Author Archives: Dovilė Daunoravičiūtė

Straipsnio autorius:
Dovilė Daunoravičiūtė yra menotyrininkė, kuratorė, VDA Unesco Šiuolaikinio meno praktikos ir sklaidos (kuratorystės) magistro studentė.

Kasinėjant „Tarpdiscipliniškumo kapinynus (?)“


_MAR1838

LTMKS paroda „Tarpdiscipliniškumo kapinynuos (?)“ spalio 17-31 d. veikė „Vilniaus vartų“ komplekso ir Jono Meko vizualiųjų menų centro erdvėse. Taigi apsilankyti šioje parodoje (bent jau atidaryme) skatino ne tik suintrigavusi parodos anotacija bei pavadinimas, bet ir pati vieta, kurioje aš, prisipažinsiu, buvau apsilankysiu iki tol tik sykį.

Į atidarymą ėjau nusiteikusi archeologiniams kasinėjimams ir radiniams, nes juk pats pavadinimas taip įpareigojo. Na, bet atvykus, vietoj kastuvėlių, šepetėlių ir kt. atradimams skirtų įnagių, rankose atsirado aiškus kapinynų planas su jau pažymėtais, atrastais artefaktais, knygutė su atliktų kasinėjimų analize (?) bei, žinoma, vynu užpildyta stiklinaitė, kad kartais troškulys nesutrukdytų priimti naujos (?) informacijos. Gal ir teisingai, nes kas liktų iš kapinynų, jei juos pradėtų kasinėti nekvalifikuoti asmenys?

Tad teko laukti kapinynų šeimininkių – kuratorių Danutės Gambickaitės ir Gintarės Matulaitytės – pasisakymo, įvedimo į tai, kas yra kas ir kodėl. O dar labiau laukiau to, dar parodos anotacijoje žadėto, menininkų pokalbio  su tarpdiscipliniškumo sąvoka ir/ar kuratorėmis tema „Tarpdiscipliniškumo sąvokos vaidmuo šiuolaikinio meno ir jų kūrybos kontekste“.

Taigi, anot kuratorės Gambickaitės, šios parodos koncepcija labai paprasta, kilo iš asmeninio jos ryšio su tarpdiscipliniškumo sąvoka, iš to, kaip ji ją supranta. Dėl to paroda yra tarsi jaunesnių žmonių (kuratorių) pokalbis su įvairių kartų, LTMKS priklausančiais ir nepriklausančiais menininkais apie tarpdiscipliniškumą meno lauke, o eksponuojami kūriniai reprezentuoja menininkus. Taigi formaliąja prasme parodą sudaro kūriniai ir tekstų knygelė-sąsiuvinys, kuriame surinkti Dovilė Tumpytės, Laimos Kreivytės, Skaidros Trilupaitytės ir Danutės Gambickaitės straipsniai bei menininkų komentarai.

To taip laukto tikro pokalbio, deja, nesulaukiau. Taip, jis neva įvyko knygutėje-sąsiuvinyje, kur yra visų dalyvaujančių menininkų komentarai apie pačią sąvoką bei jos vaidmenį arba tokio vaidmens nebuvimą jų kūryboje. Bet tie komentarai, mano galva, nėra pokalbis, o tik atsakas į kuratorės Gambickaitės 2011 m. straipsnį pavadinimu tokiu pačiu kaip ir parodos (na, tik dar suskliaustas klaustukas atsirado). Gal aš ir senamadiška, bet pokalbį/dialogą dažniausiai įsivaizduoja kaip čia ir dabar vykstantį, kaip diskusiją, o ne parašytą, ap(iš)galvotą tekstą. Ar vis dėlto teksto rašymas/skaitymas tolygus kalbėjimuisi? Manau,  kad parodos kuratorės nesusimąstė apie parodos lankytoją, tiksliau, priėmė jį kaip pasyvų stebėtoją, kontempliuotoją, o ne aktyvų, kuriam gali iškilti daug klausymų, į kuriuos norėtų gauti tiesioginį atsakymą. Apskritai, pokalbio tipo parodai turėtų būtų svarbus grįžtamasis ryšis ne tik iš pačių menininkų, t.y., ne tik jų komentarai, bet ir grįžtamasis ryšys iš parodos lankytojų, aktyvus jų įtraukimas. Siekiant to, manau, neišvengiamai reikalingas gyvas pokalbis pačioje parodoje. Kodėl? Atidarymo metu susiorganizavau mini ekskursiją su viena iš kuratorių bei keliais menininkais ir tai, manau, buvo faktorius, kuris mane įtraukė į parodą, jos koncepciją, tarpdiscipliniškumo sąvokos apmąstymą, galų gale dėl to aš ir perskaičiau (ir ne vieną sykį) knygutę-sąsiuvinį, visus jame esančius straipsnius bei komentarus, dėl to sugalvojau ir pati straipsnį parašyti. Tokį efektą turėjo mini ekskursija, tai ko būtų buvę galima sulaukti iš išsamaus pokalbio/diskusijos, kuriam netrukdytų nei skubėjimas, nei vynas?

Kitas dalykas – kūriniai, kaip menininkų reprezentacija, gali būti apžvalginėje, retrospektyvinėje, etc. parodoje, bet tokia kūrinių funkcija nepakankama konceptualioje parodoje. Esant tokiai situacijai, parodos koncepcija neatsispindi jos ekspozicijoje, t.y., parodoje galėjo atsirasti visai kiti tų pačių menininkų darbai – būtų reikėję keisti nebent patį eksponavimą, bet parodos idėja nuo to nebūtų pasikeitusi. Naudoti menininkų kūrinius kaip parodos idėjos papildinius tolygu paversti juos iliustracijomis, o iliustracijos parodos erdvėje (jeigu eksponuojamos ne kaip iliustracijos), deja, neprovokuoja, neiššaukia kažkokių gilesnių apmąstymų. Apskritai, svarbu paminėti, kad parodoje eksponuojami darbai nebūtinai telpa į tarpdiscipliniškumo sąvokos rėmus ar išvis neturi nieko bendro su šia sąvoka. Todėl svarbiausiais/įdomiausiais čia ir tampa menininkų komentarai, kuriuose išsakoma aiški pozicija santykyje su tarpdiscipliniškumu, išreiškiama nuomonė apie tokios sąvokos veikimą/vartojimą dabartiniame meno lauke.

Kitaip tariant, menininkų darbai neišvengė tarpdiscipliniškumo koncepto burbulo, tiksliau papuolė į jo vidų ir dėl to nukentėjo. Tapo tarsi nereikšmingais, tretiniais šaltiniais, nevertais kažkokio išsamesnio analizavimo. Iš esmės geri, skirtingi ir įdomus – bet tik apžiūrėjimui, paviršutiniškam palytėjimui, nes bendras parodos užmanymas, galbūt netyčia, įnagį burbulo susprogdinimui (knygutę) pavertė svarbesniu už patį sprogimą, kurio kaltininkais ir galėjo tapti menininkų kūriniai. Parodos esmė – ap(per)mąstyti tarpdisciplininio meno sąvoką – nėra tiek jau intriguojanti būtent šiuo atveju. Kur kas įdomesnis tokių ap(per)mąstymų vienoks ar kitoks rezultatas. O galbūt tokiu būdu (eksponuojamų kūrinių sumenkinimu) buvo patvirtintas sąvokos neaktualumas bei jos ap(per)mąstymų nereikalingumas.

Todėl kuo ilgiau galvoju apie šią parodą, tuo labiau sutinku su savo pačios mintimi, kad arba parodos veikimo metu reikėjo suorganizuoti gyvą diskusiją (kuratorių, menininkų ir kitų interesantų), arba nereikėjo eksponuoti parodos fizinėje erdvėje. Nieko blogo, jei paroda būtų įvykusi tiesiog knygoje, kur kartu būtų ir straipsniai, ir menininkų žodiniai bei vaizdiniai komentarai. Apskritai, toks eksponavimas LTMKS, kuri neturi savo erdvių, būtų buvęs itin praktiškas sprendimas. Patalpų būtų reikėję prašytis tik vienam vakarui, o pati paroda būtų apkeliavusi nežinia kaip ir kokius kelius. O šios parodos pagrindiniai pliusai – jaunos, perspektyvios kuratorės (dar nenusibodusios), skirtingi (kurių didžiausias – patirtis) menininkai  bei jų darbai, puiki erdvė, geras (neperkrautas) išeksponavimas, įdomių straipsnių ir dar įdomesnių komentarų surinktinė. Bet tai paskiri elementai, kurių visuma – paroda, kaip tokia, nepasiteisino. Bet ir gerai, nes juk tik poreikis taisyti/naikinti trūkumus sukuria judėjimą/veikimą.

Galų gale, taip ir liko neaišku, kaip elgtis su klaustuku parodos pavadinime – atskliausti, išbraukti, ar taip ir palikti suskliaustą dar (bent) kelerių metų apmąstymams, galbūt iki kitos LTMKS parodos…

Parodoje dalyvavę menininkai: 2 EASY fashion, Danas Aleksa, Arnas Anskaitis, Jurga Barilaitė, Vitalij Červiakov, Mindaugas Gapševičius (MIGA), Linas Jusionis, Vsevolod Kovalevskij, Ignas Krunglevičius, Saulius Leonavičius, Dainius Liškevičius, Paulina Eglė Pukytė, Kęstutis Šapoka, Marija Šnipaitė.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galima peržiūrėti čia.