Alaus metafizika: žmonių ir mikroorganizmų simpoziumas. Pirmoji ir vienintelė kosmogoninių gandų knyga Vytenis Burokas

#14
2016    02    11

first garlic poster

Pastabos apie pjesę:

Ši pjesė gali būti skaitoma. Pagal ją gali būti statomas sceninis kūrinys, radioteatras, bet taip pat ji gali pasitarnauti kaip literatūrinis mikrokosmas kai kurioms vizualiųjų menų interpretacijoms. Parašyta siekiant apmąstyti savo kūrybinėje praktikoje naudojamus gastronomijos elementus, remiantis įvairių sričių autorių tekstais, nuorodomis į meno kūrinius, taip pat nevengiant išgalvotų ar klaidingų interpretacijų. Pjesės temų ratas plūduriuoja aplink filosofines, mokslo, fermentacijos, ritualų, apkvaitimo ir maisto choreografijos temas. Bet pjesė – dar ne teatras.

Pjesės vyksmo vieta:

Veikėjai dalyvauja viršlaikiniame furšete. Vieni iš jų stovi įsimaišę tarp publikos, o kiti į sceną įžengia jiems numatytu laiku. Ant stalų patiektas maistas ir gėrimai. Tie, kurie aktyviai nedalyvauja pokalbyje, tuo metu klauso kitų veikėjų arba valgo ir vaišinasi gėrimais.

Veikėjai:

Aristotelis ________________________ penkiasdešimtmetis, filosofas, žmogus-enciklopedija

Epikūras _________________________ filosofas, pasaulinio judėjimo steigėjas

Lukrecijus ________________________ filosofas, epikūrininkas, poetas

Anri Puankarė _____________________ matematikas, fizikas, mokslo filosofas

Ilja Prigožinas ______________________ fizikas-chemikas, Nobelio premijos laureatas

Džiulija Anas ________________________ britų filosofė, trinasi su senovės graikais

Mišelis Seras ______________________ prancūzų filosofas, laivyno karininkas, kuris naviguoja per filosofinius vandenis

Džonas Ranas _________________________ muzikos teoretikas, kompozitorius

Mišelis Delvilis _____________________ belgų muzikantas, rašytojas-kritikas

Vytenis Burokas ____________________ vietinis Vilniaus menininkas, turintis nuomonę apie viską

Pasakotojas _________________________ įrašas, užkadrinis balsas

Džonas Berimenas _____________________ eilėraščio, tinkančio pjesei užbaigti, autorius

Įžanginė scena

Apie tai, kaip viskas prasidėjo

(Kambaryje stovi stalai su patiekalais ir gėrimais)

Vytenis Burokas (furšeto šeimininkas, stovi vienas salėje)

Šiąnakt ir kiekvienąnakt

Šiąnakt ir kiekvienąnakt aš nirtulingai puolu rašyti / apie apgirtimą, virškinimą, fermentaciją, / žmonių ir mikroorganizmų simbiozę. / Šiąnakt aš spekuliuoju apie neapčiuopiamai mažą pokytį, / Badavimą – persivalgymą / Ar tie patyrimai sukelti /Maisto ar minčių, ar maisto mintims. Mano tikslas nėra Būti / Teoretiškai teisiu (nejaučiu ir baimės suklysti) / Mano tikslas žaisti su realiu ir įsivaizduojamu / Informaciniu triukšmu galvoje, / Aš rašysiu apie maistą mene.

(Veikėjai įeiną į kambarį; šalia stalo sustoja Epikūras, Aristotelis, Lukrecijus, Vytenis Burokas, Džiulija Anas ir Anri Puankarė. Vytenis pripildo taures)

Vytenis Burokas:      Sveiki, ačiū visiems, kad atvykote. Perdėtai malonu jus sutikti, bet, jei jau susitikome, tai norėčiau pakviesti spekuliuoti, kad meno ir maisto pradžia buvo neatskiriama nuo fenomeno pavadinto Klinamenu (graikų: παρέγκλισις parenklisis; lotynų: clinamen). Nuo kažko turime pradėti. Užuot naudojęsis Džono Keidžo patarimu pradėti nuo bet ko, pradėsiu nuo Visatos pradžios. Kai kurie svečiai atvyks vėliau, todėl prašė jų nelaukti. (Garsiai) Vakarėlį skelbiu atidarytą. Pakelkime taures alaus, kurį išviriau tam, kad pakeisčiau mūsų pasaulio patyrimą. Įženkime į diskursą!

(Visi pakelia taures, bet ne visi gieda. Aristotelio nepasiekė antrasis laiškas su vakaro scenarijumi)

Choras (visi veikėjai unisonu):          Diskursą, diskursą, įženkime į diskursą.

Epikūras:       Tai aš, graikų filosofas Epikūras, pasiūliau Parenklisis idėją. Džiugu visus matyti! Pašto karvelis atskraidino pakvietimą. Koks sutapimas, kad visi susitikome prie šio bendro stalo. Turbūt taip nutiko dėl to, kad viršlaikiniame furšete veikėjai, tokie kaip mes, nėra pririšti prie jėzuitinės istorinio laiko strėlės. Cha cha…. (Vytenis ir Epikūras paspaudžia rankas, Epikūras kelis kartus sukosčioja, kiti tyli ir stebi, kas bus toliau)

Vytenis Burokas:      O vargeli, jau galvojau, kad supyksi ant manęs, kad tave čia įvėliau. Taip nutiko, kad aš pats šioje pjesėje esu ir rašytojas, ir veikėjas. Beveik kiekvienas filosofas, kurį pažįstu ar žinau, jaučia prasmės ir reikšmės tironiją, o Siuzana Sontag netgi jaučia interpretacijos tironiją, tikiuosi, neįsižeisite dėl žodžių, kuriuos perdėtai laisvai interpretuodamas įdėsiu į Jūsų raidėmis pieštas lūpas.

Epikūras:       Tiesiog pasistenk būti jautrus su dalykais, kuriuos sakysi, nes, jei prarasi balansą, gali išsvirduliuoti iš ataraxijos ir aponijos. Vėliau paaiškinsiu, ką turėjau omeny, mielai pasisveikinčiau su kitais.

Lukrecijus:    Aš laimingas, kad neatmečiau tavo pakvietimo, Vyteni. Tik turi žinoti, kad turėjai galimybę mane išgelbėti nuo dvejonių tironijos vien paminėdamas, kad ir Epikūras čia bus. Brangus Epikūrai, pagaliau susitikome!

Epikūras:       Mano brangus berniuk! Orakulė apie tave pasakojo ne vien pikantiškas detales, bet ir apibūdino taip, kad iškart tave atpažinau. Man taip malonu tave sutikti. Palikau tik kelis laiškus, bet žinojau, kad rasi būdą skleisti žinią toliau.

Lukrecijus:    Pakelkime taures už visus epikūrininkus, išsibarsčiusius po pasaulį. Šiandien laiminga diena. Jūs visi nusipelnėte laimės ne dėl determinacijos, bet todėl, kad jūs visi be galo gražūs. Mėgaukitės savimi!

(Visi kambaryje pakelia taures; Aristotelis kontempliuoja patiekalus ant stalo; Lukrecijus, paspaudęs Epikūrui rankas, laimingai stebi kaip lengvai šakutė mėsos gabale palieka keturias skylutes. Džiulija Anas ir Anri Puankarė šnekučiuojasi atokiau nuo kitų)

Lukrecijus:    Argi tai ne tuštumos, esančios daiktuose, įrodymas? Jeigu aš taip lengvai palieku skylutes šitame mėsos gabale net neištraukdamas medžiagos, bet tiesiog praskirdamas ją ir pastumdamas į šalis?

(Jis meta mėsos ir daržovės gabalėlius į lėkštę ir stebi kaip jie nukrenta vienodu greičiu, nors vidinė tuštuma juose skiriasi)

Vytenis Epikūrui:     Tu teigi, kad parenklisis judėjimas yra spontaniškas ir neapčiuopiamai mažas pokytis atomų kritimo trajektorijoje?

Epikūras:       Tavo klausimas paremtas nauju žodynu. Mano filosofija skyrėsi nuo kitų to meto atomistų, nes aš pristačiau spontaniško nuokrypio idėją, kuri man leido išvengti determinizmo ir teigti, kad dėl parenklisis žmonės ir gyvūnai turi laisvą valią. Bet tomis dienomis mes nevartojome terminologijos, apibūdinančios nykstamai mažas reikšmes. Eudoksas iš Knido ir Euklidas naudojo be galo mažas funkcijas savo skaičiavimo metodikoje. Bet ar tik ne Leibnicas užsiėmė nykstamai mažų reikšmių skaičiavimu ir pasiūlė terminą infinitesimal calculus, ir dėl to turėjo reikalų su Romos katalikų bažnyčia?

Anri Puankarė:         Ar kažkas paminėjo Leibnicą, messieurs? (Jis atsiprašo Džulijos ir artėja prie kitų)           Vis tik nėra iki galo aišku, kas pirmas pasiūlė terminą infinitesimal calculus, Leibnicas ar Nikolas Merchatoras (pažiūri į riešinį laikrodį). Ar galėčiau atsiprašyti? Einu pasitikti draugo Iljos Prigožino. Jis jau šalia, tiesiog pastatų numeracija šioje gatvėje yra neišsprendžiamas paradoksas. Jei Ilją užklupo polėkis jį išspręsti, jo kelionė iki mūsų vakarėlio gali priminti Achilo ir vėžlio lenktynes: Zenono paradoksas, apibūdinantis Ilją ir mūsų vakarėlį. Jei jis pamatys, kad mūsų vakarėlio patirtis yra viena koja priekyje, o jis niekaip negali pasivyti, tai taip nutiks ne tik dėl kitokio apgirtimo.

Lukrecijus Epikūrui:           Štai, pažiūrėk. Tai mano knyga – De rerum natura. Gal pažįsti lotynų-senovės graikų kalbų vertėjų? Aš tik dabar pagalvojau, kad niekas neverčia knygų į vadinamąsias „mirusias kalbas“. Nėra taip lengva išversti iš lotynų į senovės graikų, bet pamėginsiu.

Epikūras:       Ačiū, ačiū, Lukrecijau. Nuo kitos savaitės žadu lankyti lotynų kalbos kursus, tikiuosi, greitai galėsiu skaityti tavo knygą originalo kalba.

Lukrecijus:    Prasideda taip (Lukrecijus spontaniškai verčia iš lotynų į senovės graikų):

Statmenai nešami tuštumoj visi kūnai, pirmykščiai savo svoriu, iš pradžių mums nežinomoj vietoje ima krypti nežymiai į šalį, bet tokį tik truputį mažą, jogei vargiai gali tai nukrypimu pavadinti. Jeigu, kaip lašas vandens, jie į apačią veržtųsi nuolat ir krypties nė kiek nepakeistų erdvėj beribėj, susidūrimo jų jokio nekiltų, joks smūgis negimtų, nieko tada ir gamta niekados pagaminus nebūtų.

(Kai Lukrecijus kalba apie krintančius vandens lašus jis pradeda drebėti, ir purto savo plaštakas ir pirštus, tada ima padažinę, išpila padažą ant grindų ir nupaišo šią diagramą: )

Tuštuma

Krytis ———+——— Svirduliavimas

Dalelės

 

Jei atomai nesusvyruotų sukurdami naujus judesius, sulaužančius likimo ribas, amžiną priežasties ir pasekmės seką – kas gi yra laisvos valios šaltinis, kuriuo naudojasi visos gyvos būtybės žemėje?

(Epikūras beveik verkia, paliestas spontaniško Lukrecijaus vertimo iš lotynų į graikų kalbą)

Džiulija Anas (šneka ramiu, žemu balsu artėdama prie kitų):

Kūrimo procesas remiasi spontanišku nuokrypiu, klaida sistemoje, ne racionalia nuspėjama logika. Lukrecijus pristatė klinameną ne tik kaip atomų kolizija, kuri sukuria sudėtingesnius kūnus, bet ir kaip koliziją užtikrinančią laisvos valios žmonėse buvimą. Kaip ir šią spontaniškai laisvą Lukrecijaus valią nupaišyti diagramą su išpiltu padažu. Bet čia kyla įvairių klausimų.

Kadangi nuokrypiai yra spontaniški ir atsitiktiniai, nėra lengva tuo paaiškinti laisvą valią. Sunku įsivaizduoti, kad prieš kiekvieną laisvos valios veiksmą įvyksta atsitiktinis atomų nuokrypis. Jei ką nors ir sukuria atsitiktinis nuokrypis, tai atsitiktinius veiksmus.

Lukrecijus:    Gal galėtumėte išplėtoti savo mintį?

Džiulija Anas:           Įtakinga moderni mąstymo linija stengiasi išvengti šių problemų ginčydamasi, kad įrodymai nereikalauja, kad prieš kiekvieną laisvą veiksmą būtų nuokrypis, taip sako Furlėjus. Aš tuoj jam paskambinsiu pasitikslinti.

(Ji išsitraukai telefoną, surenka Furlėjus numerį, bet niekas neatsiliepia)

Jis neatsiliepia. Ką gi… (pauzė) Nuokrypiai paaiškina, kad žmonės turi temperamentą, galintį kisti, ir reakcijas, kurios peržengia paprastą mechaninį atsaką į stimulą. Mes turime lankstų ir spontanišką būdą, ir taip yra, nes mes patys esame sudaryti iš atomų, kurie kartais spontaniškai sūkuriuoja. Todėl mums nėra reikalinga, kad nuokrypiai būtų pastovūs, nes jie nėra kiekvieno mechaninio veiksmo sudedamoji dalis; vieno atomo judesio sieloje užtenka charakterio lankstumui užtikrinti. Anri kažkur užtruko. Ta proga norėčiau pasakyti anekdotą:

Renė Dekartas ateina į barą. Atsisėda prie baro. Su juo pasisveikina barmenas, bet Renė nieko neatsako. Barmenas valydamas taures Dekarto klausia, ar šis nenorėtų bokalo alaus. Renė atsako: „Nemanau“,– ir išnyksta.

Vytenis Burokas:      Nagi, Džiulija, dabar aš bijau, kad Dekartas atsiras tarpe mūsų, nors neplanavau jo įtraukti tarp pjesės veikėjų. Tavo anekdotas iškirto mane kaip žaibas. Ar Anri taip pat kartezininkas?

Džiulija Anas:           Jį sutikau čia, šiuose puslapiuose. Aš jo gerai nepažįstu. Bet faktas, kad jis taip pat kažkur dingo, gali vesti prie išvados, kad jis kartezininkas.

Vytenis Burokas:      Dabar aš pasimečiau: ar mūsų juokas iš anekdoto buvo laisvos valios išraiška, ar būtinybė, stačiai negaliu apsispręsti. Žinoma, jis spontaniškas ir kūniškas, bet prapliumpama juokais ne tik supratus juoką, kai kažkas sukruta smegeninėje. Juokas gali būti ir empatinė mimezė, užkrečiamas kvatojimas. (pauzė) Kaip ten bebūtų, aptarkime, ką modernieji fizikai, chemikai, matematikai mano apie laisvą valią ir būtinybę, fluktuacijas, sūkuriavimus, nuokrypius, svyravimus, bifurkacijas, svaigulį, turbulenciją, tornadus, uraganus, kirmgraužas, neapibrėžtumą, nes jie ateina. Ilja ir Anri pagaliau čia.

(Ilja Prigožinas ir Anri Puankarė įeina į kambarį)

Anri Puankarė:         Ar galėčiau sulaukti jūsų dėmesio? Pristatau brangų bičiulį iš ateities, Nobelio premijos laureatą, fiziką ir chemiką Ilją Prigožiną.

Lukrecijus Epikūrui (šnibžda į ausį):          Pažiūrėk į Aristotelį. Jis dega iš pavydo, jis taip pat norėtų gauti Nobelį.

Ilja Prigožinas:         Sveiki, mielieji. Anri pertraukė mano gatvės numeracijos paradokso tyrimus. Aš jam atkeršysiu, nes tai galėjo vesti prie fundamentalių atradimų. Žmogaus kūno kaip mikroorganizmų transporto priemonės judėjimas gatvėje, numeracija apibrėžtoje sistemoje. Kokie judėjimo algoritmai, kokia ląstelės cheminio aktyvumo įtaka veikia priimant visam kūnui svarbius sprendimus ir t.t.

Pats Anri Puankarė yra moderniosios nelinijinės dinamikos išradėjas. Jis aiškina, kad netgi labai maža priežastis, kuri ištrūksta už mūsų patyrimo ribų ir gebėjimo ją nustatyti, determinuoja didelį efektą, kurio nematome, ir dėl to sakome, kad šis didis efektas įvyko dėl atsitiktinumo. Anri atrado, kad nykstamai mažos, vos apčiuopiamos perturbacijos gali lemti tai, kad dangaus kūnai ir dalelės plovinėja apgirtę. Aš esu dėkingas jam už šiuos teiginius.

Štai mano tostas, mieli kolegos. Šiąnakt mes plvinėsime apsvaigę, besimėgaudami sūkuriais ir verpetais, minčių uraganais bei įžvalgomis. Tebūnie turbulentiška tėkmė iš mūsų stiklų užpildo mūsų burnas ir vidines tuštumas, ir leidžia mums pasidalinti nepakeliama racionalumo, pagrįstumo atsakomybe su svirduliuojančia, nukrypusia, plovinėjančia Visata. Tik kur mano taurė?!

(Anri paduoda taurę alaus Iljai, o kiti pakelia savąsias)

Pasakotojas: Ilja, įženk į diskursą!

Choras:          Diskursą, diskursą, įženkime į diskursą.

Anri Puankarė:         Ilja pradėjo cituoti mano tekstą, todėl turiu jį pabaigti: dangaus kūnai svirduliuoja ir rangosi apgirtę savo orbitomis lyg ir atsitiktine tvarka, vedančia į blaivų žinojimą: nuspėjamumas tampa neįmanomas, netgi jei visa sistema yra vedama deterministinių dėsnių. Reikia turėti omeny, kad tokių sistemų elgsena nėra savaime nedeterministinė, veikiau nenuspėjama. Bet ji tampa deterministine santykyje su kitomis sistemomis, ir per jas – su kitomis, kol visa Visata paliečiama. Pirminės sąlygos tada tolygios pirminei Didžiojo sprogimo instancijai. Vėliau aš sumaišysiu porą Big Bang kokteilių su vodka, absentu ir sambuka, jei kas turi širdies stimuliatorių – nerekomenduoju.

Pasakotojas (kai Pasakotojas kalba, niekas nejuda):

(Skaito garsiai) Verneris Heizenbergas, Alfredas Žari, Janas Stiuartas, Rodžeris Shattuckas, Džoana Retalak, Deividas Sedlėjus, Entonis Longas, Džiulija Anas, Floidas Merelas, Žanas Lukas Nansi, Haroldas Bliūmas, Anri Puankarė, Edvardas Nortonas Lorencas, Valteris G. Englertas, Ilja Prigožinas, Džonas Ranas, Eimi Katanzano, Žilis Delezė ir Feliksas Gvatari, Kristijanas Bokas, Mišelis Seras (pauzė, po jos pradeda švelniai) Tai tik keli vardai, nes mane ramina jų vardinimas. Aš juos vartoju kaip pirmines sakinio dalis, nešančias visą su jų gyvenimais susijusį krūvį, bet taip pat kaip pirmtakus visuose įmanomuose pasauliuose.

Vytenis Burokas: (eina nuo vieno svečio prie kito, pildydamas taures):

            Edvardas Nortonas Lorencas savo garsųjį pranešimą apie drugelio efektą apibendrino sakiniu: „Ar drugelio sparnų suplazdenimas Brazilijoje galėjo sukelti tornadą Teksase?“ Mes galime įsivaizduoti nykstamai mažus nuokrypius pirminėse sąlygose, kurie gali vesti prie didžiulių efektų. Orų prognozės, kurios taip pat yra paremtos nelinijinės dinamikos teorijomis, leido jam prieiti prie išvados, kad labai mažos paklaidos yra būtinos inicijuoti pokyčius, reikiamus atviroms sistemoms, tokioms kaip uraganas, atsirasti. Floidas Merelis taip pat skaitė Edvardo Nortono Lorenco raštus ir apibendrino, kad nėra jokios linijinės priežasties ir pasekmės grandinės atsirandant tornadui. Veikiau tornadas yra produktas virtualiai begalinės virtinės nelinijinių procesų. Tie procesai yra deterministiniai kaip visuma, bet nenuspėjami turint omeny pastangą užčiuopti atskiras jų dalis. Aš išviriau šį alų tam, kad inicijuočiau šį nykstamai mažą pokyti pradinėse mūsų sąlygose, tam, kad pakeistume tokias atviras sistemas kaip šis vakarėlis ir mūsų kūnai apgirtus.

Ilja Prigožinas:         Bet kas tai per alus?

Vytenis Burokas:      Sunku atsakyti į šį klausimą. Aš jį išviriau dėl pokyčio, kurį jis gali inicijuoti. Ieškau struktūrinio nuokrypio smegenyse, kuris subjektyvizuotų pasaulio patyrimą. Beveik neįmanoma užčiuopti šio pokyčio neįsiveliant į socialinius, sveikatos, politinių interpretacijų klausimus, bet nesiveliant būtent tas mažas pokytis mane ir domina.

(Vytenis su šaukštu pastuksena per taurę, kad atkreiptų visų dėmesį)

Laimingo atsitiktinumo dėka Špunkos aludėje susitikau su Kailu Mičelu. Kalbėjomės ir pamatėme, kad apgirtimas subjektyvizuoja mūsų pasaulio patyrimą. Taip besikalbant, per apgirtimo akinius palietėme daug temų. Pokalbis sukosi apie meta-metafiziką, meno praktikas, religijas, trancendencijos problematiką. Paaiškėjo, kad Lietuva – katalikiška šalis, ir kad už visko stovi po šventąjį, kad dauguma turi krikšto vardus, institucijos – savo globėjus, senosios alaus rūšys taip pat. Su Kailu nutarėme surengti susitikimą ir diskusiją apie alaus metafiziką, apgirtimo filosofiją, bei galimybę išsivirti kitokio, gruit alaus. Tokio alaus, kuris buvo išstumtas apyniuoto protestantiško, ir kurio girtumas būtų kitoks – kvaitulingas. Visa tai vyko po giedojimo įženkime į diskursą, kaip kad dabar darome.

Choras: Diskursą, diskursą, įženkime į diskursą.

Vytenis Burokas:      Diskutavome apie apgirtimo kultūrą Europoje, skirtingas girtavimo praktikas, alaus gamybos niuansus. Benediktinų vienuoliai ištobulino alaus virimo technologiją, turėjo privilegiją jį tiekti žmonėms. Benediktinų vienuolija su savo atšakomis – cistersais, trapistais ir kitais – iki šių dienų laikomi geriausiais aludariais. Kartu su Kailu nutarėme išvirti savo gruit alaus ir patikrinti kaip senosios receptūros subjektyvizuos mūsų pasaulio percepciją. Visa tai – po senųjų kronikų tyrimų, įvairių istorinių ir archeologinių šaltinių peržiūrėjimo, susitikimų su lietuvių aludariais, taip pat turint omeny menų kontekstą. Dabar, kai susidomėjau Lukrecijaus klinameno idėja, sudėliojau receptą, įtraukdamas šilinį viržį (calluna vulgaris), kraujažolę (achillea millefolium), absentinį kietį (artemisia absinthium), kadagių uogas (juniperus communis), pelkinį gailį (rhododendron tomentosum a.k.a. Ledum palustre), aviečių lapus (rubus ideaus), laukinę speltą (triticum spelta), miežių salyklą ir šaltinio vandenį.

Ilja Prigožinas:         Ar galėtum papasakoti apie savo alaus cheminę kompoziciją?

Vytenis Burokas:      Jūs chemikas, ne aš, todėl neteiskite, bet pamėginsiu pakalbėti apie kelias detales. Šio alaus pagrindu laikau speltos ir miežių salyklą. Gliutenas, esantis speltoje, nėra toks alergiuojantis kaip kituose grūduose, spelta turi 57,9 % angliavandenių, 17 % baltymų ir 3 % riebalų, taip pat mineralų ir vitaminų. Speltos baltyminė medžiaga yra daug tirpesnė, geriau pasisavinama nei kultūrinių javų. Viržiai turi fenolinių medžiagų, chlorogeninių rūgščių, tokių kaip 3-O-glukozidai, 3-O-galaktozidai ir 3-O-arabinozidai bei kitų medžiagų suteikiančių alui skonį bei aromatą. Kraujažolėje randama izovalerinės rūgšties, salicilo rūgšties, asparagino, sterolių, flavanoidų, karčiųjų medžiagų, taninų, kumarinų.

Aristotelis:    Homeras pasakoja apie kentaurą Chironą, kuris perdavė žolines paslaptis žmonėms ir išmokė Achilą naudoti kraujažolę Trojos mūšio laukuose.

Vytenis Burokas:      Ačiū, Aristoteli, už pamoką! Žinau, kad kinai sako, jog kraujažolė prašviesina akis ir kelia intelektą. Taip pat ji skatina prakaito išsiskyrimą, sutraukia, stabdo kraujavimą, tonizuoja, stimuliuoja ir yra lengvai aromatinė. Arthemisia absinthum, arba absentinis kietis, padeda virškinimo procesams, stimuliuoja apetitą, plačiai naudojamas spiritų ir vynų, biterių, vermutų, midų gamyboje. Sudėtyje turi tujono, kuris, beje, yra toksiškas, jei vartojamas didesniais kiekiais. Dėl to jį vartoju itin atsargiai.

Ilja Prigožinas:         Taigi, kaip suprantu, cheminė tavo alaus kompozicija yra labiau tonizuojanti ir stimuliuojanti nei įprastuose protestantiškuose aluose?

Vytenis Burokas:      Taip. Pavyzdžiui, jei kankina nemiga, daktaras gali išrašyti apynių ekstrakto, kuris yra sedatyvas, raminamasis, galintis padėti užmigti. Kai geriate apyniuotą alų, jis taip pat veikia kaip sedatyvas ir antidepresantas. Šis alus, kurį dabar ragaujame suteikia tonizuojantį pasaulio patirties nuokrypį.

Ilja Prigožinas:         Uff, pažiūrėsime. Aš dar nejaučiu jokio nuokrypio, nes spėjau tik gurkštelti. (pauzė, dairosi) Kas gi čia, ar tik ne Epikūras, a. k. a. klinamenas? Tavo spontaniškas nenuspėjamas nuokrypis nuo trajektorijos dažnai buvo kritikuojamas kaip silpniausia tavo ir Lukrecijaus fizikos vieta, kaip kažkas kas iš piršto laužta. Tiesa sakant, priešingai – klinamenas galbūt paaiškina tokius reiškinius kaip laminarinė tėkmė, kuri nustoja buvus stabili ir spontaniškai pereina į turbulentinę tėkmę. Šiandien hidrodinamikos ekspertai tikrina skysčių tėkmės stabilumą inicijuodami pertrūkius tėkmėje, kad pamatytų, kaip vidutinę tėkmę veikia molekulinė netvarka. Mes lipame ant kulnų Epikūro ir Lukrecijaus klinamenui.

(Kaukėta figūra su jūrų karininko kostiumu įžengia į patalpą. Jis sustojęs nusiima kaukę ir Ilja Prigožinas atpažįsta, kad tai Mišelis Seras)

Lukrecijus Epikūrui:           Ar tik orakulė ir tau nepasakojo apie šį žmogų? Vytenis sakė, kad jis savo tekstuose referavo į mūsų idėjas daugelį kartų.

Epikūras:       Ne, konkretaus žmogaus neminėjo, bet užsiminė, kad vieną dieną, daug metų po mano fizinės mirties, aš sutiksiu jūrų karininką literatūriniame furšetuke.

Mišelis Seras:           Bonjour mesdames et messieurs! Aš ką tik iš vandenyninės kelionės per informacinę jūrą ir jūras istorijos, laiko, sąmonės ir nesąmonės. Kol keliavau, iš naujo perskaičiau Lukrecijų iš skysčių mechanikos perspektyvos ir parašiau knygą Fizikos gimimas. Kaip pastebima skysčių tėkmėje, spontaniškai susiformuoja turbulencijos kišenės, kurios savo ruožtu suformuoja stabilias struktūras tokias kaip sūkuriai, verpetai. Apsidairykite, ar šiame vakarėlyje dar nesusiformavo šoninės kišenės? Kokios yra sąlygos, kad tai patirtume kaip konkrečią vertikalios tėkmės patirtį? Mano atsakymas – klinamenas. Tai yra mažiausia įsivaizduojama sąlyga turbulencijos atsiradimui. Tai – minimaliausia atsiradusi sūkurio atsiradimo priežastis, atsitiktinai atsirandanti laminarinėje tėkmėje. Šis akivaizdus atsitiktinumas, kuriantis stabilias atviras sistemas iš chaotiškų ir entropiškų aplinkų, yra matomas ne tik kaip pirminė savybė astrofizikoje, bet ir molekulinėje biologijoje. Visi žino ir pripažįsta, kad atominė fizika yra ne senovinė doktrina, bet šiuolaikinis atradimas. Kaip ir tai, kad modernistinė revoliucija neįvyko įprastine samprata: naujasis žinojimas buvo senovės atradimas. Ar aš neteisus brangūs Aristoteli, Epikūrai ir Lukrecijau?

Džonas Ranas (lengvai svirduliuodamas įbėga į kambarį, beria žodžius dramatiškai, giliai kvėpuodamas, valdydamas intonacijas):    Išgirdau jūsų pokalbį per atvirą langą. Mes turėtume sakyti, Tapatumas yra Ne-tapsmas. Identitetas yra mirtis. Akivaizdžiai paralelinių atomų kritimo krypčių tėkmė yra statiška, deterministiška, iliustruojanti nekintamą taisyklę, dėsnį. Tapsmas tampa įmanomu tik nuokrypio dėka – įpinantis horizontalią giją skersai pirmykščių atominio audeklo apmatų. Nuokrypio charizma ir šarmas yra jo iracionalumas – jis laužo dėsnius ir taisykles ir jų atsitiktinį laikinumą. Viskas yra tuštumoje, ir Tuštuma yra viskas.

Lukrecijus:    Corpora cum deorsum rectum per inane feruntur, ponderibus propriis incerto tempore ferme (pauzė) incertisque locis spatio depellere paulum, tantum quod momen mutatum dicere possis.

Džonas Ranas:          Bet tai lieka nuokrypiu, rastu Buvinių ir jų nekintamos mirties dulksnos. Tai – Tapsmo pasaulis. Hėrakleitiškoji Tapsmo tėkmė, telkšmas, plazma koreliuoja su tavo nuokrypiu, Lukrecijau, kol tėkmė liejasi žemyn, ji koreliuoja su Tapsmo sistema. Gyvenimas ir mirtis – abu įžengia į paveikslą tik su nuokrypiu; be nuokrypio būtų tik nekintamas Būties pasaulis, kuriame nei gyvenimas, nei mirtis nerastų vietos. (Jis patikrina laikrodį ant riešo) O brol, aš turiu koncertą už pusės valandos, bet iki jo keli šviesmečiai kelio. (Išbėga iš kambario)

Maisto atsiradimo istorija. 

NIHIL EX NIHILO FIT vs. NIEKAS NEVYKSTA BE PRIEŽASTIES

 Mišelis Seras:                       Dabar, kai visi šie vyrai ir moterys paruošė mikro ir makro kosmosus mūsų istorijai; kai jie sukūrė tuštumą Visatoje, medžiagoje, daiktuose, sūkuriuose, nebulose, žvaigždėse ir planetose, pakeliui sukurdami planetą Žemę, mums įmanoma pradėti mūsų pokalbį apie triukšmą, maistą ir meną. Aš manau, kad mes geriau pagauname objektų garsus nei juos matome, liečiame ar suvokiame juos. Mes girdime be aiškių ribų. Girdėjimas geriau integruoja nei analizuoja, ausis žino, kaip pamesti taką. Mes esame įmesti į garsą taip, kaip įmesti į orą ir šviesą. Mes kvėpuojame foniniu triukšmu, tai yra mūsų patirties pagrindas, visos mūsų logikos elementas. Kaip rašiau vienoje savo knygų, nėra gyvenimo be girdėjimo, nėra medžiagos, nei vieno; nėra šilumos be oro, nėra logoso be triukšmo. Triukšmas yra informacijos fonas, šios formos materija.

 Vytenis:          Big Bang ir mes čia, praleiskime visus tuos vienišus metus ir įženkime į tuos laikus, kai mes, žmonės, pradėjome kelti kad ir tokius klausimus: ar tai būtinybė, ar valios aktas? Ar mityba yra būtinybė, ar valios aktas?

Darbas ir poilsis yra dvi to paties medžio šakos – tu tik keiti šaką, ant kurios sėdi. Tos kategorijos filosofijoje buvo užklaustos daugel metų atgalios. Žvelgiant istoriškai, darbas yra būtinybė žmonėms išlikti, nes jis sukuria aplinką ir įrankius statytis prieglobsčiui, kultivuoti maistui ar medžioti. Darbas yra žmonių civilizacijos būtinybė. Individus visuomenėje keičia kiti, todėl atsiranda poreikis mokytis ir perimti įgūdžius.

Kol darbas yra įsitvirtinęs kaip būtinybė, tol jis statiškas. Bet mums reikia paprašyti Aristotelio, kad jis plačiau pakomentuotų šią dialektiką, nes girdėjau, kad jis nemėgsta statikos.

 Aristotelis:    Sukonstravau žodį ἐντελέχεια (entelékheia) iš ἐντελής (entelḗs, „išbaigtas, išaugęs“, τέλος (télos, „tikslas“)), echein (savyje-tikslo-turėjimas) gavosi entelékheia („išsavojimas tikslan“). Tai yra trijų žiedų žodžių cirkas, kuris sudaro mano mąstymo šerdį. Vienas vyrutis, vardu Sachsas, sako, kad tai reiškia bujojanti-būtis. Mes manėme, kad darbas atitraukia mūsų laiką nuo entelékheia, žmogiškojo potencialo išsipildymo, nes darbas statiškas, tai būtinybė, o mes, graikai, nemėgstame būtinybės. Žmogaus egzistencijos tikslas yra visiškas potencialo išbaigtumas per entelékheia būseną, ir, nors darbas sukuria produkciją, įrankius ir maistą, jis taip pat sukurią stoką, skurdą, nepriteklius, kančią, netektis, neturtą, sielvartą, išsekimą, nešvarą, sunkumus, vargą, elgetavimą ir vergystę.

Bet vėlgi, mums reikia, kad mūsų neatitrauktų nuo entelékheia, todėl mums reikėjo žemdirbių, kurie atsitrauktų nuo jos, o mes juos juokais vadinome poetais. Taigi mes dalyvaujam simpoziumuose ir kitokiose šventėse, kur geriam ir valgom, ir persivalgom. Bet tai mūsų neatitraukia, nes mes valgom ir švenčiam ne dėl būtinybės ir statikos, bet dėl bendrumo, filosofijos, dinamikos. Epikūras vėliau sakys, kad geras gyvenimas yra toks, kuris pažymėtas ataraxia (nesutrikdomumas ir laisvė nuo baimės) ir aponia (skausmo nebuvimas), taip pat buvimas draugų apsupty. Bet kaipgi su menu? Argi menas nėra vienas ir entelékheia pertraukėjų, kaip ir kiti amatai?

Vytenis Burokas: Nagi, Aristoteli, mus akademijoje mokino, kad grynieji menai – tai ne amatas, tau reikėtų šiek tiek atnaujinti meno istorijos ir estetikos filosofijos žinias. Mimetinis menas seniai tapo outsaideriu, gal jau kokį šimtą metų. Taip pat buvo kilusi reprezetacijos krizė ir tapyba beveik numirė. Ji vis dar gyva, bet greičiausiai todėl, kad kardiošoką pritaikė meno rinka ir heideggeriškoji daikto rankoje tradicija (teptuko ar plaktuko).

Aristotelis: Meno istorija? Čia ką, koks renesansinis pokštas?

Vytenis Burokas:      Nebūk toks skeptiškas. Taigi matome, kad ne visai aišku, kaip mąstyti apie maistą mene. Hėgelis yra pasakęs, kad meną galime patirti tik per du potyrius: klausą ir regą. Bet jis stovėjo prie lentos prikvėpuotoje auditorijoje ir meno kūriniai buvo per toli, kad juos pasiektų, juo labiau paliestų. Jis teigė, kad kvapas, skonis ir lytėjimas yra materialūs dėl vien jutiminės kokybės, ir todėl maistas susijęs su kūniška tiesiogine patirtimi, kaip ir performatyvus menas.

Bet buvo lietinga diena ir Hėgelis pamiršo apie graikų tapytoją Zeuksį. Jis buvo žinomas mimetinis tapytojas, jis ne tik renesanso meistrus mokė chiaroskuro, bet ir mėgo įvairias dvikovas. Apie vieną iš tų kovų žinome ir šiandien. Zeuksis ir Parasijus norėjo išsiaiškinti santykius. Pagal Plinijų, Zeuksis nutapė tokią įtikinamą vynuogių iliuziją, kad paukščiai nutūpė jų lesti (paukščiai buvo pakirsti spontaniško klinameno ir pakeitė savo skrydžio trajektoriją link vynuogių dėl laisvos valios ir instinktų kolizijos). Visi buvo giliai paliesti ir lietė vienas kitą, bet tada Parasijus pristatė savo kūrinį. Zeuksis, degdamas iš smalsumo ir nekantraudamas jį pamatyti, paragino greičiau nutraukti tapybos darbą dengusią drobę. BAM! POW!

Paaiškėjo, kad pati drobė, dengusi darbą, buvo nutapyta iliuzija. Parasijus laimėjo, bet Zeuksis buvo nekalbus ir turėjo natūralų atsparumą verbalinei diarėjai. Kaip tikras graikas jis tik tarė: „Aš suklaidinau paukščius, o Parasijus suklaidino Zeuksį!“

Po kelių metų Rirkritas Tiravanija atliko panašų eksperimentą. Jis išvirė tailandietišką plovą ir teigė, kad tai meno kūrinys, aplink save steigiantis bendruomenę. Staiga galerijos lankytojai buvo pakirsti staigaus laisvos valios apsireiškimo ir pradėjo valgyti plovą, ir pasirodė, kad tai ir yra meno kūrinys, ne tik plovas, kaip atrodė iš pat pradžių. Taigi Rirkritas laimėjo, bet ir publika laimėjo kelias porcijas plovo ir bendrabūvio kartu. Tada stojo demokratija.

 Mišelis Delvilis (atsistoja tarp žiūrovų, jis staiga pradeda skaityti iš savo knygos Maistas, Poezija ir Vartojimo estetika. Jis kalba apie tai, kad kai kurie menininkai atmeta Kanto ir Hėgelio idėjas apie maisto nesuderinamumą su estetika, ypač turėdami galvoje performanso meną):

Atleiskite, kad pertraukiau vaidinimą… Čia labai ironiška, taip? Labai mėgstate ironizuoti? Prisiskaitėte  Kler Bišop, Ernesto Laklo ir Šantal Mufe? Pats kūnas suprantamas ir reprezentuojamas kaip neišbaigtas, sunkiai virškinama, sunkiai suprantama figūra, kuri svyruoja tarp atpažįstamumo ir atmetimo ir, galiausiai, tarp malonumo ir pasišlykštėjimo… Nes kūnas mus nuolat veda į tiesioginę konfrontaciją su materialia tikrove, gastroestetika atremia visus vien tik diskursyvius, analitinius bandymus nušviesti subjekto-objekto santykius.

(Jis užverčia knygą. Tada Pasakotojas paprašo jo paaiškinti, ką jis turėjęs omeny ir iš kur jis tai traukia?)

Pasakotojas:  Iš kur ištraukei šituos teiginius?

 Mišelis Delvilis:       Gyvoji maisto estetika atėjo iš italų futurizmo. Kaip visi žinote, futurizmas pradėjo asocijuotis su maistu po to, kai Filipas Tomazas Marinetis 1932 m. išleido Futuristų kulinarinę knygą ir pradėjo rengti futuristinius banketus. Kiekvienas banketas turėjo savo formulę ar receptą. Viena iš jų temų buvo atkreipti dėmesį į pojūčius valgant, tokius kaip lietimas, girdėjimas, uostymas. Kai kuriems menininkams tokie banketai, šventės, buvo būdas su specifiniais patiekalais ir pačiu valgymo procesu tyrinėti kasdienybės ir meno santykius. Jie dalyviams suteikdavo keistų patirčių, nes valgymas, nors ir įsitvirtinęs kaip kasdienybės ritualas, šiuose banketuose tapdavo kažkuo kitu. Taip kasdienybė nustoja būti atpažįstama, publika tampa aktyvia ir daug atidesne veiksmams. Tokiu būdu išeinama iš automatizuotos kasdienybės rutinos.

 Pasakotojas:  Man pasirodė keista, kad aš keliu klausimus, galiausiai… (pauzė) Aš tik pasakotojas, balsas iš už kadro, besivaidenantis ir besivaidenąs sau pačiam. Norėčiau pamatyti save veidrodyje, bet kur tiksliai yra vieta, kur aš esu ir kur yra veidrodis?

(Užgęsta visos šviesos. Pauzė. Įsijungia šviesos ir viskas lyg niekur nieko tęsiasi)

Vytenis Burokas:      Palyginus mūsų banketą su futuristų, mūsiškis visiškai normatyvus. Per vieną iš jų keltų banketų, kuris vadinosi Taktilinė vakarienė, dalyviai turėjo valgyti žalias daržoves iš dubenų nenaudodami rankų tam, kad pajustų daržovių tekstūrą, paviršių savo žandais. Kitas banketas buvo pavadintas Ekstremistiniu banketu ir buvo gerokai labiau iškrypęs nei mūsiškis. Dvi dienas dalyviai turėjo uostyti maistą ir kvepalus tam, kad pradėtų skirti alkį bei vienus kvapus nuo kitų. Kai Filipas Tomazas Marinetis paskelbė nacionalinę gastronominę Italijos revoliuciją, teigė, kad tradiciniai patiekalai, tokie kaip pasta, makaronai, pavergė italus apatijos tironijai, pavertė juos pesimistų ir skeptikų tauta. Jis pasmerkė makaronus ir šlovino ryžius kaip grūdus, kurie išgelbės žmones iš gliuteninių importinių javų žabangų.

Bet dabar aš turiu papasakoti savo banketo idėją. Tai simpoziumas ne tik dėl to, kad pasikvietėm kelis graikus, kad jų buvimu pateisintume sąvoką, bet ir dėl to, kad čia turime reikalų su tam tikru tyrimu ir galimu informacijos supratimu apie neapčiuopiamai mažus pokyčius mūsų sistemose. Kyla klausimas: kaip naujas žinojimas gali keisti seną ir atvirkščiai? Ar yra blogas, klaidingas žinojimas? Žiūrėk, Mišeli, aš pamėginsiu tau parodyti, nors ir tu man galėtum parodyti, kaip tai veikia. (Vytenis garsiai kviečia) Aristoteli, Epikūrai, Lukrecijau, ateikite, aš turiu jums kai ką pasakyti! Aš norėčiau jums visiems pristatyti savo koleges, mielas drauges ir gelbėtojas nuo sielvarto – mieles.

Lukrecijus:    Apie ką tu, kur žiūrėti?

Vytenis Burokas:      Žiūrėk į savo taurę. Mielės yra mikroorganizmai, kurie man padeda gaminti šį alų. Per daug nenustebk, jūs Graikijoje taip pat gerdavote mielių fermentuotus gėrimus, tiesiog apie tai nežinojote, kol 19-tame amžiuje Luji Pasteras neatrado, kad jos egzistuoja ir nepradėjo jų stebėti. Ką manote? Dar daugiau: mikroorganizmai, virusai, bakterijos yra visur. Jos ore, dirvoje, ant mūsų odos. Net mūsų virškinimas neįmanomas be simbiozės su gerosiomis bakterijomis. Beveik visos ligos sukeliamos bakterijų, mielių ar virusų. Mes turime gynybinę sistemą, imunitetą, dėl kurio tampame atsparūs arba atremiame atakas, bet jas atremiame ir dėl simbiozės su gerosiomis bakterijomis, mielėmis, netgi virusais. Mes turime daugiau bakterijų, nei mūsų pačių kūno ląstelių. Ar jos kontroliuoja mus, mūsų mąstymo procesus, laisvą valią?

Aristotelis:    Brangus Dzeusai, kaip čia taip, tai dėl to prarūgdavo mano pieno produktai ir susirgdavo žmonės?

Vytenis Burokas:      Mielas drauge, sveikas atvykęs į diskursą! Aš virdamas alų tiesiog sukuriu tam tikrą biocheminę ir ideologinę aplinką savo mielėms. Jos bendradarbiauja alaus virimo procesuose. Mūsų alūs, vynai ir jogurtai, kefyrai yra mielių šalinimo produktai. Jie suvirškinti mielių ar bakterijų. Ir per tuos medžiagų kismo procesus mielės pasiekia saviaktualizaciją, savirealizaciją ir išsipildymą. Todėl mūsų simpoziumas ir vadinasi Žmonių ir mikroorganizmų simpoziumas. Šalinimo produktai tampa naujomis gėrybėmis. Iš chaoso kyla tvarka.

Ilja Prigožinas:         Gyva ląstelė – nors ir per sudėtinga analizuoti matematiškai – yra save organizuojanti sistema, kuri išgyvena imdama energiją maisto forma ir šalindama energiją šilumos ir atliekų forma.

Vytenis Burokas:      Kaip ir mielės mano aluje. Aš sukuriu sveiką, turtingą maistinių medžiagų cheminę bei ideologinę terpę. Tada mielės mėgaujasi savimi, dauginasi ir išskiria CO2, alkoholį ir kitas medžiagas. Ir tai intriguoja. Mūsų smegenys turi jautrius receptorius, kuriuos veikia įvairios substancijos: alkoholis, vaistai, narkotikai, chemija ir t.t. Bet yra daugybė medžiagų, kurios neveikia mūsų receptorių, jie indiferentiški joms. Taigi atrodo, kad pati galimybė būti paveiktam, apsvaigusiam, apgirtusiam, paliestam įvairių cheminių kompozicijų yra integrali mūsų pasaulio patirties dalis. Kaip nutiko, kad mielės fermentuodamos alų išskiria būtent tą cheminį elementą, kuris mus veikia būtent šiuo būdu?

Mišelis Seras:                       Mūsų vakarėlis vyksta anapus istorinio laiko, taigi ir ne toks jau normatyvus, ir pradžioje jis buvo nelygsvarus, manyčiau. Bet iš chaoso nusistovėjo nauja tvarka. Girdėjau apie kokteilį, kurį kartu su Žeraldin Longevil Žefrijo ir Virdžini Galan praeitą savaitę, 2015 m. birželio 16 d. +2 GMT Vilniaus laiku, suplakėte.

Vytenis Burokas:      Mišeli, norėčiau, kad ir tu jo paragautum.

(Kiti šnekasi tarpusavy, Vytenis ir Mišelis eina prie kito staliuko, Vytenis maišo kokteilius)

Paragauk, tai aguonų pienas. Šilkinis skonis pasklinda burnoje, tada burbonas karštai apkabina liežuvį. Ir tada tarp burbono dilgčiojančios šilumos pradeda ryškėti pienių sirupas.

(Staiga Vytenis meta taurę į sieną, ji ištykšta, visi sutrinka, pasimeta)

            Atleiskite, nors tai buvo spontaniškas, bet labai klaidingas sprendimas, nesu tikras, kad šukės iš šio chaoso vėl taps taure, bet tikrai žinau, kad po vaidinimo jos bus sušluotos. Be to žinome, kad šukės laimę neša. Aš kviečiau ir daugiau svečių: ir Danielį Spoeri, Danilą Charmsą, Viktorą Gripo, Elkę Krystufek, Martą Rosler, Bobį Beikerį, Aleną Ruppersbergą, Klasą Oldenburg`ą, Elison Knouls, Rirkritą Tiravaniją, Feliksą Gonzalesą-Toresą, Sarą Lukas, Sofi Kale, Viktoriją Stenton, Mišelį Rakovicą, Lijamą Giliką, Andželą Buloch, Gaviną Brauną, Džozefą Boisą, Gordoną Mata-Klarką, Kerolain Goden, Hermaną Ničą, Tomą Marionį ir kitus, bet daugelis jų atsakė, kad apgailestauja, bet ir patys rengia banketus. Taip pat svarsčiau, ar nepaskambinus Valteriui Benjaminui, bet nusprendžiau, kad nenoriu būti pakrikštytas petite bourgeois. Luisas Bunuelis netgi sakė, kad mūsų laukia kažkokia staigmena, bet kaip jis ją padarys, jei pats atsisakė atvykti.

(Po to, kai paminėtas Luisas Bunuelis, kilo sąmyšis. Visi metėsi link durų pro kurias buvo atėję, bet kažkokiu būdu išeiti buvo neįmanoma, nes dingo pačios durys)

Epikūras Lukrecijui:           Pasistenk nusiraminti, nes prarandame aporaxia ir aponia. Ir visai įmanoma, kad tai – ne piktdžiugiškas Luiso Bunuelio pokštas, gali būti, kad Saulius Leonavičius iš pjesės išsinešė duris, nereikėjo nei spynoje nulaužto rakto.

Aristotelis:    Turime iškontempliuoti šią situaciją.

Džiulija Anas:           Viskas, man gana. Argi jūs, didžiai gerb. džentelmenai, dar nesupratote, kad seniai nukrypome nuo scenarijaus, atsiųsto antruoju laišku? Mes čia – tik pjesės veikėjai, bet tai nereiškia, kad turime būti pasyvūs ir aklai tampomi už virvučių. Aš siūlau baigti šitą reikalą ir eiti į kitą viskio barą, kaip dainuoja Bertoldo Brechto Alabamos dainelėje.

Ilja Prigožinas:         Džiulija, nėra ko širsti, buvo parašyta, kad neaišku, kokia bus pabaiga. Eikime, bet kaipgi paliksime šiuos puslapius?

Aristotelis:    Heúrēka, jei pjesė parašyta ant popieriaus lapo, tai mes tą lapą galime palikti visomis įmanomomis kryptimis, sekite paskui mane!

(Aristotelis žengė drąsiai, bet užkliuvo už Danilo Charmso, kuris visą laiką ten gulėjo ir nosimi pradūrė skylę. Epikūras šnabždėdamas Lukrecijui į ausį nepamatė Aristotelio, už jo užkliuvo, čiupo Lukrecijų už ausies ir nusitempė su savimi. Guli graikai, romėnas ir Danilas Charmsas, aimanuoja, žiūri, kas bus toliau. Kuo labiau jie aimanuoja, tuo labiau nosimi pradurta skylė plečiasi ir viską traukia į save. Tai pamatęs Anri Puankarė apskaičiuoja, kad pats metas bėgti ir pasileidžia tekinas, o jam iš paskos – Ilja Prigožinas ir Džiulija Anas. Skylė pasiglemžia aimanuojančius, tada bėgančius, visi ištįsta kaip spaghetti makaronai į maišomą tuštumos sriubą. Tada iš skylės pasigirsta balsas.)

 Džonas Berimenas (Balsas iš skylės):

Life, friends, is boring. We must not say so.

After all, the sky flashes, the great sea yearns,

we ourselves flash and yearn,

and moreover my mother told me as a boy

(repeatingly) ‘Ever to confess you’re bored

means you have no

 

Inner Resources.’ I conclude now I have no

inner resources, because I am heavy bored.

Peoples bore me,

literature bores me, especially great literature,

Henry bores me, with his plights & gripes

as bad as achilles,

 

who loves people and valiant art, which bores me.

And the tranquil hills, & gin, look like a drag

and somehow a dog

has taken itself & its tail considerably away

into mountains or sea or sky, leaving

behind: me, wag.

 

Vaizdas: Tim Kliukoit http://blackgarlicstudio.com/The-Metaphysics-of-beer