Author Archives: Franziska Sophie Wildförster

Apie naująjį skaitmeninį abjektą

IMG_8376

Skaitmeninio abjekto kategorija mūsų šiuolaikinio technologiškai medijuoto gyvenimo patirtyje pasireiškia tada, kai perskyra tarp matomo ir nematomo, materialaus ir nematerialaus, juntamo ir nejuntamo (pagal Jacquesą Ranciere’ą) yra pertvarkoma atsižvelgiant į troškimus ir siekius, suformuotus skaitmeninės ekonomikos mechanizmų ir reikalavimų. Šis reiškinys išryškina išskirtinę estetikos ir patirties svarbą politikos bei ideologijos laukuose. Tai suvokimo, afekto ir pažinimo suartinimas – naujoji biopolitika, tyrinėjama per subjekto ir technologijos sąsają bei reflektuojama pernai galerijoje Import Projects mano kuruotoje parodoje Abjektai (Abjects), pristačiusioje naujus Eloise Bonneviot, Emily Jones, Paulo Kneale’o, Yuri Pattisono ir Andrew Normano Wilsono kūrinius.

Šios krypties skaitmeninio abjekto apmąstymas nagrinėja būsenas, kurios yra esminės Julios Kristevos abjekto idėjai. Jos knyga Siaubo galios: esė apie abjektą (Powers of Horror: An Essay on Abjection, 1980) kalba apie psichines bjaurėjimosi priežastis ir mechanizmus. Kristeva aptaria atmetimo reakciją (siaubą, šleikštulį), sukeliamą mirties materialumo (tad ir mūsų kūniško pažeidžiamumo) regint lavoną, išmatas, kūno skysčius, net plėvelę karšto pieno paviršiuje. Abjektas yra radikaliai išstumiamas iš mūsų gyvenimo. Kristeva teigia, kad jo nuslopinimas yra būtina tapimo subjektu sąlyga. Abjektas, besislepiantis po subjektyvumo paviršiumi, yra nuolatinė grėsmė.

Kraujuojanti ir pūliuojanti žaizda, arba šleikštus, aitrus prakaito, puvimo kvapas savaime nėra mirties ženklas. Akistatoje su ženklu išreikšta mirtimi – pavyzdžiui, lygia encefalogramos linija – aš galėčiau suvokti, reaguoti, susitaikyti. Priešingai, atmatos ir lavonai, kaip tikrame teatre, be grimo ir kaukių, rodo man tai, ką aš nuolat nustumiu į šalį, kad galėčiau gyventi. Šios kūno išskyros, šis išniekinimas, šie šūdai yra tai, kam gyvenimas priešinasi sunkiai kovodamas su mirtimi. Ten aš prieinu savo kaip gyvos būtybės ribą.1

„Ten“ yra pirmykštė vieta, suardanti viešpataujančios simbolinės tvarkos dėsnius. Abjektas atveda į vietą, egzistuojančią prieš ir po visko, ką išmokau, ir prie bet kokių išsiugdytų reakcijų. Savo ruožtu, perkeltas į šiuolaikinį gyvenimą, naujasis skaitmeninis abjektas sutinkamas išstumtoje simbolinės tvarkos dalyje, kuri skleidžia dviprasmiškumą ir trikdo tvarkos funkcionavimą apribodama subjektą įkalinančio globalaus komunikacinio kapitalizmo galias.

Kai Kristeva suvokia abjektą kaip sužeistus, sulaužytus kūnus, skaitmeninės ekonomikos kontekste mes galime išplėsti šią sąvoką iki išnaudojamų, kontroliuojamų ir alinamų kūnų, kurie neigia arba komplikuoja fantazijas apie fizinio pasaulio sunkumų įveikimą beribio jungiamumo dėka. Kai subjektas yra varomas saviskaitmeninimo ir išmatuojamumo impulsų, lydinčių kūno ribų išnykimą tariamo iškūnijimo procese, fizinių skirtumų eroziją begalinėje grįžtamojo ryšio kilpoje bei fantazijos apie fizinės realybės ribų peržengimą, naujasis skaitmeninis abjektas sukelia nukrypimus nuo standartizacijos procesų. Jie priskiria trapiems kūnams ir pažeidžiamam materialiam pasauliui naujas informacijos platinimo ir filtravimo funkcijas, gyviems organizmams vis labiau prisitaikant prie skaitmeninės ekonomikos reikalavimų. Naujasis skaitmeninis abjektas yra atotrūkis tarp mūsų įsivaizduojamo beribio elektroninio jungiamumo bei atkuriamumo ir tam besipriešinančių kūniškumo bei fizinio baigtinumo apribojimų.

Ne/ribotas / ne/matomas / ne/juntamas

Parodoje Abjektai Yuri Pattisonas užmezgė dialogą tarp savo 2013 m. video kūrinio Užsakomieji vietovaizdžiai (Outsourced Views), kurį sudarė ant stalo padėtas nešiojamas kompiuteris, rodantis video koliažą iš miesto bei kaimo aplinkos vaizdų, visame pasaulyje užfiksuotų kompanijos Amazon virtualios darbo rinkos sistemos Mechaninis turkas (Mechanical Turk) vartotojų, ir 2015 m. darbo Be pavadinimo – permatomų skulptūrinių objektų asambliažo, įkūnijančio šiuos virtualius darbuotojus, vadinamus turkeriais (Turkers), galerijos erdvėje. Turkeris yra embleminė figūra, simbolizuojanti kiekvieno gyvenimo aspekto įtraukimą į skaitmeninės ekonomikos funkcionavimą. XVIII a. pabaigoje Wolfgangas von Kempelenas sukūrė šachmatų automatą ir pavadino jį mechaniniu turku. Vengrų baronas įtikino žmones, kad sukūrė mechanizmą, turintį dirbtinį intelektą ir galintį savarankiškai priimti sprendimus, nors iš tiesų automato viduje slėpėsi gyvas žmogus. Gana iškalbinga, jog megakorporacija Amazon pavadino šio automato vardu savo sutelktinių išteklių panaudojimo (crowdsourcing) platformą. Amazon mechaninis turkas suveda verslo įmones, vadinamas prašytojais (Requesters), su darbuotojais, vadinamais turkeriais, kurie kompiuteriais atlieka smagias nedideles užduotis HITS. Už jas mokama apie vieną JAV dolerį per valandą. Užduotys reikalauja viso labo kelių sekundžių ar minučių ir yra globaliai paskirstytos tarp ne daugiau nei šimto turkerių. Užduočių skelbimų pavadinimai atrodo taip: „suklasifikuokite Google paieškos raktažodžius“, „apibūdinkite atvaizdus paprastais sakiniais“, „pažymėkite 5 atvaizdus“, „suklasifikuokite Twitter pranešimus“, „užsidirbkite reitinguodami juokingą turinį“. Šis dirbtinis intelektas atlieka užduotis, reikalaujančias pasirinkimo iš kelių variantų pagal tam tikrą kokybinį kriterijų, kurio kompiuteris kol kas negeba atlikti. Tokiu principu dirbantys žmonės yra nematomi ir neturi jokių teisių deteritorializuotoje skaitmeninėje ekonomikoje, apeinančioje tarptautinius darbo teisės aktus. Tai ekonomika be pertrūkių, kurioje žmonės vis labiau tampa informaciją generuojančiais mazgais.

Kūrinį Be pavadinimo (2015) sudaro permatomi skulptūriniai objektai iš akrilo, išsklaidyti po visas galerijos erdves ir sujungti tarpusavyje nematomomis jungtimis. Prie sienų ir grindų pritvirtintos dvi mažesnės akrilo ir dvi didesnės organinio stiklo dėžės, išklotos žalia ir mėlyna permatoma folija bei įjungiama tamsinančia plėvele, imituoja kompiuterinius serverius. Duomenų srautams cirkuliuojant dėžėse ir maitinant hidraulinius aušinimo prietaisus, aušintuvai ir šviesos diodų juostos šviečia iš vidaus. Oro srovių sunešamos dulkės ir nešvarumai lėtai naikina dėžių viduje eksponuojamas medžiagas: Danielio Creviero knygą Audringa dirbtinio intelekto paieškų istorija (AI: The Turmultuous History of the Search for Artificial Intelligence), puslapius iš Jameso Ewingo Amazon Echo prietaiso vartotojo vadovo ar Amazon siuntinių voko.

IMG_8402

Yuri Pattison, dulkės, gremžtukas, vėdintuvas (mąstančios mašinos) .4 , 2015

Cirkuliacijos sistema trina ribas tarp žmogaus ir mašinos bei padaro duomenų srautų fizinį poveikį regimą. Gelianti įtampa tarp dėžių skaidrumo ir paslėptų vartotojų-gamintojų (prosumers) kūnų. Tariamai nematerialios komunikacinio kapitalizmo surinkimo linijos, gabenančios duomenis (žymes, bendrinimus, patiktukus) ir atvaizdus, kaip pavojingus įkalinimo prietaisus, paverčiančius laiką, afektus, gamybines jėgas ir subjektyvumą medžiaga. Alinantys nepaliaujamo našumo instrumentai. Yrantys kūnai. Abjektas. Kiaurą parą besisukantys skaitmeninės ekonomikos krumpliaračiai, varomi be paliovos vartojančių ir gaminančių, spausdinančių, verčiančių, žyminčių ir saistančių pirštų, stumia komunikaciją už jos įprastinės emocinės ir informacinės vertės ribų. Prie šios elektroninės surinkimo linijos triūsiantys turkeriai yra tik ryškus kraštutinis atvejis. Iš tiesų prie jos dirba kiekvienas interneto vartotojas.

IMG_8379

Yuri Pattison, dulkės, gremžtukas, vėdintuvas .5 (darbinis pavadinimas), 2015

Vara

Jodi Dean, sekdama Slavojumi Žižeku, susiejo įkalinimą begalinėje skaitmeninės komunikacijos kilpoje su realaus Kito praradimu ir iš to kylančiu poreikiu uždengti šį didžiulį nesaugumo jausmą nepaliaujamu intensyvumo srautu (vara):

Varos (drive) samprata prieštarauja šiam imanentiniam natūralizmui išryškindama nežmogiškumą pačioje žmogiškumo gelmėje, prasilenkimą su gyvenimo tėkme, keistą ir šiurpų žmogišką polinkį būti apsėstam mažų veiksmų ir minimalių skirtumų. Jei suvoksime jas varos kontekste, pamatysime, kad įtinklintos komunikacijos cirkuliuoja veikiau kaip afektiniai intensyvumai, gimdomi įkalinimo veiksmo ir jį stiprinantys, nei kaip laisvės potencialas.2

Skaitmeninis abjektas atskleidžia, kaip kontrolės politika yra sukibusi su mūsų pažinimu (kaip vaizdžiai demonstruoja varos ir begalinės kilpos reiškiniai) bei suvokimu, komplikuodamas iškūnijimo idėjas bei didėjančio juslinio suplokštinimo procesus, kai „viskas tampa skaičiumi: kiekiu be vaizdo, garso ar balso, o optoelektroninis kanalas įgis imunitetą trikdžiams, galintiems sujaukti gražias bitų sekas, besislepiančias už vaizdų ir garsų“3 begalinėje kilpoje. Jis žymi kūno pasipriešinimą savo kaip vien gamybos ar vartojimo išteklio panaudojimui ir su tuo susijusiam organizmo pertvarkymui.

Eloise Bonneviot parodoje Abjektai kūrinį sudarė mėlyna poliuretano palapinė, į kurios kiek ankštą ir tvankų vidų lankytojai galėjo įlipti bei pažaisti ten esantį pačios menininkės sukurtą kompiuterinį žaidimą. Pastarąjį, pavadintą Mąstant kaip kalnas – ribotas leidimas (Thinking Like a Mountain – Limited Edition, 2015), galima parsisiųsti iš interneto. Galerijoje jis buvo platinamas skulptūrinės kompozicijos pavidalu: medinėje lentynoje buvo išdėliotos 658 sunumeruotos DVD dėžutės, mozaikiškai sudariusios žaidimo logotipą – abstrahuotą veido kaukę. Pats žaidimas įtraukė žiūrovą / žaidėją į betikslį, fragmentišką ir nelinijinį pasakojimą apie iš pažiūros atsitiktinius įvykius ir objektus, išdėliotus keliais lygmenimis. Svyruodamas tarp panirimo ir nutolimo, sklandaus prisijungimo ir grįžimo į įkūnytą tvankios palapinės patyrimą, žaidėjas atsiduria virtualioje niekieno žemėje, gyvenamoje to paties kaukę primenančio milžiniško veido, neturinčio išraiškų ir bet kokio individualumo.

IMG_8351

Eloise Bonneviot, Mąstant kaip kalnas – ribotas leidimas, 2015

Sukurdama šią neapibrėžtumo situaciją Bonneviot surežisavo kontrolės praradimą aplinkoje, kurioje žmogaus smegenys ir pažinimas yra pratinami prisitaikyti prie kompiuterio skaičiavimo pajėgumų, o neuropsichinė sistema vis labiau atitinka mechanines sąveikos formas. Šioje aplinkoje, kaip knygoje Sąsajos efektas (The Interface Effect) aiškina Alexanderis R. Galloway’us, internetiniai žaidimai tampa „ne vien fantastiniu kraštovaizdžiu […], bet gamykla, informacijos amžiaus prakaituvėmis (sweatshops), iki smulkmenų pritaikytomis kolektyviniam žaidybiškam darbui.“4

Kartu Mąstant kaip kalnas – ribotas leidimas parodo, kad mašininė tvarka (kuri tarsi mums ir pasirodo minėtų kaukių pavidalu), tampa vis komplikuotesniu reiškiniu, turinčiu vis daugiau panašumų su žmogaus organizmu. Vadinamosios gilaus mokymosi (deep learning) programos, naudojančios neuronų tinklus, kurie simuliuoja žmogaus smegenų mokymosi procesus siekdami įvaldyti tokius sudėtingus dalykus, kaip rega ar natūrali kalba, yra valdomos ir nuolat tobulinamos tokių globalių skaitmeninės ekonomikos žaidėjų, kaip Google, Facebook, Microsoft ir IBM (o kompiuteriniai žaidimai svariai prisideda prie šios srities eksperimentų ir pažangos).

Čia paaiškėja esminis skirtumas tarp vadinamojo nejaukaus slėnio (uncanny valley) ir to, ką apibūdinu kaip skaitmeninį abjektą: kai nejaukus šiurpumas yra suvokiamas kaip psichologinis efektas, kurį sukelia elgesiu ir išvaizda į žmogiškas būtybes nepaprastai panašūs robotai (kaip, pavyzdžiui, filme Ex Machina), abjektas slypi kelių nepaprastai galingų Silicio slėnio žaidėjų valdomų algoritmų nematomame poveikyje materialiam kūnų pasauliui.

IMG_8384

Eloise Bonneviot, Mąstant kaip kalnas – ribotas leidimas, 2015

Apnuoginta gyvybė

Mirtis yra esminė sąvoka Kristevos abjekto analizėje. Kaip minėta, abjektas yra tai, kas primena ir parodo mirties materialumą. Kristeva taip aprašo akistatą su abjektu: „Tai buvimas tarp nebūties ir haliucinacinio žvilgsnio į realybę, kuri mane sunaikina, jei ją sau pripažįstu.“5

Parodoje Abjektai pristatytas Andrew Normano Wilsono naujas skulptūrinis kūrinys – sudūlėję techno-griuvėsiai, apnuoginti iki kaulų ir papildyti įvairiais skystais, šleikštulį keliančiais elementais, pavyzdžiui, gintarą primenančia derva ir vandens rezervuarais iš cemento – yra gyvenimo-mirties mašina.

Pagrindinis šio scenarijaus komponentas yra atspausdintas laiškas, padėtas šalia kūrinio, kur jį gali paimti lankytojai. Šio laiško adresatai yra plačiai žinomi už technologijų ir kompiuterinės programinės įrangos lauko ribų. Wilsonas pasiūlė Billui ir Melindai Gatesams paaukoti kraujo uodų lervų, potencialiai galinčių veistis tokiame kompiuteriniame areale, maitinimui. Verta pažymėti, kad ši uodų rūšis platina maliarijos užkratą.

Wilsonas siūlo namų aplinkai pritaikytą jutiklinės stebėsenos sistemą, kuri galėtų automatiškai įrašinėti ir saugoti visus duomenis, kuriamus DNR srautų, o šiuos išanalizuotų ateities mąstančios gyvybės rūšys. Šis utopinis fantastinis scenarijus įkvėptas nerimą keliančių tikrų sociotechnologinių išradimų: pavyzdžiui, projektai Google Genomics ir 23andMe ketina rinkti duomenis iš visų prie interneto prisijungusių žmonių bei patalpinti į žmogaus kraujotakos sistemą nanodaleles, padėsiančias laiku aptikti ligų požymius.6 Šie planai žymi dar vieną žingsnį link absoliutaus skaidrumo ir stiprėjantį troškimą atsikratyti materialaus gyvenimo sunkumų, pasireiškiančius kaip DNR pavertimas duomenimis ir fantazijos apie sveiko gyvenimo pratęsimą technologijos pagalba.

IMG_8367
Andrew Norman Wilson, Pasiūlymas globaliam uodų miestui, 2015

Filosofė Rosi Braidotti cituoja Anne Balsamo atkreipdama dėmesį į transhumanizmo troškimų mašinos daromą žalą:

Kūniška subjektyvumo vieta yra paneigiama fantazavimu apie ištrūkimą ir kartu sustiprinama. Balsamo pabrėžia paradoksalų skirtingų padarinių sutapimą, supantį naujus postžmogiškus kūnus: „suteikdamas realią kūno dalių pakaitalų galimybę, technomokslas tuo pačiu sukuria fantastinę svajonę apie nemirtingumą ir galią kontroliuoti gyvenimą ir mirtį. Tačiau tokias technologines ateities kūnų gyvenimo vizijas lydi akivaizdi mirties bei nevaldomų, pribloškiančių kūniškų grėsmių (antibiotikams atsparių virusų, atsitiktinio užkrėtimo, žmogaus kūno audinius valgančių bakterijų) sukelto išnykimo baimė.“7

Įsivaizduojamas ir įmanomas uodas čia simbolizuoja siaubingą nerimą: mirtį, pažeidžiamumą ir nežinomybę, slypinčius po lengvai naviguojamomis komforto, našumo, evoliucijos, kiekvieno gyvenimo aspekto pajungimo skaitmeninei ekonomikai ir visa persmelkiančios technokratinės kontrolės trajektorijomis. Naujajį dievišką posthumanizmo dvasingumą Wilsonas supriešina su išstumta kita monetos puse.

IMG_8387
Andrew Norman Wilson, Repelentas vabzdžiams atbaidyti, 2015

Skaitmeninis abjektas ardo jungiamumo / našumo protokolus, įterpdamas nukrypimus ir trikdžius, į informacijos amžiaus formuojamas patirtis ir suvokimą. Abjektas yra smurtas: labiau tai, kas netinkama, nei tai, kas nešvaru. Jis yra materialinis pamatas ir kontrolė, siekianti jį nuslopinti. Pasak Kristevos, abjekto neįmanoma išreikšti ženklu, „tačiau jis rodo tai, ką aš nuolat nustumiu į šalį, kad galėčiau gyventi“8, tai, kas slypi po kiekvienu mūsų judesiu, lydimu galybės prietaisų.

Skaitmeninėje ekonomikoje „fizinis ir juridinis asmuo, įkūnytas darbininko kūne ir kraujyje, turintis pripažintą politinę tapatybę tampa subjektu, kurio nuasmenintas laikas nesuteikia jokių teisių ir neišreiškia jokių reikalavimų (…) [ir yra] produktyvus laikas, galintis būti mobilizuotas punktualiu, kasdienišku ir fragmentišku būdu.“9 Šis subjektas yra sumažintas iki jo DNR spiralės kodo ir visiško skaidrumo, kai kūnas yra informacijos platinimo ir filtravimo priemonė.

1. Julia Kristeva, The Powers of Horror: An Essay on Abjection, New York: Columbia University Press, 1982, p. 3.

2. Jodi Dean, “Communicative Capitalism: Circulation and the Foreclosure of Politics”. In: Cultural Politics, 1 (1), 2005, pp. 51–74, p. 31.

3. Friedrich Kittler, Gramophone, Film, Typewriter, Stanford: Stanford University Press, 1999, pp. 1–2.

4. Alexander R. Galloway, The Interface Effect, Cambridge: Polity, 2012, p. 127.

5. Julia Kristeva, ibid.

6. Steven Levy, “Google Search Will Be Your Next Brain”, Medium.com, 16 January 2015, <http://medium.com/backchannel/google-search-will-be-your-next-brain-5207c26e4523>.

7. Rosi Braidotti, “Affirming the Affirmative: On Nomadic Affectivity”, in: Rhizomes, issue 11/12, 2015.

8. Julia Kristeva, ibid.

9. Franco Berardi, The Uprising, Los Angeles: Semiotext(e), 2012, pp. 32–33.

Iliustracijoje viršuje: Yuri Pattison, dulkės, gremžtukas, vėdintuvas. 2 (darbinis pavadinimas), 2015