Apie nematomybę kaip galimybę ir būtinybę. Kelios impresijos, stebint paminklo Nematomam žmogui statymą Kaune

Tarptautinis Kauno kino festivalis šiais metais maloniai nustebino įdomia programa. Ji man pasirodė esanti geriau subalansuota už pavasarį Vilniuje praūžusio „Kino pavasario”. „Kauno kino festivalyje“ buvo daug gerų filmų, daug puikių retrospektyvų, daug įdomių savo filmus pristatančių režisierių. Nemažai ir kitokio plauko renginių. Kino kritikė Živilė Pipinytė savo tekste „7 meno dienose“ pastebėjo: „Jo („Kauno kino festivalio“ – aut. past.) rengėjai pasirinko Lietuvoje neįprastą strategiją – jie rodys filmus iš aukščiausios lentynos, kurių kitų festivalių organizatoriai kartais net nedrįsta rodyti dėl pernelyg sudėtingų temų ir neįprastos kino kalbos.“

Smagu, kad kažkas išdrįsta pratinti žiūrovus prie sudėtingesnių temų ir neįprastesnės kino kalbos. „Kauno kino festivalis“ tapo rimtu „Kino pavasario“ konkurentu. Ir jeigu abu šie festivaliai toliau eis pasirinktomis kryptimis, vystys pasirinktas strategijas, atviresnis, eksperimentuoti labiau linkęs „Kauno kino festivalis“ gali žiūrovams tapti įdomesniu, jeigu jau netapo. Aišku, sakytumėme: kuo daugiau gero kino, tuo geriau visiems. Visgi nereikėtų per daug pataikauti žiūrovams – jie dažnai patys nežino ko nori. Bet taip pat nereikėtų jų per daug ir varginti. Bet šis tekstas ne apie tai.

Peržvelgusi „Kauno kino festivalio“ programą nudžiugau, kad rengėjai neužsidarė į „kino ir tik kino (tradicine prasme)“ ratelį. Draugėn pasičiupo kelis šiuolaikinį meną atstovaujančius veikėjus – menininką Deimantą Narkevičių ir kuratorių Valentiną Klimašauską. Šis įtraukimas rodo, kad „Kauno kino festivalio“ rengėjai yra atviri ir tiems projektams, kurie nebūtinai tradiciškai apmąsto kino sąvoką, kartais tiesiog yra su kinu susiję. Taip tik paįvairinamas kino festivalio formatas.

Projektas „Monumentas Nematomam žmogui“, kuruotas Klimašausko, su kinu susijęs projektas, realizuotas spalio 8 d. Kaune. Įvykdytas jis savoj vietoj, savam laike ir savam stiliuj, o tai reiškia, kad kuratorius liko ištikimas sau, savo laikmečiui ir savai terpei. „Kauno kino festivalio“ žiūrovai buvo pakviesti į Aleksandro Zacharovo filmo „Nematomas žmogus“ (1984) peržiūrą kavinėje „Sadutė“. Tai yra „Mosfilm“ kino studijos filmas, kuris buvo filmuotas Kaune, Nidoje, Vilniuje, Zapyškyje ir kitose Lietuvos vietose. Vėliau turėjo įvykti performatyvus teksto skaitymas/monumentas nematomam žmogui. Skaityti buvo pakviestas lietuvių aktorius Romualdas Ramanauskas. Jis filme suvaidino Nematomo Žmogaus ir nematomybės išdaviką. Performatyvus skaitymas/atsiprašymas, pasak organizatorių, galėjo tapti monumentu.

Monumentai nematomybei nėra naujas dalykas. Regis vienas rugpjūčio 24 d. Ukrainai švenčiant nepriklausomybę buvo atidengtasVakarų Ukrainos srities centre Ternopolyje. Tiesa, jis buvo objektiškas – tai batų pora pritvirtinta prie šaligatvio. Šalia, Kardinolo Slepojaus ir Syčynskio gatvių sankirtoje, atidengti dar keli monumentai: santechnikas (lendantis iš kanalizacijos šulinio) ir Ostapo Benderio kėdė. Paminklų autorius – skulptorius Dmitrijus Muliarčukas. Kino istorijoje galima suskaičiuoti bent 12 „Nematomo žmogaus“ interpretacijų-ekranizacijų. Visos jos įvilktos į specifinius atitinkamų vietų kontekstus, įvietintos. Kaip ir minėtoji „Человек-невидимка” 1984-aisiais režisuota Zacharovo, filmuota Lietuvoje. „Nematomo žmogaus“ motyvas dažnai naudojamas ir literatūroje. Pavyzdžiui, amerikiečių rašytojo Ralpho Elioto romanas „Nematomas žmogus“ (1952), kur simbolinė nematomo žmogaus figūra tampa socialinės nematomybės, susijusios su tautinio identiteto, rasinės nelygybės, marksizmo ir „juodojo nacionalizmo“ apmąstymais, metafora.

Nematomybė visada buvo galimybė įsiklausyti į save, savo laikmetį, tai –  indikatorius, pamatuojantis vertybių stovį. Kalbant apie lingvistiką  ir nematomybę, suprantama, kad pastaroji egzistuoja tik pirmosios dėka. T. y. mes žinome, kad kažko nėra tada, kai tai mums pasakoma. Nieko naujo nepasakysiu, tik pasikartosiu, kad nematomi karaliaus drabužiai iš H. K. Anderseno pasakos, nematomas žmogus iš H. G. Wellso romano ir visos eilės jo ekranizacijų yra tikriausi veidrodžiai.

Kažkada filmas „Nematomas žmogus“ (žiūrėjau Holivudo versiją) mane sužavėjo specialiaisiais efektais ir puikia visuotinės baimės, jaudulio ir pamišimo iliustracija. Kokia išgąstinga buvo aplinkinių reakcija kai jie žinojo, kad kažkas egzistuoja, bet tai pamatyti (patikrinti/suprasti) taip ir nesugebėjo. Įdomus dalykas atsitinka, kai šiam momentui statomas monumentas. Ir dar to veikėjo, kuris kino filme prisidėjo prie nematomo žmogaus žudymo, lūpomis. Performatyvus teksto skaitymas Kauno Santakos stadione yra keistas atminties, nematomybės (kaip galimybės išmatuoti savo vertybių stovį) bei atitinkamo laikmečio socialinių, kultūrinių bei politinių realijų lydinys, kuriame visada yra nemažai ironijos, man asmeniškai – ir saviironijos.

Nematomybė taip pat yra ir galimybė humoristiškam socialinių realijų traktavimui,  kalbinių santykių skaidrumo iliuzijos bei „perregimos socialinės-tekstinės utopijos“ kūrimui, inspiruotam, pavyzdžiui, kaip aptariamuoju atveju, aštuntojo- devintojo dešimtmečių sovietinių komedijų. Jose bene laisviausiai apie visas socialines ir politines blogybes: korupciją, skaidrumo iliuziją buvo kalbama ezopo kalba. Tos ezopo kalbos reminiscencijos atėjusios iš sovietinio kino yra aktualios ir dabar. Puikiausiai suprantame mūsų „kultūros (ir ne tik) politikų“ vystomas „nematomybės“ strategijas. Čia jau mases kaip muses traukianti tema. Tik Kauno santakos stadione masių nesimatė, greičiausiai dėl pradžioje minėtos „Kauno kino festivalio“ rengėjų pasirinktos strategijos – pratinti prie sudėtingesnės kalbos.

Pabaigai, nesvarbu, ar įvyko monumento nematomam žmogui statymas, ar pritrūko būtinosios jo egzistencijos sąlygos – kauniečių. Galų gale, kaip visi suprantame,vien kalbėjimas savaime yra monumentas. Mintyse susidėliojus šio projekto pliusus ir minusus, labiausiai man patinka tokia išvada: „Kauno kino festivalio“ rengėjai yra atviri ir tiems projektams, kurie nebūtinai tradiciškai apmąsto kino sąvoką, kartais tiesiog yra su kinu susiję. Taip tik paįvairinamas kino festivalio formatas.

Autorės  paminklo Nematomam Žmogui Kauno santakoje nuotraukos.