Apie oranžerijas. Paroda „Oranžerija“ Užutrakio dvaro vežimyne

2014 m. rugpjūčio 28 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė
oranzerija

Šis tekstas yra ir pokalbis, ir dienoraštis, ir komentaras tuo pačiu metu, nėra šis tekstas tik recenzija.

Ilgai galvojau, kaip ir ką parašyti apie Žilvino Landzbergo kuruotą birželio mėnesį Užutrakio dvaro vežimyne atidarytą parodą, pavadinimu Oranžerija. Dažnai pats parodos kūnas/formatas/atmosfera padiktuoja tam tikrą kalbėjimo būdą, tad ir šis tekstas iš dalies pretenduoja tapti šiokia tokia minčių/sakinių/raidžių oranžerija, kurioje skaitytojas tekstinius viražus turėtų suvokti per daug į juos nesigilindamas, neiškodamas prasmės, gilesnio samprotavimo. Kviečiu pasivaikščioti po šį tekstą kaip po kažkada matytą ar įsivaizduotą oranžeriją, stebint palmes ir retus augalus, nieko nesitikint, neieškant.

***

Danutė Gambickaitė: Kai išgirdau apie parodą Oranžerija, labai maloniai nustebau. Kaip tik visai neseniai su keliais draugais menininkais kalbėjomės, kad būtų smagu suorganizuoti parodą kokioje nors veikiančioje (arba ne) oranžerijoje, dairėmės, kiek ir kur jų galima atrasti. Mums pasirodė įdomus tokio tipo vietos būvis, menantis XIX a. romantizmą/kolonializmą bei hedonistines/eskapistines to laikotarpio mąstysenas, o kartu ir buržujiško būvio apraiškas – norą į vieną vietą sutelkti kitų kraštų augmeniją, taip sukuriant savotišką augalų muziejų. Papasakok, ką mąstei kurdamas parodos koncepciją? Kodėl Oranžerija?

Žilvinas Landzbergas: Mano akimis, šiame projekte viskas yra (arba gavosi) šiek tiek paprasčiau nei gali pasirodyti. Tai suteikia šiam projektui savotiško lengvumo. Tai vasaros formato renginys, surengtas naujoje erdvėje, nukreiptas į platesnę publiką ir žavus tuo, kad suburia, labai mažais ištekliais, didelį būrį skirtingų kūrėjų prie vieno stalo. Oranžerija – tai startinis produktas ir veikia kaip pasibandymas, arba, kitaip, eskizas, mintis, su užuomina, kad tai galėtų būti vystoma toliau. Čia nereikia ieškoti aukščiausios kokybės, nėra šis renginys kuruotas, ir visame šiame veiksme nėra įpinta jokio gudraus siūlo, kuriuo reikėtų sekti.

Aš šį projektą matau kaip eskizą ar startinį tašką, iš kurio galėtų atsirasti įdomūs tolimesni veiksmai. Be abejo, jeigu būtų leidę ištekliai, šį darbą galima buvo atlikti labai gerai ir įdomiau. Nes mintis gera. O mintis paprasta – pakviesti skirtingose srityse dirbančius ir labai skirtingų amžiaus grupių menininkus savotiškam vizualiam pokalbiui. Pati ekspozicija ar menininkų sąrašas pakankamai atsitiktini, taip gavosi natūraliai, nors kiekvienas darbas ir asmeninis santykis su menininku man pačiam labai svarbus ir tai labai vertinu. Erdvės parodoje traktuojamos taip, kaip namuose ar menininko dirbtuvėse, kur ekspozicija natūraliai įsipatoginusi duotoje erdvėje. O augalai panaudoti kaip bendrą parodos piešinį jungiantis elementas.

Kartais norisi nuvalyti istorines dulkes (interpretacijas) ir į viską pasižiūrėti lengviau, bet tai svarbu daryti išsaugojant atmintį.

 Pavadinimas “Oranžerija” gimė ruošiant paskaitų ciklą Skulptūros katedros Tyrimų Biuro platformai. Vėliau tai įtakojo šios parodos atsiradimą- parodos, kur labai jauni kūrėjai, dar bestudijuojantys arba nesenai baigę, rodo darbus kartu su garbiais autoriais. Manau, šiuo metu yra labai daug potencialo jaunoje kartoje ir bet kada tai gali tapti labai labai įdomu.

 ***

Galvojant apie Žilvino minimą lengvumą, atrodo, kad ir projektų erdvės Malonioji pradžia turėjo daug lengvumo ir paprastumo. Kalbu ne apie idėjinį/intelektualinį lengvumą, bet apie lengvumą instituciniame bei meno lauko veikėjų/procesų santykio ar kuravimo procesų lygmenyje. Malonioji kaip ir paroda Oranžerija irgi buvo/yra tarsi savotiška antitezė rimtumui/susireikšminimui. Kalbant apie jaunųjų ir vyresniųjų autorių santykio (kartų dialogo) tema Oranžerijoje nėra labai aktuali (bent jau man). Nesąmoningai žiūriu į Oranžeriją kaip į instaliaciją/kūrinį. Joje nėra etikečių ar žemėlapio. Regis, ir pats Žilvinas užsimena apie tai, kad su kiekvienu parodoje dalyvaujančiu menininku turi tam tikrą santykį – todėl jie ir atsirado parodoje. Man įdomu į Oranžeriją žiūrėti kaip į tam tikrą Žilvinui (kaip žmogui ir menininkui) aktualių menininkų/jų kūrinių žemėlapį. Galbūt per daug radikalu, bet kodėl gi ne.

Neišvengiamai atmintin iškyla sąrašų diskursas. Žinoma, jis toks painus, klampus ir daugiabriaunis, kad pasirinksiu tik kelis aspektus, tiksliau diskurso nuotrupas, kurias išrankiojau pametusi racionalumą:

– Elektroninės muzikos scenoje egzistuoja tokia Nick’o Warreno inicijuota/pasiūlyta miksų serija pavadinimu Back to Mine. Tai tokie miksai, kuriuos muzikantai sudėliodavo grįžę namo po koncerto. Jie būdavo skirti ne kokiam nors konkrečiam renginiui, leidiniui, bet labiau sau. Jie atsipalaidavę, laisvesni, lengvesni, iš dalies savitiksliai. Tokie asmeniniai sąrašai, kuriuose atsidurdavo vienaip ar kitaip kūrėjui artimi ar įtakoję kūriniai.

– Dar galvodama apie oranžerijas ir Oranžeriją prisiminiau ir Umberto Ecco knygoje The Infinity of Lists (tiksliau viename interviu apie tą knygą) išsakytą mintį, kad sąrašai gali būti nepaprastai anarchiški. Baroko amžius buvo sąrašų era. Staiga visi ankstesnieji scholastikų apibrėžimai nebeteko prasmės. Žmonės bandė pamatyti pasaulį kitu kampu. Galilėjus apibūdino naujas mėnulio savybes. O mene įtvirtinti apibrėžimai pradėti naikinti tiesiogine šio žodžio prasme, nepaprastai išsiplėtė vaizduojamų temų įvairovė. Pavyzdžiui, olandų baroko paveikslus aš laikau sąrašais – natiurmortus su visais tais vaisiais ir darbus, vaizduojančius įmantrius spinteles, prigrūstas įdomių niekniekių. Sąrašai gali būti nepaprastai anarchiški. (Umberto Ecco)

***

Žilvinas užsimena, kad parodoje dalyvaujantys menininkai ir jų kūriniai yra pakviesti į tam tikrą vizualinį pokalbį, tačiau keistai nuteikia tai, kad vizualinio pokalbio dalyviai neturi vardų. Taigi Oranžerija yra toks savotiškas anonimų pokalbis, kita vertus, parodoje anonimiškumo yra tiek, kiek žiūrovas nepažįsta meno lauko. Mintyse iškyla vaizdinys, kai su šiuolaikinio meno lauku visai nesusiję Užutrakio dvaro ir parko lankytojai, turistai vaikštinėdami po dvaro apylinkes užsuka į Oranžeriją ir stebi tą anonimiškų vizualinių pokalbių parodą. Galbūt atpažįsta Čiurlionį arba Donatą Jankauską. O gal Dainių Liškevičių ar Eglę Budvytytę.

***

Kažkada, vaikščiodama po Berlyną, pamačiau keistą ofisą. Tikslios jo vietos nepamenu, bet tai nesvarbu. Eilinis ofisas, keliasdešimt įvairiausiais kampais sustatytų stalų, vitrininiai langai, aukštos lubos, daugybė spausdinimo aparatų ir kompiuterių. Greičiausiai tai buvo koks nors su informacinėmis technologijomis susijusios firmos ofisas, bet tai irgi nesvarbu. įdomiausia buvo tai, kad tame ofise šalia įrangos džiunglių buvo tikrų tikriausios augalų džiunglės. Šimtai (nemeluoju) įvairiausių kambarinių augalų: jukų, paparčių, agavų, kažin kokių vijoklių karpytais lapais ir dar galybė kitokios augalijos, kurios aš nepažįstu. “Labai keista vieta” – pamaniau, o kiek vėliau kažkur radau straipsnį, kad tam tikrų rūšių augalai puikiai sugeria elektroninių prietaisų (ypač kopijavimo prietaisų) skleidžiamą taršą.

oranzerija14 oranzerija1 oranzerija3 oranzerija4 oranzerija5 oranzerija6 oranzerija7 oranzerija2 oranzerija11 oranzerija12 oranzerija13 oranzerija16

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *