Apie diskurso tvarką. Mindaugo Šnipo skulptūrinė instaliacija projektų erdvėje „Malonioji 6“

Moteris, tekstų surinkėja, vietoj „Rūpintojėlio“ surinkusi „Rūrintojėlis“, matyt, irgi turėjo savo nelaimių ar rūpesčių. [1]

Medikai gerai žino: netekęs rankos ar kojos žmogus nejučiomis bando… nesama ranka pasikasyti ausį arba… užkelti nesamą koją ant kitos. [2]

Kadangi Mindaugas Šnipas savo projekto anotacijoje vartoja žodį ekleziastas (duodantis pamokymus, pamokymų knyga) ir užsimena apie netiesioginį ryšį su vėlyvaisiais Sigito Gedos tekstais arba bent galvojimą apie juos, tai, matyt, nebus didžiulė klaida Šnipo skulptūrinę instaliaciją suprasti kaip tam tikrą (meta)pasakojimą, plėtojamą tiek subjektyviame, kasdieniame, tiek tam tikro diskurso ar diskursų lygmenyse.

Geda sovietmečiu vienas pirmųjų radikalizavo mūsų poeziją (arba lietuvių kalbą jos kontekste), stumtelėdamas link „archaizuoto“ modernizmo, sovietinės poezijos kontekste skambėjusio labai „grubiai“, „netašytai“, nesuprantamai. Turbūt, ne paslaptis, kad ir Mindaugui Šnipui kaip skulptoriui, debiutavusiam XX a. 9-jo dešimtmečio pirmoje pusėje, buvo nesvetimi „archaizmai“. Viena mėgstamiausių medžiagų darbui – medis, be to „pasendintas“, „pražilęs“ (impregnavus geležies sulfatu ar pinoteksu), irgi kiek „negrabios“, dažnai, nebūtinai tiesiogiai, apeliuojančios į „archetipinius“, mito-poetinius turinius skulptūrinės formos. Paminėtina ir tradicinės lietuvių medžio plastikos, pavyzdžiui, koplytstulpių, įtaka.

Žinoma, Šnipas turi omenyje ne tiek Gedos poeziją, o vėlyvuosius poeto tekstus (publikuotus Šiaurės Atėnuose), savotiškas blevyzgas, sudurstytas iš atsiminimų nuotrupų, pačiam Gedai įdomesnių citatų ar tiesiog į galvą šovusių pastebėjimų, nusistebėjimų. Ko gero, Šnipui šiuo atveju svarbus neįpareigojantis dienoraštinis „blevyzgojimo“ procesas ir, žinoma, „netašyta“, dažnai groteskiška jo forma, per daug nesirūpinant „aukštuoju stiliumi“. Šnipo skulptūrinė instaliacija remiasi panašia „logika“ – objektai naudojami kaip ženklai, žymės, pėdsakai, raidės.

Šnipui svarbūs kūrinių, t.y. skulptūrinių objektų, pavadinimai, tačiau ne kaip visiems laikams užklijuojamos etiketės, bet kaip tam tikras objekto „užkalbėjimo“ procesas, kurio metu tiesiogine ir metaforine prasmėmis formuojama „skulptūra“ – užsimezga objekto, erdvės ir kalbinio lygmens interakcija, netgi susiformuoja paradoksalus jų tapatumas. Todėl „pavadinimai“ parodoje net nebūtini.

Galų gale, Šnipas šią instaliaciją ar tiesiog „parodą“ supranta kaip tam tikrą situaciją, kurią galima pamatyti, išgyventi, papasakoti (tam ypač tinka Maloniosios 6 galerijos aplinka) – pratęsti įvairiomis erdvės ir laiko kryptimis. Kitaip sakant, Šnipas perkelia instaliacijos prasminio, energetinio svorio didžiąją dalį į įvairius diskursinius kontekstus, tarsi apeliuodamas į bandymą nesama ranka pasikasyti paausį.

Tą liudija ir formali parodos sąranga, varijuojanti nuo autentiškų objektų, t.y. „meno kūrinių“ iki pusiau savarankiškų ar rastų, „atsiradusių“ objektų, kuriuos „aktualizuoja“ „situacija“. Pažymėtina tai, kad Šnipui visada rūpėjo skulptūrinio objekto kaip meno kūrinio ir praktinės paskirties daikto (žinoma, metaforiškas) santykis. Todėl parodos fabula plėtojama taip, kad sunku atskirti autentiškus, t.y. sukurtus „rankomis“ objektus (seniausias sukurtas XX a. 10-me dešimtmetyje) ir situacijos objektus. Nors kiekvienas objektas instaliuotas erdvėje atskirai, jie glaudžiai perpinti tarpusavyje diskursyviai. Objektus galima vadinti daiktais-žodžiais arba žodžiais-daiktais, tiesiog – „kalbinėmis figūromis“.

Kita vertus, objektai ne tik diskursyviai įterpti vienas į kitą, tačiau įauginti ir į aplinką, tarsi medinis namas būtų atgijęs ir pats savyje gyventų – nelyg apžiūrinėtume namo vidinius organus, griaučius ar nesamų rankų/kojų veikimo mechanizmus (pvz. iš už durų staktos netikėtai „iškišamas“ „balkis-pėda“). Kai kurių objektų beveik neįmanoma atskirti ar išskirti iš interjero.

Antai baltai dažyta „lištvelė“, kokiomis būdavo apkalami stiklai mediniuose rėmuose, kad neiškristų, su keista ir dar keisčiau prie jos pritvirtinta „rankena“ – kažkokio pagalio gabalėliu – taip užkišta už lango rankenos, jog atrodo tiesiog savo valios pastangomis „atplyšusi“ ar atplėšta prievarta nuo rėmo ir lakinai čia pakabinta, kad nepasimestų. Matyt, vėliau, bus prikalta atgal…

Tačiau neįprasta „objekto“ forma ir situacija, kurioje ji atsiduria, verčia abejoti šios situacijos „natūralumu“. Iš tiesų, pasirodo, anot Šnipo, jis rado tą „lištvelę su rankena“ prie savo dirbtuvės durų ir ilgai mąstė kas gi galėjo sugalvoti, „sukonstruoti“ tokį tobulai absurdišką „objektą“ ir kam jis galėjo būti naudojamas?

Panašiai yra ir su mediniu plaktuku, kurį naudojo vienas pažįstamų, padėdamas Šnipui kurti skulptūrą. Šnipas tiesiog prie šio plaktuko (istorijos) pridėjo etiketę. Iš situacijos į pasakojimą keliauja ir, pavyzdžiui, į ritę susukta ir tam tikrais intervalais surišta mazgais virvė, kuri buvo naudojama vienoje grupinėje mobilios galerijos Taškas akcijoje.

Nuo skulptūrinio objekto nulūžusi, nukritusi medinė dalis atsiduria ant rudos silikatinės plytos ir Šnipas vis ketina tą dalį vėl „pritaisyti“ prie „originalaus“ objekto, kol, galų gale, vieną akimirką topteli mintis, kad objektas, atsitiktinai sukergtas su plyta, yra sau pakankamas.

Kastuvo kotas „sujungtas“ su vytele įsiterpia tarp sukurtų ir rastų objektų. Tokia sąveika formuoja savitą situaciją, keičiančią, kiek destabilizuojančią „autorinių skulptūrinių objektų“ ir „rastų, atsiradusių objektų“ pozicijas diskursyvioje parodos situacijoje.

Dar vienas aspektas. Šnipo kuriama skulptūrinė instaliacija kai kuriais principais įsiterpia dar į vieną kontekstą – pastaruosius keletą metų mūsuose ypač populiarią jaunųjų menininkų tarpe ir „stumiamą“ instituciškai skulptūrinio minimalizmo ir įvairių konceptualizmo formų, sumaišytų su „kalbine psichodelika“ (tariamai panaikinančia „reprezentaciją“), estetiką. Deja, pamiršau paklausti Šnipo ar šis kontekstinis jo parodos aspektas yra atsitiktinis? Tai duoklė madai, ar sąmoningas kai kurių, kiek perdėtai sureikšmintų jaunimo atstovų „patraukimas per dantį“? Ko gero, viskas viename…

Net jei tai duoklė madai, Šnipas kaip „senas vilkas“ meistriškai išvengia paviršutiniškumo – tam tikri prasminiai orientyrai, kuriais remiantis įmanoma iškoduoti parodą, išsaugomi. Tuo pačiu išlieka formos ir, svarbiausia, intencinė motyvacija. Ir ji įtikina. Vadinkite tai kaip norite – kad ir „klasikine“ menine orientacija, tačiau joje yra tam tikrų privalumų.

Jei tai subtilus pasityčiojimas, tai irgi tikslus ir pakankamai motyvuotas. Savo „objektais“ Šnipas ironiškai pastebi, kad „šiuolaikiškumas“ kartais gali būti perspaustas ir dažnas noras būti labai „cool“, gali nuvesti tiesiog iki infantilaus savitikslio mėgavimosi savo neįgalumu, pastarąjį kažkodėl suprantant kaip „privalumą“. Tokią „stadiją“, matyt, esame pergyvenę tam tikru periodu daugelis iš mūsų, menininkų. Blogiau, kai tokioje būsenoje „užstringama“.

Antra, Šnipas tarsi neįpareigojančiai parodo, kad „diskursyvias praktikas“ galima sukurti paprastomis, netgi „tradicinėmis“ priemonėmis. Kitaip sakant, „originalumas“ priklauso nuo „košės“ smegeninėje kiekio, o ne nuo paviršutiniškų formos įmantrybių.

O jei šis kontekstinis Šnipo parodos ir minėtos dabar madingos estetikos panašumas tėra atsitiktinumas, tada tiesiog neverta kreipti dėmesio į keletą paskutinių šio teksto pastraipų.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Šnipo skulptūrinę-objektinę situaciją formuoja atitinkama diskurso tvarka. Ir tuo pat metu situacija (instaliatyvūs objektai) šį tą pasako apie diskursą, jį komentuoja ir tuo pačiu keičia.

[1] Sigitas Geda. Skaitalai pelėms / Šiaurės Atėnai, 2006-07-08 nr. 804 http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131123051/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=804&kas=straipsnis&st_id=4185

[2] Sigitas Geda. Skaitalai pelėms / Šiaurės Atėnai, 2009-06-05 nr. 943 http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131124227/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=943&kas=straipsnis&st_id=16823

Nuotraukos: Robertas Narkus.