2011 06 06

Apie vietas, nostalgiją ir šokius. Pokalbis su Gintare Rakickaite

Justina Zubaitė-Bundzė

Tai filmas apie karuseles ir žmonės, kurie gyvena šiame parke. Jie kuria pozityvią ir naivią sovietinę pasaką. (G. Rakickaitė apie filmą „Parkas“, 2009)

**
Gintarė Rakickaitė (g.1986) – jauna šiuolaikinė video menininkė, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Klausimu apie neseniai KKKC parodų rūmuose vykusią videomeno parodą ir norėčiau pradėti pokalbį.

Balandžio 24 dieną KKKC Parodų rūmuose pasibaigė Danutės Gambickaitės, Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės bei Eglės Juocevičiūtės kuruota videomeno paroda „Atsitiktinai, Baltazarai“, kurioje buvo pristatyti ir Tavo darbai. Gal galėtum kiek išsamiau juos pristatyti?

Šioje videomeno parodoje dalyvavo mano dokumentinis filmas „Parkas“ (2009, pavasaris). Jis sukurtas dar besimokant VDA, fotografijos ir medijos meno specialybės trečiame kurse. Pirmajam savo filmui pasirinkau karuselių parką: nuo tada gerus du mėnesius, kelias dienas per savaitę lankiau parko darbuotojus, bendravau su jais, stebėjau jų kasdienybę, o vėliau ir padėjau suorganizuoti parko sezono atidarymą, anksčiau jų niekados neorganizuotą. (Keletas scenų iš atidarymo yra panaudota ir pačiame filme).

Filmas „Parkas“ – apie karuseles Vytauto parke Kaune, išlikusias nuo sovietinių laikų. Ši vieta vis dar gyvuoja keturių žmonių dėka, kurie dešimtis metų ja rūpinasi, žavisi ir ją vertina. Kaip vaikai su žaislais jie žaidžia su savo karuselėmis. Ši vieta tampa pasaka, kiekvienam iš mūsų primenančia vaikystę.

Filmuojant šį, pirmąjį savo darbą, susipažinau su vienu vyriškiu, kuris mane bandė sudominti savo pasakojimais. Jis kalbėjo kaip myli muziką, kaip nuo vaikystės groja įvairiuose ansambliuose ir smagiai leidžia savo savaitgalius senjorų šokiuose. Tačiau pasakojimai nepasirodė tokie įdomūs kaip jis pats. Ir man pavyko keletą minučių nepastebimai jį nufilmuoti: tuo metu parke per magnetolą grojo „Pūko“ radijo stotis, o jis natūraliai, rūkydamas cigaretę, trepsėjo į taktą. Tas kadras yra viena iš smagiausių vietų mano filme. Tuomet man ir kilo noras pratęsti savo kūrybą ir sukurti antrąjį savo filmą – apie senjorų šokius. Taip ir padariau, pasilikdama šį objektą diplominiam darbui („Trys Ketvirtinės“ (2010, pavasaris)). Šiame filme matoma kaip kiekvieną sekmadienį Vilniaus kultūros ir sporto rūmų salėje buriasi pagyvenę žmonės. Jie visi čia ateina vedami bendro noro. Sutiksėjus laikrodžio rodyklei, penktą valandą vakaro, nuskamba šokių karalius – valsas. Tai tampa vieta, kurioje šokiai geba atitolinti senatvę. Vieniems jie – mankšta ir atsipalaidavimas, kitiems – stiprybės ir jaunystės pojūtis. Dauguma pensinio amžiaus žmonių yra vieniši, jie čia ateina pabendrauti. Kitiems netgi pavyksta susirasti naują meilę ar geriausią draugą. Moterims yra dėl ko pasipuošti, o vyrams – dėl ko pasipuikuoti.

Šokiai – jie nepasikeitė. Jie nesikeičia. Jų tradicijos išlieka. Muzika, salė, rūbinė, bilietų plėšytoja, kėdžių eilės prisėsti pailsėti ar paplepėti ir, žinoma, laukimas. Laukimas, kol tave kas pakvies šokiui.

Žmonės, kurie nugyveno didžiąją savo gyvenimo dalį, „grįžta į jaunystę“ – diskotekų, naujų pažinčių ir grožio laikus. Mes nežinom, kas bus su mūsų karta ar dar su vėlesne. Ar šokiai išliks tokie patys? Tokios pačios šokio tradicijos, kai vyras kviečia damą šokiui, o nepakviestoji laukia sekančios progos? Ar yra tuose šokiuose lyderis, kuris kviečia visas? O gal yra lyderė, kuri yra visų kviečiama?

Anot parodos kuratorių, „Vieta pasakojime dažnai būna pasyvi aplinkybė (kaip ir asiliuko Baltazaro personažas Bressono filme). Tačiau istorija, įvykiai, atmintis mūsų sąmonėje padaro ją aktyviu, kartais net pagrindiniu veikėju.“ Tiek videodarbe „Trys ketvirtinės“ (2010), tiek „Parkas“ (2009) vieta neabejotinai yra kūrinio pretekstas, tačiau ar ji virsta/paverčiama aktyviu veikėju?

Taip, šiuose dvejuose mano darbuose visas kūrybinis procesas prasidėjo nuo susižavėjimo vieta, kuri abiem atvejais ir tampa pagrindiniu mano filmų objektu. Man svarbiausia yra erdvė ir joje esantys žmonės.

Atminties tema šiuolaikiniame mene itin dažnai sutinkama. Minėti darbai „Trys ketvirtinės“ bei „Parkas“, atrodo, savyje talpintų nostalgijos, taigi, ir atminties, elementą. Kiek sąmoningai/kiek atsitiktinai ėmeisi tirti miestą/erdvę/laiką/atmintį?

Visų pirma, manau, nepavadinčiau savęs tyrėja. Šios vietos man yra tiesiog žavios, įdomios kaip sovietinis palikimas. Pirmiausia į tai žiūriu labiau fotografiškai/ kinematografiškai, o vėliau, kai jau prisisotinu tos erdvės vaizdų, pradedu daryti vienokias ar kitokias išvadas apie laiką, kuris, abiejų mano filmų atveju, yra sustojęs žmonių pasąmonėse. Jie gyvena ir galvoja lygiai taip pat, kaip galvojo sovietiniais laikais; jiems yra brangu tai, kas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, jau nebėra itin vertinama. Išties įdomu stebėti tokius žmones, o dar įdomiau, kai jų yra visa bendruomenė su sava/ nekintančia erdve.

Teorinių, e.g. filosofinių tekstų inspiracijos: ar (tai) inspiruoja? Koks, tavo manymu yra/turėtų būti šiuolaikinio meno ir akademinio/mokslinio/teorinio bei meninio diskursų santykis?

Teoriniais (pvz. filosofiniais) tekstais sąmoningai nesiremiu, labiau remiuosi asmenine patirtimi. Galbūt kažkada – kažkoks perskaitytas straipsnis ar mintis ir yra padariusi įtakos, tačiau mano darbuose sąmoningai ji nėra taikoma. Labiau remiuosi ne mintimis, o vaizdiniais: matytais filmais, fotografijomis – tuo, kas kuria savotišką nuotaiką bei žavesį. Vėliau, žinoma, galima imtis kažkokios analizės ir bandyt atrasti užslaptintas prasmes, bet ne aš užsiėmu jų dešifravimu.

O dėl šiuolaikinio meno – jame pastaruoju metu vis daugėja kažkokios perdėtos prasmės ieškojimo, – aš daug papraščiau į viską žiūriu: manau, jog menas nėra skirtas tiktai menininkams, todėl tų diskursų galėtų būti mažiau.

Pabaigai, gal galėtum plačiau papasakoti apie parodas, kuriose dalyvavai ir projektus, kuriuos vykdei/ žadi vykdyti.

Kuo toliau, tuo labiau daugėja galimybių bei pasiūlymų dalyvauti projektuose. Būtent tada ir supranti, jog filmą sukurti yra viena, o juo rūpintis jau po sukūrimo – visai kas kita. Ir tas antrasis etapas – vos ne sudėtingesnis. Kitaip sakant: kai tik „pralauži ledus“, tada vos spėk pildyti registracijos formas ir siuntinėti po visą pasaulį. Būtent tai šiuo metu ir darau, t.y. atlieku prodiusavimo veiksmus. Šiame interviu pristatyti darbai kaip tik šiuo metu keliauja po įvairius festivalius Prancūzijoje, Ispanijoje, taip pat buvo rodomi Vokietijoje.

Ir taip vis plečiasi žemėlapio ribos. Smagu. Vis dėlto, to nebūtų galima pasakyti apie susidomėjimą Lietuvoje: pavieniai-maži festivaliai priima, o didesni – ne. Ar nesupranta, ar nevertina to kaip profesionalaus darbo – neaišku – bet šiek tiek liūdna.

Kalbant apie kitus projektus, stengiuosi neapsiriboti vien savo asmenine kūryba – nuo pat pirmo kurso bendradarbiauju su įvairiaus menininkais: pradedant jaunuoju kompozitoriumi Gediminu Gelgotu, baigiant vyresniosios kartos tapytoju-fotografu Algiu Griškevičiumi. Tik, tiesa, dažniau būna, jog man pačiai pasiūlo prisijungti prie projekto jo kontekste įgyvendinant kažkokias idėjas, o pati inciatyvos vis nerodau; matyt, dar norisi „prasimankštinti“.

Gintarė Rakickaitė „Parkas“, 2009, video, 22’05 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Trys ketvirtinės“, 2010, video, 16 min., kadras iš filmo.

Iliustracijos viršuje autorė: Evgenia Levin.