Anūkai, rūbai, seneliai. Justės Christauskaitės & Co paroda Medicinos bibliotekoje

2014-ųjų rugsėjį iš menininkės ir bičiulės Justės Christauskaitės sulaukiau žinutės apie tai, kad ji domisi savo draugų seneliais ir jų rūbais. Ir pasiūlymo pačiam susidomėti jų rūbų spintomis. Apėmė keistokas, dvilypis jausmas. Visi mano seneliai jau senokai išėję anapilin. Retai pasitaiko progų prisiminti juos visus kartu. Tad mane patį nustebino trumpa, keletą akimirkų užtrukusi abejonė, ar išties jų visų jau nebėra tarp gyvųjų. Mirtis ir užmarštis kartais ima ir viena į kitą įsiterpia, taip sutrikdydamos įprastą būdravimą abiejuose Letos upės krantuose. Jos vanduo tuomet ima keistai spindėti ar, atvirkščiai, ją pamažu apgula mįslingas, kiek bauginantis rūkas. Tikriausiai kaip tik jo paveiktas atsakiau Justei, kad grįžti į senelių garderobo spintas ne vien atmintimi, bet ir fiziškai, jos pasiūlytomis intencijomis, kažkodėl neturiu jokio noro. Akivaizdu, kad norėjau pridengti atmintį ir užmarštį pagarbia, jai derama paslapties skraiste. Dabar, kai matau spalvingus veidų ir gestų derinius, senelių rūbų klostes, krentančias ant pažįstamų ir draugų siluetų, manosios paslapties šydas greta jų (ar anapus jų) taip pat įgauna savitą atspalvį.

Tą jausmą galima palyginti su kita, taip pat fotografiška patirtimi. Jos kaltininkės – trys juodai baltos fotografijos, rastos tėvų šeimyninių fotografijų albumuose. Pirmojoje regi iš viršaus fotografuotą, žibalinės lempos apšviestą vakarienės stalą, už jo – stovinčią močiutę, tuomet dar jauną moterį, ir jai iš šono sėdintį jos sūnų, mano dėdę, tėčio brolį – tuomet dar vos kelerių metukų berniuką. Antrojoje fotografijoje kompozicija bemaž nepakitusi, tačiau mamos joje nebėra. Kone hipnotizuoja senoviškas, mesmeriškas ankstyvosios mėgėjiškos fotografijos blyškumas, jos tamsūs šešėliai ir išblukusios šviesos dėmės. Diptikas kaip tik iš tų, apie kuriuos nesinori kalbėti kaip nors kitaip nei paprastu deskriptyviuoju kalbėjimu. Net ir tada pastebi, kad nejučia žodžiai ima nuo tavęs slėpti kažką svarbaus. Trečiojoje fotografijoje saulėtą dieną mano teta, mamos sesė, tuomet taip pat dar tik apie 20-ies metų mergina, žaismingai imituoja žvejybos sceną prie nediduko upelio. Fone – neišvaizdūs, vešlūs krūmynai. Blyškioje fotošviesoje uždarą peizažą ji gaivina fėjos mostu, šypsena ir modernia, miestietiška šukuosena, spindi puošniu, visa ką persmelkiančiu lengvumu. Apima paradoksali stop kadro pajauta, ilgainiui blukinanti dabarties akimirkos kibirkštimi alsuojančią fotografišką retušuoto prisiminimo tėkmę. Prisiminimo, kurio nebėra. Kuris nėra tavo, tačiau yra tau atvertas. Ir kurį taip pat norisi įkurdinti atokesnėje, įžodinimui lengvai nepasiduodančioje ir ilgainiui savo kontūrus lėtai keičiančioje atminties klėtelėje.

Bet štai 2016-ųjų kovą apie Medicinos bibliotekoje Vilniuje jau eksponuojamą Justės Christauskaitės & Co parodą imu ir sužinau iš televizijos reportažo. Justei pavyko prikalbinti gausų draugų ir pažįstamų būrelį įsitraukti į projektą (iš viso jų buvo „nei daug, nei mažai” – 175). Ir panašu, kad įsitraukė jie ne šiaip, o, kaip sakoma, „iš peties”. T.y., ne tik surado senelių rūbų spintose tai, kas jose yra žaviausia ir patraukliausia, visų pirma, jiems patiems, bet ir pozavo šiais rūbais vilkėdami daugiau nei 40-yje Lietuvos vietovių: Vilniuje, Juodkrantėje, Ariogaloje, Mielagėnuose, Klaipėdoje, Galgiuose, Žagarėje, Druskininkuose, Lazdėnuose, Neveronyse, Raseiniuose, Molėtuose, Terešiškėse, Daugailiuose, Skaistgiryje, prie Pirčiūnų ir kt. Mąstydamas apie šį procesą, kartais imi ir suabejoji, ar išties paroda yra centrinis, esminis ir apibendrinantis jo akcentas. Tam atitaria ir jos pavadinimas – Anūkai, rūbai, seneliai. Tarsi būtų atklydęs iš juodraščio ar paraštės eilutės, sąmoningai vengiant konceptualizuojantį reikšmių voratinklį užmetančių raktažodžių. Kita vertus, tokia retorika gana būdinga nedideles parodas laikas nuo laiko rengiančioms institucijoms ir įstaigoms – ypač mažesnių miestų ar miestelių, ir ypač toms iš jų, kurių pagrindinis rūpestis nebūtinai yra menas ar kultūra. Panašu, kad šiuo atveju įvietintam menui būdinga refleksija ima naikinti pačią distanciją su jai atsiveriančiu lauku, o įsiterpimo į šį lauką intencija tampa nuoširdus noras sutapti.

Vis dėlto, ir pati paroda kaip ilgo proceso rezultatas neabejotinai yra įdomi bent keletu aspektų. Pirmiausia, žinoma, tuo, kaip šiuo atveju yra traktuojamas portreto žanras. Viena vertus, čia jis kažkuo primena kiek subtilesnę nei įprastai „asmenukę” ar „selfį”. Mat kiekvienu atveju portretuojamieji akivaizdžiai ir patys yra mizanscenos kūrėjai – pradedant pasirinktais rūbais, baigiant vieta ir už visa ko slypinčia istorija, numanoma vien jiems patiems, tačiau reprezentuojama išoriškai atpažįstama gestų, detalių, eksterjerų kalba. Kiekvienoje mini istorijoje, visų pirma, atsiskleidžia jie patys ir jų performatyvūs fotografiniai gestai. Mes, tiesa, nežinome, „apie ką” šie gestai yra: apie pačius pozuojančius ir jų tuometinę būseną, apie jų senelius, apie vilkėjimą jų rūbais, apie santykį, atsirandantį jiems susitinkant su šia žaidybiška situacija? Nekyla abejonių, kad net ir pati asmenukė, o ypač – asmenukių kolekcija, jų chronologinės sekos, jų fotografinė, intertekstuali, kultūrinė ir socialinė logika yra dėmesį kaustantis, smalsumą žadinantis reiškinys. Kita vertus, kiek labiau sutelktoje akistatoje su žiūrovu, portretas kaip žanras čia skleidžiasi labai daugiasluoksniškai. Už paviršių, kompozicijų, vietų, nutylėtų ir užuominomis besiskleidžiančių istorijų, suvaidintų ir išgyventų vizualių mizanscenų, jų dėlionių atsiveria gausybė intriguojančių nežinomųjų, vedančių mus į atvirą, gyvybingą interpretacijų lauką. Tai, kaip šis postūmis įvyksta, kaskart yra gana subjektyvi patirtis.

Įdomi čia ir distancijos bei tapatinimosi dialektika. Ne tik vizualiu, psichologiniu, bet ir kone taktiliniu lygmeniu. Turbūt kiekvieno iš mūsų pažįstamų rate esama žmonių, kurie tiesiog negali peržengti tam tikro psichologinio barjero savyje ir vilkėti kažkieno kito nešioto drabužio. Rūbas, dar labiau nei koks nors tau brangus daiktas, ne tik turi savo istoriją, bet ir intymiai priglunda prie kūno, dalindamasis su juo atmintimi, amžiumi, dengdamas jį savo spalva ir medžiaga, atverdamas jį žvilgsniui iš išorės, galiausiai – žavėdamas, viliodamas, gundydamas ar užtikrindamas psichologinį komfortą, fizinį saugumą, keisdamas nuotaiką, padėdamas įtvirtinti požiūrį, o kartais – gyvenimo būdą, stilių ir visa, kas su juo susiję. Nepaisant to, kad daugeliui iš mūsų dėvėtų rūbų parduotuvės nėra neperžengiamu slenksčiu užgintos erdvės, šiokį tokį įspūdį turbūt visada daro iš sunkvežimių ką tik išsiritę naujų siuntų maišai. Tačiau čia gelbsti tam tikras anonimiškumas, kuris dėvėtą rūbą paverčia atėjūnu iš nepažįstamo gyvenimo, iš terra incognita žemės, tad su cheminio valymo, skalbimo verdančiame vandenyje ir pakabinimo ant naujo pakabo procedūra jis tarsi pradeda naują gyvenimą.

Tuo tarpu vilkėti senelio ar senelės (savo ar tavo pažįstamo, „kolegos meno projekte”) rūbą tuo pačiu reiškia ir, kažkuria prasme, kartu apsivilkti ir visas ką tik apmąstytas rūbo, lydėjusio ir galbūt tebelydinčio šeimininką, savybes. O tai, savo ruožtu, siūlo bent keletą naujų intrigų. Pirmiausia, atsiranda natūralus distancijos poreikis. Toks, kaip kad gali rastis, sakykime, skaitant Romaino Gary „Aušros pažadą” ir juntant trikdančiai paauglišką pagrindinio herojaus – karininko, ambasadoriaus – nesugebėjimą psichologiškai atitrūkti nuo mamos įtakos ir autoriteto (rašytojas, matyt, gerai jaučia emocinę tokio trikdymo galią ir susitapatinimo su herojumi vardan sąmoningai neištrina šios distancijos). Kai šiuolaikybės akistatoje mąstome apie tapatinimąsi su šeima ir giminėmis, paprastai įsisąmoniname tokios distancijos ir atotrūkio poreikį, nes jaučiame, kad antraip prarasime būtiną asmeninę tapatybę apsaugančią autonomiją. Parodos atveju ši distancija atsiranda per žaidybišką, kone karnavališką iškilmingumą. Tiesa, karnavališkumas šiuo atveju yra santūrus. Jį tikriausiai galima palyginti su mokytojų dieną įvykstančiu mokytojų vaidmens perėmimu, kai vyresnių klasių mokiniai veda pamokas jaunesniesiems. Iš esmės čia mėgaujamasi teatrališku vaidmenų pasikeitimu, tačiau itin juntama realaus santykio su išgyvenamu vaidmeniu pastanga. Iškilmingumas taip pat neperdėtas, neatitrūkstantis nuo kasdienybės, ją žaismingai švenčiantis, nekasdieniškai ir aktualizuojančiai įsiterpiantis į jos tėkmę. Kita vertus, su rūbu, jos savininko personažu kuriamame pasakojime, personažo socialine situacija nebūtina sutapti visiškai autentiškai, tarsi iš tiesų „apsivelkant jo gyvenimą” (to padaryti turbūt ir neįmanoma). Tad čia atsirandanti distancija yra labai įdomi, mat atveria replikos, komentaro, atspindžio, santykio, pasyvios ir aktyvios laikysenos galimybę.

Tai, savo ruožtu, kiek sutrikdo įprastą šeimos ar giminės istorijos aktualizavimo logiką. Juk dažniausiai tai darome pasitelkdami retrospektyvią distanciją kuriančius įpročius. Šeimos fotografijų albumai alsuoja nuotraukų laikmečio dvasia. Kaimo sodybų interjeruose senelių portretai somnambuliškai žvelgia į mus iš storų medinių rėmelių, prietemose garsiai tiksint senoviškiems laikrodžiams. Šiuolaikiniuose interjeruose tokių trikdančios ir apsunkinančios atminties įsiterpimų į pragmatišką kasdienį laiką vengiame ir prisibijome. Remdamasis savo asmenine patirtimi, spėju, kad su tokia psichologine problematika pirminiame projekto etape turėjo susidurti bemaž kiekvienas projekto dalyvis. Net jei su seneliais ir esama (ar būta) draugiško, šeimyniško ryšio, kelias iki jų rūbų spintų negalėjo būti itin paprastas. Parodoje tokios asociacijos, vedančios link giluminio rutinos ir įpročio konteksto, yra antrinės. Tačiau jos visiškai neišnyksta ir pasirodo itin subtilia, išradinga retrospekcijos temos refleksija: ekspozicijoje akcentuojami portretai įrėminti sendintuose, tačiau žvilgančiuose sidabrinės spalvos rėmeliuose. Tuo tarpu rūbai, apeliuojantys į atmintį, sudabartinami jaunų juos vilkinčių projekto dalyvių: jie iš tiesų atrodo šiuolaikiškai, madingai (kasdieniškos mados ir universalaus stiliaus prasme), ryškiai.

Šis ryškumas atsiranda stilistiškai dubliuojant populiarų, stilistinėmis variacijomis grįstą šiuolaikinio jaunimo mados vizualųjį kodą. Į jį pavyksta meistriškai integruoti ne tik senelių rūbus, bet ir užuominas į jų gyvenamąsias aplinkas. O tai atskleidžia ir iš pirmo žvilgsnio ne taip akivaizdžias socialumo dimensijas. Portretu ir jo stilizuotomis imitacijomis atkreipiamas dėmesys į socialinio statuso, gyvenamosios vietos ir gyvenimo būdo nulemtą vaidmenį, jo prisiėmimą ir asmeninį išgyvenimą, per kartų skirtumus pasirodantį jo perimamumą, priežastingumą ir transformacijas. Tačiau čia neaptiksime didaktiškos retorikos pėdsakų. Veikiau – vizualios dėlionės, siužetiškos mozaikos ir žaidybiškų gestų principais suręstą atspindžių darinį (nesinori sakyti „labirintą”, mat pirminės šių atspindžių intencijos yra akivaizdžiai dialogiškos, įgalinančios tam tikrą pozityvią dialektiką). Taip žiūrovas keliauja fiktyvia intertekstualumo erdve, sudaryta iš tam tikrą vizualinį pasakojimą siūlančių mizanscenų. Greta pagrindinių eksponuojamų portretų menininkė pateikia ir atviruko dydžio fotografijų dėlionę, kurios pagalba tokios intertekstualios parodos patyrimo trajektorijos tiesiog „padedamos ant lėkštutės”. Tokia parodos perskaitymo logika (viena iš galimų) gali kiek priminti ir konceptualisto Giulio Paolini „Homero Apoteozėje” ant natų stovų išdėstytas fotografijas, kuriose eksponuojami aktorių vaidinamų istorinių personažų portretai. Žiūrovas gali įsigyventi į kelionę personažų istorijomis išrandančio Homero vaidmenį, taip tarsi pagal partitūrą įsigyvendamas į kiekvieną iš vaizduojamų personažų, o taip pat ir juos vaidinančių aktorių gyvenimo istorijas. Žinoma, mūsų atveju viskas kur kas mažiau epiška, daug labiau realistiška ir spalvingai, intriguojančiai kasdieniška.

Kita vertus, pagrindiniams parodos herojams – vyresnei ar net vyriausiajai kartai – atgręžiamas jaunesnės kartos veidrodis, parodantis naują regos rakursą jų kasdienybės link, susiejantis įvairius jų gyvensenos aspektus, galbūt netgi atveriantis naujas perspektyvas, sužadinantis ir sudabartinantis atmintį, kreipiantis turiningesnio kasdieniškumo link. Tokia laikysena liudija ir menininkės bei projekto dalyvių intencijas atkreipti dėmesį į asmeninio, kultūrinio bei socialinio sąmoningumo reikšmę. Ir nors lengvumas bei žaismingas patrauklumas yra tikriausiai vienos žaviausių projekto savybių, jo kompleksiškumas, menininkės atkaklumas ir vietos parodai pasirinkimas liudija, kad savo šerdimi paroda atveria opią kultūrinę bei socialinę problematiką. Ji susijusi su visuomenės integralumu, kartų tarpusavio santykiais, tapatumo ir priklausymo naratyvais, kintančiomis ir vis sudėtingėjančiomis šeimos bei giminės sampratomis, šių procesų pasekmėmis. Dar šiais metais turėjau progos stebėti šiuolaikinio meno parodą Veidrodiniai atspindžiai (angl. Mirror Images) Berlyno Charite Platz aikštėje, Medicinos istorijos muziejuje. Tad paroda Medicinos bibliotekoje Vilniuje taip pat buvo maloni staigmena, liudijanti projektui susibūrusios menininkų bendruomenės susidomėjimą universalesnėmis nei įprastai temomis, atviresniame nei įprastai kontekste. Bendruomeniškos įvietinto ir dalyvavimu paremto meno taktikos, regis, tokiais atvejais visiškai pasiteisina. Ir nors didaktiniai komentarai tikrai nėra ideali tokių daugialypių patirčių apibendrinimo forma, norisi ir juos integruoti į daugiaaspektę vientiso pasakojimo polifoniją.