Author Archives: Ayatgali Tuleubek

Dark Pool: pokalbis su Ignu Krunglevičium

Dark-Pool-ad-screenshot-2

Rugsėjo 4-6 dienomis Kunsthall Oslo vyko trijų dienų performasų ir peržiūrų programa Soft City, kurioje pristatytas Igno Krunglevičiaus projektas Dark Pool. Projekte Dark Pool žmogus vaikščioja po miestą su paslėptu radio dažnių siųstuvu, trikdančiu 3G, GSM ir WiFi signalus. Skaitmeninė mobili komunikacija tampa neįmanoma 10 metrų atstumu  nuo nepažįstamojo atlikėjo. Kaip sako Krunglevičius „turint tokį įrenginį rankose, beveik niekas negali tavęs sutrukdyti ar žinoti, kur esi“. Rugsėjo 5 dieną Krunglevičius Kunstnernes Hus (menininkų namuose) pristatė naują video kūrinį, kuris atveria tęstinio Dark Pool projekto kontekstą. Apie tai su juo kalbasi menininkas-kuratorius Ayatgali Tuleubek.

Buvo įdomu stebėti, kaip bėgant laikui keičiasi tavo kūrinys. Soft City parodoje naudojai bangų siųstuvą kaip ir vienoje ankstesnių Dark Pool versijų, tik šiuo atveju jį pristatei nauja – performanso – forma. Kokie procesai įtakojo būtent tokią projekto transformaciją?

Pristatęs šį kūrinį „Derivatives“ („Išvestinės“) parodoje Moss (N) praėjusiais metais, supratau, kad pats įrenginys manęs nebedomina ir man reikia kito komponento, kuris aktyvuotų kūrinį kompleksiškiau. Nusprendžiau sukurti keletą video darbų reklamos forma. Sukūriau tris reklamas „kompanijai“ pavadinimu  „Dark Pool“, kuri tariamai parduoda šiuos įrenginius. Reklaminis tekstas buvo aproprijuotas iš anti-technologinio judėjimo Neo-Luddite, taip įpinant kontekstą, kuriame šie prietaisai iš tikro naudojami. Dvi iš vadinamų reklamų yra atakuojančio pobūdžio, panašaus į politinių kampanijų pranešimus, o trečioji – kaip įprastas pardavimų skelbimas, didinantis pirkimus. Pasirinkdamas video formatą tikėjausi dėmesį nukreipti nuo įrenginio prie situacijos.

Ar naudodamas korporacinę pranešimų perdavimo retoriką norėjai išreikšti ironiją anti-technologinių judėjimų atžvilgiu?

Nenorėjau ironizuoti, tai buvo daugiau bandymas atskleisti prieštaravimus. Žmonės kurie daro ir perka šiuos siųstuvus yra tylūs ir nepastebimi internete. Produktai įsigijami pasenusiu, „rudimentiniu“, lyg paslėptu tamsiojoje tinklo pusėje, būdu, o apie reklamą žiniasklaidoje nėra ir kalbos. Reklama, rodoma, tarkim, oro uosto traukinyje būtų visiška kalbos, vartojamos Neo-Luddite grupių, priešingybė. Taigi jau iš pradžių man buvo aišku, kad „Dark Pool“ kompanija turėtų sudaryti tarptautinės korporacijos įvaizdį – archyvinės nuotraukos, garsas, aiški žinutė, patrauklus balsas už kadro. Bet, matyt, nors ir stengiausi išvengti ironijos, ji vistiek išlindo.

Šios Neo-Luddite‘ų ir kitos grupės – iš tiesų esu apie jas girdėjęs –  tikriausia nėra tipiškos nevyriausybinės organizacijos?

Ne, nėra. Iš esmės šios grupės yra skeptiškos spartaus technologinio vystymosi atžvilgiu ir su juo kovoja. Norėjau juos sukritikuoti, įvilkdamas jų žinutę į korporacinės kalbos formą, taip išsakydamas mintį , jog jie niekuo nesiskiria nuo Apple ar Samsung, kad Neo-Ludditai taip pat yra verslas. Jie turi prekės ženklą, logistiką ir gamybą, o jų produktas yra „parduoti“ ideologiją.

Dark-Pool-performance

Susidaro toks įspūdis, kad klausimai liečiantys technologijas tapo vienais iš centrinių pasaulinės dikusijos taškų. Menininkai nustojo žavėtis technologijomis ir vietoj to žiūri į jas su tam tikra kritika. Kokia tavo, kaip menininko, susidomėjimo technologijomis priežastis?

Mūsų realybė vis labiau medijuojama technologijų: vartotojų paskyros, prietaisų skydai, balso atpažinimo aparatai, algoritmai ir t.t. Jaučiu, kad neturime pasirinkimo; turiu omenyje, kad šie mus supantys dalykai lemia, kokiais būdais materializuojame savo idėjas. Kadangi LCD ekranai ir kompiuteriai yra objektai, su kuriais tenka sąveikauti daugiausia, juos naudoju ir savo darbuose. Žinoma, į technologijų politiką, galime gilintis toliau, bet tai yra tos sąveikos išdava.

Jau keleri metai technologinis vystymasis ir su juo susiję klausimai aktualizuojami WikiLeaks, Edward‘o Snowden‘o ir tokių incidentų, kaip praeitą savaitę nulaužtos įžymybių iCloud paskyros. Kokią poziciją užimti tokių įvykių akivaizdoje ir kokios menininės strategijos būtų efektyvios? Koks apskritai meno vaidmuo šitame visame? Ar turime tapti Ludditais?

Iš tiesų, informacijos nutekinimas iš iCloud labai smerktinas veiksmas. Ateitis, kurią sau kuriame tampa tokia keista, jog darosi sunku rasti žodžius jai apibūdinti. Žinome tiek, kad ši ateitis neišvengiama ir jos atžvilgiu jaučiame neįprastą azarto ir nerimo mišinį. Ne, Ludditai klysta, negalime grįžti į seną, saugią priešinternetinės eros praeitį. Ne technologijos kaip tokios skatina šiuos pokyčius, o už jų slypinti ekonomika. Tarkim, naujas tokių procesų sandūros rezultatas – daiktų internetas. Prieš keletą dienų Apple pristatė naują daiktą – Apple laikrodį. Tai ne tik elektroninė seno laikrodžio versija, bet kartu visai nauja teritorija rinkai pasisavinti. Jis žinos tavo širdies dažnį, kaip greitai mes iš tiesų bėgame ir kur eisime apsipirkti rytoj. Tai įrankis instrumentalizuoti žmogaus kūnui. Ir jų tik daugės laikui begant – sensoriai namuose, šaldytuve, katėje. Tai nebe įsivaizduojama dešimto dešimtmečio kiberpankų era, bet reali situacija su konkrečiomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, veikiančiomis mus visus, nekalbant apie įžymybes.

Dark-Pool-ad

Be viso to dar yra bitkoinas ar Twitter’io indėlis į Arabų pavasarį, anoniminės bendruomenės tinkle ir taip toliau. Jie suteikia viltį ar iliuziją, kad šie pokyčiai pasitarnaus tektoniniams poslinkiams visuomenėje. Tarkim, globalinį atšilimą sukėlusios idustrializacijos pasėkmes gali išspręsti tik tolesnis inžinerinis ir technologinis vystymasis. Gal tame laukia šviesi ateitis?

Kalbant apie Arabų pavasarį, manau, kad jis prasidėjo ne nuo Twitter’io, o nuo realių ekonominių ir politinių įvykių šalyse. Socialiniai tinklai padėjo juos pagreitinti, tačiau nemanau, kad jis užėmė svarbų vaidmenį. Galbūt per daug reikšmės suteikiame žiniasklaidai. JAV duomenų kompanijos neskatina Arabų sukilti, o anoniminė hakerių grupė neišvalys mūsų atmosferos. Iš tiesų, pasaulinio masto problemoms spręsti reikia pasaulinio masto inžinerijos.

Transhumanistai, Kurtzweil’as su savo singuliarumo projektu, taip pat tiki, kad technologijos mus išgelbės ir kad mūsų misija yra šį technologinį vystymąsi skatinti. Tikėjimas technologiniu progresu plačiai paplitęs tarp žmonių, o jei pažvelgsim į technologines bendruomenes, galima pagalvoti, jog tai kokios sektos ar netgi religija.

Šis įsivaizduojamas momentas, galimai tik kelios dešimtys metų į priekį, kai technologiniai pokyčiai pasieks tokią ribą, kad jie, pasak Ray Kurzweil’o, „pertrauks žmonijos istoriją“ ir „mes peržengsim biologines ribas, bet ne žmogiškumą“. Tai techno-utopinė Istorijos Pabaigos fantazija, kaip kokia religninė vizija ateistams. „ Moksliukų ekstazė“. Laimei, ji skamba labiau kaip paauglio visagalybės fantazija, nei tikra, išmatuojama realybė. Bet net ir taip, jei ir būsim prijungti iki žiaunų, o mūsų kūnai ir smegenys papildyti chirurginių implantų, genetinių ir cheminių gnybtų, pagreitinų metabolizmų ir optimizuotos neuro-architektūros  – kodėlgi ne, skamba kietai. Tokie pokyčiai atveria naujas teritorijas tyrimams. Kaip menininkas, aš ieškau stimuliuojančių situacijų, degalų meno gamybai. Tebus tai singuliarumo projektas, Neo-Ludditai, policijos tardymai, politinės kalbos, techno ar grupinė terapija. Žmonės ir kontekstai, kuriuos jie apgyvendina yra benzinas, iš kurio gaminu savo napalmą.

Tegul dega! Ačiū.

Ignas Krunglevičius gimė Kaune, Lietuvoje, gyvena ir dirba Osle. Šiais metais jo kūriniai pristatyti Šiaurės šalių pavilione Venecijos architektūros bienalėje, 2014, Crime in Art parodoje Krokuvos šiuolaikino meno muziejuje bei You Imagine What You Desire, 19-oje Sidnėjaus bienalėje, 2014.

Ayatgali Tuleubek yra menininkas ir kuratorius, gyvenantis ir dirbantis Osle. Jis dalyvauja grupinėse parodose, tarp kurių Maskvos jauno meno bienalė (2012) ir Künstlerhaus Stuttgart (2012) bei dirbo Centrinės Azijos paviljono kuratorių komandoje 55-oje Venecijos bienalėje, 2013.

Perpublikuota iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno žurnalo internete Echo Gone Wrong, 2014 09 24;