Author Archives: Akvilė Anglickaitė ir Agnė Narušytė

Fotografija tarp tikrumo ir netikrumo

DSC02745

 

Agnė Narušytė: Labas, Akvile, džiaugiuosi, kad Neringa Černiauskaitė sudarė mums progą perkelti savo kabinetines diskusijas į viešąją erdvę. Aišku, tai įpareigoja aiškiau formuluoti savo mintis ir dar pasistengti, kad kitiems būtų įdomu tai skaityti.

Neringa pasiūlė pasikalbėti apie tikrumo-netikrumo problematiką fotografijoje, bet ne šiaip, o dabartinių diskusijų apie tiesos krizę ir „post-tiesą“ kontekste. Girdėjau, kad „post-tiesa“ pripažinta 2016-ųjų metų žodžiu. Ji suklestėjo, aišku, politinės situacijos dėka, kai Jungtinė Karalystė savuoju „Brexitu“ atlaužė didžiulį Europos Sąjungos gabalą, o amerikiečiai prezidentu išsirinko Donaldą Trumpą. Abiem rezultatais daugelis stebėjosi, nes apklausos rodė ką kita, be to, buvo akivaizdu, kad aplink buvo daug melo. Apie Trumpo melus kalbėti sunkiau, nes nuo Amerikos reikalų esame labiau nutolę, o štai britai jau kitą rytą po rinkimų sužinojo, kad ant autobusų reklaminiais vaizdais skelbtieji 350 milijonų sveikatos sistemai iš tiesų yra kur kas mažiau. Panašių melų pastebėta ir daugiau. Žinoma, kyla klausimas, kodėl prireikia naujadaro „post-tiesa“.

Jis iškilo svarstant, kodėl neteisingi faktai taip lengvai įtikina daugybę žmonių ir paskatina veikti, vienaip ar kitaip balsuoti. Britų parlamentas net pavedė Kultūros, žiniasklaidos ir sporto komitetui tirti „netikrų žinių epidemiją“ (The Guardian, 2017-01-29). Pastebėta, kad būtent internetiniai socialiniai tinklai sukuria palankią terpę netikroms žinioms sklisti. Daugelis juose praleidžia daugybę laiko ir iš ten sužino, kas vyksta, o nebe iš žiniasklaidos. Tai lemtingas poslinkis. Tradicinius laikraščius, radiją ir televiziją saisto įsipareigojimas sakyti tiesą – norėdami išvengti teisminių ieškinių jie tikrina faktus. O štai socialiniuose tinkluose niekas niekam neįsipareigojęs, galima šnekėti bet ką, skleisti bet ką. Ir paaiškėja, kad dauguma nemoka kritiškai vertinti informacijos. Patiki tuo, ką skaito ir mato. Paskui vargiai suabejoja jau susidariusia nuostata, net jei ir girdi alternatyvias žinias. Štai ir ruošiantis „Brexito“ referendumui, BBC ir kai kurie kiti leidiniai skelbė ekspertų prognozes, taip pat tikrino faktus ir taisė melus. Tačiau jų pataisymais domėjosi tik tie, kurie ir taip nepalaikė atsiskyrimo idėjos, nes socialiniuose tinkluose žmonės užsidaro į panašių į save „burbulus“ ir visai nebegirdi kitų balsų. Tad viskas ima atrodyti dar labiau patikima. Įsivaizduoju, kad sumaniai veikiant galima tas virtualias bendruomenes pastūmėti kokia nors kryptimi. Dar nežinia, kaip nuo to apsiginti. Ta manipuliavimo lengvybė gąsdina.

Fotografija – socialiniuose tinkluose masiškai gaminamos informacijos dalis. Praėjusiais metais mačiau daugybę memų, tarnaujančių ir vienos, ir kitos pusės idėjų propagandai. Ir šiaip kasdien keičiamės fotografijomis kaip teiginiais, pastebėjimais, kritika, ironija. Taigi norėčiau tavęs paklausti, ką apie visa tai manai. Kaip, tavo pastebėjimu, fotografija dalyvauja konstruojant „alternatyvius faktus“?

Akvilė Anglickaitė: Labas, Agne, džiaugiuosi galimybe su tavimi diskutuoti apie visiems mums dabartiniu metu aktualias problemas, šią „post-tiesos“ situaciją, kurią tu puikiai apibendrinai . Fotografija, kaip jau paminėjai, jau tapo kažkuo daugiau nei tiesiog vaizdo medija. Ji, padedant naujoms komunikacijos priemonėms, dabar neatsiejama nuo kalbos ir yra kasdienybės dalis. O fotografavimas yra tokia įprasta veikla, kad mes dažnai net nebepastebim ar nesusimąstom apie jos poveikį. Šis mūsų pokalbis, tikiuosi, bus stabtelėjimas ir įsižiūrėjimas į šiuolaikinį fotografijos reiškinį. O ypatingai – į jos akivaizdžius, bet ir užslėptus – tiesos bei tikrumo – aspektus.

Nors fotografijos kaip patikimo tiesos šaltinio naudojimas jau senai daugelio teoretikų sukritikuotas, tačiau mes vis dar stebime „liekamuosius reiškinius“ dabartiniame pasaulyje. Galbūt tai yra „vizualinio raštingumo“, apie kurį kalbėjo Walteris Benjaminas, nebuvimas. Tačiau yra ir kita šio reiškinio pusė. Kad ir kiek mes protu ar teorine refleksija suvoktume, jog negalime pasitikėti fotografija, tačiau vaizdai mums turi magišką poveikį ir reikšmę. Tai iliustruoja paprastas W. J. T. Mitchello knygoje aprašytas pavyzdys, kai studentų auditorijai, kuri buvo gana skeptiškai nusiteikusi teiginio, kad mes vis dar tikime vaizdais, atžvilgiu, profesorius pasiūlė paimti savo motinos fotografiją ir išbadyti jai akis. Pasirodė, kad santykis su vaizdu ir ypač su fotografija negali būti vienareikšmiškai apibrėžtas. Dabar nenoriu atsakyti į tavo klausimą, kaip fotografija dalyvauja, kuriant „alternatyvius faktus“, jį kiek atidėti, ir paklausti tavęs kaip, tavo manymu, tiesa ir tikrumas gali „sudalyvauti“, viena vertus, racionaliai suvoktame fotografijos „netikrumo“ ir, kita vertus, nesąmoningo tikėjimo ja procese?

Agnė Narušytė: Akvile, tu pasitelkei W. J. T. Mitchellą, o man, kad atsakyčiau į tavo klausimą, belieka prisiminti Roland’ą Barthes’ą. Ne tuos visiems pažįstamus (nors ir paviršutiniškai) studium ir punctum, bet jo fotografijos mito sąvoką, kurią paskui daugelis vartė ir vartojo. Barthes’as irgi nebūtų galėjęs išdurti akių savo mirusios motinos nuotraukai, ką ten – žiūrėdamas į ją jis mąstė apie būsimą savo paties mirtį ir motinos gyvenimo nepratęsimą į ateitį, nes jis, vienintelis sūnus, neturėjo vaikų. Ta jo knygos „Camera lucida“ vieta labai liūdna, jauti, kad ten išrašytas tikras skausmas. Bet nors knygoje Barthes’as kalbėjo apie fotografijos tikrumą ir jos kaip geidžiamo kūno nepasiekiamumą suvokėjui, kituose tekstuose jis nagrinėjo, kaip fotografijose užkoduojamos bendrakultūrinės reikšmės – kaip tikrovės atvaizdus perdirba vaizduotė. Jį patį nuo pat pradžių jaudino neregimas sutapimas: vadinamosios „žinutės be kodo“ – tarsi pačių daiktų patirties – ir koduoto pranešimo arba sukonstruoto subjektyvaus teiginio apie daiktus. Abu viename, sulipę, susilieję taip, kad neatskirsi, taip, kad atrodo – čia yra tik „patys daiktai“, objektyvi tikrovė. Šį koduoto pranešimo apsimetimą tikrais daiktais jis ir pavadino „fotografijos mitu“ – dirbinys ir natūra ne tiek susinarplioja, nes tuomet būtų vis dar galima išnarplioti, bet susilydo į vieną, naują visumą. Kad atskirtum tuos du pranešimus, reikia gana aukštos kritinio proto temperatūros ir įtikinėjimo ugniai atsparių įrankių. Taigi į tavo klausimą jau atsakė Barthes’as, nebent su juo nesutiktume.

Kita vertus, žvelgiant atidžiau, ir ta „objektyvi“ tikrovė nebūna visiškai nekoduota. Tai ypač akivaizdu dabar, kai imi skaitmeninį fotoaparatą ir nusistatai fotografavimo programą. Kiekvienas „tikro daikto“ vaizdas bus kažkiek vis kitoks. Be to, gali iškart „tapyti“, kurti „nespalvotą“, „soliarizuoti“ ar dar kitaip, net ir automatinis režimas tėra vienas variantas, galbūt akiai įprasčiausias. Ši kiekvienam prieinama patirtis turėtų padėti įsisąmoninti pamatinį fotografijos netikrumą. Tą patį turėtų liudyti ir daugybė tą patį tikrovės fragmentą fiksuojančių kadrų, besiskiriančių tik vos matomomis smulkmenomis. Kai reikia išsirinkti tik vieną, gali išprotėti, nes nebeaišku, kuo vienas kadras turėtų išsiskirti, kad taptų „geriausiu“. „Lemiamo momento“ sąvoka iš viso liaujasi galiojusi. Tokioje situacijoje praranda prasmę ir sąvoka „užfiksuoti“ – niekas nebeužsifiksuoja, nei tikrovės „tai buvo“ fotografijoje, nei jos patirtis mūsų atmintyje. Iš skaitmeninių fotografijų sudarytas archyvas nuolat juda, o dar ima ir vieną dieną išnyksta užlūžus kompiuteriui. Tad jei anksčiau viena fotografija ilgainiui pakeisdavo įvykio patirtį jo fiksuota atmintimi ir atrodė kaip vienintelė to įvykio „tiesa“, tai dabar jų gausybė atmuša norą net atsiversti praeities aplanką. O jei vis dėlto prisiverti jį peržiūrėti, pamatai, kad įvykiui atstovauja nefiksuota, neaprėpiama, nesuvokiama vaizdų tėkmė. Tad gal geriau prisiminti pačią įvykio patirtį?

Ką tai reiškia? Daug ką, bet atrodo, kad šiuolaikinis fotografavimas ir dalijimasis vaizdais fotografiją pavertė nebe atminties, bet dabarties išgyvenimo įrankiu. Dabartis nebepatiriama nefotografuojant. Ir galbūt kaip tik todėl fotografijos nesąmoningai dar stipriau susiejamos su „tiesa“ – nes juk jos yra „dabartis“, kuri, kaip žinome nuo Šv. Augustino laikų, yra vienintelis tikrumas laiko linijoje. Be to, dabartinės fotografijos, pasimetusios terabaituose atminties, įvykiui tolstant į praeitį kartu su juo praranda aktualumą ir būtį – visai kaip pats laikas, kurio tikrumo filosofas negalėjo pagauti. Gal tai suskambės paradoksaliai, bet susiliejusios su pačiu laiko išgyvenimu fotografijos atrodo dar tikresnės (bet čia to neaiškinsiu, nes jau ir taip per daug užsiplepėjau). Beje, kai fotografinė dabartis neužsifiksuoja, nebeišeina prisirišti prie vieno vaizdo, vieno varianto, ir akys lieka atviros viskam.

Į visuotinį fotografavimą ir vaizdų tėkmę pažvelgiau pozityviai, bet galima ir negatyviai – galima teigti, kad šitaip nyksta kitas – patirties – tikrumas, o nuolat į ekranus panirusios smegenys nebejaučia atstumo, būtino refleksijai ir kritiškam vertinimui. Tuomet už mus mąsto kažkas kitas, t.y. mes per ekranus tampame kažkieno kito intencijų įgyvendinimo įrankiais, o tos intencijos gali būti įvairiausios, bet dažniausiai – politinės ir komercinės.

Mūsų abiejų pažįstamas fotografas ir kompiuterių specialistas Gintaras Zinkevičius tai įvardija kaip jau realizuotą filmo „Matrica“ fikciją. O ten, kaip prisimeni, herojus išgirdo tokį pasveikinimą: „sveiki atvykę į tikrovės dykumą!“ Tą siužetą interpretavęs psichoanalitiškai, Slavojus Žižekas iškėlė paradoksalią mintį: „turime pajėgti įžiūrėti tame, ką suvokiame kaip fikciją, kietą Tikrovės branduolį, kurį galime išsaugoti tik paversdami jį fikcija.“[1] Ši iš didžiosios raidės parašyta Tikrovė, žinoma, yra ne ta pati, apie kurią mes čia su tavimi kalbamės, nes ji atstovauja tai gamtiškai pilnatvės būsenai, nuo kurios mus atskyrė kalba. Bet gal šį paradoksą galimą įrašyti ir į mąstymą apie fotografiją? Čia – jau klausimas tau.

Akvilė Anglickaitė: Kaip suprantu, tu klausi, ar per fotografiją kaip fikciją galime išsaugoti Tikrovės branduolį? Prieš atsakydama į tavo užduotą klausimą norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog fotografija yra (tik) įrankis – paprastas ir lengvai naudojamas, o fotografijos pagaminti „produktai“ lengvai dauginami ir paskleidžiami. Kiekvieno įrankio bėda (ir gerumas) yra tai, kad niekas negali sukontroliuoti, kas, kaip ir kokiems tikslams įrankiu pasinaudos. Fotografija yra tokia „lanksti“, kad supratus jos veikimo principus, jos galią, manipuliacines galimybes, galima lengvai įtikinti nekritišką žvilgsnį ir protą (kaip tu jau rašei minėdama R. Barthes’ą) beveik bet kuo. Tačiau sąmoningumas turi būt „įjungtas“ ne vien vertinant vaizdus, bet ir juos „gaminant“. Problema yra ne tai, kad mes visi dabar turime fotokameras ir be sustojimo fotografuojame ir dalinamės vaizdais, o tai, kad tai darome nesąmoningai, beveik kaip automatai ar mašinos. Apie tai rašo Vilémas Flusseris. Jo teigimu, nesąmoningai fotografuodami mes tik vykdome fotoaparato funkcijas ir taip nuolatos tobuliname tik patį aparatą. Taigi fotografo sąmoningumo atsiradimas šiame procese yra būtinas elementas, kuris gali išlaisvinti iš fotoaparato programos. Flusseris veda analogiją tarp fotografo išsilaisvinimo galimybės ir žmogaus, kuris visuomenėje yra paverstas funkcionieriumi. Tiek išsilaisvinimas iš fotoaparato programos, tiek iš visuomenės „aparato“ programos reikalauja neįprastų, neinertiškų veiksmų. Įdomu tai, kad Flusseris nesiūlo atsisakyti paties aparato. Jis reikalingas tam, kad būtų galima jį „blogai“ panaudoti. Į kur veda tas Flusserio minimas išsilaisvinimas, lieka neaišku. Dėl to čia galima pabandyti spekuliuoti ir tarti, jog išsilaisvinimas vestų link išsilaisvinimo iš simbolinės tvarkos link tikro, autentiško patyrimo. Tačiau, kad būtų įmanomas toks patyrimas, būtinas pats „aparatas“. Ar sutiktum su šiuo teiginiu?

Agnė Narušytė: Taip, diskusijoje apie fotografiją be Flusserio neišsiversi. Tavo parašytas teiginys skamba vėlgi paradoksaliai: kad būtų įmanomas autentiškas patyrimas, būtinas „aparatas“. Čia kyla klausimas, kas yra tas autentiškas patyrimas ir kas yra aparatas. Nes nuo atsakymo į tuos du priklausys, ar galiu ką nors pasakyti apie tavo teiginį.

Pradėsiu nuo aparato, nes pats Flusseris jį apibrėžė. Jis sako, kad aparatas yra visada pasiruošęs pulti ir griebti, jo vidus paslaptingas, bet naudotis juo paprasta, be to, aparatas nėra kažkas, esantis šalia mūsų, nėra tiesiog įrankis, bet struktūra, kurios dalimi mes tampame. Taigi aiškindamas tokį mažytį aparatą kaip fotoaparatas jis taiko tokių didelių aparatų kaip valstybės biurokratinis aparatas modelį. Tuomet fotoaparatas mūsų vaizduotėje smarkiai padidėja – skaitydama supranti, kad fotografavimas suvokiamas kaip procesas, kuriame dalyvauja ir įrangos gamyba, ir vaizdų medžioklė, ir informacijos kūrimas, ir visa postprodukcija. Flusserio galvoje fotografavimas yra puikiai save reguliuojanti sistema, iš kurios neišsisuksi ir visada liksi „atsitiktinės neišvengiamybės“ akivaizdoje, nebežinodamas, kas yra laisvė ir prasmė. Bet tuomet jo pasiūlytos išsilaisvinimo taktikos – panaudoti aparatą taip, kaip nenumatyta, – atrodo beviltiškos, nes, viena vertus, nėra nieko už aparato ribų, o nenumatyto atradimas vėlgi tik patobulins programą. Kalbant flusseriškai, išeitų, kad tavo teiginį tiesiog reikia suprasti ne visai taip, kaip jis tarsi siūlosi iš pradžių. Žinoma, kad aparatas būtinas norint autentiškai patirti, nes be jo nėra nieko – jokios tikrovės ar Tikrovės.

Čia ir pasimato fliuseriško fatalizmo riba. Nes tik iki tam tikros ribos galime sutikti su filosofija, teigiančia, kad vaizdai, simuliakrai, aparatai užvaldė pasaulį ir tik maskuoja, kad jokios tikrovės nėra (taip taip, čia jau ataidi ir Jeanas Baudrillard’as). Kam nors per daug į tai įsijautus, visada klausytojas (ar skaitytojas) pasiūlys iššokti pro langą ir patikrinti. Tada supranti, kad filosofai irgi kalba metaforiškai, t.y. irgi konfabuliuoja fikcijas, nors ir grįstas logika bei racionaliais argumentais. Netgi įdomu, į kokius fantastinius pasaulius galima nukeliauti logikos keliais.

Dar iš studijų laikų vieną tokį prisimenu aptikusi Platono „Dialoguose“ – Sokratas kalbėjo apie pusiau perskeltas būtybes, ieškančias savo antrosios pusės, tarsi tai būtų savaime suprantama tikrovė. Kaip ir kituose dialoguose, jis įrodinėja savo tiesą versdamas pašnekovą vis pripažinti savo teiginių logiką, o pašnekovui nieko nelieka, kaip tik tai ir padaryti, tad mintis keliauja nesustabdoma. Prisiminiau „Dialogus“ dar ir todėl, kad čia mes su tavimi naudojamės tuo senu tiesos aiškinimosi metodu, tik nė viena iš mūsų nėra tiesą žinantis Sokratas, nė viena iš mūsų nežino, koks iš tikrųjų yra tas fotografijos ir tiesos santykis, ar yra jos fikcijoje tas tikrovės ar Tikrovės branduolys (supaprastinant Žižeką), ar įmanomas tikrovės patyrimas per aparatą. Todėl ramstomės kitais fotografijos sokratais, tačiau jų požiūrių įvairovė neleidžia įsitvirtinti vieninteliam tikrumui.

Tačiau jei paklausčiau savęs, jau grynai savęs (jei įmanoma tokią save rasti už visų tų bartų, mičelų, žižekų, fliuserių ir dar nepamirškim Benjamino), tai aptikčiau, kad nei fotografija, nei aparatas niekuo dėti, kad jie – tik mūsų pačių susikonstruotos pabaisos gąsdinimosi fikcijoje (nes visada, atsirandant naujoms technologijoms, žmonija išsigąsta ir kuria katastrofines ateities versijas, kaip pernai priminė Jurijus Dobriakovas kartu su Kęstučiu Grigaliūnu rengtoje parodoje). O mano pačios patirtis (jei tokią iš viso galima apčiuopti) sako, kad žvilgsnis į kasdienišką aplinką, t.y. tokią, kurioje viskas lyg ir aišku, jau aptikta daugybę rytų ir be jokio jaudulio palikta daugybę vakarų, metai iš metų lėtai viskam keičiantis, bet atrodant iš esmės taip pat, banaliai, be jokios gilesnės prasmės, taigi tas žvilgsnis praskrieja daiktų paviršiais ieškodamas, už ko užsikabinti, kažko įdomesnio, kad bent būtų vardan ko atsimerkti. Bet neužsikabina, nieko nebeatnešdamas minčiai, kuri traukiasi, eižėja, sugūra į trupinius, ir tada vaikštai tuščia galva (kai kas gal sakytų – palaimingai), virsti automatu, tik atlieki funkcijas, teiki paslaugas, imi paslaugas ir perki prekes. Kaip matai, neišvengiamai grįžtu prie nuobodulio temos, turbūt man esminės. Fotografija man visada buvo reikalinga tam žvilgsniui mestelėti kabliuką – kaip asmeniškos ir bent kažkuo unikalios patirties išpjova, įtikinanti, kad gendančio pasaulio vaizdas yra tik iliuzija. O menininkui kartais pasiseka vienu vaizdu sukabinti kas buvo, kas bus, ko nebuvo ir nebus, tai, kas dedasi čia, su tuo, kas pasklidę po visatą. Todėl viskas galbūt yra atvirkščiai nei bando įteigti visas aplinkybes, visą ateitį mėgstantis pajungti sau pažįstamai tvarkai vienišas, siauras ir apgailėtinai savimi patenkintas protas.

Jei prisiminsime, kad tokią būtį abejingai praslystant paviršiais (jų nefiksuojant) Martinas Heideggeris apibūdino kaip neautentišką, tuomet susikoncentravimas į tai, kas aplink, žvelgiant pro fotoaparato langelį, būtų tarsi galimybė susigrąžinti bent kiek tos „autentiškos būties“, jei toks dalykas iš viso egzistuoja. Bet įdomiausia (o gal liūdniausia), kad daugybė užfiksuotų panašių žvilgsnių (nes visi, komponuojantys automatiškai arba nesąmoningai, prigamina panašių vaizdų) vėlgi tampa tos kasdieniškų paviršių tikrovės dalimi. Autentiškumo virpesį išlaiko tiktai tikrų menininkų darbai, jų iš tikrovės ištrauktuose vaizduose yra pakankamai tirščio ir gelmės, kad žvilgsnis niekada nesugebėtų jos išsemti, iš jos išklimpti, taigi užsifiksuotų ties vaizdu kaip spindinčiu daugialypumu. Tai gal ir yra tavo tyrinėjamas netikrumas? Ar įmanoma jį išanalizuoti, išsiaiškinti ir padaryti pagrįstas išvadas? Ar žinai, kaip iššaukti netikrumą?

Akvilė Anglickaitė: Iš tiesų, netikrumas sunkiai išsiaiškinamas, o juo labiau iš šio reiškinio „ištraukti“ pagrįstas išvadas nėra lengva. Netikrumo fenomenas, egzistuojantis šiuolaikinėje kultūroje ir fotografijoje, yra mano doktorantūros studijų objektas. Tam paskyriau savo disertaciją ir sutalpinti netikrumo klausimą į internetinio straipsnio formatą kiek kebloka. Tačiau pasinaudosiu mūsų pokalbyje besisukančio autentiškumo tonu ir fotografijos kontekstu, pabandysiu nubrėžti bent vieną netikrumo kontūrą.

Po tavo komentaro apie autentiškos tikrovės virpesius meno kūrinyje galima beveik naiviai paklausti, ar menas, pati dirbtiniausia žmogaus veikla, gali sukurti, iššaukti autentišką patirtį? Čia matyti įdomus prieštaravimas tarp dirbtinumo ir autentiškumo, kurį galima toliau lukštenti, pasitelkiant patį žodį ir jo reikšmes. Žodis autentiškas, kilęs iš graikiškojo authentēs, reiškia nusikaltėlį, kaltininką ir meistrą[2]. Lietuvių kalbos žodynas autentiškumą aiškina kaip nekeliantį abejonių, kylantį iš pirmųjų šaltinių[3]. Akivaizdu, jog šiuolaikinė autentiškumo sąvoka labiausiai siejama su meistro ir pirminio (vieno) šaltinio reikšme. Tai, kas atsiranda iš jo, yra tikra. O ar visa kita galima vadinti „klastotėmis“? Kas darosi su tikrumu, jei „meistro“ nėra? Ir ar iš tiesų galime kalbėti apie „autentišką“ patirtį? Štai čia ir prasideda painūs (ne)tikrumo reikalai. Fotografija ir fotografas kaip tik yra tie „agentai“, kurie „išklibina“ šią autentiškumo konotaciją. Čia nėra vieno autoriaus. Yra mažiausiai keli veikėjai, daug dėmenų ir sluoksnių. Žinoma, tai galioja ne tik fotografijai, tačiau čia šis daugialypis laiko, erdvės, pačios tikrovės sluoksniškumas akivaizdus. Taip pat, jei jau kalbame apie patirtį (ir meno kūrinio), tai kiekviena(s) pripažins, jog ji negali būti „sumeistrauta“, vienalytė ir ateinanti iš vieno, apibrėžto šaltinio. Veikiau yra daugialypės patirtys, susidedančios iš skirtingų, kartais net prieštaraujančių elementų. Štai čia autentiškumas, siejamas su meistru, vienu, pirminiu šaltiniu, manau, ir pasibaigia. Galima būtų prieštarauti ir sakyti, jog visgi vienas menininkas sukuria kūrinį, ir jo kūrinys yra autentiškas. Tačiau jo kūrinys susideda iš daugybės dalelių ir jei pats menininkas „nepasistengia“ apriboti detalių kiekio ir jų veikimo, tuomet atsiranda tavo minimas daugialypumas. Jei to nėra, kūrinys tampa neįgalus pasiekti tuos skirtingus patirčių sluoksnius, kuriuos kiekvienas nešiojamės. Dėl to manau, kad autentiškumas ir tikrumas – tiek meno kūrinio, tiek patirčių – nėra toks aktualus, įdomus ir paveikus kaip netikrumas. Tik skaitytojams norėčiau patikslinti, apie kokį netikrumą kalbame. Netikrumas – tai vertimas iš angliškojo uncertainty. Taip pat tai – antonimas lotyniškajam cernere, cerno , kuris reiškia atskirti, išskirti, pasižymėti, suvokti, suprasti, nuspręsti, išspręsti, apibendrinti [4]. Taigi, galima sakyti, netikrumas nurodo į tai, kas yra neatskirta, neišskirta, nesuvokiama, nesuprantama, nenusprendžiama ir neapibendrinama.

Agnė Narušytė: Akvile, iš tavo atsakymo matau, kad netikrumo-tikrumo dialektikos problema fotografijoje neišsemiama – vėl kyla minčių ir klausimų. Tad gal geriausia bus šioje vietoje palikti ją toliau samstyti skaitytojams.

[1] Slavoj Žižek. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano, sudarė ir vertė Audronė Žukauskaitė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 365.

[2] https://www.merriam-webster.com/dictionary/authentic

[3] http://www.lkz.lt

[4] http://www.perseus.tufts.edu/hopper/text?doc=Perseus:text:1999.04.0059:entry=cerno

Iliustracija viršuje: Akvilės Anglickaitės nuotrauka