Apie parodą, kurią aš mačiau prieš du mėnesius ir kurioje buvo pasakota apie dvejų metų senumo įvykius ir apie nuolatos atsinaujinantį poreikį maišyti „aukštąją“ ir „žemąją“ [kultūras]

2014 m. lapkričio 7 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Eglė Mikalajūnė
leonavicius_lauzikaite7

Mildos Laužikaitės ir Sauliaus Leonavičiaus paroda „TU TAIP GRAŽIAI ATRODAI DABAR. 2012 08 22” (Malonioji 6, rugpjūčio 22-29) stumteli iš koto nuo pat pradžių. Paroda yra dedikuota trumpam, bet kūrybiškai produktyviam romanui vykusiam  2012 m. vasarą. Ši žinutė netiesiogiai užkoduota parodos pavadinime: „TU TAIP GRAŽIAI ATRODAI DABAR. 2012 08 22”.

Rodos, nieko čia tokio, bet visgi aš nepamenu panašaus įvykio Lietuvos šiuolaikinio meno istorijoje (komentatoriai, priminkite, jei galite). Be abejo, yra menininkai, dirbantys poromis, ir Lietuva šiame kontekste tikrai turi kuo pasigirti (Nomeda ir Gediminas Urbonai, Svajonė ir Paulius Stanikai…). Tačiau tai jau yra „laiko patikrinti brandai“, vyrai ir žmonos, prisiekę būti kartu „ant amžių amžinųjų“… Tuo tarpu trumpalaikiams romanams tokios garbės netenka, geriausiu atveju jie tampa šiuolaikinio meno ratelio paskalų objektu.

Kalbant apie užsienį, paralelių galima rasti, tačiau visos jos (bent jau tos, kurias pamenu aš) turi kartoką prieskonį. Tai – Tracey Emin palapinė su surašytais jos meilužių vardais, taip pat Sophie Calle kūrinys, rodytas Prancūzijos paviljone Venecijos bienalėje – jame 107 moterys komentuoja telefoninę žinutę, kuria Sophie Calle paliko jos partneris. Tai ir estės Ene-Liis Semper performansas, kuomet ji, apsirengusi triušiu, šokinėjo šiuolaikiniame menui skirtoje erdvėje, taip komentuodama faktą, jog menininkų bendruomenė slėpė nuo jos jos vyro neištikimybę.

Mildos Laužikaitės ir Sauliaus Leonavičiaus paroda išskirtinė tuo, kad jie ne tik nepabijo įbristi į paskalų liūnui atiduotą erdvę, bet ir paskelbė savo trumpalaikį ryšį kaip įvairiapusiškai vertingą, atsimintiną, neslėptiną procesą, ir, dar daugiau, netgi nedramatizavo ryšio pabaigos ar jo laikinumo. Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo taip drastiška kaip Česlovo Lukensko pūvančios kiaulių galvos, iš sudaužytų butelių surinkta Evaldo Janso širdis ar Kęstučio Šapokos šlapinimasis ant kilimo. Ir vis dėlto, nepabijoti rausvojo paskalų liūnelio, mano akimis, gali būti žingsnis, reikalaujantis daugiau drąsos ir užsidegimo nei kiaulės galvos perskėlimas pusiau (netgi jei ta kiaulė gyva). NES: renkantis tokią temą ypatingai lengva ir likti tame liūne, tame patvory. Tačiau šįkart taip neatsitinka, NES: menininkai nedaro pompos apie didžiulę praėjusią meilę. Taip, ši praėjusi meilė yra gerbiama ir mylima, bet taip pat nebijoma su ja pažaisti ir pakrizenti iš jos.

Pavyzdžiui.

Vieną iš kūrinių „Kaip jautrūs dalykai virsta grubiais galerijos erdvėje“ sudaro du artefaktai. Vienas jų yra lapas iš erotinės Kasselyje pirktos knygelės. Jame nupiešta „stovimoji“ lytinės sueities poza, žemesniajam partneriui stovint ant storos knygos, idant sueitis galėtų įvykti. Antrasis kūrinį sudarantis elementas yra ta storoji knyga, šiuo konkrečiu atveju – masyvus Documentos katalogas. Be abejo, tai yra ir šaipymasis iš institucijos, tačiau kartu ir neapsunkinantis požiūris į save kaip į duetą.

„Kableliai, išimti iš parodos Lietuvos dailė 2012: 18 parodų dalyvių sąrašo (nebaigtas kūrinys)“ yra dar vienas institucijos atžvilgiu kritiškas, bet ir poros tarpusavio santykį reflektuojantis kūrinys. Tik žaismingą vulgarumą čia keičia griežtas (konceptualistinis) akademizmas. Galerijoje Malonioji 6 baltame A0 lape eksponuojami kableliai, kurie, pagal menininkų sumanymą turėjo išnykti, bet realybėje niekados nedingo. Patikslinsiu: pagal Mildos Laužikaitės ir Sauliaus Leonavičiaus sumanymą iš ŠMC vykusios parodos Lietuvos dailė 2012: 18 parodų  menininkų sąrašo turėjo būti išimti kableliai.  Šis jų pageidavimas buvo priimtas, tačiau niekados neįgyvendintas. Kablelių panaikinimas yra institucinė kritika: ar tau svarbiausia TEISINGAI SUPRASTAS TAVO VARDAS IR PAVARDĖ, t.y. tavo brandas ar tavo kūrinys/kūryba? Bet kažkurioje plotmėje šis kūrinys kalba ir apie kūrybą dviese ar apskritai buvimą dviese. Tuomet atskiriantys kableliai išnyksta savaime, naudojant sujungiantį jungtuką „ir“ (pvz.  Milda Laužikaitė IR Saulius Leonavičius).

Paroda vertinga tuo, kad ji itin taki: ji nėra kandi arba vulgari arba kertanti ribas arba lyriška, bet ji yra visa tai kartu. Joje šokinėjama nuo gryno lyrizmo iki sarkazmo, nuo ironijos iki vaikiško krizenimo. Šalia tokių kūrinių kaip „Kaip jautrūs dalykai virsta grubiais galerijos erdvėje“ ir „Kableliai, išimti iš parodos Lietuvos daile 2012: 18 parodų dalyvių sąrašo“, atsiranda absoliučiai lyriškas videofilmas apie museles:  menininkams sėdint Kasselio parke, Milda Laužikaitė bando “prisikviesti“ museles, idant galėtų užfiksuoti trapų ir laikiną jų „šokį“.

Kalbant apie visumą ir dalį, turbūt geriausiai visumą atspindinti dalis yra parodoje eksponuojama eilėraščių knygelė, parašyta Kasselio parke (ją dabar galima rasti NDG skaitykloje). Joje klausiama, ar varpas girdi save skambantį, klausiama kaip išvysti save peliuko akyse ir kartu kalbama apie tai, kaip jie (menininkai) nori siusioti ir kaip jie tai padarys prancūzų menininko Pierre Huyghe sukurtame sode.

Milda Laužikaitė ir Saulius Leonavičius kerta ribas, tačiau jie kerta jas kaip romantikos ir naujų potyrių ištroškę paaugliai, o ne kaip randuotos sistemos aukos, norinčios žūtbūt jai atkeršyti.

Kūrinyje „Žabangos“  Milda Laužikaitė ir Saulius Leonavičius Nidos kopose išmėto priešradiacinio kostiumo dalis, rastas šalia buvusios raketų bazės Tauragėje. Žinoma, tai nelegalus šiukšlinimas, „neteisingas“ net ir šiuolaikinio, menininkams artimo trendo – ekologinio judėjimo – kontekste. Ir vis dėlto, manyčiau, riba kertama daugiau dėl įsivaizduojamos romantikos (įsivaizduojant radėjo patirtį), nesureikšminant ribos kirtimo kaip tokio.

Kalbant apie ribų kirtimą, raktinis kūrinys turbūt yra „Iš šulinio į upę“. Tai yra istorija apie tai, kaip menininkai pavogė juostelę iš fotoaparato, eksponuoto Kaliningrado Pirmojo forto muziejuje (remiantis muziejaus pateikiama informacija, jis kadaise buvo ištrauktas iš Forte esančio šulinio). Taigi pirmuoju veiksmu riba peržengiama pagavus smalsumui. Tačiau, atėjus laikui juostelę išryškinti, menininkai nusprendė, „kad jos ryškinti nereikia“, ir įmetė ją į upę. Šiame kūrinyje išsiskleidžia Mildos Laužikaitės ir Sauliaus Leonavičiaus ribų peržengimo filosofija: peržengti ribas skatina smalsumas, užsidegimas, idėja ir t.t., bet tai nėra peržengimas dėl peržengimo. Istorijoje su juostele menininkai nusibrėžia ribą patys sau – ar remdamiesi humaniškomis paskatomis, dėl pagarbos kitam, ar galbūt atiduodami dievams tai, kas priklauso dievams.

Paskutinis kūrinys, likęs nepaminėtas, yra Mildos Laužikaitė kelionė iš jos namų Valakampiuose į miesto centrą (kur buvo ginamas jos diplominis darbas) ankstyvą vasaros rytą. Vyksmą filmuojant Sauliui, Milda sveikino miestą su bundančiu rytu grodama trombonu. Iš tiesų, tai buvo ir vėl ribų nepaisymas (triukšmauti, groti instrumentais be leidimo mieste tokiomis valandomis draudžiama), tačiau tai turbūt vienas subtilesnių ir gražesnių ribų peržengimų, kokius šiuo momentu galėčiau atsiminti.

leonavicius_lauzikaite2 leonavicius_lauzikaite3 leonavicius_lauzikaite4 leonavicius_lauzikaite6 leonavicius_lauzikaite8 leonavicius_lauzikaite9 leonavicius_lauzikaite11 leonavicius_lauzikaite12 leonavicius_lauzikaite13 leonavicius_lauzikaite1

Nuotraukos: Evelina Kerpaitė.

Straipsnio autorius:
Eglė Mikalajūnė yra meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *