakultete, ten pat užbaigė ir tapybos magistrantūros studijų programą, uoliai dalyvauja grupinėse parodose, entuziastingai rengia personalines. Apie naujausią jų – „Už horizonto“ galerijoje „Meno parkas“ –  ir sutarėme pasikalbėti.

Ekspoziciją galėčiau (jei galėčiau) skirstyti į dvi dalis, kurias padiktuoja jau pats galerijos erdvės išplanavimas – galerijos salėje esanti jūros videoinstaliacija, su redukuotu švyturio įvaizdžiu (pvz.: jį galima suvokti per mirksinčią, švytuojančią geltonai lempą) bei kitoje salėje sueksponuotų „įvairiausio plauko“ daiktų kompozicija. Iš pirmo žvilgsnio – ekspozicija atrodo itin minimalistinė, neapkrauta. Kaip vienas lankytojas pasakė – „neišnaudota erdvė“ (sienos, matyt). Tačiau pradėjus tyrinėjimą, paaiškėja, kad čia visko tiek daug. Surinkai iliustratyvias bei asociatyvias horizonto vaizdinio detales, nelygu išplautas į krantą. Videoinstaliacija „Horizontas” sukuria / atkartoja horizonto nepasiekiamumą: ji interaktyvi, jūros projekciją ant „padžiautos“ skaidrios, tyvuliuojančios ore, plėvelės gali apžiūrėti iš abiejų pusių. Ir iš abiejų įdomu. Apskritai, kaip kilo idėja šiai konceptualiai parodai?

Pirminė parodos idėja buvo kiek kitokia, nei dabar turimas rezultatas. Ko gero taip yra visuomet ir tikiuos ne tik man vienam. Kūryboje jau kelerius metus plėtoju horizonto temą. Man tai yra aktualu ir atrandu vis daugiau išraiškos galimybių. Tad horizontai manęs neapleidžia. Šiuo atveju tai yra tikrai linksmas dalykas, nes ką tik bedaryčiau, ko besiimčiau, vis gaunasi horizontai. Praeitų metų vasarą, birželio mėnesį buvau surengęs personalinę parodą „Horizontai” galerijoje „si:said”, Klaipėdoje. Jau tada pagalvojau, kad kūrybinėje plotmėje tolsiu nuo tų horizontų, tačiau dabar aišku, kad tai sunkiau, nei atrodė. Tad tikiuos, kad ši paroda „Už horizonto”, ženklins tą kūrybinį etapą, pereinant iš horizontų į buitį („Buitis”, taip vadinasi viena iš parodos instaliacijų ir taip vadinsis būsima paroda). Jei, pasak A. Šliogerio, mes esame horizonto būtybės, tai išties mus supa vien horizontai tiek fizine, tiek perkeltine prasme, nuo horizontų buityje iki vos vos matomų horizontų rytdienoje. „Už horizonto” stengiausi perteikti beasmenio individo tarpinės būsenos – už horizonto, tarp horizontų – nuotaiką. Šiuo atveju horizontą traktuoju kaip viltį, tikslo, siekiamybės, praeities ir ateities simbolį. Be abejo, parodos ašis, pagal kurią kūrėsi parodos prasmės, yra interaktyvi videoinstaliacija „Horizontas” (video, garsas, 41 min. loop, polietileno plėvelė). Šią video projekciją galima matyti iš abiejų pusių, o nuo žiūrovo  kontakto, nuo oro sujudinimo, plona plėvelė pradeda banguoti, atsiranda interaktyvus, subtilus santykis tarp horizonto ir žmogaus, vaizdo ir prasmių transformacijos.

Viename interviu pasakojai, jog šioje parodoje tau buvo svarbu sukurti atmosferą. Suprantama – sukūrei. Kaip manai, dabar, praėjus savaitei po atidarymo, įgijus laiko atstumą, ar pavyko sukurti atmosferą tokią, kokios siekei?

Taip, manau, kad pavyko. Tačiau yra įdomu tai, kad atmosfera kaskart kinta. Ekspozicijos kūrimą užbaigus buvo kita nuotaika, nei dabar būnant šioje erdvėje.

Ekspozicijoje surinkta įvairiausių objektų, kurie bendrame amplua – tikrai jaudina. Vieną eksponatą užtruko aptikti, tačiau atradus buvau šokiruota ir kitų parodos lankytojų klausinėjau: „ar matėt?!“. Kalbu apie instaliacijos elementą, esantį kamino alkūnėje – skulptūrinę žmogaus galvą. Jos atspindys tapybiškai nešvariame veidrodžio paviršiuje menkai teatsispindintis. Ar nesuerzintų klausimas, apie ką ši instaliacija? Ką nori ja pasakyti? Ar geriau, kad „pokalbis vyktų“ tik tarp suvokėjo ir kūrinio?

Galimos įvairios interpretacijos, tačiau dabar galiu šiek tiek plačiau papasakoti apie šį kūrinį. Ši instaliacija yra pavadinimu „Buitis“. Išties, tas instaliacijos elementas (gipsinis, dažytas portretas) neryškiai matosi, paskendęs toje raudonoje instaliacijos prieblandoje. Tačiau parodos plakate sąmoningai naudoju to pačio elemento – metalinio ventiliacijos vamzdžio ir gipsinės, dažytos galvos – fragmento nuotrauką, kurioje viskas aiškiai matyti. Šiuo atveju, parodos lankytojas galėtų nuspėti, kas ten yra ir stengtis pamatyti tai. Čia tokia užuomina. Apskritai, visa ta instaliacijos erdvė, skęstanti raudonoje prieblandoje, skatina ilgiau ten pabūti, palaukti kol pripras akys, ir tada pamatyti kūrinius ir daiktus esančius ten. Be abejo, kūrinio reikšmės yra įvairios ir jas galima labai skirtingai interpretuoti, tačiau mano kurta viena pagrindinių instaliacijos minčių yra tokia – tas portretas, tai individas – kiekvienas iš mūsų, gal aš, o gal ir kitas žmogus, nuasmenintas personažas, jis žiūri į veidrodį tačiau pats save nelabai mato. Argi nekeista žiūrėti į veidrodį ir nematyti savęs? Šiuo atveju tas personažas bando suprasti kur gi esąs, tuo labiau, kad horizonto kontekste mes ieškome tikslo, prasmės, žiūrėdami iš dabartinio taško į praeitį ir į ateitį. Horizontas šiuo atveju yra siekiamybė. Taip pat ir parodos lankytojas ne iš pat pradžių pamatys neryškų personažo portretą. Tad atsirandanti keista situacija – kada nei žiūrovas, nei pats personažas, nemato  viens kito, bet ir savęs pačio – kalba apie mūsų užsidarymą tame ventiliacijos vamzdyje – buityje.

Tavo pagrindinė kūrybos sritis yra šiuolaikinė tapyba, kuri varijuoja tarp tradicinės ir šiuolaikinės tapybos suvokimo ribų. Pasak tavęs paties, kūryboje ieškai tinkamų tapybos pratęsimo būdų kitose medijose, minimalistinės estetikos ir maksimalios koncepcinės išraiškos santykio. Parodoje „Už horizonto“, šalia instaliacijų, eksponuojamas vienas tapybos darbas, kuris tikrai išreikštas minimalioje estetikoje – juodą drobės paviršių perskiria kitos faktūros juoda. Ar taip ir galėtų būti išreikšta šiuolaikinio tapytojo santykio siekiamybė: vienas tapybos darbas / „ant“ visos parodos?

Jeigu traktuosime tapybą, kaip drobę ant porėmio ir dar šiek tiek patapytą dažais, tad šiuo atveju yra du tapybos darbai, pastarasis „Horizontas“, kuris yra vienos spalvos (indigo) ir mažiau kaip pusė šio darbo yra nulakuota, kad atspindėtų priešais esančias raudonas lempas. Šiuo atveju „Horizonto“ menamas jūros paviršius tampa tamsiai raudonas, be abejo tai priklauso nuo žiūrėjimo taško. Ir kitas mažas tapybos darbelis (8 x 6 cm), esantis lentynėlėje. Parodoje naudoju šiuos kelis tapybos darbus sąmoningai, man jų pakanka, kaip nuorodai į tapybos kontekstą, kaip simbolį. Tačiau šie tapybos darbai nėra eksponuojami šalia instaliacijų, jie yra kitos instaliacijos dalis. Ir parodą traktuoju kaip visumą, kurioje mano tapybiniai pa/matymai vizualizuojasi kitų medijų raiškos pagalba: video ar instaliacija.

Ekspozicijoje panaudojai rastą fotografiją. Kaip supratau, šiuo konkrečiu atveju tave jaudina nežinojimo momentas: ar nuportretuotasis tebeegzistuoja? Taip pat, kaip pats įvardinai, ruošdamasis parodai, stengeisi jos „neapkrauti tekstais“, tad asmeninės interpretacijos vis išsirutulioja iš asociacijų, kylančių iš parodos pavadinimo. Ar artimas būtų paaiškinimas, jeigu kalbant perkeltinėmis reikšmėmis, jog horizonte – tai kas čia ir dabar, tai kas matoma, vadinasi žinoma, arba bent jau nujaučiama, o už jo lieka nežinomybė.

Iš esmės taip. Tik dar pridėčiau vieną mintį, kad čia – už horizonto – mes tik stebėtojai, mes matome daiktus ir reiškinius, bet jų pakeisti negalime, kaip sapne.

Vienas ryškus ir akivaizdus parodos motyvas – raudonas apšvietimas. Ar tai yra tiesiog tiesioginė sąsaja su saulėlydžiu, brėkštančiu rytu?

Iš tiesų, pagal pirminę instaliacijos idėją planavau kurti paros ciklo horizontą, naudojant liuminescencines lempas, tačiau vėliau, instaliavimo eigoje persigalvojau ir apsistojau tik ties raudonu apšvietimu. Tačiau, vis tiek tiesioginė sąsaja su saulėlydžiu/saulėtekiu išlieka. Taip pat raudona šviesa kartu su savimi atveria platų kitų interpretacijų lauką. Vienas iš jų – ryškinimo kambarys. Tačiau tai nėra tik tiesioginė ir/ar konkreti sąsaja. Šiuo atveju svarbu raudonos spalvos kuriama prieblanda, svarbu būtent ši atmosfera. Kas konkrečiai tai yra man sunku išreikšti verbaliai, tikiuos vizualiai ta patirtis yra aiškesnė ir suprantamesnė.

Nudegti degtukai, sudžiūvęs paukštelio kūnelis, sudegęs laivelis. Laikinumas tau tikrai rūpi.  Ir iš tikrųjų, visų tų objektų patalpinimą į vieną erdvę paaiškina (bent šiek tiek) parodos teiginys. Kadangi parodos „neperkrovei tekstais“, jis tampa itin svarbus: „Ten, už horizonto, kur esti amžinas laikinumas. Ir čia, buityje, kasdienybėje regiu amžino laikinumo artefaktus“. Skamba poetiškai. Ar sutiktum pakomentuoti plačiau?

Tikrai taip, stengiausi naudoti kuo mažiau teksto, bet manau, kad jis yra labai koncentruotas. Tad pasistengiau į šias eilutes sudėti visas parodos prasmes. Pakomentuoti plačiau galėčiau nebent pakartojant tas pačias dvi eilutes – „Ten, už horizonto, kur esti amžinas laikinumas. Ir čia, buityje, kasdienybėje regiu amžino laikinumo artefaktus“.

Pabaigai, labai norisi „ištraukti“ Povilo mintį iš susirašinėjimų, ruošiant šį interviu: „Aš manau, kad parodos pavadinimas ir (ar) dar, tarkim, kūrinių pavadinimas yra svarbu. Ir viskas – jau žiūrovui to turi pakakti, o vėliau pasirodantys tekstai, menotyrininkų interpretacijos, gali papildyti parodą ir žiūrovams sukelti kokių minčių, ko jie gal nepagalvojo“.

Parodos autoriui: atmosfera leidžia pajausti kažką sunkiai nusakomo, kaip „savo gyvenimo laikas“. Ant galerijos sienos, panaudodamas iš veidrodžių sujungtą liniją, sukūrei horizontą. Sukūrei suvokėją jame. Ačiū.

1 2 3 4 5 6 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17

Laikas gyvenimo fikcijai. Julijos Pociūtės paroda „Trys atspindžio pusė“ galerijoje „Meno parkas“

J.Pociute_trys puses7

Kovo 17 d. galerijoje „Meno parkas“ (Kaunas) buvo atidaryta menininkės Julijos Pociūtės personalinė paroda. Vis dar naujoje galerijos ekspozicijų erdvėje, trečiame aukšte, Julija sukūrė ir „išmeditavo“ paveikią ekspoziciją, susitvarkydama su specifine erdve (kuri nėra tradicinis „baltas kubas“). Tris atspindžio puses deklaruojantis parodos pavadinimas pastūmi lankytoją į interpretacijų paiešką.

Atskiri kūriniai neturi pavadinimus žyminčių etikečių. Paroda, kaip vienas bendras pavienių eksponatų kūrinys. Ar turi aiškią mintį, dalį konkrečios minties, kurią nori pasakyti šia paroda, kuria daliniesi?

Kurdama šią parodą daug dirbau su erdve ir kūrinių vieta joje, todėl, kai pabaigoje apžvelgiau bendrą vaizdą, nusprendžiau nepriskirti kūriniams papildomų pavadinimų, nes šiuo atveju tai būtų trukdę žiūrovui patirti parodą kaip vientisą organizmą su atskiromis ten veikiančiomis dalimis. Pastaruoju metu nepalikdavo mintis, kad kūryba man – tai nesibaigiantis patyrimas, kuriame pavienės dalys susikoncentruoja ir virsta materija, gimsta objektai. Kitos idėjos lieka nupieštos ar užrašytos, trečios išnyksta. Paroda tampa tam tikro laikotarpio dienoraščiu, susikristalizavusių patirčių saugykla. Pagrindinė parodos mintis, kad ir kaip filosofiškai išsisukinėčiau, išlieka gyvenimas ir mirtis ir ką su tuo daryti? Mirtis, tas baubas, nuo kurio bėgi, tas šešėlis, tas žvilgsnis veidrodyje, po sekundės jau atrodantis svetimas. Asmeninė patirtis, susiejant tai su atspindžiu, kaip kitos realybės matmeniu, virsta materialiais objektais. Tas plonas sluoksnis reflektuojančios medžiagos, kuri skiria realybę nuo atspindžio, veikia kaip lakmuso popierėlis, sugeriantis transformacijos ir perėjimo būseną. Šiuo atveju atspindys tampa laikinumo matmeniu, tam tikra realybės fiksacijos terpe, kurioje plyti tikrovės iliuzija. Kaip keičiasi pasiekiantis vaizdas kol tampa įsivaizduojamos tikrovės momentu? Ta nežinomybė – kiek mirties yra pačiame gyvenime ir kaip šios būsenos persipina.

Parodoje kvestionuojamos trijų atspindžių pusės (mirtis, gyvenimas, dabartis?) kiekvieno suvokiamos individualiai. Kalbėjimas apie tai šia paroda leidžia suprasti, kad pačiai trumpalaikiškumas, kitaip sakant – mirtis, baimės nekelia. Tačiau iš tiesų, kokiame santykyje su laikinumo priėmimu esi pati?

Mirtis mane domina kaip tam tikro laikotarpio baigtinis procesas. Tas nykimo jausmas kiekvienąkart žiūrint į veidrodį. Neišvengiamumas. Šis žaidimas, pavadinimu gyvenimas, neturi laimėtojų. Kažkada galvojau, kad aš visiškai nebijau mirties, tačiau, kai pradėjau sąmoningai save sekti, suvokiau, kad už mažiausios baimės dažniausiai slypi mirties baimė. Kartais apima keistas jausmas, kad galbūt tas egzistencinis košmaras tęsiasi vien iš mirties baimės… nežinau. Ir šioje parodoje taip norėjosi kokio juokingo akcento, bet jis neatsirado, gal kitoje atsiras…

Nebe pirmą kartą tavo kūryboje galima pastebėti medžio (medžio žievės, medžio šakų, kelmo…) ir veidrodžio naudojimą. Ar būtent šios dvi materijos, kaip medijos (jei jas suvokiame kaip priemones saugoti ir perduoti informaciją), turi tam tikrą išskirtinę vietą tavo kūrybiniame arsenale?

Kai atsigręžiu atgal, pastebiu tendenciją rinktis medžiagas, turinčias panašų “krūvį”. Vis tik šis pasirinkimas atsiranda savaime, gvildenant mane dominančius klausimus. Aišku, tam, kad pajaustum ir pasirinktum tam tikras medijas, pirmiausia turi su jomis susidurti ir pajausti simbolinę funkciją. Bet labai to nesureikšminu, nes priemonės taip ir lieka tik priemonėmis. Aišku, dažniausiai naudoju tas priemones, kurios pasiduoda mano valdymui – taip tiesiog paprasčiau. Nenoriu, kad idėja paskęstų sudėtingoje materializacijoje. Tikriausiai dėl to atsiranda detalės, kurios paprasčiausiai surinktos, kaip šakos iš miško, ir turi vienodą krūvį, kaip fotografija ar stiklo objektai.

Šioje parodoje vienas kūrinys (su mergele) brūkšniuoja pusę veidrodžio paviršiaus, ir matyti realų objekto atspindį sudėtinga. Skaitmenine fotografija užfiksuotame kitame kūrinyje – veidrodis dengia kapą (padėtas žemai, jame atsispindi dangus). Pats kapas – apleistas, toks, kur įnamis dūlija ne vieną amžiaus ketvirtį. Ant kapo viršaus paguldytame veidrodyje atsimuša dangaus atspindys. Jis – paviršius – nelygu vartai. Prisimenant vasarą vykusioje festivalio „Kaunas mene. Sklaida. Pažintys“ parodoje „Mitas ir menas“, tavo kūrinyje taip pat dalyvavo veidrodis – ant žemės, apibarstytas tam tikra balta medžiaga. Tiek pats paviršius yra maskuojamas, tiek jo padėtis yra nepatogi, kad pats objektas visavertiškai atliktų funkciją. Tad realiai atspindėti nebegali (vadinasi, ne gyvenimui). Panašu, kad sukonstruojamos aplinkybės atspindėti fiktyvų atvaizdą. Tavo kūryboje „nepatogus“ veidrodžio panaudojimas kelia klausimą – kam atspindėti jis skirtas? Laikui? Gyvenimui? Fikcijai?

Mano gyvenime nuolat iškyla realybės nustatymo klausimas. Kur yra tas atskaitos taškas, nuo kurio atsispyrę galime suskirstyti buvimą į realų ir ne tokį realų. Atspindys yra vienas iš matmenų, kuris užduoda tokį klausimą. Atvaizdas, esantis kitame paviršiuje, atrodo tikras tiek, kiek tu pats nustatai jį esant realiu. Ar tikrai vienintelis atskaitos taškas yra mūsų kūnas? O kaip su ta laiko mašina, kuri įmontuota kiekviename, ir tas nuolatinis klaidžiojimas praeityje ir ateityje. O jei tai, ką tu įsivaizduoji, ir yra realybė, o tie įvykiai – tik atspindžiai. Nežinau. Manau, kad šito klausimo sukimasis galvoje materializuoja objektus būtent tokius, kokie jie yra. Bus kitas klausimas, bus kitokia materializacija.

Ekspozicijoje esantis objektas su tavo portretine vaikystės fotografija kuria pasakojimą – storas stiklo sluoksnis, skiriantis suvokėją ir nuotraukos vaizdą, suteikia, atkartoja prasminį atstumą – laiko tarpą, nuo kadro užfiksavimo iki šiandieninės ekspozicijos. Šalia eksponuojamas analoginis fotoaparatas (galima įtarti, juo ir buvo sukurta minėta fotografija) su modifikuotu objektyvu. Išdidintas, atliepiantis stiklo figūrą su tavo vaikystės portretu, objektyvas yra sureikšminamas, kaip gebantis užfiksuoti vaizdinį įrankis. Taip vaizdo projektavimui suteikiamas specifinis vaidmuo – fotografija, jei taip galima išsireikšti, palaiko praeities gyvybę, ją šiek tiek pulsuoja.

Objekte užfiksuota mano brolio portretinė fotografija – mes panašūs. Fotografija, fiksuojanti gyvybę, ją sustabdo. Visai kitas jausmas, kai žiūri į nuotrauką jau mirusio žmogaus – ji atrodo kitokia, nors iš esmės tas atvaizdas nesikeičia. Yra žmonių, kurie žiūrėdami į fotografiją gali pasakyti, ar tas žmogus gyvas, ar miręs – kokia energija gali slypėti popieriaus lapelyje su dažais? Manau, laikas šiuo atveju svarbiausias. Stiklo cilindras, kuriame lyg tunelyje matai vaiko atvaizdą, kvestionuoja praeities realumo akimirką. Mane domina, kodėl iš gausybės praeities prisiminimų vieni virsta nematomais, kiti nuolat besikartojančiais. Kokie fiksavimo mechanizmai veikia atmintyje? Ne veltui mes naudojame priemones užfiksuoti tas akimirkas, kurios mums tuo momentu atrodo svarbios, nes jų paprasčiausiai gali nelikti. Tas prisirišimas prie vaizdų atminties įkalina nereikalingų prisiminimų spąstuose.

Ant medžiaginių skiaučių daug kartų pakartotas žodis „esu“. Kartojamas, tarsi mantra, vėliavėlėse žodis „esu“, atrodo, bando įtikinti (autorę ar suvokėją?). Aš patikiu. Vėliavėlės prasideda ir baigiasi atstume nuo stiklo iki sienos. Esamybė ribota. Instaliacijos konstrukcija primena karsto formas. Gal tai nebuvo tiesioginė tavo idėja, tačiau prisimenant parodos pavadinimą bei ekspozicijoje dalyvaujantį kitą kūrinį – skaitmeninės fotografijos išpjova, vaizduojanti kape įstatytą veidrodžio dialogą su aplinkine gamta. Ši „išpjova“ taip pat mena karsto formas. Ar ta, paprastai medinė, dėžė yra vienas iš parodos simbolių?

Instaliuojant parodą išgirdau tokią pat interpretaciją iš kolegės. Pirminėje idėjoje ši forma nebuvo susieta su karstu. Tai tik stačiakampis nors dėl atitinkamo dydžio gali būti interpretuotas būtent taip, kaip tu sakai. Manau, ši interpretacija atsirado natūraliai visiems kūriniams atsidūrus bendroje erdvėje, taip jie nematomais ryšiais sujungė šią asociaciją.

Kūrinys, „atspindintis“ krikščionių mergelės stebėjimą. Šioje vietoje norisi paklausti: tai religijos kritika ar liudijimas?

Šiame objekte perkelta Mikelandželo skulptūros “Pieta” fragmentas. Šiuo atveju motyvas daugiau paimtas kaip meno istorija, nepriklausomai nuo to, kad tai religinė scena. Menas, kaip priemonė įvaizdinti jausmus, susidūrimo su artimo mirtimi momentas. Gedinčio žmogaus įvaizdis, kiek jis priimtinas šiandien, kaip per laiką keičiasi skausmo įvaizdinimas. Čia svarbus ir laiko momentas: ta akistata, kai tu prieini arčiau pasižiūrėti to “skausmo” portreto, ten pamatai save. Man įdomi ir empatiškumo tema: ar realiai tu gali patirti svetimą skausmą…

Kitame parodoje esančiame videodarbe vaizduojamas užkonservuotas (stikle?) graužiko kūnelis (matoma jo dalis). Dar niekada toks šiurpus vaizdas nebuvo toks gražus. Likau nustebinta asmenine savo reakcija ir pasidžiaugimu. Ypatingai norisi autorės komentaro apie šį videodarbą.

Šiame videodarbe užfiksuotas graužiko kūnelis, plūduriuojantis vandens pripildytame stiklainyje. Šį įvykį užfiksavau savo dirbtuvėje, kai po nakties radau tragiškai žuvusį gyvūną. Šio videokūrinio medžiaga ilgai gulėjo mano kompiuteryje. Kai nufilmavau šią situaciją, dar nežinojau, kur aš ją panaudosiu, tiesiog ji mane vienu metu sukrėtė ir sužavėjo. Tik vėliau, rengiant parodą ir dėliojant objektus į vieną dėlionės schemą, šis darbas tiksliai rado savo vietą.

Suvokėjas, ateidamas į parodą, dažniausiai ateina su vienokiu ar kitokiu lūkesčiu. O jei atvirkščiai – ko tikiesi iš parodos lankytojo pati?

Vis daugiau vertinu patiriamą, pajaučiamą žinojimą nei išgalvotą, suprastą, gal dėl to noriu, kad ir žiūrovas atsipalaiduotų, nesijaustų uždarytas neatsakytų klausimų ar formulių labirinte. Kviečiu atrasti laiko meno patyrimui – visai smagus žaidimas tyrinėti objektus, gaudyti atspindžius, reflektuoti objektus ir patirtis. Tikiuosi žiūrovo, priimančio pirminę juslinę suvokimo dalį, kuri vėliau turėtų atverti interpretacijos lauką. Tačiau patyrimas šiuo atveju man atrodo svarbiausias. Dažniausiai savo kūryboje įsivaizduoju žiūrovą kaip vienišą stebėtoją, susiduriantį su kūriniais erdvėje, tokiu būdu, mano nuomone, vyksta tampriausias dialogas. Tas atvirumo jausmas ir siekis patirti, aišku, sudėtingesnis, nes neužtenka tik perskaityti ar “suprasti” – čia turi pabūti, atsipalaiduoti, neskubėti.

Paroda veiks iki balandžio 10 d.

J.Pociute_trys puses1 J.Pociute_trys puses3 J.Pociute_trys puses4 J.Pociute_trys puses5 J.Pociute_trys puses6 J.Pociute_trys puses8 J.Pociute_trys puses9 J.Pociute_trys puses10

Nuotraukų autorės: Gintarė Žaltauskaitė, Karolina Marcinkeviciūtė