Author Archives: Ana Čižauskienė

Apie nieko neveikimą. Pokalbis su Laura Selmistraityte

Laura Selmistraityte.2

Laura Selmistraitytė (1987), jaunoji menininkė, meno lauke pažįstama kuriamais medžio raižiniais, pati kuruojanti medžio raižinio parodas. Pokalbyje su ja – apie aptiktą meno raižinį, buvimą jauna menininke ir… nieko neveikimą.

Papasakok, kaip atradai medžio raižinį, nuo ko prasidėjo eksperimentai šia technika?

Ilgai klaidžiojau ir dairiausi į tapybą, ji man ilgai atrodė artimesnė. Pirmame kurse medžio raižinys sužavėjo spalvomis ir jėga, atrodė priartėjęs prie tapybos, tačiau ksilografiją prisijaukinau jau antrojoje savo bakalauro studijų pusėje. Daug ieškojau, spausdinau vieną klišę po kitos. Buvo laikas, kai maniau, kad iš to nieko neišeis, tačiau man patiko. Atsimenu, kai vieną dieną atėjo mano dėstytojas. Iš karto sakiau – „nežiūrėkit, sakysit, kad tai namų šeimininkių menas“ (tai buvo jo mėgstamas posakis), o jis pažiūrėjęs atsakė,- „čia turbūt geriausias darbas, kurį esi iki šiol padariusi“. Tuomet supratau, kad iki tol labai stengiausi padaryti „kažkaip“, o viskas, ko reikėjo, buvo tiesiog padaryti nuoširdžiai.  Po to pradėjau spausti, spausti tol, kol  matydavau kad padariau tai, ką norėjau padaryti. Ir negalvodavau, kaip reikia padaryti ar kaip kažkas daro. Tas procesas spaustuvėje ir buvo kūryba.

Kelis studijų pusmečius praleidai užsienyje. Ką tau davė šios išvykos? Kaip galėtum reziumuoti patirtį, kurią davė mokymas ten, akademija – čia?

Aš sakyčiau, kad Italija, matyt, davė šiek tiek daugiau laisvės. Ir iš tiesų tie darbai, kuriuos padariau Italijoje, net ir koloritu skiriasi pakankamai stipriai. Matyt, tai buvo itališkos atmosferos įtaka. Negalėčiau pasakyti, kad akademija, kurioje teko pabuvoti buvo kažkuo geresnė ar ypatingesnė už Vilniaus dailės akademiją. Kartais atrodydavo, kad pati sistema ten nevedė į jokius gilesnius ieškojimus, jokį gilinimąsi. Didelė studentų dalis iš esmės nieko neveikdavo ar gražius drugelius paišydavo, tačiau buvo ir tokių, kurie savo darbais išties žavėdavo. Manau, kad ten labai daug kas priklauso nuo paties studento, o akademija greičiau yra erdvė, kur jis gali kažką daryti arba nedaryti, ieškoti arba neieškoti, tiesiog pats sau. Vilniuje gaudavome daug daugiau dėmesio, patarimų, o kartais ir kritikos.

Vilniaus akademija davė daug. Tik negalėčiau pasakyti, kad ji kažko išmokė. Ji parodė naujų ir nematytų horizontų, skatino domėtis, žinoma ir technikos žinių davė, o svarbiausia – palaikymą. To palaikymo iš tikro reikia. Pradžioje, atsimenu, buvo pakankamai sudėtinga. Kai turi save motyvuoti, nors matai, kad tau nesiseka ir ne taip, kad nepavyko vienas darbas, bet kai matai, kad pusmetį darai kaži ką ir nebetiki savo idėja, nesupranti ką čia veiki, galvoji, kad tai niekad nepasikeis, tikrai reikia, to, ką gauni ten. Kai išgyveni skirtingus etapus, kai tau būna blogai, kai būna vidutiniškai ar labai gerai, po to vėl labai blogai, supranti, kad yra visokio laiko ir, kad kartais yra gerai, o kartais yra blogai ir tai yra natūralu ir kitaip, ko gero, ir negali būti. O pradžioje tikrai reikia tokios gelbstinčios rankos, kuri paimtų už pakarpos ir ištrauktų ir, mano atveju, tai iš tiesų buvo akademija. Tai buvo dėstytojai, kurie sakė “ramiai ir dirbk.”.

Baigdama magistro studijas, pristatei medžio raižinio ciklą “Nieko neveikimas”. Papasakok, kas atvedė prie šios temos, koks buvo kūrinių motyvas?

Mano pagrindinė idėja buvo, kad joks nieko neveikimas nėra nieko neveikimu, kaip ir nė vienas jų nėra negeras, nes jis pagimdo kitokius veikimus ir jeigu žmogus nieko neveikia vienoje srityje, tai, ko gero, jis yra veikėjas kitoje srityje. Į nieko neveikimą kartais verta pažiūrėti visai kitaip. Kartais, pavyzdžiui, pagalvoji, kad svarbu yra tai, ką tu atsimeni. Ir ką tu atsimeni? Neatsimeni dažnai, kaip kažkada kažkur, eilinį kartą bėgai ir daug visko darei, net jei ir viskas puikiai įvyko. Kartais atsimeni, kad pavyzdžiui, sėdėjai kur nors valtyje ir žiūrėjai į vandenį vaikystėje. Atrodo – nieko neįvyko, visiškai nieko, bet kažkodėl pasąmonėje tai pasidarė svarbesniu dalyku už „aktyvųjį“ laiką, tradiciniu suvokimu laiką, pilną veikimo. Kartais laikas, kai kažką pagalvoji, supranti, įsiklausai ar tiesiog sugebi nutilti viduje yra svarbesnis už laiką, kai sukūrei kažką materialaus. Ir tuomet atrodo, kad nieko neveikei, o tiek daug per tą neveikimą iš tiesų įvyko. Man norėjosi parodyti nieko neveikimą ne parazitišką ir negatyvų, o baltą ir visgi kažką veikiantį.

Kodėl tau atrodo svarbu tai priminti? Ar yra tame reakcijos į aplinką, sumaterialėjusias žmogaus patirtis?

Pirmiausia tai buvo žvilgsnis į save. Kritiškas žvilgsnis. Po jo sekė klausimai, po jų šiokie tokie atsakymai ar greičiau pasvarstymai. Jais ir norėjosi pasidalinti. Jei komentuodama savo kūrybą, sakau, kad skubėdami ir veikdami žmonės labai bijo nieko neveikimo akimirkų, net kaltina save už jas, tai šiuos pastebėjimus pirmiausia adresuoju sau. Dažniausiai aš pati taip darau. Tai nėra kritika aplinkai, manau, esu stipriai susijusi su aplinka ir joje dažnu atveju nematau nieko tokio, ko kažkuriuo būdu nematyčiau savyje, todėl tiesiog žiūriu, kaip mes gyvename. Dėl šios priežasties, svarstydama apie nieko neveikimą ir veikimą jaučiu poreikį pasidalinti. Manau, tai bendra, manau, kiekvienas turi ką gero pasakyti apie nieko neveikimą, tik retai apie tai pagalvoja. Kai primeni, galbūt pagalvoja dažniau. Gal net leidžia sau retsykiais kiek sustoti ir griebtis nieko neveikimo veiklos. Kartais tai gali atnešti kažką gero.

Mini vaikystės atsiminimus. Kas svarbaus juose užfiksuota? Kokį ryšį jie turi su tavo kūryba?

Manau, vaikystė buvo bene gražiausias ir nuoširdžiausias laikas, nuo kurio vėliau nuolat tolau. To laiko atsiminimai tarsi atskiri kadrai, kurie tik retsykiais jungiasi į darnią visumą. Dažnai telikęs šešėlio vaizdas ant sienos, šaligatvių plytelių kvapas po lietaus, keistas garsas, momentas, kai kažką supratau ar pajutau, kas buvo nepaprasta ir įspūdinga, ar bent tada taip atrodė. Vaikystėje būname išradėjais kiekvieną dieną. Didelė dalis tų išradimų laikui bėgant tampa kasdieniški ir nebeįdomūs arba tiesiog vieni tų suvoktų ir pamirštų dalykų. Nemanau, kad mano kūryba stipriai ir tiesiogiai susijusi su vaikystės atsiminimais, tačiau mąstymas apie tą laiką neretai leidžia suvokti ar, greičiau, iš naujo atrasti. Ko gero yra mažai dalykų, kurie dar nebuvo niekieno atrasti, tačiau vaikystėje toks yra bene visas pasaulis, nes paprasčiausiai taip galvoji ir viską atrandi pats. Kūryboje tai praverčia. Kartais verta atskirti tai, ką galvoji dabar ir tai, kaip galvojai ar kaip galima galvoti. Kai pažvelgi į visą tai be išankstinio nusistatymo, nesvarstai, kuris mąstymas yra teisingas, imi sau kelti naujus, anksčiau nekeltus klausimus. Imi vėl ieškoti. Tas ieškojimas visuomet geras, net jei nuveda į aklavietę.

Parodos “Tai audinys” (galerija „Kairė-dešinė“, 2013 m.) anotacijoje apie savo darbus rašei: “tai ne teiginys, ne moralas, ne taisyklė /…/”. Kokį rezonansą savo kūriniais iš tiesų tikiesi sukurti žiūrovo viduje?

Žodis „būsena“ man dažnai atrodo kiek kvailas ir iš esmės sakomas žmonių, kurie neturi ką pasakyti, bet nerandu jokio kito žodžio paaiškinančio tai, ko noriu iš savo kūrinių. Noriu, kad jie keltų žmogui būseną. Labai norėčiau, kad kūriniai būtų pasiūlymas, bet ne paaiškinimas. Nenoriu skelbti pamokslo, nenoriu pasakyti „gerai / blogai“. Noriu tik pasufleruoti idėją, tokią, kokia kyla mano galvoje, ir palikti žiūrovą su ja. Jei žiūrovas supras manąją – gerai, jei susikurs savo – mes būsime kūrinio bendraautoriais ir tai, man regis, ne ką prastesnė idėja. Nenoriu, kad visi galvotų taip, kaip mąstau aš, tačiau jei visi galvotų, būčiau laiminga.

Tavo kūrinių technika labai pagrįsta, iškalbinga, turi aktyvų ryšį su kūrinio idėja. Gal gali daugiau papasakoti apie tai, kuo tave įkvepia ksilografijos technika?

Pirmiausia – medžio raižymas yra nuolatinis dialogas. Medis savo rievėmis, šakomis ar lūžimo kryptimi piešinį kuria kartu su tavimi. Čia nieko nepadarysi. Negali jo priversti perkelti šaką į kitą pusę ar lūžti kita kryptimi. Turi nuolatinį ir kartu priverstinį pagalbininką, kuris taip pat kuria, atlieka dalį tavo darbo, kartais padeda, kartais sugadina, bet veikimą tenka dalintis pusiau. Kitas, ne mažiau svarbus dalykas – spalvos. Be jų tiesiog neįsivaizduoju. Nėra nieko malonesnio, kaip gaudyti skirtingus atspalvius ir pustonius.

Pati kuravai kelias parodas. Viena iš jų –  2012 m. medžio raižinio paroda “Ksilo” VDA Titanike. Kokia priežastis paskatino sukurti šią parodą?

Taip, “Ksilo” buvo mano svajonė. Ksilografijos technika man atrodo labai plati, turinti labai daug galimybių. Patiko idėja suburti daug puikių menininkų, daug kūrinių, parodyti įvairovę ir paskatinti ir kitus imtis šios kiek primirštos technikos. Galima labai skirtingai galvoti, kurti – norėjosi tai parodyti. Nebuvo labai lengva rasti tikrai profesionalių menininkų, kuriančių šia technika. Norėjosi pačios geriausios įmanomos parodos. Vieni menininkai darbus siuntė, kitų, jau žinodama, prašiau pati. Galiausiai rinko komisija. Manau, paroda buvo tikrai vykusi.

Ar remiantis šia kuratorine patirtimi, gebėtum apibūdinti ksilografijos šiandieninę raišką, jos kitimą? Kaip šiandieninė karta ją interpretuoja?

Jei lygintumėme pusšimčio metų ksilografijas ir tas kurios kuriamos dabar – skirtumų rastume daug. Pasikeitė ne tik mastelis bei koloritas, pasikeitė ir tematika, menininkų idėjos pasikeitė. Jei žvelgtumėme į lietuvių medžio raižinius prieš dešimtmetį ir dabar, čia didelių perversmų nepamatytumėme, manau, jie dar priešakyje. Matau jaunų menininkų, aktyviai ir puikiai kuriančių – tai leidžia drąsiai žvelgti į perspektyvą.

Kauno bienalėje UNITEKSTAS rugsėjį pristatysi naujus kūrinius. Papasakok daugiau apie dabar kuriamą darbų seriją.

Dabar mąstau apie tai, kas yra žmogus ir individualybė. Pradžioje galvojau ieškoti ribos, vėliau nusprendžiau išsiaiškinti kas tai yra. Vėlgi, nebandau sakyti, kad vienu ar kitu būti labai gerai / blogai. Tiesiog būti. Kadangi pasirodė nesvetima idėja, kad esame tuo, kuo mus padarė patirtis, nusprendžiau panagrinėti patirtis to, kas kas dieną yra šalia. Taip į akiratį pateko maišelis, moteriškos kojinaitės, naktiniai.

Iliustracijoje viršuje: Laura Selmistraitytė, Naktiniai. Spalvotas medžio raižinys. 152×90

Laura Selmistraityte1

Laura Selmistraitytė, Be pavadinimo, 2011. Spalvotas medžio raižinys.

Laura Selmistraityte3

Laura Selmistraitytė, Neveikimas, 2011. Spalvotas medžio raižinys.

Laura Selmistraityte4

Laura Selmistraitytė, Miręs, 2010. Spalvotas medžio raižinys.

Žaidimas su šviesa. Pokalbis su Barbora Gediminaite

Barbora_Gediminaite_0

Jaunos menininkės Barboros Gediminaitės (1978) vardas plačiai nuskambėjo šiemet, kai ARTVILNIUS’13 mugėje buvo pristatytas jos kūrinys „Šviesos dialogas – daiktai“, pelnęs mėgstamiausio žiūrovų kūrinio titulą (pristatė galerija „Artifex“). „Šviesos dialogas“ – tai tęstinis menininkės ciklas, kurį sudaro veidrodžių konstrukcijos, ant žemės kuriančios scheminį, detaliai sudėliotą, matematiškai išskaičiuotą atšvaitą, primenantį trapų šviesos kilimą. Gediminaitės instaliacijos perduoda savitai perinterpretuojamą tradiciją, subtilų santykį su neapčiuopiama šviesos materija. Artėjant naujam Gediminaitės prisistatymui rudenį startuosiančioje Kauno bienalėje, kalbėjomės apie jos kūrinius ir šviesą mene.

Kada ėmė dominti galimybė žaisti, eksperimentuoti su šviesa? Kažkas nulėmė tokį ypatingą tavo santykį su šia gamtos substancija?

Tikriausiai šviesa man buvo svarbi visada. Iš pradžių ne kaip pagrindinė medžiaga – studijų metais eksperimentavau su tekstilės ir šviesos žaismu. Pirmas ryškesnis žingsnis buvo bakalauro darbas „Kompozicija nr.1“, kur veikėjų buvo daug – ažūrinis gobelenas, šviesa, vanduo, tekstas. Galop išdrįsau žaisti ja tiesiogiai.

Kaip toliau vystėsi šviesos tema tavo magistro baigiamajame darbe „Šviesos dialogas“? Gal gali daugiau papasakoti apie šią kūrinių seriją? Kokia buvo idėja, nuo kurios viskas prasidėjo?

Magistro studijų metu, analizuojant šviesos sampratas, kirbėjo mintis parodyti bent dalelę tos esamos/nesamos šviesos, tokios mistinės, nerealios ir tuo pačiu apčiuopiamos. Taip kilo mintis apie šviesos kilimą. Taip jau nutiko, kad pati darbo konstrukcija atvėrė daug galimybių toliau dirbti ir plėtoti esminę mintį. Man tai didelis eksperimentų laukas ir jame kol kas tikrai turiu ką dar veikti.

Tavo kūrinių techniniai principai, žaidimas fizikinėmis šviesos savybėmis verčia balansuoti tarp meno ir mokslinių formulių. Iš ko kyla tas racionalusis tavo kūrinių elementas? Kaip tai sugyvena su stichišku kūrybinės ekspresijos elementu?

Kūryboje man svarbios dvi ašys, kaip jas įvardinu – jausminė ir schema, matematinis asketizmas. Šviesa jau tokia – ji sunkiai pasiduoda, yra stichiška, bet kai tu turi nenatūralią šviesą, ji gali paklusti tau ir veikti taip, kaip tu nori. Kaskart atrandi kažką papildančio jau sugalvotą schemą. Pavyzdžiui, kai sudėlioji kokius 5 atspindžius į vieną tašką, tai suteikia žibesį, šviesa tarsi tampa šviesesnė uš šviesą.

Tavo instaliacijos pareikalauja ilgo, kruopštaus darbo. Gal gali daugiau papasakoti apie instaliacijos kūrimo procesą? Ar lengvai šviesa pasiduoda formulei?

Piešinio dėliojimas prilygsta ilgai meditacijai. Atsiranda koks nors netinkamas atspindys, tuomet prasideda žaidimas, kai pagal atšvaitą bandai atsekti kampą, iš kur jis ateina. Apibūdindama šį procesą savo magistriniame darbe rašiau: „tu mąstai šviesą, mąstai kaip šviesa“ – tu įsijauti į ją, įsilieji. Šis žaidimas su šviesa, kurį atlieku, yra mano džiaugsmas, o rezultatas yra žiūrovo džiaugsmas.

Šviesa užpildo platų semantinių prasmių, simbolių lauką. Ar kurdama galvoji apie šį semantinį lygmenį?

Tų simbolinių prasmių yra ir jų paieškos man, be abejo, yra svarbios. Bet mano kūryboje yra savitas dalykas – pirmiausiai tą darbą pamatau, o tada jau visa kita ateina – kaip, kodėl, kas? Kūryboje man svarbiau jausminės replikos. Pavyzdžiui, yra tas momentas, kai matydamas veidrodžio kvadratą įsivaizduoji, kad jis turėtų mesti keturkampį atšvaitą ant grindų. Bet staiga viskas apsiverčia, nes supranti, kad tas atšvaitas yra apskritimas. Šis momentas man svarbus – jis sujudina žmogų. Man svarbu, kad menas provokuotų mąstyti.

Tavo kūrinio pavadinimas „Šviesos dialogas“ sufleruoja komunikacijos potekstę. Kokia rolė šiame komunikaciniame procese tenka menininkui? Ar sieki savo darbuose lankytojui išreikšti specifinį turinį?

Mano manymu, kūrėjas yra žmogus, kuris sako – jis negali nesakyti, bet kūrimo procese jis negalvoja. Man yra svarbu, kad žmogus iš principo išgirstų, o kaip jis išgirs – man ne svarbiausia. Būtų labai įdomu išgirsti, ką kiti galvoja apie mano darbus. Niekad negalvojau, kad žiūrovas turėtų vienaip ar kitaip jaustis. Visada atrodo, kad šneku kaip dainuočiau – kas kaip nori, taip ir supranta. Meno kūrinys, kaip vaikai – tu juos auklėji, stengiesi, o vis tiek jie elgiasi taip, kaip jie nori.

Žinau, kad dažnai keliauji po artimuosius rytus. Kokių sąsajų šios kelionės turi su tavo kūryba?

Tie kraštai man yra kažkoks burtas. Pirmiausiai aplankiau Siriją. Keliavau po Libaną, Maroką, Egiptą. Kovo mėnesį lankiausi Irane. Liepos mėnesį jau trečiąjį kartą skridau į Gruziją. Kai keliauju, stengiuosi kažką tikro pačiupinėti, atsikąsti to gryno, tikro vietos žmonių gyvenimo. Kai pernai buvome Gruzijoje, kaip tik artėjo rinkimai. Kalnais ėjome per kaimus, bendravome su sutiktais žmonėmis. Tą kartą, kur tik ėjome, visi sutikti žmonės vienbalsiai šnekėjo, kad po rinkimų bus karas. Eini per šalį ir suvoki, kad tu nieko negali padaryti, tai duotybė. Buvo labai skaudu visa tai matyti. Damaskas dar nuo mokyklos laikų man buvo kaip koks stebuklų miestas. Nuvažiavau ir pamačiau, kad viskas yra taip, kaip vaizduotėje – kažkoks stebuklas. O vėliau žiūri televiziją ir matai tas vietas, iš kurių dabar likę tik griuvėsiai. Iš vienos pusės – gerai, nes laiku nuvažiavome. Iš kitos pusės – o kaip gi su tuo palikimu, kuris kažkam kitam irgi turėtų daryti tą patį poveikį. Šios kelionės, matyt, duoda didelių impulsų, inspiracijų.

Tai, ką pasakoji apie savo keliones, o taip pat tavo kūrinių motyvai, raštai kuriuos dėlioji iš šviesos atšvaitų  – visa tai sufleruoja per tavo kūrybą slystančią atminties temą. Juntami neprimygtinai išrekšti tradicijos tąsos ar reinterpretacijos motyvai. Ar šios temos tau iš tiesų artimos?

Taip. Tikriausiai, ne veltui savo magistriniame darbe ieškojau ir tyriau skirtingus šviesus simbolius. Man tai yra įdomu. Aš nežinau, kiek sąmoningai tai darau savo kūryboje. Tikriausiai viskas eina daugiau iš jausminės patirties. Iš kažkokio srauto, kuris dažnai valdomas tiktai kaip raiškos priemonė. Mano darbuose išmąstymo yra tikrai daug, turiu polinkį racionaliam mąstymui, tačiau visa tai ateina jau po jausminės iškrovos, kuri kažkiek susivaldo mąstymu.

Eksperimentai su šviesa meno lauke jau nebe nauja tema. Kieno kūriniais žaviesi? Ką artimo juose atrandi?

Magistro studijų metu analizavau šviesos sampratas ir šiuolaikinį šviesos meną. Pradėdama magistrinį darbą, sukaupiau daug šviesos meno pavyzdžių. Labiausiai mane intriguojantys – Andy Goldsworthy, Attilla Csorgo, Fabrizio Corneli, Dan Flavin, James Turrell projektai. Tuomet pamačiau Doug Wheeler darbus. Tai buvo taškas – išjungiau kompiuterį, atsisėdau ir ėmiau rašyti. Jo darbai pastato suvokėją į tokią nebūtį, visiškai nelieka erdvės, laiko pojūčio. Man patinka, kai žiūri į darbą ir jis tave veikia fiziškai. Tai man ir yra svarbu – ta jungtis, kai kūrinys išprovokuoja tave jausti šviesą. Savo magistriniame darbe įvardijau tai kaip psichologinę estetiką. Man svarbu, kad mano darbas sukurtų žiūrovo viduje kažkokią būseną, kad kažką išjudintų žmogaus viduje. Va tai man yra gražu.

Panašu, kad išties išjudina – šiemet ARTVILNIUS mugėje tavo kūrinys, pristatytas galerijos „Artifex“ susilaukė daug dėmesio tiek iš meno profesionalų, tiek iš lankytojų, kurie išrinko tavo darbą mėgstamiausiu. Kaip jautiesi po šios mugės? Ką tau reiškia toks įvertinimas? Ar jauti išaugusį susidomėjimą tavimi ir kūriniais?

Iš tikrųjų esu labai laiminga, kad „Artifex“ galerija pasitikėjo manimi. Man tai buvo įdomi patirtis –  pirmiausiai dėl to, kad gavau galimybę matyti žiūrovą ir kaip jis bendrauja su mano darbu. Antra, profesionalų susidomėjimas ne tik atvėrė naujus takelius, bet ir įpareigojo. Nebesinori sustoti.

Kur tavo kūryba krypsta dabar? Ar „Šviesos dialogas“ bus tęsiamas toliau?

Taip. Šis šviesos kuždesys kol kas mane inspiruoja.

Rudenį vyksiančioje Kauno bienalės parodoje „Jaunųjų menininkų projektai“ pristatysi instaliaciją Šviesos dialogas – objektai II. Žinau, kad esi numačius edukacinius užsiėmimus žiūrovams. Gal gali pakomentuoti, ką planuoji papasakoti/parodyti publikai?

Edukacinėje programoje ketinu pasidalinti teorinėmis įžvalgomis apie šviesą ir šiuolaikinį šviesos meną. Man, kaip tekstilininkei, itin įdomus yra šviesos medžiagiškumas. Manau ir tikiuosi, kad apsilankiusiems pranešime ar diskusijoje tai irgi bus įdomu, galbūt netikėta ar nauja.

Barbora Gediminaite_1 Barbora Gediminaite_3 Barbora Gediminaite_4 Barbora Gediminaite_2