Author Archives: Eileen Myles

Straipsnio autorius:
Eileen Myles yra amerikiečių poetė ir rašytoja.

Ištrauka iš knygos „Inferno (A poet’s novel)“

inferno myles (1)

Dedikacija

Mano anglų kalbos dėstytoja turėjo nepaprastai gražų užpakalį. Jis atrodydavo toks tobulas ir apskritas, kai ji stovėdavo prie lentos ir rašydavo kokį nors svarbų žodį. Tikrovė, o galbūt iliuzija. Ji atvėrė duris. Mokytojai švelniai, bet tvirtai rašant mūsų akims skirtas raides su kiekvienu rankų ir plaštakos judesiu užpakalis vos pastebimai krestelėdavo. Dar niekada manęs nemokė tokia graži moteris. Manyje prasidėjo kažkoks lėtas, siaubingas ir karštas vyksmas. Stovėjau prie dangaus laiptų. Ji atvėrė duris.

Evos Nelson pasaulio literatūros paskaitose aš buvau ne vienintelė baigusi katalikišką mokyklą. Niekas iš visų studentų nebuvo labai išskirtinis: aštuoniolikmečiai, kurie praleido paauglystę vaikščiodami į Laivyno palaiminimus, šūkaudami ir gerdami alų. Lankėme Šventosios Širdies, o žaidėme prieš Dievo Motinos mokyklą. Vargu ar tose paskaitose kas nors buvo labai kitoks. Man atrodė, kad visi gyvena daugmaž katalikiškame pasaulyje. Bet aiškiausiai matėsi tie, kurie nieko daugiau ir nežinojo. Ką nors sumąsčiusios – ką nors įdomaus – sakydavome: „Ss, ss.“ Lyg gyvačiukų lizdas. Tai reikšdavo „sese“. Sese, žiūrėk. Paskambink man tuoj pat.

Eva Nelson pasakojo apie Pirandelą. Turime išties susimąstyti apie tai, kad… Ir atsisuko į mus nuostabiomis savo krūtimis. Žinau, kad pradėjusi dėstyti moteris įsigyja drabužių, kurie ne visai atspindi jos tikrąjį aš. Tai, kaip ji parodo save pasauliui. Pavyzdžiui, vėliau tą semestrą dėstytojos namuose Kembridže vyko vakarėlis, ji sėdėjo ant sofos apsivilkusi vyro marškinius. Jis buvo gražus santūrus jaunuolis vardu Garis. Tai buvo ponas Nelsonas, o ji vilkėjo šio marškinius, krūtų beveik visai nesimatė. Bet taip pat turėjo aptemptų palaidinių: gelsvai rudą, persikinę, blyškiai auksinę ir, berods, vieną skaisčiai baltą. Dažniausiai rinkdavosi saulėtus, bet ne vėsius, mėlynus atspalvius. Nieko panašaus į lengvas dangaus sritis. Tik karšti ir santūrūs saulės atspalviai, jos krūtys priešais mano akis. O aš spoksodavau į jos veidą ir žinojau, kad esu gyva.

Pamėgtuose televizijos serialuose jau ėmiau pastebėti, kad viskas gali būti kiek kitaip. Arba visiškai kitaip. Pavyzdžiui, vienas vyriškis metė monetą laikraščių pardavėjui taip, kad ji, atsitrenkusi į visas kitas žvilgančias monetas, nusileido ant briaunos. Ir visą tą dieną tas vyriškis girdėjo praeivių, žmonos, sekretorės ir net savo šuns mintis. Tai buvo neįtikėtina, tad kitą rytą jis vėl metė monetą. Ei, pasakė Džo, iš kurio jis kasdien pirkdavo laikraštį. Vakar vienas tipas irgi taip padarė ir aš… Ei, juk tu ir esi tas tipas. Jų veidai, tikri žmogiški veidai, išdidėjo, o muzika, kurios iki šios akimirkos nė nepastebėjote, nutilo. Ei, juk tu ir esi tas tipas. Taip, tai aš.

Vaikystėje buvo kažkas išties paslaptinga. Manau, vienuolės. Ledų kibirėlius primenančiais galvos apdangalais, storais klostuotais audiniais, kurie vilkdavosi mokyklos kiemo grindiniu ir vaškuotomis grindimis, vienuolės apgaubdavo pasaulį sveiku protu ir Dievu. Taisyklės buvo surašytos kalendoriuje, laikrodyje ir dieniniame danguje. Visas pasaulis buvo taisyklių rinkinys, kurį žinojo tik pats Dievas, kaip sakydavo vienuolės.

Eva Nelson turėjo fantastiškas krūtis, kurios siūbavo jai kalbant apie modernumą, išeities nebuvimą, miglotumą, nesaugumo naštą ir tam tikrą kitą tikimybę – kad visa tai tėra sapnas. Jei mesta moneta gali išlaisvinti daugiabalsį džiaugsmą, gal tai iš tiesų buvo sapnas. Nežinojome ir negalėjome žinoti, nes taip gyvenome.

Kita knyga, kurią skaitysime, pareiškė ji, tuokart pridengdama egzistencializmą skraiste, yra kur kas senesnis tekstas. Tai – tradicinė, bet tap pat labai šiuolaikiška knyga, gana politiška. Kalbėdama protingai (tai yra visada) ji nuostabiai švytėdavo. Nebuvo per daug protinga, nenokautuodavo žodžiais. Tarytum prisijaukino mus lyg vilkiukus, bet tikėjo, kad vilkai yra geri ir juos taip pat galima išmokyti. Tačiau ji buvo iš Niujorko, žydaitė ir jau gimė protinga. Taip pat ji buvo šviesiaplaukė. Ar žydai gali būti šviesiaplaukiai? Nežinojau. Nežinojau dar daug ko. Kartais jos aptempta palaidinė buvo kone žalios spalvos, bet tamsesnių spalvų tai jau tikrai nedėvėdavo.

Dantė nemokėjo kitaip kalbėti apie savo laikus, išskyrus eilėmis. Jo poema „Pragaras“ yra labai užkoduota. Ne dėl cenzūros, bet dėl kitų priežasčių. Tai buvo net ne satyros, o alegorijos laikai. Poemos struktūroje jo įsitikinimai įtvirtinti lyg bažnyčios langai. Jos akyse žaidė liepsnos. O Dieve.

Pasakysiu jums užuominą. Kalbėdama ji darė pauzes, kad spėtume apmąstyti kiekvieną sakinį. Lyg būtų laikiusi mus kvaileliais. Jaučiau, kaip susitinka mūsų žvilgsniai. Tu ne kvaila, Eilina. Ji mane pažinojo. Tai buvo visų nuostabiausia akimirka. Dar iki visų nutikimų, negrįžtamai pakeitusių mano gyvenimą, ji jau mane pažinojo. Antradienio popietę sėdėjau jos paskaitoje Kolumbo prospekte „Salada Tea“ pastate, Bostone, ir buvau pastebėta, kai dar nebuvo žodžių ir nieko kita. Ji darydavo pauzes ir leisdavo mums apmąstyti žodžius. Turėjome pakankamai laiko.

Noriu, kad kiekvienas jūsų parašytų „Pragarą“. Auditorija sudejavo. Tai tik jo laikmetis. O šis laikmetis yra jūsų. Ji nusišypsojo.

Tai – mūsų laikmetis. Ir aš jai parodysiu savo pragarą.

Sunkiausia būdavo grįžti namo. Gyvenau Arlingtone, visai arti Bostono, bet tikriausiai suprantate, kad tai buvo visiškai kitas pasaulis. Tame purviname mieste, kur atvykdavau į paskaitas, per mano mintis nuolat sklido šviesa, o paskui tekdavo grįžti namo. Iš esmės trindavausi, kol atsilaisvindavo Luisa, mergina iš Leksingtono, su kuria buvau ką tik susipažinusi, arba važiuodavau namo viena. Kai tik ateidavo laikas traukti namo, užsidepresuodavau. Taigi, buvau prastos nuotaikos ir jei norėjau, kad mane pavežtų, turėjau laukti, todėl su kiekviena akimirka jausčiausi vis blogiau. Priešingu atveju reikėjo kapstytis pačiai.

Bostonas buvo nelogiškas. Arlingtono gatvė išpuošta stikliniais fasadais ir tamsiomis bažnyčiomis. Reikėdavo tramvajumi pavažiuoti iki Parko gatvės. Ten pastoviniuoti apžiūrinėjant grafinį nespalvotą Bostono paveikslą ant metro sienų. Bostonas neskirtas Bostonui. Kas gi norėtų žiūrėti į savo gyvenamosios vietos piešinį? Bostonas saugojosi. Jaučiau, kad jam čia ne vieta. Juk čia atvykdavo žmonės.

Tramvajuje visi atrodydavo seni ir pavargę. Parko gatvėje išlipdavau prie raudonosios linijos. Kiekvienas žingsnis – sunkus, lyg bristum per vandenį. Čia reikėdavo palaukti traukinio iki Harvardo aikštės. O baisiausia kelionės dalis buvo autobusu iki Arlingtono. Su koledžu neturėjęs nieko bendra. Pasukdavo ties „Gordono baldais“, pravažiuodavo pro ugniagesių stotį, kur važinėjo visą mano gyvenimą. Gulbių gatvele žingsniuodavau kaip vaikas, o galvoje sukdavosi mintys. Aš buvau šviesa.

Šeimoje jaučiausi lyg gyvenčiau su žiauriomis katėmis. Įžengus į kambarį kažkas apsiversdavo. A, tai tu. Todėl laukdavau nakties, kol liksiu viena ir galėsiu padirbėti.

Ar ta šviesa čia taip ir degs? Motina stovėjo apsivilkusi naktinius ir stebeilijo į mane primerktomis akimis. Dar truputį, atsakiau. Argi ji nežino, kad tai mano rašomasis stalas? Baltos ir rudos spalvos. Ta ruda – tai vėsus plastikas. Kartais apimta visiškos nevilties priglausdavau skruostą prie stalo, lyg jis būtų koks žmogus. Norėjau pažadinti smegenis ir būti mylima. Ta ruda spalva buvo medžio imitacija. Ir dar buvo nelabai gražių obuolių krepšelis. Jis stovėjo ant mano rašomojo stalo, mano pasaulyje. Tą vakarą po paskaitų griaužiau obuolius, išsiviriau juodos kavos ir mąsčiau.

Taigi, man reikėjo parašyti eilėraštį. Dantė naudojo tokį triuką terza rima, kuris reiškia, kad kiekvienas stulpelis susideda iš trijų eilučių. Žinoma, dar reikėjo viską surimuoti. Mokydamasi vidurinėje galėjau parašyti eilėraštį apie bet ką. Tiesiog turėjau tam polinkį. Buvau kaip kokia juokdarė. Žinia apie mano gebėjimą pasklido ir vaikai vis prašydavo pasakyti kokį eilėraštį. O dabar apie ją. Atsitiktinę mergaitę skautės uniforma, žingsniuojančią kitapus gatvės. Skautė mergaitė ramiai sau žingsniuoja / Ir niekas minčių gašlių negalvoja…

Nesupratau, kodėl tai yra taip sunku. Argi ne visi katalikai visą dieną skaičiuoja ir matuoja savo kūnais? Tikriausiai dabar poezija visai kitokia. Nes Eva Nelson mąsto apie visą pasaulį. Todėl tikriausiai galėčiau įterpti Eldridžą Kliverį, o ir Tedis Kenedis neblogas pašlemėkas, ir ji suprastų, jog man kai kurie žmonės nepatinka vien dėl to, kad yra katalikai. Ne, aš ne tokia paprasta. Viljamas F. Baklis būtų visai gera mintis…

O taip, eilėraštis. Jis suteikia jėgų. Sunkiausia dalis – spausdinimas mašinėle. Popierius toks minkštas ir kibus, pataisymai visada atrodo gražiau, nei visas puslapis su pabirusiomis raidėmis. Tikriausiai niekada anksčiau man neteko spausdinti eilių mašinėle, todėl buvo sunku grįžti į kairiąją pusę tiksliai reikiamoje vietoje, nes manojoje „Royal“ popierius vis nusprūsdavo.

Bet aš žinojau, nes sudariau poemos planą, skaičiavau pirštais, todėl viskas tiko, skambėjo gerai, poetė buvo išvargusi, aš taip pat, nes nemiegojau visą naktį.

Eilina, ar šiąnakt bent kiek pamiegojai?

Pamenu truputį pasiutau, kai pamačiau visus dedant savo pragarus ant Evos Nelson rašomojo stalo. Visi atidavė rašinius. O Dieve, argi aš kažką padariau ne taip. Apsimetinėti man buvo nesunku – jau seniai tuo užsiiminėjau. Mokykloje kaskart, kai reikėdavo ką nors nupiešti ar parašyti, sukurti vaidinimą ar panašiai, darydavau šį triuką – parengdavau specialų projektą. Vienuolės darė prielaidą, kad man trūksta kelių varžtelių, o tokiems leisdavo išsiskirti, jei tik elgdavosi ramiai, ir nemetė iš mokyklos.

Padarius ką nors ypatinga, laikas sustodavo ir galėdavau pasvajoti. Viena iš priežasčių, kodėl man nepatiko užaugti, buvo ta, kad reikia nubusti ir klausytis. O aš tik jaudindavausi. Nuolat jaudindavausi ir su laiku vis labiau. Kad mokykloje svarbiausia knygos, kad norint dirbti reikia mąstyti, o svajonės teikdavo tiek daug vilčių, bet kas, jei aš neteisi. Man buvo bloga, bet apie tai nė neužsiminiau važiuodama su Luisa jos „Korveru“ aplink Gėląjį tvenkinį, 2-uoju keliu. Štai, aš jau namuose.

Gerai. Ir ji nusišypsojo. Šiandien Eva Nelson atrodė itin laiminga. Kartais ji pasipuošdavo medalionu, kurį segėjo ir šiandien. Tikriausiai tai kažką reiškė. Jis skyrė moters krūtis, negalėjau žiūrėti. Bet jis kažką reiškė. Studentai vis dar ėjo į auditoriją. Atrodė lyg ji turėtų paslaptį, netikėtumą. Kažkokią gerą naujieną. Tylėjau. Judėjau su patalpa. Buvo pavasaris.

Šiandien grąžinsiu jums rašinius. Kai kurie iš jų labai įspūdingi. Dabar jau tikrai supratau jūsų politiką. Gyvename gerokai sudėtingesniais laikais nei Dantės, todėl manau, kad visi kuo labiau stengėtės prisitaikyti prie mums pažįstamo pasaulio. Manau, kad buvo nelengva. Atrodė lyg ji mus erzintų. Kai kas sukrizeno, lyg būtų susitarę su ja dėl kažkokios išdaigos. Bet aš jaučiau gerokai daugiau.

Viena iš jūsų parašė tikrą poemą. Eilina, ar galėčiau perskaityti ją kitiems?

Kartais pasijusdavau tikrąja prasme paskendusi gyvenime. Kai susiklosčius aplinkybėms atsiduri akimirkoje su neribotomis galimybėmis. Tokiomis, kurių nė negali suprasti. Lyg būtum savo vietoje, toliau kvėpuotum, sėdėtum. Aplink kiti žmonės. Vienas ar du šypsodamiesi atsisuka. Žmonės, kuriuos pažįsti. Pamenu, kaip Arlena pavadino mane Lina, lyg net ir ji žinotų, kad mano pasaulis dabar sproginėja.

Bet aš vis tiek važiuosiu namo. Pavakarieniausiu Arlingtone. Man įėjus į kambarį brolis ir sesė atsisuks. A, čia tu. Nugriūsiu ant sofos ir klausydamasi mėgstamų dainų, dainuosiu kartu. Užmerksiu akis. Dainuosiu kartu. Galbūt įstosiu į magistrantūrą. Šį savaitgalį prisigersiu, sutiksiu kokį mielą vaikinuką, galbūt pasiglamonėsime. Man patikdavo bučiuotis. Patikdavo paskęsti girtame glėbyje. Jausti, kad gali pavirsti į ką nors kita, pradingti nerūpestingumo akimirkoje. Galbūt kada nors mane pabučiuos moteris. Netgi jaučiau tai. Galbūt ne visada gyvensiu Bostone. Keliausiu. Gyvenimas pasikeis. Visos mano gyvenimo detalės buvo aiškiai sudėliotos, bet vis tiek tarp jų painiojausi, lyg mane būtų užgriuvusi didžiulė banga, nuplovusi nuo laivo denio ir aš būčiau pabudusi arba sapnuočiau, arba būčiau negyva. Ne, negalėjau ištarti nė žodžio.

Nepamenu, kaip ji skaitė. Pamenu, kaip skaitė mane. Pamenu, kaip skaitė mano poemą. Pamenu, kaip laikė tai, ką parašiau, švytintį popieriaus lapą, mano, kuris gimė liūdnoje rašomojoje mašinėlėje, stovinčioje ant virtuvės stalo Gulbių gatvelėje 33. Tą rašomąją mašinėlę mums padovanojo tėvas. Ji dar nė nebuvo mano. Ji buvo mūsų, šeimos. Ji taps mano tada, kai išvažiuosiu iš namų. Ji jau išvyko ir pasiims mane kartu, bet dabar visi sėdėjo auditorijoje ir klausėsi, o Eva Nelson stovėjo ir skaitė mano pragarą. Bangos ritosi viena po kitos.

Eilina, mums reikėtų pasikalbėti. Galbūt galėtume suderinti laiką. Tylėjau lyg prisėmusi į burną vandens. Pagriebiau eilėraštį jai iš rankų ir išėjau į koridorių. Matau savo veidą ant lifto ir daug kitų įsistebeilijusių veidų. Traukinyje ir eidama gatve negalėjau nustoti šypsotis.

Nes pažinojau save, tik tiek. Vienas tingus dalykas, kurį mokėjau padaryti, nes buvau trenkta ir nenormali, bet išskirtinė… Pašėlę dalykai – galbūt tai galėtų būti mano darbas? Ta mintis man kilo vieną trumpą akimirką, bet išsyk išgaravo.

Ištrauka iš Eileen Myles knygos Inferno(A Poet’s Novel). Niujorkas: OR Books, 2010 (p. 7-14).