Author Archives: Aistė Kisarauskaitė

Kauno bienalė kaip protesto forma

Turbūt žinote, kad yra tokia šalis buvusi Jugoslavojos Respublika Makedonija. Tiesa, ji nėra pirmaujančios ekonomikos šalis, nepasižyminti nei skrydžiais į kosmosą, nei didžiulėmis šiandienos katastrofomis, bent jau jokios ypatingos žinios apie tai mūsų nepasiekia. Tiesiog šalis, kurios net vardas nėra ypatingas, nes jis sutampa su Graikijos vienos provincijos pavadinimu, todėl yra kliūtis šaliai prisijungti prie ES ir NATO. Tačiau šalies sostinė Skopjė – tikrai išskirtinė. Ji pasižymi neįtikėtina paminklų gausa, kurių siužetai, sovietų ar kitų totalitarinių sistemų naudotos (ir naudojamos) pompastiško realizmo formos, dažnai daugiafigūrės kompozicijos iš niekada nebuvusios praeities stulbina ne tik turistus, bet ir pačius gyventojus. O kadangi šalis jau nebe totalitarinė, visi šie balvonai dar apsupti “atkatų” ir korupcijos aura.

Pradėjau iš tokio tolimo rakurso, nes kalbėti Lietuvos paminklų tema darosi sunku – apie tai nuolat rašoma jau mažiausiai dešimtį metų, ir rašoma įdomiai, aštriai, argumentuotai, remiantis autoritetais ir tų pačių autoritetų, taip pat rašoma emocingai, remiantis jokios argumentacijos nepripažįstančiomis sąvokomis “man gražu”, “Tautos simbolis” ir pan. Tuo tarpu niekas nekinta arba kinta į blogąją pusę – mūsų sostinės centre greit nebus nė vieno neįpaminklinto skvero, plastmasiniais angelais neaptupdyto stogo ar parko. Žodžiu, broliška Makedonijos respublika mums ranka pasiekiama. Tiesa, ten naudojamos itin pigios medžiagos idan turėti kiek galima daugiau “paminklų”, bet mūsų “žemai skraidančių” ir nebepakylančių angelų atvejis – panašus. Na, tik angelų, nes “didingai tautos istorijai” atsidūrę Lietuvos valdžioje negaili bronzos, granito ir kitų medžiagų, leidžiančių taip pat nutekėti gal šiek tiek eurų arba politinių balų į jų kišenes. Be abejo, tai “šlovingai praeičiai”, kur buvome užkariavę daugybę svetimų žemių ir “girdėme arklius Juodojoje jūroje” įmažinti visai nereikia šiuolaikiškų, konceptualių ir mokesčių mokėtojams daug nekainuojančių paminklų, nes gi tai – mūsų praeitis, tokia nelabai apčiuopiama, bet mes gi puikiai išmokome sovietines pamokas, kaip sukurti dar vieną didvyrį, nupiešti praeities didybę, kurioje buvome drąsūs ir visi mūsų bijojo! O tada nesunku patikėti, kad ir dabar tokie esame. Kuo didesnį Vytį pastatysime, tuo galingesni tapsime, ar ne? Jei Vytis – tautos simbolis, tai toks paminklas – mums patiems. O kaip gera dar sykį save pagarbinti!

Šį savęs garbinimo, kartais virstančio kitų tautų žeminimu aspektą ne vienerius metus tyrinėja menininkas Vytenis Jakas savo kūriniu (Ne)Žinojimas (1997), įvairiais performansais ir kitais meno kūriniais bandantis atkreipti dėmesį į Vytauto Didžiojo paminklą Kauno Laisvės alėjoje. Po Didžiojo kunigaikščio kojomis – granito pjedestalas, kurį laiko sulinkę keturių pavergtų tautų atstovai – lenkų ir kryžiuočių riteriai, rusas ir totorius.

“Įpaminklinimo” problemai skirta visa šių metų Kauno bienalė “YRA IR NĖRA. Paminklo (ne)galimybės klausimas”, kuruojama Paulinos Pukytės. Įvairių šalių menininkų kūriniai, išdėstyti mieste, atviri ir prienami net tiems, kas niekad neužsuks į Kauno Paveikslų galeriją (K. Donelaičio g. 16), nors ten eksponuojama žymiosios Sophie Calle „Atsitraukimas“. Ten ir Laimos Kreivytės kuruota ekspozicija “ATEINI AR IŠEINI”, rodanti anksčiau Lietuvos menininkų šia tema nuveiktus darbus. Taigi, Jako pastangos pagaliau sulaukė bent jau kuratorės dėmesio, performansų dokumentacija ir piešiniai šioje ekspozicijoje įsitaisė šalia Gedimino Urbono “Ateini ar išeini?” (1995), Ernesto ir Liudo Parulskių projekto “Kačiukai gali laimėti” (2014) bei Audriaus Ambraso projekto Venecijos architektūros bienalei “Diskusijų tiltas” (2015), primenančių ilgai trukusias batalijas dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų. Tačiau, kaip žinote, Žaliojo tilto skulptūrų ant jo nebėra, taip tuomet neseniai išrinktas Vilniaus meras parodė savo požiūrį į paminklus – bus taip, kaip valdžioje esantysis nuspręs. Ir yra taip.

Vis dar yra taip, kaip pageidauja koks Labai svarbus asmuo, o jei juo nesi, vis tiek gali demonstruoti galią nors kenkdamas. Nes kenkimas vis dažniau asocijuojasi su valdžios, galios turėjimu. Pavyzdžiui, neleisti ant savo namo pakabinti paminklinės lentos, skirtos Pasaulio Tautų Teisuolio Jano Zwartendijko, 1940-ais išgelbėjusio daugybę žydų, atminimui įamžinti, todėl ji dabar kabo ant 42-ojo Laisvės alėjos namo, kur Nyderlandų Karalystės konsulas buvo vėliau. Na ir puiku, kad mes šio namo savininko vardo nežinome – neverta populiarumo suteikti blogiems poelgiams. Tačiau 29-asis namas, o kartu visi mes, dabar esame pažymėti atsisakymo žyme. Apie tai kalba bienalės kuratorės, menininkės ir rašytojos Paulinos Pukytės kūrinys “29 = 42. Povaizdžio atmetimas”, (2017). Ant šaligatvio prie Laisvės al. 29 namo, kuriame 1940 metais dirbo Janas Zwartendijkas, Nyderlandų Karalystės garbės konsulas, menininkė pritvirtino nedidelę lentelę su skaičiumi 42 ir instrukcija. 1940 vasarą Janas Zwartendijkas išdavė 2345 „vizas“, leidusias žydams vykti į Olandijai priklausančią Kurasao salą Karibų jūroje, taip iš tiesų suteikdamas galimybę pabėgti nuo nacių – su šiuo Nyderlandų Karalystės patvirtinimu žydai ėjo pas dabar plačiai žinomą Japonijos konsulą Čiūnę Sugiharą tranzitinių „gyvybės vizų“. “42 sekundes žiūrėkite į skaičių, tada pažiūrėkite į sieną.” rašoma lentelėje. “Jei 29-o namo siena būtų vienspalvė ir lygi, ant jos kelias sekundes matytumėte skaičių 42. Blizgiomis įvairaus žalumo plytelėmis išklijuota siena atmeta povaizdžio galimybę.” sako autorė.

Holokausto tragedijų gija eina per daugelį Kauno bienalės kūrinių, reikia nepamiršti, kad iki karo Kaune gyveno apie 34 tūkstančius žydų. Dabar – apie 500. Jenny Kagan “Didžioji akcija” (2017) skirta pažymėti Kauno Vilijampolės teritorijoje nuo 1941-ųjų iki visiško sunaikinimo 1944-aisiais buvusį Kauno getą. Vieta, kur dabar stovi parduotuvė “Aibė”, geto laikotarpiu buvo žinoma kaip Demokratų aikštė. Čia 1941 m. spalio 28 d. įvyko taip vadinama „Didžioji akcija“, virtusi didžiausiomis masinėmis žydų žudynėmis per visą karo laikotarpį Lietuvoje. “Visiems geto gyventojams, beveik 30 000 žmonių, buvo įsakyta susirinkti Demokratų aikštėje 6 valandą ryto. Jiems buvo pranešta, kad tai gyventojų surašymas ir kad kiekvienas, rastas namuose, bus nušautas. Atranka prasidėjo 9-ą ryto ir truko visą dieną. Žmonės buvo statomi į kolonas ir varomi pro gestapo viršininką, kuris siuntė juos į kairę arba į dešinę. Kartais visą šeimą kartu, o kartais išskirdavo artimuosius vien galvos linktelėjimu ar piršto mostu. Patekusiems į dešinę pusę vakare buvo leista sugrįžti į namus. Atsidūrusieji kairėje 9200 vyrų, moterų ir vaikų ryte nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti.” sakoma kūrinio anotacijoje. Kaip liūdnai pastebėjo autorė, iki šiol čia nėra jokio atminties ženklo šiam įvykiui pažymėti.

Jenny Kagan užsakė 30 000 plastiko pirkinių maišelių su užrašais “Į kairę” ir “Į dešinę”, kuriuos ranka sunumeravo Kauno Jono ir Petro Vileišių vidurinės mokyklos moksleiviai. Jį gali įsigyti kiekvienas norintis, nuvažiavęs apsipirkti “Aibės“ parduotuvėje (Vytenio g. 22) ir pateikęs kuponą iš bienalės lankstinuko. O kartu patirti mažą dalelę siaubo, kai likimas pardavėjos rankomis tau sako: “Į kairę”. Tačiau neverta nusiminti – už tai namo parsivešite unikalų Jenny Kagan meno kūrinį. Nepatingėkite nuvažiuoti.

Jenny Kagan, Didžioji akcija, 2017. Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Iš kūrinių-paminklų, skirtų niekaip iki šiol nepažymėtoms su Holokaustu susijusioms tragiškų įvykių vietoms yra ir Adina “Paminklinė lentelė tėvui”, (2017, tvora priešais Radvilėnų pl. 66) sako: “Mano vardas buvo Adina. Mano tėvo vardas buvo Samuelis. Jis gyveno Kaune, Ugniagesių g. 12. Bet vieną 1941-ųjų dieną jo ten nebebuvo. Jo nebebuvo niekur, niekada. Ir jo namo nebėra. Ir jo gatvės nebėra. Ir ten, už kapinių tvoros, aš jo nematau. Nes jo ten nėra.”

Dar vienas – Philip Miller garso instaliacija „Ikh vil nit visn – Nenoriu žinoti“, (2017, J. Gruodžio g. 31; M. Daukšos g. 6,). Jidiš prieš karą buvo neatsiejama Lietuvos garsinio peizažo dalis, šiuo metu visai išnykusi. Tai reflektuodamas, menininkas sukūrė labai asmeniškas garsines intervencijas žydų gyventose Kauno vietose. Jis įrašė seną geto dainą „Žydų vaikas“ ir papildė jidiš kalbos aforizmais, posakiais apie atmintį ir užmarštį, kalbėjimą ir tylėjimą, pabrėždamas negalimybę atkurti tikrąjį kalbos „gyvenimą“.

Philip Miller, Ikh vil nit visn – Nenoriu žinoti, 2017. Svetlanos Baturos nuotr.

Bandymams pažymėti vietą, kurioje kažkas buvo sunaikinta, net jei tai ne tauta, o svarbūs atminties ženklai, istoriniai objektai galima priskirti Jono Oškinio ir Raimundo Krukonio „Gdziež jestem?“ („Kur aš?“) (2017, A. Mickevičiaus g. 56) su neonine žymiojo romantizmo poeto Adomo Mickevičiaus (1798–1855) citata. Šis klausimas galėtų būti toks pat bendrinis, kaip garsusis “būti ar nebūti?”, tinkantis paminklams, atminčiai, mūsų pozicijai nusakyti. Šioje vietoje Kaune tarpukariu dar stovėjo medinis namukas, kuriame kadaise keletą metų gyveno poetas. Tarybiniais laikais buvo nugriautas ir vietoje jo pastatytas pagerinto išplanavimo socialistinis daugiabutis namas. Architektas “užmiršo”, kad neišvaizdus medinukas turi istorinę vertę. Šviečiantis neonas, panaudotas kūriniui ir Google ženklas, pažymintis konkrečią vietą, virš užrašo čia atrodo visai nepanašus į šiuolaikybę, lyg XX a iškaba, spinduliuojanti nostalgišką praeities šviesą.

Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis, Gdziež jestem?, 2017. Remio Ščerbausko nuotr.

Romantizmo poetas, romantizmo idealai, priblėstantys ir vėl nušveičiami lyg ginklai kiekvienoje epochoje. Vienas iš jų – Laisvė. Apie Tatzu Nishi instaliaciją “Laisvė”, (2017), sumontuotą aplink Laisvės paminklą Karo muziejaus sodelyje kalbėta labai daug, feisbuką užplūdo selfiai iš šios Tatzu Nishi atkurtos sovietinės virtuvės, kur ant stalo ir atsidūrė Laisvės skulptūra, kiekvienas gali pažvelgti Laisvei į akis, tačiau Kauno bienalės ekskursijų gidai prideda kitą istoriją – skulptoriui Juozui Zikarui pateikus pirmąjį skulptūros variantą, jam buvo liepta pailginti Laisvę simbolizuojančios merginos suknelę, nes toji pasirodė per trumpa. Teko pridengti merginos kelius ir 1928 m. paminklas buvo pastatytas. Laisvė su cenzūros šleifu.

Tatzu Nishi, Laisvė, 2017. Svetlanos Baturos nuotr.

Emma Goldman (1869–1940) – žymi kovotoja už moterų teises ir socialinį teisingumą, antikapitalistė ir anarchistinio judėjimo šauklė – turėtų ką apie tai pasakyti. Nors ji gimė Lietuvoje (Kaune), mes lengviau statome Frank Zapos, niekad čia negyvenusio, paminklą, nei šios žymios moters. Ne ne, prieš Zapos paminklą nesakau nieko, nes turi būti kas nors visai nepagrįsto, todėl dar labiau reikalingo, tačiau džiaugiuosi ir Karolinos Freino Nemuno ir Neries santakoje sukurtu paminklu Emmai Goldman. Tai violetinės spalvos plūduras, kuris Morzės abėcėle žybsi Emmos Goldman autobiografijos „Gyvenant savo gyvenimą“ tekstą. Norėdami perskaityti Morzės abėcėle perduodamą tekstą, eikite į www.goldman.bienale.lt. 1885 m. Emma su seserimi emigravo į JAV, “kur vėliau tapo politine aktyviste bei rašytoja ir paskyrė savo gyvenimą kovai už žmogaus laisvę įvairiausiais jos pavidalais. Pasisakė prieš patriarchalinės visuomenės tradicijų ir religijų dogmas, propagavo kontracepciją ir moterų nepriklausomybę. Jos paskaitos apie anarchizmo filosofiją, lyčių lygybę, žodžio laisvę pritraukdavo tūkstančius klausytojų.” Reikia pritarti bienalės rengėjams, teigiantiems, kad Emma Goldman itin retai minima šiuolaikinėje Lietuvos viešojoje sferoje, ar reikia klausti, kodėl?

Karolina Freino, Santaka. Paminklas Emmai Goldman, 2017. Remio Ščerbausko nuotr.

Čia man tikrai nepavyks apžvelgti visų puikiųjų kūrinių, už teksto ribos lieka įspūdingas Jenny Kagan „Murmuration“ Buvusioje sinagogoje (Gimnazijos g. 6) ar primenantis mūsų pastangų suvokti ir įamžinti XX a. totalitarizmo košmarus menkumą – Kosto Bogdano bandymas garsiai suskaičiuoti iki 300 000. Tiek Lietuvos žmonių sovietų režimas ištrėmė į Rusijos gilumą, į lagerius. Vien skaičiavimas truktų apie 200 valandų. “300 000” (2017) rasite Kauno geležinkelio stotyje I-ajame perone.

Jei prieš porą metų pasaulinio ryškumo žvaigždė, nors gal kiek priblėsusi, bet visada skleisianti neabejotinų praeities nuopelnų šviesą Nicolas Bourriaud (Prancūzija) sukūrė Kaune puikią įdomią šiuolaikinę meno bienalę “Gijos: fantasmagorija apie atstumą”, tai šiemet Paulina Pukytė, neturinti ypatingų tarptautinės kuratorystės laurų, atsigręžia į Lietuvos aktualiąsias problemas, kurdama bienalę ypač svarbią mums. Pasikvietusi garsiausius šiuolaikinius menininkus, kaip Sophie Calle, specialistus, bienalė tampa dar vienu svariu intelektualų pasisakymu įpaminklinimo klausimu, tampa atviru protestu, parodant kitokius – jautresnius, šiuolaikiškesnius, net gerokai pigesnius atminties atžymėjimo būdus. Tačiau… Vargu, ar tie, baisiai užsiėmę Tautos reikalais aplankys nors vieną iš bienalės pristatomų paminklų, vargu, ar kas pasikeis jų įsitikinimų rinkinyje. Nes balvonai visuomet demonstruoja galią, valdžios galią. Ir primena mums, kad šioje šalyje demokratija neveikia, Liūdna išvada? Bet ji net ne viena – tiek daug bienalės paminklų skirta sunaikintiems objektams, nužudytiems ar ištremtiems, užmirštiems, ar, kaip Emma Goldman, išstumtiems iš viešojo diskurso. Sakoma, kad ši Kauno bienalė yra labai konceptuali, kad viską sunku apžiūrėti ir pan., o aš manyčiau, kad ji yra pilna didžiulio liūdesio, skaudi, lyg supūliavusi žaizda, lyg skaudūs įvykiai, nustumti į sąmonės užkaborius, stengiantis jų neprisiminti, nerodyti, nepažymėti, ir todėl, pagal psichoanalizės dėsnius, veikiantys mūsų poelgius, mąstymą, blogai veikiantys. Žaizdas reikia matyti ir gydyti. Ne tik žmogui, bet ir tautai. Pasipuošę blizgančiais balvonais netapsime stipresni. Nors, gal taps pilnesnė kažkieno kišenė….

Manca Bajec, Žaidimas: paminklas. 2017. Svetlanos Baturos nuotr.

Gotikinė Odisėja. Donato Jankausko paroda „Guotika“ projektų erdvėje „Sodų 4“

– Per daug nesistenk, – sako Duonis (Donatas Jankauskas) apie šį, tuomet dar tik būsimą, tekstą.

Tas “nesistenk” yra neatsitiktinis, išplaukiantis iš paties menininko strategijos – apgaulingai “pigių” medžiagų, tyčinio, iš anksto apgalvoto neužbaigtumo, kaip viršuje kybantys šviestuvų laidai ar dažais ištepliotos galerijos grindys. Pastatų šiltinimui naudojamas poliuretanas, iš kurio pagamintos šios parodos skulptūros, iš tiesų kainuoja nemažai, ypač turint omenyje, kad jis purkštas naudojant specialią aparatūrą. Taigi, Duonio įrankiai toli gražu nėra tie jo parodos anotacijoje minimi: “Liaudies meistrai įvairaus dydžio ir charakterio statulėles, žmonių vadinamas „dievukais“, dirbdavo iš medžio, o išimtiniais atvejais iškaldavo jas iš akmens. Primityviais darbo įrankiais – peiliu, kirviu, skaptuku – buvo sukuriami vertingi meno kūriniai.” Tačiau jie tokiais apsimeta.

Tas pirminio, nesuformuoto ir nenudailinto, primityvumo paieška persmelkia visą Duonio kūrybą. Visų pirma, joje nuolat išnyra primatai – monochrominį beždžionių piešinį ant didžiulės drobės matome ir šioje parodoje. Ir vėl aktyviai demonstruojamas neužbaigtumas – drobė tęsiasi ir už porėmio ribų, guli šone, susimesdama klostėmis lyg gotikinių skulptūrų drabužiai. Beždžionių dvyniu ir šios parodos pirmavaizdžiu tapo 1932 metais rugsėjo 8 dieną (2017 rugsėjo 8 dieną atsidarė ir Duonio paroda) rasta akmens skulptūra, kuri iš tiesų greičiausiai yra liūtas. Ji pasitinka žiūrovą gatvėje, tupėdama fotografijos pavidalu ant langų ir durų stiklų. “Šis radinys vaizduoja gyvūną, labai panašų į medžiuose gyvenančią ir žaluma mintančią būtybę. Guotikinė vaizdavimo maniera prilygsta vėlyvosios Guotikos pavyzdžiams.”

Gotika (žemaitiškai guotika) Duoniui ir tampa atspirties tašku. Kūrinys orientuotas į dangų, teigia menininkas. Iš makroflekso jis pagamino (ar tebegamina, nes tieji neužbaigti, vis dar proceso stadijoje) lengvus abstrakčius objektus su rankenomis, naudodamas kylančias aukštyn strėlinės arkos formas ir taip sukurdamas galimai nešiojamas skulptūras. Tabernakulius, kaip įvardina pats autorius. Vienas objektas lieka atliejos stadijoje, kurią perpjovus į dvi dalis ir sudėjus bus gaunama skulptūra. Kitas, jau surinktas, guli greta. Regis, kūrimo procesas tebevyksta, viskas judėjime ir formavimesi, lyg didžiulė nematoma Kūrėjo ranka, mums pažįstama iš 2013 ŠMC vykusios menininko parodos “Sekmadienis”, primato ar pirmapradžio dievo ranka iš chaoso čia ir dabar tvertų naują pasaulį. Bet šį kartą lyg kiek padirbėjusi pavargtų ir paliktų viską rytdienai. Tad šį kartą dar labiau sekmadienis. Didžiojo Kūrėjo motyvas daugiau ar mažiau pastebimai matyti daugelyje menininko darbų, ypač paremtų M. K. Čiurlionio motyvais.

Duonis nuolat balansuoja tarp kūrimo proceso neužbaigtumo, grubumo. atsainumo ir meistrystės, nes mačiusiems, kaip jis 2013 ŠMC žiūrovų akivaizdoje pjovė, drožė iš putoplasto lyg koks klasikos meistras iš medžio skulptūrą “Pasaka” (dvi beždžionės pagal Čiurlionio “Karalių pasaką”), tampa aišku, kaip virtuoziškai jis tvarkosi su šia įnoringa (kaip ir visos jos) medžiaga. “Guotikos” tabernakulių gamybos procesas taip pat turi būti paminėtas, jis ne mažiau įdomus, nei atsiradę dariniai. Galima pajuokauti, kad Duonis tiesiog pažaidė smėlio dėžėje. Pažodžiui: drėgname smėlyje suformavęs įdubas apipurškė vienodu lygiu makroflekso sluoksniu, kuriam sustingus ir gautas objektas, lyg iš plastiko prastame fabrike paskubomis pagaminta atlieja. Prilipęs smėlis sukūrė specifinę, jaukaus gelsvumo faktūrą, gal todėl vėliau nudažytą. Kad nebūtų per daug miela. Išorėje – balta kreida, vidinėje pusėje – suodžiais. Tais pačiais suodžiais ir kreida nutapytos beždžionės ant drobės. Pirminės, primityviosios medžiagos.

Menininkas teigia, kad jam labai svarbu štampo, masinės produkcijos kryptis, kuri šiuo atveju aiškiai matyti, tačiau čia galima pradėti piešti schemą, kokie vektoriai veikia šioje parodoje, kaip jie dera ar prieštarauja vienas kitam. Tarkim, prastos, nuo begalinio dauginimo išsidėvėjusios lyg sovietinės gamybos atliejos diskursas visiškai prieštarauja Kūrėjo, galingojo kūrybinio impulso motyvui, prieštarauja aukštyn į dangų kylančioms strėlėms ir į priekį besiveržiančioms beždžionėms, o štai ir dar iki šiol nepaminėtas, bet svarbus objektas – iš greta sudėtų slidžių, gulinčių nosimis žemyn pagaminta forma, kaip įvardina autorius – banglentė, kuri mintis kreipia kažkur vėl kitur. Laisvalaikio, poilsio tema kyšteli ir 2013 metais ŠMC vykusioje personalinėje menininko parodoje “Sekmadienis”, ypač pavadinime. Tiesa, kad čia – banglentė, autorius niekur nerašo, žiūrovui ji greičiau lieka dar viena strėlinių arkų forma. Jei Rupert “Pakrantėje” pernai surengta Donato Jankausko paroda “Malpa” nereikalavo jokio teorinio paaiškinimo, tai ši turi puikią teorinę bazę – gotika pilna įvairiausių įdomybių, tyrimui tai tikras lobynas, o Duonio kūrybai puikiai tinka. Kaip koks Čiurlionis. Tik akivaizdu, kad visuomet lyg benglente balansuojantis ties pirmapradės stichijos, vitališkumo, bet kada galinčio virsti betvarke ir taip paskandinti gerą sumanymą riba, autorius šį kartą kryptelėjo ir balansą prarado. Gal nenuskendo, tačiau neliko to tobulo vientiso slydimo. Makrofleksas, atliejos lyg ir kreiptų mintis kičo, neskoningų neogotikinių “pilaičių”, begalinių pigių nekokybiškų gotikinių dirbinių imitacijų link, tačiau tuomet neturinti nė vienos švarios briaunos net ir jau surinkta skulptūra palieka ore kabėti idėją apie liaudies meistrus, primityviais darbo įrankiais – peiliu, kirviu, skaptuku – sukūrusius nuostabius meno kūrinius, nes pastaroji nuoroda yra aiškiai apie nuoširdžius, tikėjimu ir bandymu pasiekti meistrystę paremtus dirbinius. Ypač tabernakulius, kurie pagal nutylėjimą reikalavo juvelyrikos virtuoziškumo. Žinoma, ir tabernakuliai gali tapti masinės gamybos produktu, tačiau kičas kaip tik žaidžia, vaizduoja prabangą, jis skirtas kurti turto aurą pigiomis priemonėmis. O tuomet čia nedera palikti netvarkingai kaboti laidai, nešvarios grindys ir kitas kūrybinis chaosas.

Man rodosi, šiai parodai pritrūko nors kelių tobulai švariai pravestų linijų – tikslaus pjūvio gulinčiai ant žemės surinktai formai, lygaus dažo krašto. Formaliai žiūrint chaosą pabrėžia tvarka, o šiuo atveju ji taptų ta nuoroda į būsimas, suvaldyto virsmo ir didžiojo Kūrėjo galios pripildytas formas, į kilimą aukštyn, nes gi tai gotika!

Banglentininkas Jankauskas čia kiek kryptelėjo ir tikrai įdomų, jo kūrybai netikėtą atspirties tašką turinti paroda liko panaši į smėlio dėžėje vaikų paliktų pigaus plastiko formelių rinkinį. Žinoma, tai irgi įdomu, tuo labiau, kad Sodų 4 galerija kaip tik orientuojasi į neužbaigtus, proceso stadijoje esančius projektus. Tad visuomet galima tikėtis, kad menininkas tuoj ateis ir lengvu rankos judesiu nubrėš tą trūkstamą liniją. O nuo savęs pridėsiu:

– Duoni, banglentininkai negali “per daug nesistengti”, kaip tu man siūlei šioje teksto pradžioje. Toks darbas reikalauja maksimalaus susikaupimo ir pastangų. Visuomet.

 

Nuotraukos: Arnas Anskaitis

Vėjas, lietus ir Apžvalgininkai ŠMC. Elenos Narbutaitės paroda „Klestėjimas“

Vidurvasario, liepos mėnesio vakaras, kai trumpam aprimus beveik ištisiniam šios vasaros lietui, galima išeiti į aptemusį, tankių debesų prispaustą, lyg būtų koks spalis, miestą. Prieš pat ŠMC uždarymą, apie pusę aštuonių, po nupilkusias sales klaidžioja celofanais tiuninguoti turistai ir kiti žiūrovai. Šiemetinis lietus nepaiso jokių sienų ar stogų – salėje, kur eksponuojama Elenos Narbutaitės paroda “Klestėjimas” (kuratorė Virginija Januškevičiūtė), taip pat lašnoja, todėl centre stovi ryškiai raudonas plastikinis kibiras, nors jis mažai ką gelbsti – ant grindų kai kur jau susiformavo dailios parudavusios balutės. Ir šiame užtemusio vakaro tankume ryškėja visai kiti parodos aspektai, nei, galbūt, pasirodytų karščio alinamą vidurdienį. Galbūt. Kaip teigia autorė: “Paroda būtų visai kitokia, jeigu niekad nebūtų buvę elektros.”

Į didžiulę tuščią salės erdvę įsiterpia ne tik vakaro atrakcija – mano minėtas plastiko kibiras, neatrodantis, kaip kartais tokiose situacijose būna, ekspozicijos dalimi. Elenos Narbutaitės paroda – itin vientisas organizmas, kuriame svetimkūnis aiškiai atpažįstamas. Čia stypso (iš tiesų kabo) ne patys didžiausi, tačiau centriniai “Apžvalgininkai” – dvi popieriaus spiralės – Jozeph ir Roberts, sukurti kartu su popieriaus inžinieriumi Mike’u Malkovu. Sukti tie apžvalgininkai (nes spiralės), kaip trys “Kvailiai” – didžiuliai. Kvailiai ne per visą pilvą, o nuo grindų iki lubų – trys išdidintos skaitmeninės kopijos, eksponuojamos ant sienų, verčia mane vis tiek juos laikyti abstrakčios tapybos kūriniais – minimalistinės formos, vos išgaubti į išorę ar vidų, vos siaurėjantys stačiakampiai baltame fone demonstruoja neblogai matomus dažo nelygumus, kiek pablukusią spalvinę gamą.

Nors autorės valia kūrinių pavadinimai literatūriški, bet jie per daug nekreipia suvokėjo minčių verbalinių siužetų link, net žinant, kad „Xerox“ atspaudų trilogijos („Roberts“, „Juozapas“ ir „Vedęs vyras“) antroji dalis „Juozapas“ – tai ir menininkės perrašytas Thomo Manno keturių knygų ciklas „Juozapas ir jo broliai“. „Istorijoje pabaigos yra išgalvotos, o pradžios yra tik subjektyvių požiūrių rezultatas. Neverta jomis kliautis, nebent jeigu turi tam priežastį.” Narbutaitė keliais pavadinimų punktyrais tik pažymi kūrinius kaip žmogiškas, asmeniškos patirties istorijas, įkūnytas visai kitoje, neverbalinėje abstrakčiosios vizualikos formoje.

Monochrominio apniukusio vakaro fonas išryškina “Vėją”, du nevienodo ilgio ir melsvumo vertikalius šviesos brūkšnius ant sienos – vieną iš Elenos Narbutaitės naujų kūrinių. Nereikia pasakoti, kad šiais lietus pasirūpina labiausiai, sukurdamas balas ant grindų, o tose – atspindžius. Lietus ir vėjas nuo seno vaikšto kartu, tad stebėtis neverta. Neoninės šviesos vakarėjant, jų judantys atvaizdai vandenyje primena tokią begalę tiek kasdienių miesto istorijų, tiek kino ar foto klasikos kadrų, ir nors tai tik atsitiktinės, autorės nenumatytos vakaro nuorodos, bet “galiausiai, pratęsti toliau nebūtinai turi tas pats žmogus ar tas pats vėjas.” – sako autorė.

Nuo atsainiai nupieštų banguotų linijų, lyg garso kreivių ar akcijų biržos kritimo-augimo schemų prasideda gausiausia kūrinių grupė – “Xerox“ atspaudų trilogija, kurios pavadinimas “Klestėjimas” tapo ir parodos pavadinimu. Dvi pirmosios jos dalys jau buvo rodytos anksčiau – „Roberts“ serija eksponuota „Tulips & Roses“ galerijoje Briuselyje 2012 m., o „Juozapas“ – „Pm8“ galerijoje Vigo mieste Ispanijoje 2016 m. Nedideli koliažai, piešiniai, popieriaus„glamžiniai“, kompiuterinės grafikos fragmentai, taip pat sukarpyti, modifikuoti.

Elenos Narbutaitės sukurtos abstrakčios formos savo saikingumu, aiškia struktūra primena kai kuriuos Lietuvos modernizmo klasikus. Štai Lino Katino žalios-mėlynos spalvos deriniai, dariniai, lyg jo “Kėdė už lango” (1970, kartonas, aliejus, Modernaus meno centras), “Vedęs vyras” savo tvirtais stačiakampiais tampa nuoroda visai ne į vyrą, o į Kazę Zimblytę, jos klasika tapusius popieriaus eksperimentus. Pagaliau šie kūriniai tęsia Marijos Teresės Rožanskaitės formos tyrinėjimus, savo abstrakčiuose koliažuose nevengusios tuomet dar nekompiuterinio rastro fragmentų, glamžinių ir plėšymų. Ir tas atsainumas kaip tik būdingas visiems trims mano paminėtiems menininkams, abejingumas preciziškam išdailinimui, džiauginantis laisve elgtis kaip norisi, elgtis bet kaip. Anais laikais – nors paveikslo stačiakampyje. Mūsų glamūro, kompiuterinių simuliacijų, 3D printerių laikais grubokas atsainumas taip pat turi vertę. Elenos Narbutaitės koliažai su grubiais iškarpymais, nelygiai dažu padengtais plotais, lyg atsitiktinai nepataikytu užklijavimu, abu “Apžvalgininkai”, “Kvailiai”, net “C“ ir „Vėjas” turi tą nesusimuliuotą, ne mados padiktuotą, kaip kokie suplėšyti džinsai, bet natūralų, pirmapradį medžiagos rupumą, nesvarbu, kad tai – popierius, bet jis lyg brutalizmo architektūroje – betonas. Pirminis, kurio medžiagos magija vis išlieka. Gal todėl trilogijos dalis “Roberts” – nuoroda į aktorę Julia Roberts. Kaip teigia menininkė, “Ši aktorė „keičiasi keičiantis laikams, madoms ir personažams, lyg būtų perregima, bet ir pati yra vis tas pats pernelyg akivaizdus personažas.“

Abstrakčioji tapyba turi savo gerbėjus ir nekentėjus, turi specifines veikimo priemones. Ji mus įtraukia potėpio, dažo dengimo sugestija, transliuoja autoriaus nuostatas-emocijas per įvykusį paviršiaus lietimą, jo švelnumą-grubumą, veikia savo medžiaga, tūriu. Lygiai, kaip šiuolaikinis šokis, mane asmeniškai nepaprastai žavi ši bežodė, pirmapradė materijos kalba. Didžiuliuose “Kvailių” atspauduose, kurie yra išdidintų grafikos (nors, kaip minėjau, priimu juos kaip tapybą) kūrinių kopijos matyti dažo netolygumas, paprastas, neįmantrus dengimo būdas, artėjantis prie vaikiško, todėl turintis naivumo aspektą, būdingą visai parodai. Tikslingo naivumo. O akvarelės ar akrilo skiedimo, nutekėjimo pėdsakai – ryšį su šios vasaros lietumi.

Be abejo, menas lyg ir nepriklauso nuo oro, mes įpratę tikėti, kad jis nepavaldus net laikui, tačiau tiek mus, žiūrovus, tiek parodoje stypsančius “Apžvalgininkus” veikia šviesa, o ir parodoje eksponuojamas “Vėjas”, matyt ne šiaip sau turi gamtos reiškinio vardą, todėl tyčia grįžtu į ŠMC kaitrią dieną patirti, kaip “Klestėjimas” dera su saule, karščiu. Tankus alsios dienos audinys vėją (“C“ ir „Vėją”) gerokai prislopina, be abejo, jam labiau tinka apniukę vakarai, tačiau visai aišku, kad kaip ir gyvenime, ir kvailius, milžiniškus kvailius, ir vedusius vyrus (“Vedęs vyras”, iš trilogijos “Klestėjimas”) paveikti itin sunku.

Tačiau tiek saulėje, tiek niūraus vakaro prislopintoje salės erdvėje vienodai nemaloniai, sakyčiau nupiginančia tonacija, veikia Elenos Narbutaitės pasirinkta pagrindinė atlikimo priemonė – visi aprašytieji koliažai, tapiniai ar piešiniai, glamžiniai ir karpymai perkopijuoti ir atspausti spalvotu “Xerox” printeriu. Nors Menininkė paaiškina tai daranti tyčia (“mane domina dalykų perrašymas ir kopijavimas“), iškeldama kopijavimo, dauginimo diskursą, problema atrodo tokia daug kartų dauginta, nežinia, ar vis dar aktuali.

Įtarčiau, kad čia įsikišo tam tikra baimė eksponuoti tiesiog abstrakčius koliažus, tapinius ar piešinius, kurie atrodytų lyg nešiuolaikiškai, modernistiškai. Jei esu minėjusi, kad Dainiaus Liškevičiaus paroda „On passé a l’orange“, pavasarį vykusi galerijoje Sodų 4, galėtų būti pavadinta neomodernistine, nes paremta naujos formos ieškojimais, dekonstruotų objektų dekonstravimu, performavimu, paties išardymo ir jo liekanų tyrinėjimu, plečiant formos galimybių ribas, jungiant performatyvumą ir pasineriant į materijos chaosą bei naujos tvarkos steigimą, tik, deja, paskui kiek dirbtinai bandant įvilkti parodą į mums įprastas, atseit šiuolaikines koncepcijas, tai šis Narbutaitės ėjimas, manau, yra giminingas. Koliažai galėtų kuo puikiausiai veikti savo popieriumi, kirpimo atsainumu, naivumo ir rūsčios struktūros junginiu, kaip veiktų ir didieji “Kvailiai” savo formatu, jei būtų tiesiog nutapyti.

Abu autoriai savaip grįžta prie intuityvaus, verbaliai neįvardinamo materijos perkūrimo malonumo. Tačiau nežiūrint padaryto kompromiso. Elenos Narbutaitės paroda išlaiko įtaigą. Veikia, jaudina taip, kaip mus veikia pušis su mėlynais dangaus tarpais tarp šakų, kaip veikia vėjas. Kaip? Nežinau. Net nenoriu įvardinti, nenoriu aiškiai žinoti, ką vėjas daro su mumis. Tiesiog svarbu, kad jis yra. Kokia ši paroda būtų, jei niekad nebūtų buvusi išrasta elektra? O gal labai panaši? Tik be Xerox. Be Narbutaitės įrašyto muzikos mikso, kuriame yra dar viena pop žvaigždė (Julia Roberts šioje parodoje ne vieniša) – Prince su daina „Joy in Repetition“. Jei nebūtų elektros, menininkės kūriniai “C ir „Vėjas” būtų kitoks. Bet vėjas kinta nuolat. Sukasi sau spiralėmis kur nors, įgaudamas grėsmės, gaudamas ne tik Roberts vardus. O mes čia, Lietuvoje, liekame su savo pirmapradžiu, niekad nesibaigiančiu lietumi, papuoštu trumpos vasaros vakarais ir meno katarsiais.

Nuotraukos: Darius Petrulaitis