Andriaus Zakarausko paroda „Prisiminimo sinonimas“ Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijoje

Per išskirtinai produktyvų savo kūrybinį gyvenimą Andrius Zakarauskas jau pabuvo liūtu, klonu, vienetu, dažais bežaibuojančiu veikėju, nukirsta Jono Krikštytojo galva, galiausiai – pačiu potėpiu. O visai neseniai jis tapo sinonimų prisiminimui ieškotoju ir kūrėju. Pirmą kartą Klaipėdoje, galerijoje „si:said“, o šiuo metu Vilniuje, „Pamėnkalnio“ galerijoje, tapytojas atskleidė savo tyrimo rezultatus – kokie gali būti prisiminimo sinonimai tapybai tapyboje arba tapyba perteikti netapybiški prisiminimai?

Prie Andriaus pateiktos versijos eisime per aplink, eisime per kalbą į dažą. Kalbinis sinonimų žodynas sufleruoja kelis galimus takus arba veikimo strategijas. „Prisiminti“ galima ir taip: atsekti, priremti, dėlioti, grąžinti. Atsekti, priremti, dėlioti, grąžinti – juk būtent tai ir vyksta šiose drobėse. Bedugnėje atminties kišenėje sugraibomos „atmenos“ nuolaužos, dėliojamos ir tokiu būdu grąžinamos. Tik jau kitokios: pabyrėjusios, pasikartojančios ar sulipusios viena ant kitos į nebeatskiriamą dėlionę. Ar tai galva, ar gėlė, ar agresyviai lojančio šuns nasrai? O gal tai žnyplėmis žiūrovą bandančios sugriebti plaštakos? Tąsus kintamumas leidžia tą patį vaizdą pamatyti kelis kartus ir visus skirtingai (kaip kad išgirsti tą patį garsą ar ritmą naujai jau ne kartą Andriaus nurodytoje minimalistinėje akademinėje ir techno muzikoje). Arba kaip šią parodą iš dalies įkvėpusiame (ar įstruktūravusiame) Hanso Holbeino paveiksle „Ambasadoriai“[1], kuriame vaiz­duojami du užsienio pasiuntiniai Henrio VIII dvare. Pirmu skaitymu matai statusą, portretą, prabangą. Antru – įsižiūrėjęs į paveikslo apačioje išsitempusią dėmę-kaukolę – baigtinumą, beprasmybę ir visa kita, ką paprastai siejame su šiuo simboliu. Tiek toks vaizdavimas, tiek suvokimas apibrėžiamas kaip anamorfozė – vaizdo iškraipymas tokiu būdu, jog leidžia sukurti du ar kelis pasakojimus vienoje plokštumoje. Tačiau ji tarnauja ne tik kaip optinis aparatas: kaip teigia Audronė Žukauskaitė, „Anamorfozė panaikina priešpriešą tarp objektyvios tikrovės ir iškreipto subjektyvaus jos suvokimo“[2].

O kas kita yra prisiminimai, jei ne objektyvios ir subjektyvios plotmių susiliejimas? Objektyvumą čia atstovauja pati daiktiškoji tikrovė, kurioje vyksta tai, kas vėliau tampa prisiminimu. Arba tai, kas tuos prisiminus saugo ar iššaukia. Kaip niekas kitas daikto gebėjimą grąžinti praėjusią tikrovę žinojo Marcelio Prousto herojus ir jo sausainio ir arbatos derinys, grąžinęs visą miestelį su visais jo gyventojais. Tačiau prisiminimus saugantys įrašai – kiek keblesnė problema. Kaip jau žinome iš Platono, vėliau iš Jacques’o Derrida, o galiausiai iš kino kūrėjų – pasikliauti įrašu (tekstiniu, vaizdiniu ar garsiniu), t.y. deleguoti savo atmintį materialiai išorybei, reiškia fragmentuoti atmintį ir atverti tuos fragmentus interpretacijai. Michelangelo Antonioni filme „Blow-up“ (1966) ar vėliau juo besiremenčiame Francis Ford Copolla „The Conversation“ (1974) herojai painiojasi tarp subjektyvių prisiminimų, įrašų kuriamos tikrovės ir tų įrašų skaitymo versijų [3]. Kuo labiau didinama fotografija ar iš garso įrašo šalinamas triukšmas, tuo įrašas tik dar labiau fragmentuojasi, palikdamas pradinį savo kontekstą už savęs ir tapdamas abstrakcija, atvira dar platesnei interpretacijai. Tarsi kiekvienas įrašas savyje nešioja galimybę tapti anamorfoze – painioti objektyvius ir subjektyvius lygmenis, kuriant dvigubo ar keliagubo suvokimo galimybes. Ar tai galva, ar gėlė, ar agresyviai lojančio šuns nasrai? O gal tai žnyplėmis žiūrovą bandančios sugriebti plaštakos?

Kinematografiškumas šiose Andriaus drobėse išsikeroja ir vaizdinėje plotmėje: tarsi to paties Antonionio filme „Radonoji dykuma“ (1965) iš tiršto rūko išnyra ir dingsta pamėkliniai daiktų ir žmogaus figūrų siluetai ir fragmentai. Fono-figūros santykis tiek filme, tiek drobėje nuolat kinta, iškeldamas tai vieną, tai kitą fragmentą, kol galiausiai tampa aišku, jog šis rūkas yra vidinė (pa)sąmonės migla, puikiai simuliuojanti objektyvumo nuolaužas. Tik šiuo atveju toji (pa)sąmonė – tapybos (pa)sąmonė. Paties Andriaus, o ir visos jos istorijos tapybos vidinė migla. Tad susipynę čia ne du, o net trys lygmenys: subjektyvioji autoriaus, objektyvioji daiktiškoji bei antrinė – vaizdų ir jų gamybos/kūrybos, dauginimo ir cirkuliacijos tikrovė. Tad parodos pavadinime įrašytas „prisiminimas“ sugestijuoja (o gal labiau – vilioja) tuoj pat ieškoti autobiografinių, itin asmeniškų (ir žiūrovus dažniausiai labai masinančių) detalių. Tačiau šis lygmuo vis išslysta lyg šlapia žuvis. Esi tarsi vedžiojamas už nosies, kaip tie „Blow-up“ ir „The Conversation“ herojai, besiblaškantys lygmenyse, kurių ribos jau gerokai aptirpę. Iš tamsiai pilkų, matinių, išblukusių fonų visu ryškumu ir kūnišku blizgesiu išnyrančios figūros ir jų fragmentai mainosi prieš akis, neleisdami sustoti ties nei vienu galutiniu skaitymu. Pastarąjį gal žino tik pats autorius, tačiau autoriaus intencijos, kaip žinome, lieka antrinės po to, kai jis į pasaulį paleidžia savo sukurtos tikrovės nuotrupą. Šių drobių atveju tos nuotrupos tąsios ir skystos[4] kaip dažai: maišant dažus, maišosi patys prisiminimai. Tapymas tampa prisiminimo sinonimu: atsekti, priremti, dėlioti, grąžinti.

O gal tiksliau – prisiminimo konstravimo sinonimu? Sukurti, dėlioti, grąžinti.

Tačiau visą šį murgdymąsi tamsių miglų, besimainančių aliejinių fragmentų ir švytinčių jų siluetų paviršiuose staiga nutraukia vienas nedidelis, bet aiškus fragmentas – nutapytas vyro ir moters bučinys, kabantis prie pat išėjimo. Lyg išnaša paraštėje, tačiau iš tiesų esanti siūlas į visumą. Skaitymas ir vėl apsiverčia. Paroda tampa išnaša, parašte, fragmentu šiai mažai neišskaidytai visumai, išstatytai prie pat išėjimo. Arba – paroda – dedikacija prisiminimus konstruojantiems vidiniams aparatams. Ar tai galva, ar gėlė, ar agresyviai lojančio šuns nasrai? O gal tai žnyplėmis žiūrovą bandančios sugriebti plaštakos?

[1] Birutė Pankūnaitė, „ Andrius Zakarauskas: „Kaip padaryti, kad dažas skraidytų?“ Bernardinai.lt, kovo 18 d., 2016, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-18-andrius-zakarauskas-kaip-padaryti-kad-dazas-skraidytu/142037 (žiūrėta 2016-03-18)

[2] Audronė Žukauskaitė. Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos. Vilnius: Versus aureus, 2005, 256 p.

[3] Daugiau apie įrašo vaidmenį šiuose filmuose galima rasti Justino Šulioko tekste  „Tas pavojingas tikrovės pakaitalas. Įrašo prievarta F. F. Coppolos filme „Pokalbis“ ir M. Antonioni’o „Blow-up““ 38/39 „Baltų lankų“ žurnalo numeryje skirtam Jacques‘ui Derrida.

[4] Vidas Dusevičius, „Andriaus Zakarausko parodos „Prisiminimo sinonimas“ instrukcija“, Šiaurės Atėnai, 2016 m. kovo 15 d., http://www.satenai.lt/2016/03/15/andriaus-zakarausko-parodos-prisiminimo-sinonimas-instrukcija/ (žiūrėta 2016-03-18)

Andriaus Zakarausko paroda „Prisiminimo sinonimas“ veiks iki kovo 26 d.

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2016. Ekspozicijos vaizdas Pamėnkalnio galerijoje

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2015. 90×70, akrilas, aliejus, drobė

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2016. Ekspozicijos vaizdas Pamėnkalnio galerijoje

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2015. 160×175, akrilas, aliejus, drobė

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2016. Ekspozicijos vaizdas Pamėnkalnio galerijoje

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2016. 50×40, akrilas, aliejus, drobė

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2016. 60×50, akrilas, aliejus, drobė

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2016. 160×175, akrilas, aliejus, drobė

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2016. Ekspozicijos vaizdas Pamėnkalnio galerijoje

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2015. 160×175, akrilas, aliejus, drobė

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2015. 100×80, akrilas, aliejus, drobė

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2015. 100×80, akrilas, aliejus, drobė

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2016. Ekspozicijos vaizdas Pamėnkalnio galerijoje

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2016. Ekspozicijos vaizdas Pamėnkalnio galerijoje

Andrius Zakarauskas, Prisiminimo sinonimas, 2016. 125×110, akrilas, aliejus, drobė

© Artnews.lt nuotraukos.