Apie parodą, kurios pavadinimas yra „Martin Ebner, Kitty Kraus“

2016 m. gruodžio 9 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė
ebner_kraus-0509

 Pabaiga-pradžia-pabaiga-pradžia-pabaiga

Šis tekstas apie Martin Ebner ir Kitty Kraus parodą klostėsi gana ilgai ir jo pradžia iš tiesų yra pabaiga – paskutinioji šios recenzijos(?) pastraipa arba komentaras ankstesnėms įžvalgoms. Labai panašiai klostėsi ir čia aptariama paroda, kurią vainikavo po kelių mėnesių nuo jos uždarymo įvykęs katalogo „Daylight“ ir kelių video kūrinių pristatymas su menininku Ebner. Gal toji jau parašyta teksto dalis galėjo pasirodyti anksčiau, kai dar buvo galima apsilankyti parodoje ir priglausti blakstienas ir vyzdžius prie į šiaurinę žvaigždę nukreipto teleskopo ar bent jau pamatyti mieste išsimėčiusius „perregimus“ stendus-nuotraukas su dar žaliais medžiais ir vandeningomis šviesos amebomis. Bet, turint omenyje, šios parodos daugiasluoksniškumą, katalogas labai traukė ir atrodė svarbi parodos dalis, kurią irgi norėtųsi reflektuoti, tad taip ir atsirado ši pabaiga-pradžia-pabaiga-pradžia-pabaiga.

Kalbant apie ŠMC vykusios parodos atmosferos suvokimą/pajautimą, svarbus elementas yra, ne tik pats katalogas, bet ir Ebner inicijuota filmų peržiūra, tiksliau tariant, vienas filmas, kurį pats menininkas pavadino turbūt geriausiai atspindinčiu parodą, tai argentiniečių menininko David Lamelas filmas „A study of relationships between inner and outer space“ (1969) (jį galima pamatyti čia). Pirmoji filmo dalis yra skirta Camden meno centro pastato analizei vėliau dėmesys perkeliamas į Londono infrastruktūros, kelių, klimato aptarimą, galų gale, filmas pereina į epizodus, kuriuose su miesto gyventojais kalbamasi apie išsilaipinimą mėnulyje ir pirmuosius žmogaus žingsnius jame (tuo metu tai buvo svarbiausia tema spaudoje). Ebner ir Kraus tyrinėdami, Šiuolaikinio meno centre elgiasi iš dalies (o gal ir visai) panašiai, tik Lamelas vidinių ir išorinių erdvės apmąstymų eigai yra būdinga chronologiją, kurią galbūt kažkiek padiktuoja medija, o Ebner ir Krauss būdingas stichiškumas, todėl ir pati paroda ir visa tai kas buvo/yra susiję su ja (turiu omenyje tekstus, miesto plane išsibarsčiusius stendus-portalus ir t.t.) yra labai artima (bent jau man), ilgokai nesupratau kuo. Dabar mąstau, kad gal vienam mūsų kasdien atliekamam veiksmui – ėjimui arba laukimui. Bet ne tokiam ėjimui, kuris yra sąmoningas (kai sąmoningai išeinama pasivaikščioti), bet ėjimui, kuris įkalintas tavo dienotvarkėje, pavyzdžiui, eini iš namų į darbą, lauki stotelėje autobuso arba kol bus atidarytas pieno kioskas, o gal tiesiog eini iš ŠMC į NDG. Toks laiko ir koordinačių taškų įkalintas ėjimas arba laukimas labai dažnai sudrumsčia tas ribas tarp vidinių ir išorinių erdvių, anapusybių ir šiapusybių, realybių ir nerealybių, galų gale, pradžių ir pabaigų.

Erdvės išnašos

Galvoju apie akimirkas, kurias, kaip vėliau šiame tekste paaiškės, Alberta Vengrytė vadina „išgyvenimu kometa“ arba punctum. Tos akimirkos yra tikrų tikriausios erdvės/erdvėlaikio išnašos ir jų parodoje labai daug. Jos virsta eksponatais arba eksponatai virsta jomis. Palaipsniui šios parodos išnašiškumas mano atmintyje tampa mišku, kuriame paklydę grybautojai ūkauja vienas kitam „aaaūūū“. Šiuo atveju vienas grybautojas yra aiškus, o tas kitas, kuris dabar kažkur toli – tai prieš kelis metus ŠMC vykusi Valentino Klimašausko kuruota paroda „Išnašos“. (apie ją esu rašiusi čia). Bandant suvokti Ebner ir Krauss parodos struktūrą ji iš tiesų labai „išnašiška“ ir kaip pats autorius (Ebner) teigia ją galima skaityti nuo bet kurios vietos, labai panašiai buvo galima elgtis ir parodoje „Išnašos“, vienok, anoks čia panašumas, juk panašiai elgtis galima daugelyje parodų, kita vertus, galbūt čia kalba eina apie tą išnašiškumo intensyvumą. Abiejose parodose jis labai aukštas, galbūt todėl mano atmintyje ir įvyko tas susiūkavimas. Dar galima manyti ir taip: paroda vykusi ŠMC pastate yra pagrindinis tekstas, o kiti parodos elementai (tekstai, katalogas, stendai mieste, akcija „nufotografuok stendus ir gauk katalogą“, katalogo pristatymas su Ebner filmų peržiūra ir du videofilmai) yra išnašos. Taigi „išnašiškumas“ čia reiškiasi ne vienu pavidalu.

„Every sensation is in part spatial in character“[1]

Mintyse paišau 5D maketą[2] ir tiesiog dėlioju jame tam tikrus skirtingus pojūčius pakutenančius taškus. Kita vertus, viskas kas patenka į parodos mikrokosmosą yra tai, kas nepastebima arba pastebima periferiniu regėjimu arba, kaip meno kritikė Neringa Černiauskaitė tekste apie parodą, rašo: „The meeting of two transparent, often unnoticed, materials rendered them visible, physical, vibrant. Programmed in unpredictable yet precise cycles of activity, the sprinkler continually took you by surprise. But isn’t that how reality works? We go through the day effortlessly, as in a dream, until a glitch, some sort of dysfunction, interrupts this thoughtless movement and reveals some element of the real that usually passes unobserved, ignored.“[3]. Kita meno kritikė Alberta Vengrytė savo tekste „Ne iškart perregimas skaidrumas“[4] tokias, realybe suabejoti priverčiančias akimirkas, pavadina „išgyvenimu kometa, kurios blyksniui nuslopus įkaitusios dalelės pasklinda įprastoje kasdienybėje“. Visa tai, ką per dieną sugeria mūsų sąmonė/pasąmonė su kokiai paviršiais, blyksniais, iškarpomis glostosi mūsų žvilgsnis kartais tiesiog bukai praslysdamas vaizdo paviršiumi, o kartais įkrisdamas giliau. Pavyzdžiui, taip:

ebner

Vaikštant po parodą, sekant išdykaujantį vandens purkštuką, kovojant su blakstienomis, kurios įkyriai lindo tarp teleskopo objektyvo su nematoma šiaurine žvaigžde ir mano vyzdžio, mąstant apie tai, kas yra perregima, kilo dar viena mintis, kad viskas arba visi (turiu omenyje ir organiką, ir neorganiką ir tikrąja to žodžio prasme VISKĄ) esame vienas kito termometrai, barometrai, chronometrai, liniuotės, o gal net ir teleskopai, didinamieji stiklai ar objektyvai. Matavimo priemonės matuojančios vienas kito kryptis, greičius ir perregimumą. Šaligatvis matuoja mūsų žingsnių greitį, o molis lipdytojo rankose matuoja jo paspaudimo stiprumą, o aš pati šiuo metu matuoju greitį ir pauzes tarp klaviatūros mygtukų paspaudimų ir taip iki begalybės. Kalbant apie dydžius, mąstelius ir matavimą Krauss ir Ebner parodoje galėtum pabandyti pradėti galvoti kaip jaučiasi Alisos stebuklų šalyje sindromą turintys žmonės. Arba kaip jaučiasi paroda, parodos autoriai, organizatoriai, iniciatoriai, kuratoriai kai ją savo žingsniais, žvilgsniais, šnabždesiais ir įžvalgomis matuoja žiūrovai. Menu aušros vartų laiptuose tūkstančiai ar milijonais klūpėjimų išmatuotas duobes, kurios rodo arba klūpėjimų skaičių arba akmens tankį.

Pabaigai – geometrija, geografija, kasdienybė, atsitiktinumai, šviesa.

 „Vizualioji erdvė iš prigimties jokiu būdu nėra metrinė“[5]

„Dabar ji dirba traukiniuose, rytais pakreipia kupė langus taip, kad šviesa kristų tiesiai į miegančių keleivių akiduobes, įslįsdama pro vieną ir iškart išspindėdama pro kitą“[6]

„Tai dar ne viskas, labiau vaizdas, nei nuoseklus sekimas, tarsi šešėlis ant sienos, o gal tarsi pėdsakai pasakojimo, egzistuojančio tik eskizo pavidalu.“[7]

„Muziejų sudaro du pastatai, kuriuos skiria didelis kiemas. Praėjime tarp dviejų pastatų vėjas pučia smarkiau, jis ateina iš šalia esančių gyvenamųjų namų ir ten sugrįžta. Erdviame kieme stovėjo būrys darbuotojų, šalinančių vakarykštės audros pėdsakus. Jie sustūmė į pašalį lūžusias šakas ir sušlavė lango, kuris buvo paliktas neuždarytas, šukes. Tada jie nuo stiebo nuleido suplėšytą vėliavą, pakeitė ją nauja ir virve reguliavo aukštį. Jaunuolis, traukdamas virvę, kad iškeltų vėliavą į reikiamą aukštį, dar girdėjo prislopusį vėjo garsą. Jis skambėjo kaip ilgas iškvėpimas, arba kartu ir gomurinis, ir pabrėžtas R. Jaunasis darbuotojas susimąstė, gal oras praėjo pro magišką gerklę, kuri gali ištarti šiuos du garsus kartu. Šis lengvas gurguliuojantis garsas rezonavo jo ausų kaušeliuose, sujungdamas dvi erdves ir sukurdamas intymų santykį tarp dviejų momentų. Vėjo garsas niekada nevaikšto vienas, jis visada sumišęs su viskuo, kas įsilieja į jį pakeliui.“[8]

[1] Tekstas iš katalogo.

[2] https://www.youtube.com/watch?v=6JSXk1SXf8k

[3] Alberta Vengrytė, Ne iškart perregimas skaidrumas. 7 meno dienos. http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2016-10-14/Ne-iskart-perregimas-skaidrumas

[4] Neringa Černiauskaitė, Kitty Kraus and Martin Ebner. ARTFORUM.

https://www.artforum.com/inprint/issue=201610&section=vilnius

[5] Mihaela Chiriac, Parašyta žvaigždėse. Tekstas iš parodos katalogo, p. 65.

[6] Monika Kalinauskaitė, Tęsinys istorijai. Tekstas iš parodos katalogo, p. 71.

[7] Ariene Muller, Šešėlių namas. Tekstas iš parodos katalogo, p. 73.

[8] Haytham El-Wardany, Vos girdimas dunkstelėjimas prieš ateitį. Tekstas iš parodos katalogo, p. 80.

Išsamų fotoreportažą iš parodos  „Martin Ebner, Kitty Kraus“ ŠMC galite peržiūrėti čia.

Iliustracija viršuje: „Martin Ebner, Kitty Kraus“ paroda ŠMC. Nuotrauka: Julius Balčikonis

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *