Anachroninės fantazijos ir žmogaus užsiėmimai. Paroda „Anachronikos“ ŠMC

Entropija ir laikas yra tos absoliučiosios jėgos, kurios matomos tik tada, kai liečia daiktus ir žmones. Mūsų kūnai jas sugeria ir raukšlėjasi, dėvisi, trinasi. Nuo to žinojimo mes bėgame chroniškai, nesustodami bandome prapjauti dabarties audinį. Žinojimas mus randa ir raukšlės rangosi toliau. Tada kažką išmokstame, spėju. Vieną dieną pamirštame persukti laikrodžius. Ir bėgame jau šiek tiek rimčiau. Anachroniškai.

Ūlos Tornau ir Astos Vaičiulytės kuruojama grupinė paroda „Anachronikos“ Šiuolaikinio meno centre pozicionuoja save kaip pauzę – entropinę „tariamai sustojusio laiko“ kišenę,  kurioje veikia perteklius ir neapibrėžtumas, o penkių menininkų kūriniai kuria architektūrą lūkuriavimui. Adekvatu: visgi vis kultūra reikalauja laiko, neturinčio greitos naudos kasdienybei. Kultūra yra pauzė net ir tiems, kuriems tai – darbas. Nekalbu net apie „greitą gyvenimo tempą“, kuriame kiekviena pauzė yra maišto aktas prieš trinančius kasdienybės rankogalius. Nuo jų, jei turime jėgų, irgi bėgame anachroniškai, nors geresnė protesto taktika tikriausiai būtų tyliai ir kantriai nueiti.

Tokia tematika būna slidi. Kvantinė metafizika ir entropinė ezoterika jau tapo populiariais įvairių kliedesių tropais, įjungiančiais pirmąją vaizduotės pavarą ir absoliučiai nieko daugiau. Bet kokį ambicingesnį sumanymą tai greitai sudrožtų, bet Anachronikos supranta savo žinojimo ribas ir kuklumas čia tampa meistryste. Ūlos Tornau ir Astos Vaičiulytės kuruojamos grupinės parodos turi itin savitą braižą. Jos visada apie kažką neišsakyta arba neišsakoma, apie procesų lydinius, o ne kategorijų kartotekas. Plačiame, bet vientisame ŠMC repertuare jos pateikia neradikalią, bet reikalingą alternatyvą vienos institucijos išlaikomam meno diskursui. Ir tai ne principinė kova, o būdas patirti kultūrinį miestą, kuriame yra daugiau komercinių galerijų, prekiaujančių ne vien tapyba. Būdas patirti pauzės nuo pertekliaus iliuziją.

Recenzuojamos tokios takiaformės parodinės konstrukcijos provokuoja ne analizę, o literatūrinius vaizdinius. Tarkim, tokius: yra žmogus, tikriausiai turintis vardą. Jis seniai pasitraukė iš visuomenės ir gyvena kaime – ne vietovardiniame sodžiuje, o kosmogonijų hektaruose, amžinai atsinaujinančiame liaudies žodyno lape. Jis turi pašiūrę, kurioje konstruoja ne-laiko mašiną iš juvelyrinių atliekų ir čia pat kieme iškasto molio. Nors ir išgyvendamas faktinę sezonų kaitą, jis visur įpučia spalio vėsos ir tyliai, nepastebimai dalyvauja politikoje.

Po žmogaus kiemą tikriausiai vaikšto Mercedes Mühlheisen apleistoji kalba, niekaip neperžengianti savo begalinės būties kontūro. Tai charakteringas menininkės videodarbas, išnaudojantis jos pamėgtas priemones: kreivą lipdybą, vaidybinį judesį, deformuotą balsą, griozdišką sapniškumą. Jas jungiantis minties gylis kuria įžūliai autsaiderišką, nenuginčijamą rezultatą, primenantį Mary Reid Kelley klasikinius maskaradus. O žmogaus žvilgsnis viską supranta, nes jis mato, kaip kalba išeina pasivaikščioti kiekvieną dieną, ir šiaip savarankiškai egzistuoja tarp mūsų, kartais net su kupra, megztiniais ir veidu kaip bulvė.

Geras žmogaus užsiėmimas yra Mįslių spėjimas, neturint joms raktų, kurį praktikuoja Koenraadas Deodobbeleeris. Dažyto metalo figūra su nedideliu schematiniu priedu užima nedidelį plotelį šviesos ir tuo pačiu – visą krūtinės ląstą. Proceso komplikacijos ir nepaneigiamas smagumas konstatuojamas metalo jungtyse, perveriančiose tiek erdvę, tiek žodį. Kaip ir kiti menininko pateikiami kalbiniai priekaištai, ši abstrakcija neužsiima manierizmu ir nelenda į niekieno sąžinę: mums pasiūlytas užsiėmimas, o į akis ir veiksmus pasižiūrėsime patys.

Tuo tarpu Chiaros Camoni Noktiurnai grafito kalneliuose ištirpdo tą amžiną laiką, kuriame vaikai auga, o suaugusieji sustoja. Daugeliui mūsų naktis yra tas vienintelis pjūvis būties audinyje, pro kurį gauname gerti ir šokti, kurį pralipę sustingstame glėby ar sapne. Kiti rašome, piešiame, dirbame ir ryte save susirenkame iš dvidešimt keturių gabalų, kaip paukščių kiaušinius kieme. Ninesės, renkasi intuityvų aklumą ir vieną iš amžinų siužeto linijų, kurioje žmogus duoda molį, o deivės – formą. Rezultatas pats iš savęs juokiasi ir net nebando būti tiesa.

O tiesa turbūt tokia, kad kosmogonijų hektaruose vis dar gyvena žmogus, tikriausiai turintis vardą, jam pavyko sukonstruoti ne-laiko mašiną, ir netenka nuo nieko anachroniškai bėgti. Mes, tuo tarpu gyvename mieste, kuriame nėra daug komercinių galerijų, prekiaujančių ne tik tapyba. Ir gyvendami lūkuriuojame: kol ateis naktis, kol baigsis gyvenimas, kol dar viena paroda sulydys proto ir rankų darbą, o žmogus į ją atsiveš skulptūrų, molio ir kelis skaidrių projektorius, ir galbūt mums perleis ne-laiko mašinos brėžinius.

Iliustracija viršuje: Juliaus Balčikonio nuotr. Visos nuotraukos: Andrej Vasilenko