Audronės Vaupšienės ir Annos Jermolaewos paroda „Lyg ir grįžimas namo“ ŠMC

Vasario 14 d., ketvirtadienį, 18 val. Šiuolaikinio meno centre atidaroma dviejų autorių – lietuvių menininkės Audronės Vaupšienės ir iš Rusijos kilusios menininkės Annos Jermolaewos, gyvenančios Vienoje, – paroda „Lyg ir grįžimas namo“.

Parodoje nagrinėjamos keliavimo ir grįžimo temos. Ne mažiau reikšmingas šioje parodoje yra ir kiekvienam grįžimui svarbus namų bei tėvynės jausmas, nesvarbu, ar tai būtų Austrija, Lietuva, ar Rusija (ar dar ankstesnės šių šalių geopolitinės tapatybės). Pasak Šiuolaikinio meno centro direktoriaus Kęstučio Kuizino, „malonu vėl matyti Audronę Vaupšienę ir kuratorių Simoną Reesą sugrįžtančius į ŠMC. Paskutinį kartą savo kūrinius Audronė pristatė parodoje „Nekaltas gyvenimas“ 2000 m., tad jai tai yra išties reikšmingas grįžimas. Tuo tarpu jos kūrybos pristatymas bendroje parodoje su Austrijos-Rusijos menininke Anna Jermolaewa pratęsia produktyvų ŠMC bendradarbiavimą ir su abiem menininkėm, ir su abiejų šalių meno institucijomis.“

A. Jermolaewos ir A. Vaupšienės šeimų istorijas sieja tremties į Sibirą patirtys. Kūrinyje „Be pavadinimo (Gulagas)“ (2012) A. Jermolaewa fiksuoja savo piligriminę kelionę į šeimos tremties vietas. Daugybę metų Austrijoje gyvenusiai menininkei kelionė į Rusiją, iš kurios ji yra kilusi, tapo kūrybos metanaratyvu – ji ieško tiek (sovietmečio) sąstingio, tiek pokyčių ženklų. Savo kritinį žvilgsnį A. Jermolaewa kreipia ir į Austrijos pusę – darbe „Kalnai šaukia“ (2009), kuriame ji pozuoja nuoga pro langą matomų Alpių fone, menininkė išreiškia mintį, jog bet kuri nacionalinė reprezentacija pasiduoda mitams ir klišėms. A. Jermolaewa lankėsi Lietuvoje tik vieną kartą, Kaune 1988-aisiais, kuomet drauge su kolegomis iš Maskvos ir tuometinio Leningrado ji atvyko susitikti su vienu iš nepriklausomybės judėjimo dalyvių bei išreikšti jam savo palaikymą, dėl ko sulaukė represijų. Pasak menininkės, „tai buvo tik dviejų dienų kelionė siekiant surengti palaikymo demonstraciją. Mes buvome areštuoti ir priversti išvykti. Aš džiaugiuosi galėdama aplankyti Vilnių parodos proga, sugrįžti į šią šalį beveik po 25 metų kaip menininkė ir pratęsti dialogą su Lietuvos publika.“

A. Vaupšienė, grįžtanti į kūrybą po dešimties metų, per kuriuos ji dirbo profesionalia fotografe ir operatore, kaupia vaizdus iš savo kelionių po visą pasaulį. Parodoje ji panaudoja juos tokiu būdu, kad iš populiariuosius tarptautinio turizmo vaizdus primenančių kadrų dingsta žavesys ir romantika. Pastarąjį dešimtmetį lietuviai keliavo vis toliau, o gyvenimo būdo skiltys laikraščiuose bei populiarieji žurnalai kurstė savo skaitytojų kelionių aistras vis egzotiškesnėms vietoms. A. Vaupšienės darbuose jaučiama, kad globalinės kelionės gali supažindinti keliautoją ir su globaliniais pavojais. Apie tai byloja ir grėsmingas tropinio paplūdimio dangus parodą pristatančioje fotografijoje. Šiame vaizde iš Kubos „įrašytas“ ir problemiškas šios šalies santykis su komunizmu ir progresu. Kituose menininkės kūriniuose jūra ir griuvėsiai ženklina jos išgyventą cunamį, kuris nuniokojo Pietryčių Aziją 2004 m. gruodį (asmeninį ir pasaulinį įvykį). Tokius įvykius reprezentuoti sunku, tad pasak A. Vaupšienės „vizualiniai fragmentai, kuriuos aš pristatau parodoje, įgyja tam tikros jėgos gretinant juos su fragmentiškumo, poetiškumo ir elegijos elementais Andrejaus Tarkovskio kino šedevre „Veidrodis“ (1975). Tai filmas apie šeimą ir priklausymą, o tai yra pagrindinė tema ir mano darbuose.“

Paskutinį parodos savaitgalį bus išleistas parodą dokumentuojantis katalogas su kuratoriaus tekstais, esė apie posovietinę politiką ir aplinkos katastrofas bei išsamia informacija apie menininkes.

Paroda veiks iki kovo 17 d.

Iliustracija: Audronė Vaupšienė, Be pavadinimo, 2006-2013, spalvotas atspaudas iš 35 mm negatyvo, menininkės nuosavybė.