Author Archives: Aušra Trakšelytė

Straipsnio autorius:
Aušra Trakšelytė yra menotyrininkė, parodų kuratorė ir įvairių kultūrinių renginių organizatorė. Pagrindinė tyrimų sritis – įvietintas šiuolaikinis menas. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Konservatizmo griuvėsiai ant liberalizmo likučių. Rygos Skulptūros kvadrienalė 2016

mindaugas-navakas_swimmer-ii

Rygos skulptūros kvadrienalė rengiama nuo 1972 metų. Iš pradžių ji buvo skirta apžvelgti naujausius sovietinių Baltijos respublikų skulptorių darbus. Nuo 2004 m. kvadrienalę organizuoja Latvijos dailės akademijos nevyriausybinė organizacija „Meno vadybos ir informacijos centras“. Pakito ne tik kviečiamų menininkų geografija (prisidėjo Europos sąjungos šalys), bet ir siekis – nuolat ieškoti naujų požiūrių į šiuolaikinius meno (skulptūros) procesus, išryškinti visos Europos šiuolaikinio meno (skulptūros) raidos tendencijas.

Rengėjų dėmesys pastaraisiais metais stipriai pakrypo ne tiek į meno (skulptūros), kiek į politikos aktualijas („Europos erdvė“ (2004), „Daugumos diktatūra“ (2008), „Integracijos anatomija“ (2012)). Šie metai – ne išimtis. Pagrindinė kvadrienalės tema – dvi skirtingos (politinės) ideologijos – konservatizmas ir liberalizmas. Temos sumanytojo latvių skulptoriaus Aigaro Bikšes siekis – permąstyti konservatizmo ir liberalizmo sąvokų poliariškumą; atkreipti dėmesį į tai, kaip šios dvi skirtingos politinės ideologijos sugyvena, kaip reaguoja, save pozicionuoja permainų, tokių kaip konkurencija, globalizacija, migracija ir kt., akistatoje.

Žvelgiant paviršutiniškai, renginio formatas gana konservatyvus (vertinant kvadrienalės rengimo tradicijos tąsos aspektu), o liberalizmui reikšmingas individualizmas (kaip viena iš puoselėjamų idėjų), svarbus kuriančiam asmeniui, t. y. menininkui. Be to, liberalizmo (kaip politinės jėgos) pagrindiniai principai išsivysčiusiose šalyse (šiuo konkrečiu atveju – Europos sąjungoje) yra įgyvendinti. Tad šių (politinių) ideologijų problematika kvadrienalės kontekste netenka aktualumo.

Pagrindinę parodą „Being Good“ („Būti geram“) viešojoje miesto erdvėje bei Wagner Hall pastate sukomplektavo trys kuratoriai – menininkai Aigars Bikše (Latvija), Kirke Kangro (Estija) ir menotyrininkė Elona Lubytė (Lietuva). Tiesa, parodos pavadinimas pristatomų kūrinių atžvilgiu taiklesnis ir tikslesnis nei kvadrienalės tema.

Bet kurios kuruojamos parodos susitelkimas į tam tikrą temą ar diskursą įspraudžia į rėmus ne tik jos dalyvius (menininkus), bet ir auditoriją (žiūrovus). Natūraliai imama svarstyti, kuriame kontekste menininkas siekia būti geras (geresnis) – formos, medžiagos, turinio, … ar tiesiog menine prasme, o „atsakiusiems“ į konservatizmo ar liberalizmo temą „klijuojama“ politiškai angažuoto menininko etiketė.

„Being Good“ parodoje pristatomi 24 menininkų darbai. Jie, siekiant atliepti tematiką, pasižymi poliariškumu, dvilypumu, o kartu ir dviprasmiškumu (tiesiogine ar perkeltine prasmėmis). Pavyzdžiui, danų menininkas Jacobas Jessenas („Un-future“) ant baltos sienos pakabino įvairių pusiau perpjautų daiktų, kurie asocijuojasi su skirtingomis profesijomis. Kapitalistinės ekonomikos kritiką, jos įtaka mūsų socialiniam gyvenimui, taip pat pasitelkdamas įvairius daiktus, sudėtus ant stalų, išreiškia menininkas Kasparas Mülleris kūrinyje „Untitled“. Daiktai parinkti siekiant iliustruoti šiuolaikinio žmogaus sąmonę. Latvių menininkė Ieva Saulīte instaliacijoje „Kafkaesque sensitivity. Tasks, repetitions and leftovers“ erdvinius tūrius išpiešė atpažįstamais masinės kultūros produkcijos simboliais (pavyzdžiui Burrbery – ikoniniu britų prabangos ženklo ornamentu arba lengvai atpažįstamu saldainių After Eigth pakuotės simboliu), išryškindama santykį su mus supančia vartotojiška aplinka, o integruotuose video ekranuose – vidinį (individualų).

jacob-jessen_un-futureiii

Jacobas Jessenas, Un-future, 2016

Naują erdvinę patirtį ir savirefleksiją joje konstruoja Markus Kåhre instaliacijoje „Untitled“. Dviejuose kambariuose sukurto interjero „atspindys“ dubliuojamas ne veidrodžio, o kiaurymės pagalba. Ši iliuzija „ištrina“ suvokėją priversdama susimąstyti apie savęs identifikavimo reikšmę.

Kvadrianalėje neapsieita be teatrališkų egzistencialistinės ir nūdienos politinių aktualijų pakraipos instaliacijų, daugiausia eksponuotų viešojoje erdvėje. Menininkai Krista ir Reinis Dzudzilo ant apgriuvusio Rygos senamiesčio namo stogo instaliavo lotynišką užrašą „RESPICE POST TE. HOMINEM TE MEMENTO“ (antikinis Romėnų posakis „Apsižvalgyk aplink. Atsimink – tu (tik) žmogus“). Tai dramaturgija natūralioje urbanistinėje aplinkoje klasikine memento mori tema. Švedų menininkė Hanna Stahle kūrinyje „Trespasser“ aktualizuoja pabėgėlių temą. Ji miesto gynybinėje sienoje (!) instaliavo iš jos besiveržiantį amorfinės formos skulptūrinį objektą. Sąlyginai šią temą kvestionuoja ir suomių menininkė Kaarina Kaikkonen instaliacijoje „Ups and Downs“. Menininkė savo kūriniuose daugiausia naudoja perdirbtus daiktus, o šį kartą pasitelkė švarkus iš dėvėtų rūbų parduotuvės. Sujungtus tarpusavyje švarkus menininkė pakabino virš žiūrovų tarp dviejų senamiesčio namų ir buvusios Wagner Hall kavinės erdvėje.

reinis-un-krista-dzudzilo_respica-te

Reinis ir Krista Dzudzilo, Respica te, 2016

Net kelias interpretacijas siūlo prie Dailės akademijos įkurdintas menininkės Jaanus Samma kūrinys „Nettles“. Užsodintas gėlynas savo forma atkartoja barokinį ornamentą, naudotą Versalio soduose, tik vietoje gėlių čia susodintos dilgėlės. Kultūros ekstravagancija kombinuojama su nekultūriniu augalu, kuris, nepaisant jo gerųjų (medicininių) savybių, daugelio vertinamas kaip greitai plintanti ir kultūrinius augalus nustelbianti piktžolė.

jaanus-samma_nettles

Jaanus Samma, Nettles, 2016

Lietuviškąją parodos dalį kuravusi Elona Lubytė atsigręžė į naujas tradicinės skulptūros raiškos galimybes ir priemones – materialumą, trimatiškumą, erdviškumą, o tai, jos manymu, geriausiai įprasmina trys lietuvių menininkai – Juozas Laivys, Žilvinas Landzbergas bei Mindaugas Navakas.

Nors menininkas Juozas Laivys 2015 m. suspendavo savo meninę veiklą, iki šiol išradingai operuoja ankstesniais kūriniais. Pradinė menininko mintis kūrybinių dirbtuvių kartu su Latvijos dailės akademijos studentais metu buvo rasti tinkamą vietą ir būdą skulptūrinio objekto „Atominė elektrinė“ (iš ciklo „Mobilios skulptūros“) pristatymui. Dirbtuvių metu paaiškėjo, kad miestelis Seda yra ne tik Lietuvoje (Sedoje 2011 m. „Atominė elektrinė“ pirmą kartą buvo pristatyta), bet ir Latvijoje. Todėl kvadrienalės metu skulptūrinio objekto dokumentacija, atlikta latviškoje Sedoje, papildė lietuviškąją.

Prisimenant „Mobilių skulptūrų“ idėją, svarbus tampa ne pats objektas, o meninė akcija, kaip komunikacijos priemonė. Todėl paties objekto eksponavimas parodoje tampa nereikšmingas.

J. Laivio foto dokumentacija „SEDA (LT, 2011) = SEDA (LV, 2016)“ atliepia kvadrienalės temos dipoliškumą, o dedamas lygybės ženklas išryškina menininko apolitiškumą. Dokumentacijoje kaimyninių šalių panašumai niveliuoja individualius kalbinius ar valstybinius skirtumus, o konkurencingumą tarp šių ar kitų valstybių mažina energetinių išteklių poreikis.

juozas-laivys_seda-lt-seda-lv-ii

Juozas Laivys, SEDA (LT, 2011) = SEDA (LV, 2016), 2016

juozas-laivys_seda-lt-seda-lv

Juozas Laivys, SEDA (LT, 2011) = SEDA (LV, 2016), 2016

Nors Žilvino Landzbergo kūrinys „Be karūnos“ (2015) su kvadrienalės tema mažai kuo siejasi, jam parinkta ekspozicinė erdvė Wagner Hall pastate – pagrindinėje koncertų salėje – palieka ne ką mažesnį įspūdį nei faktas, kad 1837–1839 m. joje dirigavo kompozitorius Richardas Vagneris.

Dešimt kartų išdidintas elnio ragus imituojantis „fizinis skulptūrinis kūnas“ (ne medžioklės trofėjus) reflektuoja konkrečią „buvo/yra“ situaciją. Skulptūrinio objekto pagalba menininkas kuria erdvinius bei laikinius naratyvus, pastatydamas žiūrovą akistaton su savimi. Tačiau tai daro ne pasitelkdamas mizansceną ar nuvalkiotas frazes, o provokuodamas kūrinio masteliu. Savirefleksija šiandien reikšmingesnė nei informacijos srautai, o tai ir padeda įsisavinti Ž. Landzbergo kūrinys.

zilvinas-landzbergas_crown-off

Žilvinas Landzbergas, Be karūnos, 2015

Vienintelis lietuvių menininko kūrinys viešojoje erdvėje – Mindaugo Navako du skulptūriniai objektai „Plaukikai. I–II“ (2015–2016), sumerkti į miesto kanalą. Menininkas, neabejotinai tūrių ir erdvių, kultūrinių prasmių ir formų dialogo meistras, eksponuoja rankų gamybos plūdurus, kurie gyvybingoje spalvingų laivelių su triukšmingais irkluotojais aplinkoje disonuoja formos santūrumu. Nors plūduriuojantys objektai atrodo lyg nebylūs svetimkūniai, tačiau yra gana aiškus gestas. O išraiškingų gestų M. Navako kūryboje buvo ir yra ne vienas.

Taigi, nors kvadrianalės tema bei pagrindinės parodos pavadinimas komplikuoti (daugelio kūrinių atžvilgiu), šis renginys atkreipė visuomenės dėmesį į menininkus, ypač jaunus, kuriuos verta įsidėmėti ateičiai.

mindaugas-navakas_swimmer-i

Mindaugas Navakas, Plaukikai. I–II, 2015–2016

Nuotraukos: Lauris Aizupietis

Kelios Juozo Laivio parodos „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje arba kaip turėtų būti taisomi dantys“ pamatymo taktikos

_MG_2982

Kūrybinę veiklą suspendavusio menininko Juozo Laivio parodos „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje arba kaip turėtų būti taisomi dantys“ kelios pamatymo taktikos.

 Nuo vasario 5 d. Šiuolaikinio meno centre veikia 95-asis menininko Juozo Laivio viešas kūrybos pristatymas. Tai nėra naujų menininko kūrinių paroda. Po 2015 m. rudenį Plungės kultūros namuose įvykusio „Atsisveikinimo su publika“ menininkas pa(si)žadėjo iki 2029 m. nekurti meno. Iki šiol „sukauptą“ J. Laivio kūrybos archyvą perima administruoti „Kleopo draugija“. Ši draugija inicijavo ir konkursą parodos kuratoriaus atrankai.

Konkurse praėjusi net du atrankos etapus, parodos kuratore pasirinkta Neringa Krikščiūnaitė. Išorinių veiksnių neįtakota, pasitelkdama asmeninę kompetenciją, kuratorė atrinko dvylika J. Laivio darbų, sukurtų 1995 – 2015 m. laikotarpiu.

Neringos sudaryta kolekcija 30 proc. sutapo su menininko nuomone, ir tai išryškina tam tikrą kuratorinių parodų realybę. Tačiau čia svarbus kitas aspektas – ne kuratorius renkasi menininką, o menininkas kuratorių. Tad ši paroda taip pat yra naujų šiuolaikinio meno lauko dalyvių vaidmenų apibrėžimų kvestionavimas, manipuliavimas ir nustatymas. Tiesa, nusistovėjusių šiuolaikinio meno taisyklių „apžaidimas“ savaip menininko J. Laivio kūryboje nėra naujas dalykas. Dauguma darbų išsiskiria aštriu ir žvaliu požiūriu į autorystės, menininko, kuratoriaus ir institucijos santykius bei juos formuojančius kontekstus, parodų formalistinę ir institucionalizuotą struktūrą, ribą tarp meno ir gyvenimo, finansinę ar meninę/kultūrinę kūrinio vertę, (meno) kolekcionavimą. Kitas labai svarbus aspektas, kurį pastaraisiais metais akcentavo J. Laivys savo kūryboje, yra „nepriklausomas kūrinio/-ių gyvenimas“. Kūrinys po jo įgyvendinimo, anot Juozo, pradeda gyventi „savo gyvenimą“ arba gali tapti kito kūrinio pretekstu. Taip atsiranda nenutrūkstama kūrinių seka (arba ne).

Pavyzdžiui, šioje parodoje dvyliktasis kūrinys „Art history“ nekaba ant ŠMC salės sienos, o yra padalintas į 180 sunumeruotu ir suštampuotu dalių, kurias žiūrovai gali pasiimti su savimi. Ir tik nuo žiūrovo priklauso, ar 1/180 kūrinio dalis papildys ar pradės jo asmeninę meno kolekciją, taps skirtuku knygai ar bus išmesta. Taip kūrinys pradeda „savo gyvenimą“ ir nuotykius už „balto kubo“ ribų. Kiti ŠMC parodoje pristatomi kūriniai, kaip jau minėjau, taip pat ne nauji, o skirtingu laikotarpiu realizuotų menininko kūrinių postprodukcijos. Paroda – tai „kvietimas“ pasimėgauti, pamatyti ir suprasti „dalykus“ (J. Laivio kūrinius – A. T.) savaip. Tiesa, jei nepavyksta „savaip“, galima pasitelkti specialiai šiai parodai skirtą audiogidą, kurį parengė kuratorė Neringa Krikščiūnaitė.

Postprodukcija šios parodos rėmuose interpretuotina dvejopai. Viena vertus, eksponuojamų kūrinių išraiška pasirinkta siekiant juos pateikti „nematytu“ kampu, mat pastarieji apdoroti kompiuterine programa. Įdomu, kad kūrinius vienodai “mato” tiek susipažinęs su menininko kūryba, tiek su ja susidūręs pirmą kartą, tad žiūrovui belieka pasitelkti grynosios estetikos, spalvų derinių ar kitus, individualiai apspręstus, atrankos vertinimo kriterijus. Čia svarbi ne vertės, o būtent vertinimo taktika. Kitą parodos kūrinių-postprodukcijų aspektą skolinuosi iš teoretiko Nicolas Bourriaud. Postprodukcija, anot teoretiko, referuoja į „veiklumo zoną“, kurios esmė – „veikla, pasireiškianti užmezgant santykius su pasauliu per ženklus, formas, veiksmus ir objektus“ arba šiuo atveju – savo ankstesnę kūrybą. Dabar meno klausimas yra ne „ką̨ mes galime padaryti naujo?“, o „ką̨ galime padaryti su tuo, ką̨ jau turime?“.

Dar viena svarbi parodos kūrinių pamatymo taktika yra ekspozicijos architektūra. Parodoje pristatomi kūriniai atskiriami sienelėmis, o tarp jų viduryje pastatyti suoleliai. Taip generuojamas individualesnis žiūrovo santykis su kiekvienu kūriniu, o tokia eksponavimo taktika primena klasikinio ar modernaus meno palikimą globojančių muziejų strategiją. Šiuo konkrečiu atveju abstrakcijų, nors ir ne ekspresyvių ir ne tapybiškų, apžiūrėjimas, prisėdus ant suolelio, galimai padiktuoja besaikį stebėjimą, galimai virsiantį beaistriu matymu. Fiziškai paroda, o tam tikra prasme ir jos pavadinimas, apimtimi bei karkasine išraiška įsimenamas ir perprantamas „pažiūrėjus“ ne vieną kartą. Tai savotiška opozicija greito vartojimo kultūrai.

Nors gali susidaryti įspūdis, kad J. Laivio kūriniai nereikalauja didelių pastangų ir/ar dvelkia paprasčiausiu nerimtumu, humoristiniu lengvabūdiškumu, tačiau konceptualiai minimalistiniai meniniai sumanymai visada provokatyvūs. Štai ir abejojančiųjų šia paroda menininkas klausia, „ar jie atėję pas dantistą patarinėja, kaip jam geriau atlikti savo darbą? Ne! Be to, dažnu atveju pacientas net užsimerkia“. Tiesa, šiuolaikinis menas, manau, dažnu atveju primena ne dantų, o galvos skausmą, kuriam „numalšinti“ ne visada pakanka nueiti pas specialistą.

Paskutiniąja, o kartu ir vainikuojančia Juozo Laivio parodos pamatymo taktika laikyčiau nebekuriančio, tiksliau kūrybinę veiklą suspendavusio menininko poziciją. Nors tokia strategija gali kelti dviprasmiškų jausmų, tačiau tai itin atsakingas ir drąsus sprendimas. Niekam ne paslaptis, kad menininko „kapitalas“ kaupiamas naujų darbų kūrimo ir dalyvavimo parodose pagrindu. Savo poziciją J. Laivys komentuoja:

(…) MENININKO APSISPRENDIMAS NEBEKURTI SIEJAMAS SU NORU GYVENTI POLIO GOGENO GYVENIMĄ TAIP, TARSI ŽINOMAS POSTIMPRESIONISTAS SULAUKĘS GARBAUS AMŽIAUS NEBŪTŲ TAPĘS VISAME PASAULYJE ŽINOMŲ PAVEIKSLŲ.

– Tai savotiška utopija, tęsia Juozas Laivys, – siūlanti peršokti laike ir įsivaizduoti pasauli prieš postimpresionizmą. Kas nutiktų, jeigu žmogui su visa šimtmečio istorija ir žiniomis būtų suteikta galimybė atsidurti praeityje, kokios tada būtų pasirinktos taktikos bei išraiškos?

Beje, J. Laivio kūrinys, kuris keturiolika metų funkcionuos kaip paskutinis, yra būtent susitapatinimo su prancūzų tapytoju išraiška, vizualizuota akmeninėje plokštėje, primenančioje antkapį ar atminimo lentą.

Suspendavęs kūrybą, o iki šiol vykdytą meninę veiklą perdavęs administruoti „Kleopo draugijai“, J. Laivys pats tampa meno kūriniu. Meno kūriniu Juozas laiko „objektą, egzistuojantį erdvėje ir patvirtinantį autentišką faktą, liudijantį įvykį ar konkretų atsitikimą” ir priduria, kad “(…) savo darbais nesistengiu nieko pažeminti ar įskaudinti, siūlau tik džiaugtis gebėjimu pastebėti ir atlikti atitinkamus pokyčius”.

_MG_2964 _MG_2965-HDR _MG_2970-HDR _MG_2971 _MG_2973 _MG_2974 _MG_2975 _MG_2980 _MG_2981 _MG_2982 _MG_2984 _MG_2990 knyga1 image description DSC_5268  paskutinis1

Juozo Laivio parodos „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje arba kaip turėtų būti taisomi dantys“ vaizdai Šiuolaikinio meno centre, 2016. Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Šiuolaikinis menas kaip įrankis. Interviu su „Young Poor Artists“ kolektyvu

IMG_7721

Keturi menininkai, susibūrę po „Young Poor Artists“ vėliava, susiliejo į vieną ir kalba ne vienas per kitą, o pratęsdami ir papildydami vienas kitą. Likdami intensyviame asmeniniame kūrybiniame kelyje, siekia daryti įtaka kultūriniam gyvenimui ir jo aplinkai. Buvimas kartu jiems suteikia drąsos ir inspiruoja naujus projektus. „Young Poor Artists“ žodžius „menas“ ir „menininkas“ suvokia plačiau nei daugelis jų kartos atstovų, o kūrybiniu ir vadybiniu keliu žengia išvien. Jie nuoširdūs ir jauni, bet apie viską nuo pradžių…

Young Poor Artists? Idėja kilo iš to, kad esame lietuviai, iš šalies, kurioje, skirtingai nei užsienyje, jauniems menininkams paramos prasme nėra lengva. Mes esame jauni, ir kadangi tokių finansinių galimybių, kaip užsienyje, nėra arba jų yra žymiai mažiau, pradėjom juokauti, kad mes – „jauni neturtingi menininkai“. Galima sakyti, kad tai buvo „Young Poor Artists“ (toliau YPA) koncepcijos pradžia. Po kurio laiko, sėdėdami prie Vilnelės, prisiminėme tai ir pagalvojome apie „Young British Artists“, kaip ironišką mūsų poor artists variantą. Tada dar visi buvome studentai, per daug rimtai į nieką nežiūrintys, tiesiog studijuojantys ir smagiai laiką leidžiantys jaunuoliai. Vėliau, grįžę iš mainų programų ir įgiję skirtingos patirties, nusprendėme mintis paversti realybe – „fiziniu“ pavidalu. Juokavome, kad reikia atidaryti internetinę svetainę su banko sąskaita ir joje talpinti nuotraukas iš poor artists gyvenimo, buities ir pan.

Pirmasis mūsų performansas vyko gal prieš ketverius metus, dar neegzistuojant YPA. Tai buvo performansas, tiksliau – pirmas bandymas integruotis į Lietuvos šiuolaikinio meno sceną. Commune Art‘e vykusios parodos metu įkyriai sveikinomės ir prisistatinėjome žmonėms, atėjusiems į atidarymą. Tuo metu asmeniškai nė vieno iš susirinkusiųjų nepažinojome, ir mūsų nepažinojo. Šis performansas išsivystė iš nusistovėjusios nuomonės, kad absoliučiai viskas ir visose srityse vyksta per pažintis ir ryšius, tad reikėjo tuos „ryšius“ užmegzti.

Nors iš pradžių YPA nariai keitėsi, jiems nusistovėjus įkūrėme VšĮ ir pradėjome į veiklą žiūrėti rimčiau. Veikla? Veikiame dviem frontais – individualiai ir kaip grupė. Anksčiau manėme, kad buvimas incognito suteikia daugiau laisvės darant tai, prie ko galbūt nenorėtume rašyti savo vardų. Motyvacija? Motyvacija atsirado mąstant, kas mūsų laukia po studijų. Nenorėjome laukti kvietimo, o patys inicijavome YPA, kad galėtume save realizuoti. Grupėje veikti daug lengviau ir įdomiau nei individualiai.

Reikia suprasti, kad esame idėjiniai ir dirbame kultūrinį darbą. Mums rūpi kultūra, jos praturtinimas. Jeigu tai, ką tu padarei, yra gražu, tai ir yra gražu. Tai motyvuoja. Savo veikloje įžvelgiame daug perspektyvų.

Mūsų veikla – kaip šachmatų lenta, t. y. mūsų visų individuali veikla ir YPA veikla. YPA dabar yra labiau kaip brand‘as (prekinis ženklas – aut. past.), o ne tiesioginė šių žodžių reikšmė. Praeis kiek laiko, ir mes nebebūsim young (jauni), jau dabar nebeatrodome poor (neturtingi), gal ateityje net nebebūsime artists (menininkai). Strategija? Turime, bet jinai dinamiška, grandioziška bei kintanti. Ji nėra įsprausta į rėmus, o tai mums suteikia laisvės ir galimybių rinktis. Nesijausti „įkalintiems“.

Kai mūsų klausia, kas esame, tai esame linkę į šį klausimą neatsakyti. Ne todėl, kad nežinome, o todėl, kad esame laisvi ir atviri. Sąmoningai nežinome ir leidžiame sau tokia prabangą.

„Vaidmenų“ pasiskirstymas? Labai įvairiai būna. Nėra taip, kad vienas atlieka kokį konkretų vaidmenį. Priklauso nuo situacijos ir darbų. Kartais vieną darbą daro du, kartais du darbus vienas. Mums svarbu palaikyti demokratišką nuoseklumą. Ir sprendimai pas mus priimami demokratiniu keliu. Iš principo tai keturių žmonių diskusija. Jos metu priimamas sprendimas. Todėl mūsų „vidinė“ demokratija yra kiek geresnė negu „išorėje“. Per debatus randame labai gerų sprendimų. Vardan bendro reikalo mes galime, jeigu reikia, prislopinti individualią nuomonę. Galima sakyti, jog kiekvienas iš mūsų ignoruoja savo ego, suprasdamas, kad svarbiau – bendras tikslas.

POP-UP GALERIJA/SHOW? Kadangi esame nepriklausomi, galime sakyti, kad subjektyviai atsirenkame menininkus į show. O kai veikia keturi žmonės, tai subjektyvumas yra labai objektyvus. Atrankos „techninis“ modelis būtų toks – pasibraižome koncepciją, ir bandome suderinti vyksmo vietą, pasidarome menininkų sąrašą. Rinkdamiesi menininkus, vadovaujamės kontrasto principu, bandydami balansuoti ties kraštutinumais bei siekdami išgauti tam tikrą dinamiką. Atrankos principai? Taikome tam tikras kategorijas ar skales, mąstydami, kas „suveiks“, kokia vizija, siekiai. Aišku, esame atviri pasiūlymams. Mąstome out of the box (nestandartiškai – aut. past.). Tai dar stipriau turėtų pasireikšti ateityje, o tai ir yra YPA atpažinimo ženklas – asmeninis meninis požiūris ir kuratorinis sprendimas. Ateityje tai norėtumėme paversti pagrindine strategija.

Galerija GO9 prekybos centre? Kaip individualūs menininkai domėjomės meno rinkos veikimo principais. Dalyvaujant viename festivalyje, mums patiko, kad viena iš erdvių buvo prekybos centras. Tiesa, ta erdvė nebuvo artikuliuota ir veikė kaip tiesiog ekspozicinė erdvė. Tuo tarpu mes, rengdamiesi pirmam pop-up, sąmoningai rinkomės erdvę prekybos centre, o to Lietuvoje nelabai yra buvę. Buvo įdomus galerijos santykis su parduotuvėmis, ir tokį „ėjimą“ vertiname labai teigiamai. Šiais metais norėjosi vietos, kuri turėtų istorinį–kultūrinį kontekstą. Nuolatinė ekspozicinė erdvė? Tai klausimas, į kurį atsakyti būtų per anksti. Iš principo ar pop-up reikalinga nuolatinė erdvė? Manau, ne, nes galerijos, šou, renginio esmė ir yra „rastis“ vis kitose vietose, kurios nėra pritaikytos. Mums svarbu kontekstas, įsilieti į jį ir „suaktyvinti“.

Visi mūsų veiklos žingsniai yra vienas su kitu susiję. Jie koreliuojasi. Nieko nebūna atsitiktinai, bet bent jau šiuo metu sunku pasakyti, koks bus kitas projektas. Trečias pop-up‘as bus? Tikrai taip. Susiduriame su, galima sakyti, problema – mūsų galvos veikia daug greičiau, nei užtenka fizinių resursų. Stipriai „užsimojame“ ir tam, ką sugalvojame, įgyvendinti reikia daug laiko. Tad arba kada nors turėsime daugiau žmonių, arba išmoksime dirbti vienas už dešimt.

Komercinė YPA veika? Be meninės YPA dalies ir be pop-up renginių, vykstančių kartą per metus, yra projektinė veikla, jungianti šiuolaikinį meną ir komerciją. Nuo šių metų veikiame kaip kultūrinė industrija – į bendrus projektus įtraukiame kitus „prekės ženklus“, kitus menininkus. Mes generuojame uždarbį, bandydami naikinti takoskyrą tarp komercijos ir meno. Siekiame, kad pas mus užsakovas ateitų kaip pas menininkus, o ne kaip, pavyzdžiui, (grafinius) dizainerius. Naudojame šiuolaikinį meną kaip įrankį – tai mūsų siūlomų paslaugų išskirtinumas. Mūsų komercinė veikla paremta netradiciniais sprendimais, jų ieškojimais. Žvelgiame pirmiausia iš meninės, o ne komercinės pusės, ir viską darome su meile.

IMG_7767

Young Poor Artists pop-up paroda Umiastovskių rūmuose, Vilniuje, 2015

DSC03099 copy

Young Poor Artists pop-up paroda Umiastovskių rūmuose, Vilniuje, 2015

andrius erminas1

Andriaus Ermino ekspozicija Umiastovskių rūmuose, Vilniuje. Young Poor Artists pop-up paroda, 2015

andrius erminas2

Andriaus Ermino ekspozicija Umiastovskių rūmuose, Vilniuje. Young Poor Artists pop-up paroda, 2015

andrius erminas3

Andriaus Ermino ekspozicija Umiastovskių rūmuose, Vilniuje. Young Poor Artists pop-up paroda, 2015

Jonas Jurcikas1

Jono Jurciko ekspozicija Umiastovskių rūmuose, Vilniuje. Young Poor Artists pop-up paroda, 2015

Jonas Jurcikas2

Jono Jurciko ekspozicija Umiastovskių rūmuose, Vilniuje. Young Poor Artists pop-up paroda, 2015

Geiste Kincinaityte

Geistės Kinčinaitytės ekspozicija Umiastovskių rūmuose, Vilniuje. Young Poor Artists pop-up paroda, 2015

benas sarka1

Beno Šarkos ekspozicija Umiastovskių rūmuose, Vilniuje. Young Poor Artists pop-up paroda, 2015

benas sarka2

Beno Šarkos performansas Umiastovskių rūmuose, Vilniuje. Young Poor Artists pop-up paroda, 2015

DSC02960

Young Poor Artists pop-up paroda Umiastovskių rūmuose, Vilniuje, 2015

ELIJAS

Mariaus Povilo Elijas Martynenko pasirodymas Young Poor Artists pop-up parodoje, Umiastovskių rūmuose, Vilniuje, 2015

Ignas Juzokas ir Gediminas Griskevicius

Ignas Juzokas ir Gediminas Griškevičius Young Poor Artists pop-up parodoje, Umiastovskių rūmuose, Vilniuje, 2015

Mindaugas Jankauskas1

Mindaugo Jankausko ekspozicija Umiastovskių rūmuose, Vilniuje. Young Poor Artists pop-up paroda, 2015

Mindaugas Jankauskas2

Mindaugo Jankausko ekspozicija Umiastovskių rūmuose, Vilniuje. Young Poor Artists pop-up paroda, 2015

Mother Eleganza1

Mother Eleganza sukurtos užuolaidos Young Poor Artists pop-up parodoje, Umiastovskių rūmuose, Vilniuje, 2015

Mother Eleganza2

Mother Eleganza ekspozicija Young Poor Artists pop-up parodoje, Umiastovskių rūmuose, Vilniuje, 2015

Tomas Sinkevicius ir Vilte Braziunaite

Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus ekspozicija Young Poor Artists pop-up parodoje, Umiastovskių rūmuose, Vilniuje, 2015

Vytautas Tinteris

Vytauto Tinterio filmo peržiūra Young Poor Artists pop-up parodoje, Umiastovskių rūmuose, Vilniuje, 2015

Mobilios skulptūros pagal Juozą Laivį

Gruodžio 16 d. Rietavo mieste pristatyta trečioji Juozo Laivio skulptūra „Ruonis“. Tą dieną, nuo 11 iki 13 val., skulptūra buvo demonstruojama bei dokumentuojama Rietavo miesto viešosiose erdvėse. „Ruonio“ paviršiaus raštus kūrė ir margino Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos mokiniai. Pasak projekto koordinatoriaus Tomo Danilevičiaus, „šia improvizuoti siūlančia menine akcija norima paskatinti žmonių domėjimąsi šiuolaikiniu menu bei siekiama įlieti spalvingo gyvybingumo į kiek labiau nei įprasta apniukusią kasdienybę“ (iš pranešimo spaudai).

Juozas Laivys ir Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos mokiniai, Ruonis Rietave, 2011

Skulptūra „Ruonis“ – tęstinio projekto „Mobilios skulptūros“ sudedamoji dalis. Šiais metais tokių improvizuotų meninių akcijų menininkas J. Laivys pristatė bent tris – „Tankas grįžta į Salantus“, „Atominė elektrinė Sedoje“ ir minėtasis „Ruonis Rietave“. Visus tris kūrinius vienija jų pagaminimui naudojama medžiaga (putų polisterolis), lengvai atpažįstama ir aiški forma (muliažas, imitacija, kopija), laikino eksponavimo vis kitame Žemaitijos miestelyje idėja. Nors skulptūriniam objektui pagaminti skiriamos didžiausios (pinigų ir laiko) sąnaudos, tačiau tai nėra pagrindinė meninės akcijos dalis. Svarbiausias elementas – pats „mobilumas“, kuris mažai ką turi bendro su 1931 m. Marcelio Duchampo terminu „mobilios“, vartotu apibūdinti Alexanderio Calderio mechanizuotus kūrinius, dar žinomus kaip „kinetinės skulptūros“. „Mobilumas“ J. Laivio projekte suvokiamas kaip meno kūrinio at/judėjimo į tam tikras vietas bei bendravimo su vietos gyventojais, jų „susidūrimo“ su skulptūra momentai. Taip skulptūra tampa komunikacijos pretekstu ir priemone.

Juozas Laivys, Tankas, 2011

„Tanko“, prie kurio fotografuotis Salantų miestelio gyventojus menininkas kvietė nuo 6 val. ryto iki 18 val. vakaro (rugsėjo 9 d.), istorija pati savaime intriguojanti. Tankas „IS (Iosif Stalin) 2“, pagamintas 1943 m., jau po ketverių metų iš karo mašinos tapo monumentu žuvusių karių atminimui. Vėliau tankas mainais į naują skulptūrą (žodiniu susitarimu) atiteko liaudies menininkui, skulptoriui Viliui Orvidui, kuris jį parsigabeno į savo sodybą. Tačiau dėl netikėtos V. Orvido mirties Salantai taip ir liko be žadėtos skulptūros. Pats fotografavimasis prie J. Laivio skulptūrinio objekto, kaip reiškinys, priminė menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės mintį apie monumentaliosios Lietuvos skulptūros tradicijos pasmerkimą nemirtingumui. Anot menotyrininkės, monumentalių (figūrinių) paminklų visuomeninę būtį formavo įsivyravusi fotografavimosi, pozuojant prie vieno ar kito monumento, tradicija, o taip pat skulptūrų reprodukavimas ant mokyklinių sąsiuvinių viršelių, jų filmavimas ir kt. sklaida visoje Lietuvoje. Gal J. Laivys ir neturėjo sau išsikėlęs tikslo permąstyti esamą monumentaliosios skulptūros situaciją, tačiau 1:1 masteliu atkurtas ir ant likusio postamento laikinai eksponuotas „tankas“ daugeliui priminė netolimą praeitį.

Juozas Laivys, Tankas, 2011

Tuo tarpu galimai netolimą ateitį ir įvairias diskusijas, susijusias su atominės elektrinės statybomis netoli Lietuvos ir joje, simbolizuoja kitas „mobilių skulptūrų“ ciklo kūrinys – „Atominė elektrinė Sedoje“ (jos pristatymas vyko spalio 27 d.). Šio skulptūrinio objekto pristatymui pasirinktą minėtąjį miestelį, menininkas aiškina paprastai. Tai susiję su pavadinime esančiomis E ir A raidėmis, atitinkančiomis kūrinio pavadinimo pirmąsias raides (tik iš kitos pusės).

Juozas Laivys, Atominė Elektrinė Sedoje, 2011

Pusdienį Sedoje eksponuotas ir dokumentuotas „atominės elektrinės“ maketas, panašiai kaip ir „tankas“, turi aiškią ideologinę ir politinę potekstę. Tačiau sunku būtų J. Laivį laikyti politiniu ar politizuojančiu menininku. Situaciją padeda subalansuoti ir trečioji – „Ruonio“ –  skulptūra, kuri artimesnė anksčiau kurtiems darbams, tokiems kaip „Žagarės zuikis“ arba „Plungės lapė“ (šios ir kitos skulptūros 2010 m. gruodį buvo eksponuotos „ŠMC vitrinoje“). Be to, skulptūrinis objektas „ruonis“ grąžina prie „mobilumo“, kaip komunikacijos su miestelio bendruomene, sampratos. Tik šį kartą J. Laivys nutarė į kūrybinį procesą įjungti ne atsitiktinius (žingeidžius) miestelio gyventojus, o susitelkti ties Rietavo meno mokyklos moksleiviais, kurie perėmė „ruonio“ dekoravimo ir eksponavimo eigą. Bendradarbiavimą su moksleiviais (ironizuojant, o gal kaip tik labai rimtai) būtų galima laikyti J. Laivio pasidalijimo žiniomis ir patirtimi su galimai būsima jaunąja menininkų karta simboliu (juk iš Žemaitijos kilęs ne vienas gerai Lietuvoje ir už jos ribų žinomas menininkas).

Juozas Laivys, Atominė Elektrinė Sedoje, 2011

Visas tris „mobilias“ skulptūras būtų galima laikyti netradiciškai tradiciniais paprastais dalykais arba santykio su tradicine skulptūra viešojoje erdvėje interpretavimo galimybėmis. Tiesa, savo santykį su tradicine skulptūra netradiciniais būdais J. Laivys bandė aiškintis ir anksčiau. Pavyzdžiui, dokumentuotame performanse „Barborai“ menininkas, stovėdamas priešais Barboros Radvilaitės skulptūrą Vokiečių gatvėje (skulptorius Vladas Vildžiūnas), deklamavo specialiai jai parašytą eilėraštį. Šiuo gestu J. Laivys ne tik prisipažino mylintis Barborą (figūrinę monumentaliąją skulptūrą), bet kartu išreiškė savo poziciją stabilių skulptūrų atžvilgiu (kvietė ją į barą, pašokti, kitaip – truputį pajudėti). Kitas kūrinys – „Kregždė“. Juo menininkas taip pat imasi perinterpretuoti skulptūrą viešojoje erdvėje, pasiremdamas Juozo Mikėno skulptūrine kompozicija „Pirmosios kregždės“. Pasitelkdamas šią skulptūrą, kaip inspiraciją, J. Laivys (kartu su Tomu Danilevičiumi) šiuolaikinio meno parodoje Cesyje (Latvija, 2010 m.) pristatė vieną iš, jų manymų, originaliajame J. Mikėno skulptūros variante trūkstamų kregždžių. Šie ir kiti menininko kūriniai byloja, jog skulptūra J. Laiviui lieka aktualus, svarbus ir įdomus kūrybos objektas. Taigi nors dėl paties skulptūrinio objekto svarbos menininkas išlieka formos mylėtoju, tačiau kartu į kūrybą inkorporuojamas originalus ir nekanoniškas mąstymas apie skulptūros viešojoje erdvėje, mobilumo ir bendradarbiavimo bei bendravimo su vietos publika sprendimo būdas formuoja savitą „mobilių skulptūrų“ sampratą.

Visos nuotraukos iš autoriaus asm. archyvo.