Author Archives: Danutė Gambickaitė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Pašnekesys apie parodą „Vietos karta“ Kauno fotografijos galerijoje

Šis pokalbis yra apie šiuo metu Kauno fotografijos galerijoje vykstančią parodą (ir reiškinį) „Vietos karta“. Pirmą kartą paroda parodyta 2011 m. vasarą festivalio „Talino fotografijos mėnuo“ rėmuose.

Danutė Gambickaitė (D. G.) Atsimenu, kad pats pirmas su šia paroda (ir reiškiniu) susijęs klausimas, kuris kilo, – kas yra ta „vietos karta“? Kažin kodėl nesinorėjo pulti vartyti aiškinamosios literatūros. Nors  šiuo atveju labai paranki parodą lydinti kišeninė-delninė knygelė tuo pačiu pavadinimu. Joje paaiškinta labai daug kas, beveik viskas, todėl nelengva apie vietos kartą pasakyti ką nors naujo ir netikėto. Parodos kuratorius Vytautas Michelkevičius ten pateikia kelis priėjimus prie vietos kartos (reiškinio) apibrėžimo. Pirmasis – vietos karta sudaro „chebrą“, bendriją, karasą, o toliau kalba pakrypsta apie kuravimo strategiją – sava „chebra“. Antrasis, susijęs su atitikmeniu anglų kalboje, – generation of the place, kuris reiškia konkrečios vietos kartą ir vietos gamybą. Tačiau vartojant vertinį vietos karta kalbama apie tai, kaip fotografijos konstruoja vietą. „Vietos kartai“ priklausantieji yra gimę tarp 1975-1985 metų. Dar viena vietos kartos ypatybė – kitokia nostalgijos pajauta. Kitokia tuo, kad ji atrodo labiau poetiška ar lyriška nei ankstesniosios (gimusių iki 1975). Kaip Jurijus Dobriakovas pavadina, prarastosios kartos nostalgija, ar jaunesniosios (gimusių po 1985), kurią aš pavadinčiau, tarkim, neaiškiąja karta, nostalgija. Ką tu pasakytum apie vietos kartą? Ką, pavyzdžiui, manai apie tai, kad ji nurodo (ir kuria) linijinio laiko sąvoką, su kuria vis kovojame?

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė (J. M.-J.) Mane apėmęs dviprasmiškas jausmas. Viena vertus, atrodo, kad ši paroda su visu savo turiniu, „kartos“ ir sovietmečio nostalgijos artikuliacija jau yra buvusi.  Teoriniuose pamąstymuose apie fotografiją (ir ne tik) ši tema taip dažnai sutinkama, kad jau nuo pat pradžių negalėjau kitaip žiūrėti į parodą, kaip tik į Dobriakovo (kažkodėl tik jo) tekstų vizualinį išsiskleidimą. Man truputį įkyrus tas melancholiškas dairymasis atgal, tačiau reikia pripažinti, kad tame vėlyvajame sovietmetyje iš tiesų yra kažkas. Retrogradinis žvilgsnis, užkliūdamas už kasdienybės detalių, vaikystės rakandų ima ir prisiliečia prie „ateities“ (bet ne socialiniu, o būties išgyvenimo požiūriu.)  Aš nežinau, kaip tai paaiškinti. Gal toji karta – mediumai tarp dviejų epochų? Bet galvoju dar ir apie tai, kad gal žmonės yra pasiilgę utopijos, didingų ateities projekcijų, todėl ir dairosi atgal. Šiandiena šiandien neįdomi, nenostalgiška. O kodėl sakai, kad po 1985-ųjų gimę – neaiškioji karta? (Beje, aš nekovoju prieš linijinį laiką. Spiralė, kuria tiki labiau, irgi sudaryta iš linijos.)

D. G. Kodėl neaiškioji? Na, pasirinkau pirmą pasitaikiusį žodį, bet jis nėra netinkamas. Nieko čia gudraus – „neaiškioji“, nes dar nepasivadinusi, savęs neidentifikavusi. Kalbant apie kovas su linijiniu laiku, gal kiek pasikarščiavau, nes „kovoti“ – skamba grėsmingai. Turėjau omenyje įvairias teorijas, diskursus (jų begalė), kvestionuojančius linijinio-chronologinio (arba jei tau „linija“ per lanksti, galima sakyti „tiesė“), taigi tiesinio laiko skaičiavimo sistemą, kuria paremta, pavyzdžiui, mūsų vadovėlinė istorija. Na jei norėtum kokio nors apčiuopiamesnio pavyzdžio, tai galėtų būti facebook timeline‘as – tokį tiesinį laiką turėjau omenyje. Beje, su timeline‘u, kiek pamenu, labai kovojai. Dėl distancijos mūsų supratimas apie vietos kartoje save identifikuojančiuosius yra kiek efemeriškas, niekada iki galo „nepagausim“ kaip jie jaučiasi, ką ir kaip atsimena etc. Kita vertus, daugelis vietos kartai aktualių reiškinių neatsirado ir nedingo staiga, kaip staiga (iš karto) po 90-ųjų neatsirado nepriklausomybė – viskas persidengia, egzistuoja įvairūs liekamieji reiškiniai, sluoksniai ir posluoksniai etc.

Man įdomus pastebėjimas, kad ši paroda tau atrodo lyg jau būtų buvusi, man ji irgi atrodo tarsi jau įvykusi. O tas vietos kartos (sąvokos) dairymasis atgal nostalgija (ir melancholija) yra klampūs dalykai, o kalbėjimas apie jas dar klampesnis, kaip koks lakusis smėlis, tad per daug nespurdėdamos (kad visai neįklimptumėm) gal judėkime toliau. Ką tu manai apie pačią parodą?

(J. M.-J.) Apie parodą nieko nemanau. Paroda man „nesimano“  dėl bent kelių priežasčių. Pirma – ši paroda man labiau regisi kaip tekstas, o ne vaizdų paroda. (Tiesą sakant, taip vertinu visas Michelkevičiaus kuruotas parodas, gal čia senas įpratimas? O ir pats jis save kažkada pavadino „tekstažmogiu“, tai galvoju, kad tame yra racijos.) Tai ne dėl to, kad joje rodomi kūriniai būtų mane nuvylę. Nors teko matyti tik „kamerišką“ parodos variantą Kaune, o ne viso pajėgumo darinį Taline, pripažįstu, kad paroda yra gera.  Gera, nes yra gerų kūrinių. Įsiminė Roberto Narkaus ir Mildos Zabarauskaitės saulės zuikiai ant sovietinių daugiabučių langų, Arnio Balčiaus fotografijos, imituojančios sovietinės vaikystės situacijas. (Tiesa, žvilgtelėjus į jas pirmąkart, piršte piršosi Ramunės Pigagaitės „Mano miestelio žmonės“, bet paskui išaiškėjo, kad čia truputį kas kita.) Dar keletas. Tačiau paroda vis tiek liko tekstu, nes labai stiprios parodos dalyvius ir jų kūrinius rišančios siūlės. Taip sakant – stipri argumentacija, kuri šoka priekin vaizdo. Kartais ima ir taip nutinka. Galima būtų reaguoti į šiaip jau kiek pabodusią postsovietinės kartos problemėlę alergiškai, bet čia jau paties rūpestis, o ne pagalys į parodos ratus.

D. G. Jei jau prakalbome apie ją kaip apie tekstą, man jame regisi kelios kryptys. Pirmoji kone tiesiogiai atliepianti aptariamos kartos specifiškumą, problematiškumą, ypatingumą. Šiai krypčiai būtų galima priskirti Ivars Gravlejs, Arnis Balčus, Ieva Epnere, Marge Monko, Rimo Sakalausko kūrinius. Jie taip ryškiai atliepia parodos koncepciją, kad galų gale jos kontekste ima atrodyti iliustratyviai, jokiu būdų nesakau, kad jie tokie yra, nes kokios nors kitos parodos kontekste jie atrodytų visai kitaip. Antrąją kryptį sudaro parodos temą netiesiogiai arba ne taip (mažiau) tiesiogiai atliepiantys Elina Ruka, Kaspars Podnieks, Krista Molder, Sigrid Viir, Tado Šarūno, Ugniaus Gelgudos, Roberto Narkaus ir Mildos Zabarauskaitės, Akvilės Anglickaitės kūriniai. Jie parodos kontekste man pasirodė atviresni.

J. M-J. Taip, geras žodis – „atviresni“. Kai pagalvoji, tai tekstinis parodos charakteris sureguliuoja interpretacijos lauką ir jį truputį uždaro.  Kaip ir pastebėjai anksčiau, patys organizatoriai pasirūpino puikiai viską įtekstinti parodą lydinčioje žavingoje knygutėje, kas kaip visad padaro savo. Suvaržo, pateikdamas per daug raktų. O ir pats kartos arba karaso reiškinys gerokai hermetiškas, ką jau irgi įvardijome. Bet patys kūriniai, atrišti nuo tekstinio parodos voratinklio būtų net labai atviri. Smulkus pavyzdys, iliustruojantis gabaliuką šios minties – Tado Šarūno žvaigždžių karų personažas, kažko besisukinėjantis aplink miško ąžuolą, klampojantis po sudžiuvusius žolynus lietuviškuose laukuose. Bežiūrėdamos į tas fotografijas su D. T. jau buvom bepradedančios lįsti ir į lietuvių tautosaką, ir kaip į kai kuriuos pasėlius negalima eiti, nes laumės sugaus (ypač, jei esi bernelis). Prisigamino asociacijų, kurios buvo įdomesnės negu paties autoriaus siekiama įvaizdinti ir įvaizdinta mintis apie plūstančią vakarietiškos masinės kultūros įtaką.

D. G. O aš žiūrėdama Tado Šarūno fotografijas atsiminiau Talino situaciją tuo sovietmečio laikotarpiu, kai Helsinkyje buvo pastatytas naujas didelis televizijos bokštas, kurio siunčiamos bangos buvo tokios  stiprios, kad šiaurės Estijos gyventojai be didelio vargo žiūrėdavo vakarietiškas televizijos programas. Tokiu būdu mieste susiklostydavo labai kurioziškų situacijų, pavyzdžiui, tai vienur, tai kitur prie vakarietiškiau atrodančių mašinų trindavosi berniukai kažką burbantys į savo įsivaizduojamus laikrodžius, tai atkartodami serialo „Ratuotas riteris“ scenas. Arba vieną dieną kažkodėl staiga žmonės pradėjo plūsti į Taliną. Pasirodo, tą vakarą suomių televizija pradėjo transliuoti vieną pirmųjų erotinių serialų. Kiek užsikalbėjau, bet štai kaip suveikia atmintis. Šiuo atveju atsimenami dalykai (nors ir ne mano, tiksliau manieji ne autentiški) yra labai patrauklūs, mąsinantys, komiški, kurioziški, keisti. Kalbant apie keistenybes, norėčiau pacituoti Jurijų: „<…> mūsų atmintis pati savaime yra „keista vieta“, mus nepaliaujamai traukia ir intriguoja įvairios keistos vietos ir situacijos, konspiracijos teorijos ir miesto legendos, „Tvin Pyksas“, „autsaiderių“ menas, atsiskyrėlių komunos, niekam nežinomi keistų filmų ir muzikos kūrėjai, miesto užkaboriai, laike užsikonservavę rajonai ir t.t.“. Tokios tad sovietmečio saulėlydyje gimusiųjų traukos, kurios vienokiu ar kitokiu pavidalu turbūt išlieka ilgam. Parodoje jos daugiau ar mažiau aiškiai atsiskleidžia.

J. M-J. Galvoju, kad mūsų atmintis – ir „keista vieta“, ir šiaip jau normalių, įprastų dalykų „keistintoja“. Turiu galvoj, kad praėjus tam tikram laikui, gręžiojamės atgal ir imame keistinti praeitį. Tiek nedaug laiko palyginti praėjo nuo mano pačios vaikystės, o viskas joje atrodo taip keista… Žinai, šitaip besvarstant ryškėja, kad „vietos karta“ iš tiesų panašūs į vaikus. Atmintis juos laiko pririšusi bambagysle prie vėlyvojo sovietmečio patirties. Tai atliepia Svetlanos Boym reflektyviosios atminties sąvoka, žyminti pastangas atgaivinti praeitį tam, kad būtų galima ją permąstyti. Tokių mėginimų apstu kine, literatūroje, muzikoje, vizualiuosiuose menuose. Nostalgija arba Ostalgija tapo madinga mūsų laiku. Įdomu, kurioje timeline‘o (arba spiralės) vietoje šis taškas atrodys buvęs, kai žiūrėsim į jį jau iš ateities?

Paroda  „Vietos karta“ Kauno fotografijos galerijoje veikia iki kovo 24 d.

Akimirkos iš parodos „Vietos karta“ atidarymo Kauno fotografijos galerijoje:

Vilniaus dailės akademijos magistro baigiamųjų darbų gynimai

Jolanta Marcišauskyte-Jurašienė (J.M-J.): Turbūt išlaikom rašymo pagal abėcėlę tvarką? Mąstau, kad prisimenant šių metų VDA magistrantus, teks šnekėtis tik apie keletą, bet šie tikrai užims argumentuotą vietą mūsų (o tikiuosi, jog ir kitų) abėcėlėje. Pirmas manojoje bus Julius Balčikonis. Jo paroda-dedikacija Juozui Balčikoniui ir savo šaknims „Erdvėlaikis“ veikė tekstilės galerijoje „Artifex“. Jos veikimo metu ir įvyko gynimai, o gal tiksliau būtų sakyti „gyrimai“. Pastarieji buvo pelnyti, autorius su kaupu įgyvendino magistrantams keliamą vieną iš tikslų – argumentuoti poziciją. Tą padaryti šiuokart, atrodo, galėjo būti ne taip lengva. Dirbant su žymios menininkų šeimos, savo šaknų, savo vaikystės patirčių archyvu, gresia pakliūti į romantizavimo, nostalgijos, salsvų savo ir šeimos ryšio paieškų, menininkų dinastijos tęstinumo ir išsivadavimo nuo visa apimančio žymių tėvų šešėlio spąstus. Visa tai yra, tačiau harmoningomis, nuosaikiomis proporcijomis bei po labai lakoniška, nedaugiažodžiaujančia, nuošaliau stovinčia autoriaus pozicija. Julius tarsi be galo diskretiškas ir kartu jautrus praeities mylėtojas kapstėsi po savo šeimos archyvą, gyveno jame, atradinėjo, atsiminė ir sulydė asmeniniu archyvu tapusias vaikystės patirtis (prisiminimus) su ne iki galo (at)pažįstamomis, ta tikra prasme, mito vietą sąmonėje užimančiomis senelių, tėvų gyvenimo, užfiksuoto kino juostose, senose fotografijose, nuoplaišomis bei realiais faktais. Viskas primena savotišką laiko mašiną, kuria nuvykstama (sugrįžtama) ir pas Juliaus tėvus, senelius, jų vaikystės aplinką, vėliau keliones po egzotiškas, neregėtas šalis, taip masinusias už Geležinės uždangos tūnojusią akį. Per tai ateina ir tarpukario, sovietmečio sociokultūrinė epochų panorama, išeikšta subjektyvizuotu kampu, ne tikslingai. Tiesiog nuostabus viso to įvaizdinimas – autoriaus atkurta vaikystėje mėgta žymaus baldininko Jono Prapuolenio kėdžių tautinės ornamentikos motyvais bei projektoriaus kompozicija, kurią jo tėvai  kadaise susidėliodavo skaidrėms ir kino įrašams iš savo kelionių rodyti. (Sovietmečiu pabūti turistais po Vakarus juk galėdavo ne kiekvienas, o pagrindinis parsivežamas suvenyras būdavo nuotraukos).  Ratu išdėstytos kėdės ir viduryje pastatytas stovas projekcijai vizualiai primena laivą. „Laivas“, ant kurio „burės“ parodos metu Julius projektavo senas kelionių po Indijos pakrantes kino juostas iš šeimos archyvo, sutelkė mintį apie įvairius vaizdo išsaugojimo būdus kaip apie atminties kaupimą bei perkėlimą į kitą laiką, taigi grąžino prie pačios fotografijos prigimties.

Danutė Gambickaitė (D.G.): Burė visada yra nešėja, o sugretinus ją su judančio vaizdo projekcija įvyksta kažin koks metaforų, metamorfozių žaismas. Burė yra nešėja, judantis vaizdas irgi. Burė neša (plukdo laivą), judantis vaizdas – atsiminimus. Tikrų tikriausias atminties laivas su atminties bure, galų gale ir kelionė Atminties upe. Prisilietimas (-ai) prie archyvų yra keliavimas ištisu tokių upių audiniu. Man taip pat kaip ir tau Juliaus prisilietimai pasirodė apgalvoti, išjausti ir išausti kone iki smulkiausio siūlo. Kalbant apie tekstilės kvėpsnius Juliaus instaliacijoje. Jei kas nežino, Juliaus senelis buvo žymus tekstilininkas, todėl  prisilietimams prie šeimos archyvų tekstilės galerija tinkama vieta. Galų gale ir etimologinis žodžių tekstas ir tekstilė ryšys aptartas nekart. Štai ir (kaip tyčia) prieš kelias akimirkas Šiaurės Atėnuose perskaičiau Alfonso Andriuškevičiaus tekstą „Sufalsifikuoti dienoraščiai 2”, kur jis balandžio 7 dienos  įrašą baigia tokiu sakiniu: „Juk nūnai ir vaikui (bent kiek praprususiam) aišku, kad tekstas ir tekstilė – bendrašakniai žodžiai“. Tekstas Juliaus prisiglaudimuose prie archyvų yra svarbus – kaip kitaip sujungsi viską (textum lotyniškai reiškia sujungimą) į vieningą darinį? Nors, kita vertus, keista, bet, regis, tekstas čia nėra toks visagalis, o nuginkluoja jį asmeninis, be galo intymus santykis su medžiaga ir jis nepalieka vietos abejonei turbūt (ypač Juliui) ir žodžiams.

Kalbant apie kitas instaliacijos dalis labai įdomi pasirodė toji su kontaktiniais atspaudais, kuriuos Julius rado šeimos archyve ir patalpino drugeliams kolekcionuoti skirtose dėžutėse. Mažytės nuotraukytės su įmantriai apkarpytais krašteliais (atrinktos, beje, kuo abstraktesnės) iš tiesų primena trapius drugius. Dėl buvimo atitinkamoje vietoje nuotraukos ragina žiūrėti į jas kaip į kadaisbuvusias gyvas. Be kita ko galima įžvelgti ir drugio efekto (kartu ir keliavimo laiku) tropą.

J. M.-J.: simboliška, kad tą kelionių laiku ir erdve leitmotyvą tęsia paties Juliaus, sėdinčio Prapuolenio kėdžių laive vaikystės nuotrauka. Beje, Prapuolenis darė Čiurlionio paveikslams rėmus ir, gal atsitiktinai, o gal ne Čiurlnionio pavardė irgi atsiranda Juliaus „Erdvėlaikyje“ ir per Prapuolenio kėdes, ir per senelio susapnuotą labai čiurlionišką (kosmogonišką) sapną, kuris įskaitytas aktoriaus skambėjo parodoje. „Mažasis Juliukas“ yra ne tik nuotraukoje. Vaikiška vaizduotė, nostalgija, prisiminimai, įvairių detalių, realių ir nerealių faktų sanpynos, įgaunančios mitiškumo matmenį, šmėkščiojo visame Juliaus „Erdvėlaikyje“.

D.G.: Turbūt kitokios nei įgavę mitiškumo matmenį „realių ir nerealių faktų sampynos“, kaip sakai, esti suprantamos, juk čia būta nuotolio faktoriaus. O jis (nuotolis) kalbant apie archyvą (ir kaip galimybę, ir kaip būtinybę) yra kone imanentiškas. Vietą kalbėjime apie nuotolį galėtų atrasti ir simuliacinės nostalgijos sąvoka, žinoma, Juliaus atveju ji esti dar kitokia. Asmeninio santykio turbūt būta tiek, kiek ir nebūta, tatai paverčia nuotolį skylėtu tarsi kokiu sietu, rėčiu ar tinklu. Iš tiesų apie Juliaus „Erdvėlaikį“ būtų galima kalbėti labai daug. Čia kaip tasai Rolando Bartheso Punktum (fotografijos dūris, įdūrimas), kurį, beje, mini ir Julius, tiksliau visa flotilija Punktum‘ų. Tik šiuo atveju man (galbūt ir kitiems) Punktum‘ais (atminties kultūros teorijų kontekste) tampa instaliacijos, kuriose esti Juliaus jau išgyventi, permąstyti ir perduoti žiūrovams Punktum‘ai.

J. M.-J.: Kaip ir sakei, apie Erdvėlaikį būtų galima kalbėti daug, tikiuosi, kad jo burė horizonte išnirs dar ne kartą, bet metas pereiti prie kitos raidės: Gabrielės Gervickaitės. Jos magistro darbas „Kūnai ir mechanizmai“, tiksliau piešiniais ir įvairiais objektais nuklotas beveik visas antras „Titaniko“ antras aukštas, plėtota ne vienerius metus. Beveik visuose darbuose atpažįstamas tas pats motyvas – abstrahuota galūnė ir įtvaras. Viskas vėlgi kyla iš asmeninės patirties užkaborių – vaikystėje Gabrielė patytė daug sudėtingų kojos operacijų. Į medicininę aplinką nurodo ir žydra, elektirinė, balta, rožinė spalvos bei medicininės įrangos elementai, panaudoti objektams. Šiaip jau turint žinioj menininkės istoriją, būtų įprasta ir paranku kalbėti apie traumos eksploatavimą, net apie tam tikrus transhumanistinius užtaisus, bet Gabrielės atveju visa tai kažkaip užsiglaisto po spalvų, linijų, dėmių kompozicijomis ir įgauna kažkokį keistą, tarp formos aktualizavimo ir jos nuasmenininmo (gal net suabstraktinimo iki tiesiog estetikos) balansuojantį charakterį.  Autorei neprireikia griebtis gudrumų dėl „kas, kaip, kodėl“, įmantrių teorijų ar dairymosi į autoritetus, veikia pati jos tapybos (ir ne tapybos) kalba. Kad jau apie tapytojus, dar paminėsiu Joną Jurciką, per gynimus pristačiusį tris gigantiškas plakatiniu stiliumi nutapytas drobes (dvi vaizduojančias šienpjovius ir kosmonautus ir vieną su berniuku linksmame vaikiškame lėktuvėlyje, kuris pasirodė kiek ne į temą). Ankstesnėje Jurciko tapyboje svarbią vietą užimdavo humoras ir fantastika, o čia, regis, apeliuojama į rimtesnes postsovietinės traumos, tėvo ir sūnaus santykių temas, nors fantazmo elementas sėkmingai tebegalioja.

D. G.: Kadangi jau užsiminei, kad prisiminsime tik kelis autorius ir kūrinius, pradedam kalbėti apie Jurgitos Žvinklytės vyksmą „Minklė: kur žemės vidurys? Atsakymas: kur pats stovi“. Galutinis (dešimtasis) vyksmas įvyko birželio 10 d. Kalnų parko estradoje. Kalbant apie šį apvalų dešimtukišką vyksmą, jo ištakos susijusios su bent kelis metus Jurgitos gvildentomis linijos, piešinio, struktūros ir judesio temomis. Pirmieji judesiai buvo savitų linijinių struktūrų piešimas. Kiekviena linija turėjo atitikti kokios nors kūno dalies, pavyzdžiui, delno ilgį. Ant lipnia juosta nupiešto piešinio Jurgita šokdavo mėgindama atitikti savo pačios sukurtas struktūras. Galima sakyti, kad galutinis šių ieškojimų apibendrinimas ir buvo tasai iš pirmo pažiūrėjimo kiek mistiškas vyksmas. Ir, žinoma, daug galios čia turi ir atitinkama erdvė – Kalnų parko estrada. Žinantys turbūt pamena, kad joje (estradoje) esti žymos (kvadratukai, trikampiukai ir rutuliukai) skirtos šokėjams susigaudyti ir nepasimesti. Jurgita 10 dienų 10 val. mėgindavo įtilpti į 10 min. paišymo (šįsyk balta kreidele) vyksmą. Žinoma, tos 10 min. tapdavo ir, pavyzdžiui, 12 ar 18, juk kliautasi čia vidiniu laikrodžiu, kuris nebūtinai esti sutampantis (ir geriau, kad nesutampantis) su išoriniu, ar ne?

J. M.-J.: Vieną iš tų dešimties rytų stebėjusi Jurgitą kuriant nepaaiškinamas, intuityvias sistemas taškiukais ir kvardratukais nužymėtame estrados apskritime, ritmiškai brėžiant kreida liniją ir ant jos sėdant, gulant, vėl brėžiant naują, vėl sėdant, gulant, galvoje iškilo Stounhedžo kūnu vaizdinys. Jurgitos dešimties dienų performansas skaičių, ženklų, kūno ir pasikartojančių judesių naudojimu artimas religiniams arba magijos ritualams, pirmykščiam bandymui užčiuopti gamtos, laiko, visatos sanklodą ir dėsnius. Gynimų dieną performansą pamatęs Navakas tarstelėjo: „Čia New age‘as“. Taip, manau, kad dėl sąsajų su juo „Minkles“ būtų galima laikyti savita New age‘o interpretacija. Tačiau manau, kad tapatinti jas su kažkokiu konkrečiu pasaulyje vykstančiu reiškiniu būtų klaidinga iš esmės. Tai veikiau intuityvus sekimas fundamentaliais pėdsakais, mitais, kuriuos, bandydamos suvokti visatą ir save per ilgus amžius sumėtė įvairios skirtingos kultūros (ir religijos). Tam tikras linijas, atstumus atitinkančios žmogaus kūno proporcijos, iš linijų ir kūno susidarantys ornamentai, primenantys žvaigždynų brėžinius, to paties veiksmo kartojimas, primenantis maldą, skaičius 10, į kurį tarsi įtariama, jog susiveda absoliuto paieškos… ir nuolatinis nesėkmingas bandymas ištobulinti savo laiko pojūtį ir baigti ritualą būtent dešimtą jo minutę.  Dar vienas įdomus momentas tai, jog per visas dešimt dienų atliekant performansą nebuvo paisoma jokių išorinių aplinkybių ir trikdžių. Štai paskutinį kartą vyksmo fone griausmingai darbavosi senus estrados suolus ardantys meistrai, kurių buvimas pakišo dar daugiau idėjų apie nuolatos kintantį, dinamišką gyvenimą už arba aplink tai, kas fundamentalu.

D.G.: Jurgitos vyksmas kelia daug galimų minčių. Tikrų tikriausia minklė, tačiau įminimas nesvarbus, tai rodo ir Jurgitos pozicija – nieko neįteiginėti. „Minklėje“ esti įvariausių įminimo galimybių (galima vadinti jas ir sąsajomis). Vieni atrado sąsajų su baltų kultūra, antri indų, treti, pavyzdžiui, graikų teatru, ketvirtiems labai rūpėjo apranga, penktiems dainų švenčių tradicijos, šeštiems New age‘as ar mandalos, septintiems saulės laikrodis, aštuntiems aplinkos garsų kismas, devintiems žemėlapiai, dešimtiems ir sculpture in an expanded field etc. Galų gale supranti, kad esti šioje minklėje kažin kokio babeliškumo. Visgi tik pabyram, pažyram šen bei ten ir prakalbam skirtingom kalbom. Puiku, kai kartais taip ima pavyksta susikalbėti. (Pabaigai, gal paskaitykim Sigito Gedos eilėraščių iš knygos „Babilono atstatymas“).

Iliustracija viršuje: Jono Jurciko ekspozicija „Titanike“.

Julius Balčikonis „Erdvėlaikis“.

Gabrielė Gervickaitė „Kūnai ir mechanizmai“.

Bakalauro baigiamųjų darbų gynimai Vilniaus dailės akademijoje

Jolanta Marcišauskyte-Jurašienė. Galima būtų daug kalbėti apie darbų gynimus kaip reiškinį. Apie per juos išryškėjantį ne tik studentų potencialą, bet ir apie išnyrančias skirtingas katedrų dėstymo ir gynimo koncepcijas, tarpusavio konfliktus. Apie tai, kiek daug kūrinio suvokimui lemia gerai parinktas recenzentas, pozityviai nusiteikusi (nepavargusi) komisija ir daug kitų išorinių veiksnių. Bet…

Danutė Gambickaitė. Lai šis tekstas-pokalbis būna įspūdžių kaleidoskopas. Be jokių įššūkių parašyti, pavyzdžiui, apie visus. Pakalbėkim apie tai, kas praėjus savaitei ar kelioms išliko ir turbūt dar pasiliks. Tik vertėtų pažymėti, kad visi įspūdžių sukėlėjai verti žymiai didesnio dėmesio, tačiau ne šįsyk. Pradėjimo momentas visad yra kažkuo ypatingas, šiuo atveju tuo, kad sunku apsispręsti kaip pradėti, tad siūlau pradėti abėcėliškai dėliojant įspūdžių fragmentus.
Tad pradėkim nuo Arno Anskaičio. Ar kalbėdama apie Arno kūrinį nesijauti sekanti kiekvieną savo raidę, žodį? Turbūt taip ir turėtų būti apmąstant monumentą kalbai (kalbėjimui). Ar greičiau kūrinį apie kalbos monumentus ir momentus.

J. M.-J. Man patiko, kad kalbėdama apie A. A. (argi ne tobuli inicialai? Kažką baisiai primena.) tu natūraliai pavadinai jo darbą „kūriniu“. Rodos, tai tik lakoniškas, granitinėje Titaniko balkonėlio  atramos plokštėje išgraviruotas žodis „yra“, bet juo jungiamos dvejopo jo suvokimo galimybės ir kurstoma būties paieška įsiklausymo į kalbą būdu. Ir minties kelionės po lietuviško žodžio etimologijas.  Monumentas kalbai kaip būčiai, būčiai kaip kalbai liksiąs toje plokštėje, tačiau nepriklausantis nei akademijai, nei Arnui, nei gynimų dienai, amžinoje sąjungoje su pačia būtimi ir niekuo. Čia iš karto atkrinta tas koktus „savęs ieškančio studento“ leitmotyvas, pasirodantis taip dažnai, kad banalu ir kalbėti.  Viskas ir niekas čia buvo surasta ir išvesta iki grynuolio – vieno žodžio. Todėl taip, kai kalbi apie Arno kūrinį, visada galvoji, ką sakai, kaip išgauni žodį ir jo garsą. Kiekvieną iš žodžių imi vaizduotis kaip pamirštą monumentą.

D.G. Dvikirtis „yra“ yra (!)  bendruomeninio susitarimo (anot Saussure‘o, kurį dažnai citavo Arnas)  permąstymas. „yra“ neišvengiamai yra ir vietiškumo (tautiškumo) momentas. O ir užrašytas „yra“ palemono šriftu. Kalbant apie fonetiką, ilgasis balsis „y“ ir šiaip jau turi savy gylio, pameni – kažkada seniau juokavome, kad ir pati raidės forma ir garsas kreipia į gylį. Esu pagalvojusi, kad gilaus kūrinio sinonimu galima laikyti žodį „vyksmas“, iš dalies (nes yra ir kitų motyvų) ir dėl jame esančios „y“. Prisimenant garsą, Arnas dažnai citavo ir Žarskaus su Patacku straipsnį „Apie lietuvių kalbos paparčio žiedą“. Čia jie pritrenkia su „<…> garsas dar turi prasmę, o prasmė savo garsą“. Arnas ištraukia tiksliai tai, ko ir reikia monumentalizuojant (nes epitafiškos įrėžos granite esti tikriausia nuoroda į monumentą). Kalbant apie vietą, ji taip pat taikli. „yra“ užbraukiamas turėklu (pavadinčiau jį parankiuoju turėklu), o čia jau vėlgi visas spiečius nuorodų, į ką nori: Jacques’ą Derridą, Martiną Heideggerį etc.

J. M.-J.  Po Arno „yra“ mano abėcėlėje – Marijos Jociūtės instaliacijos tema „Laiko įprasminimas šiuolaikinėje visuomenėje“. Čia irgi esti laiko, būties, trukmės apmąstymo – ant stiklinės vienos iš fotomedijos katedros auditorijos langų atsiradęs būrys mažų juodų skaičiukų, žyminčių 365 dienas, mažytės vardinės kortelės, kuriose, remiantis vyrų ir moterų gyvenimo trukmės statistika  pažymėta, kurioje savo gyvenimo linijos taške šiuo metu jie yra jos pažįstami. Veiksmo pilname ketvirto aukšto koridoriuje rastas gal kelių kvardratinių metrų netaisyklingos formos lopinėlis, ant kurio niekas neužlipa, jis apeinamas (nustatytas stebint žmonių judėjimo koridoriumi trajektorijas).  Nereikšminga, nemindoma vieta ištraukiama iš savo nematomo buvimo ir pažymėta kaip galima vieta poilsiui, mėgavimuisi savo paties nefunkcionalumu. Čia tau ir amžinosios Foucault disciplinavimo, panoptikumo, visuomenės naudingumo-nenaudingumo žymės, laisvalaikio ne kasdienine to žodžio prasme refleksijos.  Tai, kad visa tai suturėta taip  švariai, matematiškai (net dizaineriškai) iš pirmo dirstelėjimo net nepritraukė minties prie viso to esmės, akis slydo paviršiumi kaip kokia gražia koridoriaus dekoracija.

D.G. Neseniai į rankas pateko JAV siociologo Eviataro Zerubavelio knyga „Time Maps“.  Knygoje gvildenamos laiko žemėlapių braižymo (kalendoriaus kūrimo) galimybės natūraliai susilietė su Marijos instaliacija. Kalbėti apie laiko įprasminimą, laiko žemėlapio (kalendoriaus) brėžimą/skaičiavimą (o brėžti gali tik skaičiuodamas tada kiekvienas brėžis tampa matematiniu veiksmu) ir su tuo susijusią savidiscipliną ir galų gale laisvalaikio (kaip savitikslio kultūros reiškinio) padėtį tame laiko žemėlapyje galima dar ilgai. Marija iš tiesų puikiai pradėjo. Kalbant apie savitikslius kultūros reiškinius galime įjungti kalbėjimą apie „Vartų“ galerije tapybos darbus apsigynusį Liną Jusionį. Lino kūriniuose esti hedonistinio gėrėjimosi tuo, kas yra aplink, o aplink labai dažnai stadionai, kurie išsyk nuveda prie sporto ir žaidimo temos. Čia vaisinga prisiminti Arūno Sverdiolo arba Eugene Finko kalbėjimą apie žaidimą kaip apie kultūros fenomeną su sava „žaidimo ertme“, kuri nardina ir įtraukia į savą laiką ir erdvę. Taip atveriamos galimybės hedonistiniam patyrimui. Iš tiesų žaidimas visada savy turi šį tą hedonistiško, ką apie tai manai?

J. M.-J. Žaidimas vienas dažniausių hedonizmo gaminimosi būdų, pati jo prigimtis ir stimulas yra malonumo siekimas.  Kalbant apie Lino tapybą, tiek apie hedonizmą, tiek apie žaidimą kalbėti labai pritinka.  Dar visada norisi kalbėti apie detektyviškumą kaip vieną iš jo stipriai priartintų arba apstrahuotų aplinkos objektų siūlomų žaidimų.  Susidūręs su jais akis į akį nejučiom į jį įsiveli, spėliodamas ir bandydamas pratęst, kas dar yra tame paveiksle ir ko nematai.  Panašiai istorijas atsekti, susidėlioti reikia žiūrint į skulptorės Marijos Šnipaitės peizažo dekonstrukciją. Kambaryje matai horizontaliai paguldytą, nuo žemės pakeltą beržą, kampe –  sustingusį druskos kauburėlį, ant sienos blausiai (lyg saulė žiemą) šviečiantį lempos diską, į sieną atremtas lyg ir rogių kojas (be rogių)…  Įžengęs į patalpą iš karto imi dėlioti, kokia kieno funkcija (kaip ir spektaklio scenografijoje – jei ant sienos pirmame veiksme kaba šautuvas, žinok, kad trečiame veiksme jis iššaus).  Žiemą Marija nemažai važinėdama po Lietuvą ir pro langą stebėdama lygų, snieguotą lietuvišką peizažą, perkėlė to klasikinio peizažo dalis („laukas, kelias, pieva, kryžius, šilo juosta mėlyna“, išskyrus kryžių) į tas dalis menančius objektus. Taip gulsčias beržas tapo lopiniuotu, aptirpusiu sniegu nuklota peizažo linija, buitinė lempa – saule, druska – nenoriai tirpstančiu sniegu patvory pavasarį. Žaidimas užuominomis, link’ais, bet yra ir tikra istorija, beveik autobiografiška. Ji tokia, kaip būna pasakose apie močiutės, senelio, vaikučių ir katinėlio raunamą ir neišraunamą ropę: autorei nusprendus, kad jai būtinai reikia beržo, kartu su padėjėjais keliavo į mišką, pjovė tą medį, vargdami tempė rogėmės per snieguotą lauką, kyšojo tik įklipusių  rogių galai…  Visi link‘ai, išgirdus šią „pasakaitę“ susiveda vienas į kitą. O kas smagiausia, kad mintis neužsilieka uždarame rate nuo objekto prie objekto, o įgali nukelti į literatūros ir dailės įstorijos aruodus, kuriuose  peizažas kaip toks retai reflektuojamas, nes rodosi kaip savaime suprantamas dalykas.

D.G. Atskiro aptarimo reikėtų ir Linos Kruopytės ir Agotos Lukytės instaliacijoms-parodai „We don‘t need freedom, we don‘t need justice just someone to love“. Visa „Titaniko“ ekspozicijos salę užpildęs vyksmas prasidėjo anksčiau nei vyko gynimai. Spaudoje vienur kitur pasirodė spaudos pranešimai, kviečiantys į parodos atidarymą. Parodos formatas išliko net diplominio darbo aiškinraščiuose – jie pateikti kaip parodą lydintis sąsiuvinis. Linai ir Agotai teorija ir kuratorystė tampa medija menininei praktikai. Ieškant analogų į galvą ateina vienas (žinoma, yra ir daugiau) kelissyk Lietuvoje pasirodęs prancūzų menininkas Benoit Maire, kuriam teorija kone fiziškai yra puikiausia medžiaga. Žinoma, esti pas Liną bei Agotą ir ironijos, ir simuliatyvumo, tačiau jie saviti. Panašiai per dantį būtų traukiamas labai geras bičiulis – ir žavimasi, ir mylima. Esti tokia sena pop daina: „Myliu, noriu, negaliu“ (neglėjimas ta prasme, kad negali tverti), o čia jau vėl spiečius minčių ir nuorodų, pavyzdžiui, į popmuziką, institucinę kritiką etc. Kalbant apie parodos pavadinimo kilmę. Lina ir Agota, norėdamos tokiai parodai būtino ilgo ir poetiško pavadinimo, suranda jį Stefano Brüggemanno internetinio projekto www.showTitles.com aruoduose. Spaudos pranešimas taip pat atitinkamas, tai – menotyrininkių Gerdos Paliušytės ir Monikos Lipšic laiškas-šablonas ir bandymas „prakišti“ projektą galerijoms. Ypatingas buvo ir gidas Antanas Gerlikas, tiksliau gido Antano žynio lazdelė, rodanti įvairiomis kryptimis: ar į filmo apie Pandas ištrauką, ar metalinį stelažą, ar į margaspalvį kilimą ar dar kažkur?! Būtų galimą Linos ir Agotos parodą pavadinti šablonų paroda arba paroda apie šablonus. Taip pat būtų galima ją (parodą) pavadinti ir pamėkle arba pamėkliška paroda (remiantis filosofu Arūnu Sverdiolu). Dar būtų galima parašyti šablonišką tekstą, kuris atitiktų tąjį gallery chics stiliuką, ką manai?

J. M.-J. Tikiu, kad kada nors kas nors tokį tekstą ir parašys. O man patinka prisiminti vieną jų kūrinių. Tai vertinimo komisiją, susodintą viename iš kūrininių – prie konferencijų stalo. Vaizdas kiek priminė per TV rodomus konkursus ir talentų šou, kuomet kažkas kažką padainuoja ar pašoka, o vėliau eilė vertintojų ima dalintis įžvalgomis ir komentarais. Visiems būna malonumas, kai komisija dė ko nors susiginčyja. Stovėdamos priešais ją Lina ir Agota gal ir nesiekė ironizuoti ir pačių gynimų proseso, bet be konferencijos šablono gavosi ir tam tikras gynimų (šou?) šablonas. Kas pabaigai?

D. G. O pabaigai gal dar šiek tiek apie įspūdžius. Jeigu suteikėme jiems valią atsigaminti ir laisvai tekėti, matyt, šitieji buvo stipriausiai įsikibę ir turbūt liks įsikibę ilgiau.

Iliustracija viršuje: Arnas Anskaitis, Yra, 2011.

Arnas Anskaitis, Yra, 2011.

Marija Jociūtė, Laiko įprasminimas šiuolaikinėje visuomenėje, 2011.

Lina Kruopytė, Agota Lukytė, We don‘t need freedom, we don‘t need justice just someone to love, 2011.