Antroji leidinių serijos „Kita fotografija“ recenzija: Gintautas Trimakas „Miestas kitaip“

2009 m. liepos 13 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė

Gintautas Trimakas nėra romantikas. Nėra egzistencialistas. Nėra aistringas vartotojiškos visuomenės kritikas. Jam rūpi analoginės fotografijos technologijos ir jų pačių generuojamos prasmės. Jam rūpi neutralizuoti save ir kalbėti technologijoms. Jis tik surenka jų palaidas „kalbas“ ir sudėlioja į vis naujas prasmių sistemas. Kartais jos – apie plokštumas, kartais – apie šviesą, kartais – apie tarpus, kartais – apie laiką. Serijos „Kita fotografija“ knygoje „Miestas kitaip“ nauja Gintauto Trimako prasmių sistemoje išsiskleidžia pauzės, horizontas ir mastelis.

Pauzės kasdienybės ritualuose šioje serijoje tampa vaizdo atsiradimo sąlyga. Kaskart G. Trimakui sustojus, prie jo dviračio „Tunturi“ pritvirtinta pinhole kamera užfiksuodavo tos vietos dangaus ir į jį besistiebiančių objektų peizažą. Tiesa, šiuose peizažuose nėra horizonto, todėl jie nebeatitinka tradicinio peizažo sandaros, kurį sudaro planai ir horizonto linija.   Išlieka tik planai, kuriuos sudaro dalis dviračio sėdynės (visada tokio pat dydžio) ir likusiojo peizažo dalis. Šių dviejų dalių mastelis – 1: 1, jos lygiavertės, Trimako dviratis yra lygiai tokia pat svarbi miesto peizažo dalis kaip „Lietuvos“ viešbutis Vilniuje. Taip nuosekliai G. Trimakas šiuos tris skirtingus reiškinius sujungia į vieną loginę sistemą. Tik kiekvieno iš dokumentuojamų miestų charakteris nepasiduoda šiai logikai ir autoriaus įsitikinimas, kad „fotografijose sudėtinga identifikuoti konkretaus miesto ženklus“ neįtikina kitų. Vilnius su visais jam būdingais senamiesčio ir Vilniaus dailės akademijos fragmentas, Kelnas su garsiosios katedros gabalėliu ar Klaipėda su vienu vieninteliu „Bohemos“ baru – visa tai identifikuojama, atpažįstama, sava. Ir tai nėra šios serijos minusas. Tai yra pliusas – nes bet kuriam šios knygos skaitytojui (ar greičiau „vartytojui“) reikia bent menkos detalės, įtrūkio, už kurio jis galėtų užsikabinti šioje nugludintoje, šaltoje Trimako sistemoje.

Tokį įtrūkį rado ir už jo ilgam pakibo knygos teksto autorius Jonas Valatkevičius. Priešingai, nei jau aprašytoje Alvydo Lukio knygoje „Būtasis tęstinis“, kur poetinį menininko toną atsveria logiškas, santūrus ir neutralus Nerijaus Milerio tekstas, šioje knygoje „šaltą“ G. Trimako seriją mėgina prijaukinti familiarus ir impresionistiškas Jono Valatkevičiaus tekstas. Menininko fotografijose teksto autorius sugeba įžvelgti ir lietuviško mentaliteto kaitą (arba tiksliau vystymosi grįžimą į pradinį tašką), ir vartotojiškos visuomenės trūkumus ir vaizdų pertekliaus problematiką. Tokie vaizdingi išsireiškimai kaip „Pykšt-pokšt“, „kai sovietinė sistema užvertė kanopas“ tekstą paverčia pseudo-pasaka apie fotografą-konceptualistą, nuskurdusią šiandienos fotografiją ir siaubingą viską ryjančią vartotojų visuomenę (tokį įspūdį iš dalies sustiprina ir vaikiškai didelis lietuviškų tekstų šriftas). Vienus tai gali erzinti, kitus – priversti įsižiūrėti. Tokia ir yra šio teksto paskirtis – sudominti, įtraukti, paskatinti susimąstyti ne tik apie matomus vaizdus, G. Trimaką, bet apie galimybes nieko nesakančiuose, pasikartojančiuose vaizduose įžvelgti daugiau nei dviračio sėdynę ir dangų. Šis tekstas skirtas, J. Valatkevičiaus žodžiais tariant, meninei „uoslei“ lavinti, ypač tiems, kurie dar net nesuvokė, jog tokią „uoslę“ apskritai turi. Vis dėlto, stiprus noras šiose nuotraukose įžvelgti daugiau nei pauzę/horizontą (tiksliau jo nebūvimą)/mastelį gali privesti prie vieno ir to paties (lengviausio) išeities taško – barti šiuolaikinius laikus ir ilgėtis tikrųjų vertybių ir analoginių technologijų. Ši nuoroda plinta kaip virusas, ir ją tuoj pat pasigauna beveik kiekvienas, mėginantis nagrinėti šią seriją. Pavyzdžiui Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, remdamasi J. Valatkevičiaus tekstu, šios knygos recenziją baigia gana poetišku apibendrinimu „Knyga primena apie miesto gaudesy, sekuliarios, vartotojiškos visuomenės užmirštą žiūrėjimą į dangų. Pripažinkime, juk tai darome iš tiesų retai.“  (7 meno dienos, Nr.26 (855), 2009-07-03). Keletas sentimentalių smūgių ir byra ilgai gludinta Trimako loginė sistema. Tuomet gal iš tiesų reiktų palikti menininko sistemas ramybėje, arba pamėginti išplėtoti tik tai, kas svarbu pačiam menininkui? Ir vos pradedant krypti į poetiškumo ar patosiškumo pusę, užbaigti tekstą paties J. Valatkevičiaus žodžiais „Nėra prasmės. Nei fotografijose, nei dviračio trajektorijoje, nei fotografo konceptualiose idėjose. Nėra prasmės – ir tai didžiausia šių fotografijų jėga“.

Tačiau yra dar viena detalė, kuri iškyla pavarčius G. Trimako ir A. Lukio knygas – meistrų mėginimas išvengti meistriškumo. A. Lukys nuo savo tobulų fotografijos įgūdžių įsiveržia į fotografinės „nekokybės“ lauką, o G. Trimkas leidžia už save fotografuoti pinhole kamerai. Autorių nusivylimui (ir žiūrovų džiaugsmui) – jiems šio sumanymo niekad niekaip nepavyksta  įgyvendinti. A. Lukio mobiliuoju sukurtos nuotraukos kur kas įdomesnės ir netikėtesnės, nei bet kurio piliečio telefone išsaugoti vaizdai (dažniausiai – auto ir artimųjų portretai). G. Trimako kameros „darbas“ taip pat nepriekaištingas, o jau minėti miestų fragmentai jose atsiduria tikrai neatsitiktinai. Čia galima prisiminti ir Gintaro Zinkevičiaus naujausią seriją „Portfolio depresanto“, kuriame jis mobiliuoju dokumentuoja bukiausius vaizdus, pridėdamas dar ir tekstinius šedevrus. Būti profesionalu tikriausiai nuobodoka, tačiau juo tapus to jau nebeišvengsi, galbūt todėl fotografijos meistrai ir kratosi savo pačių įgūdžių ir meistriškumo. Mums belieka stebėti, kokiose srityse ir formose jie toliau mėgins tai padaryti. O tai visuomet įdomu neprofesionalams.

Na, o Gintauto Trimako dar nežinantiems (sunku patikėti, kad tokių gali būti), apie jo kūrybą galima plačiau pasiskaityti šiame interviu „Bernardinų“ puslapyje: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/61781

Straipsnio autorius:
Neringa Černiauskaitė yra meno kritikė, kuratorė, Artnews.lt dienraščio redaktorė.

Komentarai

  1. Sesuo

    Sveikinu.Pavėluotai.Geriau vėliau, nei niekada.:-).
    Gintautai, sveikinu su gimimo diena, balandžio 20-ta.:-)
    Vilnius, 2013.04.18., 09.05val., Lt laiku, Sigutė T.
    Graži diena..Šviesi diena.pavasaris Lietuvoje.
    Ar turėsime, ar atrasime laiko išgerti puodelį kavos šiais metais balandžio dvidešimtą dieną?
    :-):-)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *