Apie undinę Gazprom'ui išnuomotoje Norvegijos karinėje bazėje ir Calabi-Yau daugdarą

„QSO lęšis“, „QSO dvynys“, „Ateities fosilijos“, „Chronoplazma“, „Calabi-Yau daugdara“ – nesunku įžvelgti, kad tiek pačios ŠMC veikiančios personalinės Emilijos Škarnulytės parodos, tiek daugumos joje eksponuojamų kūrinių pavadinimai veikia kaip nuorodos į šiuolaikines fizikos, astronomijos, matematikos teorijas. Parodos pavadinimas kalba apie gravitacinio lęšio reiškinį, kuriam veikiant danguje galima matyti du šviesulius-dvynius, nors iš tiesų jų šaltinis tėra vienas objektas. Idėja figūruoja ir vieno iš parodos kūrinių, „QSO dvynys“, pavadinime. Didžioji dalis šio videofilmo medžiagos nufilmuota netoli Šiaurės poliaus,   Svalbardo salose esančioje Norvegjios kartografijos tarnybos stotyje; filmuojant iš antenos, gaudančios tolimiausių užfiksuotų mūsų visatos objektų – kvazarų – skleidžiamus radijo bangų signalus (būtent vienas toks kvazaras iki šiol yra vienintelis stebimas gravitacinio lęšio teorijos veikimo įrodymas). Šio filmo garso takeliui panaudoti iš kosmoso sklindantys garsiniai signalai.  Trumpame 16 mm filme „Ateities fosilijos“ sumontuoti iš fizikos ir chemijos pamokoms skirtų mokomųjų filmų iškirpti kadrai. Videoprojekcijoje, pavadintoje„Chronoplazma“ (menininkės sukurtu žodžiu), matyti iš Europos kosmoso agentūros pasiskolinta vizualizacija, kuri, kaip leidžia suprasti parodos didaktika, siejama su laiko kaip reliatyvios dimensijos idėja. Ir galiausiai, erdvės centre yra eksponuojamas kūrinys pavadinimu „Calabi-Yau daugdara“:  šiek tiek pravyniotas BoPET poliesterio rulonas (beje, BoPET poliesteris, be kitų paskirčių,  taip pat naudojama ir kaip izoliacinė medžiaga erdvėlaiviuose).

Tik vienas parodos kūrinys kiek iškrenta iš „mokslinio“ konteksto – tai videofilmas pavadinimu „Vieta, kurios nėra“, kuriame matyti po buvusią karinio laivyno bazę plaukiojanti undinė. Tiksliau – tai 2009 m. uždaryta, 38 000 kvadratinių  metrų ploto karinė bazė Norvegijos šiaurėje, netoli Tromsės miesto, prieš keletą metų “už grašius” parduota privačiam asmeniui ir vėliau jo pernuomota Gazprom’ui. Undinė – tai pati menininkė, įsikūnijusi šiame vaidmenyje – įsliuogusi į undinės uodegą ir išmokusi plaukioti kaip turėtų plaukioti tikros undinės.

Estetiškai visa paroda atrodo išbaigtai – gražūs, mįslingi vaizdai ir garsai sukuria harmoningą visumą, įspūdį sustiprina ir žvilgančios įkypos lubos, kurias pavadinčiau vienu įsimintiniausių architektūrinių sprendimų ŠMC erdvėse apskritai (parodos architektai – Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas).

Daugiau klausimų kyla dėl konceptualaus pranešimo: kiek parodoje reikia ieškoti sudėtingų struktūrų, ar vis dėlto žiūrovas labiau turėtų atsiduoti kuriamai „atmosferai“,  nebandant ieškoti itin įmantrių konceptualių vingių?

Kai kurie parodos instaliacijos objektai, rodosi, tikrai apsiriboja „atmosferos kūrimu“ – turiu omeny veidrodžio principu sudvigubintą, kosminio garso lydimą videofilmą „QSO dvynys“, kuriame iš antenos filmuoti vaizdai montuojami su kadrais „iš paukščio skrydžio“ bei kino juostą „Ateities fosilijos“, kurioje viena po kitos seka „mistiniais vaizdais“ tapusios mokomųjų filmų ištraukos, neaiškinamos jokiais tekstais ar formulėmis. Be abejo, vaizdų prasmei įtakos turi pavadinimai ir su jais siejama mano jau minėta informacija; ir vis dėlto, atrodo, kad pačiai kūrinių struktūrai šis “mokslinis teorinis kontekstas” daro menką įtaką.

Tačiau likę trys kūriniai, rodos, siūlo tam tikras konceptualias linijas visos instaliacijos suvokimui. Turbūt centriniu ir labiausiai „kritišku“, reflektuojančiu visą parodą, kūriniu  vadinčiau tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti mažiausiai įdomus ar bent jau sunkiausiai suprantamas objektas: dalinai išvyniotas BoPET poliesterio rulonas, pavadintas „Calabi-Yau daugdara“.

„Calabi-Yau daugdara, taip pat vadinama Calabi-Yau erdve, yra daugdaros tipas, apibrėžiamas kai kurių atskirų matematikos šakų, tarp jų algebrinės geometrijos. Calabi-Yau daugdaros savybės, tokios kaip Ricci plokštuma, taip pat yra pritaikomos teorinėje fizikoje. Būtent superstygų teorijoje daroma prielaida, kad papildomos erdvėlaikio dimensijos gali būti vizualizuojamos kaip šešių dimensijų Calabi-Yau daugdara; ši teorija savo ruožtu sukūrė prielaidas veidrodinės simetrijos idėjai.“

Tokiais sakiniais angliškoje Vikipedijoje yra pradedamas Calabi–Yau daugdaros apibrėžimas (vertimas iš anglų k. E. M.). Nors ir skyriau daugiau nei keletą valandų bandymams įsigilinti į šią teoriją, prisipažinsiu, išpešiau nebent kelis siūlus iš audinio, kol galiausiai suvokiau, kad norint iš tiesų suvokti šią teoriją gali prireikti bent keleto aukštosios matematikos kursų. Tačiau šis „atsitrenkimas į sieną“ paradoksaliai vis dėlto man padėjo geriau suprasti patį kūrinį ir jo prasmę visos parodos kontekste. Objektas, eksponuojamas ŠMC šiaurinėje salėje nėra Calabi-Yau daugdaros  modelis. Tai yra rulonas medžiagos, iš kurios galbūt teoriškai būtų įmanoma pagaminti Calabi-Yau daugdaros vizualizaciją, bet … Tai tik galimybė.

Antrasis prasminę liniją brėžiantis kūrinys – tai videofilmas „Vieta, kurios nėra“. Mokslinį kontekstą čia keičia politinis-militaristinis. Ir sykiu, šiame kūrinyje menininkė nebėra tik subjektas „iš už kameros akies“, bet regimas herojus su savitu įvaizdžiu. Įvaizdžiu, kuris yra labai svetimas erdvei, kuria undinė keliauja – jei antikiniuose amžiuose undinių pramotės sirenos dar buvo rimta grėsmė per jūras keliaujantiems kariams, dabar undinė tėra pramogų pasaulio dalis, geriausiu atveju – romantiškas iš praeities atklydęs herojus.

Ar plaukioti su „nerimtu“, blizgučiais nukarstytu undinės apdaru po buvusią karinę bazę reiškia atsiribojimą nuo politinių-militaristinių sistemų? Įžengimą į jų teritorija su priešingą logiką simbolizuojančiu, iš pasakos atėjusiu kostiumu? Nusispjovimą ant galios demonstravimo?

Šiuos du kūrinius – „Calabi-Yau daugdarą“ ir „Vietą, kurios nėra“ – matau kaip raktažodžius visai instaliacijai. Ar menininkas, negalintis pilnai suvokti fizikinės ar matematinės formulės diktuojamos logikos – tokios kaip Calabi-Yau daugdara – gali vis dėlto pasinaudoti po ja slypinčiomis idėjomis ir iškomunikuoti jas „beraščiam“ žiūrovui? Ar tai, kas slypi po formule, tegali likti kaip pro rūką matoma silueto detalė ir menininkas lieka „šalia veiksmo“, kaip undinė, praplaukianti pro struktūras karinėje bazėje, žvelgianti į jas kaip į estetines formas ir nesidominti funkcijomis? Ar menininkui, kaip tai undinei, galbūt ir nereikia bandyti suvokti formulių iki galo, nes ji(s) gali kurti savo žaidimo taisykles – pavyzdžiui, pavadindamas iš NASA gautą vizualizaciją „chronoplazma, pagaminta iš užšaldyto laiko“ ir sukurdamas „dokufikcinį objektą“?

Parodoje „QSO lęšis“ „mokslinė dalis“, mano akimis, lieka nugrimzdusi, kaip plūdurus palikusi nuorodas etiketaže. O štai man vis dar knieti išsiaiškinti kažką daugiau apie Calabi-Yau daugdarą – neatsisakant vilties ar iliuzijos, kad tai galėtų praplėsti mano mąstymo struktūras. Ir vis dėlto, nors kūrinys tuo pačiu pavadinimu man čia niekaip daugiau nepadės, negaliu paneigti, kad manęs visai nedžiugina ironija, kuri sklinda nuo į mano klausimus atsakymų neduodančių blizgių BoPet poliesterio klosčių.

Emilija Škarnulytė, QSO dvynys, 2015

Emilijos Škarnulytės parodos „QSO lęšis“ vaizdas Šiuolaikinio meno centre

Emilija Škarnulytė, Ateities fosilijos, 2015

Emilija Škarnulytė, Ateities fosilijos, 2015

Emilija Škarnulytė, Ateities fosilijos, 2015

Emilija Škarnulytė, Vieta, kurios nėra, 2015

Emilija Škarnulytė, QSO dvynys, 2015

Emilija Škarnulytė, QSO dvynys, 2015

Emilija Škarnulytė, QSO dvynys, 2015

Emilija Škarnulytė, Chronoplasma, 2015

Timothy Morton paskaita „Tu esi kirmgraužoje“ Emilijos Škarnulytės parodos erdvėje, Šiuolaikinio meno centre

Emilijos Škarnulytės parodos „QSO lęšis“ vaizdas Šiuolaikinio meno centre

Emilijos Škarnulytės parodos „QSO lęšis“ vaizdas Šiuolaikinio meno centre

ŠMC nuotraukos