Author Archives: Benjamin Ismailov

Apie projektų erdvę „Petra Ark Space“ ir kai kurias institucinio hibridiškumo formas

unnamed-3

A)

Prie kai kurių olandiškų baržų, prie šoninių jų bortų yra kabinami taip vadinami „peiliai“ arba „ašmenys“, jie padeda suvaldyti laivo navigaciją esant dideliam vėjui. Kartais „peiliai“ atrodo tarsi dviejų – trijų metrų ilgio pašto dievo Hermio batų sparnai; kai laivas-barža krante, „peiliai“ pakelti, o išplaukus, jie panyra, sudarydami simetriškų, vandens paviršių pjaunančių pelekų įspūdį. Jų galai dažnai nudažyti raudonai, taip, kad vieta, kur praskiriamas vanduo, būtų pažymėta ir atskirta. Šis analoginis, regimas tik po vandeniu pjūvis yra vienas iš daugelio laivininkystės ir žmogaus bei vandens santykio atributų. „Peilio“ pjaunama linija, iš vienos pusės, surenka neapibrėžtą vandens pasaulio anapusybę paversdama ją baigtine linija. Sakykime, „peiliai“ surenka neužbaigtus anapusybės taškus, suteikia jiems linijos vienybę, tačiau plaukiant tai vyksta visąlaik, dėl to linijos (ir vienybės) pasirodo tesą iliuzijos, ir vis gi tik per jas, tarsi platoniško pasaulio tobulų figūrų inversijas, juda laivas. Tatai vyksta nuo pat pradžių, jam dar nepasiekus vandens, iki tol, kol mediniais, archimediniais sraigtais laivas yra nuleidžiamas į upę. Faktas, kad Archimedo išradimai tapo galios priemone ne tik statyti, bet ir užkariauti miestus, su pačiais išradimais nebuvo susiję. Archimedo brėžiniai/užrašai šio pasaulio nepasiekė, o jo mašinos buvo perimtos suvereno valdžion, nes kitaip jos būtų jį nugalėjusios (Latour, 1994).1 Sumoje matome, kad laivas, nepaisant visų jo fizinių savybių, keliauja senu, principiniu, idėjos apie judėjimą atsiradimo paviršiumi. Beveik neišvengiama, kad toks judėjimas ir jo logika, vykstanti tarsi ant niekad nepraėjusio, bet ir niekad nebuvusio paviršiaus, atveda mus ir prie galios, o taip pat ir sausumos bei vandens santykių paviršiaus. Pirmiausia akivaizdu tai, kas kartojasi: begalybė baigtinių taškų Amsterdame yra išreikšti per vieningas kanalų krantų, plaukiančių namų, kitų baržų ir laivų konstrukcijų bei judėjimų linijas. Akivaizdu, kad laivas yra šios simbolinės realybės dalis, tačiau tuo pačiu metu jis yra aiškus užmaršties palaikymo ir jos keitimo mechanizmas, taigi, objektas, kuris, tarsi Archimedo svertas, pasilieka teisę atimti galią iš karaliaus. Tokiu būdu mes priartėjame prie laivo kaip kvazi-objekto sampratos. Mes galime matyti jį jo pirminėje būklėje, būtent kaip keičiantį ir iškreipiantį simbolinę realybę (visų pirma erdvę ir laiką), nes juk galiausiai kiekvienas, paviršiumi plaukiąs laivas, neišvengiamai plaukia ir po vandeniu.

B)

Kaip ir kiekvienas laivas, olandiška barža pasižymi mobilumu, tačiau šiuo atveju man svarbu išskirti tuos aspektus, kurie apibrėžia laivą kaip autonomijos reiškinį ne jo valdymo ir turėjimo, o inžineriniu požiūriu. Turime suvokti laivą panašiai taip kaip mokslininkas suranda kosminio laivo variklyje pasislėpusią Pitagoro teoremą, kitaip tariant, kad matytume jį inžinerinių galimybių ir akistatos su jų aktualizavimo poreikiu perspektyvoje, ir kad suvoktume jį kaip giminę tų išradimų, kurie pirmieji stojo tarp tūkstančių vergų ir karaliaus. Šia prasme laivas, mūsų neatsitiktinai pavyzdžiu pasirinkta olandiška barža, niekuo neišsiskirdama, stačiai skandina mūsų požiūrį į laivus ir tai, ką su jais galima nuveikti. Taip mes atrandame laivą kaip objektą: laivą-namą, laivą-sodą, laivą-pilį, kitaip tariant, kvazi-laivą. Jis nėra vien tik materialus daiktas ant vandens, tai ir mokslų, ir ekonominių santykių objektas, bet kaip tik todėl, kad visų pirma jį išskiriame kaip išradimo įvykį, suvaldantį jau esančius galios santykius, mes taip pat jį atskiriame ir nuo vandens.

C)

Kodėl rašau apie olandišką baržą, apie jos „peilius“, galiausiai „virtualizuoju“ vandenį (taigi ir judėjimą vandeniu bei vandens judėjimą) ir tai tam, kad parodyčiau permanentinį laivo kaip inžinerinio įvykio statusą? Visų pirma todėl, kad šis tekstas yra skirtas Amsterdame, plaukiojančiame name steigiamai projektų erdvei paminėti. Man po ranka guli sena, bet puiki Peter Droege architektūrinė studija „Floating Shelter“ (1978), kurioje tyrinėjami su plaukiojančiais-namais susiję faktai ir statistika Amsterdamo, Paryžiaus, Sietlo, Vankuverio, Hanoverio, Londono ir kitų miestų vandenyse. Droege tyrimas atskleidžia daugybę antropologinių, susijusių su įvairių mokslų studijomis ir realybės aspektais faktų. Pavyzdžiui, skaitome, kad septyniasdešimtaisias gyvenamieji laivai Amsterdame atsiranda ir yra palaikomi linijinėje formacijoje, o Šiaurės Amerikoje, dėl administracinių ir finansinių priežasčių apibrėžtose jūreivystės aplinkose, jie sukuria kaimų ir getų vaizdą su didesne kontrolės sistema. Gyvenimas laive-name nuo XX a. pradžios reiškia ne tik savo-gerbuvio, bet ir likimo susikūrimą; tokios reikšmės kaip aš-pats, aš kaip atskirybė „gyvenime ant vandens“ reiškia ne tiek formalų atsiribojimą nuo sausumos, kiek nuo gyvenimo joje taisyklių: nuo vietinės valdžios, kitų socialinių ir kultūrinių grupių. Pirmieji gyventojai ant vandens Olandijoje buvo jūreiviai, prekiautojai, darbininkai, cirko žmonės. Amerikoje – šiaurės vakarų medkirčiai, sėlininkai, žvejai, keliaujantys šachtininkai. Namai-lavai leido jiems būti mobiliais ir autonomiškais. Šeštame-septintame dešimtmečiais vakarų kultūroje laivas-namas virsta gyvenimo gerovės ir laisvės simboliu, JAV plaukiojantys namai yra gaminami masiškai pritaikant juos įvairaus dydžio šeimų, porų bei senjorų laisvalaikio ir gyvenimo poreikiams. Šiandien vidiniame Amsterdamo uoste yra išlikęs tik vienas plaukiojantis namas, jis ir yra transformuojamas į naują projektų erdvę.

D)

Projektų erdvei Petra Ark Space (PAS) yra būdingos visos plaukiojančio namo savybės, bet ji yra pastatyta ant antro pasaulinio karo metais veikusio uosto krano platformos. Taigi, PAS yra laivo, namo ir industrinio krano hibridas. Kaip post-industrinio miesto „liekana“, jis tinka eksperimentavimui su naujomis uosto vandens ekologijos bei kultūros politikos paradigmomis, bet taip pat yra stipri simbolinio „išvietinimo“ platforma, lanksčiai prisitaikanti prie įvairių negatyviai dialektikai atliepiančių meno idėjų ir projektų. PAS hibridas yra „menchauzeniškas“: kaip laivas ir namas, jis galėtų būti pririštas prie įvairių modernių perspektyvizmų, žinoma, ypatingai tų, kurie daro laivus-namus mūsų bendro ekonominio gyvenimo dalimi, tačiau kaip krano vietos ir jo paskirties atmintis, laivas-namas atskiria save nuo tų perspektyvizmų ir pats save padaro nukreiptu į tam tikrą ateitį. Gal būt sumanymas matyti PAS hibridą kaip barono Menchauzeno pasakojamos istorijos herojų nėra tokia jau prasta mintis, juk Menchauzeno istorijos buvo pasakojamos jo paties, rūmų salonuose! Taigi, pamėginkime į šį hibridą pažiūrėti kaip į patį baroną. Svarbiausia  įsivaizduojama inžinerinė platformos savybė yra krano vaiduoklis. Ji būtina, jei manysime, kad PAS turi įveikti tas pačias kliūtis, kurias turi įveikti ir žmogus. Viena iš jų – matymas savęs praeityje, taigi, matymas neišeinančiojo iš laiko ir santykių sistemų, kurios neišvengiamai padaro mus praėjusio laiko dalimi. Formaliai, mes negalime išeiti iš daugybės sistemų – kalbos, valdžios, ekonominių santykių, simbolinių, etc. Visa tai žmogiška ir nežmogiška tuo pačiu metu, nes jei šios sistemos tikros, tai joks žmogus negalėtų savo gyvenančiu kūnu jas visas ištverti, bet jei jos nėra tikros, tam tikru būdu galima jų išvengti ir net jas valdyti. Taip, valdyti. Šiuo atveju reikėtų tik tam tikro mechanistinio santykio: žmogaus ir sistemos bei mašinos ir sistemos santykio atitikmens, tegul ir ne analogiško, bet valdymo „iš vidaus“, panašiai taip, kaip buvo valdomas baronas Menchauzenas, jam pačiam pasakojant apie save savo istorijas. Kranas šiuo atveju yra ta keistoji jungtis, kuri „iškelia“ iš sisteminių „to-paties“ pavojų, sudarydama judėjimo, į dar neužvaldytą žmogaus proto pasaulį, iliuziją. Protingai valdomas, šis judėjimas leidžia labai tiksliai ir iš viršaus pamatyti sistemas, kurios laiko sugniaužusios tapatybes ir priežastis, kodėl šiuolaikybė yra tokia, o ne kitokia. Bet grįžkime prie naujosios Menchauzeno mašinos, spekuliatvyviai mūsų išvedamos iš PAS hibrido. Tikriausiai galima teigti, kad šiuolaikybėje įvairios meno institucijos atlieka įvairius pamatinių modernybės herojų vaidmenis. Žinoma, kalbu apie vaidmenis, kurių atspindžiai žmonių kasdienybėje kartais virsta simboliniais kaltės ar kitokiais jausmais, tačiau tuo pačiu metu apie institucijas kaip Menchauzenus, Idiotus, Donkichotus, etc. Šie „pagrindai“, kitaip negu modernizme, jau yra pradedami suvokti ne per antropocentrinę (vadovas = institucija, ir pan.), bet kvazi-objektyvią (pagamintą tarp-žmogiškuose, kurie iš esmės visada yra ir ne-žmogiški, santykiuose) sritį.

E)

Šiais metais atsidariusoje projektų erdvėje Petra Ark Space (PAS) įvyko jau daugiau nei trys renginiai, o prieš keletą dienų atsidarė PAS inauguracinė paroda „Between the Onion and its Skin”. Tai yra pirmoji iš Fahmy Shahin (EG), Naime Perrette (FR) ir Belit Sag (TR) solo prezentacijų, vykstančių rugsėjo – spalio mėnesiais. Renginius organizuoja Mehraneh Atashi (IR) ir PAS direktorius, menininkas Jokūbas Čižikas.

unnamed-1

Petra Ark Space inauguracinė paroda Between the Onion and its Skin, 2016

unnamed-2

Petra Ark Space inauguracinė paroda Between the Onion and its Skin, 2016

unnamed-3

Petra Ark Space inauguracinė paroda Between the Onion and its Skin, 2016

unnamed-4

Petra Ark Space inauguracinė paroda Between the Onion and its Skin, 2016