Author Archives: Danutė Gambickaitė

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Apie parodą, kurios pavadinimas yra „Martin Ebner, Kitty Kraus“

ebner_kraus-0509

 Pabaiga-pradžia-pabaiga-pradžia-pabaiga

Šis tekstas apie Martin Ebner ir Kitty Kraus parodą klostėsi gana ilgai ir jo pradžia iš tiesų yra pabaiga – paskutinioji šios recenzijos(?) pastraipa arba komentaras ankstesnėms įžvalgoms. Labai panašiai klostėsi ir čia aptariama paroda, kurią vainikavo po kelių mėnesių nuo jos uždarymo įvykęs katalogo „Daylight“ ir kelių video kūrinių pristatymas su menininku Ebner. Gal toji jau parašyta teksto dalis galėjo pasirodyti anksčiau, kai dar buvo galima apsilankyti parodoje ir priglausti blakstienas ir vyzdžius prie į šiaurinę žvaigždę nukreipto teleskopo ar bent jau pamatyti mieste išsimėčiusius „perregimus“ stendus-nuotraukas su dar žaliais medžiais ir vandeningomis šviesos amebomis. Bet, turint omenyje, šios parodos daugiasluoksniškumą, katalogas labai traukė ir atrodė svarbi parodos dalis, kurią irgi norėtųsi reflektuoti, tad taip ir atsirado ši pabaiga-pradžia-pabaiga-pradžia-pabaiga.

Kalbant apie ŠMC vykusios parodos atmosferos suvokimą/pajautimą, svarbus elementas yra, ne tik pats katalogas, bet ir Ebner inicijuota filmų peržiūra, tiksliau tariant, vienas filmas, kurį pats menininkas pavadino turbūt geriausiai atspindinčiu parodą, tai argentiniečių menininko David Lamelas filmas „A study of relationships between inner and outer space“ (1969) (jį galima pamatyti čia). Pirmoji filmo dalis yra skirta Camden meno centro pastato analizei vėliau dėmesys perkeliamas į Londono infrastruktūros, kelių, klimato aptarimą, galų gale, filmas pereina į epizodus, kuriuose su miesto gyventojais kalbamasi apie išsilaipinimą mėnulyje ir pirmuosius žmogaus žingsnius jame (tuo metu tai buvo svarbiausia tema spaudoje). Ebner ir Kraus tyrinėdami, Šiuolaikinio meno centre elgiasi iš dalies (o gal ir visai) panašiai, tik Lamelas vidinių ir išorinių erdvės apmąstymų eigai yra būdinga chronologiją, kurią galbūt kažkiek padiktuoja medija, o Ebner ir Krauss būdingas stichiškumas, todėl ir pati paroda ir visa tai kas buvo/yra susiję su ja (turiu omenyje tekstus, miesto plane išsibarsčiusius stendus-portalus ir t.t.) yra labai artima (bent jau man), ilgokai nesupratau kuo. Dabar mąstau, kad gal vienam mūsų kasdien atliekamam veiksmui – ėjimui arba laukimui. Bet ne tokiam ėjimui, kuris yra sąmoningas (kai sąmoningai išeinama pasivaikščioti), bet ėjimui, kuris įkalintas tavo dienotvarkėje, pavyzdžiui, eini iš namų į darbą, lauki stotelėje autobuso arba kol bus atidarytas pieno kioskas, o gal tiesiog eini iš ŠMC į NDG. Toks laiko ir koordinačių taškų įkalintas ėjimas arba laukimas labai dažnai sudrumsčia tas ribas tarp vidinių ir išorinių erdvių, anapusybių ir šiapusybių, realybių ir nerealybių, galų gale, pradžių ir pabaigų.

Erdvės išnašos

Galvoju apie akimirkas, kurias, kaip vėliau šiame tekste paaiškės, Alberta Vengrytė vadina „išgyvenimu kometa“ arba punctum. Tos akimirkos yra tikrų tikriausios erdvės/erdvėlaikio išnašos ir jų parodoje labai daug. Jos virsta eksponatais arba eksponatai virsta jomis. Palaipsniui šios parodos išnašiškumas mano atmintyje tampa mišku, kuriame paklydę grybautojai ūkauja vienas kitam „aaaūūū“. Šiuo atveju vienas grybautojas yra aiškus, o tas kitas, kuris dabar kažkur toli – tai prieš kelis metus ŠMC vykusi Valentino Klimašausko kuruota paroda „Išnašos“. (apie ją esu rašiusi čia). Bandant suvokti Ebner ir Krauss parodos struktūrą ji iš tiesų labai „išnašiška“ ir kaip pats autorius (Ebner) teigia ją galima skaityti nuo bet kurios vietos, labai panašiai buvo galima elgtis ir parodoje „Išnašos“, vienok, anoks čia panašumas, juk panašiai elgtis galima daugelyje parodų, kita vertus, galbūt čia kalba eina apie tą išnašiškumo intensyvumą. Abiejose parodose jis labai aukštas, galbūt todėl mano atmintyje ir įvyko tas susiūkavimas. Dar galima manyti ir taip: paroda vykusi ŠMC pastate yra pagrindinis tekstas, o kiti parodos elementai (tekstai, katalogas, stendai mieste, akcija „nufotografuok stendus ir gauk katalogą“, katalogo pristatymas su Ebner filmų peržiūra ir du videofilmai) yra išnašos. Taigi „išnašiškumas“ čia reiškiasi ne vienu pavidalu.

„Every sensation is in part spatial in character“[1]

Mintyse paišau 5D maketą[2] ir tiesiog dėlioju jame tam tikrus skirtingus pojūčius pakutenančius taškus. Kita vertus, viskas kas patenka į parodos mikrokosmosą yra tai, kas nepastebima arba pastebima periferiniu regėjimu arba, kaip meno kritikė Neringa Černiauskaitė tekste apie parodą, rašo: „The meeting of two transparent, often unnoticed, materials rendered them visible, physical, vibrant. Programmed in unpredictable yet precise cycles of activity, the sprinkler continually took you by surprise. But isn’t that how reality works? We go through the day effortlessly, as in a dream, until a glitch, some sort of dysfunction, interrupts this thoughtless movement and reveals some element of the real that usually passes unobserved, ignored.“[3]. Kita meno kritikė Alberta Vengrytė savo tekste „Ne iškart perregimas skaidrumas“[4] tokias, realybe suabejoti priverčiančias akimirkas, pavadina „išgyvenimu kometa, kurios blyksniui nuslopus įkaitusios dalelės pasklinda įprastoje kasdienybėje“. Visa tai, ką per dieną sugeria mūsų sąmonė/pasąmonė su kokiai paviršiais, blyksniais, iškarpomis glostosi mūsų žvilgsnis kartais tiesiog bukai praslysdamas vaizdo paviršiumi, o kartais įkrisdamas giliau. Pavyzdžiui, taip:

ebner

Vaikštant po parodą, sekant išdykaujantį vandens purkštuką, kovojant su blakstienomis, kurios įkyriai lindo tarp teleskopo objektyvo su nematoma šiaurine žvaigžde ir mano vyzdžio, mąstant apie tai, kas yra perregima, kilo dar viena mintis, kad viskas arba visi (turiu omenyje ir organiką, ir neorganiką ir tikrąja to žodžio prasme VISKĄ) esame vienas kito termometrai, barometrai, chronometrai, liniuotės, o gal net ir teleskopai, didinamieji stiklai ar objektyvai. Matavimo priemonės matuojančios vienas kito kryptis, greičius ir perregimumą. Šaligatvis matuoja mūsų žingsnių greitį, o molis lipdytojo rankose matuoja jo paspaudimo stiprumą, o aš pati šiuo metu matuoju greitį ir pauzes tarp klaviatūros mygtukų paspaudimų ir taip iki begalybės. Kalbant apie dydžius, mąstelius ir matavimą Krauss ir Ebner parodoje galėtum pabandyti pradėti galvoti kaip jaučiasi Alisos stebuklų šalyje sindromą turintys žmonės. Arba kaip jaučiasi paroda, parodos autoriai, organizatoriai, iniciatoriai, kuratoriai kai ją savo žingsniais, žvilgsniais, šnabždesiais ir įžvalgomis matuoja žiūrovai. Menu aušros vartų laiptuose tūkstančiai ar milijonais klūpėjimų išmatuotas duobes, kurios rodo arba klūpėjimų skaičių arba akmens tankį.

Pabaigai – geometrija, geografija, kasdienybė, atsitiktinumai, šviesa.

 „Vizualioji erdvė iš prigimties jokiu būdu nėra metrinė“[5]

„Dabar ji dirba traukiniuose, rytais pakreipia kupė langus taip, kad šviesa kristų tiesiai į miegančių keleivių akiduobes, įslįsdama pro vieną ir iškart išspindėdama pro kitą“[6]

„Tai dar ne viskas, labiau vaizdas, nei nuoseklus sekimas, tarsi šešėlis ant sienos, o gal tarsi pėdsakai pasakojimo, egzistuojančio tik eskizo pavidalu.“[7]

„Muziejų sudaro du pastatai, kuriuos skiria didelis kiemas. Praėjime tarp dviejų pastatų vėjas pučia smarkiau, jis ateina iš šalia esančių gyvenamųjų namų ir ten sugrįžta. Erdviame kieme stovėjo būrys darbuotojų, šalinančių vakarykštės audros pėdsakus. Jie sustūmė į pašalį lūžusias šakas ir sušlavė lango, kuris buvo paliktas neuždarytas, šukes. Tada jie nuo stiebo nuleido suplėšytą vėliavą, pakeitė ją nauja ir virve reguliavo aukštį. Jaunuolis, traukdamas virvę, kad iškeltų vėliavą į reikiamą aukštį, dar girdėjo prislopusį vėjo garsą. Jis skambėjo kaip ilgas iškvėpimas, arba kartu ir gomurinis, ir pabrėžtas R. Jaunasis darbuotojas susimąstė, gal oras praėjo pro magišką gerklę, kuri gali ištarti šiuos du garsus kartu. Šis lengvas gurguliuojantis garsas rezonavo jo ausų kaušeliuose, sujungdamas dvi erdves ir sukurdamas intymų santykį tarp dviejų momentų. Vėjo garsas niekada nevaikšto vienas, jis visada sumišęs su viskuo, kas įsilieja į jį pakeliui.“[8]

[1] Tekstas iš katalogo.

[2] https://www.youtube.com/watch?v=6JSXk1SXf8k

[3] Alberta Vengrytė, Ne iškart perregimas skaidrumas. 7 meno dienos. http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2016-10-14/Ne-iskart-perregimas-skaidrumas

[4] Neringa Černiauskaitė, Kitty Kraus and Martin Ebner. ARTFORUM.

https://www.artforum.com/inprint/issue=201610&section=vilnius

[5] Mihaela Chiriac, Parašyta žvaigždėse. Tekstas iš parodos katalogo, p. 65.

[6] Monika Kalinauskaitė, Tęsinys istorijai. Tekstas iš parodos katalogo, p. 71.

[7] Ariene Muller, Šešėlių namas. Tekstas iš parodos katalogo, p. 73.

[8] Haytham El-Wardany, Vos girdimas dunkstelėjimas prieš ateitį. Tekstas iš parodos katalogo, p. 80.

Išsamų fotoreportažą iš parodos  „Martin Ebner, Kitty Kraus“ ŠMC galite peržiūrėti čia.

Iliustracija viršuje: „Martin Ebner, Kitty Kraus“ paroda ŠMC. Nuotrauka: Julius Balčikonis

Svajonių džinai ant parodų rūmų grindinio

_18

„Ne apie žodžius” regisi kaip tam tikras vizualus/vizualinis manifestas. Vaizdai, formos, idėjos, ryšiai – viskas, kas aplink „Ne apie žodžius”, tarsi šaukia/byloja apie tam tikrą panašiai mąstančiųjų, nuo žodžių, o tiksliau nuo tekstinių bei analitinių paaiškinimų, analizių etc. pavargusiųjų sambūrį.

„Ne apie žodžius” taip labai norėjo pabrėžti, kad iš tiesų ne apie žodžius, jog net pavadinimas yra toks, koks yra. Ir spaudos pranešime taip pat pabrėžiama, kad ši paroda – „apie tai, kas nenusakoma ir neišsakoma. Nekalbines idėjas ir alternatyvius pažinimo būdus skirtingi menininkai bei mąstytojai tyrinėjo ir bandė ne kartą. Ir nors šiuolaikinio meno realybei apibrėžti dažnai pasitelkiame būtent kalbą, išlieka ir kitokio susitikimo su kūriniais galimybė.” Ir iš tiesų labai keista apie šią parodą rašyti, norisi ją tiesiog patirti. Ne todėl, kad trūktų žodžių, o dėl to jog vaidenasi, kad bet koks tekstas tarsi prieštarauja jos logikai, jos pasiūlytam žaidimui su vaizdais, erdve ir (galbūt) modernizmu. Bet kokia racionali analizė, bent šiek tiek racionalesnės eigos sakinys nėra organiška parodą pratęsianti reakcija.

***

Per parodos atidarymą vos įžengus į parodą mintyse šmėstelėjo – parodų rūmai. Ir atsirado šie žodžiai čia ne kaip daiktavardis, o kaip būdvardis. Kurį laiką vaikščiojau ir klausiausi – „bet tai kaip viskas parodų rūmai”, „geras, koks šitas parodų rūmai” ir t.t. Iš pradžių pamaniau, kad gal paveikė nugrandytas Šiuolaikinio meno centro sales užklojęs betonas ir Laurent Dupont apnuogintos tarsi persišku kilimu paverstos šlykščiai gražios autentiškos sovietinės estetikos akmens mozaikos grindys su įvairiaspalvėm vazelėm. Galbūt panašiom į butelį iš kurio tuoj tuoj teleportuosis mano/tavo „svajonių” džinė(as). Bet ne. „Svajonių” džinai ant parodų rūmų grindinio – tai yra šio teksto pavadinimas.

Regis, kad parodos architektūra konstruojama labai panašiai kaip kad buvo konstruojamos parodų rūmų parodos iki šiems tampant Šiuolaikinio meno centru. Kūriniai sudėlioti toje pačioje erdvėje kaip šachmatų arba kokio nors kito stalo žaidimo figūrėlės. O žaidimas jau įpusėjęs, tad ir figūrėlės nuėję savais keliais, besikaunančios arba ramiai bei paslaptingai stebinčios veiksmą iš šalies.

***

Dar viena nuojauta lydėjusi vaikštinėjant po parodą yra susijusi su postapokalipsės diskursu ar/ir įvaizdžiu. Įvaizdis čia greičiausiai yra tinkamesnis žodis. Jis pirmą kartą aplankė žiūrint Kipro Dubausko videofilmą ir jį lydinčius objektus. Apokaliptiniais miestovaizdžiais klajojantis senovės graikų gyvulininkystės dievas Hermis su Nike sportiniais bateliais, pasiramsčiuodamas gipsine/kreidine lazda. Tarsi poterius skaito, o vėliau ir užbraukia grafičius (žodžius). Čia atsimenu jau kiek pabodusią ir pervartotą Jaques’o Derrida tezę – „nėra nieko anapus kalbos”. Ir Dubausko, ir visos parodos idėjos tarsi labai aiškiai jai (tezei) nepritaria, nes parodoje kalbama apie tai, kas yra arba galėtų būti anapus žodžių. Žinoma, galimos spekuliacijos apie tai, kad kalba yra nebūtinai apie žodžius, bet šiame tekste giliau į jas nesileisime.

***

Kipro Dubausko, Daniel Dewar ir Gregory Griquel Nike sportiniai bateliai, Socialiniuose tinkluose labai mylimo ir populiaraus Korgi veislės šunelio atvaizdas audinyje, Hannah Heilmann facebook’o kostiumas arba tiksliau – Veido kostiumas, Valerie Mannaerts Orlando kečupo ir sausainių fotografija, palmės ir – visa tai (ir dar daugiau) tam tikri mados/stiliaus objektai vienokiu ar kitokiu būdu tapę ypač populiariais, atpažįstamais ir tai ne šiaip neva nereikšminga stiliaus dalis, tai kažkas daugiau, kaip kad neva atsainiai geriama Coca Cola iš ne stiklinio (nes tai per daug klasiška), o iš plastmasinio buteliuko arba visur ir visada dėvimi Nike, juk juos avėdamas nesuklysi, bet trūksta žodžių, o gal jų, sekant parodos logika, ir iš viso nereikia, tad paliksiu šią jauseną kamieninės ląstelės stadijoje.

Tam tikri „lievumo” estetikos ir egzotikos, šiaip įvairiausių šiuolaikinio meno aktualybių ir tendencijų blyksniai parodos kontekste man vis iškelia vieną kadrą iš irgi „lievo” ir ypač sentimentalaus animatoriaus ir režisieriaus Hayo Miyazaki animacinio filmo, kuriame burtininkas, bijojęs kitų burtininkų ir saugojęsis nuo jų amuletais, grįžta iš rūsio ir virtęs monstru savo kambarį paverčia sapno urvu, kuriame žemė maišosi su amuletais, o amuletai įstrigę purve blyksi bylodami savo magiškumą. Tai visiškai asmeninis ir „lievas” minties nuokrypis, bet kažkodėl galvodama apie šią parodą tą urvą vis atsimenu. Atsimenu ne tik todėl, kad Mai Hofstad Gunnes kūrinyje/kūriniuose žiūrovas irgi tarsi leidžiasi į sapnišką urvą, o Anders Holen sintetika, guma, spalvos ir instaliacijos pavadinimas [1] – visa paroda turi kažko labai sapniškai speleologiško (ir modernistiško).  Iš dalies panašią atmosferą kažkada labai seniai patyriau naršydama interneto/internetinių rašytojų www.rašyk.lt ir užtikusi autoriaus Rudalevičiaus Vitoldo Ričardo tekstą „Atsargiai – speleologai”. Arba, greičiau ir pats autorius su savo ypatinga profilio nuotrauka bei vardu neblogai derėtų šioje parodoje.

***

Taigi, pabaigai, siūlyčiau apsiauti Nike sportinius batelius, pasitikrinti facebook’ą (šiaip sau, tai nieko bendra su paroda ir šiuo tekstu neturi), pažiūrėti šį klipuką (nuoroda į https://www.youtube.com/watch?v=P9L4NVc4HJo) Youtubėj ir galbūt paskaityti jau minėto Rudalevičiaus Vitoldo Ričardo tekstus puslapyje rašyk.lt ir aplankyti parodą, nes šiandien paskutinė jos diena.


[1]   Pavadinimas – Pagalba artėjant kebliai situacijai, ir nesutrumpintas jėgos ratas.

_1 _2 _3 _4 _5 _6 _7 _8 _9 _10 _11 _12 _13 _14 _15 _16 _17 _18 _19 _20 _21 _22 _23 _24

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Pokalbis su Aidu Bareikiu ir Billu Sayloru

Bareikis ir Saylor

Kaip atsirado paroda, kurią su Billu Sayloru pristatote galerijoje Artifex“?

Atsakymas yra toks šiek tiek pseudoteoretinis. Kaip atsirado šitas dalykas (Aido Bareikio ir Billo Sayloro bendras projektas – D.G.) aš papasakosiu vėliau, o dabar – kas iš to išėjo ir kodėl jis atsirado. Jeigu tu imsi supaprastintą meno (visa ko, kas dabar vyksta) pjūvį, vertikalę ir horizontalę. Vertikaliai vyksta tam tikras solipcistinis monopolizmas, o horizontaliai – nuolatinis kopijavimas, toks netgi „xeroxinis” kopijavimas. Iš dalies šis, mūsų su Billu reiškinys, nukreiptas ir prieš viena, ir prieš kita, bet kartu tame taip pat sėkmingai dalyvauja. Ta prasme, tai tarsi savotiška solipcistinė kritika, nes ten nei manęs, nei Billo iš tikrųjų nėra, tai aklas procesas.

O kaip viskas vyksta? Kaip jūs bendradarbiaujate?

Na, sakykim taip: Aš paimu pradedu penkis piešinius ir Billas pradeda. Pradedam, bet neužbaigiam, vėliau apsikeičiam ir pabaigiam vienas kito piešinį. Pradėdamas savo piešinį tu neįsivaizduoji, kaip jis baigsis, tai ir ta pradžia būna visai kitokia, ta prasme – piešinį tu pradėtum kitaip, jeigu žinotum, kaip jis baigsis. Negalima sakyti, kad tuose piešiniuose yra koks nors sąmoningas tikslas ar idėja, atsiranda naujas identitetas, kuris yra nei mano, nei Billo, o kas jis – neaišku.

Tai piešinys (kaip medija) šiuo atveju nėra svarbus, tai turbūt galėtų būti ir kokia nors kita forma?

Na, negalėčiau pasakyti, kad nėra svarbus. Nei svarbus, nei nesvarbus, apie tai nemąstėm. Sakykime, grubiai paėmus, yra du piešimo būdai: vienas – aš sugalvojau ir nupiešiau. Ranka paklūsta tam tikrai idėjai, minčiai ar įvaizdžiui, ar kažkam, kas eina a priori. Kitas, atvirkštinis, čia daugiau automatizmo, tai savotiška rankos diktatūra. Mūsų projekte yra daug automatizmo, daug eksperimentavimo – kaip išeis taip, jeigu neišeis, ne problema, važiuojam toliau.

Kaip susipažinot su Billu? Ar bendradarbiauti pradėjote tik šio projekto metu ar žinojot vienas kitą ir seniau?

Billą pažįstu kažkur penkiolika metų. Mes kartu buvome Leo Koening galerijoje. Gerai, kad paklausei, nes koloboracija nėra toks jau lengvas reikalas, ji arba vyksta arba ne, tarsi koks nors cheminis reiškinys. Galima bendradarbiauti su labai žymiais žmonėmis ir nieko nesigaus. Mums su Billu pradėti bendradarbiauti sekėsi labai lengvai, nes esame geri draugai. Billas šiaip jau yra ne tik, profesionalus piešėjas, bet ir profesionalus maniakas…

 … Radvilė Nakaitė (parodos Kitokie orai” kuratorė) minėjo, kad Billas paišo nuolat ir išpaišo viską aplink save, viską, kas papuola po ranka.

Aha, pas jį tų piešinių yra krūvos, archyvai. Atsimenu, šnekėjomės su vienu draugu apie Billo tapybą, ir tas draugas pastebėjo vieną dalyką, kurį aš žinojau, bet niekad nebuvau išartikuliavęs. Sako: „Žinai, man net nejauku, kad žmogus tapo tokias grubias drobes su ranka ar šluota, bet nepadaro nei vienos klaidos.”

Ką manot apie vietiškumą šiuolaikiniame mene, kaip skiriasi tam tikri meno reiškiniai, tarkim Europoje, Lietuvoje ir Niujorke? Įdomu, kaip regisi Lietuvos meno laukas, atsitraukus, būnant toliau.

Gal nepažįstu vietinio konteksto taip, kad galėčiau laisvai svarstyti šia tema. Bet šioks toks įspūdis yra. Niujorke gal nėra taip svarbu konceptai, tavo mentalinis būvis, žymiai įdomiau yra tavo ambicija. Ta prasme iš piršto ten nelabai ką išlauši. Turi būti kažkas taktiško, strategiško, kad galėtum tame meno žaidime dalyvaut. O, kalbant apie Lietuvą, vakar klausiau žinias, ten pasakė skaičius, kad 9 šimtai tūkstančių žmonių Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos. Čia yra oficialūs skaičiai. Man buvo toks šokas, kad… Aš nesakau, kad čia trūksta drąsos, bet ką tu čia daug padarysi su tokia situacija ir tas kažkaip jaučiasi. Visą laiką turi būti kažkoks specialus atvejis, kažkoks projektas, nors turėtų būti atvirkščiai. Jei tu esi meninkas kažkaip turėtum galimybe turėti ir išlaikyti studiją ir kažką padarau pats, be preteksto ar kažkokio specialaus atvejo. O čia atrodo, kat tai nėra kasdienė praktika, viskas yra projektai.

Su bičiuliais karts nuo karto pavadiname save pretekstų karta. Atrodo, kad kitaip dirbti ir pragyventi net ir neįmanoma, bet jeigu ir kartais būna įmanoma, ilgainiui įpranti prie tokios pretekstinės darbo/kūrybos specifikos ir kitaip neįsivaizduoji.

Yra toks dalykas, kurį aš vadinu „darbo metafizika”. Kažkas dirba ir tokiose studijose kur yra tik baltos sienos, stalas ir parketas. Tai yra tam tikra ištikimybė savo procesui, o studijos turėjimas suteikia pasididžiavimo. Čia yra tavo darbas, tavo kabinetas, tu taip užsidirbi pragyvenimui ir tai yra normalus dalykas.

O kai tik atsiradai Niujorke, studijos turėjimo ar neturėjimo klausimo turbūt net nesvarstei, tai buvo būtinas dalykas.

Tai jau tikrai, studija svarbiausias klausimas ir buvo. Na, tarkim, susitinka du menininkai, vienas klausia: „Kas tu? Aš menininkas.” Kitas atsako: „Aš irgi menininkas”. Antras klausimas: „O studiją turi?” Kitas atsako: „Neturiu” ir baigiasi kalbos. O jei pasakai, kad studiją turi, tai jau atsiranda ir trečias klausimas: „O ką darai?”. O jeigu tu sakai, kad esi menininkas, bet iš tikrųjų esi autorius ir visą savo meną parašai, tai iš tikrųjų vyksta jau visai kitas pokalbis.

Šiuo metu Vilniuje rengi iš karto dvi parodas, Viena galerijoje Artifex”, kita galerijoje Vartai”. Kadangi šis pokalbis pasirodys prieš abiejų parodų atidarymus, galbūt prasitarsi ką pamatysime galerijoje Vartai”?

„Vartuose” bus du dalykai. Vienas bus didesnio kalibro instaliacija, pavadinimu „Aido kondicionierius”, o kita – objektų serija, kuri vadinasi „Beverčiai objektai”. Beverčiai, ta prasme, kad ten nei medžiagos, nei darbo nėra. Tiksliau tariant medžiaga – tai rasti daiktai ar šiaip kažkas.

Atrodo, kad tavo kūryboje labai svarbus keliavimas ir daiktų rinkimas. Įdomu, kaip keliauja tokių rinkėjų žvilgsnis, kaip suvokiama aplinka? Šiukšlės, besimėtantys palikti daiktai kaip KAŽKO potencialas.

Žinai kas yra „Trainspotting”? Patinka? Iš esmės nieko ypatingo ten nėra. Mano atveju tai, apie ką tu kalbi, yra kažkas panašaus į „Trainspotting”, nežinau, negaliu paaiškinti. Na, galima pasakyti, kad tai tarsi darbas. Kai mes prieš dvidešimt metų nuvažiavom į Niujorką, ten tuo metu buvo labai daug minimalizmo ir rodė jo daug visur, atkakliai ir nuobodžiai. Ir diskursas siekė nuo totalitarizmo iki Dzen, visokie „true to matterial”, minimalistinės tantros. Ir mums viskas labai įtartinai atrodė, tai iš esmės tas, kaip tu sakai, „daiktų rinkimas” buvo bandymas pasipriešinti tam diskursui. Iš čia iš karto atsiranda tokie dalykai kaip maksimalizmas ir multimedia, nes netikiu aš į vieną medžiagą. Vienas kritikas visa tai pavadinino taip – „Cluster fuck”. Aš buvau už fundamentalesnę demokratiją, nes nėra skirtumo tarp kartono lapo ir išlietos bronzos, viskas yra „Grand zero”. Tai turbūt iš čia atvėjo tas kolekcionavimo, jeigu taip galima pasakyti, impulsas.

Dėkui už pokalbį!

***

Pokalbis su Billu vyko elektroniniu būdu, tad tekstas esantis žemiau pateikiamas kaip klausimų ir atsakymų blokai.

Klausimai:

– Ar sutinki su šia Aido mintimi: “Jeigu tu imsi supaprastintą meno (visa ko, kas dabar vyksta) pjūvį, vertikalę ir horizontalę. Vertikaliai vyksta tam tikras solipcistinis monopolizmas, o horizontaliai – nuolatinis kopijavimas, toks netgi xeroxinis kopijavimas. Iš dalies šis, mūsų su Bill’u reiškinys nukreiptas ir prieš viena, ir prieš kita, bet kartu tame taip pat sėkmingai dalyvauja. Ta prasme, tai tarsi savotiška solipcistinė kritika, nes ten nei manęs, nei Bill’o iš tikrųjų nėra, tai aklas procesas.“ Gal gali pakomentuoti?

 – Įdomu, kaip tau sekasi bendradarbiauti su Aidu ir ką apskritai manai apie projektus, kurių ašis yra bendradarbiavimas?

 – Kaip savo kūrybos kontekste matai šį projektą? Kokią vietą jis užima?

Billo atsakymai:

– Sutinku ir manau, kad mūsų projekto atveju sudėtinga atrasti vis naujas piešimo patirtis ir tuo pačiu mentu, nepasikartoti. Visgi manau, kad mūsų projekte yra ir tam tikrų individualumo momentų, kita vertus, galų gale, viską apsupa tas kitas identitetas, kuris yra nei aš, nei Aidas.

– Pradėjome kelis naujus ir didesnius piešinius, bet šiuo metu mūsų abiejų darbotvarkės labai užimtos, tai šiek tiek juos atidėjom ateičiai.

– Esu dalyvavęs keliuose projektuose, kur bendradarbiavimas buvo labai svarbus. Ta patirtis man primena buvimą, tarkim, kokioje nors muzikos grupėj, kur turi susigroti su kitais, kad kažko pasiektum. Kalbant apie šį mūsų su Aidu projektą, tai kažką panašaus aštuntajame dešimtmetyje darė menininkai Gunther Brus ir Arnulf Rainer. Man jie visada labai patiko.

Iliustracijoje: Aidas Bareikis ir Bill Saylor. Nuotrauka: Jeff Eldor.

Apie oranžerijas. Paroda „Oranžerija“ Užutrakio dvaro vežimyne

oranzerija

Šis tekstas yra ir pokalbis, ir dienoraštis, ir komentaras tuo pačiu metu, nėra šis tekstas tik recenzija.

Ilgai galvojau, kaip ir ką parašyti apie Žilvino Landzbergo kuruotą birželio mėnesį Užutrakio dvaro vežimyne atidarytą parodą, pavadinimu Oranžerija. Dažnai pats parodos kūnas/formatas/atmosfera padiktuoja tam tikrą kalbėjimo būdą, tad ir šis tekstas iš dalies pretenduoja tapti šiokia tokia minčių/sakinių/raidžių oranžerija, kurioje skaitytojas tekstinius viražus turėtų suvokti per daug į juos nesigilindamas, neiškodamas prasmės, gilesnio samprotavimo. Kviečiu pasivaikščioti po šį tekstą kaip po kažkada matytą ar įsivaizduotą oranžeriją, stebint palmes ir retus augalus, nieko nesitikint, neieškant.

***

Danutė Gambickaitė: Kai išgirdau apie parodą Oranžerija, labai maloniai nustebau. Kaip tik visai neseniai su keliais draugais menininkais kalbėjomės, kad būtų smagu suorganizuoti parodą kokioje nors veikiančioje (arba ne) oranžerijoje, dairėmės, kiek ir kur jų galima atrasti. Mums pasirodė įdomus tokio tipo vietos būvis, menantis XIX a. romantizmą/kolonializmą bei hedonistines/eskapistines to laikotarpio mąstysenas, o kartu ir buržujiško būvio apraiškas – norą į vieną vietą sutelkti kitų kraštų augmeniją, taip sukuriant savotišką augalų muziejų. Papasakok, ką mąstei kurdamas parodos koncepciją? Kodėl Oranžerija?

Žilvinas Landzbergas: Mano akimis, šiame projekte viskas yra (arba gavosi) šiek tiek paprasčiau nei gali pasirodyti. Tai suteikia šiam projektui savotiško lengvumo. Tai vasaros formato renginys, surengtas naujoje erdvėje, nukreiptas į platesnę publiką ir žavus tuo, kad suburia, labai mažais ištekliais, didelį būrį skirtingų kūrėjų prie vieno stalo. Oranžerija – tai startinis produktas ir veikia kaip pasibandymas, arba, kitaip, eskizas, mintis, su užuomina, kad tai galėtų būti vystoma toliau. Čia nereikia ieškoti aukščiausios kokybės, nėra šis renginys kuruotas, ir visame šiame veiksme nėra įpinta jokio gudraus siūlo, kuriuo reikėtų sekti.

Aš šį projektą matau kaip eskizą ar startinį tašką, iš kurio galėtų atsirasti įdomūs tolimesni veiksmai. Be abejo, jeigu būtų leidę ištekliai, šį darbą galima buvo atlikti labai gerai ir įdomiau. Nes mintis gera. O mintis paprasta – pakviesti skirtingose srityse dirbančius ir labai skirtingų amžiaus grupių menininkus savotiškam vizualiam pokalbiui. Pati ekspozicija ar menininkų sąrašas pakankamai atsitiktini, taip gavosi natūraliai, nors kiekvienas darbas ir asmeninis santykis su menininku man pačiam labai svarbus ir tai labai vertinu. Erdvės parodoje traktuojamos taip, kaip namuose ar menininko dirbtuvėse, kur ekspozicija natūraliai įsipatoginusi duotoje erdvėje. O augalai panaudoti kaip bendrą parodos piešinį jungiantis elementas.

Kartais norisi nuvalyti istorines dulkes (interpretacijas) ir į viską pasižiūrėti lengviau, bet tai svarbu daryti išsaugojant atmintį.

 Pavadinimas “Oranžerija” gimė ruošiant paskaitų ciklą Skulptūros katedros Tyrimų Biuro platformai. Vėliau tai įtakojo šios parodos atsiradimą- parodos, kur labai jauni kūrėjai, dar bestudijuojantys arba nesenai baigę, rodo darbus kartu su garbiais autoriais. Manau, šiuo metu yra labai daug potencialo jaunoje kartoje ir bet kada tai gali tapti labai labai įdomu.

 ***

Galvojant apie Žilvino minimą lengvumą, atrodo, kad ir projektų erdvės Malonioji pradžia turėjo daug lengvumo ir paprastumo. Kalbu ne apie idėjinį/intelektualinį lengvumą, bet apie lengvumą instituciniame bei meno lauko veikėjų/procesų santykio ar kuravimo procesų lygmenyje. Malonioji kaip ir paroda Oranžerija irgi buvo/yra tarsi savotiška antitezė rimtumui/susireikšminimui. Kalbant apie jaunųjų ir vyresniųjų autorių santykio (kartų dialogo) tema Oranžerijoje nėra labai aktuali (bent jau man). Nesąmoningai žiūriu į Oranžeriją kaip į instaliaciją/kūrinį. Joje nėra etikečių ar žemėlapio. Regis, ir pats Žilvinas užsimena apie tai, kad su kiekvienu parodoje dalyvaujančiu menininku turi tam tikrą santykį – todėl jie ir atsirado parodoje. Man įdomu į Oranžeriją žiūrėti kaip į tam tikrą Žilvinui (kaip žmogui ir menininkui) aktualių menininkų/jų kūrinių žemėlapį. Galbūt per daug radikalu, bet kodėl gi ne.

Neišvengiamai atmintin iškyla sąrašų diskursas. Žinoma, jis toks painus, klampus ir daugiabriaunis, kad pasirinksiu tik kelis aspektus, tiksliau diskurso nuotrupas, kurias išrankiojau pametusi racionalumą:

– Elektroninės muzikos scenoje egzistuoja tokia Nick’o Warreno inicijuota/pasiūlyta miksų serija pavadinimu Back to Mine. Tai tokie miksai, kuriuos muzikantai sudėliodavo grįžę namo po koncerto. Jie būdavo skirti ne kokiam nors konkrečiam renginiui, leidiniui, bet labiau sau. Jie atsipalaidavę, laisvesni, lengvesni, iš dalies savitiksliai. Tokie asmeniniai sąrašai, kuriuose atsidurdavo vienaip ar kitaip kūrėjui artimi ar įtakoję kūriniai.

– Dar galvodama apie oranžerijas ir Oranžeriją prisiminiau ir Umberto Ecco knygoje The Infinity of Lists (tiksliau viename interviu apie tą knygą) išsakytą mintį, kad sąrašai gali būti nepaprastai anarchiški. Baroko amžius buvo sąrašų era. Staiga visi ankstesnieji scholastikų apibrėžimai nebeteko prasmės. Žmonės bandė pamatyti pasaulį kitu kampu. Galilėjus apibūdino naujas mėnulio savybes. O mene įtvirtinti apibrėžimai pradėti naikinti tiesiogine šio žodžio prasme, nepaprastai išsiplėtė vaizduojamų temų įvairovė. Pavyzdžiui, olandų baroko paveikslus aš laikau sąrašais – natiurmortus su visais tais vaisiais ir darbus, vaizduojančius įmantrius spinteles, prigrūstas įdomių niekniekių. Sąrašai gali būti nepaprastai anarchiški. (Umberto Ecco)

***

Žilvinas užsimena, kad parodoje dalyvaujantys menininkai ir jų kūriniai yra pakviesti į tam tikrą vizualinį pokalbį, tačiau keistai nuteikia tai, kad vizualinio pokalbio dalyviai neturi vardų. Taigi Oranžerija yra toks savotiškas anonimų pokalbis, kita vertus, parodoje anonimiškumo yra tiek, kiek žiūrovas nepažįsta meno lauko. Mintyse iškyla vaizdinys, kai su šiuolaikinio meno lauku visai nesusiję Užutrakio dvaro ir parko lankytojai, turistai vaikštinėdami po dvaro apylinkes užsuka į Oranžeriją ir stebi tą anonimiškų vizualinių pokalbių parodą. Galbūt atpažįsta Čiurlionį arba Donatą Jankauską. O gal Dainių Liškevičių ar Eglę Budvytytę.

***

Kažkada, vaikščiodama po Berlyną, pamačiau keistą ofisą. Tikslios jo vietos nepamenu, bet tai nesvarbu. Eilinis ofisas, keliasdešimt įvairiausiais kampais sustatytų stalų, vitrininiai langai, aukštos lubos, daugybė spausdinimo aparatų ir kompiuterių. Greičiausiai tai buvo koks nors su informacinėmis technologijomis susijusios firmos ofisas, bet tai irgi nesvarbu. įdomiausia buvo tai, kad tame ofise šalia įrangos džiunglių buvo tikrų tikriausios augalų džiunglės. Šimtai (nemeluoju) įvairiausių kambarinių augalų: jukų, paparčių, agavų, kažin kokių vijoklių karpytais lapais ir dar galybė kitokios augalijos, kurios aš nepažįstu. “Labai keista vieta” – pamaniau, o kiek vėliau kažkur radau straipsnį, kad tam tikrų rūšių augalai puikiai sugeria elektroninių prietaisų (ypač kopijavimo prietaisų) skleidžiamą taršą.

oranzerija14 oranzerija1 oranzerija3 oranzerija4 oranzerija5 oranzerija6 oranzerija7 oranzerija2 oranzerija11 oranzerija12 oranzerija13 oranzerija16

SWIM apie SWIM. Dariaus Žiūros paroda ŠMC

Ziura-23

Pastaraisiais metais eksperimentavau su keliomis savo susikurtomis taisyklėmis: “neapklijuoti” menininko ar jo kūrybos citatomis, neinterpretuoti, neproblematizuoti. Esu bandęs net nekontekstualizuoti, neproblematizuoti ir nekelti klausimų. Žinoma, reikia pripažinti, kad ir taip per daug meno lauke pasirodančių tekstų daugiau dėmesio skiria pačiam rašymui, nei temoms, kurias reikėtų aptarti. O apie meną rašyti reikia. Nes kodėl gi tokia daugybė menininkų sako, kad būtent artikuliuoto atsako stoka yra didžiausia problema, su kuria jie susiduria savo profesijoje? (Andersas Kreugeris) Šis tekstas apie Dariaus Žiūros parodą SWIM greičiausiai nuviltų Andersą Kreugerį. Jame menininkas ir jo kūryba apklijuojama citatomis, nelabai aiškiais tekstiniai intarpais ir dar velnias žino kuo. Taip pat šiame tekste nemažai dėmesio skiriama pačiam rašymui, o tekstai vadinami petri lėkštelėmis, kuriose gali būti auginama beveik bet kas su visais savo trūkiais ir nukrypimais, paklydimais ir sugrįžimais, konkurencija tarp prisiminimų, pastraipų, stilių, pretekstų ir kontekstų, nes, kaip Darius Žiūra yra pasakęs: Gyvenimas tekste kartais veda tolyn nuo tikrovės.

P.S.

Jeigu skaitytojai norėtų išsyk skaityti apie Dariaus Žiūros parodą SWIM, siūlau peršokti pirmąsias tris pastraipas.

***

Kaime iš kurio yra kilę SWIM seneliai vartojami keli labai įdomūs žodžiai. Vienas jų – būklės (ė – tarti kietai ir dusliai tarsi iš gerklės. Taigi žodis būklės SWIM senelių kaime reiškia ne kokio nors objekto ar gyvio būseną, stovį, o vietą, kurioje kadaise kažkas gyveno, dabar ten nieko nėra, likę tik pastatų pamatai, pasenę vaismedžiai, darželio gėlės. Kartais paprastas (ne vietinis) praeivis nesupras, kad čia kažkada kažkas gyveno, tokias vietas jau pasisavinusi laukinė augalija, bet akylesnis pastebės laukinės žalumos makalynėje gvazdikus ar astras ir išsyk supras ten yra būklės. “Nuaik Anelkutės būklėsna, ten raudonikių mažu rasi” – skamba žodžiai SWIM galvoje. SWIM rengiasi, renkasi peiliuką, kašiką, guminius batus ir eina. Tas pats pakelės akmuo, kuris prakirto mažiausiai keliolikos automobilių karterius. Dar penkiasdešimt vienas žingsnis ir Anelkutės būklės liepos mėnesį čia visada žydi ryškiai geltonos, ilgakotės, pilnažiedės gėlės, kurių pavadinimo SWIM niekada niekieno nepaklausė. SWIM sustoja kelioms sekundėms ir apžiūri ar nėra kitokių gėlių, pasitikrina ar sandariai užsisagstė grybavimo apdarus ir brenda į Anelkutės raistą. Paklampojęs po pelkynus prasibrauna į kitą Anelkutės raisto kraštą, kur auga jaunos drebulės, po jomis visada randa raudonikių. Anelkutės būklėse augdavo raudonikiai, Barysienės būklėse – baravykai, Baranausko būklėse – miškiniai. SWIM nėra girdėjęs, kad kurioje nors kitoje vietoje žodis “būklės” turėtų panašią reikšmę. Tiesa, tokia netipinė “būklių” vartosena drauge su SWIM senelių kaimu jau beveik išnykusi, bet šis tekstas ne visai apie tai.

***

Ignalina, rugsėjis, 1999-ieji.

– Ten, prie šiltnamio, bet dar neik.

– Okey, nu aš tik greitai, pažiūrėsiu tik ir viskas. (veikėjas trumpam dingsta. Grįžta.) O klausyk gal kažkuom pridengti?

– Ką?

– Nu tipo, kad kažkaip nesimatytų, nu kažkaip ten paslėpt ar ką..

– Nu… gal nereikia, neis gi į kiemą.

– Bet nėr pas tave nei tvoros jokios, nei…, nu tai tik ėjai ir praėjai kiaurai.

– Ai nu kas čia eis, gi nieko gero čia, o ir šiaip pas mus niekad nebūdavo jų, tai tikrai nesugalvos būtent čia žiūrėt. Blemba, kaip gerai, nereiks Fačės prašinėt šiais metais.

– joo… O dar kam nors sakei?

– nee, nu tik diedas tikrai dalyvaus. Čia jau be klausimų, tai jis jau nuo nežinia kada saugo, nereik nei tvoros, sargis. (Garsus juokas)

– tai man pofik, pas mane visi irgi jei tik gauna, čiumpa.

– o klausyk, kada pradedam? Kažkaip praeitais metais visi skirtingai pradėjo, išsiderino chebra.

– nu pas mene visi pradėdavo ant sutemų maždaug taip, taip apie dešimtą kokią, o tu šiaip diedo paklausk jis tai jau stažą blemba turi..

Prie fontano sėdi du maždaug keturiolikos metų vaikai, žiūri vienas į kitą ir garsiai juokiasi, taškosi vandeniu. Ant suolelių penki senyvo amžiaus vyrai, visi žiūri kažkur į dangų, karts nuo karto kažką nerišliai pasitardami arba paišydami danguje ratilus, tarsi į kažką rodytų, kažką aptarinėtų. Daug keistai be aiškios krypties slankiojančių žmonių. Jie visi labai laimingi, išsišiepę susitinka vienas su kitu pasisveikina, o paskui ilgai vienas kito atsiprašinėja. Du jaunuoliai laksto tarp slankiojančių žmonių, prisėda prie senukų kompanijos, dingsta vėl atbėga. Pribėga prie maždaug penkiasdešimties metų moters, vilkinčios žalsvą lietpaltį ir atsiklaupia priešais ją, ilgokai lankstosi. Moteris nesutrinka, ji ilgai žiūri į jaunuolius, beveik nejuda, žiūri tiesiai į kamerą.

 ***

In vain, in vain,—the all-composing hour
Resistless falls: the Muse obeys the power.
She comes! she comes! the sable throne behold
Of Night primeval, and of Chaos old!
Before her, Fancy’s gilded clouds decay,
And all its varying rainbows die away.
Wit shoots in vain its momentary fires,
The meteor drops, and in a flash expires.
As one by one, at dread Medea’s strain,
The sick’ning stars fade off the ethereal plain;
As Argus’ eyes, by Hermes’ wand oppress’d,
Closed one by one to everlasting rest;
Thus at her felt approach, and secret might,
Art after art goes out, and all is night.
See skulking Truth to her old cavern fled,
Mountains of casuistry heap’d o’er her head!
Philosophy, that lean’d on heaven before,
Shrinks to her second cause, and is no more.
Physic of Metaphysic begs defence,
And Metaphysic calls for aid on Sense!
See Mystery to Mathematics fly!
In vain! they gaze, turn giddy, rave, and die.
Religion, blushing, veils her sacred fires,
And unawares Morality expires.
Nor public flame, nor private, dares to shine;
Nor human spark is left, nor glimpse divine!
Lo! thy dread empire, Chaos! is restored;
Light dies before thy uncreating word:
Thy hand, great Anarch! lets the curtain fall;
And universal darkness buries all.

 A. Pope. The end of The Dunciad (1728)

 ***

Darius Žiūra yra baigęs tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, tačiau kaip tapytojas šiuolaikinio meno lauke jis beveik nesireiškė. Čia jis geriau žinomas kaip fotografas, videomenininkas arba tiesiog – šiuolaikinio meno kūrėjas. Dariaus Žiūros kūryba nuo pat pradžių yra gana nuosekli. Nuosekli ta prasme, kad tam tikros jo kūrybai būdingos temos, strategijos, stilistika transformuojasi, pasipildo, pasuka kiek kita linkme, bet nepameta ir savo pradžios. Pavyzdžiui, daugelyje Žiūros kūrinių beveik visada aptiksi vienokius ar kitokius nelegalumo ir nepatogumo pavidalus. Arba tai, kad nuo pat meninko kūrybos pradžios, tiksliau tariant nuo vaikystės Darius paišė portretus. Iš pradžių klasės draugų, paskui kariuomenėje kareivių, dar vėliau portretus paišė Palangos ir Paryžiaus gatvėse. Neišvengiamai portretavimas, portretiškumas, tam tikros portretų piešėjo sąvybės pasklido, persikūnijo į daugelį jo vėlesnių kūrinių, parodoje SWIM pristatomi stoties merginų portretai – vienas iš tų patirčių persikūnijimų.

Mūsų klientai neturėjo menkiausio supratimo apie tai, kas vyksta iš tikrųjų. Ypač amerikiečiai. Nepaliaudavai stebėtis jų naivumu. Daugelis galvodavo, kad esame tikri prancūzų dailininkai, kad taip kuriame meną ir darome tai beveik savo malonumui. Esame laisvi kaip paukščiai, keliaujame po pasaulį, mėgaujamės savo talentu. Mes šypsodavomės, juokaudavom ir bendravimas su mumis klientams būdavo kaip terapijos seansas, kartais juos sujaudindavęs iki ašarų. Toje patirtyje tilpo didelė dalis to, ką galima sužinoti apie profesionalią prostituciją. Su ta patirtimi yra susiję daugelis mano paskutinių keliolikos metų kūrinių. (Darius Žiūra, SWIM)

Stoties merginos vartojančios heroiną yra ne visai čia arba, tiksliau tariant, čia jos tik iš dalies, kita dalis yra kitur – kitapus, anapus ar dar kažkur. Grybai (ne tik haliucinogeniniai) yra turbūt keisčiausia klasė – tai nei augalai, nei gyvūnai. Jie nei gyvūnai, nei augalai. Ir prostitutės, ir haliucinogeniniai grybai dėl savo keistos, ribinės, kontraversiškos, nelegalios būties daugeliui sukelia nepatogumo jausmą. Kaip parodyti/reprezentuoti tai kas nelegalu arba kaip atrodo tai kas nelegalu iš arti? Tiek arti – kiek artumo gali suteikti fotografijos medija. Kita vertus, būdamas SWIM’e (ir parodoje, ir pats besislėpdamas po šiuo akronimu) nejauti to nelegalumo nepatogumo, tiesa sakant, bent jau man yra nepatogiau apie tai kalbėti ir galvoti būnant už parodos ribų. Paroda vien todėl, kad ji yra paroda apvelka visa tai kas į ją patenka tam tikru apvalkalu, aplieja eksponatų, dalyvių glaistu ir jis bet kokiu atveju suveikia kaip skydas. Bet skydas nukrenta, ištirpsta, sudūžta kai stoties merginų portretai tampa judančiais vaizdais ir žiūrovas patiria tą labai įtemptą akistatos akimirką. Ta įtempta, nepatogi, baugi ir kažkodėl gėdinanti prostitucijos ir heroino sąjunga, tiksliau tos sąjungos padariniai – merginos panašios į būkles, apie kurias užsiminta šio teksto pradžioje. Jų jau iš dalies nebuvo, net ir tada kai jos dar buvo, o tos kurios yra, yra tik iš dalies. Likę tik jų žvilgsniai kūnai, torsai, vieni išsilaikę geriau, kiti prasčiau. Kokiomis šleikščiomis, slidžiomis, grubiomis patirtimis jie nusėti, virtę mėlynėmis, įbrėžimais, randais, raukšlėmis, аtgulę į savo vietą, į savo žemėlapį.

Haliucinogeniniai grybai ir prostitutės – ir vienas, ir kitais naudojamasi kai norima atsipalaiduoti, ką nors pamiršti arba šiaip – tiesiog patirti malonumą. Parodoje SWIM sukuriama tam tikrą akistata su savo malonumo šaltiniais/priemonėmis. Ir ji, žinoma, nėra labai patogi, nepaisant to, kad galbūt nevartojame magiškųjų grybukų ar nesinaudojame prostitučių paslaugomis. Tad iš kur atsiranda tas keistas svetimos (?) gėdos jausmas? Lai lieka šis klausimas neatsakytas.

***

Iš tiesų pilnesniam SWIM suvokimui labai rekomenduočiau paskaitinėti knygelę tuo pačiu pavadinimu SWIM (ją galima įsigyti šiuolaikinio meno centre). Dariaus Žiūros tekstai-pasakojimai esantys knygelėje taip pat labai svarbus biografinis jo kūrybos sluoksnis, kurio anksčiau nebuvau girdėjusi. Asmeniški, jautrūs ir labai įtraukiantys pasakojimai papasakoti pirmuoju asmeniu, o skaitydami mes beveik visada tapatinamės su autoriumi/veikėjais, tad perskaičius juos paroda SWIM ir kitų Dariaus kūrinių suvokimas gerokai pakinta – <…> tada paaiškėja, kad tai ne šiaip laikrodis, o intuityvus instrumentas, paklūstantis klausytojo valiai (D.Žiūra, SWIM).

Ziura-11 Ziura-12 Ziura-20 Ziura-10 Ziura-17 Ziura-22 Ziura-18 Ziura-19 Ziura-6 Ziura-21 Ziura-8 Ziura-7

Nuotraukos: Marta Ivanova.

Žiema rojuje. Paroda „Savos teritorijos: puolimas, gynyba ir kūryba“ Nidos meno kolonijoje

societe_realiste_1

Šis vėluojantis tekstas yra apie parodą, kuri jau senokai pasibaigė. Ji tyliai ir ramiai praslinko daugiau ar mažiau pastebėta arba nepastebėta. Galvodama apie tokią vėlyvo / vėluojančio rašymo apie parodą „Savos teritorijos: puolimas, gynyba ir kūryba“ Nidos meno kolonijoje situaciją, atsiminiau filmą „Žiema rojuje”. Šis perestroikos ir suirutės laikotarpio filmas yra savotiškas tų laikų sovietinis B-movie, kuriame vaizduojama vieno kurortinio miesto žiema ir joje įstrigusių nuobodžiaujančių jaunuolių gyvenimas. Iš esmės filmas gana nuobodokas – daug ilgų nuobodžių pašnekesių, santykių aiškinimosi, bet pati atmosfera (su visu savo nuoboduliu ilgais ir banaliais dialogais bei, svarbiausia, dar besiilsinčiu, bet tuo pačiu ir nekantriai kitos pradžios laukiančiu erdvėlaikiu) nepamirštama. Kad šiek tiek pagautumėt tą atmosferą siūlau pažiūrėti šią filmo vietą. Daugiau šis filmas, su tekstu ir aptariama paroda, regis, neturi nieko bendro, bet tik iš pirmo žvilgsnio, kaip kad iš pirmo žvilgsnio žvaigždės mums yra dangaus kūnai. O juk, pavyzdžiui, eskimams žvaigždės – skylės danguje.

Kalbant apie parodą, ji ir iš pirmo, ir iš antro žvilgsnio gana paprasta. Čia vienas šalia kito jautriai ir jaukiai įsikuria penki skirtingi, nebūtinai apie tėvyne kalbantys, kūriniai. Marcus Coates videofilme „Ne sezonas“ futbolo fanas miške čiulba skanduotes, kurios ištrauktos iš savo natūralios aplinkos, futbolo stadiono, ir sugretintos su savo teritoriją ginančių paukščių giesmėmis, atskleidžia futbolo sirgalių, skanduotėmis ginančių savo teritoriją, fenomeną. Mark Lewis filme nufilmuotas Algonquino parko žmogaus kuriamas „natūralumas“ brėžia paralelę su Kuršių Nerija, kurioje natūralios aplinkos kūrimas yra sukultūrintas. Mikko Kuorinki sudėlioja visus Michelio Foucault The Order of Things veikale esančius žodžius abėcėlės tvarka. Roberto Narkaus „Žvaigždės yra skylės“ pasakoja apie dvi to paties medalio puses ir inuitus (tolimiausių šiaurinių kraštų gyventojus), kuriems žvaigždės yra ne kas kita, o skylės danguje, pro kurias į žemė iš anapusinio pasaulio veržiasi šviesa. Société Réaliste sukuria žemėlapį, kuriame visos Europos valstybės apima tokias teritorijas apie kokias svajoja arba kurias kažkada savo didingiausiu metu užėmė.

Tiesa sakant, kad šie kūriniai yra apie tėvynę, ima ir pasako kažkas iš šalies, šiuo atveju kuratorius. Anot kuratorių „tėvynės ieškojimas“ parodoje suprantamas kaip savų teritorijų kūrimas ir palaikymas. „Tėvyne“ gali būti viskas: ir jauki gimtoji gūžta, ir gigantiški politiniai konstruktai-valstybės, ir aplink futbolo komandas besiburiančios bendruomenės, ir mokslu pagrįstos tiesos, kuriomis pasitikėdami jaučiamės saugūs. Nors savų teritorijų gynimas dažniausiai siejamas su aštriais konfliktais – nuo kaimynų barnių iki žmonių gyvybes nusinešančių karų – parodoje į savų teritorijų kūrimą, jų puolimą ir gynybą žvelgiama per skaidresnę prizmę – žaidybiškai, su humoru, randant grožį net ir konfliktinėse situacijose.

Iš esmės savos teritorijos kūrimas jau išsyk nurodo į gynybą ir atskirtį nuo likusio pasaulio / aplinkos / erdvėlaikio / etc. Kurdami SAVAS teritorijas (kad ir kas tai bebūtų) turime omenyje, kad kitos teritorijos yra svetimos, nesaugios. Savo teritorijos kūrimas arba tėvynė (plačiąja prasme), tiksliau, tėvynės sąvoka taip pat yra ir tam tikro dalyko (teritorijos, bendruomenės, mokslu pagrįstos tiesos etc.) sureikšminimas ir sujautrinimas. Iš tiesų tėvynė kaip teigiama ir šioje parodoje ypač plati sąvoka, tai gali būti bet kas, bet tą „bet ką“ visgi kažkas išskiria iš bendros įvykių / reiškinių / erdvėlaikio/etc. masės. Tas kažkas yra ne kas kita, o saugumo jausmo atsiminimas. Bet kokius tėvynės sąvokos pasireiškimus ir apsireiškimus sieja tai, kad jie visi kažkam kažkada ir kažkaip yra saugūs. Tai gali būti Mitochondrinė Ieva [1] mokslininkams, Česlovas Milošas mums, o tuo tarpu Milošui pats ilgesys ir atmintyje ieškomos istorinės, mitologinės, poetinės ir politinės tėvynės (dgs.). Ilgainiui Milošas mums tapo tėvynės sąvokos sinonimu.

„Mane suformavo Lietuvos gamtovaizdžiai, jos spalvos, jos kvapai, jos dangus, jos telūrinės jėgos, kurios tikriausiai egzistuoja.“ savo esė rinkinyje „Tėvynės ieškojimai“ rašė Milošas. Vydūnas rašė: Tėvynės žmogus nesirungia dėl jos, jis gyvena tėvyne. Ir ji jam teikia jėgų, gausiai dalija ramybės malonę, bet tik tiems, kurių esmėje ji įsišaknijus, kurie brandina joje savo žmoniškumą. Ir dar daugelis kitų ką nors panašaus rašė. Galų gale, šiuo metu suprantu tai, ką visada žinojau, bet buvau pamiršusi – tėvynė labai literatūriška ir romantiška sąvoka, tiksliau, ji mus pasiekia dažniausiai per literatūriškus ir romantinius šaltinius, todėl neišvengiamai ir pati įgauna literatūriškumo ir romantistiškumo. Neveltui ir šią parodą supančioje tekstinėje dalyje visgi dalyvauja Milošas ir Manas, galų gale, pati paroda dalyvauja (dalyvavo) Tomo Mano festivalyje. Kita vertus, šioje parodoje apie tėvynę prakalbinti kūriniai kitam kontekste apie ją visai nekalba, tad susiklosto įdomi situacija – parodoje parodoma, kad tėvynę galime įžvelgti visur ir apie tėvynę gali kalbėti beveik bet kas. Visa tai yra savotiškas šios sąvokos dekonstravimas arba, tiksliau, deromantizavimas, nuleidimas ant žemės ir žaismingas literatūrinio veliumo pakėlimas, jo padėjimas į šalį.

Teksto pradžioje minėjau filmą Žiema rojuje, kuriame vaizduojama kurortinio miestelio gyventojų kasdienybė žiemą. Tam tikra prasme parodos „Savos teritorijos: puolimas, gynyba ir kūryba“ situacija ir atmosfera labai panaši, tik iš priešingos pusės, juk visada yra bent jau dvi to paties medalio pusės. Ir nors jos skirtingos, bet labai panašios.

[1] Mitochondrinė Ieva mokslinėje terminijoje žymi moterį, kuri pagal moteriškąją liniją yra bendras paskutinis visų dabar gyvenančių žmonių protėvis. Jos mitochondrinė DNR šiuo metu yra visuose šiuo metu gyvenančiuose žmonėse. Mitochondrinė Ieva gyveno maždaug prieš 140 tūkstančių metų kažkur Afrikoje.

Wilhelmo Klotzeko paroda Thomo Manno namelyje veikia iki rugsėjo pabaigos.

teritorija_1 marcus coates

Marcus Coates, Out of Season, 2000. 
Video, 9’40. Menininko ir 
Kate MacGarry and Workplace Gallery nuosavybė

mark lewis

Mark Lewis, Algonquin Park Early March, 2002. 
Super 35mm pervestas į HD, begarsis, 4′ 6. Menininko nuosavybė

mikko_kuorinki

Mikko Kuorinki, The Order of Things, 2012. Karlsruhe: Mark Pezinger Verlag. 
Renatos Dubinskaitės nuosavybė

r_narkus_2

Robertas Narkus, Stars are Holes, 2010
. Skaitmeninis atspaudas. Žanetos Fomovos nuosavybė

r_narkus societe realiste

Société Réaliste, Culture states: Greater Europe, 2008. Skaitmeninis atspaudas. Menininkų nuosavybė

societe_realiste_2

Société Réaliste, Culture states: Greater Europe, 2008. Skaitmeninis atspaudas. Menininkų nuosavybė

teritorija_3 teritorija_2

Nuotraukos: Nidos meno kolonijos archyvas ir Vytautas Paplauskas.

Nekritiško kritiškumo slėniuose. Tarptautinis simpoziumas „Interformatas“ Nidos meno kolonijoje

nida27

Išsyk užsiminsiu, kad šis tekstas nekritiškai kritiškas, o gal atvirkščiai – kritiškai nekritiškas. Kitaip tariant, šio teksto (ir jo temos) kritiškumo kalibras nenusakomas. Panašiai nenusakomi man yra slėniai, kai viskas tarsi ir plokščiai aišku ir nusakyta, bet vos prieini slėnio kraštą, atsiveria kitas nenusakytas, nenumatytas ir neaiškus horizontas. O šiaip jau šis tekstas yra apie Nidoje vykusį simpoziumą „Interformatas: apie kritinį turizmą, vietiškumą ir post-romantinį būvį“.

Apie atmosferą

Važiuodama į Nidą galvojau apie tai, apie ką seniau niekada nesusimąsčiau – tai, kad Kuršių Nerija yra ne gamtos, o kultūros paminklas. Keista, bet niekada apie tai nepagalvodavau, o juk iš tiesų tai dirbtinai sukurtas / suformuotas reljefas, su žmonių numatytais takais, augalais, dydžiais, etc. Šis įspūdis dar labiau sustiprino ankščiau minėtas heterotopiją, heterochroniją ir nuo jų tįstantį muziejaus, bibliotekos šleifą. Nerijos gamtiškumas labai apgaulingas – tai tarsi milžiniškas sukurtas kokio nors muziejaus gyvasis kampelis, kuriame atitinkamu ritmu kruopščiai sudėlioti augalai, numatyti takeliai. Tam tikra prasme tokia situacija, padėtis man primena ir vieno žymiausių XIX a. sodininkų E. André sukurtus sodus ir savitą sodininkystės strategiją, mąstymą / matymą: „Reikia sugebėti patraukti žmogaus dėmesį, sujaudinti sielą. Tai pasiekiama paimant iš gamtos pačius gražiausius vaizdus, formuojant jų harmoniją ir įvairumą, išryškinant tai, kas ten yra gražaus, pašalinant trūkumus arba sumažinant juos, ir kartu išsaugant kiekvieno gamtovaizdžio charakterį, nežiūrint į tai, ar jis būtų natūralus, ar kieno tai sukurtas. Apjungiant augalus, gimsta ir gamtovaizdžio patrauklumas. Sodų menas pagrindinę medžiagą ima iš augmenijos. Kad darbe būtų sėkmingai panaudoti jos resursai, pirmiausia svarbu juos ištyrinėti įvairiais požiūriais. Pirmiausia – moksliniu, kuris apima klasifikavimą, botaninę geografiją, istoriją, augalų įpročius ir kultūrą. Po to – meniniu, apimančiu formas, spalvas, dydžius, augalų sugrupavimą ir jų efektą gamtoje ir soduose.“. Tam tikra prasme Kuršių Neriją galima pavadinti ir savotišku sodu, su kruopščiai parinktais augalais, dydžiais, spalvomis. Toks įsivaizdavimas ir Kuršių Nerijos gamtos kaip kultūros paminklo suvokimas savaip pakreipia erdvėlaikio suvokimą, bet apie tai vėliau.

Nesu dalyvavusi ankstesniuosiuose „Interformatuose“, bet kiek teko girdėti, daugelis anksčiau jame dalyvavusių, šiųmetinį simpoziumą vadina pačiu smagiausiu ir įdomiausiu. Iš tiesų tvyrojo (žinoma, ir dėl Nidos) neįpareigojanti atmosfera, geras oras, teigiamos nuotaikos – jie draugėn suvedė skirtingus žmones iš labai skirtingų, bet visgi kažkuria briauna susiliečiančių vietų. Šių metų „Interformate“ susirinko daugiau kaip 40 meno profesionalų (menininkų, kuratorių ir tyrėjų), kurie skaitė pranešimus, įgyvendino performansus ir menines intervencijas bei siūlė permąstyti pajūrio ir Alpių turizmą bei menininkų santykį su juo. Alpės Nidoje atsirado neatsitiktinai, kolonija pradeda gana aktyvų bendradarbiavimą su geografine prasme panašia vieta – mažu šalia Alpių įsikūrusiu miesteliu, kuris, kaip ir Nida, gyvas beveik tik iš turizmo. Taigi draugėn susitelkė dvi skirtingos, bet labai panašios patirtys, vietos arba dar kitaip – patirtys susijusios su vietomis. Simpoziumo erdvė tapo savotiška belaike ir beviete ertme, nes Nidos energetika karts nuo karto buvo nustelbiama įdomiais pasakojimais, veiksmais.

Ši situacija labai priminė M. Foucault heterochronijos ir heterotopijos sampratas. Šiuo atveju vienoje vietoje susidūrė dvi realios ir skirtingos (jas propaguojančių kultūrų kontekste) vietos (Kuršių Nerija, Alpės ir kelios kitos vietos), neturinčios vienareikšmio įsivaizdavimo. Neišvengiamai vienoje realioje vietoje susidūrė ir daugybė skirtingo greičio laiko atkarpų. Jeigu heterotopijos ir heterochronijos tradiciškai dažniausiai siejamos su muziejų ar bibliotekų kontekstais, tai tam tikra prasme simpoziumo formatas yra tikrų tikriausias patirčių ir minčių muziejus, biblioteka ar skaitykla, kurioje (laikinai) sukaupta informacija daro įtaką ar net pakeičia į jas patekusio individo realybės suvokimą. Jis „Interformate“ (bent jau man) neišvengiamai išsikreipė, o kelios jame praleistos dienos prilygo viešnagei patirčių muziejuje, skaitykloje, skirtumas tas, kad simpoziumo muziejiškumas išgyvenamas realiu laiku, patiriamas čia ir dabar. Įdomu tai, kad į bendrą patyrimą įtraukiama ir tų kelių dienų kasdienybė – pasivaikščiojimai, pertraukėlės, vakariniai pasisėdėjimai, valgymas ir net miegojimas. Galų gale, buvimas kultūros paminkle, kuris esti sukurtas iš gamtinių elementų – viskas prisisodrinę unikalios tų trijų dienų atmosferos.

Apie temas ir Madam Bovari

Šiais metais „Interformate“ kalbėta apie kritinį turizmą, vietiškumą ir postromantinį būvį. Tiesa sakant, Kuršių Nerijoje tokios temos skamba labai literatūriškai. Jau daug sykių esu klaususi savęs ir kitų – kodėl Nidoje tiek daug kalbama apie Nidą, kodėl šią vietą mes paverčiam tokia savireflektyvia ir narciziška. Iš tiesų tokia jau ypatingų / gražių vietų (kaip, beje, ir ypatingų / gražių žmonių) lemtis ir jau senokai atsibodo apie tai galvoti – tad ir pakaks. Šiuo atveju žymiai naudingiau yra panardyti nekritiško kritiškumo slėnių smėly apžiūrinėjant jame atrastus „sekretus“, o jų „Interformate“ būta pačių įvairiausių. Bet apie juos šiek tiek vėliau, o dabar apie kritinį turizmą, vietiškumą ir postromantinį būvį.

Kiek suvokiu kritinį turizmą – tai tam tikras dažniausiai kontekstualus / konceptualus / kritiškas / savireflektyvus turizmas. Turizmas galvojantis apie save, savo esmę ir prasmę, praeitį ir ateitį. Kritinio turizmo diskursas beveik visada (būna ir išimčių) susijęs su vieta, pavyzdžiui, „Interformato“ atveju kritinio turizmo diskursas vienokiu ar kitokiu pavidalu dažniausiai būdavo susijęs du Nida arba minėtuoju Šveicarijos miesteliu prie Alpių. Ypač palanki terpė kritinio turizmo diskursui rastis yra turistų nutrepsentos, milijonus kartų perfotografuotos vietos, tarkim – Venecija, Roma ar dar kas nors. Kita vertus, kritinio turizmo horizontas gerokai platesnis, tarkim – thanaturizmas (turistavimas kapinėse arba kitose su mirtimi susijusiose vietose ir t.t.), keliavimas vaizduotėje, SLUM turizmas ir t.t. Iš esmės tai gana atviras diskursas (jeigu diskursą iš viso galima vadinti atviru, ar uždaru), nuo kurio gali laisvų laisviausiai nutįsti labai ilga interpretacijų, įžvalgų bei naujų turizmų uodega. Simpoziume apie pačią kritinio turizmo sąvoką kalbėta mažai arba beveik visai nekalbėta, tačiau ją buvo galima suprasti, užčiuopti ir iš dalies apsibrėžti klausantis, dalyvaujant, žiūrint renginyje pristatomus kritinio turizmo atvejus.

Apie vietiškumą šiame tekste užsiminsiu tik tiek, kad jis „Interformate“ buvo mažiau artikuliuotas, bet tarsi šešėlis lydėjo visus dalyvius, kitaip ir būti negali kai kalbama iš kritinio turizmo ar postromantinio būvio perspektyvos. Tačiau vietiškumas turbūt labiausiai apkalbėta tema, tad nematau reikalo šiame tekste narplioti šios sąvokos. Na o postromantinis būvis man asmeniškai turbūt pati paslaptingiausia ir simpoziume neaiškiausiai besiskleidusi tema. Postromantinio būvio diskursas žymi ir laikotarpį, sekusį po romantizmo, ir to laikotarpio atspindžius šiuolaikinėje kultūroje. Postromatizmas kiek stipriau skleidėsi literatūroje, pavyzdžiui, postromantiniu yra vadinamas Flauberto kūrinys Madam Bovari. Taigi šiuo atveju liko neaišku kaip šio būvio diskursas skleidžiasi šiuolaikinės kultūros kontekste, kaip jis susijęs su kritiniu turizmu, vietiškumu. Žinoma, tas ryšys gali būti ir yra labai glaudus, bet man asmeniškai kiek pritrūko pozicijos ar tam tikro konkretesnio, o ne tik numanomo ir įsivaizduojamo sąlyčio kampo. Vienintelis aiškiau išniręs kalbėjimas apie postromantinį būvį atsiskleidė aptariant jūros vaizdavimą. Romantizme jūra buvo susijusi su baime ir grėsme, vėliau, po romantizmo, grėsmę keitė kitos opoziciškai teigiamos emocijos. Galų gale, ir šiaip jau postromantizmas šiuolaikinėje kultūroje neaiškus / sapniškas / slidus / klampus, nes iš esmės ir jis, ir romantizmas buvo ir yra tam tikra kultūriškai angažuota atmosfera, emocija, požiūris. Šia prasme postromantinio būvio diskursas „Interformate“ galėjo būti kaip tam tikra atmosfera, kalbėjimo apie kritinį turizmą ir vietiškumą stilius, ar scenografija kalbėjimui, ar galbūt ir šiaip (kažkiek) požiūris.

Apie dalyvius ir bebrus

Mano trijų dienų „Interformato“ minčių ir patirčių muziejus prasidėjo prof. Ramūno Povilansko pranešimu „Barrier Spits As Liminal Spaces of Creativity“. Iš pradžių profesoriaus mintys liejosi gana aktyviai ir įdomiai, sužinojau daug įdomių faktų ir taip toliau. Visada įdomu išgirsti kritines refleksijas iš žmogaus, kuris nėra susijęs su šiuolaikinio meno lauku, tačiau šįsyk viskas klostėsi labai įdomiai, ir ne ką mažiau įtartinai. Įtarimų atsirado kai kalbėjimas apie Nidos liminalumą (angl. liminal) nuo tam tikrų su konkrečia vieta susijusių teorinių įžvalgų ir refleksijų kažkaip mistiškai ėmė ir pakrypo link Nidoje žadamo statyti thalasoterapijos centro „prominimo“. Tiksliau idėjos, jog kolonijoje reziduojantys menininkai galėtų pradėti bendradarbiauti su prabangiuoju thalasoterapijos centru, „kurti“, kitaip sakant – „linksminti“ prieš jūrą bekrypuojančius (ne paslaptis) prabangius žmones. Na, į gilesnias diskusijas nesivelsiu, tiesiog tai buvo viena iš nedaugelio neigiamesnį atspalvį turinčių patirčių. Kita vertus, įdomu patirti nuomonių ir požiūrių įvairovę.

Įsiminė Sebastian Cichocki, Varšuvos Modernaus meno muziejaus programų direktoriaus pristatyta rezidencijų programa, kuri išsiskiria gana griežta, bet man asmeniškai labai įdomia struktūra ir vyksmų eiga. Apie tai daugiau paskaityti galima čia. Įsiminė instaliacija Maldyvų paviljonui Venecijos bienalėje su Hanna Husberg, Laura McLean ir Kalliopi Tsipni-Kolaza. Simpoziumo dalyviai buvo pakviesti pasivaikščioti po draudžiamą teritoriją (Parnidžio kopas beveik iki pat sienos su Kaliningrado sritimi). Tuo metu gana daug galvojau apie pasivaikščiojimą kaip apie tam tikrą mąstymo būdą ar scenografiją vyksmui ir visą spiečių pačių įvairiausių su šiuo veiksmu susijusių sluoksnių. Iš kur atsirado toks galvojimas galima paskaityti kolegės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės tekste Apie vaikščiojimą kaip mąstymo būdą. Vitalij Červiakov „TylĖjimai“ ☼. Tad šis Maldyvų paviljono vyksmas į pamąstymus apie pasivaikščiojimus įnešė dar daugiau sluoksnių. Iš esmės pats veiksmas – tai tarsi savotiška ekskursija po realią (Nidos kopų) ir įsivaizduojamą (menininkių pristatomą / skaitomą) teritoriją su tam tikru suplanuotu scenarijumi, sustojimais, įbridimais atitinkamose vietose. Šio pasivaikščiojimo / ekskursijos struktūra labai panaši į teksto pradžioje minėto E. Andre parkų išplanavimą, takelius su paslėptomis apžvalgos aikštelėmis, kurios tave nepastebimai priverčia sustoti. Tiesa, kartais sustoti priverčia ir tam tikri atsitiktinumai, pavyzdžiui, marių pakrantėje yrantis bebro lavonėlis ar kiek pavojingas klampojimas pelkėmis, galų gale, neįtikėtinai rami ir spindinti jūra. Iš tiesų ši performatyvi paskaita-pasivaikščiojimas, man asmeniškai, yra savotiškas „Interformato“ simpoziumo patirčių muziejaus mini modelis, sumažinta kopija, metafora, o gal metonimija.

Kalbant apie kritinį turizmą, atmintį ir vaizduotę, reikėtų nepamiršti ir Jurijaus Dobriakovo pranešimo, kuris įtekstintas atgulė čia. Jurijaus pranešimas ir patirtys, susijusios su grįžimu į vaikystės miestą ir kritinio turizmo diskursu man labai primena Vilniaus ir šį miestą labai aktyviai lankančių lenkų turistų situaciją. Tiesa, pastariesiems jų įsivaizduojamos metaforiškos vaikystės miestas greičiausiai nebaugina, priešingai kelia ypač teigiamas emocijas. Tačiau abi šios patirtys panašios mąstant apie nostalgijos ir melancholijos diskursus, kai ilgimės to, ko netekome (nors neaišku ar kada nors turėjome), kenčiame be priežasties ir šioms kažkodėl labai traukiančioms nostalgijos bei melancholijos patirtims sustiprinti lankomės, pavyzdžiui, vaikystės miestuose.
Iš esmės įsiminė beveik viskas, visi kalnai ir slėniai, sekretai ir dalyviai – Aldis Gedutis, Juozas Laivys, Petra Koehle & Nicolas Vermot Error Collective, Paul Domela, konceptualios vakarienės, kontraversiški profesoriai ir daugelis kitų, kurių nepaminėjau, bet šio teksto siūlės nuo persivalgymo ir išsipūtimo jau gerokai braška ir yra, tad vengiant perviršio, reikėtų judėti į pabaigą. O vietoj pabaigos lūkestis ir tylus prašymas – išlaikyti tęstinumą ir nepamiršti šiame simpoziume užgriebtų temų, kitame / kituose „Interformatuose“ jas dar labiau išplečiant ir pratęsiant.

nida2 nida4 nida5

Nidos meno kolonijos skonis – konceptuali vakarienė, surengta Marikos Troili ir Davido Larssono

nida6

Nidos meno kolonijos skonis – konceptuali vakarienė, surengta Marikos Troili ir Davido Larssono

nida7

Nidos meno kolonijos skonis – konceptuali vakarienė, surengta Marikos Troili ir Davido Larssono

nida1

Nidos meno kolonijos rezidento, Adrieno Siberchicoto, Žalios blykstės projektas (Green Flash Project)

nida8

Nidos meno kolonijos rezidento, Adrieno Siberchicoto, Žalios blykstės projektas (Green Flash Project)

nida9 nida10

Jurijaus Dobriakovo pranešimas Keliaujant po Zero miestą: (ne)įmanomas grįžimas namo

nida11

Wilko Graf fon Hardenbergo pranešimas Išrasta gamta. Aplinkosauginė kritinio turizmo istoriografija

nida12

Federica Martini, Įžanga apie Sierre rezidenciją ir kritinį turizmą

nida13

Sibylle Omlin, Apie svečių priėmimą ir viliojimą: Alpių vaizdų naudojimas turistiniams tikslams

nida14

Floriano Kutzli pranešimo Sezoninis galvijų pervarymas į naujas ganyklas Alpėse: bandos ir turistai akimirka

nida15

Juozas Laivys dalijasi rezidavimo Sierre rezidencijoje patirtimis

nida17

 Error Collective prezentacijos akimirka

nida16

 Error Collective prezentacijos akimirka

nida18

Petra Koehle ir Nicolas Vermont pristatė projektą Alberts svečių namai: performansas su intervencija į vakarienę

nida19

Petra Koehle ir Nicolas Vermont pristatė projektą Alberts svečių namai: performansas su intervencija į vakarienę

nida20

Veda Popovici kūrybinių dirbtuvių Nelaimėlis smėlyje pristatymas

nida21 nida22

Bill Aitchison, Kelionių kelionė

nida23

Aldžio Gedučio pranešimo Prie Kalėdų senelio kapo: thanaturizmo apybraižos akimirka

nida25

Paul Domela, Skrisk su manimi

nida24

Sebastian Cichocky, Nėra nieko naujo, nei nieko seno. Paskaita apie vietą kaip parodos patirtį

nida26

 

Paroda „Išnašos“ Šiuolaikinio meno centre. Man irgi trūksta vaizduotės…

isnasos_1

…todėl dabar šalia manęs krūsnis atverstų knygų. Norėčiau kelias išvardinti: „Baltų lankų“ sąsiuvinis, skirtas Maurice‘ui Merleau-Ponty (atverstas 269 psl. Ir pabrauktas sakinys – „Antai kai kurie ligoniai tariasi savo veidą matą iš vidaus“), Romano Belousovo „Herojai iki susitikimo su rašytoju“ (atverstas 66 psl. Regis, iš skyrelio skirto Balzakui), Algio Mickūno „Per fenomenologiją į dzenbudizmą“ (atverstas 159 psl.). „Čia priėjo Kindziulis, Nr.1” (atverstas 14 psl. su anekdotu: „Kino teatre šalia Kindziulio atsisėdo įkyrus pašnekovas: 
– Girdėjau, dideliu žmogumi pasidarėte, skaitau apie jus spaudoje. Jei ne paslaptis kokią vietą dabar užimate? Kindziulis nekantriai ištraukė bilietą ir išpoškino: – Septyniolikta eilė, penkta vieta“). Aleksandro Volkovo „Ieškant tiesos“ (atverstas 31 psl. su brolių Limburgų XV a. miniatiūra „Anatomis žmogus“). Aplink mėtosi ir daugiau knygų, bet šiandien, rašydama apie Valentino Klimašausko kuruotą parodą „Išnašos“, pasirinkau šias, tokios šiuo metu yra mano galvojimo apie parodą išnašos, rytoj jos bus visai kitokios…

Labai mėgstu knygas laikyti atverstas, nebūtinai tame puslapyje kurį skaitau, tiesiog kiekvieną dieną (kartais sąmoningai, kartais ne) pasiimu kokią nors arčiausiai po ranka pasitaikiusią knygą ją atsiverčiu (bet kuriame puslapyje) šiek tiek paskaitau, jei labai įdomu, paskaitau daugiau, o kai atsibosta palieku atverstą – taip kaupiasi atverstų viena į kitą įklotų knygų krūsnis. Tokios krūsnelės (didesnės ar mažesnės, priklausomai nuo to, kuriame gyvenamosios vietos kampe apsistoju) klajodamos sekioja iš paskos ir egzistuoja tol, kol ant jų nepradeda kauptis dulkės. Atverstų knygų vaizdas ir atmosfera man šiek tiek panaši į 2011 Benoît Maire ir Falke Pisano knygų kompozicijas parodoje „Vieniša dykuma“. Atverstų (ir atvertų) knygų kompozicijos yra tikrų tikriausios išnašos ir skirtingi įėjimai / išėjimai klostantis tos dienos scenarijui.

Kalbant apie parodą „Išnašos“, ji pasirodė normali, paprasta, nebloga ir kokybiška, graži ir patraukli, tvarkinga ir stilinga. Labai nenustebau. Žinant parodos kuratorių ir joje dalyvaujančius menininkus, daugiau ar mažiau žinai ir ko tikėtis, tad nuostabai vietos lieka nedaug (ta pati taisyklė galioja daugeliui). Kita vertus, nuostaba yra kiek paviršutiniškas parodos vertinimo kriterijus, bet kokiu atveju geriau nedūsauti laukiant nuostabos, o pamėginti nustebti pačiam. Šios parodos atveju vieni kūriniai (išnašos) patraukė labiau, kiti mažiau, kaip ir išnašos knygose, vienas perskaitai nuo pradžios iki galo, į kitas tik trumpam mesteli žvilgsnį, trečias visai ignoruoji, ketvirtos būna įdomesnės nei pagrindinis tekstas. Prisipažinsiu jog pati neretai ignoruoju išnašas, galbūt nemėgstu kai dėmesys nukrypsta nuo pagrindinio teksto, o galbūt pats skaitymas per daug „išnašinis“ (kai klajojančios mintys pačios nuolat „gamina“ išnašas). Todėl susidūrimas su oficialiosiomis išnašomis gresia išnašų perkrova, o kartais oficialiosios išnašos būna nuobodžios ar „iš reikalo“, tokiu atveju jų net ir nepastebi. Šiuolaikinis / dabartinis skaitymas ir šiaip pasaulėvoka jau pati savaime „išnašinė“, tokia situacija susiklostė, žinoma, dėl informacinių technologijų įsitvirtinimo mūsų aplinkoje (aplinkovokoje) ir apie tai kalbėta tikrai nemažai. Kita vertus, minties nuokrypis nebūtinai yra išnaša, galbūt tiesiog tekstas nuobodus arba skaitantysis nesugeba susikaupti, bet šis tekstas ne visai apie tai. Jis apie parodą, kurioje kūriniai yra „išnašos“, o išnašos yra įėjimai, kad būtų paprasčiau šią situaciją / padėtį / logiką suvokti galima pabandyti paskaityti kokia nors knygą nuo išnašų. Šiuo metu tokiu būdu bandau skaityti Laimono Briedžio „Vilnius savas ir svetimas“. Ši knyga turi 488 išnašas, vadinasi galiu ją perskaityti 488-iais skirtingais būdais, tiesa, pusė jų prasideda išnaša „ten pat“, vadinasi atsiranda dar kitas skaitymo (tiksliau pradėjimo skaityti) būdas, kai išnaša, nurodydama į pagrindinį tekstą, iš tiesų nurodo ne į jį, o į kitą išnašą, tiksliau, per tekstą į kurį nurodo, nurodo į kitą, dažniausiai prieš tai sekusią išnašą, kuri vėlgi nurodo į prieš tai sekusį tekstą – taip susikuria ėjimas / skaitymas zigzagais. Parodą „Išnašos“ taip pat skaičiau zigzagais, todėl ir šis tekstas (arba parodos išnaša, juk tekstai apie parodas irgi yra savotiškos išnašos) pasirodys gerokai vėliau nei pati paroda ir jį skaitantieji jau neturės galimybės pamatyti, į ką jis nurodo. Vadinasi, šis tekstas bus tarsi tuščia išnaša / nuoroda, bet ne tai svarbiausia.

Kalbant apie išnašas ir knygas, atsiminiau, kad kolegė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė knygą-pokalbį su Alfonsu Andriuškevičiumi norėjo parašyti kaip savotišką Bibliją, hipertekstą (t.y. knygą-pokalbį su gausybe išnašų, kurios atsirasdavo kaip Andriuškevičiaus minties nuokrypiai arba šiaip naudingos nuorodos, tam tikri pavyzdžiai etc. Tarkim Andriuškevičius pamini kokį nors Michelio Foucault tekstą, o išnašoje patalpinama ne nuoroda į Foucault tekstą, bet jis pats (tekstas). Žinoma, tokia užduotis nors ir labai įdomi, bet tiek sudėtinga, kad beveik neįmanoma. Kita vertus, kaip būtų perskaitytas koks nors Andriuškevičiaus tekstas, kai jį pradėtum skaityti nuo Foucault teksto ar ir visos knygos, tarkim, „Disciplinuoti ir bausti“? Po kelių šimtų puslapių labai intensyvių pamąstymų tam tikromis temomis, kurios labai stipriai paveikia, pagrindinis, tarkim, kad Andriuškevičiaus, trijų puslapių tekstas tampa nereikšmingu arba, tiksliau, apie jį pamirštama, įvyksta savotiška decentralizacija.

Panašiai ir su Klimašausko kuruota paroda, kurioje pati paroda neturi kūno, jos kūnas yra daugybė rankų. Arba Džonas Malkovičius, kurį sudaro džonai malkovičiai. Arba zodiako ženklai ir planetos, kaip toje teksto pradžioje minėtoje brolių Limburgų miniatiūroje iš „Puikiosios Berio hercogo maldaknygės“ (XV a.), kurioje atsispindi viduramžiais paplitusi nuomonė jog žmogaus organizmas yra mikrokosmosas, kuris yra susijęs su makrokosmosu (visata). Šiek tiek perfrazuojant galima pasakyti ir taip jog buvo manyta, jog žmogaus organizmas yra savotiškas hipertekstas, kurį sudaro išnašos arba kaip sakoma aptariamą parodą lydinčiame tekste – „skirtingi įėjimai į parodą“, tiksliau tų skirtingų įėjimų begalybė, nes kiek neoficialių įėjimų į parodą atsineša žiūrovas, jau nesuskaičiuosi, bet (kaip teigiama parodą lydinčiame tekste) „<…> grįžtant prie parodų lankymo temos, bet kuri paroda irgi yra mažų mažiausiai dvinarė sistema. Pirma, parodos kūriniai yra visų kūrinių bendrai kuriamos parodinės erdvės komentarai ir, antra – jie yra kūriniai patys sau, nes, atmetus negausias išimtis, tokiais jie buvo iki šios parodos ir tokiais liks šiai parodai pasibaigus.“, o jeigu paroda yra ne dvinarė, o, pavyzdžiui, septynnarė, kaip kad septynias lytis turintis vienaląstis organizmas Tetrahymena thermophila, bet kokiu atveju vienas narys yra „kūriniai patys sau“. Taigi dabar šiek tiek apie kūrinius pačius sau, nepamirštant, kad jie yra ir įėjimai į kur nors kitur.

Vienas labiau įsiminusių kūrinių, kuriuos būtų galima pavadinti „pats sau“ man buvo švedų menininko Olafo Olssono pokalbių šou „Red Alert“. Pirmą kartą „Red Alert“ mačiau Rygoje, Šiuolaikinio meno centre „Kim“ vykusioje parodoje „And So On And So Forth”. Parodos atidarymo metu Olafas dalino kvietimus į kitą dieną bare-parduotuvėje vyksiantį “Red Alert” performansą. Aplinka buvo iš tiesų labai keista, kiek hipsteriškai antgamtiška, su keistomis prekėmis-eksponatais, lyg dizainerių parduotuvė, lyg vintažininių “šmutkių“ krautuvėlė, lyg ir kavinė-baras, lyg šiek tiek panašu į vilnietiškąjį „Daiktų viešbutį”, bet kitaip, tarsi kokia nors hipsterių krautuvėlė kokiame nors prarastojo laiko beieškant mieste, kur kažkur iš kitos veidrodžio pusės vyrišku balsu kažką vis sušunka Alisa. Galų gale, visa tai svarbu tiek, kiek prisideda prie bendros atmosferos. Šiuo atveju tas erdvės keistumas ir nevienalytiškumas „Red Alertt’o” vyksmui labai tiko, tiesa sakant, būtent erdvės keistumas, intymumas (žiūrovų buvo gana nedaug), konkretūs performanse dalyvauti kviečiami žmonės ir sukūrė labai gerą ir paveikią visumą. Trys ar keturios valandos (tiek Rygoje truko Red Alertas) nė kiek neprailgo. Priešingai – tos labai atmosferinio vyksmo, keistų ir tikėtai, ir netikėtai susiklosčiusių situacijų, britiškai “gykiškos” Olafo laikysenos, suvaidinto (nors tai visai nesvarbu) pedantiškimo ir sutrikimo, anekdotų, pokalbių, saldžiai ironiškų dainelių apie Hans-Ulrich Obristo pokalbius su pačiu savimi norėjosi dar daugiau. Red Alert’o psichodelikoje, po tuo svaiginančiu smagumu esti kažko labai kritiško ir netgi šiek tiek postapokaliptiško. Olafas čia tarsi savotiškas karaliaus juokdarys, kuris primena meno lauko (ir ne tik) ydas, kalbėdamas apie švediškų klozetų kokybę ir įtikinėdamas pašnekovą nubėgti pas save į namus ir pažiūrėjus kokios firmos jo klozetas, atbėgti atgal ir pranešti tai žiūrovams. Kalbant apie „Red Alertą“ Vilniuje, man asmeniškai čia jis buvo tris kart mažiau intensyvus ir paveikus. Taip atsitiko todėl, kad „Red Alertui“ labai svarbi aplinka, ŠMC rūsys neturi jokios auros, tai tiesiog parodinė erdvė, o ir intymumo buvo nedaug – po Donato Jankausko-Duonio parodos čia suplaukė masė žmonių. Tiesa daugelis po pirmos dalies išsiskirstė, ir antroji išsyk atgijo bei beveik prilygo tam, ką teko patirti Rygoje.

Kitas labiau įsiminęs įvykis kito švedų menininko Karl Holmqvist knygos „K“ skaitymas parodos uždarymo proga. ŠMC šis menininkas rodomas ne pirmą kartą. Pirmasis, regis, buvo 2005 m. vykusioje parodoje IX Baltijos šalių meno trienalėje „BMW”. Čia kaip, teigiama parodą lydėjusiame tekste  – „<…> walked, wrote, spoke, and arrived at new ways of doing nothing”. Šįsyk Holmqvisto knygos skaitymas irgi tam tikra prasme buvo – way of doing nothing. 324 psl. knyga „K“, kaip teigiama, tyrinėja skirtingus teksto ir šiuolaikinio meno tarpusavio sąveikos lygmenis. Šalia Mikko Kuorinki kūrinio (iš betono pagaminta septynių colių plokštelė, kurioje įrašyta Louis Zukofsky poemą Julia’s Wild) Holmqvistas hipnotizuojančiai ramiu balsu skaitė savo concrete poezijos eilėraščius, toks skaitymas truko apie valandą. Šiuo atveju vieną parodos „Išnašos“ fragmentą perskaičiau zigzagiškai (kai išnaša nurodo į pagrindiniame tekste esančią kitą išnašą). Prieš pat Holmqvisto performansą, klausiausi Louis Zukofsky poemos Julia’s Wild, įrašytos į betoną. Zukofsky poema iš rinkinio „Selected poems“ ypatinga tuo, kad ji sukurta iš vienos Šekspyro pjesės Two Gentleman of Verona eilutės. Šiuo atveju susidaro įdomus ojektyvistinės poezijos (kuriai atstovauja betone įrašyto eilėraščio autorius Louis Zukofsky) ir konkrečiosios poezijos (kuriai atstovauja Holmqvistas) persidengimas (bent jau mano galvoje). Tas persidengimas labai panašus į dar vieną parodos segmentą – dviejų kūrinių persidengimą ant salės prižiūrėtojos juodo danties. Parodos uždarymo dieną ji iš kažkur atskubėjo, kažką nelabai rišliai paskubom sukalbėjo ir atsiprašė šalia sėdėjusio kolegos už tai, kad kalba paskubom ir uždususi. Juodo danties pamatyti irgi nespėjau, bet tai visai nesvarbu, nes svarbiausia yra tai, kas parašyta čia (ištrauka iš parodą lydinčio aiškinamojo teksto): „Šį performatyvų kūrinį sudaro salės prižiūrėtojos danties užjuodinimas juodu dantų vašku kiekvieną parodos veikimo dieną. Veiksmą lydi salės prižiūrėtojos aiškinamasis pasakojimas. Prašome klausti! O kiti žmonės to neturi yra instaliuotas toje pačioje fizinėje erdvėje kaip Ievos Misevičiūtės „Über Vladimir“. Kadangi abu kūriniai yra eksponuojami ant to paties danties, kiekvieną rytą salės prižiūrėtoja meta monetą, apsprendžiančią, kuris kūrinys instaliuojamas pirmas (tokiu būdu kitas kūrinys yra paslepiamas po apačia), o kuris antras (matosi tik šis viršutiniame sluoksnyje esantis kūrinys).“

Galima kalbėti ir toliau, atrasti daugiau įvairiausių kombinacijų, bet šįsyk pakaks, tad pabaigai norėčiau trumpai paaiškinti, kodėl abejoju šio teksto pavadinimu: „Prisipažinsiu, man trūksta vaizduotės“ sakoma parodą „Išnašos“ lydinčiame tekste. Šiame tekste apie parodą, skirtingai nei galima pamanyti, taikau tą posakį ne konkrečiai sau, tai greičiau toks šiaip sau tuštokas retorinis pamąstymas, kurio narstyti nevertėtų. Jis čia tėra savotiška savigyna, pasiteisinimas ir pretekstas kalbėjimui apie vaizduotę. Kai kalba eina apie vaizduotės trūkumą iš tiesų jos būna paradoksaliai per daug (jeigu taip galima pasakyti), ta proga atsiverčiu neseniai įsigytos (ir parašytos) Kristupo Saboliaus knygos „Įnirtingas miegas“ įžangą apie netikrą varlę ir jos vaikus. Ji skamba taip: „Pietų Amerikos ežeruose, pelkėse ir lagūnose gyvena žalsvos varlės, šonuose išmargintos alyvinių dryžių. Jos minta lervomis ir vabzdžiais, išgąsdintos savo ilgais pirštais įsirausia dumble ir beveik visais požiūriais išlieka panašios į sau giminingų rūšių atstovus. Visais, išskyrus vieną, dėl kurio baikščios amfibijos ir gavo paradokso vardą. Netikrosios varlės (pseudis paradoxa) veisia dydžiu gerokai save pačias viršijančius buožgalvius. Iš maždaug 25 cm dydžio vaikučių „išauga“ penkis kartus mažesni suaugėliai. Sakoma, kad joks kitas gyvas šios planetos organizmas negali toleruoti tokio sunkiai paaiškinamo energijos perskirstymo.“. Šią vaizduotės paradokso metaforą galima pritaikyti ir parodai „Išnašos“ bei daugeliui šiame tekste aptartų situacijų.

Lankytojos laiškas.

isnasos_2 isnasos_3 isnasos_4 isnasos_5 isnasos_6 isnasos_10 isnasos_9 isnasos_8 isnasos_7 OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotraukos: Audronė Vaupšienė, Valentinas Klimašauskas

Minia yra netiesa. Paroda „Minios“ NDG

_MG_8714

Minia yra netiesa…[1]

Filosofas Sorenas Kierkegardas vieną savo tekstą-dedikaciją „Crowd is untruth” [2] pradeda tokiais žodžiais (vertimas pažodinis): „Mano mielas, priimk šią dedikaciją; ji perduodama tokia, kokia buvo, užrištomis akimis, bet sąžiningai, nesutrikdyta jokiais svarstymais. Aš nežinau kas tu esi, kur tu esi; nežinau koks tavo vardas. Bet tu vis dar esi mano viltis, mano džiaugsmas, mano garbė ir mano nežinomas pasididžiavimas. Šie žodžiai kalbant apie minias (ir parodą apie minias Nacionalinėje dailės galerijoje) skamba labai simboliškai (patikėkit šiuo žodžiu tik trumpam ir šiek tiek). Simboliškai, nes tą parodą galima suvokti kaip savotišką dedikaciją reiškiniui. Galų gale, labai dažnai būnant minioje ypač ryškiai suvoki tąjį „aš nežinau kas tu esi, kur tu esi; nežinau koks tavo vardas. Bet tu vis dar esi mano viltis, mano džiaugsmas, mano garbė ir mano nežinomas pasididžiavimas”. [3] Dažnai (bet jokiu būdu ne visada) rašantieji įsivaizduoja/susikuria skaitytoją kaip vienaskaitą, šįsyk šis tekstas bandys save skirti (dedikuoti) daugiskaitai ir miniai, tiksliau skaitytojui kitų skaitytojų asmenyse. Tokia aliuzija į krikščioniškojoje tradicijoje egzistuojančią švenčiausiosios trejybės paslaptį gali skambėti keistai, nes skaitytojas visada yra vienetas, o skaitymo procesas intymus teksto ir skaitytojo buvimas kartu, bet galbūt įmanoma skaitytoją suvokti kaip potencialių skaitytojų visumos metonimiją. Galima bent jau pabandyti, nesvarbu, kad teksto pavadinime yra žodis „netiesa“.

Kaip pradėti kalbėti apie minią – man yra didžiulis galvos skausmas, nes pradėti galima nuo bet ko. Prisipažinsiu, kad išgirdusi Dovilės Tumpytės ir Linaros Dovydaitytės kuruojamos parodos temą gerokai suabejojau, juk tai neįtikėtinai platus reiškinys, nuo kurio atsiveria spiečius nuorodų. Manosios buvo buvo tokios: žirgai, mokykla, Guy Debord’as, Švenčiausiosios mergelės dangun ėmimo atlaidai Pivašiūnų bažnytkaimy, minių dizainas ir architektūra per kokias nors sporto varžybas ir dar begalė kitų, atsirandančių dar nebaigus mąstyti apie ankstesniąsias. Visgi žaibišką minios reiškinio apmąstymų tėkmę suturintis momentas čia labai elementarus, gal todėl toks nepastebimas, tai – menas, meno laukas, ir esančiojo šioje minioje (?) savireflektyvumas. Neatsitiktinai vos įžengęs į ekspozicijos salę ir pasisukęs į dešinę pusę (o visgi didžioji dalis žmonijos yra dešiniarankiai) pamatai  M. Januševičiaus paveikslą, kuriame pavaizduota išdidinta Pranciškaus Smuglevičiaus salė (dabar – VU bibliotekos Retų spaudinių skaitykla) ir sumažinti bei tam tikra numatyta tvarka sudėlioti žmogeliukai, vaizduojantys dalyvavimą pirmojo Lietuvoje viešojo muziejaus (senienų muziejaus) atidaryme, kuris vyko 1856-aisiais Vilniuje.

Minia yra procesas ir vienaskaita…

Kalbant apie minios reiškinį, visada galvodavau, kad jis labai senas, tad gerokai nustebau, kai  parodoje išniro teiginys (tiksliai jo neatkartosiu), jog minių reiškinys susiformavo po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos XVIII a. pabaigoje. Tik vėliau susiprotėjau, kad turėta omenyje tai, kad atsirado šio reiškinio diskursas, atsirado savireflektyvumas, miniai buvo pakištas veidrodis ir ji pirmą kartą save atpažino. Suprato, kad ji yra žvėriškai galingas žmonijos darinys, fizinis sutankėjimas ir intelektualinis praretėjimas. Minia yra tikrų tikriausias ir natūraliausias buvimo/išlikimo/evoliucijos procesas, kuris savo procesualumą suprato ne taip ir seniai. Kita vertus, galima manyti ir taip – jeigu minia iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos nesuprato esanti minia, vadinasi ji tokia ir nebuvo.

Kalbant apie minių parodą NDG, ji suręsta gana aiškiai, išskirtos keturios grupės: Nuo publikos prie minios, Ritualo galioje, Dingęs minioje, Kas bijo minios? Į jas sukrenta daug skirtingų kūrinių, tad parodos raštas dinamiškas, tik visgi nedingsta abejonė pačia tema/sąvoka/reiškiniu meno kontekste, tiksliau prasme tą reiškinį apmąstyti… Ši abejonė, lankantis panašaus tipo parodose (kai yra abstrakti, bet aiški tema ir daug ją atliepiančių skirtingais laikotarpiais sukurtų kūrinių) šiaip jau aplanko beveik visada. Grupės (Nuo publikos prie minios, Ritualo galioje, Dingęs minioje, Kas bijo minios?) iš tiesų gali būti ir visai kitokios, nes minia (arba bet kokia kita abstrakti, bet aiški sąvoka) kaip koks Soliaris gali būti bet kuo. Kita vertus, šioje parodoje pamačiau nemažai įdomių jungčių, perėjimų, blykstelėjimų etc., kurie intriguoja ir gelbsti iš minios nuobodulio. Abejonė pamažu nyksta (bet nebūtinai išnyksta) ir supratus jog minia (jeigu žiūrėsime į ją kaip į sąvoką, o kiek suprantu ši paroda tą ir siūlo) yra vienaskaita. Man patinka į šią parodą žiūrėti ne kaip į parodą apie minią, o kaip į parodą apie minios sąvoką.

Subjektyvus judėjimo parodoje žemėlapis (apie įdomias jungtis, blykstelėjimus, perspektyvas ir perėjimus)

Pirmasis blyksnis iš parodos šiame tekste jau pasirodė, tai minėtasis  M. Januševičiaus paveikslas su senienų muziejaus atidarymu. Jis įdomiai jungiasi su visais parodoje esančiais eksponatais ir, galų gale, visa paroda, mano sąmonėje tapdamas savotiška parodos metonimija arba savirefleksija. Slenkant Nuo publikos prie minios takeliais, stabteliu ties Rusijos cirko „Svoboda“ eisena gatvėmis gastrolių Šiauliuose metu. Kaip ir daugelis susižaviu ir negaliu atitraukti akių nuo 1930-aisiais Šiaulių gatvėmis pėdinančio dramblio, kupranugario ir prie vielinės tvoros prisispaudusių žmonių iš Romualdo Rakausko fotografijos „Kauno šiokiadieniai” (1970). Ritualo galioje užplūsta vaikystės atsiminimai, lankantis atlaiduose, tiesa rituališkumo čia būta labai mažai, o galbūt ir labai daug, tik jis visai kitoks: daug prekystalių su bažnytinėmis saldainėmis, alaus gėrėjų ir aplinkinių miestelių gyventojų, atvykusių pasidemonstruoti kokiais dailiais drabužiais apsirėdė ar šiaip apkalbėti aplinkinių, nieks to ir nesigėdydavo. O mes, vaikai, lakstydavom tarp antkapių, apsikarstę loterijose išloštais ar nusipirktais žaisliukais, tamagošiais, vaivorykštinėmis spiralėmis, YoYo, tobulai neskaniomis saldaininėmis apyrankėmis ir juokdavomis iš „klapčiukų“, kurie žygiuodavo procesijoje, aptaisyti drabužėliais iš užuolaidų. Trumpam susimąstau, kad galbūt reikėtų pabandyti susivaldyti nuo tokių asmeninių istorijų bei asociacijų gimimo, susikaupti ir pabandyti į parodą pažvelgti rimčiau, analitiškiau, bet, kita vertus, per asmeninio santykio ir ryšio susikūrimą paroda atgyja (vieniems ilgesniam laikui, kitiems trumpesniam). O kas toliau? Toliau, Rudolfo Levulio filmas ir dar daugiau asociacijų, atsiminimų apie dainų švenčių repeticijas ir įsikarščiavusius dirigentus, savo hypermostais bandančius suvaldyti keliolikos tūkstančių choristų minią ir taip be galo, savo asociaciją ar nuostabos pliūpsnį gauna bent pusė parodos eksponatų. Nutariu parodoje judėti lengvai, per daug nesirūpindama sąvokos ir tam tikrų parodoje esančių eksponatų ryšio buvimo abejonėmis. Visgi ryšį atrasti galima tarp bet ko, taip pat kaip ir suskirstyti parodą į bet kokias grupes.  O šioje parodoje bet kokiu atveju labai daug įdomios istorinės medžiagos, kuri suveikia kaip tam tikros išnašos parodos ekspozicijos tekste.

Pabaigai…

Teksto pradžioje ir pavadinime šmėstelėjęs Kierkegardas šiaip jau neturi labai didelio ryšio su šio teksto turiniu ir juolab paroda. Vienintelė apčiuopiamesnė jungtis yra tos pačios sąvokos apmąstymas skirtinguose kontekstuose. Savo tekste „Minia yra neteisybė“ Kierkegardas kalba apie tai, kad suvokimas jog teisybė slypi minioje yra klaidingas. Žinoma, tai nestebina žinant jo pažiūras ir idėjas. Kita vertus, per daug nesigilinant į Kierkegardo pasaulėžiūrą, bet turint ją omenyje ir šiek tiek perfrazuojant minėtojo teksto pavadinimą, galima pasakyti ir taip: „Ne minioje yra neteisybė, bet pati minia yra netiesa“, kaip ir šis tekstas. Kad ir kaip ten bebūtų, o būti gali bet kaip, visgi siūlyčiau šią parodą suvokti kaip dedikaciją miniai (arba minios sąvokai), tad prie tokios išvados ir stabtelėsiu, pabaigai pateikdama pavadinimus kitiems apgalvotiems, bet neparašytiems šio teksto paragrafams (juos galima suvokti ir kaip skanduotes galimuose parodos žiūrovų minios plakatuose):

Minia yra ornamentas ir dekoracija spektakliui…

Minia yra paroda…

Minia yra visi pasaulio žirgai…

Minia yra bet kas, ką sugalvosim…

[1] Pavadinimas yra nuoroda į filosofo Soreno Kierkegardo tekstą-dedikaciją panašiu pavadinimu „Minia yra neteisybė“.

[2] Minėtasis tekstas yra knygos „That Single Individual” (1847) dedikacija.

[3] My dear, accept this dedication; it is given over, as it were, blindfolded, but therefore undisturbed by any consideration, in sincerity. Who you are, I know not; where you are, I know not; what your name is, I know not. Yet you are my hope, my joy, my pride, and my unknown honor.

Fotoreportažą iš parodos „Minios“ galima peržvelgti čia.

Regtaimas apie „Regtaimą“, muzac ir prestižo fantasmagoriją. Paroda „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ KKKC

Regtaimas – keistas fortepijoninės pramoginės muzikos stilius, atsiradęs JAV XIX a. Iki pirmojo pasaulinio karo tai buvo populiariausias užeigų, barų, naktinių klubų muzikos stilius, kuriame susipina maršinės muzikos ritmai ir aktyvios laužyto sinkopinio ritmo melodijos. Regtaimas laikomas kiek neaiškiu, ribiniu, pereinamuoju stiliumi arba stiliumi be vietos – panašus į maršą, bet ne maršas, panašus į džiazą, bet ne džiazas. Galų gale, regtaimas visgi buvo neįtikėtinai populiarus. Savitas skambėjimas jį pavertė savotiška tų laikų šokių muzika, arba (šiek tiek vėliau) fonine muzika, pavyzdžiui, pirmiesiems nebyliesiems filmams arba tiesiog fonu neįpareigojančiam buvimui. Iš tiesų regtaimas gali būti pavadintas XIX-XX a. muzak (prekybos centrų, oro uostų, telefonų etc muzika). Atrodo, kad regtaimas nuo pat pradžių tarsi žinojo savo paskirtį, buvo visiškai nepretenzingas, pabrėžtinai lengvas ir žaismingas. Šis tekstas irgi yra ne kas kita kaip minčių, žodžių ir potyrių regtaimas, muzac parodai arba svinguojanti pjesė prestižo fantasmagorijai. Galų gale, parodos organizme esti nemažai keistų vidinių darinių, situacijų, kuriuos užčiuopti patogiau pasirenkant gal kiek netikėtus instrumentus: muzac, regtaimą ir Regtaimą [1] ir daryti operaciją su tarkim, kad plaktuku, puodeliu ir stikline.

Galų gale, jeigu gerai įsiklausysime, ir patys žodžiai – regtaimas ir prestižas turi keisto pseudoetimologinio arba įsivaizduojamo panašumo. Abu dvelkia XIX a. buržuaziniu dekadansišku manieringumu. Po parodos „Prestižas – šių dienų fantasmagorija“ KKKC atidarymo su pažįstamais, draugais ir bičiuliais kelias dienas bet kokia pasitaikiusia proga pusiau juokais, pusiau rimtai vis pakartodavom tas dvi labai gerai įsimenančias sąvokas, pavyzdžiui, „o, žiūrėk, kokia prestižinės suknelė“ arba „tavo gėrimas prestižinis“ ir „fantasmagorija čia kažkokia vyksta“ ir taip toliau. Tuomet taip aiškiai nesupratau, kad žodžiai-sąvokos „prestižas“ ir „fantasmagorija“ persekiojo neveltui, jie šios parodos atveju labiausiai ir įsiminė, skirtingai nei kūriniai, daugelis jų – matyti ar šiaip žinomi. Tik šioje parodoje jie įgauna dar kitokį (ir tikrai ne prestižinį) pavidalą, čia jie kažin kokie regtaimiški arba foniniai, savotiška muzak / liftų muzika sąvokoms. Kažkur nebyliai skamba nelabai klausomi ir nelabai girdimi, bet tai ne jų kaltė – tiesiog tokia situacija susiklostė, tam jie ir buvo pakviesti.

             Apie kuratorių, A. Gelūno ir N. Bourriaud fantasmagoriją

Iš tiesų, vos išgirdusi apie šią parodą pagalvojau, kad ji kiek prieštaringa, kelianti nemažai klausimų ir abejonių, pradedant pačiomis sąvokomis, baigiant menininkų pasirinkimu ar keistais  A. Gelūno, N. Bourriaud vaidmenimis ir šiaip deriniais. Viskas keistai apipinta, apklijuota prestižo ir fantasmagorijos sąvokomis. Parodos kataloge yra trys tekstai atspindintys trijų (iš tiesų 5, bet kuratorių požiūrį reprezentuoja vienas tekstas) svarbių dalyvių ir meno / kultūros lauko atstovų požiūrį į prestižo sąvoką ir jos reikšmę vizualiesiems menams. Kuratoriai diskutuoja apie mainstream‘o ir prestižo sąvokas, lygindami ir čia vėl atskirdami jas ir šis jų kalbėjimas kiek regtaimiškas, t.y. turi tam tikrų skambėjimo panašumų – vis pasikartojantis maršo motyvas, nedaug pasikeitimų, o susijungęs su prestižo sąvoka, kuri šiaip jau labai manieringa, dirbtinoka, sudaro keistą, fantasmagorišką, painų, daug plepantį ir mažai pasakantį darinį. Kita vertus, tam tikrame galvojimo apie parodą taške visa tai suteikia keisto malonumo, nes galų gale pastebi, kad parodos aplinka (plačiąja prasme) sutampa su prestižo sąvokos provokatyvumu, manieringumu ir dirbtinumu. Šioje vietoje padarykime pauzę ir pasivaikščiokime kitur.

                               Apie elektrinius tuščios visatos vėjus

Yra toks mainstream‘inis / prestižinis amerikiečių rašytojo Edgar Lawrence Doctorow romanas pavadinimu – „Regtaimas“ (1975). Tai kaleidoskopiškas kūrinys, kuriame paprastų (?) ir bevardžių šeimų istorijos persipina su tokių gerai žinomų (jeigu taip galima pasakyti – prestižinių) kiek eklektiškai pasirinktų visuomenės veikėjų (Harris Houdinis, Emma Goldman, Carlas Jungas, Evelyn Nesbit etc.) pamėklėmis. Galų gale, visas romanas su fikciniais ir nefikciniais veikėjais, įvykiais, nuorodomis Amerikos, kaip tautų puodynės, prestižo, sėkmės ir nesėkmės alegorijomis tampa grynų gryniausia fantasmagorija. Ši knyga labai naudinga mąstant apie parodą daugeliu aspektų: ir struktūra, ir tam tikrais pasirinkimais, vaizdavimo / naratyvo kūrimo strategijomis, ir atmosfera, ir temomis. Ką dar atsimenu, kad būtent perskaičiusi šią knygą iš tiesų supratau (panašiai kaip kartais ir staiga, visai netikėtoje situacijoje imami ir suprantami, labai akivaizdūs dalykai), kad prestižas iš tiesų „sugalvotas“ ne „prestižiškųjų“ ir skirtas ne pasipuikuoti, o priešingai aktualizuotas „neprestižiškųjų“ (tų, kurie savęs netapatina su prestižu). Sąvoka, kuri pradėta vartoti (įgavo dabartinę prasmę, kontekstą ir vartojimo aplinką) todėl, kad „neprestižiškieji“ apibūdindami „prestižiškuosius“ norėjo pabrėžti savo „neprestižiškumą“, vadinasi tam tikra prasme menkesnę būtį, tarsi keistai mazochistiškai siekdami save sumenkinti, o iš tiesų juk pakelti, nes „prestižas“, pavyzdžiui, neturėjo nieko bendra su dvasiniu tyrumu. Netgi priešingai, regis, kai tik tampi „prestižiniu“, prarandi grynumą, dvasingumą, taurumą etc. O prestižas meno lauke, netgi žymi tam tikrą menininko, kuratoriaus etc. sumenkinimą, kaip kad, tarkim Damieno Hirsto atveju. „Neprestižiškieji“ kurdami „prestižiškuosius“ dažnai (o gal ir visada) pastarųjų atžvilgiu turi keistos ir kiek fantasmagoriškos prigimties / formos kritiškumo gaidelę.

Romano „Regtaimas“, lietuviškojo vertimo anotacijoje aprašoma viena romano situacija: „Kartą prieš daugelį metų Morganas ištaisė vakarienę, į kurią sukvietė tuziną įtakingiausių Amerikos žmonių. Jis tikėjosi, kad namų sienos links nuo sutelktos į daiktą jų protų energijos. Rokfeleris pritrenkė jį, prisipažinęs, jog jam nuolat užkietėję viduriai ir kad daugiausiai jis mąsto tualete. Karnegis snūduriavo gurkšnodamas brendį. Harimanas tauškė niekus. Šis viename kambaryje susirinkęs verslo elitas nežinojo, apie ką kalbėti. Morganas pasibaisėjo tais žmonėmis. Jam ėmė daužytis širdis. Galvoje jis girdėjo elektrinius tuščios visatos vėjus. Jo paliepimu tarnai kiekvienam svečiui ant makaulės uždėjo po laurų vainiką. Tuzinas galingiausių Amerikos vyrų, visi iki vieno atrodė kaip paskutiniai mulkiai, bet pasipūtimas, kuris augo kartu su jų turtais, juos įtikino, kad tie juokingi lapai tikriausiai turi kokią nors prasmę.“ [2] Prašau nepalaikyti šios ištraukos palyginimu su parodos KKKC situacija, ji reikalinga tik kaip pagalbinė priemonė padedanti aiškiau suprasti kas buvo kalbėta prieš tai buvusioje pastraipoje. Juk Morganas prieš sukviesdamas „prestižinius“ žmones tikrai žinojo, kad  išgirs elektrinius tuščios visatos vėjus,  daiktai ims šokti, o žmonės taps tik savo pačių vaiduokliais. [3]

Dar kartą apie Apie kuratorių, A. Gelūno ir N. Bourriaud fantasmagoriją

Grįžtant prie kalbos apie parodą, visgi atrodo, kad kocepcijoje išsakomi lūkesčiai, mintys neatitinka realios parodos situacijos. Koncepcija turi nemažai patoso, skambios frazės, vaizdingi išvedžiojimai, tačiau ekspozicijoje visa tai nei trupučio neatsispindi. Sutrinki galvodamas, pavyzdžiui, kodėl vieni ar kiti autoriai vadinami „prestižiniais“. Galbūt šią painią ir neaiškią parodos ir jos suvokimo situaciją išgelbės Nicolas Bourriaud tekstas? Kita vertus, jo (kaip ir kultūros ministro Arūno Gelūno) dalyvavimas pasirodė dar fantasmagoriškesnis, ypač turint omenyje ir taip jau gana skirtingas kitų parodos dalyvių svorio kategorijas. Atrodo, kad ir jie turėjo tapti parodos koncepcijos dalimi, dalyviais, kurie kartu su menininkais patenka į bendrą „prestižo“ painiavos liūną, galbūt ir pavyko, jei į „prestižo fantasmagoriją“ žiūrėsime kaip į painų, plepų, neadekvatų sau pačiam darinį / konstruktą. Kita vertus, Bourriaud tekstas, kalbant apie prestižo ir fantasmagorijos sąvokas, parodos kontekste atrodo įdomiausiai, adekvačiausiai ir artikuliuočiausiai, galbūt todėl, kad Bourriaud kalba iš visai kitos nei parodos kuratoriai perspektyvos. Galų gale, reikėtų pripažinti, kad šiuo atveju svorio kategorijų būtis, esmė ir prasmė pasimato visu savo grožiu ir jėga.  Žemiau pateikiamos kelios šiame tekste sinkopės pavidalu esančios Bourriaud teksto ištraukos:

Prestižo sąvoka pirmiausia žymi iliuziją, kylančią iš magiškos galios ar burtų. Mūsų dienomis būdvardis „prestižinis“ įgijo platesnę prasmę ir ėmė reikšti moralinį asmenybės autoritetą, stiprų kitiems sukeliamą įspūdį, kuris visada yra apgaubiamas paslaptinga aura ir veikia kaip iracionali, iki galo žodžiais nepaaiškinama galia. <…> Fokusininkų pasaulyje terminas prestižas taip pat gerai žinomas: jis reiškia magiškojo triuko kulminaciją, kuri eina po pažado (situacijos ir paprastų objektų pristatymo) ir paties triuko (palaipsniui transformuojančio banalią situaciją į nepaprastą akimirką)

<…>

Karlas Marxas ir Walteris Benjaminas vartojo fantasmagorijos terminą aprašydami kapitalistinės ekonomikos esmę. Pirmasis išryškino „prekinį fetišizmą“ – kitaip tariant, parodė, kaip objektai, daiktai tapo autonomiški ir įgijo žmogišką elgseną. Prekė, aiškina Marxas, pavirto stabu, kuris valdo žmogų, nors iš tiesų yra šio gaminys. Šis prekių pasaulio „fetišizmas“ kyla iš pačios darbo sistemos: žmonių akyse tam tik-ras socialinis santykis įgauna fantasmagorinę daiktų tarpusavio santykio formą. Fantasmagorija, kaip ir ideologija, yra „iš vaizduotės kylančios reprezentacijos“, galingai veikiančios socialinį gyvenimą ir mūsų pasaulėvaizdžius. Marxo raštuose Benjaminą pirmiausia ir patraukė ši fantasmagorijos sąvoka, kurią savo analizėse jis panaudojo kaip socialinės pasąmonės raktą. <…> Kadangi žmonių santykiai diktuojami piniginių santykių tarp prekių, fantasmagorija paverčia subjektus objektais, o prekes – subjektais. Kalbėdamas apie tai Marxas vartojo „vaiduokliško šokio“ posakį: daiktai ima šokti, o žmonės tampa tik savo pačių vaiduokliais. Nepamirškime, kad etimologiškai fantasmagorija reiškia „viešumoje prakalbinti fantomus.

<…>

Fantasmagorija yra tam tikro momento sapnas. Tačiau mes žinome, kad sapnas yra anapus chronologinio laiko – zeitlosigkeit (Freudas). Lygiai taip pat „ideologija neturi istorijos“. Sapnas, ideologija ar troškimas nesugriaunami, nes jų nepasiekia laikas.

Pabaigai šiek tiek apie parodos ekspoziciją kaip apie liftų muziką (muzak)

Pamiršus parodos kuratorių, A. Gelūno ir N. Bourriaud fantasmagoriją ir atsimenant liftų muziką (muzac), pastarasis reiškinys labai tinka kalbant apie parodos ekspoziciją ir kūrinius. Jie iš tiesų yra beveik negirdima, foninė muzika, garso takelis prekybos centrui ar oro uostui, kuriame vėluoja arba ir visai neįvyksta skrydžiai, kuriame daug skirtingų kalbų, sąmyšio, judesio, kuriame susikerta skirtingos perspektyvos, kažkas pykstasi, kažkas susitaiko, o garso takelis išlieka nebyliu, nepastebimu, neaiškiu, kažkokiu kažko liudininku. Galų gale, ir šis tekstas prisipažįsta esąs empatiškas parodos atmosferos atžvilgiu, tad juo pasitikėti nesiūlau.

[1] Amerikiečių rašytojo Edgar Lawrence Doctorow romanas „Regtaimas“ (1975).

[2] Edgar Lawrence Doctorow, Regtaimas. Vilnius: Margi raštai, 1998.

[3] Marxas vartojo „vaiduokliško šokio“ posakį: daiktai ima šokti, o žmonės tampa tik savo pačių vaiduokliais“ – ištrauka iš Bourriaud teksto „Prestižas ir fantasmagorija“.

Iliustracijoje: Pierre Bismuth. Be pavadinimo. Monetos, auksas, vienetinis kūrinys, 2010, 30 x 30 x 120. Nuosavybė: Galerie BUGADA & CARGNEL (Paryžius)

Wilfrid Almendra. Betono sodai (Nimfa). Marmuras, gipsas, dažai, vienetinis kūrinys, 2010, 170 x 45 x 45. Nuosavybė: Galerie BUGADA & CARGNEL (Paryžius) © Nuotrauka: Martin Argyroglo

Svajonė ir Paulius Stanikai. Paskutinė karalienės diena. Skaitmeninė spauda, 2012, 235 x 700. Nuosavybė:  menininkų

Šarūnas Sauka. Triukas. Aliejus, drobė, 2011, 180 x 190. Nuosavybė:  menininko

Daniel Buren. Sulygiuoti rombai. Baltas, lipnus vinilas, dažai, darbas in situ, 2008, 113.1 x 113.1
. Nuosavybė: GALLERIA CONTINUA (San Gimignano / Beijing / Le Moulin) 
© Nuotrauka: Ela Bialkowska

Claire Fontaine. Be pavadinimo (Nematoma ranka). Medis, plastmasė, varis, metalas, magnetas, nailoniniai siūlai, baterijos, 2011. Parodos vaizdas  M – A – C – C – H – I – N – A – Z – I – O – N – I, Museion Bolzano, Italija, 2012. Nuosavybė:  menininkės, Metro Pictures (Niujorkas); T293 (Roma); Galerie Chantal Crousel (Paryžius) © Museion. Nuotrauka: A. Ochsenreiter