Author Archives: Dovilė Stirbytė

Kūrybiškumas pagal Morfai arba „Apie stumbrus, mamutus ir dideles piktybines karpas“

1. Monumento_krustelejimas_2014_Azuolynas, Kaunas

„Beveik kaip ir mano portfolio“,- rašė menininkas Morfai, socialiniame tinkle pasidalijęs video filmuku, kuriame užfiksuoti nebaigti statyti Kauno viešbučiai, jau spėję virsti miesto architektūrinio peizažo skauduliais. Iš tiesų, nors ir ne vieną kūrybinę idėją minėtuose pastatuose realizavęs, menininkas kuria ir kitomis raiškos priemonėmis: nuo grafikos iki fotografijos, nuo tapybos iki rastų objektų (ready-made). Tačiau visgi labiausiai jis žinomas kontekstualumu ir konceptualumu pasižyminčiais viešosios erdvės projektais, paremtais šiuolaikinio meno strategijomis: apropriacija, įvietinto meno ir institucinės kritikos teorijomis. Šiame pašnekesyje – apie menininko idėjas, įgyvendintas mus supančioje aplinkoje bei su ja glaudžiai besisiejančius aspektus: viešąją terpę, žiūrovą, kūrybinę laisvę ir kūrybiškumą.

 Pradėkime nuo to, kad nesi baigęs meno mokslų. Ar jautiesi dėl to kažką praradęs? O gal, tiksliau, kažko neatradęs?

Norėčiau mokėti piešti žmogų, man tai atrodo kaip aukštesnės rūšies menas. O visos tos abstrakcijos… kuo toliau, tuo labiau imu jų nemėgti.

Žinot, galima mokėti labai mažai, pavyzdžiui, kaip Kusama, vien taškiukus dėlioti ir su tuo nuveikti labai daug, ir labai įdomiai. Tik nuo tavęs paties priklauso kiek giliai, plačiai ar sudėtingai, o gal ir visa tai kartu, nori pasiekti.

 Kas tau yra kūrybiškumas?

Nors tai tik dalis visko, ką tokia sąvoka apima, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į susitapatinimo aspektą. Galima įsivaizduoti, kaip tampi tuo, ką nori išspręsti. Esi viduje savo problemos arba gali žiūrėti į tai, iš tolimos distancijos. Esi tai, kito akimis ir tuo pačiu pati širdis. Ir kai jau taip nardai tame, o gal dar apimi gretutinius objektus, tada gali išreikšti tikrąjį gyvumą, ir tai pavadinsime kūrybiškumu. Tada jau ne tik kad pateiki keletą įdomių variantų, bet esi vientisas ir lankstus. Klasikinis pavyzdys būtų – kriminalistas, matantis ieškomo nusikaltėlio akimis.

Tavo įvietinto meno (site-specific) kūrinio „Sėjėjas“, sukurto 2008 m. Karo muziejaus sodelyje Kaune, reprodukcijos ne tik apkeliavo gatvės meno tinklaraščius ir pateko į geriausių gatvės meno kūrinių albumus, bet ir pasklidęs tarsi virusas, pradėjo operuoti įvairiuose ne meno kontekstuose, pvz., įvairūs protų mūšiai, viktorinos etc. Papasakok, kaip sugalvojai šį kūrinį? Ką tau reiškia erdvė, kurioje įgyvendinai šią idėją? Kodėl už akių užkliuvo būtent Bernardo Bučo „Sėjėjas“ (1939)?

Na kaip buvo… Vartydavau kokios nors pripažintos užsienio leidyklos išleistą gražų albumą apie iliustraciją, apie šiuolaikinį meną arba apie architektūrą. Ir būna ten tokiomis mažomis raidėmis parašyta, iš kur tas žmogus arba kurioje vietoje yra pastatytas tas ar anas dalykas. Ir visur, aišku, pirma New York, po to – London, Berlin, LA, Paris, arba koks nors Tokyo, Milan, Hamburg ir t.t. Bet niekada nebūna tarkim Tallin, Minsk ar Sarajev. Ir, aišku, niekada nebūna Kaunas. Taigi, dar prieš viską turėjau, tokį, galima net sakyti, patriotišką motyvą. Man norėjosi padėti kažkokį tašką šioje vietoje. Parodyti, kad mes čia irgi kažką galime. Dabar tai įrodyta ir galiu ramiai miegoti. Tos knygos manęs nebejaudina.

Neturiu kažkokių asmeninių ar kitokių jausmų, kodėl būtent ši skulptūra ir šioje vietoje, tai tiesiog vaizdiškai buvo tinkamas objektas ir visos dalys organiškai tiko tokiam įgyvendinimui.

Jaunimo menų festivalio „Be stogo 2014“ lydinčiame projekte „(META)MONUMENTAI“ atlikai meninę akciją „Monumento krustelėjimas“, kur grafikos priemonėmis transformavai Ąžuolyne stovintį miesto simbolį – Dalios Matulaitės skulptūrą „Stumbras“ (1979). Šia akcija užbaigei savo tęstinį miesto objektų (nebeatliekančių savo funkcijų reklamos karkasų, rėmų) ženklinimo projektą, kuriuo siekei aktualizuoti urbanistiniame peizaže nebefunkcionalių dalių ir detalių egzistavimą miesto kontekste. Kodėl nori apie tai kalbėti? Ar manai, kad miestas gali būti švarus arba bent jau šiek tiek gražesnis iškėlus probleminius klausimus vien tik kūrybinėmis priemonėmis? Kitaip tariant, ar manai, kad menas gali kažką pakeisti?

Savo projektais subtiliai siekiu paskatinti žmogaus sąmoningumą, apeliuoti į jo sąmonę, o ne fiziškai išspręsti konkrečias problemas.

Stumbro projekte Kauno miesto simbolis per valandą įgavo visiškai kitą pavidalą. Naujai interpretuojame tai, kas mums taip įprasta. Tai ir yra menas, kultūra. Mes kvestionuojame, žaidžiame. O D. Matulaitė galvoja, kad aš čia pasikėsinau į kažką. Mėlynai apšviesta Rotušė irgi yra tokia pati idėja. Žinoma, mano stumbras buvo grafiškas, jis – rėkiančių formų. Kitame etape jau nereikėtų tiek drąsių ir rėksmingų priemonių, būtų galima pereiti prie kažko subtilesnio. Bet tam reikia pribręsti.

 Šis baigiamasis tavo kūrybinio ciklo akcentas ne tik ženklino vienos idėjos realizavimo pabaigą, bet buvo išskirtinis ir tuo, kad akcija vyko nesankcionuotai. Festivalio rengėjai buvo nubausti ne tik už intervenciją į miesto viešąją erdvę, bet ir už prisilietimą prie kito konkretaus menininko kūrinio. Viename, dar prieš šią meninę akciją, spausdintame interviu teigi, kad legalumas tavęs nedomina, nelegalumas – taip pat. Ar tavo nuomonė po šio įvykio pasikeitė? Kodėl prieš vykdant akciją aplenkėte Kauno miesto savivaldybę?

Žinoma, visada reikia susitarti su savivaldybe prieš imantis bet kokių veiklų viešojoje miesto erdvėje. Man patinka tvarka. Nenorėčiau propaguoti maišto ir destrukcijos. Bet pagalvokit, derinimo procesas užtrunka labai ilgai. Mes turėjom vos mėnesį. Galvojome, kad ši idėja nebūtų praėjusi pro institucinį filtrą, todėl rinkomės kitokį kelią ir tai greičiausias ir vienintelis įmanomas būdas padaryti kažką panašaus. Nors gavom baudą, bet iš esmės mums pasisekė. Galim sakyti, tokia buvo to kūrinio kaina.

 Vadinasi, vertas tik 10 litų?

Iš pradžių gavome 10 litų baudą, bet vėliau, kai D. Matulaitė kreipėsi į LATGA-A, bauda pasiekė 800 litų sumą. Jos noras buvo, kad šie pinigai, piešimo priemonių išraiška, pasiektų neįgaliųjų ir sutrikusio intelekto vaikų namus. Mes nesiginčijome, taip ir padarėme.

O kas dėl legalumo, tai aš tiesiog džiaugiuosi, kad iš viso yra kur ir su kuo dirbti. O legalu tai ar ne, neturiu tokios prabangos svarstyti ir rinktis. Antraip likčiau iš viso be nieko. Aišku, kuriu ir namuose ramiai, kur niekam nekliudo, bet taip ilgai neištveriu. Kažkas ima ir patraukia, tiesiog nesąmoningai. Va, žiūriu kaip vėl einu kur nors, kariuosi kopėčiomis, nors sakiau: „niekada nebegrįšiu“. Ir čia nejuokauju, visada taip nutinka.

Tokie kūrybiniai pasireiškimai ir proveržiai siejasi su kūrybine laisve. Kaip ją apibrėžtum?

Galbūt keista, tačiau laisvę kūrėjas įgyja per suvaržymus ar apribojimus. Kiekvienas tikriausiai prisimena, kaip buvo sunku ką nors sugalvoti, kai dailės ar lietuvių pamokose mokytojai duodavo „laisvą temą“. Pradžioje visi apsidžiaugia, kad nereikės daryti ko nors neįdomaus, bet greitai susigriebia, kad visai nėra nuo ko pradėti.

 Įvietinto meno praktikos yra neatsiejamos nuo jų lokacijos. Vienas tokio meno aspektų yra kūrinio, kaip rinkoje cirkuliuojančios prekės, kritika. Tai tarsi tam tikras pasipriešinimas vyraujančiam kapitalizmui ir jo gimdančiam visko suprekinimui. Viešųjų erdvių menas glaudžiai siejasi ir su meno institucijų kritika. Įgyvendindamas kūrybines idėjas viešojoje erdvėje tu ignoruoji meno institucijas, tam tikra prasme jas apeini, apeidamas ir meno rinką. Ar apie tai galvoji?

Nenoriu būti pesimistiškas, gal tai tik mano prasta, kaip jauno ir nelabai žinomo, neturinčio reikiamų ryšių, menininko patirtis, tačiau sunkiai patikėčiau, kad įmanoma būtų gauti leidimą muziejuje panašaus masto projektui, kaip, tarkim, mano sukurtas mėnulis. Galėčiau vieną ar du žmones įtikinti, gal tiksliau reikėtų sakyti „atversti“, bet ne daugiau; tai – neįmanoma. Tai – ne žmogaus jėgoms. Per daug blokų, per daug senų mąstymo stereotipų ir visokių baimių įsivelti į kažką, kas nepatikrinta ar dėl ko galėtum apsijuokti.

Bet aš gydau šią ligą po truputį. Ypač Kaune turim daug pacientų. Tikriausiai, todėl mane čia ir atsiuntė. Aišku, dalis chroniškų senosios kartos užsispyrėlių tiesiog išmirs, o kita dalis bus edukuota pagal naują programą.

Įvietintas / gatvės menas tam tikra prasme suteikia laisvę temos ir formos aspektu. Tuomet tarsi esi išlaisvintas nuo pataikavimo kuratoriams ir meno institucijų įgeidžiams, o plačiau – ir valstybės įgyvendinamai kultūros politikai, kuri, kaip galios mechanizmas, nustatydama prioritetines meno sritis ir finansavimo kryptis, nulemia vienokio meno suaktualinimą, kitokio –  nuslopinimą. Tačiau toks laisvas ir tarsi nuo išvardytų dalykų nepriklausomas menas reikauja didelės atsakomybės prieš kiekvieną miesto gyventoją. Ką manai apie suvokėją? Ar jis tau svarbus?

Kad stengiuosi dėl žiūrovo – būtų per maža pasakyti. Aš neriuosi iš kailio. Jis yra mano žmogus, kam aš daugiau galiu tai daryti? Privalau pasidalyti tuo, ką mąstau ir darau. Man tai – svarbiausias dalykas. Viskas pas mane būna kaip padengtas stalas: jeigu ką praleidai ir nepamatei gatvėje, tai būtinai pamatysi internete. Ir netgi tada aš nepiktnaudžiauju dėmesiu, vieną nuotrauką įkeliu ir ne daugiau.

Jau nebegaliu kurti sau. Nebe tas laikas, kad eksperimentuočiau į „stalčių“. Buvo laikas, kai mokiausi, o dabar yra laikas, kai rodau.

Visai neseniai internete praskriejo žinutė apie Morfai pavogtą mėnulį. Daugeliui žiūrovų šis projektas buvo pristatytas video filmuku, kuriame užfiksuota per kelis aukštus nusidriekusi šviečiančio mėnulio instaliacija, sukurta viename iš Kauno viešbučių vaiduoklių. Ten pat – ir tavo sukurtas sraigės simbolio piešinys. Kitą netoliese stovintį Kauno viešbutį neseniai papuošei ilgiausiu lietuvišku žodžiu. Kodėl tau rūpi tie pastatai?

Jeigu žiūrėtume iš tos perspektyvos, kad kiekvienas dalykas, esantis mūsų aplinkoje, namuose ar informaciniame lauke, mus įtakoja. O taip ir yra. Tai tokie pastatai vaiduokliai yra tarsi didelės piktybinės karpos. Mano darbai – tai tik, galbūt, nedidelis mėginimas išjudinti reikalus.

Tuo pačiu, tokie „mamutai“ labai patogūs savo eksploatacinėmis erdvėmis. Todėl aš kiekvienu savo projektu stengiuosi parodyti vis kitokį meninį priėjimą ir manau, dar labai daug ką įdomaus galima ten padaryti.

 Egzistuoja nemažai, įvairius aspektus išryškinančių, viešosios erdvės apibrėžimų. Kaip viešąją erdvę apibūdintų Morfai?

Manau, kad čia svarbi yra atsakomybė. Tai, kad statydamas namą, reklaminį stendą ar kurdamas meninę instaliaciją – darai tai kitiems ir kad kiti gyvens su tuo, ką tu atneši. Bet dar labai svarbu yra tai, kad ta viešoji erdvė prasideda dar gerokai prieš mums į ją įžengiant. Joje vykstantys reiškiniai yra greičiau tik visuomenės atspindys.

Iliustracija viršuje: Morfai, Monumento krustelėjimas, 2014. Ąžuolynas, Kaunas

2. Nuodeme ir atgaila, 2014, Kauno senamiestis

Morfai, Nuodėmė ir atgaila, 2014

3. Remai, 2014

Morfai, Rėmai, 2014

4a. Sejejas, 2008, Vytauto Didziojo karo muziejaus sodelis, Kaunas

Morfai, Sėjėjas, 2008. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, Kaunas

4b. Sejejas, 2008, Vytauto Didziojo karo muziejaus sodelis, Kaunas

Morfai, Sėjėjas, 2008. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, Kaunas

5. Stotele, 2014, Vyduno al., Kaunas

Morfai, Stotelė, 2014, Vydūno al., Kaunas

6. Sviedinys, 2014. Santaka, Kaunas

Morfai, Sviedinys, 2014. Santaka, Kaunas

7. Tank_Morfai, foto manipuliacija, 2015

Morfai, Tank, 2015. Fotomanipuliacija

Morfai archyvo nuotraukos

Gabrielė Gervickaitė: „Girdėjau, kad robotai irgi įsimyli“

Gervickaite1

Jaunos menininkės Gabrielės Gervickaitės kūryba yra apie kūną, tiksliau – įvairius kūnus bei jų tęsinius. Menininkės noras apie tai kalbėti nėra atsitiktinis, tai – natūrali jos asmeninių potyrių pasekmė. Patirtos ortopedinės operacijos, kojos tempimo specialiais fiksatoriais procedūros lėmė dabartinę menininkės kūrybos kryptį.

 Kūrybinių impulsų G. Gervickaitė semiasi iš medicininėje aplinkoje matytų aparatų, mechanizmų ir objektų formų. Naudodama medicinines ir statybines medžiagas ji kuria dekonstruotus ir transformuotus kūnus; tartum žmogaus ir mašinos hibridus. Ji juos lipdo, konstruoja, klijuoja kaip dėlionę, kurioje užkoduota ne tik menininkės asmeninė istorija, bet ir „nepatogios“ diskusijos užuomazga, kviečianti kalbėti apie mūsų šalies sveikatos etikos bei nenorminio žmogaus kūno ir visuomenės požiūrio į jį problemas.

 Su G. Gervickaite susitikome Kauno paveikslų galerijoje, kur šiuo metu vykstančioje Kauno bienalės jaunųjų menininkų parodoje eksponuojama menininkės instaliacija „Kosminė operacija“.

Gabriele, nors dar esi jauna menininkė, vos prieš du metus baigusi tapybos magistrą, tačiau jau nemažai spėjai nuveikti. Pernai laimėjai jaunojo menininko prizą, surengei personalinę parodą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ta pačia proga buvo išleistas ir Tavo kūrybos katalogas „Technokūnai‘2012“. Prašau, papasakok, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip atsidūrei Vilniaus dailės akademijoje?

Meno pasaulis buvo šalia. Mama tampydavosi po teatrus ir parodas, brolis mokėsi dailės akademijoje. Norėjau lankyti Čiurlionio meno mokyklą, bet kaip ir daugelis tėvų priešinosi – užteks ir vieno menininko. Vėliau, patenkinti mano norus mokytis meno mokykloje, lankiau dailės studiją „Dailės kalba“, kurioje dėstė skulptorius Antanas Šnaras, tapytojos Orūnė Raudonė, Jurga Barilaitė, grafiką dėstė Nijolė Radzevičienė (tuo metu vadovavo studijai). Ji ir paskatino stoti į akademiją.

Nors baigei tapybos studijas, tačiau šiuo metu dažniau renkiesi koliažo techniką. Kaip ja susidomėjai? Koks yra skirtumas kuriant tapybos meninės raiškos priemonėmis ir koliažo?

Koliažo technika pradėjau kurti labai natūraliai. Kadangi susidomėjau įvairiomis medicinoje naudojamomis medžiagomis: bintukais, pleistriukais ir pan., šių medžiagų detales įtraukiau į piešinį. Lipnios juostos yra kaip ready made‘as, jos spalvotos, jas sunku sumaišyti, t.y. sukurti savo norimą spalvą, bet labai smagu su jomis dirbti. Klijuoti – nuklijuoti, dėlioti ir perdėlioti. Tai – džiaugsmas kūryboje. Galiausiai, mane labiau domina idėja ir kaip ją geriausiai išreikšti, nei prisirišti prie tam tikros technikos.

Kaip atsitiko, kad kūrybiniame procese pradėjai naudoti medicinines medžiagas?

Pradėjau naudoti savo kūno patirtis, susidūrimus ligoninėse su aplinka, nežinomais daiktais joje ir priemonėmis, turėtomis ortopedinėmis operacijomis vaikystėje ir paauglystėje.

Viena iš didesnių patirčių buvo, kai turėjau ant kojos kelis mėnesius nešioti specialią metalinę konstrukciją – ilizaravo aparatą, sukurtą G.Ilizarovo (jis gydydavo Sibire Antrojo pasaulinio karo karininkus, kurie turėdavo įvairių problemų dėl galūnių kaulų lūžių arba skilimų.) Šią patirtį naudojau kaip impulsą savo kūrybai. Todėl mano darbuose pilna visokių mechanizmų, junginių su žmogaus kūnu. Įvairios medicinoje naudojamos priemonės, instrumentai, įtvarai, bintai, gipsai, ramentai yra labai įdomios savo forma, paskirtimi, patirtais pojūčiais, juos naudojant. Semiuosi formų, jas perdarau, transformuoju, padarau iš jų savo versijas. Žaidžiu jomis. Tai – kaip tam tikra dėlionė.

Tavo kūryba yra apie kūnus. Kas Tau pačiai yra kūnas?

Man kūnas yra ne tik priemonė transportuotis iš vieno taško į kitą, jame yra jausmai, jutimai, emocijos, protas, vidinis pasaulis. Man svarbu, kad kūnas būtų švarus ir kvepiantis. Žiūrint iš arčiau, mano kūnas – tai mano kūryba, jo ir mano patirtys, kaip abu reaguojame į aplinką ir ką aplinka daro su mumis. Kūno patirtis naudoju kaip medžiagą ir idėjas savo darbams, susijungdama su kitais šalia esančiais kūnais. Proto dėka įžengiu į kolektyvinę pasąmonę, atrasdama panašius simbolius ir patirtis, nagrinėju ne tik save, bet ir prisijungiu kitus kūnus bei jų savininkus. Įvyksta kosminis susijungimas, kurio metu apdorojama informacija galiausiai išreiškiama vaizdiniu kodu.

Kadangi gyvename visuomenėje, kur kūnas privalo atitikti kažkieno sugalvotus standartus, dažnai susiduriame su konfrontacija, kuri sutrikdo natūralų žmogaus egzistavimą. Kūnas patiria daug nereikalingo skausmo.

Aš noriu parodyti, kad egzistuoja kitokios formos, kurios yra labai įdomios, taip pat patrauklios ir savaime reikalingos, nes yra unikalios. Tikiu, jog naujausios technologijos yra ne tik įtikti grožio standartams, bet juos ir paneigti, iškeliant į paviršių protines galias, kai kūnas apgaulingai gali pasirodyti tik kaip priemonė funkcijoms atlikti. Girdėjau, kad robotai taip pat įsimyli.

Kalbant apie robotus, arba naujųjų technologijų, medicinos įsiskverbimą mūsų gyvenimuose, atrodo, kad kūnas vėl dingsta. Norisi pasitikrinti, ar tikrai. Žmogus kuria jį palaikančias sistemas, kad galėtų kuo geriau funkcionuoti. Robotų pasaulį matau kaip mūsų fizinių funkcijų sustiprinimą, tam tikrą integraciją į kūną. Žvelgiu į tai, kaip į įdomią formą, kuri tiesiogiai susijungia su žmogumi. Kadangi svetimkūnio prisilietimas gali būti jautrus ir intymus, man svarbus erotiškumo aspektas, nagrinėjant įvairių kūnų sąveikas, perteikiant žmogaus poreikius.

 Ką Tau duoda kūrybinis procesas? Ar kūryba Tau yra terapija?

Manęs klausdavo akademijoje: „Ką čia darai?“. Aš atsakydavau, kad tai, ką aš darau yra išėjimas į kitą pasaulį. Tiesiog kartais atjungiu sąmonę ir viską darau spontaniškai, leidžiu sau patirti būsenas, kurios yra už sąmonės ribų, kurios, manau, yra tikros ir reikalingos. Galbūt, tai truputį įtakojo meno terapija, nes aš ja domiuosi. Esu buvusi keliuose mokymuose, kursuose, vasaros stovyklose, kuriuos vedė dėstytojai iš užsienio, todėl, galbūt, tas terapinis aspektas mano kūryboje egzistuoja, bet iš esmės, manau, kad šiuo atveju yra visai kitas matymas ir lygmuo, būtent dėl to, kad turiu meno išsilavinimą, kuris padeda tam tikrą emociją, patyrimą įvilkti į simbolinę prasmę ar formą.

Tavo kūriniuose pasikartoja ryškiai mėlyna spalva. Ar ją renkiesi sąmoningai? Ar spalvos kūryboje Tau yra svarbios?

Tai viena iš medicinoje naudojamų spalvų. Mėlyna spalva plačiai naudojama vaizdinėje informacijoje. Man spalvos yra labai svarbios, jų deriniai arba jų nebuvimas. Per spalvas atskleidžiu tam tikrą nuotaiką. Čia, kaip virtuvėje, reikalingi prieskoniai ir jų atitinkami deriniai. Ryškias spalvas naudoju norėdama pabrėžti dažnai medicinoje pasikartojančias spalvas. Naudodama sintetines spalvas siekiu pabrėžti technologijų vyravimą mūsų gyvenimuose.

Kūryboje vis sugrįžti į traumines patirtis. Kas tai lemia?

Man atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau aš bandau atsikratyti ir išvengti jų.

Na taip, neseniai buvau susilaužiusi koją. Turiu naujų fotorentgeno nuotraukų, siūlių ant kojos. Betgi daug kas susilaužo ką nors. Šie įvykiai mane inspiruoja ir kartais atnaujina patirtis. Galiu į tai pažiūrėti, kaip į kitoniškumą, įdomią formą, gražią ir patrauklią siūlę.

Šiuo metu siekiu į tai pažvelgti kitaip: labiau atsitraukti, neatsiribojant nuo savo patirčių, bet pamatyti jas iš šono. Norisi giliau analizuoti kūno ir technologijų intervenciją, reakcijas ir požiūrius.

Savo kūryba kalbi apie mūsų šalies gydymo įstaigų darbuotojų požiūrį į kūną. Koks jis?

Atsidūrus valstybinėje ligoninėje labai pasijaučia požiūris į pacientą, į kūną. Neteko būti kitose postkomunistinėse šalyse, bet Lietuvos ligoninėse su žmogumi elgiamasi labai neetiškai ir drastiškai: pavyzdžiui, išveža nuogą (esu girdėjusi tokių pasakojimų) į operacinę ir nežinai, ką tau darys, neaišku ką pjaustys, kur kiš rankas…

Kaip tu manai, kas lėmė tokio požiūrio ir elgesio su žmogumi bei jo kūnu susiformavimą?

Tai yra sovietinės kultūros palikimas. Apskritai, hierarchinis valdymas labai vyrauja. Pavyzdžiui, svarbiausia būdavo gydytojas, o po to tik žmogus. Pagarba asmeniui ir jo kūnui (ne tik fiziniam) būdavo nustumiami į šalį. Manau, kad žmogaus negerbimas vyrauja daugelyje sričių.

Sovietų laikais žmones su negalia slėpdavo, jie būdavo uždaromi (daugiausiai su proto ir psichine negalia). Tokie žmonės neva yra nereikalingi, normalaus darbo jie dirbti negali, o be viso to juos dar ir išlaikyti reikia. Neigiamas požiūris į neįgalųjį yra tarsi įrašytas dar tais sovietiniais laikais ir labai stiprus iki šių dienų ne tik gydymo įstaigose, bet ir visoje visuomenėje.

2009 m. studijavai Švedijoje pagal Nordplus programą. Ką Tau davė šios studijos?

Studijuojant Švedijoje man niekas nesakė, ką ir kaip turiu daryti. Buvo tiesiog sudarytos sąlygos darbui: turėjau savo studiją 24 val., priėjimą prie gerų kompiuterių, didžiulę biblioteką, dėstytojus. Kadangi Umea dailės akademija buvo apie 650 kilometrų į šiaurę nuo Stokholmo, dėstytojai atvažiuodavo iš pietų Švedijos ar kitų Europos miestų. Būdavo labai prasminga susitikti su skirtingų patirčių menininkais. Jaučiau, kad tai saugi erdvė tyrinėti dalykus, kurie man iš tikrųjų rūpi. Be to, tai tarpdisciplininio meno akademija, kur nebuvo griežtų disciplinų. Vyko persipynimas įvairių medijų ir patirčių. Pabandžiau priartėti prie savo istorijos, kuri yra šalia manęs.

Menotyrininkai mėgsta kūrėjus priskirti tam tikrai krypčiai ar tendencijai, „įpaišyti“ juos į tam tikrą meno istorijos ir meninės aplinkos kontekstą. Su kuo pati jauti ryšį iš dabar ar anksčiau kūrusių menininkų?

Lietuvoje esu Marijos Teresės Rožanskaitės fanė. Mane įkvepia Eva Hesse, Louise Bourgeois, Francis Baconas, Rebecca Horn, Jean-Michel Basquiat, ORLAN, Stelarc, Bobas Flanaganas, Magnusas Wallinas. Su pastaruoju buvau susitikusi Švedijoje, Umea menų akademijoje.

Kaip Tu jautiesi Lietuvos meno kontekste? 

Čia jaučiuosi šiek tiek nepritampanti, nes tai, ką aš darau, nėra tradicinė lietuviška tapyba. Tai yra labiau eksperimentinis, nekomercinis, undergroundinis menas.

O kaip užsienio?

Pasaulio kontekste aš jaučiuosi „savo vietoj“. Pavyzdžiui, sausio mėnesį buvau Londone parodoje „Medicine Now“, kurioje buvo pristatyti meno kūriniai, reflektuojantys patirtis apie naujausias medicinos technologijas, mokslininkus, gydytojus ir pacientus, sąryšius tarp jų. Būdama toje parodoje supratau, kad tai, ką aš kuriu yra aktualu ir šiuolaikiška. Man visada svarbu matyti ir pažinti kontekstą, kuriame esu. Tai atveria ir sujungia skirtingas patirtis.

Neseniai teko matyti prancūzų dramą „Rūdys ir kaulai“ (2012). Filmo metu tam tikrais epizodais vis prisimindavau Tavo kūrybą. Ar matei šį filmą?

Man jis pasirodė agresyvus ir labai intymus, šokiruojantis. Gaila, kad vienos iš pagrindinių veikėjų Stefani filmo antroje pusėje lieka mažiau, daugiau koncentruojamasi į Ali gyvenimą. Bet gal todėl net įdomiau, nes nėra akcentuojamas vien fizinis praradimas.

Šiame filme man labai patiko Stefani protezai. Jie superiniai. Skaičiau, kad tokie protezai kainuoja po 27 000 dolerių kiekvienas. Filmas, žinoma, apie dviejų žmonių santykius, netektis ir vienas kito atradimą, taip pat atrandant ir save iš naujo su naujomis galimybėmis. Įdomu žiūrėti, nes patrauklūs pagrindiniai personažai: moteris, delfinų dresuotoja, praradusi kojas ir boksininkas.

Kaip manai, ar menas gali tapti įrankiu socialinei problemai spręsti? Ar jauti, kad tavo kūryba galėtų turėti / turi įtakos? Ar kurdama keli sau tokius tikslus?

Manau, kad menas gali įtakoti labai daug, nes mūsų kultūra yra vaizdinė, daug kas yra sakoma per vaizdus ir aš apie tai galvoju. Tai būdas kalbėti, kritikuoti, protestuoti, išreikšti savo idėjas.

Mano vienas iš tikslų iškelti į paviršių įvairius kūnus ir jų poreikius. Rodyti, kad mūsų neva sveikoje visuomenėje, yra pirmiausia žmogus, neneigiant, jog jis įvairus ir įdomus, turintis teisę būti ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Šiuo metu vykstančioje Kauno bienalėje, „Jaunųjų menininkų projektai“ dalyje, pristatai instaliaciją „Kosminė operacija“, kuri gali priminti operacinį kambarį. Ar kurdama tokias situacijas nebijai, kad žiūrovui (arba jo artimiesiems), susijusiam su medicininėmis patirtimis, gali sukelti labai neigiamas emocijas ir/ar reakcijas?

Žmogus gyvas, jis susiduria su viena ir kita situacija vėl ir vėl, ji skaudina. Jei mano darbai sukelia ar sukeltų tokias reakcijas – aš džiaugiuosi. Vadinasi, tai yra patiriama. Man yra sakę, kad mano darbai yra paskatinę mąstyti apie savo patirtis medicinos srityje ir jas išreikšti. Vadinasi, apie tai svarbu kalbėti ir rodyti, kad egzistuoja toks pasaulis, koks jis yra iš tikrųjų.

Kokią vieta Tavo kūryboje tenka žiūrovui? Ar turi noro žiūrovui išsakyti kažką konkretaus?

Kartais galvoju, kaip etiškai perteikti tam tikras mintis. Galbūt neturiu pakankamai drąsos arba naglumo atvirai rodyti dalykus, bet siekiu pranešti žinutę apie man svarbius aspektus. Pavyzdžiui, jau minėta Švedija buvo erdvė, kurioje visi drąsiai jautėsi ir elgėsi, ir aš pati pradėjau viską drąsiau daryti. Taigi, priklauso nuo to, kur tu esi. Svarbu yra kontekstas. Manau, ypač Lietuvoje, reikia viską daryti nuosekliai, po truputį, bet drąsiai. Jeigu labai staigiai ką nors padarysi, tai gali sukelti neigiamą reakciją, nes žmonės bijo to, ko nepažįsta. Žiūrovą reikia mokyti. Tik kartais nebėra laiko tai daryti…

Iliustracija viršuje: Gabrielė Gervickaitė, Transliacija. Plastikas, mišri technika, 200 x 100. 2013. Gabrielės Gervickaitės nuotrauka.

Gervickaite12

Gabrielė Gervickaitė, Kas ten už horizonto. Plastikas, mišri technika. 250 x 276. 2013. Gabrielės Gervickaitės nuotrauka

Gervickaite10

Gabrielė Gervickaitė, instaliacija Kosminė operacija. 2013. Kauno paveikslų galerija. Kristinos Čyžiūtės nuotrauka

Gervickaite9

Instaliacija Kosminė operacija. 2013. Kauno paveikslų galerija. Kristinos Čyžiūtės nuotrauka

Gervickaite11

Gabrielė Gervickaitė, instaliacija Kosminė operacija. 2013. Kauno paveikslų galerija. Kristinos Čyžiūtės nuotrauka

Gervickaite2

Gabrielė Gervickaitė, Techno KŪNAI ekspozicija. Galerija Akademija. 2011. Gabrielės Gervickaitės nuotrauka

Gervickaite5

Gabrielė Gervickaitė, Kosminis kūnas. Popierius, mišri technika, 80 x 55. 2011. Gabrielės Gervickaitės nuotrauka

Gervickaite7

Gabrielė Gervickaitė, Fiksatorius. Mišri technika, popierius, 70 x 50. 2009. Gabrielės Gervickaitės nuotrauka

Gervickaite4

Gabrielė Gervickaitė, Plastinė operacija. Popierius, mišri technika, 100 x 70. 2012. Gabrielės Gervickaitės nuotrauka

Rūta Šatalovaitė: „Man įdomu, kokius pokštus laikas krečia su atmintimi“

3. Krikscioniskos_kompozicijos, 2011, Siluva

Jauna kūrėja Rūta Šatalovaitė pernai apsigynė bakalaurą Vilniaus dailės akademijos grafikos katedroje, bet jau pirmaisiais studijų metais ėmė ryškėti jos polinkis kūryboje eksperimentuoti su fotografiniu vaizdu. Pasitelkdama fotografiją R. Šatalovaitė analizuoja kolektyvinės atminties reiškinius, laiko ir prisiminimų sąveiką. Autorė tiria patį fotografinį vaizdą, jo, kaip subjektyvaus atminties liudininko funkciją ir post-fotografinius reiškinius.

Su Rūta susitikome Kauno fotografijos galerijoje. „Labai gera erdvė, ypač saulėtais sekmadienio rytais. Tuščia ir labai jauku.“, – sako R. Šatalovaitė, praleidusi čia ne vieną dieną besidarbuodama Kaunas Photo festivalyje.

Pernai baigei grafikos bakalaurą, bet jau kurį laiką reiški idėjas pasitelkdama fotografiją. Kada supratai, kad atsidūrei ne visai ten, kur norėtum (turėtum) būti?

Jau nuo pirmo kurso supratau, kad ne visai taikliai pasirinkau studijų programą, tačiau katedra buvo labiau suinteresuota studentų tobulėjimu, o ne disciplinos rėmais, todėl studijuodama jaučiausi gerai ir turėjau pakankamai laisvės. Be abejonės, džiaugiuosi, kad praleidau kelis metus su klasikinėmis grafikos technikomis, spaustuvėje per kūrybą išmokau kankintis ir medituoti, tačiau laisvesnes disciplinas spręsdavau per fotografinį vaizdą. Mano diplominis darbas taip pat buvo fotografijos ciklas, o gal tiksliau nuo tradicinės knygos apibrėžimų nutolusi foto-knyga. Nebandžiau slėptis už grafikams priimtinesnio formato.

Kokius fotografavimo būdus renkiesi?

Neabejoju, kad norint kurti, būtina įvaldyti tam tikrus įrankius, tą daryti išmokstame studijų metais, tačiau tikrai nemanau, kad šiandieniniame vaizdais užterštame pasaulyje dar svarbu kokiu procesu atlikta nuotrauka: ar vaizdas išryškintas iš negatyvo, ar screenshot’as. Priemonės, kuriomis įgyvendinta idėja, prideda tam tikrų konotacijų prie siunčiamos žinutės, tarnauja, tačiau tai individualus kūrinio bruožas.

Fotografuoju primityvia analogine technika: importinėmis, plastmasinėmis dešimto dešimtmečio kameromis, taip pat skaitmeniniu fotoaparatu. Dažnai naudoju jau sukurtą vaizdą, kitaip tariant aproprijuoju jį iš fotografijos istorijos, interneto arba anoniminių niekam nepriklausančių archyvų.

Pernai Fluxus ministerijoje Kaune dalyvavai grupinėje parodoje „Opusas Nr.2“. Kokia tai buvo paroda?

Parodoje dalyvavo skulptorius Andrius Pukis, tapytojai Karolis Vaivada, Povilas Ramanauskas ir aš. Opusas nr.2 atsirado beveik netyčia, intuityviai, be kuratoriaus ir net bendro teksto. Vasarą susitikome tik atsidariusioje Kauno Fluxus ministerijoje, kur visi atėjome su viltimi įsirengti studijas. Alternatyvios industrinės erdvės tuo metu atrodė labai patraukliai, tiesa, viskas dar nebuvo nualinta vakarėlių, paauglių ir turėjo kūrybiško potencialo.

Pati paroda keliais lygmenimis kalbėjo apie mutacijas, nerimą, virsmus: išėjome iš tradicinių parodinių erdvių, sau įprastų kūrybos formų. Tuo pačiu, mutavus, pasikeitus juk atsiranda kažkas naujo: bendrumo jausmas, idėja, naujos sąsajos.
Džiaugiausi, kad mano kūryba buvo eksponuojama minėtų autorių kūrinių kontekste, nes iš dalies jų meninės pozicijos atspindi ir mano požiūrį, aranžuojame panašias temas ir sunkiai telpame į žanrus. Visiems buvo labai svarbus tarpdiscipliniškumas, kūrinių tarpusavio sąveika, taip pat jungtys su apleisto fabriko erdvėmis.

Šioje parodoje pristatei diptiką „Under the Construction“. Papasakok apie jį daugiau.

11. Under_the_ConstructionFluxus_ministerijoje_2012- 10. Under_the_Construction_Fluxus_ministerijoje_2012_

Studijų metais susipažinau su žymios menininkų poros Christo and Jeanne-Claude kūryba (jai būdingas įvairių, dažniausiai didelių mastelių architektūrinių statinių ir kitų objektų dengimas po tam tikra pusiau skaidria medžiaga – D.S.). Mieste pradėjau stebėti rekonstrukcijos darbams uždengtus ir laike įkalintus pastatus: juos dokumentavau, tipologizavau, tačiau finale persikėliau į fotostudiją ir nufotografavau du portretus. Juose pavaizduoti į skaidrią drobę įvynioti žmonės. Gal kiek poetiška metafora, bet žmogus yra nuolatinėje mutacijoje ir rekonstrukcijoje, lygiai taip, kaip ir  buvusio fabriko erdvė yra tarsi užmarinuota laike, dabartyje ir praeityje. Nuotraukos ir formatas organiškai tiko fabrikui, manau, kad daugiau jų nebeeksponuosiu.

O ką gali pasakyti apie pačią parodą? Ar pavyko?

Mano akimis žiūrint, taip. Tai, kad neturėjome kuratoriaus ir bendro teksto tapo greičiau privalumu nei trūkumu, elgėmės drąsiau, nebijojome suklysti, dirbome daugiau intuityviai. Gal statistiniam žiūrovui tai nebuvo lengvas kąsnelis, reikėjo ilgiau virškinti komplikuotoje erdvėje išsidėsčiusią ekspoziciją, bet pati jaučiausi teisingai.

Parodą organizavote patys menininkai. Ar tai reiškia, kad jauniesiems menininkams trūksta parodų ar projektų, kuriuose jie galėtų dalyvauti?

Paroda nebuvo saviveikla iš neturėjimo kuo užsiimti, tai greičiau buvo alternatyvi iniciatyva, juk jei visuomet kurtume tik institucijoms ir tik už stipendiją, labai greitai susiaurėtų matymo kampas.
Kokybiškų projektų, tiesa, nėra daug, trūksta iniciatyvų ir ypač – jų tęstinumo. Svarstau, ką veikia kasmet iš universitetų išeinantys jauni meno kritikai, kuratoriai ir vadybininkai…, bet tikrai nesiskundžiu.

Pernai kartu su VDA docente Greta Grendaite-Vosyliene kuravote dviejų dalių jaunųjų menininkų parodą „Pasportas“ (galerijos „Kairė-dešinė” ir „Meno parkas“). Kokia tai buvo paroda ir kaip atsitiko, kad teko ją organizuoti, o ne dalyvauti?

Kuratorystė visuomet atrodė įdomi, nebuvo didelės problemos suvaldyti savo tekstus, bet savivaliauti be menotyrinio išsilavinimo negalvojau, todėl labai džiaugiausi, kai Greta pasiūlė kartu užsiimti šiuo projektu. Studijų metais G.G. padarė man nemažą įtaką. Preciziška ir reikli dėstytoja ir tuo pačiu ryški jaunosios kartos menininkė. Visada buvo lengva susikalbėti ir sutapo požiūriai. Dviese dirbome beveik visus metus ir tai buvo iš tiesų labai intensyvi patirtis. Tiesa, pats projektas buvo inicijuotas VDA, pristatėme Vilniaus ir Kauno fakultetų studentų ir šviežių absolventų kūrybą. Manau ,,Pasportas“, gana išsamiai atskleidė šiuolaikinį jauną grafikos meną, pradedant tradicinėmis litografijomis, baigiant skaitmeniniu estampu, konceptualia knyga.

Pernai VDU menų galerijoje „101“ buvo pristatyta tavo (ir dar trijų autorių) fotografijų paroda, kurioje rodei seriją „Krikščioniškos kompozicijos“. Joje užfiksuotos religinės ikonos, šventųjų atvaizdai, paveikslai, statulos etc., tarpstančios kasdieniškuose paprastų žmonių gyvenamuosiuose interjeruose ir eksterjeruose. Kaip ši tema pakliuvo į tavo akiratį?

1. Krikscioniskos_kompozicijos

„Krikščioniškos kompozicijos“ – mano diplominis darbas apie buitinį-religinį fenomeną. Nors tai 46-ių nuotraukų ciklas (neįrišta knyga), tačiau kiekvieną spaudą reiktų suvokti ne kaip fotografiją, o greičiau kaip atskirą meno objektą/artefaktą. Mintis fiksuoti ir rinkti sudaiktintus ir subanalintus religinius vaizdus kilo svarstant kultą ir kultų kaitą visuomenėje. Užaugau post-ideologiniame kapitalistiniame pasaulyje, negaliu suprasti senosios kartos įtikėjimų, problemų, įpročių, bet turiu teisę tai stebėti ir analizuoti. Nenoriu pasakyti, kad post-sovietinis religinis atgimimas buvo nenatūralus ar iš baimės prarasti kultą, bet jis atėjo su šiokiu tokiu įpročiu garbinti. Todėl tikintieji laikui bėgant tarsi patys demistifikavo savo tikėjimą, įniko į jį kaip į rutiną. Dėl šių aplinkybių atsirado tos keistos, bet tuo pačiu labai organiškos, galingos kompozicijos jų namuose ir aplink juos.

Buvo etapas, kai kartas nuo karto vis susidurdavau su keistomis krikščionybės kulto apraiškomis, provokuojančiomis gairėmis. Pavyzdžiui, kartą atėjusi aplankyti senelio kapo (kuris, beje, buvo labai populiarus vyras ir turėjo gausybę moterų) radau beveik metro aukščio ryškiai neoninę mergelės Marijos pavidalo žvakę. Ją, žinoma, atnešė viena iš mylimųjų. Atrodė kažkaip šiuolaikiškai romantiška.

Arba tas gluminantis, bet matyt neišvengiamas krikščionybės žengimas koja kojon su naujausioms technologijomis ir šiuolaikiniais procesais: krikščionybės paskyra facebook’e arba popiežius twitter’yje.

2. Socialinio tinklo facebook.com paskyra Krikscionybe Lietuvoje - screenshot'as

Kaip tau pavyko taip arti prieiti prie tikinčiųjų, jų aplinkos? Tai pakankamai asmeniška ir intymu. Papasakok, kaip patekdavai į bendruomenes?

Miesto senjorai gyvena gana uždarai ir retas, kuris dar namuose turi sakralių suvenyrų, todėl keliavau po mažesnius Lietuvos miestus ir kaimelius. Nebuvo lengva, kartais prašydavau pagalbos miesto klebono. Supratau, kad šiandien norint įsilieti į kokią nors bendruomenę ar tiesiog pabendrauti, fotoaparatas yra aplinkybes sunkinanti sąlyga. Žmonės bijo objektyvų, informacinės sklaidos, nes pastaruoju metu ji tapo labai subjektyvi, neretai žeminanti.

5_Cekiske2

Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2012, Čekiškė

Lankydama žmonių namus su jais bendravai, rinkai duomenis. Galbūt fotografavai ir tų namų šeimininkus. Kodėl ta medžiaga nelydi šių fotografijų?

Pokalbiai, detalės ir aplinkybės man buvo įdomios, bet kūryboje vengiu tiesioginių nuorodų į socialines temas, romantinį psichologizmą ar humanistines idėjas. Patirtys liko asmeniniuose archyvuose, tai nebuvo susiję su galutiniu rezultatu.

4_Cekiske

Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2012, Čekiškė

Šia serija palietei atminties diskursą. Joje užfiksavai jau nykstančius ženklus. Ką tau reiškia praeitis ir atmintis?

Man įdomu, kokius pokštus laikas krečia su atmintimi. Įdomi atminties ir laiko sąveika. Svarstau fotografiją kaip objektyvų ir tuo pačiu subjektyvų dokumentą iš praeities. Dokumentą, kuris gali turėti tvirtas emocines gijas su praeitimi, aiškius atminties raktažodžius ir tuo pat gali būti visiškai bereikšmis. Tas emocinio, istorinio ir reprezentatyvumo krūvis gali būti labai kontrastingas. Kitas atminties aspektas, kuris domina, tai paveldima atmintis, nevalingi pasąmoningai susiformavę atsiminimai, o gal tiksliau kolektyvinė pasąmonė ir jos padariniai.

7_Plunge1

Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2012, Plungė

Vienas tavo kūrinių „Time and memory“ ne tik analizuoja ir aktualizuoja atminties fenomeną, bet šiuo kūriniu kvestionuoji patį atvaizdą ir fotografiją kaip mediją, kaip atminties saugotoją. Papasakok apie šį darbą.

Time and memory kūrinyje naudoju ikoninį Nan Goldin auto-portretą, kurį autorė sukūrė 1984-aisiais ,,one month after being battered“ (mėnuo po sumušimo – D.S.). Šalia originalaus vaizdo, kurį, beje, puikios kokybės radau internete, eksponuoju dar du kadrus, kurie yra pirmojo montažai: viename Nan Goldin veidas yra sužalotas labiau nei originaliame kadre, o kitame be jokių sumušimo žymių. Kūrinį pristatau pakartodama tris to kadro variacijas keliasdešimt kartų. Taip originalus vaizdas flirtuoja su jo simuliacijomis, kol pasiklysta. Kūrinyje medija sąveikauja su laiku bei atmintimi, analizuojamas virtualus vaizdo gyvenimas, jo prieinamumas, fotografijos suvokimo ribos ir pati fotografija kaip atminties sergėtoja.

Būdama vos keliolikos metų Nan išsikraustė į Niujorką ir gyveno su transeksualais ir narkomanais, kurių didžioji dauguma devintajame-dešimtajame dešimtmetyje mirė nuo AIDS. Nostalgiškai ir labai asmeniškai pasakodama fotografines istorijas N.G. pati tapo savo kūrybos personažu, ji turi magišką ryšį su praeitimi.

Kokiais kūrėjais dar žaviesi?

Noemie Goudal, duetu Oliver Chanarin ir Adam Broomberg, Thomas Demand, Thomas Ruff, Rineke Dijkstra, William Eggleston, Anne Hardy, Richard Mosse, Vitu Luckumi, John Baldessari.

Ką manai apie Lietuvos fotografijos mokyklą? Ar Tau ji daro įtaką?

Nors gindamasi bakalaurą kračiausi lietuviškos fotografijos mokyklos, bet prieš tai pasakydama peržvelgiau B. Buračo ir kitų senosios kartos kūrėjų darbus religine tema. Jaučiu nuoširdžią pagarbą lietuviškai fotografijos mokyklai, humanistinėms idėjoms, natūralu, kad tai daro didesnę ar mažesnę įtaką. Juolab, kad teko ne kartą asmeniškai susidurti su vyresniosios kartos kūrėjais. Gal tai akivaizdžiai neatsispindi mano kūryboje, nes visgi man įdomios mano kartos problemos ir naivūs konfliktai, bet tradicijos suvokimas ugdo asmenybę. Susiformavo požiūris į  išliekamają vertę.

Kita vertus, lankstymasis tradicijoms gali užmarinuoti laike, kažkas turi kurti naujas istorijas, kažkas – puoselėti senas.

Ar tiki, kad menas gali pakeisti pasaulį?

Neseniai teko kalbinti fotomenininką Aleksandrą Glyadyelovą, kuris kuria socialinius projektus apie benamius vaikus, kalinius ir pan. Jo paklausiau: „Ar fotografuodamas Jūs manote, kad prisidedate prieš šios problemos sprendimo?“ Jis atsakė: „Aš nesu toks naivus, kad tikėčiau, jog spaudydamas mygtuką galiu kažką pakeisti, bet tai darydamas galiu tą problemą paviešinti, atkreipti visuomenės dėmesį.“ Tarkime, kad idealiame pasaulyje menas kelia daug klausimų ir vidinių neramumų, kurie skatina mąstyti ir jausti, o mąstantys ir jaučiantys žmonės yra daugelio problemų sprendimas.

Kokiomis kūrybinėmis mintimis gyveni šiuo metu?

Dabar kaip tik ruošiuosi Kauno bienalės jaunųjų menininkų programai, kuri prasidės rugsėjį, ten pristatysiu projektą „Appropriated Memories“ – tai fotografinių vaizdų serija kuria darkart kalbu apie laiko ir praeities santykį, nykstančius ir genetiškai paveldėtus prisiminimus. Šį projektą sudaro dvi dalys. Pirmoji – tai anoniminiai, netobulo analoginės fotografijos proceso pamesti kelių kartų mano pačios šeimos ir giminės portretai. Antroji – apčiuopiamų praeities reliktų, subjektyvių daiktiškų ikonų vaizdai. Jungdama šiuos du dėmenis vėl grįžtu prie praeities ir fotografinio vaizdo analizės, kuriu intuityvią praeities įtakų konstrukciją: istorinių žinių, subjektyvių pasakojimų ir nuojautų mišinį.

6_Plunge

Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2012, Plungė

8_Plunge2

Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2012, Plungė

9_Kedainiai

Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2011, Kėdainiai

Iliustracija viršuje: Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2011, Šiluva.