Author Archives: Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Straipsnio autorius:
Deima Žuklytė-Gasperaitienė yra dailėtyrininkė, jaunosios kritikos forumo ,,M-puslapiai“ redaktorė.

Šiandienos valdovai. Žygimanto Augustino paroda „In.550“ galerijoje „Akademija“

DSC_6889

Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, mėgęs kurti įvairius terminus, dar 2005-aisiais tapytojo Žygimanto Augustino kūrybą priskyrė postmodernistiniam „citatiniam realizmui“. Matyt, nuo to laiko menininko darbuose esminių lūžių neįvyko. Vis dar realizmas, vis dar citatinis. Ir vis dar intriguojantis! Nes su realybe Augustino realizmas labiau siejasi kaip tolimi giminaičiai nei dvyniai. Tikroviškų pavidalų pagalba kuriamos paralelinės realybės.

Naujausioje parodoje „In.550“ (03 20 – 04 01 veikė galerijoje „Akademija“) Augustinas, kaip ir anksčiau, realistiniu stiliumi cituoja savo atvaizdą, jį perkūnydamas į istorinius asmenis. Šį kartą jie – karališkieji valdovai, o pats Augustinas save irgi įtraukia į Jogailaičių dinastijos gretas – eksponuoja savo autoportretą su rankoje laikomu valdžios rutuliu. Visą gyvenimą lydimas sąsajų su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu, šį kartą tapytojas nusprendė jei jau taip, tai padovanoti savo tariamam tėvui – Žygimantui Senajam – 550-ųjų gimimo metinių proga dovaną. Dovana, žinoma, verta karališkojo asmens – tai utopinis ir grandiozinis Valdovų rūmų rekonstrukcijos projektas.

Šis projektas buvo ryškiausias parodos akcentas. Jį sudarė keli rekonstrukcijos variantų eskizai, komisijos projektų vertinimo protokolas, išrinktojo projekto brėžiniai (architektas Vaidas Grinčelaitis) ir „vizualas“ – ant drobės nutapytas paveikslas. Kita parodos dalis pristatė projekto kontekstą – hipotetinius valdovų portretus: grupinį Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos portretą, sukurtą Augustino doktorantūros studijų metu išplėtotu antropometrijos metodu, ir individualų grafinį Žygimanto Augusto atvaizdą bei juos lydinčią medžiagą.

Nors parodoje rodomi skirtingų dailės šakų darbai (tapyba, grafika, architektūra, fotografijos), kurie nesukuria darnios vizualinės visumos, visgi kiekvienas rodomas eksponatas yra reikšmingas, o kurio nors iš jų atsisakymas būtų nemažas praradimas. Kad ir tie marškinėliai su Žygimanto Senojo herbu, kuriuos Augustinas rado lenkiškoje riedlentininkams skirtoje internetinėje parduotuvėje. Nežinau, kaip tokius marškinėlius vertina lenkų paaugliai, tačiau parodos kontekste jie tampa populiariosios kultūros ir istorijos sankirtos tašku.

Dar viena popkultūros ir istorijos susikirtimo ašis – lengvai ironiška, šiandieniniam žiūrovui suprantama forma perteikiamas istorinis paveldas. Tai daroma saikingai ir kultūringai laužant istorinių portretų taisykles. Paveikslo kompozicija, portretuojamųjų laikysena, veido mimika, liudijanti kilmingųjų orumą ir ramybę leidžia mums kūrinį priskirti grupinio portreto žanrui. Tačiau valdovai vaizduojami pusnuogiai, papildyti šiandienos atributais, todėl šis neatitikimas itin trikdo. Kartu jis ir pateikia komentarą, kokią funkciją klasikiniuose valdovų portretuose atliko regalijos, prašmatnūs drabužiai ir papuošalai. Augustinas juos prilygina tatuiruotėms ir storoms auksinėms grandinėms. Šių ženklų perskaitymas šiandienos žmogui nekelia jokių sunkumų, vos užmetus akį į portretą tampa aišku, kad Žygimantas Senasis – pinigais aptekęs kilmingas bičas. Na, galbūt ir šioks toks savo valdomų valstybių patriotas, jei jau išsitatuiravavo Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbus. Taigi Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos tatuiruotės ženklina jų kilmę, giminės istoriją, sąsajas su valdoma valstybe. O Žygimantas Augustas, įamžintas greta kabančiame portrete, kaip tikras maištininkas laužo tradicijas ir savo tatuiruotėmis dedikuoja amžiną meilę Barborai. Man asmeniškai šiuose populiariosios kultūros įspauduose smagiausias momentas – gyvybės įpūtimas istorinėms asmenybėms. Ir šiuo atveju visai nesvarbu, kad jų veidai – Augustino citatos iš greta kabančių specialiai grupiniam portretui sukurtų fotografijų – juk sūnus turi būti panašus į savo hipotetinį tėvą. Svarbu tai, kad tokiu būdu pavyksta emociškai priartėti prie anais laikais gyvenusių žmonių. Juk norėjusiems įsiamžinti portretuose asmenims buvo nesvetima šiokia tokia žmogiška tuštybė, noras pasipuikuoti, skatinęs į paveikslą būtinai sutalpinti visus savo ordinus, kilmės ir profesijos ženklus.

Taigi ne atsitiktinai Žygimanto August(in)o dovana savo tėvui – save gerbiančiam valdovui tinkami rūmai, į kuriuos pašėlti karališkuose vakarėliuose būtų ne gėda pasikviesti monarchus iš visos Europos. Projekto „vizualizacijoje“ būsimas linksmybes simbolizuoja iš naujojo priestato visomis kryptimis blyksinčios šviesos. Vargšui kunigaikščiui Gediminui telieka pavydėti Naujųjų laikų valdovui ir per petį dairytis į stiklinėje konstrukcijoje vykstantį veiksmą. Gan saldžia pop maniera nutapytą paveikslą užbaigia antikvariniai rėmai – nors imk ir kabink kokio nors ministro kabinete.

Valdovų rūmai, žinoma, šiuo atveju yra šis tas daugiau nei tik prieštaringas nuomones iššaukęs kultūros paveldo objektas. Nors rūmų atstatymo diskusijos jau praėjo, bet jie tapo valstybės požiūrio į kultūrą simboliu, puikiai atspindinčiu, kokios jos reikia politikams. Orientuotos į praeitį, o ne ateitį, teigiančios vienareikšmę tiesą, o ne keliančios diskusijas. Ir žinoma, tokios, kuri galėtų reprezentuoti mūsų valstybę, nors tuo daugiausiai naudojamasi rengiant naujai išrinkto seimo spaudos konferencijas.

Augustinas, kurdamas paralelines realybes, iš tiesų tiksliai apibūdina mūsiškę tikrovę. Kartais ant paties keisčiausio projekto reikiamam asmeniui tereikia pasirašyti „Taip, statyti!“, ir vizijos nužengia iš vizualizacijų, kartu su savimi atsitempdamos nerealumo šleifą. Kai vietoj kuklių laiptų gali išdygti akį ir dangų rėžianti madingo architekto konstrukcija, valdovų rūmų rekonstrukcijos projektas nebeatrodo toks utopinis. Tad gal vertėtų apsvarstyti jo realizavimo kur nors Konstitucijos prospekte galimybę – gigantomanijos apimtiems miesto valdovams turėtų patikti.

Išsamų fotoreportažą iš Žygimanto Augustino parodos galerijoje Akademija galite peržiūrėti čia.

Vietoj Nacionalinės premijos. Patricijos Jurkšaitytės paroda ŠMC

11

Vos įžengus į Šiuolaikinio meno centre sukurtą kraujo raudonio salę, į mane – prašalaitę – susminga portretų žvilgsniai. Dvylika porų akių seka kiekvieną žingsnį. Patricijos Jurkšaitytės Nacionalinės portretų galerijos nejaukumas, psichologiniai portretuojamųjų savianalizės aspektai jau buvo pastebėti kritikės Monikos Krikštopaitytės[1]. Visgi man pačiai apsilankius parodoje, Krikštopaitytės taip pat aptarta portretų tikroviškumo iliuzija nuslinko į antrą planą. Mane labiau suintrigavo klausimas, ar tikrai nuslėpta portretuojamų moterų tapatybė yra nesvarbi, ar priešingai – šis nežinomasis yra esminis parodos akcentas? Kaip Jurkšaitytės sukurta portretų galerija siejasi su tradicinėmis portreto savybėmis? Ir kodėl šis kraują stingdantis meno užkaboris prilyginamas Nacionalinei galerijai?

Pradėsiu nuo to, kad Jurkšaitytės kūryba visuomet paveiki – veikiausiai dėl jos mėgstamų kraštutinumų. Ankstesniuose darbuose pertapydama ir transformuodama dailės klasiką ar kurdama viešbučių interjerus ji panaikindavo žmogaus egzistavimą. Ypač ten, kur žmogiškasis (ar dieviškasis) buvimas yra meno kūrinių ašis. Taip iš „Paskutinės vakarienės“ pranyko Kristus ir jo mokiniai, iš „Urbino Veneros“ – pati deivė. Visgi likę interjerai iškalbingi, liudijantys ką tik buvusį žmogaus prisilietimą. Šį kartą parodos autorė imasi priešingos strategijos – vaizduoja moteris, jas visiškai atribodama nuo bet kokios konkrečios aplinkos. Portretuose moterų veidai įamžinti en face, nesureikšminant užgriebti jų drabužiai, tačiau už jų – tik juoda tuštuma. Nors parodos anotacijoje portretai siejami su renesansine tradicija, visgi jie atrodo artimesni kriminalinei nuotraukai, nei harmoningam asmenybės atskleidimui meistro paveiksle.

Tradiciškai portreto funkcija buvo ne tik įamžinti žmogų, bet ir atskleisti jo asmenybę ir charakterį. Todėl tokie svarbūs buvo drabužiai, reprezentuojantys visuomeninę asmens padėtį, ir visi atributai, laikomi rankose ar esantys fone – tai buvo tiesioginiai pomėgių, interesų ženklai. Jurkšaitytės sukurtuose portretuose viso to nėra. Visas kūrinio krūvis sukoncentruotas į žvilgsnį ir veidą. Moterų vilkimi drabužiai nėra išraiškingi, jos visos sėdi vienoda laikysena ir neturi jokių kitų asmenybę apibūdinančių ženklų. Tapytoja netgi neskiria tiek daug dėmesio ir potėpių kitoms detalėms užfiksuoti. Tad su kruopščiai nutapytu veidu, plaukais kontrastuoja grubios, netgi eskiziškos rankos ar kaklas. Visa tai kuria portretų anonimiškumą.

Dar vienas svarbus paveikslų elementas – portretų apačioje nutapyta marmurinė atbraila. Primindama prabangaus veidrodžio kraštelį, ji vaizdui suteikia nuorodą į portretų sukūrimo aplinkybes. Dailininkė portretuojamąsias buvo pasodinusi priešais perregimą veidrodį, tad tapė moteris, įsigilinusias į savo pačių atvaizdą. Visgi marmurinė atbraila turi ir kitą kanotaciją – šalto antkapio detalės… Bejausmiai moterų veidai trikdo, nes primena mirusiuosius. Monochrominis portretų koloritas, pilkšvas moterų veidų atspalvis ir kraujo raudonumo sienų spalva – viskas kalba apie pomirtinių portretų kolekciją. O toji marmurinė juosta nutapyta kaip tik tokio pločio, jog vardas, pavardė ir gimimo bei mirties datos puikiai joje įsitektų.

Nors asmenybės lieka neįvardytos, visgi matyti, kad portretuose įamžintos Lietuvos kultūros lauke veikiančios moterys. Deja, didžioji dauguma jų (na, gal išskyrus aktores) tikriausiai atpažįstamos tik tame pačiame kultūros lauke besisukantiems žiūrovams. Todėl prabėgus keletui dešimtmečių šie kūriniai jau bus priimami kitaip – jie ir liks tik neatpažįstamais jaunų moterų veidais. Visgi šios moterys yra vertos būti įamžintos nacionalinėje portretų galerijoje. Tai pabrėžia salėje sukurta muziejinė atmosfera – visiškai nutolta nuo minimalistinės balto kubo erdvės, tačiau laikomasi muziejinių standartų – sienos – spalvotos, grindys uždengtos kilimine danga. Trūksta tik prie portretų pakabintų etikečių su autorės ir portretuojamojo vardais, sukūrimo metais ir kita informacija. Kaip taikliai pastebėta parodos anotacijoje, Jurkšaitytės kūryboje idėja dažnai išreiškiama būtent per kokio nors elemento stoką. Mano nuomone, šiuo atveju būtent sąmoningas atsiribojimas nuo portretuose pavaizduotų moterų tapatybės yra esminga parodos dalis. Tai galima suvokti kaip feministinės kritikos veiksmą – juk daugybė veiklių moterų istorijoje taip ir lieka neįvardytos, arba tepaminimos kaip garsių vyrų žmonos, užsiėmusios kultūrine ar visuomenine veikla. Galbūt tai tik sutapimas, tačiau neseniai Lietuvos aktyvistės iškėlė idėją vasario 17-ąją paskelbti Nacionaline moterų emancipacijos diena, taip paminint 1918 m. vasario 17 d. Kaune vykusį mitingą, kuriame reikalauta į Lietuvos Tarybą įtraukti moteris. Žinome, kad mitingas neatnešė siektų rezultatų. Visgi jis reikšmingai prisidėjo prie visuotinės balsavimo teisės moterims suteikimo 1920-aisiais. Jurkšaitytė portretų seriją kurti pradėjo dar 2015-aisias, tačiau savo paroda nebyliai atitaria Nacionalinės moterų emancipacijos dienos skelbimui.

Dailininkės sukurta Nacionalinė portretų galerija skatina poreikį reflektuoti moterų nuveiktų darbų svarbą, neužmiršti ne vien šiuolaikinių moterų pasiekimų, bet ir svarbių praėjusių amžių moterų veiklos ženklų. Ar daug kas žino, kad pirmajam nepriklausomos Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimui pirmininkavo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė? Kad tame pačiame Steigiamajame Seime dalyvavo ir kitos aštuonios moterys: Felicija Bortkevičienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Morta Lukošytė, Veronika Mackevičiūtė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Emilija Spudaitė-Gvildienė ir Salomėja Stakauskaitė?

Tad Jurkšaitytės sukurtą nacionalinę moterų portretų galeriją laikyčiau simboliu, įvaizdinančiu poreikį tyrinėti istorijos vingiuose užmirštas, kultūros ir visuomenės kraują varinėjusias asmenybes. Todėl paveiksluose už moterų nugarų žiojinčią tuštumą siečiau ne vien su pasąmonės tamsa, bet ir su užmarštimi, pasiglemžiančia žmonių vardus. Bent vienas iš būdų užkirsti kelią atminties skylėms – tokie stambūs, nors ir dirbtini, konstruktai, kaip Nacionalinės galerijos ir Nacionalinės meno ir kultūros premijos. Jie atkreipia visuomenės dėmesį ir išreiškia bent formalų dėkingumą už nuveiktus darbus. Padėką savaip išreiškė ir tapytoja Patricija Jurkšaitytė, savo asmeninėje nacionalinėje portretų galerijoje įamžinusi 12-ka moterų.

[1] Monika Krikštopaitytė, „Save stebintis atvaizdas“, 7 meno dienos, Nr. 7, 2017 02 17.

1 2 3 4 5 7 6 8 9 10 12 13 14

Patricijos Jurkšaitytės „Nacionalinė portretų galerija“ ŠMC, 2017. Nuotraukos:Vidmantas Ilčiukas.