Author Archives: Arkadiuszas Półtorakas

Straipsnio autorius:
Arkadiuszas Półtorakas yra Jogailos universiteto Literatūros ir kultūros tyrimų centro Antropologijos katedros doktorantas. Jo tyrimų sritis – šiuolaikinis menas ir medijų teorija. Vizualiojo meno kuratorius, vienas iš projekto „Elementorius miestų gyventojams“ organizatorių (www.fb.com/elementardzlamm). Žurnale „Szum“ nuolat publikuoja tekstus apie šiuolaikinį meną, rašo į leidinius „Dwutygodnik” ir „MOCAK Forum”.

Ką šiandien mąsto Džokonda? Maria Loboda Šiuolaikinio meno centre

02

2017 m. vasaris. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre galima aplankyti personalinę Marios Lobodos parodą, kurios angliškas pavadinimas „I am radiant, I am radiant, I am radiant in my defeat“ („Švytinti švytinti švytinti sutinku savo pralaimėjimą“) – užuomina apie poetinį įspūdingos instaliacijos matmenį. Poetiškumu čia galima vadinti tai, kaip Loboda kuria parodos atmosferą, dėlioja pasakojimą ir manipuliuoja žiūrovo dėmesiu. Menininkė taip perdarė didžiulę antrojo aukšto ekspozicijų salę, kad ji sušvito kone religinio susikaupimo aura – bent jau iš pirmo žvilgsnio. Tačiau apėjęs salę antrą ar trečią kartą žiūrovas patiria rimtą išbandymą, nes (remiuosi asmenine patirtimi) jo meditacinę nuotaiką ima blaškyti smulkūs, neįprastose vietose paslėpti parodos elementai – tokie maži, kad bemaž juokingi greta galingų, visą erdvę organizuojančių skulptūros formų (keturių keletos metrų aukščio „triumfo arkų”, ne mažiau monumentalaus iš javų pėdų nuvyto vainiko, pro kurį lengvai pralįstų iškart keturi žmonės, ar vidury salės stovinčios gipsinės didingo, bet absurdiškai ilgo rašomojo stalo išliejos).

Mažyčiai humoristiniai objektai grąžina lankytojo suvokimą į žmogišką – tiesiogine žodžio prasme – skalę. Jie sukelia įspūdį, kad dievai, kuriems Loboda skiria savo šviesiai mėlynas arkas-altorius, apsilankė ŠMC vernisaže ir kartu su menininke sutraukė cigaretę (nuorūka liko įsmeigta brangaus kremo veidui dėžutėje). Arba kitaip – kad Loboda kuria scenografiją puikiam spektakliui ir ką tik baigėsi pirmoji repeticija su kostiumais. Aktoriams pertrauka… Monumentalių melsvų vartų eilė ir milžiniškas rašomasis stalas išdidžiai stovi didžiulės salės vidury, užlieti blyškios, „klinikinės“ šviesos. Ant vienos iš šoninių sienų šmėžuoja sudaužyto antikinio frizo fragmentai, priešais – javų vainikas ir didelio formato nuotraukų serija. Užkaboriuose priglaustas rekvizitas.

Galima rizikuoti ir teigti, kad ši menininkė vaidina vis naują spektaklį su nauju entourage kiekvienoje personalinėje parodoje – vis gausesnėje scenų, kuriose žiūrovas niekuomet nesutiks aktorių, tačiaus galės sekti paliktais pėdsakais. Kieno būtent yra šie pėdsakai, atspėti nelengva: kartais Loboda savo darbuose įamžina asmeninę patirtį, bet dažnai ir slepia autobiografines detales bei sąmoningai supina jas su kitomis, pavyzdžiui, leisdamasi į pasakojimus apie mitologines herojes ar aristokračių dienoraščių veikėjas. Neseniai parodoje Madrido galerijoje „Maisterravalbuena“ autorė tarp kitų kūrinių eksponavo ir fotografijas, kuriose matyti po grindis išbarstytas moteriškų rankinių turinys – antidepresantai, ausų kimštukai, sąskaitos. Šios serijos darbus kuo puikiausiai galime skaityti kaip bežodį jos praktikos komentarą, arba „meną apie meną“: apie šiuolaikinės menininkės, kuri neturi nuolatinės studijos ir akivaizdžiai per daug laiko praleidžia lėktuvuose, gyvenimą, kuriame pagaliau ateina akimirka, kai ji nusprendžia pasidalinti su žiūrovais savo amato paslaptimis (nors tai – tik užrašinė ir tabletės, neregėti nei kalto, nei pieštukų, nei teptukų). Prie tokios, manyčiau, intuityvios interpretacijos Loboda prideda daug daugiau prasmių. Sensu stricto jos praktika yra poetinė: darbų pavadinimai ir parodas lydintys tekstai, kuriuos rašo arba sudėlioja pati menininkė, žiūrovui pasako ne mažiau nei eksponuojami objektai ir iš jų kuriama atmosfera. Parodoje „Domestic affairs and death“ Madride Loboda pristatė – cituoju – istoriją moters „plieno mieste, kuri turėjo viską, ką galima nusipirkti už pinigus, […] ir gyvūnėlių, su kuriais galėjo žaisti, tačiau neturėjo sfinkso“. Akivaizdu, kad Vilniuje ji nori supažindinti mus su ta pačia heroje, jungdama įvairias scenas iš Viduržemio regiono Antikos, Viktorijos laikų Anglijos ir tokių šiuolaikinių nevietų kaip tarptautiniai oro uostai (veikiausiai ši herojė keliauja ir erdve, ir laiku). Lobodos eksploatuojamos poezijos kilmė – aukštasis modernizmas: tai, kas akimirksnį atrodo siaura ir net intymu, tuoj pat neišvengiamai nugrimzta į mito, istorijos, tradicijos gelmes.

Walteris Pateris, vienas iš britų modernizmo pionierių, kažkada rašė, esą Džokonda yra „senesnė už uolas, kurių fone pozuoja. Ji buvo ne kartą mirusi tarsi vampyras ir žino kapo paslaptis […]. Ji buvo Elenos iš Trojos motina Leda ir Marijos motina Ona. Bet visa tai jai buvo“, rašo „Renesanso“ autorius, „kaip lyrų ir fleitų akompanimentas, įamžinęs ją gyvą, subtilią, kintančiu veido kontūru, vokų ir rankų atspalviu.“ Lobodai be galo artima ši fantazija apie amžinojo moteriškumo archetipą, kurį, Paterio nuomone, įkūnija paslaptingas Monos Lizos žvilgsnis ir romi laikysena. Įdomu, kad šis britų rašytojas Džokondą laikė ne tik viena iš protomoters reinkarnacijų, bet ir šiuolaikiško požiūrio į pasaulį įsikūnijimu, kuris vienoje panoramoje parodo visas epochas ir vietoves (bent jau tas, kurios yra pasaulio vakarinėje pusėje). Lobodos herojė – arba jos alter ego – mato ne mažiau nei Paterio Džokonda. Tačiau ji žvelgia į pasaulį iš XXI a. perspektyvos, todėl jos gestai suvaržyti, o poetines išpažintis ar užuominas į suvenyrus iš kelionių erdve ir laiku galima suprasti ypatingai, taip, kaip būdinga šiems laikams.

Patyrinėkime: kas šioje parodoje su gipso arkomis, į antikines panašiomis skulptūromis ir javų vainiku taip „įkyriai šiuolaikiška“? Ogi plastikiniai mineralinio vandens buteliai visai šalia į šventikus panašių figūrų pseudoantikiniame frize per visą ilgiausią parodų salės sieną. 5-hidroksitriptofanas karnize, vainikuojančiame vieną iš salės įėjimų (nors ši medžiaga – serotonino prekursorius – yra natūrali ir „nešiuolaikiška”, tačiau paversti ją tabletėmis pavyko tik visai neseniai). Dar keletas kitų susintetintų mineralų, priklijuotų prie dervuotos grotos sienų viename salės gale. Miesčioniško salono (šiek tiek „senstelėjusio“, iš 8-ojo dešimtmečio) nuotrauka toje pačioje grotoje. Teksto pradžioje jau minėtas veido kremas ir jame užgesinta cigaretė. Balti teniso kamuoliukai. Labai elegantiški, nors, apmaudu, purvini, batai vienoje iš nuošaliau eksponuojamų nuotraukų (kitose nuotraukose – senovės objektai ir šepetėliu ar kosmetiniu pagaliuku juos valančios rankos). Visi šie daiktai, kaip ir istorija apie „moterį iš plieno miesto, kuri turėjo viską, ką galima nusipirkti už pinigus“, nepaklūsta pilkos žemiškos tikrovės taisyklėms. Greičiau tai miesčioniško imaginarium elementai, iš kurių semtis meninio įkvėpimo šiandien atrodo šiek tiek gėdinga. Jie regisi priimtini nebent filmuose, kuriuos žiūrėdami vis dar galime lieti ašaras (pavyzdžiui, klasikinėse melodramose, kaip Lukos Guadagnino „Io Sono L’Amore“) ar kvatotis (kaip iš Mario Sorrentino kino hito „La Grande Bellezza“ komiškų herojų).

Herojiškas-komiškas pradas ir savotiškas melodramatiškumas būdingas ir šiai Marios Lobodos parodai, nors tai toli gražu ne vienintelė jos reikšmė. Naratyviniu interpretacijos raktu, kurį parodžiau anksčiau, lengvai atrakinsite ir šiuolaikinių toposų rinkinį, sudarytą iš kino pasaulio femmes fatales ar jų meilužių baltais teniso šortais. „Evian“ buteliukai neva antikiniame frize ir nuorūka brangiame kreme irgi yra akivaizdžiai juokingi. Bet ar tai tikrai pajuoka? Taip pavadinti šios menininkės požiūrio į buržuazinį imaginarium nedrįsčiau. Mat be komizmo, čia justi ir tam tikras „jautrumas“, empatija, supratimas. Loboda neiškeliavo į Amžinosios ironijos skaistyklą (nei į politiškai korektišką Kanosą) atgailauti už brangius saldumynus ar kremus prabangiuose indeliuose. Maža to, ant vienos triumfo arkos tarsi provokuodama ji užmaukšlino frygų kepurę: Antikoje ji buvo kulto objektas, tačiau XVIII a. beprotiškai raudona jos atmaina tapo plebėjų simboliu ir prancūzų revoliucijos emblema. Šįkart Lobodos kepurė žydra. Ko gero, ji čia – laisvės plačiąja prasme simbolis, tiesiogiai susijęs su parodos pavadinimu. Tai ne tiek pergalės, kiek dvasios tvirtybės ir kovos ryžto, kuriuos palaiko laikinas serotonino svaigulys, ženklas. Šioje parodoje herojiškas komizmas persipynęs su pačiu tikriausiu tragizmu: subtili Lobodos ironija parodo visuomenės kultūrinės formacijos, kurią dar prieš keletą metų būtume nė nemirktelėję pripažinę savo viešojo gyvenimo pamatu, nepastovumą (šiandien liberaliojo elito pirmumas ir kultūroje, ir akademinėje sferoje, ir politikos institucijose yra kvestionuojamos abipus Atlanto ).

Tai, ką Loboda pasirenka iš šių laikų, lengvai palaikytume epochos suvenyru, prisiminimu. Kosmopolitišką šiuolaikiškumą, kuriuo tarp tradicijos ir šiuolaikinio pasaulio objektų dedamas lygybės ženklas, Džokondos pavidale galima įžvelgti jau daugiau nei šimtą metų, tačiau sunku pasakyti, koki ženklą Paterio protomoters veide ir rankose įspaus pastarieji dešimtmečiai. O jei pasirodys, kad toks šiuolaikiškumas tebuvo klystkelis, kurį netrukus pamiršime? O jeigu Lobodos sukurta poetiška asmenybė be reikalo mokėsi iš Ledos, kaip švytinčiai sutikti savo pralaimėjimą? „Jautrumas“ ir empatija, su kuria menininkė žvelgia į miesčionišką frenzy, man primena rūpestį, su kuriuo Robertas Lowellas savo sergančiai tetai dedikavo eilėraštį „Minkšta mediena“: „Mąstau apie tave ten, Vašingtone, / plūstant karšto ir atvėsinto oro bangoms ir žinojimui, / kad kiekvienas raminantis vaistas įtemps kitą nervą.“ Lobodos surinkti suvenyrai iš miesčioniškos XX a. Europos – tai prisiminimai apie bepasitraukiantį atvirų sienų pasaulį, kurio galingieji, silpnieji ir poetai negali išsiversti be antidepresantų ir gerai atšaldyto „Evian“.

Iš lenkų kalbos vertė Edita Gudišauskaitė

Straipsnio originalas parengtas žurnalo „Szum“ (www.magazynszum.pl) užsakymu. Straipsnio vertimas parengtas bendradarbiaujant su Lenkijos institutu Vilniuje.

00 01 03 04 05 06 07 08 09 010 011 012 013 014 015 016 017 018 019 020

Nuotraukos: Andrej Vasilenko