Author Archives: Eglė Dean

Straipsnio autorius:
Eglė Dean 1987 m. įgijo meno istorijos ir teorijos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje.1987-1989 studijavo kino režisūrą Rustaveli Teatro ir Kino institute, Tbilisyje. 1992 baigė tekstilės dizaino studijas Otis/Parsons School of Design, JAV. Grįžusi į Lietuvą, nuo 2005 metų dirba vertėja, menininke ir meno kritike.

Iš vidaus. Andriaus Ermino paroda „Linija. Mėlyna“ galerijoje „AV 17“

Šių metų pradžioje Šv. Jono gatvės galerijoje žiūrovai galėjo susipažinti su praėjusių metų konkurso „Metų skulptūra“ nugalėtojų Andriaus ir Nerijaus Erminų kūryba. Praėjusią savaitę  galerijoje „AV 17“ (buvusioje „Gintaro“, Aušros Vartų 17) atidaryta personalinė Andriaus Ermino paroda „Linija. Mėlyna“ visų pirma nustebina savo žvilgsniu į objektų vidų. Autorius neperša nuostatų, konstatuoja, nesileisdamas į tuščią retoriką.

Parodoje matome avilius – bet ne šiaip sau dėžes, o dekonstruotus ir emocija įkrautus kūrinius.  „Atversti“ aviliai suteikia objektams siurrealizmo bruožų, jie išnarstyti į sudėtines dalis, į schemas. Viduje dar palikti korių ir pikio pėdsakai, medžio faktūra ir spalvinis subtilumas kuria tirštumo įspūdį. Nedažytas, bet „išgyventas“ avilio vidus, su medaus ir sparnų pėdsakais, nuteikia nostalgiškai – masinės bičių mirtys Lietuvoje, ekologinė krizė ir kaimo degradacija, kuriuos primena aviliai, sukelia praeities ilgesį. Laikų, kuomet bitės buvo sakralizuotos, o bitininkai turėjo savą etiką ir gyvenimo taisykles. Toks sudvasintas požiūris pakeičia suvokimą – kuria netradicinius asociacijų srautus. Tai ir tyrumo, gerumo simbolis, ir mirties karkasai, ir tunelio griaučiai. Paskirtis transformuojama į meno kūrinį, nors „readymade“ jų vadinti nesinori – jie rūpestingai sukurti rankomis. Kažkur, mažoje artelėje, buvo sumeistruoti šie namai bitėms.

Bitės ypač dažnai sutinkamos mitologijoje, o politinių teoretikų buvo pasitelkiamos kaip žmogiškosios visuomenės modelis. Tokia medų nešančių bičių bendruomenė atsekama nuo antikinių iki dabartinių laikų, Aristotelio, Platono veikaluose, Virgilijaus ir Senekos, Šekspyro, Tolstojaus ir Karlo Markso kūriniuose. Tačiau nėra nieko artimiau ir simboliškiaus už lietuviškus „atlankstytus“, tuščius avilius, su buvusios karalystės pėdsakais. Visuomenės analizavimo galimybės, kurias suteikia instaliacija, atseka tarpusavio santykių reikšmę bendruomenės hierarchijoje.

Atidarytos dėžės atsiveria į kryžiaus formą, juodą ir kupiną mirties asociacijų, dabar, šv. Velykų išvakarėse, šis pavidalas yra dar įtaigesnis. Lakoniški formoje, šie visuomet žydintys Gyvenimo medžiai pateikia spekuliaciją apie naujai atskleidžiamą ir permąstytą istoriją, kuriai beveik 2000 metų.

Dar viena galima šių objektų interpretacija – tai kryžkelės,  žmogiškieji pasirinkimai ir klystkeliai, ar tai yra Andriaus Ermino mistiniai patyrimai ir jis veda mus savo keliais? Forma savo sudėtingumu ypatingai tinka tokios sudėtingos informacijos kodavimui: medžio faktūra, įskilimai, apsitrynę dažai, bičių gyvenimo liekanos, paliktos nenuvalytos, vinių pėdsakai kalba apie komplikuotą požiūrį į gyvenimą, balansavimą tarp konceptualumo ir nesąmoningumo būsenų.

Žiūrėjimas „iš vidaus“ atrodytų lyg žaidimas, jei nusistatymas nebūtų toks rimtas. Jei kojūkai nesuteiktų tokio nestabilumo, baimės, netikrumo. Jei kristi nebūtų iš taip aukštai, jei žengti būtų lengviau. Kojūkų derinimas su aviliais tik dar labiau pabrėžia išklotinės fantasmagoriškumą, siurrealistiškumą. Viskas padaryta, kad „dėžė“ transformuotųsi į prasmių pilną objektą. Ar jas perskaitysime?

Tuo tarpu neišardytas avilys rūsio salėje stūkso lyg relikvijorius, slepiantis mistiškus objektus, trancendentalus ir archetipinis. Paremtas kojūkais, lyg ir sakralinis,  pakylėtas nuo žemės, išaukštintas, atsietas nuo kasdienybės, jis priartina ir sarkofago asociacijas, slėpiningas bei sudėtingas. Ar tai tik bičių mirtis, kvepiant vaškui, o gal ir civilizacijos, užteršusios planetą?  Andriaus Ermino kūriniuose neišvengiamas ekologinis niuansas, įtaigus ir keliantis nerimą.

Parodoje kiekvienas gali susirasti savo šifrą įvaizdžiams, sukurti interpretacijas ar tiesiog pasiduoti estetikos poveikiui – spalva, forma ir faktūra yra nepriekaištingi. Kaip ten bebūtų, norėsis sulaužyti menininko kodą ir įspėti, į ką jis žiūri iš vidaus?