Aktas - visos fotografijos fundamentas!

Ach, kaip gerai, kad yra internetinis Marijos Žemės dienraštis „Kamalduliai“ – tik juose gali rasti perpublikuotus tekstus iš legendinių (todėl primirštų) leidinių, tokių kaip „Nevėžis“. Juose visuomet prieglobstį randa laikrodžius ir kalendorius pametę ir Interneto visagalio dar neatradę kūrėjai ir jų mūzos. Vieni iš tokių ir vėl susibūrė eiliniam bohemarojiškos atmosferos pripildytam vakarui aptarti nūdienos fotografijos aktualijas ir, svarbiausią šiuolaikinės fotografijos žanrą – aktą. Jaukų ir aistringą pašnekesį įkvėpė praėjusią savaitę sostinės „Brodvėjaus“ galerijoje atidaryta Leopoldo Pražerskio paroda „Miražų krupjė“ ir tuo pačiu pavadinimu išleistas storas spalvotas katalogas, prikimštas visokio plauko, oi, t.y. grožio, nuogalių. Į jaukų vakarą susirinko kone svarbiausi fotografijos istorijos korifėjai – pats Pražerskis, A. Patsnijauskas ir kuklusis Džeksonis. Kaip tikram bohemorojiškam susiėjime neapsieita ir be poetų bei nuotraukoms pozavusių mūzų. O kur dar neišvengiamasis fotografų draugas Skersmantas Pilvulis…
Deja, viso pokalbio sabotažnikams perteikti nepavyks, nes gali nutikti, jog, perskaičius jį visą, eilinį skaitytoją susuks bohemarojus, todėl pateikiame tik sultingiausius vakaro įspūdžius.

Pirmasis rėžė vakaro kaltininkas – akto maestro Leopoldas: Fotografas, kuris nefotografuoja aktų, yra mažų mažiausiai įtartinas. Visi žymiausi užsienio ir Lietuvos kūrėjai tai daro. Gal todėl, kad yra daug pasiekę ir nebijo rizikuoti.

Visi apsidairo ir aptinka kuklųjį ir tuo įtartinąjį fotografą Džeksonį.

Džeksonis: Iki šiol nepajutau poreikio fotografuoti aktus. Man moters grožis yra pernelyg asmeniškas ir nepakankamas kūrybos akstinas.

L. Pražerskis: Menas nėra logiškai išmąstomas, jis nereikalauja tiksliai įvardytų priežasčių ar idėjų. Jame daugiau alogiškumo, paslėptos esmės. Nėra didesnės prasmės, nei rodyti žmogų. Tačiau jei vaizduoji jį apsirengusį, demonstruoji lengvosios pramonės pasiekimus.

Džeksonis: Tuomet nėra jokio skirtumo, ar fotografuoti nuogą, ar apsirengusį žmogų?

Pirmoji mūza: Kūnas – tik materija. Svarbu idėja, kurią jis perteikia. O suvokimas tiek fotografo, tiek pozuotojo, tiek stebinčiojo – vis kitoks. Aš pati užaugau su R. Trechavičiaus fotografijomis, kurios turėjo suslėptų istorijų ir paslapčių. Kad jas atskleistum, reikia atitinkamos patirties, požiūrio. Man asmeniškai tolimiausia A. Patsnijausko stilistika, su ja negaliu tapatintis.

<>

S. Pilvulis: Fotografijoje labai svarbi kūno natūra, genetika. Antrosios mūzos veidas atrodo lyg iš prieškario, tačiau pati fotografija šiuolaikiška.

<>

Neutrali, bet kompanijai palanki kvotėja: O kaip fotografas pasirenka modelį?

L. Pražerskis: Tik pasižiūrėjęs į moterį žinai, ar su ja galėsi dirbti. Pusė fotografijos kokybės priklauso nuo modelio. Jei jis atitinka fotografą, kūrinys pasiseka. Todėl man buvo svarbu, kad pozuotojos mano fotografijose būtų įvardytos. Visų žymių fotografų darbuose tai praktikuojama.

Ilgą pokalbį užbaigė paties maestro išpažintis, išsprūdusi intymioje terpėje, atsiprašau, aplinkoje:

L. Pražerskis: Prieš trisdešimt metų sapnavau, kad fotografuoju aktus žurnalui „Playboy“ medinėje bažnytėlėje. Tai buvo panašu į košmarą. Bet gyvenimas apsivertė taip, kad iš tiesų fotografavau cerkvėje. Vadinasi, negaliu tvirtai teigti, kad su aktais viskas baigta.

Po šių žodžių sabotažnikai suprato, jog yra nuginkluoti, išrengti ir pasiruošę atsiduoti į akto meistrų vergiją. Galbūt taip pagaliau pavyks atsidurti šiuolaikinės pasaulio fotografijos antologijoje – „Miražų krupjė. Sugrįžimas“. Galbūt šį kartą leidinys pasidabins ir pirmuoju vyrišku – Valdo Jugendo – portretu (visu ūgiu, žinoma).