Andriaus Zakarausko paroda „Raiščiai“ galerijoje „Vartai“

Balandžio 19 d. (antradienį) 18 val. galerijoje „Vartai“ atidaroma jaunosios kartos tapytojo Andriaus Zakarausko paroda „Raiščiai“, kurioje apžvelgiama 10 metų autoriaus kūryba. Ši paroda simboliška tiek dailininkui, tiek galerijai. Prieš dešimt metų „Vartuose“ įvyko pirmoji personalinė Zakarausko paroda, po jos galerija tapo jo kūrybos namais. „Kokie tie dešimt metų buvimo „Vartuose“?“ – klausia autorius. Retorinis klausimas, paskatinęs paieškoti seno ir naujo jungčių. Arba raiščių.

Kūrybinė pradžia. Taigi, toji 2006 m. paroda vadinosi „Ekspozicija“, stovėjau prie paveikslo, dar jaunuolis ir mergina debesėliuose, ar kažkas su liūto galva. Trapios ir mažos figūrėlės dideliuose formatuose. Kalbėjau apie personažo trapumą televiziniame ekrane. Truputį vėliau šaukiau „mokykis tapybos“ bei „savęs pakanka“.

„Raiščiuose“ stengiuosi apčiuopti sąsajų ar sąskambių su buvusiais kūriniais, santykį su ankstesne tapyba. „Senas“ kūrinys su „nauju“ kūriniu atspindi patį eksponavimo principą. Toks nuolatinis tepimo pertepimas. Tai, kas buvo sukurta ar nutapyta anksčiau, pertapoma, permąstoma. Taip vaizduoju patį tapymo procesą. Tai nėra pakartojimas visko iš naujo. „Tas pats“ tapomas vaizdas keičiasi, priklauso nuo atsitiktinumo patirties. Dažai virsta mergina, tada vyru, o iš vyro į paveikslą, tas vyras būdavo tapytojas, galiausiai vėl pavirsdavo dažais. Pastarieji mano darbai, „nauji-seni“. Anksčiau sukurtų vaizdų virsmas į dažus, į paveikslą ir atgal. Taip konstruojasi erdvė. Vis dar ieškau dažais sukurtos televizinio ekrano formos. Tuo pačiu – žiūrovo, tapytojo ir paveikslo santykio. Kūrėjas lyg ir tas pats kaip prieš dešimt metų, jis gi yra ir žiūrovas, taip pat ir personažas, kuris stebi paveikslą, bando pertapyti, pamatyti iš naujo.

Mane domina televizoriaus sidabras. Sakydavau, kad tai ne balta ar juoda, o sidabras, pakylėjantis virš asfalto. Dabar aplink toks tamsus sidabras ir šūkiai, ataidintys iš laiko distancijos. Norėjau pamokyti save patį, žiūrovą ir personažą. Juk iš stebėjimo atsiranda žodis, iš to, kas yra aplinkui ar su kuo norėčiau, – raiščiai. Dabar siekiu mėgautis pačia tapyba, labiau nei šūkius šūkauti. Anksčiau vaizduodavau daugiau aliejiniais dažais, o akrilas man buvo lyg plastmasė. Įvedžiau akrilą, kuris sukuria atstumą tarp aliejaus ir vandens pagrindu sukurto akrilo. Raiščiai jungia ir skiria. Iš pokalbio tarp sena su nauja atsiranda dar kažkas. Kviečiu žiūrovą pokalbio.

Andrius Zakarauskas (g. 1982) – jaunosios kartos tapytojas. Gimė ir augo Kaune, mokėsi A. Martinaičio dailės mokykloje, vėliau studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje bei Miguelio Hernándezo universitete Ispanijoje. Yra surengęs parodų Lietuvos, Austrijos, Italijos, Lenkijos, Olandijos ir kt. meno galerijose, kūryba pristatyta meno mugėse. Konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“ pelnė pirmosios vietos apdovanojimą. A. Zakarausko darbų yra įsigijęs Modernaus meno centras, „Lewben Art Foundation“ bei kiti vieši ir privatūs meno kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Paroda veiks iki gegužės 28 d.

25-mečio parodų globėjas Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius

25-mečio parodų partneris „Lewben Art Foundation“

Globėjai Vilniaus miesto savivaldybė, Rolandas Valiūnas

Galerijos rėmėjai Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Ararat“

Iliustracijoje: A. Zakarauskas. Prisiminimo sinonimas (Dantys), 2015. Aliejus, akrilas, drobė. 50 x 40 cm