Author Archives: Eglė Juocevičiūtė, Eglė Likaitė, Jolanta Marcišauskytė – Jurašienė

Trys žvalgai apie KUMU ir NDG: nacionaliniai pasididžiavimai ir gėdos

p226635-Tallinn-KUMU

Jolanta Marcišauskytė – Jurašienė (J.M. – J.). Sausio pabaigoje VDA dailės istorijos ir teorijos katedros dėka važiavome į Estijos Modernaus meno muziejų (KUMU) su intencija pamatyti šiuo metu jame veikiančią Estijos poparto parodą, kurios pavyzdžiu galbūt ir Lietuvoje bus surengta analogiška paroda. Tačiau šis pokalbis vyks ne apie tai. Su kolegėmis nusprendėme pasinaudoti proga ir palyginti dar šviežios Nacionalinės dailės galerijos (NDG) ekspozicijos ypatumus su vyresniojo brolio KUMU ekspozicijomis. Ši Laimos Kreivytės pakišta idėja įdomi, nes mūsiškė NDG, prieš įkurdinant joje nuolatinę ekspoziciją, į KUMU buvo paleidusi „žvalgų“, kurie įvertino estiško dailės paveldo išdėstymo trūkumus ir privalumus, galvojo, ką derėtų Lietuvoje daryti panašiai, o ko nedaryti. Priešingai nei „žvalgai“, apie estų meną ne itin nusimanome, tad ir šis dialogas neturi pretenzijų būti laikomas rimta lyginamąja studija ar argumentuotu priekaištu mūsiškės ekspozicijos rengėjams. Šis tekstas – subjektyvus bandymas įvertinti abu nacionalinius pasididžiavimus nežinančiojo akimis. Tad koks gi pirmasis įspūdis, įžengus į KUMU sales?

Eglė Likaitė (E.L.). Mane pirmiausia nustebino KUMU architektūra. Šis statinys neišsiskiria iš jį supančios aplinkos, netgi įauga į ją. Dėl to nežinantįjį šiek tiek suglumina. Vos tik įžengus į KUMU, pastebimas painus ekspozicinių salių išdėstymas ir pribloškianti eksponatų gausa. Mintyse palyginu su NDG ir suprantu, kad lietuviai rodo mažiau eksponatų. Tačiau grįžtam prie KUMU. Pirmiausia patenkama į salę, kurioje laikina skulptoriaus Antono Starkopfo (1889-1966) paroda. Didžiąją šio autoriaus ekspozicijos dalį sudaro skulptūros ir keletas piešinių. Pastarieji nežinančiam lietuviui primena Stasio Krasausko piešinius, kuriuose jis vaizduoja atletiškus sportininkus. O skulptūros, ypač „Leda“ (1930), „Ištikimybė“ (1927), stebina kamerišku intymumu. Nejučia imu lyginti su lietuvių XX a. pradžios skulptūra. Nieko panašaus nerandu. Mikėnas atrodo toks kietas ir rūstus. Ką tu manai?

Eglė Juocevičiūtė (E.J.). Manęs nepaliauja stebinti tie identiški nacionaliniai naratyvai, su kuriais susiduri keliaudamas per mažąsias, „nereikšmingąsias“ Europos šalis. Toks pasakojimas mus pasitiko ir įžengus į Starkopfo salę, kur iš užrašo ant sienos sužinojom, kad jis – estų skulptūros klasikas, XX a. pirmame ketvirtyje mokęsis užsienyje (Miunchene ir Paryžiuje) ir suformavęs nacionalinę mokyklą (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis). Jo kūriniai neoklasicistinės tematikos, taip pat taupūs medžiagos „išnaudojimo“ atžvilgiu (akivaizdi pradinė medžio ar akmens luito forma). Tačiau vokiškieji secesiškos raiškos pradmenys, berods, čia ir nukerta visus įmanomus panašumus su Mikėnu.  Mėgavimasis žmogaus raumenyno bangavimu, suvaldytas, nugludintas medžio paviršius, viliojančiai „iškirptas“ siluetas ir dramatiškai melancholiškas  turinys – manau, nesuklysiu pasakiusi, kad visos nustebom, jog tarpukary buvo įmanoma kalti ne tik monumentalias ir „liaudiškas“ skulptūras. Tad nuo pat pradžių pasidarė aišku, kad čia pamatysim visai kitokią nacionalinę mokyklą.

O dėl KUMU architektūros, ji, manau pasidarė dar įdomesnė, kai atsidarė NDG. Ne dėl to, kad NDG pastatas neįdomus, bet dėl to, kad jis tobulai modernistinis, ir jo fone išryškėja KUMU šiuolaikiškumas. Nieko neprikiši medžiagų, spalvų ir faktūrų žaismui, ko vertos vien įstrižos smulkių parketlenčių grindys…  Kita vertus, taip lygindama pamatai ir daug šiuolaikinės architektūros klišių, ypač toje dalyje, kuri atskiria laikinų parodų salių pusmėnulį nuo nuolatinės ekspozicijos pastato. Lenkta erdvė ir kabantys tiltukai, stiklinis stogas ir dideli langai – viena mūsų kolegė jautėsi kaip Europos parlamente Briuselyje, aš – kaip prekybos centre. Tai, kad pasiklydom tarp salių, aišku, parodo mūsų, tarkim, specifinį erdvės suvokimą, kita vertus, galima paminėti šiokį tokį painumą.

J. M. – J. Kaip teko pastebėti, nardant po KUMU sales, kartais modernistinė pastato struktūra turi daugiau privalumų nei šiuolaikinė. Pavyzdžiui, NDG labiau jaučiasi chronologinė ekspozicijos išdėstymo seka, kiekvienoje nedidelio ploto salytėje – skirtingas istorinis lietuvių dailės etapas. Tuo tarpu KUMU atsiranda tam tikras painumas. Matyti chronologinė išdėstymo seka, tačiau akcentas dedamas ant meninių stilių, judėjimų, vakarietiškų meno srovių įtakų nužymėjimo, „nevarginant“ žiūrovo privalomybe žinoti vietines istorijos peripetijas. (Nenoras „varginti“ žiūrovo iš dalies atsispindi ir pristatomo dailės etapo aprašo „nekišimas į akis“ – pageidaujantys gali pasiskaitinėti tekstą, surašytą A4 lape.)

Glumino ir eksponuojamų darbų gausa, trukdanti įsižiūrėti į karts nuo karto aptinkamus „perliukus“. Neapleido jausmas, kad ekspozicija pernelyg sausakimša, neišgryninta. (Įsivaizduoju, kad tai padaryti sunku, nes estų dailės paveldas stilistiškai įvairesnis, jo daugiau.) Štai čia atsivėrė NDG privalumai – klausimų nekelianti chronologinė stilistinių linijų seka, chrestomatiniai darbai, kurių nei per daug, nei per mažai. Tiesiog tobulas pradžiamokslis.

Žiūrinėdama darbus, vis bandžiau atsekti Eglės J. minėtus Lietuvą ir Estiją siejančius nacionalinius naratyvus, sąlygotus panašių istorinių aplinkybių. Turbūt visos netrukom pastebėti, kad estų modernizmas turi daugiau tiesioginių sąsajų su vakarų Europos menu, mažiau persisėmęs liaudies primityvu, ekspresionistine tradicija, priešingai nei mūsų nacionalinio modernizmo vėliavnešiai – arsininkai. Pas mus vienintelis V. Kairiūkštis ryškiai atstovavo konstruktyvizmą ir suprematizmą, tuo tarpu estai turėjo daugiau šių krypčių pionierių.

E. J. Reikėtų, matyt, paminėti, kad daugiausia laiko praleidome tame KUMU aukšte, kur rodoma 1945-1989 m. laikotarpio dailė. Susidomėjimas būtent šiuo etapu pakankamai natūralus, juk priešinimasis diktatui jau savaime kuria dramą. Be to, manau, kad visų trijų Baltijos šalių dailės istorijoje sovietmetis sutapo su laiku, kai dailė virto tvirta institucija. Žinoma, tarpukariu įvykdyta daug „steigiamųjų veiksmų“, kurie, jei ne tas sovietmetis, mums būtų nutiesę kelią, tikriausiai panašų į skandinavų. Šiaip ar taip, dailė, galinti pasiremti bent pusšimčio metų tradicija ir dar kovojanti su gniuždymu, nejučia privilioja.

Iš tikrųjų estų dailės (ar Ehos Komissarov kuruotos sovietmečio ekspozicijos) orientavimasis į vakarietiškus stilius, tokius kaip popartas, fotorealizmas, minimalizmas, konceptualizmas, mus itin nustebino. Vėliau dėl to ir kalbėjom apie nacionalinės gėdos jausmą, apie tai, kad NDG nėra nieko įdomaus turistui. Vis dėl to, atrodo, kad KUMU ekspozicijos tikslas yra parodyti estų sovietmečio dailės daugiabriauniškumą. Ta briauna lyg ir akcentuojama atskira sale ir Jolantos minėtu tekstuku, bet darbų gausybė ir architektūrinis pasyvumas apjungia pasakojimą į tarp briaunų esančias plokštumas, taigi nebeskiri nei laikmečių, nei problemų, nei estų dailės savitumo.

Žinoma, sėkmingiausia ekspozicijos dalis ta, kai, išėjusią iš „neodokumentalizmo“ salės, tave pagauna nišoje rymantis Lenino biustas. Priėjusią arčiau, pritrenkia vaizdas, kad tai visai ne niša, o per kelis aukštus ištįsusi trikampio plano salė, kur biustai kaip skėriai apsėdę grindis ir sieną. Biustai XIX a. mergaičių, ant ausų suraitytomis kasomis, garbių kapitalistų, komunistų ir šiaip savo srities specialistų. Ir vieno, matyt, garbaus paukščio. Ekspozicijos instaliacija kardinaliai prieštarauja šio skulptūros žanro funkcijai (išskirti ir pagerbti), ir gromuliuodama ši konceptą atsisuki į neoavangardo salę.

E. L. Nors daugiausiai laiko praleidome prie oficialiosios estų sovietmečio tapybos ir skulptūros, tačiau manęs ji nesužavėjo taip, kaip naujasis estų avangardas. Pirmoji ekspozicijos dalis (oficialioji tapyba ir skulptūra) prailgo. Pritariu Eglei J. ir Jolantai, kad eksponatų gausa uždusina. Žinoma, saldi ta akimirka, kai randi analogų ir šio laikotarpio lietuvių dailėje, tačiau tos saldžios akimirkos kartojasi ir kartojasi… Kol galų gale apsąla širdis.

Smagu buvo pasitikrinti savo žinias, kai išvydau 6 deš. tapytą Elmaro Kitso drobę, vaizduojančią tarybinės estų dailininkų sąjungos susirinkimą. Kūrinys analogiškas Vinco Dilkos „Kolūkio steigiamajam susirinkimui“. Analogijos būdu atpažinti darbai kaupėsi ir susidarė nemenka šūsnis. Kol atsibodo toks žaidimas.

Nepaisant to, pasigedau grafikos. Štai tau ir minėtas daugiabriauniškumas. Šiuo aspektu NDG ekspozicija pralenkia KUMU.

Taigi prailgus kelionei po sovietmečio tapybą ir skulptūrą, tikra atgaiva tampa biustų kampas ir neoavangardo ekspozicija. Pastarojoje kūriniai ne taip sausakimšai sugrūsti. Lieka vietos mintims, kol pereini nuo vieno eksponato prie kito. Taigi mane labiausiai sudomino Raulo Meelo (g. 1941) kūrinys „Iš serijos vizuali poezija“ (1971). Jį sudaro penki brėžiniai. Pirmajame vaizduojami nenutrūkstančio lenktos linijos poslinkiai, antrajame – keturkampių darinys, trečiajame – vėl lenktų, bet trumpų, linijų poslinkiai, paskutiniuose dviejuose – schemos su linijomis, vedančiomis į vieną tašką. Visos šios schemos „atstovauja“ tiksliuosius mokslus, bet išplėšus jas iš tiksliųjų mokslų konteksto ir parodžius, kaip banguojančios linijos nutrūksta, po to susijungia į griežtas formas ir galų gale susibėga į vieną tašką, atsiranda kita prasmė. Viską paglemžia ritmas ir  gimsta naujas darinys, primenantis eilėraštį, kuris jau nebe vizualiai veikia mūsų mintis.

J. M.- J. 7 – 8 deš.konceptualizmo salė dėl išgryninto eksponavimo iš tikrųjų tapo atgaiva akims. Ypač po tirštai tapyba nuklotų sienų sužavėjo instaliatyvus skulptūrinių biustų eksponavimas. Šitaip originaliai eksponuoti tokius neįdomius dalykus, kaip biustai (taip, pripažįstu, kad nejaučiu simpatijos šiam skulptūros žanrui) tik šiuolaikinės architektūros prieglobstyje.

Sugrįžtant prie sovietinės dailės ekspozicijos, maniakiškas analogų ieškojimas ir kartkartėmis užplūstantis atpažinimo džiaugsmas turbūt yra Rytų bloko žiūrovo simptomas. Tuo tarpu vakariečiams sovietinio meno ekspozicija, lygiai kaip ir esanti NDG, veikiau pasirodo egzotiška. Nors tuo atpažinimo džiaugsmu buvau užsikrėtusi ir aš, pernelyg naivu lyginti iš vietinio konteksto (kurio ne itin žinome) išgriebtus menininkus (kurių irgi ne itin žinome) su analogiško laikmečio lietuvių menininkais. Aišku viena – estams galiojo lygiai toks pats diktatas, nurodęs pageidaujamas temas, tapybos pobūdį, tačiau iš klasikinio modernizmo laikų abi šalys į sovietmetį atsinešė skirtingas patirtis, kurios sąlygojo meno skirtumus net sovietinėje niveliavimo tendencijoje.

Tai visu gražumu išsiskleidė nusilpus ideologizuotai „gyvenimo stebėjimo ir pažinimo“ politikai mene ir atsinaujinus ryšiams su vakarų Europa. Todėl ypač  įdomu buvo palyginti mūsiškę 8 – 9 deš. tapybą su analogišku metu Estijoje prasidėjusiu neodokumentalizmu, fotorealizmu. Mes žinome, kad deromantizavimo tendenciją atnešusiai K. Dereškevičiaus, A. Kuro, A. Šaltenio, A. Švėgždos kartai fotografija turėjo įtakos, tačiau palyginus su estais Jüriu Palmu, Tiitu Pääsuke’u, Ilmaru Kruusamäe’u – tai tik tolimas aidas. Tapybinė raiška vis tiek liko ekspresyvi. Turime vos keletą fotorealizmo atstovų – I. Piekurą, M. T. Rožanskaitę, Švėgždą, kurie tikrai verti būti atrasti iš naujo. Įžūlu ir nemokšiška kritikuoti nacionalinį tapybos paveldą, tačiau vietomis ir aš pajutau tą gniuždantį nacionalinės gėdos jausmą. Prieš kelionę išgirsta vyresnių kolegų diagnozė: „estų menas aukštumoj“, daugeliu atvejų pasitvirtino.

E. J. Gerai, kad praėjus kelioms dienoms po kelionės pasitaikė proga nueiti į paskaitą NDG ekspozicijoje. Ir štai, su Jolanta džiūgavom, kad „pas mus geriau“. Lankytojo neužgriūna visas didžiulės, daugybe paveikslų nukabintos salės vaizdas, mažos salės dar perskirtos pertvaromis, kurios sukuria paslapties, netikėtumo efektą, kuria atskirus pasakojimus pagrindinėje laikmečio temoje. Tada ir vienintelė nepadalinta socrealizmo salė suskamba naujai. Be to, 9-ojo dešimtmečio mitiškumas tapyboje pasitvirtina kaip ypatingas dalykas. Pastebėjimą, kad NDG pateikiamas pradžiamokslis, noriu praplėsti, nes, man atrodo, NDG supranta savo funkciją kaip pirmojo ir vienintelio muziejinio XX a. Lietuvos dailės istorijos diskurso kūrimą. Iš skirtingų teorinių diskursų sudėliota kažkas vientiso, nuo kurio atsispirsime ir išeisime į neištyrinėtas teorijos lankas. Kita vertus, būtent ta „tyliojo“ neoavangardo salė KUMU, tai, kas savu laiku buvo rodoma tik nelegaliose parodose, mus labiausiai ir sužavėjo. Tad galbūt NDG ir trūksta nors šiek tiek to tikrojo, namuose ir sodybose vystyto kraštutinai nonkomformistinio meno.

Keltas vaizdų iš muziejaus ekspozicijų:

000 paveiksl0227 000 paveiksl0307 000 paveiksl0314 Anton Starkopf. Ištikimybė. 1927, medis.

Anton Starkopf. Ištikimybė. 1927, medis.

moto

Jüri Palm. Motoantropos. 1976, aliejus ant drobės.

reina tammik

Reina Tammik. Leningrado greitkelyje. 1972, aliejus ant drobės.