Author Archives: Dovilė Tumpytė

Straipsnio autorius:
Dovilė Tumpytė yra menotyrininkė, doktorantūros studijose (VDA) tyrinėja patirtinio posūkio apraiškas 21 a. mene.

Gentiškas buvimas kartu. Pokalbis su menininke Egle Budvytyte apie performansą „Riedlenčių malda arba Kakta žemiau širdies“ ŠMC

1-DSC01845

Daugiau nei prieš dešimtmetį Tino Sehgalo kūriniai pakeitė choreografijos šiuolaikiniame mene supratimą, o kartu paskatino įvairesnių choreografijos ir vizualaus meno sampynos formų ieškojimą. Galvodama apie tavo kūrinį, prisiminiau meno erdvėse rodomus Maria Hassabi choreografijos kūrinius: kūną ji naudoja tarytum išmaniąją judančią materiją atlikdama performansus, kurie dažnai trunka visą muziejaus darbo laiką. Tavo performansas „Riedlenčių malda arba Kakta žemiau širdies“ kartojasi kiekvieną dieną tuo pačiu laiku kaip ritualas, įvykis. Kokie dalykai tau buvo svarbūs galvojant apie choreografijos ir vizualiųjų menų persidengimus jį kuriant?

Briuselio šokėjai dabar juokauja apie meilės aferą tarp šiuolaikinio meno centrų ir šokio pasaulio. Hassabi pabrėžia savo choreografinių kūrinių skulptūrišką dimensiją, kuri iš dalies atsiranda dėl lėtumo ir galimybės žiūrėti į judantį kūną iš skirtingų kampų, atstumų. Man šis aspektas taip pat labai svarbus, gal todėl, kad ateinu iš vaizdų pasaulio. „Riedlenčių maldos“ performanse atlikėjai kuria skulptūrą ir vaizdinį realiuoju laiku, čia ir dabar.

Man įdomu žaisti su meno institucijoje egzistuojančia tam tikra lankytojų „choreografija“ – judėjimo po erdves įpročiais. Dažnai žiūrėjimas į meno kūrinį yra labai vieniša, statiška praktika (bent jau fiziniam lygmenyje). Man rūpėjo paieškoti kitokių žiūrėjimo būdų, o tuo pačiu – ir santykių su meno kūriniu. Teatre dažniausiai negali pamatyti atlikėjo iš labai arti, išgirsti jo kvėpavimo ar uždusimo arba užuosti.

Be choreografijos skulptūriškumo man buvo įdomu išbandyti, kaip choreografija atlikėjams galėtų tapti tokia savasties dalimi, kad performansas parodos metu virstų jų kasdiene asmenine praktika.

Šio performanso atlikimas tarytum reikalauja kitokio publikos dėmesingumo. Kokio jo tikiesi?

Nežinau. Pastebėjau, kad performansas labai „pralaidus“ žiūrovų nuotaikoms ir būsenoms, kiekvieną dieną būna vis kitoks. Kadangi publika gali rinktis stebėjimo poziciją, besikeičiantis nuotolis arba artumas veikia ir suvokimą: kai kurie judesiai iš arti atrodo kaip didelė pastanga, iš toliau – kaip abstraktus vaizdinys. Man atrodo, kad buvau inspiruota Urugvajaus choreografės Lucianos Achugar performanso „Pleasure project“, kuriame savo kolegoms atlikėjams ji pasiūlo būti malonumo būsenoje. Jie nieko nevaidina, o tiesiog būdami kartu toje būsenoje pamažu išeina į transą. Jie skleidžia stiprų bendrumo ir intymumo jausmą, daug žaidžia su paviršiais, kuriuos randa aplinkoje – šiukšlių dėžėmis, stulpais ar vitrinomis, raitosi ant žemės, glaudžiasi vienas prie kito kaip gyvūnai. Galimybė prieiti visiškai prie pat jų, atsisėsti šalia ant žemės išprovokuoja susitapatinimą su jais. Tai buvo keistai raminantis, labai dosnus performansas. „Riedlenčių maldoje“ norėjosi per fizinį artumą sukurti ir mentalinį.

Performanso pavadinimas „Riedlenčių malda arba Kakta žemiau širdies“ iš pirmo žvilgsnio talpina vienas nuo kito nutolusius ar net nesuderinamus kontekstus: kas sieja riedlentes ir maldą?

Dirbant su judesiu man visada įdomu „sempluoti“ kultūriškai užkoduotus gestus, kuriuos randu įvairiose plotmėse, juos perkurti ir išplėtoti choreografijoje. Maldos gestus, kai kakta liečiama žemė, skolinausi iš skirtingų dvasinių tradicijų ir praktikų (islamo ir jogos). Kartu su atlikėjais juos visaip perdirbome. Kūno dalių hierarchijos perorganizavimas (kakta žemiau širdies ) virto performanso choreografijos principu: atlikėjai visą laiką brėžia liniją kaktomis ant grindų, o jų širdys „kabo“ aukščiau. Judesiai vienok vis dar primena maldos pozicijas, bet kartu virsta juokingomis ir truputį absurdiškomis kūnų konsteliacijomis. O riedlentė yra tiesiog vienas iš pagalbinių objektų, kurį atlikėjai naudoja savo tikslams – pravažiuoti per koridorių (irgi brėžiant kakta liniją!)

Radikalaus arba eksperimentinio avangardo – Brazilijos menininkų Lygia Clark, Hélio Oiticica ir japonų Gutai grupės – meno naujumas siejamas su kūno archaiškumo ir pirmykštės vaizdinijos sugrąžinimu. Net ir šiandien, o gal vertėtų sakyti – ypatingai šiandien – tai yra aktualu: grįžimas prie kūno „archaiškumo“ atrodo kaip alternatyva technologinėse medijose pasklidusiai esačiai, atitolinusiai mus nuo kelis tūkstantmečius įprastomis buvusių bendravimo formų ir veikimo būdų. Bendruomeniškumo, gentiškumo elementą, steigiamą per keistą kūnų elgseną, galima aptikti daugelyje tavo kūrinių – ir ankstesniuose filmuose, ir performansuose. „Riedlenčių maldoje“ itin stiprus ritualizuotas atlikėjų persikūnijimas iš vieno būvio į kitą: jie tarsi demonstruoja, kaip po truputį atsisako apibrėžto žmogaus-individo identiteto susisiedami tarpusavyje, persikūnija, o galiausiai „atvirsta“ į kažką netapataus ir atsistoję iškeliauja laiptais į „dangų“. Kuo tau svarbus grįžimas į kūną ir tai, kas su juo daroma?

Darbas su kūnu ir judesiu leidžia ieškoti labai tiesioginio ir sąlyginai nemedijuoto santykio su žiūrovu. Įvairios somatinės praktikos yra įdomios savo potencialu dekolonizuoti mūsų protus ir kūnus nuo įvairių kontrolės mechanizmų ir dominuojančių mąstymo bei buvimo būdų. „Riedlenčių maldoje“ norėjau patyrinėti nuolankumo (humbleness) idėją, permąstant savimi apsėsto žmogaus vertikalumą. Performanse judesių dėka vyksta atlikėjų transformacijos į įvairias formas (siurblys, kirmėlė, egzorcistas, voras), tapimas jomis. Choreografijoje yra daug horizontalumo. Ji tarsi kvestionuoja žmogaus kaip visa ko centro suvokimą ir siūlo pasaulį, kuriame vertingi įvairūs buvimo būdai (įtraukiant ir vorų), ne tik stovinčio žmogaus vertikalumas. Tai tik viena iš buvimo formų. Choreografas Benoît Lachambre aną vakarą pasakė įdomią mintį, kad nusilenkimas yra ne paklusnumo, bet (kito) pripažinimo gestas [1].

Performanso pristatyme tu išskyrei susitelkimo, žaismingumo, intymumo ir nuolankumo formas. Kaip tu supranti intymumą?

Intymumas svarbus, nes leidžia pratirpti savo paties (the self) sienoms, riboms, paviršiams ir prisileisti kitus paviršius. Turbūt jis priklauso gentiškam buvimui. Intymumas nebūtinai turi būti erotinis, intymumas gali būti ir gyvūniškas buvimas kartu.

Esi minėjusi, kad performanso atlikėjai yra ne tik profesionalūs šokėjai, bet skirtingą santykį su judesio praktikomis turintys žmonės – kažkas užsiima kovos menais, kažkas praktikuoja kūno terapiją.

Renkantis atlikėjus ir repetuojant su jais man buvo svarbu sukurti bendruomenę, kuri atrodytų tarytum autonominė gentis ir neprimintų „įprastų įtariamųjų“ šokio ar performanso pasaulyje: jaunų 20-30 metų žmonių išlavintais kūnais, atliekančių estetinius judesius. Man norėjosi tikrovės dimensijos, dėl to atlikėjai yra iš skirtingų kontekstų ir skirtingų amžiaus grupių.

O kokiomis kūno praktikomis tu domėjaisi kurdama šį performansą?

 Praeitą vasarą buvau JAV poeto CAConrad kūrybinėse dirbtuvėse „Elsewhere and Otherwise“ (liet. „Kitur ir antraip“) Performing Arts Forum’e, kuriose atlikinėjom įvairius ritualus: nuo judesio iki grupinio giedojimo ir klajojimo po sodą. Stebėjome, kaip randasi skirtingos būsenos ir kaip jos gali veikti kūrybingumą. Viename iš rašymo eksperimentų „maudėmės“ Žanos d’Ark („wicked rebel witch“, kaip ją vadina CAConrad) šviesoje, krintančioje nuo jos vitražo koplyčios sienoje, o kiti žmonės sėdėjo aplink ir giedojo savo tekstus. Kilo „psichotropinės“ patirtys, sukeltos vien gestų, garsų ir buvimo kartu. Tie procesai buvo labai įdomūs ir vizualiai. Galvojau, kad modernaus šokio teoretiko ir praktiko Labano von Rudolfo rezidencijoje „Monte Verità“ galėjo vykti panašūs dalykai. Praktikos priminė visiškai nenusakomos „sektos“ veiksmus, o tuo pačiu tai aktyvavo mūsų kolektyvinę vaizduotę.

Pastebėjau, kad šokėjai ir choreografai labai atvirai nardo ir ieško medžiagos savo kūrybai itin skirtinguose empirinio patyrimo kontekstuose: nuo drebėjimo kūrybinių dirbtuvių pas Ratu Bagus iki įvairių meditacijų ir kvėpavimo praktikų. To aš pasiilgdavau vizualaus meno pasaulyje, bet dabar jie po truputį persikloja…

Menas nuolat keičia savo apibrėžtį, pastaruosius kelis dešimtmečius vis toldamas nuo daiktiškos meno sampratos. Kokį iššūkį matai meno lauke kaip kūrėja?

Man įdomu, kai menas „įjautrina“ publiką. Mane pačią menas veikia per kelis suvokimo centrus – ne tik vizualiai ar intelektualiai, bet ir „per bambą“. Kurdama apie tai galvoju.

[1] Kanadiečių choreografo Benoît Lachambre dirbtuvės „Kūnas, sąryšiai ir suvokimo matmenys“ gegužės 9–11 dienomis Vilniuje vyko parodos „Riedlenčių malda arba Kakta žemiau širdies“ ir festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ jungtinės edukacinės programos kontekste. Daugiau informacijos: http://www.cac.lt/lt/other/general/16/8196

Performansas vyksta Šiuolaikinio meno centre kasdien nuo 18 val. iki gegužės 18 d.

DSC01904 DSC01932 DSC01951 DSC01972 DSC01993 DSC02050 DSC02086 DSC02090

Akvilės Anglickaitės nuotraukos.