Author Archives: Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Straipsnio autorius:
Deima Žuklytė-Gasperaitienė yra dailėtyrininkė, jaunosios kritikos forumo ,,M-puslapiai“ redaktorė.

„Nebijau būti literatūriškas“. Pokalbis su Tauru Kensminu

 

Su jaunosios kartos skulptoriumi Tauru Kensminu susitinkame šaltą žiemos dieną jo ir kolegų skulptorių studijoje. Patalpą sušildo, kaip juokauja menininkas, naujausias jo kūrinys – paties pagaminta metalinė krosnelė. Supami Tauro darbų ir muzikos instrumentų (menininkas kartu su kolegomis skulptoriais Mykolu Sauka, Vykintu Šoriu ir Ryčiu Urbansku groja ansamblyje „Mielos merginos“), kalbamės apie vizualumo svarbą jo kūryboje, inspiracijas ir praktiškus jauno menininko gyvenimo aspektus.

Šis pokalbis yra ciklo „Jaunojo menininko studijoje“ dalis.

Yra toks vaikiškas susipažinimo žaidimas, kuriame reikia pasakyti savo vardą ir pridėti žodį iš tos pačios raidės, kuris atspindėtų, ką mėgstate veikti. Manau, pokalbis galėtų prasidėti nuo to.

Galėtų. Tačiau raidė „t“ komplikuota. Vienu žodžiu labai sunku bet ką charakterizuoti, o ypač – save.

Tuomet pabandykime rimčiau. Kaip apibrėžtumėte savo kūrybinių interesų lauką?

Pabandysiu. Laikau save skulptoriumi, nors ir rašau, ir muzikuoju. Tarpdiscipliniškumo laikais dažnai su draugais svarstom, ar sąžinė leidžia vadintis skulptoriumi. Visgi galvoju, kad esu būtent skulptorius.

Mane domina siurrealizmo tradicija, man artimas Giorgio de Chirico. Savo kūryboje šiek tiek atsispiriu nuo mokslinės fantastikos. Kadangi esu skulptorius, tai iš vizualios pusės dažnai ieškau estetinių jungčių tarp gamtos ir civilizacijos veiklos, industrijos padarinių. Santykio tarp gamtos ir žmogaus veiklos, arba jų paribių.

Sakydamas gamta, turite omenyje savo kūrinius, kuriuose jungiate natūralias medžiagas, tokias kaip medis, kailis?

Ne, tai sakydamas turiu galvoje tam tikrą geografinį gamtos ir urbanistikos susidūrimą. Tam tikrus judėjimo srautus. Medžiagos mano kūryboje yra svarbios, bet aš beveik visada renkuosi laiko patikrintas.

Jūsų kūriniai, kuriuose naudojami kailis, medis, virvės – tarsi iš žmonijos priešistorės likę artefaktai. Tačiau juose prijungiate ir elektros lemputę, taip kurdamas gana paradoksalų derinį. Atrodo, kad už tokių darbų slypi ištisa istorija. Greta daugumos jūsų darbų galėtų vykti įsivaizduojamas veiksmas, todėl man jie atrodo labai scenografiški. Įdomu, ar pats mintyse sukuriate savo objektus lydinčią istoriją?

Dažniausiai sukuriu, bet būnu linkęs ją nutylėti. Man atrodo, kad tai būtų lindimas į žiūrovo daržą. Bandau ieškoti ribų tarp naratyvo, ir kiek jo reikia skleisti, o kiek pasilikti sau. Sudėtinga rasti balansą. Šiek tiek per daug pasakysi – ir jau kuri iliustraciją, per mažai pasakysi – nieks nesupras…

Bet iš tikrųjų jūs paminėjot scenografiškumą. Stengiuosi su tuo kovoti, bet, matyt, vienaip ar kitaip, patirtys ar aplinka pasuka viena ar kita kryptimi. Žiauriai nemėgstu dramos spektaklių, bet trejus metus dirbau teatre dekoratoriumi. Matyt, tai nepraeina be pėdsakų. Visgi ieškau balanso tarp scenografiškumo ir šiuolaikinio meno.

Scenografiškumą turiu omenyje teigiama prasme – jūsų kūriniai labai įtaigūs ir kuria savitą atmosferą.

Man būna gana sudėtinga paaiškinti, apie ką mano kūrinys, todėl stengiuosi, kad jis kiek įmanoma pats save referuotų vizualiai. Galbūt dėl to tie darbai, kaip jūs sakote, kuriantys kažkokią nuotaiką, aurą, krūvį.

Paminėjote, kad atsispiriate nuo mokslinės fantastikos.

Tai liko iš paauglystės laikų, iš grožinės literatūros autorių, kurie man patiko, ypač Kurto Vonneguto absurdiško mokslinės fantastikos jungimo su satyra. Jo tekstai mane įkvepia, bet dirbdamas stengiuosi išvengti iliustratyvumo.

Tauro Kensmino studijoje. Lauryno Skeisgielos nuotrauka

Įdomu, kad jau keletą kartų kalbėdamas paminėjote, kad jums svarbus vizualumas. Man atrodo, kad šiuolaikiniame mene ši savybė dažnai nueina į antrą planą, visi labiau kreipia dėmesį į konceptualumą. Kaip manote, ar jūsų kartos skulptoriams vizualumas tampa vėl svarbus?

Man atrodo, mano kartai būdinga didelė įvairovė. Nuėjęs į skulptūros peržiūras kartais pirmų, antrų kursų studentų darbuose matau tam tikrus teisingai atliktus kūrinius – šiuolaikinio meno pratimus. Tai tiesiog užduočių įgyvendinimas. Pats stengiuosi neužlipti ant to „viskas tvarkoje“ grėblio, nes tada kyla klausimas, kur čia menas. Kartais mėgstu surizikuoti ir nebijoti būti literatūriškas. Man atrodo, kad labai svarbu atrasti savo nišą, kurioje esi stiprus. Aš irgi esu bandęs daryti tokių švaresnių, konceptualių darbų, kur mažiau vizualinio pagrindo. Nors įvertinimai iš šalies buvo neblogi, bet tiesiog teko su savimi dealinti. Man atrodo, reikia šiuo klausimu apsispręsti. Vis dėlto, nematau didelio konflikto tarp vizualaus ir konceptualaus meno.

Įdomu, kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas? Čia, ant stalo, paskleistas jūsų eskizų pluoštas, taip pat minėjote, kad rašote tekstus. Kaip visa tai dėliojasi į chronologiškai?

Man svarbi literatūros linija, nes aš visada rašydavau, bet tekstai būdavo labiau kaip dienoraščiai, nors ten ir atsiranda veikėjai, personažai, tikros arba pramanytos istorijos. Tačiau vengdavau juos viešinti. Paskui, studijuodamas magistrantūroje, lankiau kūrybinio rašymo paskaitas pas Sigitą Parulskį. Jis padrąsino tais tekstais dalintis. Tada ėmiau ieškoti jungčių tarp skulptūros ir savo tekstų, sukūriau pora tokių kūrinių. Skulptūrinė ir literatūrinė pusės man yra kaip atskiros slidės – čiuoži nuo kalniuko ir, jei esi nepatyręs slidininkas, jos kartais viena ant kitos užvažiuoja (juokiasi)

O šiaip dažnai kyla kokia nors fragmentiška idėja. Tada pradedu paišytis arba ką nors užsirašyti. Bandau ieškoti asociacijų, iš kur tai galėjo ateiti, knaisiojuosi atmintyje, galbūt literatūroje. Būna, kad apimtas tokio neaiškumo pradedu daryti bet ką. Tada viskas pradeda aiškėti, net jei imuosi tik kokių nors techninių sprendimų. Taip nesustoja pats kūrybinis procesas. Dėl to stengiuosi pats daryti savo skulptūras. Menininkui pačiam gaminti kūrinį fiziškai – praeito amžiaus bruožas. Juk dabar yra meistrų, 3D staklių, tad tereikia sugalvoti idėją ir turėti pinigų. Pavyzdžiui, Damienas Hirstas – pasakiškai turtingas žmogus. Bet jo skulptūriniai objektai (nekalbu apie ankstesnius darbus, o dabartinius, neseniai rodytus Venecijoje) – jie tokie… na, gaminiai. Man atrodo, kad svarbu ir pačiam autoriui prisiliesti prie savo kūrinių, nes tada procesas nesibaigia ties idėja, jos eskizu, maketu ar 3D modeliu. Gal į tai žiūriu jaunatviškai, o vėliau būsiu turtingas ir pats samdysiu komandą nagingų vaikinų (juokiasi).

Mano atveju kūrybos procesas yra betarpiškas, išgyventas, gal net panašus į modernistų. Tik tokių kūrybinių kančių nebūna. Jei spaudžia kokie terminai, tarkim, artėja paroda ir iki jos noriu sukurti naują kūrinį, būnu kaip beprotis, nelabai suvokiu, ką darau, dirbu naktimis. Tik prabėgus kuriam laikui per kitus žmones, kurių nuomonė man svarbi, suvokiu, ką čia pridirbau.

Tauro Kensmino studijoje. Lauryno Skeisgielos nuotrauka

Tęsiant mintį apie kūrybinį procesą, ar jums kyla noras sau iškelti technologinius iššūkius?

Jei jų neiškelčiau, būtų kaip pirmuose kursuose – drožčiau sėkmingai meną iš putplasčio, padekoruočiau paviršių ir, sakyčiau, va – skulptūra, tik kol nepabeldi į daiktą. (juokiasi) Tad iššūkius išsikelti bandau. Pavyzdžiui, šito objekto (rodo į „Ateities fosilijas“, 2017, eksponuotas mugėje „ArtVilnius‘17“, D. Ž. pastaba) – technologiją pats sugalvojau. Bent jau nesu matęs, kad Lietuvoje iš skulptorių kas nors tokią naudotų. Visi patyrę meistrai sakė, kad betonas plonas nebus, nes jis bus netvirtas ir sutrupės bedžiūdamas. Ieškojau visokių būdų, kaip jį patobulinti, kad padaryčiau lengvą ir tvirtą skulptūrą iš betono. Mano kolega Mykolas Sauka lieja žmonių figūras iš betono, bet jos sveria ne vieną toną. O mano objektas – išardomas, lengvas, aš vienas susidedu jį į lengvąjį automobilį. Gal ir dėl logistinių priežasčių ieškau tokių sprendimų.

Man darbas su skirtingomis medžiagomis yra kaip žaidimas. Nuo vaikystės buvau linkęs meistrauti ir viską gadinti. Buvo etapas, kai gavus daiktą būtinai reikėjo patikrinti, kaip jis padarytas. Turiu tokį mėgėjišką polinkį į inžineriją ir norą pažinti, kaip dalykai veikia.

Iš šio polinkio kyla ir siekis konstruoti iš kelių readymade‘ų surinktus objektus, tarkime, „Šviesonešį“?

Turiu tokį bruožą (studijos draugams gal jis nevisai patinka), kad esu kaupikas. Būna, kad atrandu kokią formą ar jungtimis įdomų objektą, tada mintyse galvoju, kaip jį patobulinti. Toks suaugusių žmonių žaidimas. Nežinau, ar esu suaugęs, gal dėl to ir žaidžiu su įvairiomis medžiagomis.

Vaikystėj, kadangi buvau vienturtis, tėvai mane lepindavo, pripirkdavo visokių mandrų žaislų. Bet jie greit nusibosdavo. Man labiausiai įstrigęs žaislas – traukiniai iš tuščių skardinių nuo konservų. Būdavo, apdegini jas lauže, jos pajuoduoja, užraitai dangtelį, sukabini vieną su kita, pridedi pelenų iš laužo ir tada iš kitos skardinės padarai šilumvežį, į kurį pridedi supuvusios medienos – ji rūksta ir traukia tas visas skardines.

Kai buvau vaikas, mane buvo trumpam nuvedę į darželį, bet paskui tėvas (skulptorius Algimantas Kensminas, D. Ž. pastaba) kartu vesdavosi į darbą. Tuomet tėvas dirbo Nacionaliniame dramos teatre dekoracijų ceche. Ten man, vaikui, būdavo lyg koks pasakų pasaulis: daug įrankių, medžiagų, spalvų. Tad turbūt polinkis žaisti įvairiais daiktais ir medžiagomis ateina iš vaikystės.

Polinkis į skulptūros studijas – taip pat?

Net neturėjau minties studijuoti ką nors kitą. Gal tai kažkiek buvo mokytojų įtaka. Kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mokytojai, kurie mokė skulptūros, atrodė labai šaunūs žmonės. Paauglystėje mane mokė ir pagrindinis mano guru buvo Gediminas Akstinas.

Pas kokius dėstytojus mokėtės Vilniaus dailės akademijoje? Jūsų diplominio vadovas buvo Deimantas Narkevičius?

Taip. Labai ilgai mokiausi pas Mindaugą Navaką, bet jis nutarė, kad nebedėstytojaus. Truputį bijojau Narkevičiaus, kadangi jo kūrybinė linija visai kita, maniau, kad galim nerasti sąlyčio taškų. Bet Navakui išėjus taip susiklostė situacija, kad teko ryžtis. Ir, manau, visai sėkmingai.

Prieš kelerius metus kūrėte daugiau skulptūrinius objektus, vėliau perėjote link tarpdiscipliniškumo. Kaip įvyko šis poslinkis? Ar tai buvo Narkevičiaus įtaka?

Galbūt tai susiję su dėstytoju, bet ne sąmoningai. Ir anksčiau darydavau instaliacijas, tačiau jos būdavo labiau vizualios. Studijuojant pas Narkevičių atsirado tekstai, pradėjau jungti pomėgį literatūrai su skulptūrine linija. Tam tikra įtaka, aišku, yra – neatsitiktinai renkiesi vieną ar kitą žmogų, o kai diskutuoji, gauni pastabas – reaguoji. Visgi naujausi mano kūriniai vėl labiau linksta į skulptūrinę pusę.

Pastebėjau, kad jūsų skulptūrose labai svarbus elementas – šviesa. Kūriniuose „Trianguliacija“, „Dalykai po to“, „Šviesonešis“ ji kūrinio dalis, kituose darbuose naudojate nešviečiančius žibintus, lempas.

Man atrodo, kad šviesos elementų įtraukimas įveda laiko matmenį. Tai kūriniams suteikia tam tikrą mistišką nuotaiką, krūvį. Ieškau būdų, ką daryti, kad skulptūra nebūtų vien tik statiškas, monumentalus padėtas daiktas. Įtraukiant papildomas disciplinas, taip pat šviesą, garsą, atsiranda daugiau galimų kanotacijų. Vėlgi, dar ir paprasčiausiai įdomu sujungti laidus, kad viskas veiktų.

Nuo kūrybos pereikime prie praktiškesnių klausimų, meno rinkos Lietuvoje. Kelis kartus dalyvavome šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. Ar po to pajautėte kokį nors postūmį karjeros prasme?

„ArtVilnius“ naudingas jauniems menininkams, tai, ko gero, didžiausias meno renginys, sutraukiantis didžiausius žiūrovų srautus. Jis labai naudingas reklamos prasme. Materialiai nesu pardavęs nei vienos savo skulptūros. Manau, kad dėl to, kad kuriu didelius objektus ir jie nėra bronziniai (juokiasi), nesu žinomas. Todėl visi tik paspaudžia ranką ir sako „šaunuolis, taip ir toliau“. Bet vėlgi, jei sakyčiau, kad mano darbai pigūs, imkit juos, formuočiau savo įvaizdį kaip žmogaus, kuris nevertina savo kūrinių. Kadangi turiu kur juos laikyti ir jie valgyt neprašo, nematau tikslo atsikratyti savo darbų.

Apskritai, man atrodo, kad Lietuvoje nėra didelių skulptūrų pirkimo tradicijos. Kas jas gali pirkti – muziejai? O privatininkai… Kur tu dėsi tokį daiktą. Sode pasistatysi? Namuose jis yra per didelis. O aš dažniausiai, jei galiu sau leisti kurti didelį objektą, taip ir darau. Mano darbai nėra dekoratyvioji skulptūra, kuri gerai atrodo pasistačius ant židinio atbrailos. Visų pirma, aš retai kuriu figūratyvą. Antra, man atrodo, pirkėjų yra mažai, o menininkų – žiauriai daug. Be to, pirkėjai niekad nenori rizikuoti. Nežinau, kaip yra mano atveju, bet įsivaizduoju, kad jei būčiau turtingas ir matyčiau jauną, talentingą menininką, dar palaukčiau dešimt metų, įsitikinčiau, kad jis tikrai dar tuo užsiims, ir kartu nepraleisčiau progos įsigyti darbų, kol jie dar labai nepabrango. Todėl dabar stengiuosi būti kantrus ir kryptingai dirbi. Naiviai tikiuosi, kad ateis ta diena, kai kūriniai iš mano patalpų galės kažkur iškeliauti. O kol kas džiaugiuosi jais pats.

Bet iš tikrųjų negaliu skųstis. Lietuvos kultūros taryba steigia individualias stipendijas. Tai irgi didžiulė paskata kurti. Man ji labai palengvina gyvenimą – tą laiką, kurį skirdavau pašaliniams darbams, atiduodavau energiją gamindamas dekoracijas teatrui ar reklamai, dabar galiu skirti kūrybai.

Gaudamas stipendiją išsikėlėte tikslą šiemet parengti parodą?

Taip, rašydamas projektą parašiau, kad esu numatęs asmeninę parodą. Noriu sukurti skulptūrinių objektų ciklą, kuris vadinsis „Ateities fosilijos“. Pradėjau naują kūrinį, jisai vadinasi „Industrinis anatominis“. Jau turiu suvirintą mažą elektros stulpą. Taip pat ten bus didelė zoomorfinė forma – lyg mirusio dramblio, o ant to didelio kūno atsiras industriniai elementai: stulpai, kaminai. Kol kas viskas dar tik minčių, apmąstymų lygmenyje. Bet manau, kad iki vasaros tos mintys įgaus fizinę formą.

Tad sėkmės jums kūryboje ir ruošiantis parodai!

Tauro Kensmino studijoje. Lauryno Skeisgielos nuotraukos

Bandymai rekonstruoti daiktus. Pokalbis su Ona Juciūte

Su skulptore, praeitais metais pirmą kartą surengtos „JCDecaux“ ir Vytauto Kašubos premijų laureate Ona Juciūte, susitinkame jos tėvų namuose, pamiškėje prie Vilniaus. Pirmiausia kartu apžiūrime jos tėvo Valdo Juciaus dirbtuves, kuriose gimsta dalis Onos kūrinių. Menininkė pasakoja, kad kuria keliose studijose, bet čia gali praktiškai įgyvendinti techniškai sudėtingesnius sumanymus, be to, namų apylinkės gražios ir įkvepiančios. Pokalbį tęsiame aplink mus energingai šokinėjant Onos kalytei Lunai.

Šis pokalbis yra ciklo „Jaunojo menininko studijoje“ dalis.

Pokalbį noriu pradėti nuo savęs pristatymo kitiems klausimo. Kaip prisistatai nepažįstamiems žmonėms – save įvardiji kaip menininkę, dailininkę, skulptorę, kuratorę? Kaip manai, koks žodis tiksliausiai apibrėžia tavo veiklą? O gal apskritai nejauti poreikio apsiriboti vienu žodžiu?

 Iš tikrųjų niekada nesu prisistačiusi titulu, arba bent to neprisimenu. Dažniausiai natūraliai atsiranda kalbos apie veiklas gyvenime. Menininkas – toks gana abstraktus žodis. Mus su Viktorija Damerell kažkada pavadino skulptūristėmis. Mums šis apibūdinimas pasirodė keistai taiklus ir juokingas – nors dirbame su idėjomis, turime ir gana aiškų santykį su fizine tikrove, tokios skulptorės-kultūristės.

 Praeitais metais pirmą kartą surengtoje parodoje-konkurse „JCDecaux premija“ pristatei kūrinį „Puota“ ir laimėjai pirmąją vietą. Prieš tai panašiu principu sukūrei darbą be pavadinimo, kurį pristatei parodoje „Per plauką“ 2016-aisiais. Gal galėtum papasakoti, kaip vystei „Puotos“ idėją?

Visi šie objektai, kuriuos tada kūriau, buvo daiktai-išklotinės, pradėjau jas gaminti nuo Chanel madų šou žurnale pamatytos kėdės, o „Puota” buvo paskutinis šios serijos kūrinys, bent kol kas. Nors visi teigia, kad dekonstruoju objektus, bet aš nieko nedekonstruoju, greičiau rekonstruoju iš tų vaizdų, kurie mane pasiekia per netiesiogiai patiriamą aplinką, tokią kaip yuotube‘as, vitrina ar interjero žurnalas. Žiūrėdama į kokį nors dvimatį vaizdą turiu įsivaizduoti, kad tas daiktas egzistuoja kitoje realybėje, turi savo formą, tūrį ir taip toliau, nors man tai tik plokščias vaizdas. Taip buvo ir su stalu – „Puota“ – Šiuolaikinio meno centre. Iš tikrųjų stalą pamačiau prabangios interjero parduotuvės lange, jis buvo jos centrinis elementas. Tada pagalvojau, kad galiu pagaminti prabangios vakarienės rūbus, kuriais puošiasi svečiai. Taip pat ir su stalu. Galima įsivaizduoti, kad jei nuogas stalas ateitų į ŠMC‘ą, galėtų pasipuošti mano jam pagamintu kostiumu.

Taip pat konkurse pristačiau trumpą filmuką „Ilgos ryškios kojos” apie tai, kaip fabrike gaminami džinsai. Jame rodžiau paskutinę proceso dalį, kai viskas jau susiūta ir jas tereikia išversti. Tam darbuotojai turi vamzdį, kuris ištraukia orą. Ten stovi vyras, apsirengęs tokiais pat džinsais, ir išvertinėja vienas kelnes po kitų. Šalia savo skulptūrų dažnai rodau trumpus video gifus, kaip mažą anotaciją, tik ne žodinę. Su „JCDecaux premijos“ kuratoriumi Edgaru Gerasimovičiumi galvojome, kaip įvardyti tokį video darbą. Nesinorėjo jo įtraukti į bendrą kūrinių programą. Tada Edgaras pasiūlė gerą idėją, kurią iki šiol naudoju – filmukas yra kaip išnaša, žymintį žodį (o šiuo atveju – mano kūrinį) žvaigždute, kuri suteikia papildomą informaciją puslapio apačioje (mano atveju – per fizinį atstumą), bet jei ją praleidi, tai nieko tokio, nes visgi tos skulptūros turi ir savo savarankišką logiką.

 Atrodo, kad tau labai rūpi daikto objektiškumo ir funkcionalumo klausimai.

Nežinau, ar man rūpi funkcionalumo klausimas. Man iš tikrųjų rūpi tų daiktų, kuriuos vaizduoju, nepasiekiamumas. Iš to ir atsiranda priešprieša tarp funkcijos ir vaizdo, nes tų daiktų aš negaliu paliesti ar panaudoti. Iš mano perspektyvos žvelgiant, jie yra padaryti atrodymui. Kada daiktas pasidaro daiktu? Kai prieiname, kai jį paliečiame? Mane domina civilizuotas visuomenės žinojimas, kas yra stalas, koks jis turi būti ir ar tai tikrai veikia. Tiesiog bandau juos iš naujo suorganizuoti. Grynai iš smalsumo.

 Anksčiau užsiminei, kad ir tavo kūrinai stovi supakuoti tėvų namuose.

Tas tiesa, stovi. Nors, iš vienos pusės, aš labai džiaugiuosi, kad turiu vietos, kur juos galiu saugiai padėti, bet tai baisiai neekologiška, kai pagalvoji. Reikėtų pradėti gaminti kūrinius, kuriuos po parodų būtų galima panaudoti praktiniais tikslais. Tokius, kaip paveikslai-padėklai ar skulptūros-rūbų kabyklos.

Jei nori netiesiogiai pasiteirauti apie finansinį gyvenimo aspektą, kol kas daug vilčių į kūrinių pardavimą nededu, gal tiesiog niekad nereikėjo rimtai galvoti, kaip tai padaryti, nes užsiiminėju pašaline nuo menų veikla. Ir man tai labai patinka, duoda daug inspiracijų kūrybai. Civilizuotų žmonių taisyklių pasaulis, visi grožio, elgesio, mandagumo standartai, yra neišsemiamai mane dominanti ir įkvepianti tema.

 Tavo darbas susijęs su studijomis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI)?

Mano darbas tikrai labiau susijęs su TSPMI nei su VDA. Studijuodama skulptūros bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje, įstojau į TSPMI ir pusę metų mokiausi ir ten, ir ten. To man buvo per daug, todėl mečiau skulptūrą ir baigiau TSPMI. Studijų metu buvau išvažiavusi į Lisaboną, atlikau praktiką Lietuvos ambasadoje, tuo metu apie meną nenorėjau net galvoti. Tačiau tuo pat metu savaitgaliais po truputį pradėjau vaikščioti į galerijas, visiškai šiaip sau, ir ilgainiui atradau labai gerą santykį su tais statiškais objektais ten. Tuomet grįžusi į Vilnių netyčia sutikau Antaną Šnarą. Taip išėjo, kad vėl grįžau į skulptūros studijas. Šiandien jau tvirtai žinau, kad tai buvo labai geras atsitiktinumas.

 Esi sakiusi, kad tavo veikla atsispiria nuo kasdienybės elementų. Kaip manai, kiek menininkai ir menas gali prisidėti prie kasdienybės keitimo?

Manau, kad negali ir labai tikiuosi, kad neprisidės. Žinoma, aš manau, kad menas, kaip mąstymo ar veiklos būdas, platesnei visuomenės daliai savaime gali duoti daug. Bet ar tai keičia kasdienybę? Galbūt tai padeda į tam tikrus dalykus pažvelgti iš kitos pusės. Iš tiesų, tai man labai patinka kasdienybė, ji tokia intensyvi, juk kiekvieną sekundę joje vyksta tiek daug siužetų, žmonės joje labai gerai juokauja (dažniausiai, kai apie tai nežino!).

 O ar tave skatina kurti susidomėjimas medžiaga, pavyzdžiui, dažnai tavo darbuose naudojama mediena?

Ne, paprastai stengiuosi rinktis tokias medžiagas, kurias kažkas kitas jau pasirinko prieš tai, pavyzdžiui baldų, drabužių gamybai. Mediena naudojama tam tikrų baldų, kurie mane sudomino, gamyboje, todėl pasirinkau ją. Be to, mane labiau domina ne gryna mediena, kaip masyvas, bet kaip suvaldyta gamta, civilizacijos atrastas būdas naudoti medieną. Turiu galvoje lukštą, kurį ir naudoju savo kūriniuose. Juk paprastai jis naudojamas baldų gamyboje, skirtas imituoti medžio masyvą, bet parenkant gražesnį raštą, dėliojant mozaikas, klijuojant jį ant nepakankamai prabangios faneros, taip kuriant medžio masyvo įspūdį, bet mažesniais kaštais ir su galimybe pasirinkti, kaip visgi tas medis atrodys. Tai dar vienas žmonių išradimas, balansuojant tarp grožio ir praktikos, švelni apgavystė.

Beieškant informacijos apie tave, mane sudomino viena tavo citata: „Daiktai mums įprastas formas įgyja tik patekę į regos lauką. O šalia jo viskas pasikeičia, dydžiai ir pavidalai išsikreipia ir pasaulis tampa nepažinus.“ Man rodos, omenyje turėjai alternatyvą moksliniais faktais grindžiamam žinojimui. Galbūt galėtum praplėsti ar patikslinti šią savo mintį?

Mėgstu Davide‘o Hume‘o mintį, kad žinojimas remiasi patirtimi, bet būtent dėl to kiekvieną kartą patirtis gali save ir paneigti. Mes priprantam prie to, ką patiriam, visgi tai yra vienintelis pagrindas tikėti, kad taip vėl atsitiks, o jei nutiktų kitaip – tai irgi būtų tiesa. Savo kūriniuose supinu šią idėją ir tai, ką galvoju apie kintančią daiktų gamybą. Anksčiau žmonės daug daugiau dalykų darydavo patys, tuo tarpu šiandien mažai kas žino, kaip atrodo stalo gamybos procesas fabrike, o tai palieka vietos fantazijai ir nežinojimui, apie ką mes jau šiek tiek šnekėjom… Juk iš tiesų negali būti tikras, kad jei paviršiuje yra medis, viduje irgi bus medis. Kiek gali kastis gilyn, kol rasi kažką nematyto? Kur pasibaigia paviršius? Tarkime, yra išorinė drabužių pusė ir vidinė. Tačiau jos abi yra paviršius. Visgi kažkas yra ir tarp tų paviršių. Į tai galima žiūrėti rimtai, galima nerimtai, tačiau man svarbus pats šis principas ir kiek daiktai veikia pagal jį.

 Paminėjai paviršių ir vidinę pusę. Skaitant apie tavo darbus šie aspektai minimi gana dažnai.

Taip, man tai labai įdomu. Savo kūriniuose aš stengiuosi tas puses sugretinti, suteikti joms lygiavertes sąlygas. Man keistas fasado ir fono supriešinimas, nes jis tam tikra prasme neegzistuoja, kaip rūbo išorė ir pamušalas, pagaminti iš to paties dalyko. Visgi kažkuriuo metu įvyko apsisprendimas, kas naudojama vidui, kas išorei ir pan.

Noriu paliesti dar vieną temą, labiau susijusią su jūsų – jaunų skulptorių – karta. Jūs su Viktorija Damerell kuravote kelias bendras parodas, apskritai daug kur savo kūrinius rodote kartu.

Su Viktorija tiesiog turėjom kūrinius, kuriuos ilgai kūrėme, bet niekas nesiūlė jų kur nors rodyti. Ir buvo „Titaniko“ erdvė, kuri turėtų būti studentų, bet dažniausiai ten rodo dėstytojų arba seniai baigusių studijas menininkų darbus, dar doktorantams galima eksponuotis. Taigi užpildėm paraišką, laimėjom ir galvojom – jau turim salę, tačiau reikia ją normaliai užpildyti. Tada tie 470 kvadratinių metrų atrodė beveik kaip futbolo stadionas. Prikvietėm krūvą žmonių ir vis galvojom, kad dar per mažai. Paskui, aišku, buvo labai sunku visus tuos kūrinius logiškai sutalpinti. Bet taip gimė mūsų pirma paroda „Per plauką”. Mums pačioms tai buvo geras impulsas tęsti šią veiklą. Todėl po metų organizavom kitą parodą, pavadintą „Padori paroda”. Ją rengiant galiausiai supratom, kad mūsų kūrinių ten net nereikia, nes jie netinka į tą temą, kurią vystėme. Tačiau žodis kuratorius, manau, nebūtinai tinka, mes buvome labiau organizatorės, dizainerės, atstovės spaudai, technikės ir t.t.

 Atrodo, kad su bendraamžiais skulptoriais esate itin vieningi.

Skulptoriai yra pakankamai individualistai, sėdi užsidarę savo studijose. Su Viktorija esame vieningos, bet tai labiau susiję su mūsų asmenine draugyste. Kažką dviese sugalvojam, tada tiesiog pakviečiame kitus, o jie atneša savo kūrinus, kartais ir tai nepavyksta. Kai skulptorių paroda vyko Kaune, „Kabinete“, mus buvo pakvietusi Vaida Stepanovaitė, kuri mūsų darbus pamatė peržiūrose. Taigi tiesiog taip susiklosto aplinkybės, atsiranda tam tikros mažos iniciatyvos ir iš jų kažkas išauga, bet pavadinti tai vientisa vienybe būtų mažų mažiausiai netikslu.

 O ar matai jūsų kartą vienijančių bendrų idėjų?

Sunku atsakyti, kadangi nematau savo kartos iš šalies. Aš turiu savo idėjas, kiti turi savo. Viena vertus, galbūt mes nesutariame, bet štai, tu pasižiūri iš šiek tiek toliau ir sakai, kad mes esam panašūs. Gal tam tikros idėjos tvyro ore. Kita vertus, esu įsitikinusi, kad daugybė menininkų kitose srityse man būtų šimtą kartų artimesni negu kai kurie skulptoriai.

 Ar jauti Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje dėstančių menininkų įtaką?

Mokiausi pas Antaną Šnarą, dabar mokausi pas Deimantą Narkevičių, kontaktavau ir su Henriku Andersenu, Petru Mazūru. Jie šimtu procentų padarė man įtaką. Nepaisant to, kad gal ne visada su jais sutardavau, turėjau kitokių idėjų, jie labai gerai mokėjo kelti įdomius klausimus, aktualius mūsų kartai, o šalia to su kiekvienu ir kažkoks šiltas ryšys užsimezgė. Ir iš seniau skulptūros katedrą baigusių jaučiasi toks tarsi patriotiškumas skulptūros katedrai, kuris man anksčiau kėlė juoką, o dabar labai gerai suprantu tą jausmą.

 Na, ir tradicinis klausimai pabaigai. Kokias idėjas plėtoji dabar?

Su ta pačia Viktorija organizuojame naują parodą, kuri bus tik po metų, bet darbus reikia pradėti jau dabar. Taip pat gaminu naujus kūrinius peržiūroms. Norėčiau šį tą papasakoti, bet esu įsitikinusi, kad tikrai sugalvosiu paskutinę minutę ką nors kardinaliai pakeisti, tai būsiu kvailai pažadėjusi. Bet ten turėtų būti tam tikrų grožio ritualų, marškinių, Leonardo di Caprio. Visgi, jei kas nors ateis į peržiūras, gali būti, kad ras visai kitokį kūrinį. Turiu ir kitų projektų, bet labai smagu apie juos kalbėti po to, kai jie įvyksta. Be to, stengiuosi ir pašvaistyti laiko nieko neveikdama, eidama pasivaikščioti – man tai labai svarbu.

Ona Juciūtė, Puota, 2016. Ekspozicijos vaizdas parodoje „Seklus, greitas ir dar neįvardintas. JCDecaux premija“ ŠMC, 2016

Nuotraukos: Tudor Belei

Kalbos užkoduotas kultūrinis kontekstas. Pokalbis su Jurgiu Paškevičiumi

Su videomenininku, performansų kūrėju Jurgiu Paškevičiumi pokalbį planuoti pradėjome atsidarius jo parodai projektų erdvėje „Editorial“. Visgi gyvą pokalbį Jurgis pasiūlė pakeisti į susirašinėjimą elektroniniu paštu. Pažvelgus į jo atsakymus išryškėja tokio sprendimo priežastys: Jurgis ne tik užrašo nuosekliai apmąstytus atsakymus, bet ir juos papildo savo sudarytu muzikos takeliu, išnašose išplėtoja ir patikslina vartojamas sąvokas. Pokalbis sukasi apie menininką dominančias kalbos, karaokės temas ir kitas praėjusios parodos idėjas.

Šis pokalbis yra ciklo „Jaunojo menininko studijoje“ dalis.

 Sveikas, Jurgi! Pokalbio pradžioje norėčiau tavęs paprašyti nupiešti trumpą žodinį savo autoportretą. Kas tave, kaip menininką, domina? Kokiomis temomis norisi kurti, kas atrodo svarbu?

Tai nėra lengva užduotis, tačiau, manau, svarbu kalbėtis apie savo mąstymo manieras, būdus ir inspiracijas. Kadangi šis pokalbis yra „Abstract Karaoke“ projekto kontekste, o pastarasis projektas man yra tarsi retrospektyvinis, tad ir vedu jį atitinkančia trajektorija.

Keliaujant, o ypač turint galimybę pabuvoti už Europos ribų, o dar geriau už krikščionybės ribų, manau, vienas iš nuostabiausių ir vertingiausių dalykų yra patirti kultūrinį šoką ir pajausti naujas kultūrines kokybes. Į šį „kultūrinio šoko“ terminą telpa turbūt viskas, kas nesu „aš“, viskas, kas nėra „mano“ sudedamoji dalis. Tai gali būti gamta*, kalba, technologijos, dizainas, maistas, manieros, sapnai ir t. t.

* Juk kokiu kampu matome Mėnulį, ar kokiu kampu esame apšviesti Saulės (Šiaurė, Viduržemis, Pietūs) yra nulėmę skirtingas geokultūrines raidas ir daugelį kokybinių skirtumų. O atsiradus vandenynus perplaukiančiam laivui, pasirodė ir kultūras jungianti bei niveliuojanti bendrinė kalba, religija**.

Visoje šioje jūroje kažkur yra ir muzika. Man didelę įtaką daro muzika visomis savo sudedamosiomis dalimis. Manau, kad yra pravartu mąstyti apie muziką. Jaučiu pasitenkinimą tyrinėdamas muzikos ritmų kilmę, ritmo etimologiją.

** Čia vaizduojamas religinis-naciolingvistinis akordų principas, sukomponuotas iš mūsų lokalaus mikrogeopolitinio žemėlapio:
– finougrai / estai / protestantai –
– protestantai / latviai / baltai –
– baltai / lietuviai / katalikai –
– katalikai / lenkai / slavai –
– slavai / baltarusiai / stačiatikiai –

Mane domina „dub techno“ muzikos stiliaus etimologija. Jau nuo seno užsiiminėdavau savamoksle muzikologija. Šiuo atveju mano tikslas yra pasidalinti tyrimo, kilusio iš individualios klausymosi praktikos, rezultatais. Siekiamybė yra ne individualūs „dub“ ar „techno“ muzikos stiliai, bet būtent pats susidūrimas kaip ritminis neologizmas. Kilimas „microhouse“, centre „dub techno“ ir nusileidimas „minimal ragga“ ritmu (pastarasis terminas retai sutinkamas). Muzikos ritmų žemėlapį lyginu su lingvistinių kalbų grupėmis. Man yra įdomu, kaip ritminės struktūros jungiasi ir kinta, kaip eurogermaniškoji 4×4 struktūra, susikryžminusi su Centrinės Amerikos karibiškąja 3×4 struktūra, palieka Pietų Amerikos braziliškosios sinkopės atgarsį.

Pridedu savo sukomponuotą muzikos takelių rinkinį:
www.soundcloud.com/jurgis-tratata/4×4-to-3×4.

Muzikos takelių sąrašas:
00:00 – Farben – Silikon (Textstar, Klang Elektronik, Germany, 2002);
06:38 – Ricardo Villalobos – Hireklon (Thé Au Harem D’Archimède, Perlon, Germany, 2004);
15:38 – T.Raumschmiere – Dual Kanal (Anti, Hefty Records, Germany, 2002);
22:47 – Maurizio – M7b (M-Series, Maurizio, Germany, 1997);
34:38 – Rhythm & Sound – Roll Off / S (Roll Off, Rhythm & Sound, Germany, 1998);
46:52 – Rhythm & Sound feat. Paul St. Hilaire – Jah Rule (Burial Mix, Germany, 2001);
52:37 – The Bug feat. Paul St. Hilaire – Live & Learn (Pressure, Rephlex, UK, 2003).

Šio pokalbių su jaunais menininkais ciklo idėja – menininko pristatymas jo kūrybinėje aplinkoje. Visgi reali jaunų menininkų situacija koreguoja pradinį sumanymą. Kaip manai, kiek svarbi jaunam menininkui studija? Ar pats tokią turi? Apskritai, ar šiame nepastovumo pasaulyje „kampas“, kuriame gali atsidėti tik kūrybai, dar turi prasmę? O gal visur, kur esi tu ir tavo kompiuteris ar eskizų bloknotas, gali būti ir tavo studija?

Studija yra svarbu kaip turėjimas laiko darbui su savimi. Esu turėjęs skirtingų studijų ir praleidęs daug laiko beįsikūrinėdamas. Eigoje supratau, kad siekis „turėti“ gali būti stipresnis nei pats „turėjimas“. Dabar manau, kad svarbiausia yra mokėjimas atsirinkti įrankius ir naudotis jais. Kartais pačiam pradėti viską nuo nulio gali būti labai reikšminga. Gal, pavyzdžiui, dainavimo pamokos žymiai greičiau atsipirks įgyvendintų projektų pavidalu nei tuščios patalpos. O gal vis dėlto parankiau investuoti į žmogiškuosius resursus, kad kažkas kitas užsiimtų specifinėmis užduotimis taupant menininko laiką ir energiją. Kartu žmogiški santykiai kuria ir paralelines ekonomikas, tai lėmė mano suvokimą, kad Vilnius yra nuostabi studija.

Jurgio Paškevičiaus paroda „Abstract Karaoke“ Editorial erdvėje, Vilniuje, 2017

Neseniai projektų erdvėje „Editorial“ vyko tavo paroda, pavadinta „Abstract Karaoke“. Be to, prieš keletą metų vienas iš tavo performansų, rodytas Vilniuje, Romoje, Amsterdame ir kitur, taip pat vadinosi „Karoke Police“. Kuo tave domina karaokės fenomenas?

Tiesą sakant, jaučiuosi nepilnavertiškai būdamas karaokėje, turbūt dėl to, kad beveik visada klausydavausi muzikos be vokalo… Apskritai karaokės fenomenas man yra įdomus dėl savo „skaitymo ir atkartojimo“ veiksmų sekos bei galimybės patirti momentinę socialinę šlovę „pabūnant kažkuo kitu“ (wanna be).

Tuo tarpu man rūpi šios „skaitymo ir atkartojimo“ veiksmų sekos atsiradimas kitose logikose. Pavyzdžiui, muzika – šokdami mes interpretuojame ją atkartodami savo kūno judesiais. Pavyzdžiui, dizainas – daikto naudojimosi instrukcija yra „tekstas“, kurį mes turime atkartoti norėdami naudoti daiktą pagal paskirtį. Kaip ir architektūra – žmogus, norėdamas judėti pastate, privalės atkartoti architekto jam užduotą judėjimo choreografiją (įeiti per įėjimą, lipti laiptais, žiūrėti per langą…); tiek eksterjeras, tiek interjeras redukuoja žmogaus elgseną. Taip savo instaliacijos kontekste kilo siekis žengti pro duris ir įeiti ne į įprastą galerinę erdvę, o į oro balioną.

„Abstarct Karaoke“ yra kūrinys / metodologija. Pirmosios „Abstarct Karaoke“ užuomazgos atsirado 2013 metais dviejų skaidrinių analoginių projektorių bei mano balso performanso formatu. Vėliau pavirto į skaitmeninio vaizdo, muzikos bei balso kompoziciją, vėliau į vaizdų video, dar vėliau į muzikinį klipą, kol galiausiai yra tuo, kuo yra šiandien, o ir tikiuosi, kad virs kažkuo kitu netolimoje ateityje.

Vienu atveju „Abstract Karaoke“ gali vadovautis rebuso logika, kai daikto atvaizdas yra prilyginamas žodžiui, jo daliai, kitu atveju – akcentuojamas emocinis rezonansas į peizažą, aplinką, daiktus, muziką ar į poeziją. Kitais momentais vertėtų pasikliauti tik savimi, nes daugelis video darbo vietų yra sukonstruotos subjektyvios asociatyvinės tęstinumo logikos, siekiant erdvės žiūrovo laisvai interpretacijai.

Savo kūryboje daug dėmesio skiri kalbai. Parodoje „Abstract Karaoke“ žodžiai brėžia paralelinę erdvę vaizdams, suteikia jiems naujas prasmes. Mano manymu, dažnai jie skamba ironiškai, tad į matomą vaizdą taip pat priverčia žvelgti nerimtai. Gal galėtum skaitytojams trumpai pristatyti, apie ką yra tavo videodarbas? Kaip pats į jį žvelgi?

Kalba man yra svarbi, bet kalbėti apie kalbą yra nelengva. Manau, yra svarbu suvokti, kad mes gimstame kultūriniame kontekste, kuris užduotas kalbos. Tai pirmų pirmiausia yra gimtos kalbos fonetinė jūra. Turiu įtarimą, kad būčiau kažkiek kitoks, jei mano vardas būtų, pavyzdžiui, Jurek, Džordž ar Chorche. Vardas yra labai svarbus, tai yra psichofonetinė tatuiruotė, o gimtoji kalba tuo labiau pakloja pasąmoninę paklodę minties choreografijai…

…ir būtent tas momentas, kai suvokiu, kad mano mąstymas apie kalbą yra jau suformuotas ir limituotas pačios kalbos – apsisuka kelios karštį išmušančios kilpos ir save ryjanti gyvatė – tautologija pasiūlo išeiti iš kalbos.*

Gimdami kalbos pasirinkti negalime. Mūsų operacinės sistemos įdiegtos lokalios kalbos kultūriniu pagrindu. Man anglų kalba yra daiktas, nes ji yra sąmoningai išmoktas konstruktas, atrakinantis visą kitą susijusį kultūrinį kontekstą.

* Ir tada kalba virsta daiktu. Kalba man yra inspiracija, dažnai turiu naivų, infantilų ir paviršutinišką potraukį žaisti kalba. Ir čia neklausiu savęs, „apie ką čia?“, nors klausimai „apie ką anglų kalba?“ ar „apie ką internetas?“ yra laukiami. Tuo pačiu metu kalba gali būti tiek abstrakti, kiek pati abstrakcija iššaukdama naujų kokybių atsiradimą (?).

 

Mano nuomone, tavo video instaliacijoje išryškėja vaizdų chaoso tema. Todėl norisi pakalbėti apie pasaulyje vyraujantį vaizdų perteklių. Juk dailininkai taip pat prisideda prie jų gausinimo. Ką apie tai manai?

Šiuo atveju esu dviveidis. Vienu atveju esu produkuojantysis – naudoju savo filmuotą medžiagą, taip pat prodiusuoju garsą, rašau tekstą, įrašinėju vokalą. Tuo pačiu esu šalininkas tokios kūrybinės strategijos, kuri ne būtinai prideda, o parodo jau egzistuojantį. Neturiu nieko prieš vaizdus. Internete rastus vaizdus naudoju kaip raides, žodžius, kalbą. Pati kalba tampa readymade‘u. Paraleliai ir oro balioną imu kaip readymade‘ą, jo pats negaminau.

Iš tiesų įdomu, kad būdamas vizualiojo meno atstovas vienu iš savo darbo įrankių renkiesi ir kalbą. Kita vertus, šiuolaikiniame mene nuolat jaučiamas poreikis kūrinius lydėti tekstais. Visgi tavo parodoje kūrinį lydi tik nedidelis mįslingas aprašas: „Kažkas tokio svarbaus, ko net nepastebėtum priešais save, kažkas tokio menkavertiško, apie ką galėtum plepėti visą dieną.“ Kaip šią frazę sieji su parodos eksponatais?

Viso projekto metu norėjosi lengvumo, nenorėjau užgožti žiūrovo tekstais ar papildoma informacija. Ši frazė – intymi vieta, tai mano kreipinys į žiūrovą, siūlantis bendrą kūrinio mastelį. Taip pat manau, kad ne viskas turi būti logiškai paaiškinta, palieku tai laisvai levitacijai.

Savo videoinstaliaciją eksponuoji ne baltame kube, o rytietiška dvasia dvelkiančioje didžiulėje palapinėje. Ji sukuria paslaptingą atmosferą, puikiai derančią prie minėtos mįslingos frazės. Be to, per parodos atidarymą žiūrovai galėjo vaišintis turkiška kava ir saldumynais. Kaip kilo ši idėja sujungti Rytus, paslaptis ir medijų meną?

Instaliuodamas oro balioną, kurio tūris daugiau nei 20 kartų didesnis už galerijos, gavau kai ką netikėto – pagalvojau apie gyvatę, prarijusią dramblį, o gal ir atvirkščiai… Taip, galų gale oro balionas iš vidaus buvo panašus į palapinę, tačiau jokios referencijos į Rytus neturėjau. Turkiški bachlava saldumynai ir arabiška kava intuityviai atitiko atidarymo nuotaiką, nors jų atsiradimo trajektorija turi savo žavesio. Prisiminiau, kad prieš metus Berlyne su draugais užsukome į turkiškų saldumynų parduotuvę. Ten padariau draugo portretą saldainių piramidės prekystalio atspindyje. Po kiek laiko tas pats draugas manęs klausė, ar atsimenu adresą tos vietos, nes jam dėl to portreto Faceboook‘e parašė kažkoks restoranas. Atsekiau, kad tai ta pati vieta Kreuzberge, kur užsimezgė pirmieji pašnekesiai apie parodą „Editorial“. Galiausiai Vilniuje esantis palestiniečių įkurtas restoranas tapo partneriais su Berlyno parduotuvėle ir dabar šių saldumynų galime įsigyti Vilniuje, o iš ten pastarieji atsirado mano parodos atidaryme. Ačiū jiems.

Taip pat už pagalbą įgyvendinant šį projektą noriu padėkoti Neringai, Vitalijai, Ugniui, Marijai, Gedui, Ievai, Domui, Jokūbui, Laurynui su Vytu, Gintarui, Žygiui su Vytu, Antanui bei Šlapelių muziejui. Ir ačiū tau, Deima, už pokalbį.

Ačiū tau ir sėkmės tolimesniuose darbuose!

Išsamų fotoreportažą iš Jurgio Paškevičiaus parodos „Abstract Karoke“ galite peržiūrėti čia.

Šiandienos valdovai. Žygimanto Augustino paroda „In.550“ galerijoje „Akademija“

DSC_6889

Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, mėgęs kurti įvairius terminus, dar 2005-aisiais tapytojo Žygimanto Augustino kūrybą priskyrė postmodernistiniam „citatiniam realizmui“. Matyt, nuo to laiko menininko darbuose esminių lūžių neįvyko. Vis dar realizmas, vis dar citatinis. Ir vis dar intriguojantis! Nes su realybe Augustino realizmas labiau siejasi kaip tolimi giminaičiai nei dvyniai. Tikroviškų pavidalų pagalba kuriamos paralelinės realybės.

Naujausioje parodoje „In.550“ (03 20 – 04 01 veikė galerijoje „Akademija“) Augustinas, kaip ir anksčiau, realistiniu stiliumi cituoja savo atvaizdą, jį perkūnydamas į istorinius asmenis. Šį kartą jie – karališkieji valdovai, o pats Augustinas save irgi įtraukia į Jogailaičių dinastijos gretas – eksponuoja savo autoportretą su rankoje laikomu valdžios rutuliu. Visą gyvenimą lydimas sąsajų su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu, šį kartą tapytojas nusprendė jei jau taip, tai padovanoti savo tariamam tėvui – Žygimantui Senajam – 550-ųjų gimimo metinių proga dovaną. Dovana, žinoma, verta karališkojo asmens – tai utopinis ir grandiozinis Valdovų rūmų rekonstrukcijos projektas.

Šis projektas buvo ryškiausias parodos akcentas. Jį sudarė keli rekonstrukcijos variantų eskizai, komisijos projektų vertinimo protokolas, išrinktojo projekto brėžiniai (architektas Vaidas Grinčelaitis) ir „vizualas“ – ant drobės nutapytas paveikslas. Kita parodos dalis pristatė projekto kontekstą – hipotetinius valdovų portretus: grupinį Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos portretą, sukurtą Augustino doktorantūros studijų metu išplėtotu antropometrijos metodu, ir individualų grafinį Žygimanto Augusto atvaizdą bei juos lydinčią medžiagą.

Nors parodoje rodomi skirtingų dailės šakų darbai (tapyba, grafika, architektūra, fotografijos), kurie nesukuria darnios vizualinės visumos, visgi kiekvienas rodomas eksponatas yra reikšmingas, o kurio nors iš jų atsisakymas būtų nemažas praradimas. Kad ir tie marškinėliai su Žygimanto Senojo herbu, kuriuos Augustinas rado lenkiškoje riedlentininkams skirtoje internetinėje parduotuvėje. Nežinau, kaip tokius marškinėlius vertina lenkų paaugliai, tačiau parodos kontekste jie tampa populiariosios kultūros ir istorijos sankirtos tašku.

Dar viena popkultūros ir istorijos susikirtimo ašis – lengvai ironiška, šiandieniniam žiūrovui suprantama forma perteikiamas istorinis paveldas. Tai daroma saikingai ir kultūringai laužant istorinių portretų taisykles. Paveikslo kompozicija, portretuojamųjų laikysena, veido mimika, liudijanti kilmingųjų orumą ir ramybę leidžia mums kūrinį priskirti grupinio portreto žanrui. Tačiau valdovai vaizduojami pusnuogiai, papildyti šiandienos atributais, todėl šis neatitikimas itin trikdo. Kartu jis ir pateikia komentarą, kokią funkciją klasikiniuose valdovų portretuose atliko regalijos, prašmatnūs drabužiai ir papuošalai. Augustinas juos prilygina tatuiruotėms ir storoms auksinėms grandinėms. Šių ženklų perskaitymas šiandienos žmogui nekelia jokių sunkumų, vos užmetus akį į portretą tampa aišku, kad Žygimantas Senasis – pinigais aptekęs kilmingas bičas. Na, galbūt ir šioks toks savo valdomų valstybių patriotas, jei jau išsitatuiravavo Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbus. Taigi Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos tatuiruotės ženklina jų kilmę, giminės istoriją, sąsajas su valdoma valstybe. O Žygimantas Augustas, įamžintas greta kabančiame portrete, kaip tikras maištininkas laužo tradicijas ir savo tatuiruotėmis dedikuoja amžiną meilę Barborai. Man asmeniškai šiuose populiariosios kultūros įspauduose smagiausias momentas – gyvybės įpūtimas istorinėms asmenybėms. Ir šiuo atveju visai nesvarbu, kad jų veidai – Augustino citatos iš greta kabančių specialiai grupiniam portretui sukurtų fotografijų – juk sūnus turi būti panašus į savo hipotetinį tėvą. Svarbu tai, kad tokiu būdu pavyksta emociškai priartėti prie anais laikais gyvenusių žmonių. Juk norėjusiems įsiamžinti portretuose asmenims buvo nesvetima šiokia tokia žmogiška tuštybė, noras pasipuikuoti, skatinęs į paveikslą būtinai sutalpinti visus savo ordinus, kilmės ir profesijos ženklus.

Taigi ne atsitiktinai Žygimanto August(in)o dovana savo tėvui – save gerbiančiam valdovui tinkami rūmai, į kuriuos pašėlti karališkuose vakarėliuose būtų ne gėda pasikviesti monarchus iš visos Europos. Projekto „vizualizacijoje“ būsimas linksmybes simbolizuoja iš naujojo priestato visomis kryptimis blyksinčios šviesos. Vargšui kunigaikščiui Gediminui telieka pavydėti Naujųjų laikų valdovui ir per petį dairytis į stiklinėje konstrukcijoje vykstantį veiksmą. Gan saldžia pop maniera nutapytą paveikslą užbaigia antikvariniai rėmai – nors imk ir kabink kokio nors ministro kabinete.

Valdovų rūmai, žinoma, šiuo atveju yra šis tas daugiau nei tik prieštaringas nuomones iššaukęs kultūros paveldo objektas. Nors rūmų atstatymo diskusijos jau praėjo, bet jie tapo valstybės požiūrio į kultūrą simboliu, puikiai atspindinčiu, kokios jos reikia politikams. Orientuotos į praeitį, o ne ateitį, teigiančios vienareikšmę tiesą, o ne keliančios diskusijas. Ir žinoma, tokios, kuri galėtų reprezentuoti mūsų valstybę, nors tuo daugiausiai naudojamasi rengiant naujai išrinkto seimo spaudos konferencijas.

Augustinas, kurdamas paralelines realybes, iš tiesų tiksliai apibūdina mūsiškę tikrovę. Kartais ant paties keisčiausio projekto reikiamam asmeniui tereikia pasirašyti „Taip, statyti!“, ir vizijos nužengia iš vizualizacijų, kartu su savimi atsitempdamos nerealumo šleifą. Kai vietoj kuklių laiptų gali išdygti akį ir dangų rėžianti madingo architekto konstrukcija, valdovų rūmų rekonstrukcijos projektas nebeatrodo toks utopinis. Tad gal vertėtų apsvarstyti jo realizavimo kur nors Konstitucijos prospekte galimybę – gigantomanijos apimtiems miesto valdovams turėtų patikti.

Išsamų fotoreportažą iš Žygimanto Augustino parodos galerijoje Akademija galite peržiūrėti čia.

Vietoj Nacionalinės premijos. Patricijos Jurkšaitytės paroda ŠMC

11

Vos įžengus į Šiuolaikinio meno centre sukurtą kraujo raudonio salę, į mane – prašalaitę – susminga portretų žvilgsniai. Dvylika porų akių seka kiekvieną žingsnį. Patricijos Jurkšaitytės Nacionalinės portretų galerijos nejaukumas, psichologiniai portretuojamųjų savianalizės aspektai jau buvo pastebėti kritikės Monikos Krikštopaitytės[1]. Visgi man pačiai apsilankius parodoje, Krikštopaitytės taip pat aptarta portretų tikroviškumo iliuzija nuslinko į antrą planą. Mane labiau suintrigavo klausimas, ar tikrai nuslėpta portretuojamų moterų tapatybė yra nesvarbi, ar priešingai – šis nežinomasis yra esminis parodos akcentas? Kaip Jurkšaitytės sukurta portretų galerija siejasi su tradicinėmis portreto savybėmis? Ir kodėl šis kraują stingdantis meno užkaboris prilyginamas Nacionalinei galerijai?

Pradėsiu nuo to, kad Jurkšaitytės kūryba visuomet paveiki – veikiausiai dėl jos mėgstamų kraštutinumų. Ankstesniuose darbuose pertapydama ir transformuodama dailės klasiką ar kurdama viešbučių interjerus ji panaikindavo žmogaus egzistavimą. Ypač ten, kur žmogiškasis (ar dieviškasis) buvimas yra meno kūrinių ašis. Taip iš „Paskutinės vakarienės“ pranyko Kristus ir jo mokiniai, iš „Urbino Veneros“ – pati deivė. Visgi likę interjerai iškalbingi, liudijantys ką tik buvusį žmogaus prisilietimą. Šį kartą parodos autorė imasi priešingos strategijos – vaizduoja moteris, jas visiškai atribodama nuo bet kokios konkrečios aplinkos. Portretuose moterų veidai įamžinti en face, nesureikšminant užgriebti jų drabužiai, tačiau už jų – tik juoda tuštuma. Nors parodos anotacijoje portretai siejami su renesansine tradicija, visgi jie atrodo artimesni kriminalinei nuotraukai, nei harmoningam asmenybės atskleidimui meistro paveiksle.

Tradiciškai portreto funkcija buvo ne tik įamžinti žmogų, bet ir atskleisti jo asmenybę ir charakterį. Todėl tokie svarbūs buvo drabužiai, reprezentuojantys visuomeninę asmens padėtį, ir visi atributai, laikomi rankose ar esantys fone – tai buvo tiesioginiai pomėgių, interesų ženklai. Jurkšaitytės sukurtuose portretuose viso to nėra. Visas kūrinio krūvis sukoncentruotas į žvilgsnį ir veidą. Moterų vilkimi drabužiai nėra išraiškingi, jos visos sėdi vienoda laikysena ir neturi jokių kitų asmenybę apibūdinančių ženklų. Tapytoja netgi neskiria tiek daug dėmesio ir potėpių kitoms detalėms užfiksuoti. Tad su kruopščiai nutapytu veidu, plaukais kontrastuoja grubios, netgi eskiziškos rankos ar kaklas. Visa tai kuria portretų anonimiškumą.

Dar vienas svarbus paveikslų elementas – portretų apačioje nutapyta marmurinė atbraila. Primindama prabangaus veidrodžio kraštelį, ji vaizdui suteikia nuorodą į portretų sukūrimo aplinkybes. Dailininkė portretuojamąsias buvo pasodinusi priešais perregimą veidrodį, tad tapė moteris, įsigilinusias į savo pačių atvaizdą. Visgi marmurinė atbraila turi ir kitą kanotaciją – šalto antkapio detalės… Bejausmiai moterų veidai trikdo, nes primena mirusiuosius. Monochrominis portretų koloritas, pilkšvas moterų veidų atspalvis ir kraujo raudonumo sienų spalva – viskas kalba apie pomirtinių portretų kolekciją. O toji marmurinė juosta nutapyta kaip tik tokio pločio, jog vardas, pavardė ir gimimo bei mirties datos puikiai joje įsitektų.

Nors asmenybės lieka neįvardytos, visgi matyti, kad portretuose įamžintos Lietuvos kultūros lauke veikiančios moterys. Deja, didžioji dauguma jų (na, gal išskyrus aktores) tikriausiai atpažįstamos tik tame pačiame kultūros lauke besisukantiems žiūrovams. Todėl prabėgus keletui dešimtmečių šie kūriniai jau bus priimami kitaip – jie ir liks tik neatpažįstamais jaunų moterų veidais. Visgi šios moterys yra vertos būti įamžintos nacionalinėje portretų galerijoje. Tai pabrėžia salėje sukurta muziejinė atmosfera – visiškai nutolta nuo minimalistinės balto kubo erdvės, tačiau laikomasi muziejinių standartų – sienos – spalvotos, grindys uždengtos kilimine danga. Trūksta tik prie portretų pakabintų etikečių su autorės ir portretuojamojo vardais, sukūrimo metais ir kita informacija. Kaip taikliai pastebėta parodos anotacijoje, Jurkšaitytės kūryboje idėja dažnai išreiškiama būtent per kokio nors elemento stoką. Mano nuomone, šiuo atveju būtent sąmoningas atsiribojimas nuo portretuose pavaizduotų moterų tapatybės yra esminga parodos dalis. Tai galima suvokti kaip feministinės kritikos veiksmą – juk daugybė veiklių moterų istorijoje taip ir lieka neįvardytos, arba tepaminimos kaip garsių vyrų žmonos, užsiėmusios kultūrine ar visuomenine veikla. Galbūt tai tik sutapimas, tačiau neseniai Lietuvos aktyvistės iškėlė idėją vasario 17-ąją paskelbti Nacionaline moterų emancipacijos diena, taip paminint 1918 m. vasario 17 d. Kaune vykusį mitingą, kuriame reikalauta į Lietuvos Tarybą įtraukti moteris. Žinome, kad mitingas neatnešė siektų rezultatų. Visgi jis reikšmingai prisidėjo prie visuotinės balsavimo teisės moterims suteikimo 1920-aisiais. Jurkšaitytė portretų seriją kurti pradėjo dar 2015-aisias, tačiau savo paroda nebyliai atitaria Nacionalinės moterų emancipacijos dienos skelbimui.

Dailininkės sukurta Nacionalinė portretų galerija skatina poreikį reflektuoti moterų nuveiktų darbų svarbą, neužmiršti ne vien šiuolaikinių moterų pasiekimų, bet ir svarbių praėjusių amžių moterų veiklos ženklų. Ar daug kas žino, kad pirmajam nepriklausomos Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimui pirmininkavo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė? Kad tame pačiame Steigiamajame Seime dalyvavo ir kitos aštuonios moterys: Felicija Bortkevičienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Morta Lukošytė, Veronika Mackevičiūtė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Emilija Spudaitė-Gvildienė ir Salomėja Stakauskaitė?

Tad Jurkšaitytės sukurtą nacionalinę moterų portretų galeriją laikyčiau simboliu, įvaizdinančiu poreikį tyrinėti istorijos vingiuose užmirštas, kultūros ir visuomenės kraują varinėjusias asmenybes. Todėl paveiksluose už moterų nugarų žiojinčią tuštumą siečiau ne vien su pasąmonės tamsa, bet ir su užmarštimi, pasiglemžiančia žmonių vardus. Bent vienas iš būdų užkirsti kelią atminties skylėms – tokie stambūs, nors ir dirbtini, konstruktai, kaip Nacionalinės galerijos ir Nacionalinės meno ir kultūros premijos. Jie atkreipia visuomenės dėmesį ir išreiškia bent formalų dėkingumą už nuveiktus darbus. Padėką savaip išreiškė ir tapytoja Patricija Jurkšaitytė, savo asmeninėje nacionalinėje portretų galerijoje įamžinusi 12-ka moterų.

[1] Monika Krikštopaitytė, „Save stebintis atvaizdas“, 7 meno dienos, Nr. 7, 2017 02 17.

1 2 3 4 5 7 6 8 9 10 12 13 14

Patricijos Jurkšaitytės „Nacionalinė portretų galerija“ ŠMC, 2017. Nuotraukos:Vidmantas Ilčiukas.