Author Archives: Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Straipsnio autorius:
Deima Žuklytė-Gasperaitienė yra dailėtyrininkė, jaunosios kritikos forumo ,,M-puslapiai“ redaktorė.

Kalbos užkoduotas kultūrinis kontekstas. Pokalbis su Jurgiu Paškevičiumi

Su videomenininku, performansų kūrėju Jurgiu Paškevičiumi pokalbį planuoti pradėjome atsidarius jo parodai projektų erdvėje „Editorial“. Visgi gyvą pokalbį Jurgis pasiūlė pakeisti į susirašinėjimą elektroniniu paštu. Pažvelgus į jo atsakymus išryškėja tokio sprendimo priežastys: Jurgis ne tik užrašo nuosekliai apmąstytus atsakymus, bet ir juos papildo savo sudarytu muzikos takeliu, išnašose išplėtoja ir patikslina vartojamas sąvokas. Pokalbis sukasi apie menininką dominančias kalbos, karaokės temas ir kitas praėjusios parodos idėjas.

Šis pokalbis yra ciklo „Jaunojo menininko studijoje“ dalis.

 Sveikas, Jurgi! Pokalbio pradžioje norėčiau tavęs paprašyti nupiešti trumpą žodinį savo autoportretą. Kas tave, kaip menininką, domina? Kokiomis temomis norisi kurti, kas atrodo svarbu?

Tai nėra lengva užduotis, tačiau, manau, svarbu kalbėtis apie savo mąstymo manieras, būdus ir inspiracijas. Kadangi šis pokalbis yra „Abstract Karaoke“ projekto kontekste, o pastarasis projektas man yra tarsi retrospektyvinis, tad ir vedu jį atitinkančia trajektorija.

Keliaujant, o ypač turint galimybę pabuvoti už Europos ribų, o dar geriau už krikščionybės ribų, manau, vienas iš nuostabiausių ir vertingiausių dalykų yra patirti kultūrinį šoką ir pajausti naujas kultūrines kokybes. Į šį „kultūrinio šoko“ terminą telpa turbūt viskas, kas nesu „aš“, viskas, kas nėra „mano“ sudedamoji dalis. Tai gali būti gamta*, kalba, technologijos, dizainas, maistas, manieros, sapnai ir t. t.

* Juk kokiu kampu matome Mėnulį, ar kokiu kampu esame apšviesti Saulės (Šiaurė, Viduržemis, Pietūs) yra nulėmę skirtingas geokultūrines raidas ir daugelį kokybinių skirtumų. O atsiradus vandenynus perplaukiančiam laivui, pasirodė ir kultūras jungianti bei niveliuojanti bendrinė kalba, religija**.

Visoje šioje jūroje kažkur yra ir muzika. Man didelę įtaką daro muzika visomis savo sudedamosiomis dalimis. Manau, kad yra pravartu mąstyti apie muziką. Jaučiu pasitenkinimą tyrinėdamas muzikos ritmų kilmę, ritmo etimologiją.

** Čia vaizduojamas religinis-naciolingvistinis akordų principas, sukomponuotas iš mūsų lokalaus mikrogeopolitinio žemėlapio:
– finougrai / estai / protestantai –
– protestantai / latviai / baltai –
– baltai / lietuviai / katalikai –
– katalikai / lenkai / slavai –
– slavai / baltarusiai / stačiatikiai –

Mane domina „dub techno“ muzikos stiliaus etimologija. Jau nuo seno užsiiminėdavau savamoksle muzikologija. Šiuo atveju mano tikslas yra pasidalinti tyrimo, kilusio iš individualios klausymosi praktikos, rezultatais. Siekiamybė yra ne individualūs „dub“ ar „techno“ muzikos stiliai, bet būtent pats susidūrimas kaip ritminis neologizmas. Kilimas „microhouse“, centre „dub techno“ ir nusileidimas „minimal ragga“ ritmu (pastarasis terminas retai sutinkamas). Muzikos ritmų žemėlapį lyginu su lingvistinių kalbų grupėmis. Man yra įdomu, kaip ritminės struktūros jungiasi ir kinta, kaip eurogermaniškoji 4×4 struktūra, susikryžminusi su Centrinės Amerikos karibiškąja 3×4 struktūra, palieka Pietų Amerikos braziliškosios sinkopės atgarsį.

Pridedu savo sukomponuotą muzikos takelių rinkinį:
www.soundcloud.com/jurgis-tratata/4×4-to-3×4.

Muzikos takelių sąrašas:
00:00 – Farben – Silikon (Textstar, Klang Elektronik, Germany, 2002);
06:38 – Ricardo Villalobos – Hireklon (Thé Au Harem D’Archimède, Perlon, Germany, 2004);
15:38 – T.Raumschmiere – Dual Kanal (Anti, Hefty Records, Germany, 2002);
22:47 – Maurizio – M7b (M-Series, Maurizio, Germany, 1997);
34:38 – Rhythm & Sound – Roll Off / S (Roll Off, Rhythm & Sound, Germany, 1998);
46:52 – Rhythm & Sound feat. Paul St. Hilaire – Jah Rule (Burial Mix, Germany, 2001);
52:37 – The Bug feat. Paul St. Hilaire – Live & Learn (Pressure, Rephlex, UK, 2003).

Šio pokalbių su jaunais menininkais ciklo idėja – menininko pristatymas jo kūrybinėje aplinkoje. Visgi reali jaunų menininkų situacija koreguoja pradinį sumanymą. Kaip manai, kiek svarbi jaunam menininkui studija? Ar pats tokią turi? Apskritai, ar šiame nepastovumo pasaulyje „kampas“, kuriame gali atsidėti tik kūrybai, dar turi prasmę? O gal visur, kur esi tu ir tavo kompiuteris ar eskizų bloknotas, gali būti ir tavo studija?

Studija yra svarbu kaip turėjimas laiko darbui su savimi. Esu turėjęs skirtingų studijų ir praleidęs daug laiko beįsikūrinėdamas. Eigoje supratau, kad siekis „turėti“ gali būti stipresnis nei pats „turėjimas“. Dabar manau, kad svarbiausia yra mokėjimas atsirinkti įrankius ir naudotis jais. Kartais pačiam pradėti viską nuo nulio gali būti labai reikšminga. Gal, pavyzdžiui, dainavimo pamokos žymiai greičiau atsipirks įgyvendintų projektų pavidalu nei tuščios patalpos. O gal vis dėlto parankiau investuoti į žmogiškuosius resursus, kad kažkas kitas užsiimtų specifinėmis užduotimis taupant menininko laiką ir energiją. Kartu žmogiški santykiai kuria ir paralelines ekonomikas, tai lėmė mano suvokimą, kad Vilnius yra nuostabi studija.

Jurgio Paškevičiaus paroda „Abstract Karaoke“ Editorial erdvėje, Vilniuje, 2017

Neseniai projektų erdvėje „Editorial“ vyko tavo paroda, pavadinta „Abstract Karaoke“. Be to, prieš keletą metų vienas iš tavo performansų, rodytas Vilniuje, Romoje, Amsterdame ir kitur, taip pat vadinosi „Karoke Police“. Kuo tave domina karaokės fenomenas?

Tiesą sakant, jaučiuosi nepilnavertiškai būdamas karaokėje, turbūt dėl to, kad beveik visada klausydavausi muzikos be vokalo… Apskritai karaokės fenomenas man yra įdomus dėl savo „skaitymo ir atkartojimo“ veiksmų sekos bei galimybės patirti momentinę socialinę šlovę „pabūnant kažkuo kitu“ (wanna be).

Tuo tarpu man rūpi šios „skaitymo ir atkartojimo“ veiksmų sekos atsiradimas kitose logikose. Pavyzdžiui, muzika – šokdami mes interpretuojame ją atkartodami savo kūno judesiais. Pavyzdžiui, dizainas – daikto naudojimosi instrukcija yra „tekstas“, kurį mes turime atkartoti norėdami naudoti daiktą pagal paskirtį. Kaip ir architektūra – žmogus, norėdamas judėti pastate, privalės atkartoti architekto jam užduotą judėjimo choreografiją (įeiti per įėjimą, lipti laiptais, žiūrėti per langą…); tiek eksterjeras, tiek interjeras redukuoja žmogaus elgseną. Taip savo instaliacijos kontekste kilo siekis žengti pro duris ir įeiti ne į įprastą galerinę erdvę, o į oro balioną.

„Abstarct Karaoke“ yra kūrinys / metodologija. Pirmosios „Abstarct Karaoke“ užuomazgos atsirado 2013 metais dviejų skaidrinių analoginių projektorių bei mano balso performanso formatu. Vėliau pavirto į skaitmeninio vaizdo, muzikos bei balso kompoziciją, vėliau į vaizdų video, dar vėliau į muzikinį klipą, kol galiausiai yra tuo, kuo yra šiandien, o ir tikiuosi, kad virs kažkuo kitu netolimoje ateityje.

Vienu atveju „Abstract Karaoke“ gali vadovautis rebuso logika, kai daikto atvaizdas yra prilyginamas žodžiui, jo daliai, kitu atveju – akcentuojamas emocinis rezonansas į peizažą, aplinką, daiktus, muziką ar į poeziją. Kitais momentais vertėtų pasikliauti tik savimi, nes daugelis video darbo vietų yra sukonstruotos subjektyvios asociatyvinės tęstinumo logikos, siekiant erdvės žiūrovo laisvai interpretacijai.

Savo kūryboje daug dėmesio skiri kalbai. Parodoje „Abstract Karaoke“ žodžiai brėžia paralelinę erdvę vaizdams, suteikia jiems naujas prasmes. Mano manymu, dažnai jie skamba ironiškai, tad į matomą vaizdą taip pat priverčia žvelgti nerimtai. Gal galėtum skaitytojams trumpai pristatyti, apie ką yra tavo videodarbas? Kaip pats į jį žvelgi?

Kalba man yra svarbi, bet kalbėti apie kalbą yra nelengva. Manau, yra svarbu suvokti, kad mes gimstame kultūriniame kontekste, kuris užduotas kalbos. Tai pirmų pirmiausia yra gimtos kalbos fonetinė jūra. Turiu įtarimą, kad būčiau kažkiek kitoks, jei mano vardas būtų, pavyzdžiui, Jurek, Džordž ar Chorche. Vardas yra labai svarbus, tai yra psichofonetinė tatuiruotė, o gimtoji kalba tuo labiau pakloja pasąmoninę paklodę minties choreografijai…

…ir būtent tas momentas, kai suvokiu, kad mano mąstymas apie kalbą yra jau suformuotas ir limituotas pačios kalbos – apsisuka kelios karštį išmušančios kilpos ir save ryjanti gyvatė – tautologija pasiūlo išeiti iš kalbos.*

Gimdami kalbos pasirinkti negalime. Mūsų operacinės sistemos įdiegtos lokalios kalbos kultūriniu pagrindu. Man anglų kalba yra daiktas, nes ji yra sąmoningai išmoktas konstruktas, atrakinantis visą kitą susijusį kultūrinį kontekstą.

* Ir tada kalba virsta daiktu. Kalba man yra inspiracija, dažnai turiu naivų, infantilų ir paviršutinišką potraukį žaisti kalba. Ir čia neklausiu savęs, „apie ką čia?“, nors klausimai „apie ką anglų kalba?“ ar „apie ką internetas?“ yra laukiami. Tuo pačiu metu kalba gali būti tiek abstrakti, kiek pati abstrakcija iššaukdama naujų kokybių atsiradimą (?).

 

Mano nuomone, tavo video instaliacijoje išryškėja vaizdų chaoso tema. Todėl norisi pakalbėti apie pasaulyje vyraujantį vaizdų perteklių. Juk dailininkai taip pat prisideda prie jų gausinimo. Ką apie tai manai?

Šiuo atveju esu dviveidis. Vienu atveju esu produkuojantysis – naudoju savo filmuotą medžiagą, taip pat prodiusuoju garsą, rašau tekstą, įrašinėju vokalą. Tuo pačiu esu šalininkas tokios kūrybinės strategijos, kuri ne būtinai prideda, o parodo jau egzistuojantį. Neturiu nieko prieš vaizdus. Internete rastus vaizdus naudoju kaip raides, žodžius, kalbą. Pati kalba tampa readymade‘u. Paraleliai ir oro balioną imu kaip readymade‘ą, jo pats negaminau.

Iš tiesų įdomu, kad būdamas vizualiojo meno atstovas vienu iš savo darbo įrankių renkiesi ir kalbą. Kita vertus, šiuolaikiniame mene nuolat jaučiamas poreikis kūrinius lydėti tekstais. Visgi tavo parodoje kūrinį lydi tik nedidelis mįslingas aprašas: „Kažkas tokio svarbaus, ko net nepastebėtum priešais save, kažkas tokio menkavertiško, apie ką galėtum plepėti visą dieną.“ Kaip šią frazę sieji su parodos eksponatais?

Viso projekto metu norėjosi lengvumo, nenorėjau užgožti žiūrovo tekstais ar papildoma informacija. Ši frazė – intymi vieta, tai mano kreipinys į žiūrovą, siūlantis bendrą kūrinio mastelį. Taip pat manau, kad ne viskas turi būti logiškai paaiškinta, palieku tai laisvai levitacijai.

Savo videoinstaliaciją eksponuoji ne baltame kube, o rytietiška dvasia dvelkiančioje didžiulėje palapinėje. Ji sukuria paslaptingą atmosferą, puikiai derančią prie minėtos mįslingos frazės. Be to, per parodos atidarymą žiūrovai galėjo vaišintis turkiška kava ir saldumynais. Kaip kilo ši idėja sujungti Rytus, paslaptis ir medijų meną?

Instaliuodamas oro balioną, kurio tūris daugiau nei 20 kartų didesnis už galerijos, gavau kai ką netikėto – pagalvojau apie gyvatę, prarijusią dramblį, o gal ir atvirkščiai… Taip, galų gale oro balionas iš vidaus buvo panašus į palapinę, tačiau jokios referencijos į Rytus neturėjau. Turkiški bachlava saldumynai ir arabiška kava intuityviai atitiko atidarymo nuotaiką, nors jų atsiradimo trajektorija turi savo žavesio. Prisiminiau, kad prieš metus Berlyne su draugais užsukome į turkiškų saldumynų parduotuvę. Ten padariau draugo portretą saldainių piramidės prekystalio atspindyje. Po kiek laiko tas pats draugas manęs klausė, ar atsimenu adresą tos vietos, nes jam dėl to portreto Faceboook‘e parašė kažkoks restoranas. Atsekiau, kad tai ta pati vieta Kreuzberge, kur užsimezgė pirmieji pašnekesiai apie parodą „Editorial“. Galiausiai Vilniuje esantis palestiniečių įkurtas restoranas tapo partneriais su Berlyno parduotuvėle ir dabar šių saldumynų galime įsigyti Vilniuje, o iš ten pastarieji atsirado mano parodos atidaryme. Ačiū jiems.

Taip pat už pagalbą įgyvendinant šį projektą noriu padėkoti Neringai, Vitalijai, Ugniui, Marijai, Gedui, Ievai, Domui, Jokūbui, Laurynui su Vytu, Gintarui, Žygiui su Vytu, Antanui bei Šlapelių muziejui. Ir ačiū tau, Deima, už pokalbį.

Ačiū tau ir sėkmės tolimesniuose darbuose!

Išsamų fotoreportažą iš Jurgio Paškevičiaus parodos „Abstract Karoke“ galite peržiūrėti čia.

Šiandienos valdovai. Žygimanto Augustino paroda „In.550“ galerijoje „Akademija“

DSC_6889

Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, mėgęs kurti įvairius terminus, dar 2005-aisiais tapytojo Žygimanto Augustino kūrybą priskyrė postmodernistiniam „citatiniam realizmui“. Matyt, nuo to laiko menininko darbuose esminių lūžių neįvyko. Vis dar realizmas, vis dar citatinis. Ir vis dar intriguojantis! Nes su realybe Augustino realizmas labiau siejasi kaip tolimi giminaičiai nei dvyniai. Tikroviškų pavidalų pagalba kuriamos paralelinės realybės.

Naujausioje parodoje „In.550“ (03 20 – 04 01 veikė galerijoje „Akademija“) Augustinas, kaip ir anksčiau, realistiniu stiliumi cituoja savo atvaizdą, jį perkūnydamas į istorinius asmenis. Šį kartą jie – karališkieji valdovai, o pats Augustinas save irgi įtraukia į Jogailaičių dinastijos gretas – eksponuoja savo autoportretą su rankoje laikomu valdžios rutuliu. Visą gyvenimą lydimas sąsajų su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu, šį kartą tapytojas nusprendė jei jau taip, tai padovanoti savo tariamam tėvui – Žygimantui Senajam – 550-ųjų gimimo metinių proga dovaną. Dovana, žinoma, verta karališkojo asmens – tai utopinis ir grandiozinis Valdovų rūmų rekonstrukcijos projektas.

Šis projektas buvo ryškiausias parodos akcentas. Jį sudarė keli rekonstrukcijos variantų eskizai, komisijos projektų vertinimo protokolas, išrinktojo projekto brėžiniai (architektas Vaidas Grinčelaitis) ir „vizualas“ – ant drobės nutapytas paveikslas. Kita parodos dalis pristatė projekto kontekstą – hipotetinius valdovų portretus: grupinį Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos portretą, sukurtą Augustino doktorantūros studijų metu išplėtotu antropometrijos metodu, ir individualų grafinį Žygimanto Augusto atvaizdą bei juos lydinčią medžiagą.

Nors parodoje rodomi skirtingų dailės šakų darbai (tapyba, grafika, architektūra, fotografijos), kurie nesukuria darnios vizualinės visumos, visgi kiekvienas rodomas eksponatas yra reikšmingas, o kurio nors iš jų atsisakymas būtų nemažas praradimas. Kad ir tie marškinėliai su Žygimanto Senojo herbu, kuriuos Augustinas rado lenkiškoje riedlentininkams skirtoje internetinėje parduotuvėje. Nežinau, kaip tokius marškinėlius vertina lenkų paaugliai, tačiau parodos kontekste jie tampa populiariosios kultūros ir istorijos sankirtos tašku.

Dar viena popkultūros ir istorijos susikirtimo ašis – lengvai ironiška, šiandieniniam žiūrovui suprantama forma perteikiamas istorinis paveldas. Tai daroma saikingai ir kultūringai laužant istorinių portretų taisykles. Paveikslo kompozicija, portretuojamųjų laikysena, veido mimika, liudijanti kilmingųjų orumą ir ramybę leidžia mums kūrinį priskirti grupinio portreto žanrui. Tačiau valdovai vaizduojami pusnuogiai, papildyti šiandienos atributais, todėl šis neatitikimas itin trikdo. Kartu jis ir pateikia komentarą, kokią funkciją klasikiniuose valdovų portretuose atliko regalijos, prašmatnūs drabužiai ir papuošalai. Augustinas juos prilygina tatuiruotėms ir storoms auksinėms grandinėms. Šių ženklų perskaitymas šiandienos žmogui nekelia jokių sunkumų, vos užmetus akį į portretą tampa aišku, kad Žygimantas Senasis – pinigais aptekęs kilmingas bičas. Na, galbūt ir šioks toks savo valdomų valstybių patriotas, jei jau išsitatuiravavo Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbus. Taigi Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos tatuiruotės ženklina jų kilmę, giminės istoriją, sąsajas su valdoma valstybe. O Žygimantas Augustas, įamžintas greta kabančiame portrete, kaip tikras maištininkas laužo tradicijas ir savo tatuiruotėmis dedikuoja amžiną meilę Barborai. Man asmeniškai šiuose populiariosios kultūros įspauduose smagiausias momentas – gyvybės įpūtimas istorinėms asmenybėms. Ir šiuo atveju visai nesvarbu, kad jų veidai – Augustino citatos iš greta kabančių specialiai grupiniam portretui sukurtų fotografijų – juk sūnus turi būti panašus į savo hipotetinį tėvą. Svarbu tai, kad tokiu būdu pavyksta emociškai priartėti prie anais laikais gyvenusių žmonių. Juk norėjusiems įsiamžinti portretuose asmenims buvo nesvetima šiokia tokia žmogiška tuštybė, noras pasipuikuoti, skatinęs į paveikslą būtinai sutalpinti visus savo ordinus, kilmės ir profesijos ženklus.

Taigi ne atsitiktinai Žygimanto August(in)o dovana savo tėvui – save gerbiančiam valdovui tinkami rūmai, į kuriuos pašėlti karališkuose vakarėliuose būtų ne gėda pasikviesti monarchus iš visos Europos. Projekto „vizualizacijoje“ būsimas linksmybes simbolizuoja iš naujojo priestato visomis kryptimis blyksinčios šviesos. Vargšui kunigaikščiui Gediminui telieka pavydėti Naujųjų laikų valdovui ir per petį dairytis į stiklinėje konstrukcijoje vykstantį veiksmą. Gan saldžia pop maniera nutapytą paveikslą užbaigia antikvariniai rėmai – nors imk ir kabink kokio nors ministro kabinete.

Valdovų rūmai, žinoma, šiuo atveju yra šis tas daugiau nei tik prieštaringas nuomones iššaukęs kultūros paveldo objektas. Nors rūmų atstatymo diskusijos jau praėjo, bet jie tapo valstybės požiūrio į kultūrą simboliu, puikiai atspindinčiu, kokios jos reikia politikams. Orientuotos į praeitį, o ne ateitį, teigiančios vienareikšmę tiesą, o ne keliančios diskusijas. Ir žinoma, tokios, kuri galėtų reprezentuoti mūsų valstybę, nors tuo daugiausiai naudojamasi rengiant naujai išrinkto seimo spaudos konferencijas.

Augustinas, kurdamas paralelines realybes, iš tiesų tiksliai apibūdina mūsiškę tikrovę. Kartais ant paties keisčiausio projekto reikiamam asmeniui tereikia pasirašyti „Taip, statyti!“, ir vizijos nužengia iš vizualizacijų, kartu su savimi atsitempdamos nerealumo šleifą. Kai vietoj kuklių laiptų gali išdygti akį ir dangų rėžianti madingo architekto konstrukcija, valdovų rūmų rekonstrukcijos projektas nebeatrodo toks utopinis. Tad gal vertėtų apsvarstyti jo realizavimo kur nors Konstitucijos prospekte galimybę – gigantomanijos apimtiems miesto valdovams turėtų patikti.

Išsamų fotoreportažą iš Žygimanto Augustino parodos galerijoje Akademija galite peržiūrėti čia.

Vietoj Nacionalinės premijos. Patricijos Jurkšaitytės paroda ŠMC

11

Vos įžengus į Šiuolaikinio meno centre sukurtą kraujo raudonio salę, į mane – prašalaitę – susminga portretų žvilgsniai. Dvylika porų akių seka kiekvieną žingsnį. Patricijos Jurkšaitytės Nacionalinės portretų galerijos nejaukumas, psichologiniai portretuojamųjų savianalizės aspektai jau buvo pastebėti kritikės Monikos Krikštopaitytės[1]. Visgi man pačiai apsilankius parodoje, Krikštopaitytės taip pat aptarta portretų tikroviškumo iliuzija nuslinko į antrą planą. Mane labiau suintrigavo klausimas, ar tikrai nuslėpta portretuojamų moterų tapatybė yra nesvarbi, ar priešingai – šis nežinomasis yra esminis parodos akcentas? Kaip Jurkšaitytės sukurta portretų galerija siejasi su tradicinėmis portreto savybėmis? Ir kodėl šis kraują stingdantis meno užkaboris prilyginamas Nacionalinei galerijai?

Pradėsiu nuo to, kad Jurkšaitytės kūryba visuomet paveiki – veikiausiai dėl jos mėgstamų kraštutinumų. Ankstesniuose darbuose pertapydama ir transformuodama dailės klasiką ar kurdama viešbučių interjerus ji panaikindavo žmogaus egzistavimą. Ypač ten, kur žmogiškasis (ar dieviškasis) buvimas yra meno kūrinių ašis. Taip iš „Paskutinės vakarienės“ pranyko Kristus ir jo mokiniai, iš „Urbino Veneros“ – pati deivė. Visgi likę interjerai iškalbingi, liudijantys ką tik buvusį žmogaus prisilietimą. Šį kartą parodos autorė imasi priešingos strategijos – vaizduoja moteris, jas visiškai atribodama nuo bet kokios konkrečios aplinkos. Portretuose moterų veidai įamžinti en face, nesureikšminant užgriebti jų drabužiai, tačiau už jų – tik juoda tuštuma. Nors parodos anotacijoje portretai siejami su renesansine tradicija, visgi jie atrodo artimesni kriminalinei nuotraukai, nei harmoningam asmenybės atskleidimui meistro paveiksle.

Tradiciškai portreto funkcija buvo ne tik įamžinti žmogų, bet ir atskleisti jo asmenybę ir charakterį. Todėl tokie svarbūs buvo drabužiai, reprezentuojantys visuomeninę asmens padėtį, ir visi atributai, laikomi rankose ar esantys fone – tai buvo tiesioginiai pomėgių, interesų ženklai. Jurkšaitytės sukurtuose portretuose viso to nėra. Visas kūrinio krūvis sukoncentruotas į žvilgsnį ir veidą. Moterų vilkimi drabužiai nėra išraiškingi, jos visos sėdi vienoda laikysena ir neturi jokių kitų asmenybę apibūdinančių ženklų. Tapytoja netgi neskiria tiek daug dėmesio ir potėpių kitoms detalėms užfiksuoti. Tad su kruopščiai nutapytu veidu, plaukais kontrastuoja grubios, netgi eskiziškos rankos ar kaklas. Visa tai kuria portretų anonimiškumą.

Dar vienas svarbus paveikslų elementas – portretų apačioje nutapyta marmurinė atbraila. Primindama prabangaus veidrodžio kraštelį, ji vaizdui suteikia nuorodą į portretų sukūrimo aplinkybes. Dailininkė portretuojamąsias buvo pasodinusi priešais perregimą veidrodį, tad tapė moteris, įsigilinusias į savo pačių atvaizdą. Visgi marmurinė atbraila turi ir kitą kanotaciją – šalto antkapio detalės… Bejausmiai moterų veidai trikdo, nes primena mirusiuosius. Monochrominis portretų koloritas, pilkšvas moterų veidų atspalvis ir kraujo raudonumo sienų spalva – viskas kalba apie pomirtinių portretų kolekciją. O toji marmurinė juosta nutapyta kaip tik tokio pločio, jog vardas, pavardė ir gimimo bei mirties datos puikiai joje įsitektų.

Nors asmenybės lieka neįvardytos, visgi matyti, kad portretuose įamžintos Lietuvos kultūros lauke veikiančios moterys. Deja, didžioji dauguma jų (na, gal išskyrus aktores) tikriausiai atpažįstamos tik tame pačiame kultūros lauke besisukantiems žiūrovams. Todėl prabėgus keletui dešimtmečių šie kūriniai jau bus priimami kitaip – jie ir liks tik neatpažįstamais jaunų moterų veidais. Visgi šios moterys yra vertos būti įamžintos nacionalinėje portretų galerijoje. Tai pabrėžia salėje sukurta muziejinė atmosfera – visiškai nutolta nuo minimalistinės balto kubo erdvės, tačiau laikomasi muziejinių standartų – sienos – spalvotos, grindys uždengtos kilimine danga. Trūksta tik prie portretų pakabintų etikečių su autorės ir portretuojamojo vardais, sukūrimo metais ir kita informacija. Kaip taikliai pastebėta parodos anotacijoje, Jurkšaitytės kūryboje idėja dažnai išreiškiama būtent per kokio nors elemento stoką. Mano nuomone, šiuo atveju būtent sąmoningas atsiribojimas nuo portretuose pavaizduotų moterų tapatybės yra esminga parodos dalis. Tai galima suvokti kaip feministinės kritikos veiksmą – juk daugybė veiklių moterų istorijoje taip ir lieka neįvardytos, arba tepaminimos kaip garsių vyrų žmonos, užsiėmusios kultūrine ar visuomenine veikla. Galbūt tai tik sutapimas, tačiau neseniai Lietuvos aktyvistės iškėlė idėją vasario 17-ąją paskelbti Nacionaline moterų emancipacijos diena, taip paminint 1918 m. vasario 17 d. Kaune vykusį mitingą, kuriame reikalauta į Lietuvos Tarybą įtraukti moteris. Žinome, kad mitingas neatnešė siektų rezultatų. Visgi jis reikšmingai prisidėjo prie visuotinės balsavimo teisės moterims suteikimo 1920-aisiais. Jurkšaitytė portretų seriją kurti pradėjo dar 2015-aisias, tačiau savo paroda nebyliai atitaria Nacionalinės moterų emancipacijos dienos skelbimui.

Dailininkės sukurta Nacionalinė portretų galerija skatina poreikį reflektuoti moterų nuveiktų darbų svarbą, neužmiršti ne vien šiuolaikinių moterų pasiekimų, bet ir svarbių praėjusių amžių moterų veiklos ženklų. Ar daug kas žino, kad pirmajam nepriklausomos Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimui pirmininkavo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė? Kad tame pačiame Steigiamajame Seime dalyvavo ir kitos aštuonios moterys: Felicija Bortkevičienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Morta Lukošytė, Veronika Mackevičiūtė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Emilija Spudaitė-Gvildienė ir Salomėja Stakauskaitė?

Tad Jurkšaitytės sukurtą nacionalinę moterų portretų galeriją laikyčiau simboliu, įvaizdinančiu poreikį tyrinėti istorijos vingiuose užmirštas, kultūros ir visuomenės kraują varinėjusias asmenybes. Todėl paveiksluose už moterų nugarų žiojinčią tuštumą siečiau ne vien su pasąmonės tamsa, bet ir su užmarštimi, pasiglemžiančia žmonių vardus. Bent vienas iš būdų užkirsti kelią atminties skylėms – tokie stambūs, nors ir dirbtini, konstruktai, kaip Nacionalinės galerijos ir Nacionalinės meno ir kultūros premijos. Jie atkreipia visuomenės dėmesį ir išreiškia bent formalų dėkingumą už nuveiktus darbus. Padėką savaip išreiškė ir tapytoja Patricija Jurkšaitytė, savo asmeninėje nacionalinėje portretų galerijoje įamžinusi 12-ka moterų.

[1] Monika Krikštopaitytė, „Save stebintis atvaizdas“, 7 meno dienos, Nr. 7, 2017 02 17.

1 2 3 4 5 7 6 8 9 10 12 13 14

Patricijos Jurkšaitytės „Nacionalinė portretų galerija“ ŠMC, 2017. Nuotraukos:Vidmantas Ilčiukas.