Apie daiktus judesyje. Interviu su Rūta Butkute

Viename tavo kūrinio aprašyme skaičiau, kad tave domina „gatvėje atsidūrę daiktai“. Jei teisingai suprantu, kalba buvo ne apie „šiukšlės“ statusą, bet greičiau apie pirminio konteksto ir funkcijos praradimą ir atsivėrusias naujas galimybes. Man tai labai gražiai apibūdina visą tavo kūrybą, kurioje objektai yra tarsi atskilusios kasdienybės skeveldros, sukritusios į vieną konsteliaciją. Kaip šie objektai susirenka kartu?

Vienas iš sprendimų yra paversti vieną medžiagą kita, kad ji nepasiduotų lengvam atpažinimui: bandau atplėšti ją nuo pirminės funkcijos, kad ji atrastų naują, slėpiningą būtį. Medžiagų ieškojimas projektui, jų atpažinimas erdvėje yra mano kasdienybės dalis, tačiau atrankos procesas vyksta studijoje. Čia kuriu choreografiją tarp objektų erdvėje, tyrinėju, kaip objektai ir medžiagos bendrauja tarpusavy, kaip sukurti judesį ar situaciją, kai viena medžiaga lydi link kitos. Tai intuityvus procesas, turintis šį tą bendro su judesio praktika. Todėl pradėjau dirbti su performansais, bandydama atskleisti skulptūros judesio potencialą per kontaktą su kūnu.

Atrodo, kad savo kūriniuose vengi literatūriškumo, simbolių, istorijų, daiktai nepasiduoda lengvam atpažinimui, tačiau visgi didelė dalis jų yra rasti objektai. Ar tau pačiai svarbu konkretūs kontekstai, istorijos, sąsajos su konkrečiais žmonėmis ar erdvėmis? Ar kėdės koja yra tiesiog kėdės koja ir ne tiek svarbu, ar ji iš tavo pačios namų, ar rasta gatvėje?

Projektuose „Heritage“ ir „Form to Attribute“ naudojau daiktą kaip temą, tai vieni iš pirmųjų mano projektų, kurie susilaukė dėmesio. Bet naujesniuose projektuose vengiu daiktų su konkrečia istorija, mėginu pateikti kitokią objekto ar instaliacijos interpretaciją. Šių darbų koncepcijoms svarbu daikto performatyvumas, judesys. Noriu, kad žmogus, įžengdamas į erdvę, priimtų iššūkį ją kvestionuoti ir tyrinėti, tarsi įžengtų į tam tikrą „begalybę“, kurioje formos varijuoja.

2014 metais sukūriau instaliaciją „Pike Straddle Tuck“, kuri buvo instaliuota fotografijos ir video studijoje. Erdvės kontekstas tapo jos tema. Kai įžengi į erdvę, atpažįsti, kad tai studija, bet tai nėra akivaizdu, nes visi objektai tapo instaliacijos dalimis. Ekranus ir tripodus paverčiau skulptūromis, priversdama juos pakeisti savo funkciją. Taip pat ieškojau performatyvumo, skulptūra tampa žiūrovo judesio dalimi, nes ji pati yra tarsi judesyje.

Man atrodo, kad tavo kūrinių stiprybė yra jų neįkyrumas. Šalia jų kitų kūriniai gali pasirodyti kaip šoumenai ant scenos – tavo kūriniai yra tarsi kamufliažiniai, labiau įsilieja į aplinką ją transformuodami, o ne lipa ant scenos norėdami pasirodyti. Koks yra tavo santykis su aplinka, kurioje kuri parodas? Kiek kūrinys yra priklausomas nuo erdvės? Ar esi išranki erdvei ar labiau esi linkusi priimti erdvę kaip atsitiktinumą ar duotybę ir ją komentuoti? Kokios erdvės tave labiau traukia?

Kuriant instaliacijas man patinka tuščios erdvės, kurias galiu užpilti instaliacijos atmosfera. Kurdama maišau skirtingus objektus – kai kurie yra mano padaryti, kai kurie – rasti. Paskutiniuose projektuose siekiau, kad galutinis rezultatas primintų performanso išdavą: tarsi prieš tai kažkas būtų įvykę erdvėje, kažkoks veiksmas-procesas.  Vienas iš senesnių projektų, kuriuose komentavau aplinką yra „Form to Attribute“. Jį sukūriau dalyvaudama BijlmAir rezidencijoje, pietryčių Amsterdamo rajone, kuriame gyvena žmonės iš Surinamo. Komentavau aplinką, rinkdamasi objektus, kuriuos vietiniai žmonės išmeta į gatvę ir kurie yra tam tikrų erdvių skeveldros. Tačiau kuo toliau, tuo labiau judu į abstrakcijas, noriu, kad objektai nebūtų lengvai atpažįstami ir kad neprimintų konkrečios erdvės.

Mano performansai yra apie santykį erdvėje, patys objektai yra geometrinės formos. Juos kuriant man įkvėpimu buvo Rudolfo van Labano teorijos. Rudolfas van Labanas buvo šokio teoretikas, kuris analizavo erdvę aplink kūną per judesį. Taigi, mane domina skulptūrinė erdvė, kurią kūnas sukuria judėdamas, kaip galima aktyvuoti formas, pvz. skulptūrą, kuri nėra judesio medija, sukuriant judesio pojūtį instaliacijoje

Rūta Butkutė, Pike: Straddle: Tuck, 2014. Instaliacija Rijksakademie, Amsterdamas

Koks tavo santykis su meno kūrinio prieinamumu lietimui, judinimui ir pan.? Ar žiūrovas turi teisę liesti, judinti tavo kūrinius?

2015 m. instaliacijoje „Two Bowlines (Under a Strain)“ siekiau, kad žmonės netgi užkliūtų už daiktų, tokiu būdu sukurdami garsą ir situaciją. Man svarbu, kad žiūrovams judant erdvėje, reaguojant į daiktus susiformuotų tam tikra įtampa. Tačiau, kvietimas dalyvauti nebuvo akivaizdus, greičiau siekiau išnaudoti atsitiktinumą. Tiesiog apsvarsčiau galimybę, kad kontaktas galėtų įvykti.

Manau, kad tai daug įdomiau už primygtinį interaktyvumo reikalavimą. Ar esi linkusi stebėti, kaip žiūrovai vaikšto po erdvę?

Tik kai žiūrovas įžengia į instaliaciją, ji pradeda veikti, nes žiūrovas užpildo tam tikrą tuščią erdvę, kuri yra skirta jam judėti. Tyrinėdamas instaliaciją, jis kuria choreografiją erdvėje. Yra noras įrašinėti, stebėti, koks judesys yra sukuriamas. Kartais palieku mažas tolygias erdves praėjimui, kad žiūrovas galėtų pasirinkti, kuria kryptimi judėti, ką pamatyti, kaip judėti. Tai yra įdomu.

Ar savo performansuose visuomet kvieti profesionalius šokėjus?

Taip, kviečiu įvaldžiusius savo kūną atlikėjus, kadangi mano skulptūros reikalauja, kad žmogus būtų kiek lankstesnis, stipresnis, žinotų, kaip elgtis erdvėje, kad maksimaliai išnaudoti skulptūros galimybes. Bet mane domina ir kasdieniškas santykis su objektu. Šiuo metu svarstau apie tokias galimybes.

Ar pati niekada nedalyvauji savo performansuose?

Peformansas man yra tarsi skulptūros statymo procesas erdvėje ir aš noriu jį stebėti. Atlikėjui tenka panašus vaidmuo, kaip žiūrovui [vaikštančiam po instaliaciją, E.M.]. Noriu būti stebėtoja, erdvės ir objekto choreografe. Jei pati atlikčiau performansą, stebėti nebegalėčiau. Tiesa, kurdama judesių seką išbandau objektą, tačiau koncentruojuosi į jo funkciją, ar jis veikia. 

Rūta Butkutė, Form to Attribute, 2011. Skulptūrinė instaliacija

Pati lankau kontaktinę improvizaciją ir matau didelį skirtumą tarp dalyvavimo ir stebėjimo save iš šono videoįraše. Tiesą sakant, dažnai net neturiu motyvacijos žiūrėti  į save iš šono, nes man tai susiję su atsiribojimu nuo savo kūniškos patirties ir žvilgsniu į save tarsi į paveikslą.

Suprantu, ką sakai – iš tiesų, nedalyvaudama performanse atimu tam tikrą patirtį iš savęs. Tačiau kartu žinau, kad pati negalėsiu atlikti to taip gerai, kaip atlikėjas, turintis įdirbį su savo kūnu.

Tavo kūriniuose žmonės „bendrauja“ su objektais,  tačiau ne tarpusavyje. Kaip matai objektų rolę savo kūrinyje? Ar matai daiktą kaip tarpininką tarp žmonių, ar jis yra labiau kaip nepriklausomas kūnas, referuojantis pats į save kaip materiją, formą?

Objekto dydį pasirenku pagal žmogaus proporcijas. Dažnai pasirenku baldų dydžius. Manipuliuoju situacija, pasirinkdama didesnius dydžius, sunkesnius arba daugiau erdvės užimančius objektus, erdvėje netolygius objektus – vieną mažesnį, kitas didesnį, taip sukurdama įtampą tarp žmogaus ir pačių objektu..

Žmogaus su žmogum santykis atsiranda, kai instaliacija yra instaliuota ir kai į ją įžengia žiūrovai. Atsiranda natūralus jų tarpusavio ryšys erdvėje, bet tai nėra simuliuojama. Labiau įvyksta mainai tarp objekto ir žmogaus. Siekiu, kad kiekvienas surastų asmeninį fizinį kontaktą erdvėje su objektais. Tačiau performanso metu galėtų būti įdomu pristatyti fizinį kontaktą tarp žmonių tarpusavy.

Rūta Butkutė, Running Bowline.

Dažnai susimąstau apie tai, kad didžioji dalis šiuolaikinių menininkų, nebeapibrėžiamų per medijas, kažkada vis dėlto pradėjo savo meninį kelią nuo konkrečiai dailės šakai skirtų studijų. Tai vėl prisiminiau, nes man tavo kūryba iš tiesų atliepia tai, kas man asmeniškai yra svarbu keramikoje. Kurį laiką keramika visai nesidomėjau, tačiau keletas muziejinių susidūrimų su modernistine ir priešistorinių laikų keramika mane labai paveikė ir nuo to laiko keramika man yra bene labiausiai su organiškumu, netgi tam tikru gyvūniškumu susijusi klasikinės dailės šaka. Kaip tau andainykštis tavo susidomėjimas keramika siejasi su tuo, ką kuri dabar?

Mano tėvai užsiima keramika, taigi man tai buvo gana paprastai pasirinktas kelias. Bet vis dėlto ieškojau ir savo priėjimo prie jos. Molis man yra viena iš tų medžiagų, kurios labai lengvai pasiduoda manipuliacijoms, jis yra organiškas, jį galima formuoti naudojant jėgą. Susiformuoja fizinis ryšis su medžiaga ir tai suteikia tam tikro gyvuliškumo. Jei perpranti tą medžiagą, gali suprasti jos jautrumą ir išlavinti jautrumą formai. Molį galima suformuoti, kad atrodytų kaip tekstilė, plastikas, metalas ar medis. Taip pat tai yra ekologiška medžiaga, kuri visą laiką sugrįžta į pirminį pradą. Ji turi daug skulptūrinių galimybių, kurias galima vis naujai atrasti. Viename iš naujesnių projektų dirbau su porcelianu. Su juo galima išgauti labai trapų ir tapybišką įspūdį.

Kaip dirbama su porcelianu kaip su medžiaga?

Aš naudoju skystą porcelianą, kurį galima lieti į gipso formas. Galima dirbti ir rankomis, tačiau tokią techniką sunku įvaldyti, nes porcelianas yra labai trapi medžiaga.

Su porcelianu pradėjau dirbti būdama rezidencijoje Japonijoje. Aritoje – miestelyje, kuriame gyvenau, yra kasamas kaolinas, iš kurio daromas porcelianas. Savo darbą susiejau su ritualine arbatos gėrimo ceremonija. Sukūriau video, kuriame užfiksuota arbatos gėrimo ceremoniją pefrazuojanti choreografija erdvėje. Japonijoje ne kartą pristatinėjau savo kūrybą, teko tai daryti ir Tokijuje, Osakoje. Juos stebino mano nefunkcionalūs objektai, nes jie patys viską mato per funkciją. Buvo labai įdomu paimti jų medžiagą – porcelianą, kurį jie naudoja indams, ir padaryti nefunkcionalų objektą, apie kurį jie klausinėtų.

Kiek tavo kūryba keičia tavo pačios santykį su erdve, daiktais kasdienybėje?

Medžiagą savo darbams kaupiu nuolatos, tai yra tapę mano kasdienio gyvenimo įpročiu: apsipirkinėdama drabužių parduotuvėje arba prieš išmesdama daiktus visuomet pagalvoju, ar tai gali praversti kūrybai… Tačiau mano kasdienis gyvenimas apskritai reikalauja kuo daugiau tuščios erdvės, todėl savo gyvenamoje erdvėje nenoriu turėti nei meno, nei daiktų. Per tuštumą atsiranda daugiau kūrybinių idėjų. Jei atneši vieną naują daiktą į erdvę, jis duos žymiau daugiau įkvėpimo, nei prigrūdus visokios „istorijos“. Kiekviena situacija gali privesti prie naujo kūrybinio darbo, bet tai yra natūralu. Yra noras vis atnaujinti erdvę ir kažką turėti tik laikinai, nieko neįamžinant, kad vyktų nuolatinis judesys. Galbūt gyvenimas ir yra kaip gyvenimas studijoje, kai viską nuolat keiti, nes ieškai įkvėpimo. Procesas vyksta tik judesyje.

Rūta Butkutė, Equilibrate

Rūta Butkutė gimė 1984 m. Kaune, gyvena ir dirba Amsterdame. Studijavo Vilniaus dailės akademijoje, Gerrit Rietveld akademijoje ir Rijks akademijos rezidentūroje Amsterdame. Yra surengusi personalines parodas Austrijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Japonijoje, Lietuvoje, tarp jų  Strombeek kultūros centre Grimbergene (BE), Fons Welters galerijoje Amsterdame (NL),  Teruhiro Yanagihara galerijoje Osakoje (JP), Art Rotterdam (NL). Dalyvavo įvairiose grupinėse parodose Europoje, JAV ir Japonijoje, tarp jų Gemmente muziejuje Hagoje (NL), Rosas P.A.R.T.S (BE), Olandų dizaino savaitėje Eindhovene (NL)