Author Archives: Agnė Sadauskaitė

Nematomi hiperobjektai. Stratos pjūvis kaip žmogaus vertybių atspindys. Pokalbis su Emilija Škarnulyte

Akys stengiasi aprėpti už poliarinio rato besidriekiančius sniegynus; ausis palyti kvazarų garsai; tamsius vandenis skrodžia hipnotizuojanti būtybė; galva svaigsta nuo nesuvokiamų industrinių struktūrų, o galiausiai garsai susilieja su bangomis, vaizdai nukelia į minkštą tūkstančių lempų pasaulį, į praeities (stebimus) ir ateities (stebinčiuosius) pasaulius. Tai tik dalis menininkės Emilijos Škarnulytės (gim. 1987) kūrybos. Emilija – filmų kūrėja, vizualinių menų atstovė, studijavusi skulptūrą Brera universitete Milane, o vėliau Šiuolaikinio meno studijas Tromsø akademijoje, Norvegijoje. Menininkės darbai pristatyti Venecijos architektūros, SIART Bolivijos, San Paulo ir Rygos meno bienalėse, Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, Pompidou centre, Tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje Oberhausen, o vien 2018 metais jos darbus galima sutikti Londone, Berlyne, Breste, Busane, Houstone, San Franciske, Reikjavike. 2009 metais menininkė apdovanota Nacionaliniu Italijos MIUR prizu, 2015 m. Osle jai įteiktas Anne ir Jakobo Weidemannsų apdovanojimas, 2016 m. – Jaunojo menininko apdovanojimas, o 2017 m. Miunchene ji pelnė „Kino der Kunst Project“. Interviu su Emilija apie ateities archeologiją, hiperobjektus, klimato kaitą, ekonominius ir socialinius pokyčius.

Emilija, pradėdama rašyti, ilgai galvojau, kurį miestą nurodyti kaip tavo rezidavimo tašką, nes netgi per paskutinį mėnesį buvai šešiose šalyse. Kur, ir ar yra, tavo dabartinė kūrybos buveinė?

Pastoviausiai gyvenau praeitais metais, kuomet buvau metų trukmės rezidencijoje Künstlerhaus Bethanien Berlyne. Dabar pakeičiau savo biografiją ir parašiau, jog esu „working nomadically“ (iš anglų kalbos – klajokliškai, be pastovios vietos, aut.past.). Pirma gyvenau trikampyje tarp Lietuvos, Berlyno ir Norvegijos, bet tuomet atsirado projektai Korėjoje ir Teksase… Šiuo metu Teksase vyksta dvi parodos. Viena jų – grupinis ilgalaikis projektas Ballroom Marfa meno centre „Hyperobjects“, kuruotas Timothy Morton ir Laura Copelin. Jame pristatomas mano filmas „Sirenomelia“. Kita paroda „The Future Is Certain; It’s the Past Which Is Unpredictable“, kuruota Monika Lipšič, dabar vyksta Blaffer Art Museum. Jau dešimt metų taip dirbu ir lokacija diktuoja scenarijus, mitologijas. Supratau, kad negaliu dirbti studijoje, man reikia būti pačioje lokacijoje, ją pažinti, tad tai archeologiniai, geologiniai tyrimai, mano nuo vaikystės svajotos profesijos. Nuo mažens domino nematomos struktūros, kaip dabar nematomos struktūros kasyklose, kaip mano filme Aldona – tiesioginis nematymas.

Berlyno planetariume pristatyta video projekcija „Mirror Matter“ tapo dalimi DOME, kosminio pažinimo, projekto, o Bold Tendencies pristatymo metu kvietei užlipti ant stogo ir klausyti juodųjų skylių. Ar susidomėjimas krypsta į dangų?

Šie projektai orientuoti į kosmoso erdvę. Mirror Matter pasakoja apie 1980-aisiais pastatytą Neutrino observatoriją Japonijoje. Kodėl reikia statyti observatoriją kilometro gylyje? Pro geologinę stratą elektronai ir protonai negali prakeliauti, bet neutrinas žemės sluoksnius praskrodžia ir atsidūręs observatorijoje, kurioje įrengti 13 tūkstančių veidrodžių, atspindi pats save. Kiekvienas iš veidrodžių yra šviesos detektorius. Taip mokslininkai bando tyrinėti ir atsakyti, kas sudaro 95% mūsų visatos, o neutrinas gali pateikti atsakymus. Kadangi observatorija nebeveikia, vietą, lempas, šviesą atkūriau iš architektūrinių brėžinių. Video darbus pateikiu ne ant monitorių, bet kaip didelio formato instaliacijas, kad stebėtojas galėtų įeiti į erdvę, joje pamedituoti ir sensoriškai patirti. Man svarbu fizinis patyrimas, matavimas, žmogiškas-nežmogiškas mastelis.

Norvegijoje esantis Tromsø, kuriame studijavai Šiuolaikinio meno akademijoje, yra miestas, turintis šiauriausią pasaulyje universitetą ir šiauriausią botanikos sodą. Už šio miesto it ribinės teritorijos, driekiasi neaprėpiamos baltosios dykumos, kuriose galima aptikti gamtos karaliavimą, arba industrializaciją, veikiančią kartu su šiaurės resursų eksploatavimu. Jame įkūrei Polar Film Lab.

Teisybė, už miestelio, paėjus kelias minutes, jau galima rasti elnių. Iš esmės, mieste jaučiuosi kaip namuose, jame artimas ryšys su žmonėmis. Tromsø yra samių, elnių medžiotojų, miestas, kuriame vyrauja samių ir norvegų kalbos, o akademija buvo įkurta kaip samių meno vieta. Miestas yra aktyvus, jis, beje, ir Norvegijos techno sostinė, iš kurios kilo Röyksopp ir Bioshpere, vyksta Insomnia Electronic music festival, stipriai susijęs su Berlyno muzikine scena. Miesto universitete buvo siūloma labai įdomi programa, susijusi su ekspedicijomis, kraštovaizdžio architektūra ir politika, išteklių eksploatavimu. Tuomet pradėjome dirbti ir su Tanya Busse, kartu tęsiame projektus ir dabar.

Polar Lab idėja gimė dar studijų metu. Vienas didžiausių tarptautinių Norvegijos filmų festivalių vyksta būtent Tromsø mieste, tačiau nėra daug eksperimentinių ir trumpametražinių filmų. Tai buvo niša ir poreikis, kurį buvo galima užpildyti, mieste daug kūrybingų žmonių, kelios erdvės. Polar Film Lab – ne pelno siekianti laboratorija, joje rengiu peržiūras, kviečiu kūrėjus iš įvairių šalių, pavyzdžiui, Australijos, Japonijos, Palestinos, pristatom jų filmus, rengiam kūrybines dirbtuves, mokom žmones. Viskas 16 mm juosta.

Būtent iš Tromsø išvykdavo poliarinės ekspedicijos, mieste įkurtas vienas didžiausių poliarinių sričių tyrimų centrų. Kiekviename ekspedicijų laive būdavo įrengtas kino teatras – tais laikais ekspedicijose filmuodavo Super8/16 mm juosta ir medžiagą reikėdavo iš karto peržiūrėti. Tai būdavo plaukiojanti kino laboratorija. Visi šie filmai yra nuskenuoti – didžiulis archyvas. Pirma norėjosi įrengti laboratoriją laive, kad plaukiotų po fjordus, bet.. pamatysim.

Emilija Škarnulytė. Menininkės nuotrauka

Ar ši vieta suteikė kitokių krypčių kūrybai?

Akademijoje buvo įdomi kraštovaizdžio architektūros programa, kuri tyrinėjo Šiaurės regioną virš poliarinio rato. Taip prasidėjo projektas su Tanya, pamačius ateities Skandinavijos sužymėtus žemėlapius, kuriuose planuojamos jau patvirtintos naujos kasyklos. Visas peizažas prie vandenyno – vien taškiukai, kasyklų dar daugiau – anglies, geležies, sidabro…. Sužymėtas kraštovaizdis (angl. perforated landscape) taip pat atnešė samių šiuolaikinę ekonominę ir politinę problematiką. Tromsø labai aiškiai jauti tiek globalinį atšilimą, tiek geopolitinę kaitą, pavyzdžiui, buvo atidarytas Northeast Passage, tad dabar Kinijos Cargo laivai plaukia per Šiaurės jūrų kelią.

Ar Norvegija nebeatrodo toks didelis pūkuotas zuikis?

Visada įsivaizdavau Norvegiją kaip idilišką, ekologišką šalį, bet pastebėjau daug paslėptų ekonominių ir politinių struktūrų. Šalyje kasyklų atliekos yra metamos tiesiai į fjordus, ko, atrodo, visiškai nesitikėtum. Žmonės protestuoja, bet tai nekeičia situacijos. Taip pat užsienio šalims labai lengva gauti leidimus kasinėti Norvegijoje ir vėliau tie mineralai tiesiog išvežami ir sunku suprasti kodėl. Be to, kasyklos yra daug toksiškesnės negu naftos gręžiniai, nes naudojami stiprūs chemikalai dar nuo XVIII amžiaus. Iškart užteršiama visa teritorija kartu su šalia esančiais vandenimis.

Neseniai buvai Špicbergene. Dar 2013 metais kartu su Tanya Busse kurtoje Hollow Earth instaliacijoje, teigėt, kad darbu atspindimas technologijų kultivuojamas besikeičiantis Šiaurės vaizdas, kuriame „žaidžia žiaurumas, aistros, gobšumas ir emocijos“. Technologijos, eksploatuojančios ir tiriančios Žemę, resursus, taip pat keičia erdvės suvokimą – akiai atveriami visiškai nauji jūros gelmių, žemės klodų sluoksniai. Instaliacijoje tai koreliavote ir su žmogaus vidumi. Ar tokius pat dalykus įžvelgi ir dabar? Ar dokumentika apie erdvines projekcijas, nerodanti žmogaus, tampa dokumentika apie žmoniją?

Hollow Earth prasidėjo Špicbergeno saloje, kurioje kalnai – tartum iš atviruko, tačiau jie – tušti. Tai chameleono kasybos technika, nes kalnas paliekamas su kolonomis viduje. Kita kasykla yra Oslo dydžio, bet nepastebima, nes ji yra tuščiaviduriame kalne. Geologijos studijose ruošiami specialistai, koncentruojantis tik į naftą, tai nebėra mokslas apie žemę, o tik kaip rasti ir kasti naftą.

Pirma projektas buvo stebėjimai, dabar jis keičiasi ir daugiau stebime globalinius reiškinius. Man įdomu iš įvairių pusių pažvelgti į projektą, pakalbinti kasyklų darbuotojus ir samius. Mano kūryba kelia netiesioginius klausimus. Tarsi archeologinė ekspedicija iš ateities, dažnai neprieinamų vietų – uždarytų tuščių branduolinių reaktorių, povandeninių laivų bazių, jėgainių, kasyklų, kuriuose nėra žmogaus, randami tik artefaktai, liekanos, netiesiogiai keliami klausimai, analizuojant žmogaus veiklą, nematomas struktūras, bandant jas padaryti matomomis, bet neužsiimant politiniu aktyvizmu, o remiantis mitologija. Stebiu žmogaus godumą; peizažą – landšaftą, sužymėtą erdvę matau kaip kūną ir jame žmogaus paliktus randus, artefaktus, bandydama atitolti ir žvelgti iš ateities perspektyvos. Panašiai kaip ir Energijos saloje, tiek tuščiavidurėj Hollow Earth žemėje nėra žmonių, personažų, naratyvo. Lieka geologinė struktūra, stebint vaizdą po vaizdo, kaip stratą po stratos, pradedant nuo aero-vaizdų, artėjant prie žemės, sluoksnių po žeme ir einant ligi mikroskopinio vaizdo – tai tartum šiuolaikinio pasaulio vidaus skerspjūvis, atveriantis ir narpliojantis smurto, troškimų, žmogaus godumo tematikas. Ta tematika svarbi ir No Place rising.

Emilija Škarnulytė ir Tanya Busse, Hollow Earth, 2013. 22 min. Paroda Manifold, Decad erdvė, Berlynas 2017. Nuotrauka: Julija Goyd

Būtent juostoje ‘No Place Rising’ (2017) yra ryškus elementas – Undinė; vieniša būtybė, skrodžianti mėlynas gelmes tarp begalinių fjordų buvusioje Norvegijos karinėje ir NATO povandeninių laivų bazėje. Undinė – mitinė būtybė, turinti žmogaus ir žuvies savybių, tokiu būdu jungianti sausumą ir vandenį. Ar ją pasitelkei kaip simbolį, ar kaip efektyvų vizualinį sprendimą?

Tai buvo viena svarbiausių NATO bazių, esanti 20 kilometrų už Tromsø, kurią visai neseniai pardavė. Kartu su Tromsø akademija norėjome ją nusipirkti ir daryti techno festivalius. Bazėje buvo prišvartuojami povandeniniai karo laivai ir kai pirmąkart užėjau į tą erdvę, norėjau surengti sporto pasirodymą – juos perplaukti. Mitologijos tema iškilo kalbant su generolais apie jų pavojingas Šaltojo karo misijas, kuo Vakarai tiki apie Rytus ir atvirkščiai, arba Korėjoje apie Šiaurę ir Pietus. Mane visad domino intensyvaus pasienio zonos ir jų tyrimas.

Tuomet sugalvojau, jog kalbėti apie Šaltojo karo mitologiją reikia pasitelkiant undinės perspektyvą. No Place Rising viską matome jos akimis – ji nėra stereotipinė undinė. Ji be plaukų, tai woman-torpedo, o gal net nebūtinai moteris, galbūt translytė, o gal nauja rūšis, kuri prisitaikė gyventi kitokiomis sąlygomis, kuomet žmonių nebėra. Ji vieniša ir jautri. Erdvė aplink ją gigantiška, agresyvi, vyriška kaip ir daugumoje projektų – CERNe, kasyklose, povandeninėse stotyse, astronomijos pasaulyje.

Ar tokiam kontekste atsiranda ir feminizmo tematika?

Pastaruoju metu taip. Jeigu žvelgiame iš ateities archeologo perspektyvos, kuris ką tik nusileido tyrinėti mūsų Žemės ir joje paliktų žmogaus randų, kieno tai perspektyva: belyčio, jos, o galbūt jo? Dabar bandau formuluoti, iš kurios perspektyvos visgi žvelgiama. Gal tai dirbtinio intelekto archeologas?

Mane gąsdina ne tik tai, kad visos konstrukcijos yra vyriškos. Dabar diskutuojama apie problematiką tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto, bet niekas nekalba apie dirbtinį intelektą, programuotą vyrų ir dirbtinį intelektą, programuotą moterų. Silikono slėnyje ir kitur ryškus vyrų dominavimas, o dirbtinis intelektas greitu metu absorbuos daug dalykų, bet kas jį programavo? Ar mes vėl einam link Viduramžių – būtent programavimas ir yra tasai ateities raštas, o jei neturi priėjimo, neturi rašto.

Erdvė formuojama ir keičiama žmogaus, derinant ir naudojant ją savo reikmėms. Klimato kaita, masinė produkcija, konsumerizmas, tvarumo nepaisymas – šie procesai aplinką tvirkina ir manifestuoja buvimą „dabar“, dažnai žmogų matant kaip erdvės valdovą. Tavo kuriamuose dokumentiniuose filmuose figūruoja šios temos, kalbančios apie dabartiniu metu vykstantį resursų naudojimą, peržengiant socialinių klasių, šalių ribas, svarbią vietą užima žmogaus ir gamtos sutaikymo ir sutaikinimo idėja. Ar ši idėja, dokumentuojama ir paliekama interpretuoti žiūrovui, ar ji dokumentuojama ją teigiant ir dėl jos kovojant?

Tai stebėjimas, bandymas perteikti žinutę ir stengiantis nurodyti kelią, kryptį, bet nesiekiu, kad tai būtų aktyvizmo projektai. Visus interviu, temas, klausimus sudedu atskirai į leidinį, publikaciją, o pačioje kūryboje noriu palikti daug laiko ir erdvės pačiam žiūrovui pajusti ir išmedituoti skalę, laiką, archeologinį pjūvį, laiko skalės pjūvį; tai man yra svarbu. Nežinau, ar tai vadinti pasyviu pasakojimu? Nemanau, tik atiduodu daugiau laisvės interpretacijai.

Emilija Škarnulytė, Mirror matter, 2017. Video, 12 min.

2016 metais Venecijos architektūros bienalėje dalyvavęs jungtinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos Baltijos paviljonas, pasakodamas trijų šalių istoriją, vystymosi raidą, pristatydamas erdvines struktūras ir materialius objektus, pasitelkė geologinio periodo – antropoceno sąvoką, juos „surišdamas“ ir siekdamas atskleisti tarpusavio ryšius, jų sąveikas ir skirtingas reiškinių interpretacijas. Baltijos paviljone buvo rodomos Tavo kurto dokumentinio filmo „Energijos sala“ ištraukos, kuriame vaizduojami paskutinieji Ignalinos atominės elektrinės gyvavimo momentai.

Labai apsidžiaugiau, kai buvau pakviesta dalyvauti. Energijos sala buvo kurta iš mano filmo tyrimų medžiagos, kaip tik tuo metu vysčiau projektą – sutapo mano ir Baltijos paviljono kuratorių tematikos, buvo tikrai nuostabi patirtis vystyti šias idėjas kartu. Energijos saloje esantis laikas suspaustas, „sizifiškas“, jame svarbi tematika, kuomet atomas ateina iš kasyklų, žemės, tuomet yra užkasamas atgal ir vėl sugrįžta į žemę, tačiau daug pavojingesnis po žmogaus prisilietimo. Urano užtenka tik ateinantiems aštuoniasdešimčiai metų, tad atominės elektrinės turi būti uždarytos ir tuomet veik visa Europa taps hiperobjektų kapinynu. Štai Švedija laidoja į Baltijos jūrą, nes, pasak jų, tai vienas saugiausių būdų.

Tad Hollow Earth, Undinė, Energijos sala, Mirror Matter – tai žmogaus veiklos padarinių, jo paliktų randų vietos. Jei žiūrėtume iš ateities archeologinės perspektyvos, Neutrino observatoriją Japonijoje ar CERN‘ą įsivaizduoju tartum katedras, po, tarkim, 10 tūkstančių metų. Tai mano bandymai sukurti mitologiją hiperobjektams ateityje iš šiandieninės perspektyvos. Tai nelengva.

Minėjai, jog iš ateities projekcijų stebi aplinką. Jei nugrimztume tartum į kelių šimtų metų sapną – kokią ateitį matai Žemėje?

Būtent apie tai kasdien ir galvoju. Pradėjau naudoti išplėstinio kino pasakojimą (angl. expanded cinema narrative) – stengiuosi perteikti ateities perspektyvą nauja kino kalba. Ne visada gali naudoti 2D kamerą ir man nebėra įdomu tiesiog dokumentuoti pasaulį. Man svarbiau, kas slepiasi už politikos – jausmai, emocijos, troškimai. Dabar pradėjau naudoti Lidar skenavimo technologiją (angl. Lidar scanning technology) – tai lazeris, naudojamas architektūroje, kasyklose, kuris matuoja atstumą iki objekto jį apšviesdamas pulsuojančia lazerio šviesa ir jutikliu įvertindamas atsispindinčius impulsus. Būtent Lidar technologija padeda kurti ateities jausmą ir perspektyvą, nes tu gali keliauti per architektūrą, lekiančios dalelės perskrodžia per mūsų kūną ir pralekia. Man patinka dirbti su šia „kalba“, nes jei bandom projektuoti ateitį, aš įsivaizduoju visas šias industrijas kaip nykstančias, o vėliau – peraugusias, naujas simbiozes, gamtos rūšis. CERN‘ą matau kaip užpiltą urvą su stalaktitais ir albino aligatoriais, iš esmės naują geologinę stratą.

Mokslo pasaulis, mūsų pačių supratimas apie save ir pasaulį greitai keičiasi: 4 dimensijas keičia 6, pastarąsias keičia 11 dimensijų, o šias – pasakymai, kad 11 dimensijų – tik teorija… Aš taip ir įsivaizduoju CERN‘ą, jis jau geologinėj stratoj ir jį atradus post factum, mes <ateities archeologai> spekuliuosim: kas čia buvo, ar tai buvo skirta pomirtiniam pasauliui, dėl kokių priežasčių pastatyta, kas jį pastatė? Panašiai kaip su Egipto piramidėmis. Tai ateities archeologija.

Emilija Škarnulytė, Mirror Matter,  2017. Paroda Hyperobjects, Ballroom Marfa, Mafra, Teksasas, 2018. Nuotrauka: Alex Marks

Emilija Škarnulytė, Mirror Matter,  2017. Paroda Kunstlerhaus Bethanien, Berlynas, 2017. Nuotrauka: David Brandt

Emilija Škarnulytė, Sirenomelia, 2018. Paroda It’s the Past Which Is Unpredictable, Blaffer Art Museum, Houstonas, Teksasas

Menininkės portretas viršuje:  Peter Rosemann