Apie žavesį. Dalios Dūdėnaitės ir Elenos Narbutaitės paroda „Planeta“ ŠMC vitrinoje

Viename savo interviu (žr. komentarą po straipsniu „Milijonas ir viena iliuzija“) Izraelio menininkas Omer Fast yra kalbėjęs apie inertiška tapusia tendenciją (apie populiariąją kultūrą bei socialinius procesus kalbančiame) mene ieškoti negatyvaus-kritiško-dekonstruojančio požiūrio. Tarkime (mano pavyzdys), šiuolaikinio meno kūrinys, kuriame kalbama apie vitrinos ir reklamos logiką, beveik savaime suprantama, turėtų būti suvokiamas kaip šiuolaikinės vartotojų visuomenės kritika. Omer Fast neneigia  kritinio-refleksyvaus mąstymo svarbos, bet išreiškė bodesį strategija susitelkti ties negatyvia kritika, tiek pačiame mene, tiek jo interpretacijose.

Mąstant apie vitriną, ypač apie drabužių parduotuvės vitriną, yra lengviau nei lengva įsivaizduoti (prisiminti) negatyviai kritišką šiai temai skirtą meną – tokio meno, nors ir nebūtinai rodomo vitrinoje, bet galinčio būti perskaitomu kaip drabužių parduotuvės vitrinos logikos plačiąja prasme kritika, pakanka tiek Lietuvos, tiek tarptautinėje meno scenoje. Tačiau lapkričio 26 d. – gruodžio 14 d. vykusioje Dalios Dūdėnaitės ir Elenos Narbutaitės parodoje „Planeta“ stovintis manekenas veda kita kryptimi. Be abejo, jis nedubliuoja elementarios vitrininės logikos, bet ir neina pereikvota ciniškos kritikos ar (į visuomenėje vykstančius procesus referuojančios) bjaurumo estetikos keliu.

Savo blizgia drapiruote, trimis „ekologiškomis“ rankų darbo medinėmis kojomis, savo skulptūrine estetika manekenas tebeskleidžia lengvą žavesį, nelygintiną su vimdančia polų makarčių, maikų kelių, džonų bokų estetika, ar cinišku kūnsų ir murakamių grožiu… Manekenas ne tiek priverčia įžvelgti bjaurumą reklaminėje vitrinų estetikoje, kiek siurrealistiška maniera išryškina užslėptą ir pamirštą jų uncanniness/Unheimlichkeit, keistumą. Pakyrėjęs tobulas žavesys virsta akiai neįprastu netobulu žavesiu – išlaikomas dėmuo yra ne pakyrėjęs , kaip tai būtų negatyvios kritikos atveju, bet žavesys.

Manekenas (tiksliau, „manekenė“) nekaltai flirtuoja su likusia galybe Vilniaus vitrinų manekenų, ir todėl šia prasme antroji  ŠMC vitrinoje vykstanti proda atrodo komunikabilesnė už pirmąją (buvusią plačiau išsklidusio projekto „Jeigu tu žinai, kad čia yra ranka…“ dalimi), kuri, save reprezentavusi per santūrumą ir minimalų gestą, egzistavo kaip antipodas kitoms – gundančioms – Vilniaus vitrinoms. Todėl negaliu sutikti su mintimi, nyrančia pirmojoje „Planeta“  parodai skirtoje recenzijoje , esą paroda yra tiesiog dar vienas „vyresniosios (?) postkonceptualistų kartos“ pasirodymas. Žiūrint į menininkių pavardes ir turint omenyje jų ankstesnę kūrybą – taip, bet konkreti paroda „Planeta“, tiesiog teatriškoje instaliacijoje sujungianti blizgia drapiruote apgaubtą manekeną, meditatyvią Bacho muziką, somnambuliškus šviesų persijungimus, konceptualiuose rėmuose sukuria labai sensualų (nors kartu – neperkrautą, minimalistinį) rezultatą, iškrypstantį iš jau įspaustų jaunos Vilniaus postkonceptualistų kartos vėžių.

Pradėjau manekenu, kadangi man jis pasirodė esantis pagrindiniu parodos kanalu į Vilniaus kontekstą ir į atsitiktinio praeivio sąmonę. Tačiau, be abejo, manekenas pilnai atsiskleidžia tik bendrame parodos-instaliacijos kontekste, kurį sudaro: tylutėliai iš kolonėlės sklindanti fortepijoninė Bacho muzika, fortepijonu grojančios rankos ir laike pasimetusio jos atspindžio fotografija, projektuojama ant nedidelio ekrano, išsijungianti kiekvieną kartą įsijungus halogeninėmis lubų lempoms (persijungimas vyksta gal kas minutę), dar yra mėlynas, senamadiško šrifto užrašas Planeta ant vitrinos stiklo, ir tos pačios spalvos akys, savo minimalia forma labiau primenančios grafinį simbolį (tačiau nupieštos ranka ir, berods, be trafareto). Viso to fone išsiskleidžia labai teatrinė (gal net užkulisinė-teatrinė) aplinka – šonuose kabančios „užuolaidos“ su beveik nepaslėptomis kopėčiomis už jų, į gylį nueinantys rūsio laiptai, lubų įgilinimus aprėminančios nulinio dizaino halogeninės lempos ir netgi batų paliktas smėlis ant „scenos“ kilimo.

Parodos anotacijoje menininkės kalba apie skirtingus parke augančius augalus, kurių lapus vėjas suneša į „vientisą kilimą su daug krūvelių”. Tiesa, kad manekenas ir greta jo „įsikūrusi“ audiovizualinė instaliacija iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi du skirtingų klimatinių juostų augalai, tačiau jie jungiasi konceptualiomis gijomis, o jų skirtumai funkcionuoja greičiau kaip privalumas, leidžiantis susidėlioti vienas kitą papildančių elementų kompozicijai.

Estetiniu požiūriu taupi (kūrinys vienai rankai), tyli Bacho muzika bei neekspresyvi bekūnė juodai balta fotografija iškyla kaip absoliuti priešingybė mediniam-medžiaginiam-kūniškam-blizgiam manekeno grožiui. Komunikacine prasme audiovizualinė instaliacija taip pat eina kita kryptimi, nei manekenas – jei pirmasis yra kanalas į išorinį Vilnių, antroji tampa gija į parodinę vitrinos istoriją, tiksliau – joje buvusią parodą „Jeigu tu žinai, kad čia yra ranka…“. „Rankos“ parodos aprašyme buvo prisimintas filosofo Ludwigo Wittgensteino brolis Paulas Wittgensteinas, I-ojo pasaulinio karo metais praradęs dešiniąją ranką ir tęsęs pianisto karjerą grodamas tik kairiąja. Grojančios kairiosios rankos ir laike atsilikusio jos „atspindžio“ fotografija, bei fone skambanti muzika (Johanno Sebastiano Bacho čakona kairiajai rankai) tiesiogiai referuoja į buvusią parodą, paversdama viena po kitos einančias parodas tarpusavyje susiekiančiais telkiniais.

Kūriniai  referuoja į skirtingas kontekstus ir kontrastuoja savo estetika, tačiau galiausiai susijungia netobulumo žavesy, kurį skleidžia tiek dvi krūtis bei tris medines kojas turinčio begalvio berankio manekeno povyza (kuri, nepaisant žmogėdriškai skambančio apibūdinimo, išlieka neagresyvi), tiek meditatyvi vienarankio muzika. Išorinis-estetinis kontrastas, kita vertus, padeda nesubanalėti tiek manekenui, tiek audiovizualinei instaliacijai, išvengiant ir per stiprios miškinio misticizmo dozės, ir minimalistinės švaros bei tyrumo radikalumo.

Netobulumo liniją pratęsia ir kiti (galintys būti ir atsitiktiniais) elementai – neišneštos kopėčios, neprezentacinės išvaizdos halogeninės lempos, ir, be abejo, tas batų paliktas smėliukas.

(šoninės užuolaidos man vis primena sceną, bet taip ir neaišku, matyti „geroji“, ar „blogoji“ kulisų pusė, per daug dalykų primenanančių „gerąją“, ir kartu tiek pat daug – „blogąją“; daug reprezentatyvumo („blizgi suknelė“, į(iš)sijungiančios šviesos, „koncertas“), ir daug nereprezentatyvumas (visa ko netobulumas, ir dar tos kopėčios…)

Tobulai manekeno ir pianisto netobulumą apjungia besikaitaliojantis apšvietimas, kuris, nors, viena vertus, atskiria du objektus (apšvietus vitriną užtemsta projektuojama fotografija, įjungus projektorių – tamsoje paskęsta suknelė), kita vertus, antrina jų abiejų netobulumui panašumu į elektros instaliacijos klaidą (kai pirmą kartą praeidama pamačiau instaliaciją, šviesai iš(į)sijungus, pamaniau, kad matau techininius nesklandumus…).

Paskutinis elementas, apie kurį liko nieko nepasakyta, yra grafiniai elementai ant vitrinos – užrašas Planeta ir akių piešinys. Nesu pakankamai sena, kad prisiminčiau, kaip atrodė kino teatro „Planeta“ iškaba, bet pakankamai sena, kad žinočiau buvusį „Skalvijos“ kino teatro pavadinimą. Ir būtent dėl šios dalinės atminties (tikiu, kad realiai iškaba savo dizainu galėjo visai nepriminti ant vitrinos užklijuoto užrašo), senamadišku šriftu užrašytas parodos pavadinimas man primena išnykusį (nematytą) Vilnių; tuo labiau, kad ir medinės manekeno kojos, šimtametis Wittgensteinas ir senis Bachas veda tolyn į praeitį… Pavadinimas (ir jo užrašymo būdas) tampa dar vienu kanalu, sujungiančiu su praeitimi (kaip ir audiovizualinė instaliacija, besikreipianti į buvusią parodą), ir dar vienu – su išorinio Vilniaus vitrinomis ir iškabomis.

Apie nuo vitrinos žvelgiančias akis nelabai noriu kalbėti, nes esu pavargusi nuo visų skaitytų žvilgsnio teorijų, ir nuo savo pačios tam skirtų tekstų… Bet vis dėlto man patinka, kad akys savo beveidiškumu greičiau primena drungną optikos saloną, nei panoptikono ir kitas paranojiškas stebėjimo teorijas ir nukenksmina pastarąsias savo „negrabiu“, į mėgėjiškumo ir naivumo sferą įvedančiu piešiniu.

Apskritai ŠMC idėja panaudoti vitriną parodoms atrodo labai vykusi, atverianti galimybes laisvesnei atsitiktinio žiūrovo interpretacijai (vietoj to, kad prievartautų save klausimu –  „kaip turėčiau suprasti šį šiuolaikinio meno kūrinį“, žmogus, nejausdamas autoritetingo meno apibrėžimo priespaudos, gali pasiduoti natūralesnei minčių tėkmei). Kita vertus, vitrina, kitaip nei atstiktinės viešos erdvės, yra tai, kas skatina žiūrėti į save per se, ypač, jei tai, kas joje rodoma, padeda vitrinai išlikti vitrina. „Planeta“ pilnai išnaudojo vitrinos suteiktas galimybes ir pasirodė kaip labai vykęs projektas: savo komunikacija  su praeiviu ir išoriniu Vilniumi, savo vidine logika, ir, galiausiai, tam tikru postūmiu Lietuvos postkonceptualaus meno praktikoje, suteikiant daugiau svorio sensualumui konceptualių struktūrų rėmuose.

Dalios Dūdėnaitės ir Elenos Narbutaitės paroda „Planeta“ ŠMC vitrinoje:

Nuotraukų autorius: Andrew Miksys.